Saulius Vasiliauskas. Dvi novelės

2025 m. Nr. 2

 

Kaip aš utilizavau tepalus

 

Viena iš vietų, kuriose praleidau ankstyvos paauglystės valandas, buvo garažas. Tėvas, namuose įsirengęs neoficialų autoservisą, nuolat prašydavo jam patalkinti. „Ką, tu domkrato nuo parfo neatskiri?!“ – priekaištaudavo tėvas, ir net vėliau, pramokęs darbo įrankių pavadinimus, ne visada spėdavau paskui vikrias jo rankas ir dar spartesnes mintis. Šauksmų, pagrūmojimų, net ir užvanojimų kokiu greta gulinčiu gelžgaliu ar dratu per kojas pasitaikydavo dažnai. 

Fordai, mazdos, golfai, audi – bulkos ir silkės – įvairūs automobiliai, kuriuos jis vadino viedrais, atsidurdavo garaže. Savo – tuo metu trylikamečio – akimis mačiau, kaip išrenkamas ir naujai surenkamas variklis, suvirinamas trūkęs duslintuvas ir keičiamos nuo smūgio, kitaip tariant, „bučinio“, sulankstytos durelės. Nors automobilių mechaniko karjera man verte vėrėsi, užuot tobulinęs įgūdžius garaže, laisvalaikį mieliau leisdavau grodamas trimitu ar gainiodamas kamuoliuką vietinėje žolės riedulio komandoje. Tėvas dėl to pernelyg nedžiūgavo, bet, kadangi namuose buvau jam paklusnus, nieko nesakė. 

Bene svarbiausia vieta garaže buvo duobė. Į ją lipti man buvo draudžiama, maniau, kad į duobę patenkama tik pasiekus tam tikrą – tuo metu man dar tolimą – patirties ir meistrystės lygį. Pasilenkęs pamatydavau tėvą toje duobėje, pasilypėjusį ant kokio daikto, tikriausiai butelių dėžės ar kibiro, ir laukiantį, kol pagaliau susiprasiu, kokio įnagio prireikė šįsyk. Jo veidu tekėdavo prakaitas, nors iš šalia esančio rūsio sklisdavo šaltis. 

Kartą, jau visiems sumigus, sumaniau slapčia nusėlinti iki duobės. Į ją buvo galima patekti pro garažą, įlipant ar tiesiog įšokant nuo krašto žemyn, ir pro rūsį, mat ne sykį mačiau tėvą besileidžiantį laiptais, o po kurio laiko išeinantį jau iš garažo. Nujaučiau, kad kažkur rūsyje turi būti kokia ertmė, anga, vedanti tiesiai į duobę. 

Garažą tėvas visuomet užrakindavo, o štai rūsio durys atsivėrė vos stumtelėjus. Tik angos į duobę teko paieškoti… Paaiškėjo, kad ji buvo užstumta puspilne mamos kompotų ir konservų lentyna. Dalį stiklainių, mėgindamas išvengti dūžtančio stiklo garso, perkėliau čia pat ant žemės, ir lentyną palengva stumtelėjau. 

Vos įžengęs į duobę supratau, kad ji niekaip neatliepia naivių paauglio fantazijų: neradau čia nei tuščių degtinės butelių, nei pozuojančių moterų plakatų, nei kokių nors kitų tėvo įvaizdį kompromituoti galėjusių daiktų. Tiesą sakant, duobė tebuvo betoninė daugmaž keturių kvadratinių metrų erdvė, kurios vienoje pusėje nežinia kodėl buvo papilta šiek tiek žemių ir smėlio. Dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, suprantu, kad tėvui duobė reiškė tam tikrą vaidmenį, statusą ir galią. Duobė ne slėpė kokius nors įkalčius, o įkūnijo tėvo kaip garažo valdovo poziciją. Jis tarsi mito mano jaunatvišku naivumu ir polinkiu fantazuoti, nenorėdamas, kad sužinočiau, jog nė neturi ką toje duobėje, o gal ir savyje – nors išties apie save ir jausmus niekuomet nekalbėdavo, – slėpti. 

  

Šią istoriją prisiminiau, nes įsigijau automobilį. Teises turėjau dar nuo mokyklos – išsilaikiau, o tai ne taip jau blogai, iš trečio karto, bet vairuoti mieste net kelerius metus vengiau. Apskritai daug ko vengdavau, bijodavau, pavyzdžiui, pradėti ką nors nauja, neatlaikydavau tiesaus kito žmogaus žvilgsnio – nudelbdavau akis žemyn. Nerimaudavau, ką kiti apie mane pagalvos, ar greitai supras, kad, visai gali būti, „parfo“ nuo domkrato neatskiriu. Buvau auklėjamas reaguoti greitai, nors realybėje šios pamokos veikė priešingai. 

