Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės
2025 m. Nr. 2
In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė, vertėja. Nuo 2005 m., kai Alfonsas Maldonis parašė eilėraštį „Suolelis prie Salacės“, ta upė teka ir lietuvių poezijoje. Perskaičius eilėraštį, akivaizdu – tai meilės eilėraštis. Ne aistros, deginančios, draskančios ir blaškančios žmogų jaunystėje, o tos meilės, kuri ir gyvenimui krypstant į saulėlydį išlieka gyva, kaip sūkuriuojanti užšalusios upės srovė. „Dainą ir Alfonsą siejo pavėluota romantika“, – paklaustas kartą pasakė poetas Knutas Skujeniekas. Turbūt būtent ta romantika paskatino D. Avuotinią išmokti lietuvių kalbą, išversti beveik keturiasdešimt lietuvių autorių (A. Maldonio, Justino Marcinkevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir daugelio kitų) knygų. Deja, jos pačios eilėraščių lietuviškai – tik periodikoje, bet 2018 m. išleistas Bronės Balčienės išverstas romanas „Anyta“.
Romantikos siūlas kartą ir mane nuvedė į D. Avuotinios namus prie Salacos, kurios pakrantėse jau žydėjo ievos ir giedojo lakštingalos – tinkamos romantikai dekoracijos. Autobusų stotelėje pasitikusi mane Sarma, Dainos duktė, prasitarė: „Aš tik po Maldonio mirties supratau, koks jis mamai buvo svarbus.“ Jaučiausi nejaukiai, kaip kalbėti ir ko klausti? „Klauskit visko, tik, manau, mama nesakys.“ Iš tiesų, asmeninė tema ir liko kaip ta A. Maldonio eilėraščio upė po ledu ir sniegu, kalbėjom apie literatūrą, poetų susitikimus, apie tai, kaip gyvenimas teka Mačkalniuose, gražioje D. Avuotinios senelių sodyboje, dideliame melsvai pilkšvame name. Sodyboje pirmą pamačiau didžiulį iš prieglaudos pasiimtą juodą šunį Torą, gavusį mitologinio herojaus, saugančio nuo visokių pabaisų, vardą. Platūs Toro nasrai truputį baugino, bet užtekdavo pasakyti: „Torai, einam prie Salacos“, ir jis, vikstelėjęs uodegą, pasukdavo takeliu per mišką, vis žvilgčiodamas per petį, ar seku iš paskos. Lietuvišką prašymą palydėti prie upės jis puikiai suprato. Artimiausi kaimynai – už kilometro, netoliese – tik Sarmos namai, o savaitgaliais pas mamą ir močiutę suvažiuodavo anūkai, kaip laiške A. Maldoniui rašė D. Avuotinia, teikę jai tikros gyvenimo prasmės. Ten atvykdavo ir menininkai – rezidencijų vieta. Gal ir klystu, nei Daina, nei Sarma nieko apie tai nekalbėjo, bet, lyginant su Lietuva, ore pleveno vos jaučiamas santykio su pasauliu skirtumas, neleidžiantis ištižti, verkšlenti, pasiduoti. Turbūt iš tos pačios į nacionalinės kultūros podirvį nuėjusios liuteroniškos dvasios ir jau anapus estų sienos rašytojo Matso Traato vis kartoti žodžiai: „Išsitiesk. Nugara turi būti tiesi.“ Mačkalnių moterys laikėsi tiesiai.
Išlikusiuose D. Avuotinios ir A. Maldonio laiškuose svarstomi literatūros procesai ir besikeičiančio visuomenės gyvenimo realijos, vaikų ir anūkų likimai, o paskutiniais dešimtmečiais nuolatinė laiškų gija – Salaca. A. Maldonis kartais kiek pakeičia upės vardo galūnę, bet gal tai ne taip ir svarbu. Toliau – keli laiškų fragmentai. D. Avuotinia: „Gyvenu čia ir žiemą, ir vasarą. Matau, kaip nuskrenda ir atskrenda gervės, girdžiu, kaip jos klykauja netoli už upės, pelkėse. Kai užeina liūdesys, galiu nueiti į mišką, pasėdėti ten ir pasiklausyti, kaip siūbuoja pušys. Toks dabar mano pasaulis. Jis man mielas.“ A. Maldonis: „Esu dėkingas Tau, kad atsiuntei tą nuotrauką su suoleliu prie Salacės. Kažkaip visada įsivaizduodavau, kad gyvenimas prie gražios romantiškos upės – tai lyg papildoma palaima, grožis, prasmė. Apie tą tavo Salacą netgi eilėraštį esu pradėjęs. Nežinau, ar baigęs… Pagaliau – nežinau, ar baigsiu… Bet juk ne tai svarbu… Ir gyvenimo, ir vilčių, ir siekimų yra tiek, kiek yra. Kiek gali būti, kol – gali būti.“ Eilėraštį A. Maldonis tikrai baigė, deja, jis išspausdintas jau pomirtinėje poeto knygoje. D. Avuotinia: „Gamta aplink mane tokia, kokia rudenį turi būti: krinta lapai, išskrenda paukščiai, dienos trumpėja, Salaca nuo lietaus pasidarė tamsi, gili ir plati. Paslaptinga. Vasaros metu, kai sėdėjau vandeny ant akmens, tai ji buvo labai miela, o dabar skuba į jūrą <…> Ar neparodysi ir man eilėraštį apie Salacą.“ Šis laiškas, kaip daug kitų, rašytas lietuviškai, bet puslapio viršuje latviškai: „Nebėra kam siųsti – šįryt jis mirė.“ Vėliau „Suolelį prie Salacės“ D. Avuotinia išvertė, o 2018 m. Rygoje ji išleido taip pat pavadintą knygą – „Suolelis prie Salacos“, kurioje jos ir A. Maldonio laiškai, komentarai, pasakojimai apie literatūrą ir rašytojus.
Šių metų sausio 5 d. D. Avuotinia mirė, senovės graikai pasakytų, kad ji persikėlė per Stikso upę. Gal ir latviai po mirties turi įveikti kokią vandens kliūtį, nežinau. Bet žinau, kad jų žeme teka žmones ir literatūras jungianti upė Salaca. Ir už tai ačiū Dainai Avuotiniai.