Margaret Atwood. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 11 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė. Išleidusi keliolika poezijos knygų, keliolika romanų (pastaruoju metu, matyt, garsiausi jų būtų „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“) ir „Liudijimai“ („The Testaments“), pasirodę ir lietuviškai), daugybę literatūros kritikos, socialinės kritikos knygų, apsakymų rinkinių, knygų vaikams. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš autorės poezijos knygos „Širdingai“ („Dearly“, 2020) ir (eil. „Paskutinysis racionalus žmogus“) iš rinkinio „Durys“ („The Door“, 2007).

 

Šešėlis

Kažkas trokšta tavo kūno.

Ir ką?
Kaulyk, skolinkis, pirk arba vok?
Į kanalizaciją ar ant pjedestalo?
Taip jau yra su tais kūnais,
kurių kas nors trokšta.

Kiek, tavo manymu, jis vertas?
Rožės, deimanto,
viso milijono, pokšto, taurės gėrimo?
Įsikalbėjimo, kad tam kažkam patinki?

Galėtum jį dovanoti, šį kūną,
juk esi tokia dosni,
arba tiesiog atsiriboti ir tegu jį sau turisi –
ką čia supaisysi.

Palinkėk atsisveikindama jam geros kloties,
tam kūnui, kuris kadaise buvo tavo.
Jis jau skuba savais keliais,
visas kailiniuotas, jis šoka,
o gal baigia nukraujuoti pievelėj.

Šiaip ar taip, jis tau nereikalingas.
Pritraukdavo per daug dėmesio.
Kur kas geriau vien su šešėliu.

Kažkas trokšta tavo šešėlio.

 

Paskutinysis racionalus žmogus

Kaligulos valdymo laikotarpiu

Paskutinysis racionalus žmogus sėdasi į savo senąją vietą Senate.
Nė nežino, kodėl jis vis dar čia.
Jau turėtų būti įtrauktas jei ne į vieną, tai į kitą sąrašą.
Pernai tokių kaip jis buvo gerokai daugiau,
bet juos vieną po kito išskabė.
Jis kasdien prausias, kvėpuoja iš lėto,
prisilaiko stoicizmo doktrinų.
Tik netek ramybės, – primena sau, –
ir neteksi visko.
Vis dėlto jėgos pamažu apleidžia.
Pastangos nė neprasižioti jį sekina.
Kiti, išsidabinę prabangiais apdarais,
atsargiai dar pašmaikštauja, bet tik kai kuriomis temomis,
o šių vis mąžta. Darosi pavojinga
postringauti net apie orą, o ir apie saulę,
mat Imperatorius tvirtina orą valdąs,
o pats esąs saulė.
Štai jis ateina su palyda –
čiauškančiais tarnais, kurie net dreba iš prielankumo,
apsikarstęs auksu, švytintis it neskoningas kovos vežimaitis:
ką tik grįžo po dar vieno savojo triumfo.
Šypsodamasis iškelia žėrintį pirštą:
ant grindų beregint sukraunama galybė krepšių su geldelėm,
vísa aplink pradvista negyvais moliuskais.
Pažvelkite, – taria Imperatorius, – tai lobis!
Pasitelkęs savo aukščiausiąją dievišką galią
aš sutriuškinau Jūrų Valdovą!
Jo akys piktavališkai blizga
tarsi bepročio, kuris meluoja
ir tai žino, bet tik ir laukia, kad kas jam paprieštarautų.
Visi džiūgauja. Paskutinysis racionalus žmogus
taip pat prisiverčia džiūgauti.

Imperatoriaus žvilgsnis pragręžia skylę
šūksnių drebinamam ore tiesiai prie jo.?
Netrukus atvedamas Imperatoriaus žirgas,
apipintas gėlių vainikais it kokia pilvo šokėja.
Skelbiu jį senatoriumi! –
užsuokia Imperatorius. – Pasveikinkit savo naująjį brolį!
Paskutinysis racionalus žmogus nevalingai pakyla.
Prasižiojęs jau regi raustantį vonios vandenį,
savo perpjautus riešus,
išgrobtus namus, nukirsdintus sūnus.
Tai tik žirgas, – prataria jis.
Šie žodžiai beviltiškai
karo ore it jau nugalėto, plėšikų perimto
miesto vėliavos.
Ir kaipgi dar galima tvirtinti, – svarsto paskutinysis
racionalus žmogus, – kad ši vieta tebeegzistuoja?
Jam aplink galvą tartum ledo nimbas
susikristalizuoja tyla.
Jis tiesiog stovi.
Niekas į jį nežiūri, tik Imperatorius,
kuris jam šypsos, ir toji šypsena
atsiduoda kažin kuo panašiu veik į gailestį.

 

Trumpi eskizai apie vilkus
I

Skausmą kenčiąs vilkas
nieko neprisileidžia.
Į jį dantis suleido jo pietūs.
Kiek apsiskaičiavo,
o dabar visa tai taps katastrofa.

Su ta sumaitota letena toli nenukeliausi:
nėr daktarų tarp vilkų

II

Vilkai būna mandagūs iki tam tikros ribos.
Privalu stebėti jų ausis.
Jei palinkusios į priekį – jie pasiruošę išklausyti.
Jei pakreiptos atgal – tu jiems jau nusibodai.

III

Tūnok tamsoj. Laikykis tyliai.
Nedek cigaretės
ir slėpk tą tepalą nuo mašalų.

Čia tau ne greitųjų pasimatymų vieta.
Ne zoologijos sodas.
Tu nori pamatyti vilką,
kitaip pareikalausi grąžinti pinigus,
bet vilkas nenori matyti tavęs.

 

IV

Košmaruose vilkai regi automobilius,
ilgas adatas, geležinius antsnukius,
ankštus narvus su tvirtomis grotomis,
padarus, dvokiančius kaip tu.

Kita vertus, vilkus lanko ir laimingi sapnai:
apie begalinę taigą,
apie po akmenimis išsiraustas irštvas,
apie apraišusius ir kvailus šiaurinius elnius,
jų švelnius kaulelius.

 

Nematomas žmogus

Piešiant komiksų knygas kildavo problema:
kaip nupiešti nematomą žmogų.
Ją padėdavo išspręsti punktyrinė linija,
kurios niekas, išskyrus mus, negebėdavo įžvelgti,

mus, priplojusius nosis prie popieriaus –
tojo nematomo stiklo tarp mūsų ir tosios vietos,
kurioje egzistuoja nematomas žmogus.

Štai kas manęs laukia:
nematomas žmogus,
apibrėžtas punktyrine linija:

tuštumos pavidalas,
sėdintis priešais mane
tavo vietoj prie stalo,
kaip visad valgantis skrebučius su kiaušiniene,
arba žengiantis pirmyn keliuku:
tik čežantys nukritę lapai,
tik šioks toks sutankėjusio oro šuoras.

Tai tu ateityje,
mes abu tai žinom.
Tu būsi čia, bet ne čia –
raumenų atmintis, it kabinant skrybėlę
ant kabliuko, kurio jau nebėra.