Neringa Butnoriūtė. Undinės žvejoja saugiai

2026 m. Nr. 2

Alina Borzenkaitė. Undinės žvejoja. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 76 p. Iliustracijos – Agnės Čirbulėnaitės.

Prieš pasirodant poezijos knygai „Undinės žvejoja“, Alina Borzenkaitė buvo įvertinta „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ jaunųjų skaitymuose. Tai nenustebino: paatviraujančios poezijos sraute jos rimuoti tekstai apie Vilnių savaime buvo kitokie. Gyvai klausantis, juose girdėjosi ironijos ir nostalgijos, netgi galėjo kilti įspūdis, kad poetė renkasi radauskišką kalbėjimą. Debiutinė knyga „Undinės žvejoja“ leidžia susidaryti aiškesnį jos poezijos vaizdą ir šį įspūdį pakoreguoti.

Jau pirmieji tekstai atskleidžia, kad knygą parašė autorė, išmananti istoriją ir paveldosaugą. A. Borzenkaitės poetinės vaizduotės šaltiniais tampa aplinkoje įsispaudę laiko ženklai, domimasi, ką gali atverti kultūriniai sluoksniai. Knygos skyriuose pagarbiai vedžiojama po plika akimi nematomus klodus: jie driekiasi per kanalizuotas upes ir požemius, apleistas miško glūdumas, kūlgrindas ir užpustytus Nidos kaimus. Ypač daug dėmesio skiriama Vilniui: iš jam būdingų artefaktų sudarinėjamas sapniškas žemėlapis, fragmentiškai primenami jam būdingi šešėliniai sociumo sluoksniai ir profesijos, kurios nyksta iš atminties tarsi gyvūnai, įtraukiami į Raudonąją knygą. Tokio pasaulio grožis atsiskleidžia atsisakius tikrovę vertinti šiuolaikiškai. Nieko keisto, kad poetė kartais renkasi patvarias konstrukcijas – rimą, o eilėraščių nuotaika švelniai senamadiška: nors atsispiriama nuo šių laikų, žodyne telpa „būtasis taksistas“, bistro ir šlavėjos, kurios šnekasi apie baroką.

Toks estetiškai nuoseklus, net kažkuo senamadiškas pasaulis gali kelti įtarimą, kad A. Borzenkaitė sąmoningai renkasi jau gerai pažįstamą poetinį registrą. Tačiau iš tiesų – jos poezijoje girdisi jaunas žmogus, kuris žavisi ir vertina praeitį, bet didžiųjų pasakojimų fone jaučiasi it gudrus, pasakų prisiskaitęs vaikas: „čerpių duženos nejaučia skausmo, / imk jas ir skaldyk, / nešk draugams vietoj magnetų“ (p. 8). Sprendimas prisidengti naivumu, likti vaikišku įvykių vertintoju – dabar vienas labiausiai paplitusių jaunosios kartos poetų kūryboje. A. Borzenkaitės atveju šią būklę galima suprasti ir autoironiškai, ir kaip laikyseną poetinio pasaulio atžvilgiu. Būtent dėl to išryškėja svarbus A. Borzenkaitės poezijos bruožas – romantinį santykį ji paįvairina pastišu.

Pastišo pėdsakas lietuvių poezijoje įprastai atpažįstamas socialinės kritikos tekstuose, nukreiptuose į visuomenėje paplitusias nuostatas ir į mąstymo ribotumą atspindinčią kalbą (pvz., Simono Bernoto poezija, kai kurie Tomo Petrulio poetinės prozos tekstai). Dažniausiai jis akivaizdus ir lengvai pereina į aštrią, ironišką parodiją. O A. Borzenkaitės poezija subtiliau perteikia pastišo esmę – poetė nebando pernelyg teatralizuoti aprašymų, išlaiko emocinį neutralumą, todėl ne visada aišku, kur baigiasi ironija ir prasideda juokas. Gal apskritai viskas kuo rimčiausia, net nuoširdu? Bet dėl neutralumo jos tekstai tik įdomesni, nes juose kuriama logika atkreipia dėmesį į bevaisę pastangą nusakyti tiesą rašymo aktu: „tik netapk manuskripto nuorašu – / samanų pilys tikresnės / už žodžių tvirtoves“ (p. 58).

