Laurynas Katkus. Noros piešinukas knygų, grybų ir elfų fone
2026 m. Nr. 2
Redaktorius paprašė parašyti apie neseniai mus palikusią Norą Iksteną.
Atidedu į šalį kitus rašto darbus, savaime išsilyginantį grindų mišinį, nuveju elektroninių laiškų musyną, ir imu sijoti atmintį.
Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų šalių pakvietė ir didžėjus – būdingas anų laikų ėjimas. Tarp kitų dalyvių buvo senas pažįstamas Alešas Štegeris, taigi sutikau važiuot nedvejodamas.
Ne viskas tam Kiolne vyko kaip tikėtasi – organizatoriai literatūroj nelabai gaudėsi, pristatydami nušnekėdavo į šoną, vietos skaitymams parinktos keistos, beveik jokios reklamos, bet kokiu atveju literatūriniuose ratuose… Važiuodami iš vienos vietos į kitą, su Nora apie tai įsišnekėjome. Ji neširdo ir nesisvaidė žaibais. Kadangi organizatorių įstaiga vadinosi „Elf koncepte“ ar panašiai, išvystėm teoriją, kad ją įkūrė elfai, kurie trokšta užmegzti ryšį su žmonėmis, bet nesėkmingai. Iš nevilties jie infiltravosi į mūsų sritį ir sumanė va tokį projektą. Kalbėjomės rusiškai, ir šalia važiavę rengėjai nieko nesuprato, nors pašnekesyje besikartojantys „elfai“ juos akivaizdžiai blaškė. (Paskui sužinojom tiesą, kuri buvo paprastesnė. Šiaip jau firma užsiėmė futbolo promocija, dėl to ir „vienuolika“ (elf), ir galima tik spėlioti, kodėl jie nusprendė išbėgti šiton vejon.)
Kad ir kaip ten būtų, rašytojai paskaitė, didžėjai pagrojo. Pamenu, Nora skaitė istoriją, vykstančią Niujorke, kuriame veikėjai į galvą ateina latviški žodžiai, ji skanauja jų skambesį ir prasmę; tai man susisiejo su patirtimis Berlyne. Paskui išėjome į miestą, apimtą pašėlusios, bet neagresyvios, dainingos ir teatrališkos Užgavėnių linksmybės. Tokį visuotinį šventinį siautulį mačiau pirmą kartą, manau, ir Nora.
Po festivalio dar susirašėm – Nora minėjo rašytojų ir vertėjų rezidenciją Ventspilyje, pavydėtiną iniciatyvą, kurią ji ne tik sumanė, bet ir, kas sunkiau, įgyvendino, todėl, po eilutės metų pildydamas Ventspilio namų anketą, grafoje „iš kur sužinojote apie mus“ parašiau, kad iš Ikstenos (beje, ilgą laiką jos pavardę kažkodėl rašydavau su „x“ – gal nesąmoningai norėjosi išryškint šiaurietišką kitokumą?).
Paskui nutiko tai, kas dažniausiai nutinka su trumpomis literatų pažintimis – ją užklojo klajokliška realybė ir virtualybė. Juo labiau kad tuo metu mūsų žemyno pusėje dominavo naujų teritorijų Vakaruose užkariavimo vajus. Vėliavose buvo parašyta – skleiskime žinią apie mūsų, lietuvių (latvių, slovėnų, ukrainiečių…), literatūrą, mūsų kultūrą. (Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ir Vakarams buvome tam tikra egzotika, ir atlygis, kurį jie galėdavo pasiūlyti, buvo vertas atlygio vardo, nepalyginsi su naminiais grašiais…)
O kaimynai, jie visada šalia, be to, jie tokie panašūs į mus, tai ar verta… Kaip tam pačiam Kiolne sakė Štegeris, Vidurio Europos rašytojai susitinka tik Vokietijoje, maža to, vienas apie kitą jie sužino tik iš vokiškų vertimų.