 Vos įsigijus seno modelio „Yarį“, iš variklio ėmė sklisti keistas, šaižus garsas. Teko pasiieškoti meistro. 

– Reiks keisti vandens pompą. Pasukus justi, kad kažkas ne taip. Girdite? – paklausė maždaug keturiasdešimties metų vyras nuo tepalų pajuodusiomis rankomis. 

Prieš akimirksnį minėjo, kad jo aistra – motociklai, o laisvalaikiu šlifuoja senų mašinų variklius, bandydamas pagerinti oro cirkuliaciją ertmėse, kuriose, automobilį užvedus, juda stūmokliai. Išklausęs jo pasakojimų ir lentynoje pastebėjęs keletą tokių variklių, pamaniau, kad šie objektai atrodo kaip meno kūriniai, kuriuos galima būtų eksponuoti šiuolaikinio meno muziejuje. 

Aušinimo pompą pakeisti, regis, nebuvo labai sudėtinga. Nusuko kelis varžtus, nuėmė dirželius, po mašina pakišo didesnį indą… Baigęs darbus, panaudotą aušinimo skystį supylė į didelį butelį, padavė jį man ir paliepė atlieką utilizuoti pačiam. „Gal priims koks autoservisas“, – pridūrė. 

Gūglas telefone pirmiausia iškošė bendresnio pobūdžio informaciją apie atliekų utilizavimą „Tokvilos“ salone. Nesidomėdamas automobilių verslu nė nenutuokiau, kokia tai vieta, bet, kadangi buvo vos už poros kilometrų, negaišdamas nuvažiavau ten. 

Atvykęs sužinojau, kad čia sykiu ir servisas, ir sertifikuotas naujausių tojotų salonas. Priėjau prie informacinio skydo. „Ar čia utilizuojate tepalus?“ – paklausiau darbuotojo. Blondinas nuo plaukų vaško blizgančiais plaukais kreivai mane nužiūrėjo, bet mandagiai pasiūlė pabandyti eiti link ten, t. y. – link autoserviso. 

Pasiėmus lapelį su eilės numeriu teko luktelti. Aplinkui sukiojosi vyšninės spalvos kostiumėlį dėvinti moteris, paslaugiai siūlanti nemokamos serviso kavos. Gurkšnodamas kapučiną stebėjau serviso konsultantus – visi trys vilkėjo kostiumus, ryšėjo kaklaraiščius, neišsiskyrė tvarkingai ir vienodai suformuotomis barzdomis – ir įsivaizdavau, kad kažkur šiose gigantiškose serviso platybėse tikrai dirba kirpėjas-barberis, patyręs barzdaplaukių mechanikas, visus kerpantis tuo pačiu – profesiškai respektabiliu – stiliumi. Galiausiai ekrane sužibo ir mano lapelyje pažymėtas skaičius. 

– Sveiki, norėjau paklausti, ar malonėtumėte utilizuoti mano tepalus? – aišku, iš tos įtampos supainiojau aušinimo skystį su tepalais. Darbuotojas sutriko. Kurį laiką abu tylėjome. – Man tiesiog reikia priduoti tepalus, nenoriu jų išpilti į gamtą, – pridūriau tikėdamasis, kad ekologiniai argumentai čia gali suveikti. Serviso darbuotojas žiūrėjo į mane beveik taip, kaip anuomet žiūrėdavo tėvas, kai, paprašęs konkretaus įrankio, sulaukdavo mano klausimo, kaip tas atrodo…

– Atleiskite, bet mes tokių paslaugų neteikiame, – galiausiai atsakė darbuotojas.

– Bet gal galėtumėte šįsyk pagelbėti? Kur kitaip aš juos kišiu?.. 

– Minutėlę luktelkit, – barzdočius pajudėjo link serviso ir grįžo po trejeto minučių. – Kiek turite? – paklausė. 

– Kelis litrus, na, butelį… 

– Tvarka, – ėmė šnekėti tyliau, kone pašnibždomis. – Atneškite čia ir palikite ten kampe prie durų. Tai vienkartinis atvejis, kaip jau sakiau, tokių paslaugų mes įprastai neteikiame. 