Svarbus jos pastišo bruožas – atsisakoma aklai pasitikėti laiku. Jau pirmajame knygos eilėraštyje miesto laikrodininkas, simbolizuojantis visa lemiantį laiką, nugirdomas ir dėl to diskredituojamas „laiko vartotojų“. Taip iškart suabejojama laiku kaip patikimu orientyru, o kartu – istoriniu pasakojimu, grindžiamu nuosekliais priežasties ir pasekmės ryšiais. Atsisakius linijinės tėkmės, reikšmės įgyja kitoks pasaulio suvokimo būdas – intuityvus, paremtas tikėjimais, legendomis ir vaizduote. Tokiomis aplinkybėmis poetę domina, „kaip viskas surėdyta“, tačiau atsakymų ji ieško ne kliaudamasi faktų tikslumu, o siūlydama žaismingą, subjektyvią interpretaciją fakto ar prietaro fone. Jos poezijoje Vilnius pagal archeologų radinius gali būti paskelbtas „mamutų miestu“, svarstoma, kokio tipo buvo Jūratės pilis, ar įmenama paparčio žiedo paslaptis. Dėl to tekstų ciklai net primena ekspedicijas, kuriose subjektė simpatiškai keičia vaidmenis – nuo studentės plėšytais džinsais, restauratorės iki kapų plėšikės – ir parodo, kad lobis būna ne tik karališkos insignijos: juo tampa ir šiurkšti pigios keramikos šukė ar tarp knygų puslapių rastos močiutės džiovintos gėlės.

„Undinės žvejoja“ nudžiugino tvirta knygos kompozicija. Poetė nebando išvedinėti naivių etimologijų, nespekuliuoja patriotine morale, o tiesiog siekia kurti knygai patvarią poetinę logiką. Ypatingą vietą rinkinyje užima undinės – figūros, tarsi nužengusios nuo Užupio krantinės ar vaikystėje skaitytų Hanso Christiano Anderseno pasakų. Jos vykusiai gretinamos su tautosakinėmis laumėmis. Tekstus jungia vandens motyvas, veikiantis tarsi laiko paralelė: ir apie vandenį, ir apie istoriją kalbame vartodami tas pačias metaforas – šaltinį, tėkmę, įtaką. Stipriausi knygos eilėraščiai ne plokščiai remiasi amžino ciklo idėja: „įdarbina“ sakmės ir padavimo logiką, siūlo formulinės pasakos modelį ne kaip stilizaciją, bet kaip mąstymo ir pažinimo būdą, skirtą savaip paaiškinti įvairių dalykų reikšmę (pvz., „Jonpaparčiai“, „Kaip aš perpratau empirizmo sąvoką“). Taip A. Borzenkaitės poezija, cirkuliuojanti tarp paveldo, vaizduotės ir kasdienybės, istorinę legendą šiek tiek artina prie šiuolaikinio folkloro (urban legends).

Šėliojanti A. Borzenkaitės poetinė vaizduotė nėra vien eskapistinė – ji leidžia subtiliai reflektuoti dabartį. Tai daroma per niuansą, renkantis siužetiškai „skverbtis“ į požeminius sluoksnius, kad pasirodytų „buities skeletai“ (p. 59). Taip pat probėgšmais skiriant dėmesio socialinėms problemoms: kai „miškas nori sviest tave [miestietį] ant asfalto, / kad skaudėtų“ (p. 39), daiktų chaose lyg tarp kitko pamatomas benamis, į eilėraštį netikėtai įsriegiama užuomina į rasizmą („Geltonas namas“), pasakose emancipuojama princesė. Todėl apversto, lyg „ne šio“ laiko būsena nereiškia visapusio susvetimėjimo, greičiau paryškina tvarumo ilgesį, kylantį pastebint besaikį vartojimą ir skubos iššauktą paviršutiniškumą.

Vis dėlto poezijoje subtilumas turi savo kainą. Atrodo, kad A. Borzenkaitė tekstuose vengia ryškesnio konflikto ar rizikos, todėl kai kurios temos lieka tik užčiuoptos. Šį stygių išryškina rimuoti eilėraščiai, parašyti tarsi Henriko Radausko dvasia. Ironiškoje H. Radausko poezijoje pasaka žudo tikrovę ir griežtai ją pertvarko, o nugirdžiusi laiką A. Borzenkaitė sąmoningai stabteli jaunatviškų žaidimų srityje („Mama, / mes užauginom drakoną“, p. 40) ir juos traktuoja kaip sapną arba nuotykį be pasekmių. Nors poetės tekstų pasakiškumas ne visada pakylėjantis, jis neperžengia ribų, galinčių atverti tamsesnę materiją – tokią, kuri paslaptingai pulsuoja ne tik H. Radausko, bet ir jos pamėgto H. Ch. Anderseno tekstuose ar net šiuolaikiniame folklore, į kurį poetė laisvai galėtų taikytis.

Todėl susidaro įspūdis, kad debiute poetė surinko daugybę įdomių prasmės įkalčių, per laiką išbarstytų erdvėje, – bet aiškesnės pozicijos neformuluoja, veikiau pasirodo kaip „svetimkūnis, / drumsčiantis požemio taiką / šiltom išmuiluotom rankom“ (p. 58). Jos tekstuose ironija kyla iš formos ir pasirenkamos kalbos, o turinio lygmenyje poetė lieka saugi romantikė, galinti kaip pavyzdinga paveldosaugininkė konservuoti vertingąsias atminties savybes arba su jomis krėsti vaizduotės išdaigas. Galbūt to „Undinėse…“ labiausiai siekta, bet, perskaičius šį estetiškai apgalvotą debiutą, norisi pamatyti, kas nutiktų, jei poetė išaugtų romantiškumą.