Tačiau visiškai ryšys nenutrūko. Perskaitydavau, kas jos pasirodydavo lietuviškai – fainus apsakymus periodikoje, liudijančius žmonių stebėtojos talentą, paskui „Motinos pieną“. Vienas svarbiausių akstinų įsisukti į „Literatūros savaitės“ organizavimo reikalus buvo įsitikinimas, kad reikia atiduoti skolą kaimynams. Kandidatų sąrašo viršuje iš pat pradžių radosi Ikstenos vardas.
Kaune ji skaitė pirmą kartą, ir buvo patenkinta sutelktu dėmesiu – pavyzdžiui, tuo, kad išvakarėse suruošėm filmo pagal „Motinos pieną“ lietuvišką premjerą. Apskritai jai, skirtingai nei kai kuriems kolegoms, nebuvo būdingas perdėtas susikuklinimas – pasakojo apie vertimus, žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį Japonijoje ir kitur, bet darė tą kažkaip švelniai, su atvanga.
„Šetenių skaitymams“ parašyta esė – pačios prisipažinimu, pirmasis žanro bandymas – kalbėjo kaip tik apie Baltijos šalių literatūrų ir likimų bendrumą, gražiai nusilenkė Czesławui Miłoszui, o ypač – savo mokytojui Dzintarui Suodumui, išeivių poetui ir „Uliso“ vertėjui. Imponavo, kaip, vystydama temą, ji įpynė nuorodą į Heinricho von Kleisto veikalą „Apie marionečių teatrą“, kurio kulminacija vyksta Kurše – bet to nepasakydama, palikdama kaip aliuziją žinantiems.
Į programą įėjo ir tradicinis apsilankymas pačiuose Šeteniuose. Kelionėje ji padovanojo latviškų Miłoszo vertimų tomelį. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir radau eilėraštį „Dovana“, Nora jį perskaitė. Šeteniuose ant slenksčio pasitiko iš kito Miłoszo eilėraščio atvinguriavęs žaltys; priėmėm tai kaip gerą ženklą.
Už keleto žingsnių gyvenanti Jolanta Donskienė pakvietė į svečius. Pasirodo, ji ir amžinatilsį Leonidas su Nora pažįstami dar nuo 90-inių, todėl kalbos nepritrūko. Bet smagiausia staigmena nutiko vaikštinėjant Isos, tai yra Nevėžio, paupiu. Kalbėjomės apie grybavimą – tai didžiausias Noros hobis, dėl kurio persikėlusi gyvent į mažą miestelį, o mėgstamiausias grybas – geltonpintė, gurmaniškų Rygos restoranų paskutinis mados klyksmas.
O štai ir patsai „chicken in the woods“, po kelių akimirkų į geltonai oranžinę medžio ataugą parodė Nora. Savuoju baziniu grybų išmanymu vadovaudamasis, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad šitas pūzras gali būti valgomas. Ne tik valgomas, bet ir skanus – tuo įsitikinom Donskienės virtuvėje grybą pačirškinus Noros partneriui, profesionaliam šefui Hariui.
Skaitymuose neišvengiamai palietėme ir „Motinos pieną“. Atsiradusi kaip latvių rašytojų unikalios iniciatyvos literatūriškai reflektuoti paskutinį šalies šimtmetį dalis, ji ir lietuvių skaitytojų buvo priimta kaip sava – ko gero, kaip jokia kita Baltijos brolių ir pusbrolių šiuolaikinė knyga. Man rodos, taip atsitiko todėl, kad vėlyvasis tarybmetis, socializmo agonija iš tokios perspektyvos mūsų literatūroje nėra aprašyti. Vieną kitą bandymą tikriausiai rastume, tačiau stambiojoj prozoj, iš kurios laukiame apibendrinančio žvilgsnio, turime kolūkinio kaimo, meninės bohemos gyvenimo vaizdų, istoriosofinių parabolių – bet ne pasakojimą apie miestelio gydytoją, taigi tarnautoją, inteligentę, be to, iš dvigubos moteriškos perspektyvos. Ikstenos romane šis visuomenės sluoksnis, kuris ir pas mus gausus, ir (tebe)skaitantis, galėjo daug ką atpažinti.