Nuėjau į automobilių stovėjimo aikštelę, o atgal grįžau nešinas penkių litrų buteliu nuo šaltinio vandens, beveik sklidinai užpildytu rausvu aušinimo skysčiu. Ėjau pro misterius ir ponias, lenkiau naujausias tojotas apžiūrinėjančius smalsuolius. Palikęs butelį jaučiausi tarsi atlikęs kokią slaptą misiją, apie kurią žinojau tik aš ir salono darbuotojas. Šis į mane nė neatsisuko – jau buvo užverstas kito kliento klausimais. 

Išėjau į lauką ir kelis sykius įkvėpiau. Pasižiūrėjau į rankas ir pasirodė, kad ant jų yra tam tikrų pajuodavimų, tarsi įsisenėjusių tepalo žymių. Tada prisiminiau, kaip kartu su tėvu jas plaudavome kažkokiu tirpikliu ar skiedikliu, nes vien ūkinio muilo dažniausiai nepakakdavo. Nusiplovę rankas įprastai sėsdavome prie stalo. Ir valgydavome storas dešras su bulvėm ir raugintais kopūstais, užsigerdami slyvų kompotu, tuo iš rūsio. 

Užvedęs mašiną kurį laiką klausiausi variklio. Galvojau apie salono konsultantą, galbūt šią istoriją pasakosiantį kolegoms kaip kokį bajerį, ir apie meistrą, laisvalaikiu kantriai šlifuojantį ertmes orui. Svarsčiau, ar jie turi vaikų ir kaip su jais elgiasi. 

Variklio garsas buvo švarus, nauja aušinimo pompa veikė be priekaištų. 

 

 

Močiutė prisikėlė

 

Ji tai padarė: vieną lietingą rudens vakarą tiesiog atsirakino duris ir, nuėjusi į virtuvę, lyg niekur nieko ėmė skusti bulves. Kūnas buvo kiek atjaunėjęs, judesiai lengvi, lūpos padažytos vos vos rusvu atspalviu, o plaukai surišti į kuokštą. Kalbėti daug nekalbėjo, tik pasakė išvirsianti sriubos ir paklausė, ar valgysiu. Linktelėjau, nors nebuvau alkanas, ir išėjau luktelti į savo kambarį. 

Kambaryje degė stalinė lempa, krėslas, kuriame prieš kelias minutes skaičiau, tebelingavo pirmyn atgal. Ant sofos buvo numesta antklodė, o lentynoje greta paliktas pusiau nugertas kavos puodelis. Kelias akimirkas taip ir stovėjau kone sustingęs, kol kilo mintis susitvarkyti spintą. Pirmiausia išverčiau stalčių su kojinėmis ir ėmiausi rūšiavimo: rinkau paskiras kojines į poras ir moviau vieną į kitą. Nežinia kodėl šalia pažįstamų kojinių buvo ir gerokai mažesnio dydžio įvairių spalvų kojinių, skirtų vaikui, gal net kūdikiui. Iš kur jos čia atsidūrė? Besvarstydamas išvydau šaukštą prieš nosį: „Paragauk, ar nieko netrūksta?“ – tarstelėjo močiutė, pasirišusi virtuvinę prijuostę. Pupų sriuba buvo tokia gardi, kad net pamiršau, kokiomis aplinkybėmis ji virė. 

 Šaukštai skimbčiojo atsimušdami į lėkštes, o kai baigėme valgyti, močiutė surinko indus, sudėjo į kriauklę ir, radusi šepetį, ėmė šluoti grindis. Tarstelėjau, kad kaip tik šiandien viską išsisiurbiau, bet ji nereagavo. Prisiminęs, kad spintelėje virš šaldytuvo esu užmetęs retai rūkomų cigarilių pakelį, paėmiau jį ir išėjau į balkoną. 

Buvo vakaras, žvarboka, gatve į kalną sliuogė mašinos, o parkelyje netoliese amtelėjo šeimininko vedžiojamas šuo. Prisidegti pavyko tik trečiu degtuku, dūmas buvo švelnus, bet beskonis. Stebėjau, kaip kaimynė kopėčiomis užsikaria ant plokščio gretimo namo stogo ir, mano nuostabai, ima džiaustyti skalbinius. Sykį padėjau jai atsikratyti kieme susikaupusių šiukšlių, ji prasitarė pažinojusi mano močiutę, mat turi giminių kaime, kur močiutė, grįžusi iš tremties, kurį laiką gyveno. Žadėjo papasakoti daugiau kitąkart, kai turėsiu laiko, bet taip ir nesusitikome. Rūkiau tol, kol kaimynės skalbiniai ėmė plevėsuoti ant ilgos baltos virvės. Tarp jų buvo ir kojinių, nedidelių, lyg mažo vaiko, nors, kiek žinau, kaimynės vaikai jau užaugę, o anūkų ji dar neturinti. 

Kai grįžau iš balkono, virtuvėje nieko nebuvo. Cigarilių pakelį įmečiau atgal į spintelę ir nuėjau į darbo kambarį. Ant sofos sėdėjo ir arbatą gurkšnojo močiutė. Kalbėjo, kad baisiai ilgai gyvena, kad anksčiau dar kas nors užeidavo į svečius, o dabar tik kruta sau viena ir viskas. Ketinau įsiterpti ir kaip nors, neįžeisdamas velionės, korektiškai priminti, kad ji pernai mirusi, bet močiutė žvilgtelėjo į mane ir paklausė, ar negalėčiau atnešti orkaitėje keptų obuolių desertui. Prisiminiau, kad visus obuolius sugraužiau atlikdamas profesines prievoles, tačiau staiga pajutau rankose laikantis lėkštę su keliais šiltais, pacukruotais obuoliais. Ji padėkojo ir vieną paėmė. Suvalgiusi nurinko staliuką ir, prieš išeidama virtuvėn, klustelėjo, kaip gyvenu. Klausimas suglumino. Dar paklausė, ar neturiu mergiotės, kitaip tariant, ar dar nesukūriau šeimos. Eidama link durų užkliudė komodos stalčių, iš kurio pabiro nebaigtos tvarkyti kojinės. Žvilgtelėjo į jas, tada į mane ir šyptelėjusi nuėjo koridoriumi. Kiek atsikvošėjęs pritūpiau ir kojines – jų buvo arti šimto – suporavau: raudonas ir mėlynas, taškuotas ir su piešinėliais, medvilnines ir bambukines, vilnones, megztas močiutės. Po tokios veiklos pavargęs nė nepajutau, kaip užsnūdau. 

Sapnavau, kad esu Vorkutoje veikiančioje kavinėje „Zodiak“. Stalas buvo paruoštas šventei, visur kabojo balionai, darbuotojai virtuvėje žvangino indais. Lėtai rinkosi svečiai ir vienas po kito sėdosi prie ilgo, iš kelių atskirų dalių sujungto stalo. Nors lauke stūgavo vėjas, atvykėliai buvo apsirengę lengvais marškiniais, atviromis suknelėmis. Iš virtuvės išėjusi močiutė pasakė, kad sriuba išvirė. Ji tiesiog tryško energija, buvo jauna, gal dvidešimties, ryšėjo ilgą baltą prijuostę. Atnešusi puodą, ėmė samtį ir pilstė sriubą kiekvienam svečiui po lygiai. Pažvelgiau į man skirtą lėkštę ir pamačiau, kaip skysčio paviršiuje atsispindi močiutės vaikystė, kaip ji, dirbdama viename tarpukario Kauno viešbučių, gauna šokoladą iš tuometinio prezidento žmonos Sofijos, kaip talkina partizanams būdama ryšininke, kaip ištremiama nė nesužino, kur žuvo jos pirmas vyras, ir, vos nežuvusi pati, Vorkutos lageryje sutinka antrąjį – mano senelį Stasį. Regėjau, kaip grįžusi į Lietuvą, nors ir ne į gimtąsias vietas, ji palengva atsigauna, kaip augina mano mamą, kaip ją kelissyk per dieną pervysto… Kilstelėjau akis – nieko aplink nebebuvo. Tad, nurinkęs ištuštėjusius indus, ėmiau ieškoti išėjimo. 

Kai pagaliau pabudau, buvo vidudienis, o saulė spigino pro užuolaidos kraštą. Prasikrapštęs akis supratau: ji tai padarė! Močiutė prisikėlė tam, kad išvirtų sriubos ir klusteltų, kaip gyvenu. Tad štai dabar, sėdėdamas ant sofos, ir svarstau, ką jai atsakyti… Telefone pypteli priminimas su dienos darbų sąrašu, į kambarį įbėga, regis, dar tik neseniai pradėjusi vaikščioti basakojė dukra ir man kiek palengvėja prisiminus, kad visos kojinės surūšiuotos joms skirtose vietose.