Ar proga sukurti lietuvišką „Motinos pieno“ paralelę praleista, traukinys jau nuvažiavo? Mano įsitikinimu, ne, kad ir ką žiniasklaida aiškintų apie progresą. Kita vertus, akivaizdu, kad šį laiką aplankyti sumanęs rašytojas privalės atsižvelgti į Ikstenos sumanymą.
Be abejo, jis neveiktų be kruopščiai atlikto atminties darbo ir sąžiningos, neslapukaujančios istorijos, kuri rašytojai buvo ir tam tikra terapija – bet, reikia pasakyti, tokia, kuri išlaiko distanciją ir meninį sąlyginumą. Būtent todėl romanas tapo terapijos seansu ir ne vienam skaitytojui ir skaitytojai.
Peržiūrėjęs, ką parašiau, matau, kad tai nebus nekrologas ar in memoriam. Nepateikiu velionės kūrybos ar gyvenimo sumos, neišlaikau gedulingo tono. Kita vertus, jau turėtų būti aišku, kad to padaryti ir negalėčiau. Galiu tik pasidalinti bendrų akimirkų reminiscencijomis, kaip jas regėjau iš savo varpinės.
Taigi dar keli štrichai: per skaitymus susiginčijom dėl pandemijos. Nora buvo privalomo skiepijimosi priešininkė, jai atrodė, kad koronavirusui pažaboti pritaikytos priemonės padarė daug žalos. Vėliau rūkykloje dar truputį pratęsėm diskusiją, paskui veikėm tai, kas veikiama renginiui pasibaigus – bet visą tą laiką jos elgesys nė kiek nepasikeitė, bendravome lygiai taip šiltai kaip anksčiau.
Toks neįžeidus ir atviras būdas leidžia patikėti kitu dalyku: anot Noros, ji reguliariai susitinka su geriausia drauge bei kolege Inga ir dalijasi rankraščiais, keičiasi pastabomis apie rašomus kūrinius. Man tai nuskambėjo kaip žinia iš kitos planetos, nes nesu girdėjęs, kad lietuvių prozininkai taip bendrautų, išskyrus nebent šeimyninę rangą, nors ir tai kažin.
Per viešnagę pasitaikė ir vienas melancholiškas momentas. Kėdainiuose laukdami blynų pasukom prie politikos, ir Nora pasisakė juodai. Politinė klasė Latvijoje – vieni cinikai ir idiotai, visur rusų pinigai ir įtaka – girdėtas rinkinys, tik neįprasta tą išgirst iš jos lūpų. Ji išsakė nuomonę, kurią pastaraisiais metais girdėjau ir iš keleto kitų latvių – kad dabar jie yra Pabaltijo atsilikėliai, kad ne tik estai, bet ir mes juos aplenkėm. „Melskitės už mus“ (pray for us), baigdama rimtai, net kiek patetiškai pasakė ji. Norėdamas numušti temperatūrą – ir išvydęs sąskaitą pagaliau atnešančią padavėją – apsimečiau neišgirdęs ir perklausiau, ar ji turėjo omeny Pay for us? (mokėkit už mus). Nora pralinksmėjo.
„Noriu paskelbti <…> džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename“, – taip baigiasi Ikstenos Šetenių esė[1]. Pirmą kartą perskaičius, pabaiga man pasirodė truputį per paprasta. Bet dabar suprantu, kad ji nurodo ir rašytojos ligą, kuri tuo metu, rodės, atsitraukė – nurodo jos stiliumi, kaip aliuziją žinantiems.
Tik žinantys dabar esam mes visi.
[1] Ši esė publikuota „Metuose“, 2024, Nr. 1 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/nora-ikstena-dziugi-zinia-seteniai/). Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė.