Neringa Butnoriūtė. Pakankamai „grajauskiška“ poezija
2025 m. Nr. 8–9
Dovydas Grajauskas. Debreceno gatvės bliuzas. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 72 p.
Perskaičiusi naująjį poeto, vertėjo Dovydo Grajausko „Debreceno gatvės bliuzą“ pagalvojau: gera knyga. Bet, velnias, norėčiau būti anksčiau negirdėjusi joje įrašytų pokštų, nepažinusi strategijų ir prie šios poezijos prieiti tyrai – nesuvokdama, kad knygos kontekstą ir (iš dalies) turinį formuoja vienas šalutinis faktorius. Tas faktorius – tėvo Gintaro Grajausko kūryba. Kitaip sakant, aplinka kalta.
Tiesa, naujausioje knygoje „Vandens skonis“ G. Grajauskas keičia kryptį, tarsi kitiems atlaisvindamas anksčiau užimtą teritoriją. D. Grajauskas joje įsitaiso pirmas ir, laimei, yra gimęs ir formavosi kitoje santvarkoje ir visuomenės struktūroje, todėl randa kitokių temų ir problemų. Jo žvilgsnis nukreiptas ne tik į sociumo antropologiją, matomą iš aukštybių (Gintaras mėgdavo paerzinti skaitytoją, bet tik todėl, kad tiki kultūra ir žmogiškumu), o į egzistencinį folklorą ir ritmą. Vis dėlto, nors vienas orientuotas į proziškesnę, o kitas į melodiškesnę kasdienybės tekstūrą, po jų poezijos stilistiniu įpakavimu slypi giminingi estetiniai sprendimai. Jie žybsi kaip signalas, kad tos pačios „grajauskiškos“ struktūros tebeveikia, ir verčia pamąstyti, kodėl jos iki šiol neišsemtos.
Debreceno gatvė – konkreti nuoroda į vietą Klaipėdoje, panašiai subkultūrišką kaip Vilniaus Šanchajus arba Kauno Slabodkė. Apeliavimas į socialinę legendą, be abejo, sudaro įspūdį, kad poetas save stato į dainiaus poziciją, todėl kažkaip palaikys, kurs mitologiją ar reaguos į ją. Tam įspūdžiui ketvirtame viršelyje pasidavė net Rimantas Kmita – kaip rašytojas brendęs Klaipėdoje, G. Grajausko orbitoje, bet parašęs mitą gimtiesiems Šiauliams. Tačiau ką iš tikrųjų daro D. Grajauskas? Ogi renkasi kurti bendresnį epą apie nudvasintą pasaulį ir jį atspindėti nuspėjamai – kaip žemųjų dažnių apaštalų terpę. Todėl „Debreceno gatvės bliuzas“ – nei akivaizdi pagarbos duoklė vaikystei ar legendai (pagal pranešimą spaudai), nei grynai socialinė poezija (jei tokios ieškote, jums parašyti Enrikos Striogaitės „Žmonės“).
Savo dainiaus vaidmenį D. Grajauskas išpildo rašydamas kaip bliuzistas. Jam rūpi per kalbą perteikti terpės charakterį ir atmosferinius tūrius, todėl knygoje yra genius loci interpretuojančių bliuzų, giesmių. Tačiau simbolinė Debreceno gatvė čia labiau atitinka nuošalės laikyseną (būdingą G. Grajausko poezijai), o ne įprasmina kitokią pasaulėžiūrą. Kaip įprasta, poetiški yra gyvenimiški trūkumai, pati neromantiška tikrovė, kalba be puošmenų. Tačiau D. Grajausko realizmas normatyvus, nes neišlaiko niūrumos svorio ir tuojau peršoka prie lengvabūdiško gatvių folkloro. Tad jo Debreceno terpė padeda perteikti ne tragizmą ar nejauką, bet leidžia pakalbėti apie išgyvenimą, kol „duobė / tave kasa“ (p. 60). Kartu išpildoma buvimo dainiumi esmė – rašant „apie kai kuriuos“ kalbėti „už visus“. Nors abiejų Grajauskų poezijoje eilėraštis savaime išjuokia pastangą pasakyti tiesą, jis pajėgus iš žemųjų paribio dažnių ištransliuoti prislopintą evangeliją. O tai reiškia viena – poeziją kaip vertybių telkinį. Tad ir šiandien, kai traumos sunkiasi iš įvairių medijų, o apie ydingas manieras verčia susimąstyti rantai, „grajauskiška“ struktūra tebenaudojama suprantamai kelti pamatinius egzistencinius klausimus.
Ketvirtame knygos viršelyje „Debreceno gatvės bliuzą“ apdairiai pristatė korifėjai Arnas Ališauskas ir minėtas R. Kmita. Kiekvienas parašė po jų charakterį atitinkantį komentarą ir, tiesą sakant, sunku ką nors pridėti. Bet jie tik patvirtina, kad tokio pobūdžio eilėraščiai tinka daugeliui – suprantami ir „paprastiems“ žmonėms, ir techniką, citatas vertinantiems snobams. Juk gerą poeziją sudaro dermė iš atpažįstamų elementų, bet svarbu, kad jais apie pasaulį būtų mąstoma savaip, nesekliai. Pavyzdžiui, tokia kalbos atliekama fatinė funkcija visokiais „m“, „aha“ pasitikrinti, ar palaikomas ryšys, D. Grajauskui – ne pašalinių garsų ošimas, ne fonas, o gyvybės gaudesys. Šis poetas turi klausą ir atvirai kliaujasi jos teikiama stiprybe: sugeba ritmą naudoti kaip priemonę gaudyti reikšmes net neutraliausiose situacijose. Jam reikšmės geriausiai kimba už dviprasmybių, vedančių tekstą tiek tolyn, tiek gilyn, o per žaidimo pobūdį įgyjančių visokių variacijų, plėtočių (tam padeda ir pakeliui užkibusios citatos). Kitaip sakant, geras kalbos pojūtis tuštumą ir tuštybes padeda perfiltruoti į garsą, nuotaiką ir prasmę. Taip eilėraštyje žodis „tipo“ suprantamai atspindi tipažą. Iš panašių ryšių kuriasi D. Grajausko poezijos savitumas – turiniai, jei jie padoriai retoriškai atlikti, neatrodo banalūs, nors žiūrint iš šalies – tai išankstines nuostatas žyminčios klišės. Tokioje poezijoje galima pažiūrėti kasdienei logikai į akis, kad jose pamatytum absurdą, kitąsyk trapų grožį – priklausomai nuo turimos verčių ir pajautų sistemos.
Vis dėlto ši poezija neišsivaduoja iš ribotumo, kurį teikia stilistinis pritaikomumas. Gal tai jos aktualumo šaltinis? Skaitant D. Grajausko eilėraštį lengva suvokti, kaip gerai jis įsipaišo į šiandieninę didmiesčių poezijos tikrovę, kuriai svarbus performatyvumas. Lengvai įsivaizduoju, kaip pridūmintam bare-dainykloje pro tamsų akinių stiklą poetas išbando save priešais atsitiktinę publiką, žongliruodamas reikšmei neįpareigojančiu wordplay arba ironija, pagaląsta visiems gyvenimo atvejams: „manęs prašydavo asmens pažymėjimo / nes įtardavo mane nesant asmeniu“ (p. 16). Ir tai atrodo paveikiau nei graudžios išpažintys, nes D. Grajauskas yra pastabus ir neveidmainiaujantis – girdi kasdienišką slengą, nuovokiai reaguoja improvizuodamas suprantama kalba, tarsi pristabdydamas beprasmybės inerciją.
Tad kuo čia dėta Debreceno gatvė? Perskaičius knygą gali likti įspūdis, kad viskuo ir niekuo. Taip veikia eilėraštis, kurį pradžioje pavadinau „grajauskišku“: jame girdisi, kas daugeliui patinka – šiek tiek nirtaus liūdesio, šiek tiek neaiškios sudėties tikrumo ir juoko. Nusivylusieji paviršutiniškumu jausis ne vieni, kultūrininkai ras seno gero burbėjimo, pasismagins socialinių lentynėlių mėgėjai. Kitaip sakant, visiems tiks šiek tiek talpaus nusivylimo „vakarykšte duona, nuo kurios pelėsį nusikrapštysim patys“ (p. 22). Čia piktasis alkašas Pranas vis dėlto buvo geras žmogus, tik, va, gyvenimas nenusisekė. Tokie tekstai kandžiai kalba apie pasekmes, bet anestezuoja netolygią pasaulio tvarką ir lieka nebeaišku, čia kaltas Dievo pirštas ar jo grūmojimo nepaisęs kūrinys. Tai yra pavojingiausia mąstymo dalis: šios seno raugo mielės bus painiojamos su socialiniu užtaisu ar su blaivinančiu kritiškumu. Pranešimas bus toks aptakus, kad sukels plojimus, o ne veiksmą.
„Debreceno gatvės bliuze“ girdžiu daug iškalbos, geros klausos, bet prislopęs paties D. Grajausko požiūris. Įdomiausiai jis atsiskleidžia interviu, nes poezijoje subjekto kursas nustatytas ne į save, skirtas stebėtis aplinka. Jo „guliu girtas griovy tarp / žodžio ir jo reikšmės“ (p. 44), skambus „aš esu galas suradęs sau lazdą“ (p. 46) ir „tuštybių / sodėjimo / metas“ (p. 21) atrodo rambiai įstrigę tarp vakar ir dabarties, į tekstą įtraukia praeito amžiaus klasikos perliukus, netgi pamena „Nijolės kailius“. Vis dar norisi pamokslauti miesčionims, nuspėjant, kad pamiltas miestas yra labai netobulas „vietininkas viešpaties žemėje“ (p. 60). Santykio su Dievu ir pamokslavimo temos – knygoje pačios neįdomiausios, nes tėra minėtos seno raugo mielės. Na, bet ar gali dainius be Dievo globos? Problema slypi kitur: kartojami modeliai nustoja veikti, tad žvilgsnis iš viršaus į turtuolius it upines geldutes vienodai juokingas kaip terminas „žmogiškieji ištekliai“. Ir ne toks jau įdomus, nes girdėtas. Vienas Grajauskas rašė apie visur esantį internetą, kitas – apie DI, pasikeitė tik realija. Atrodo, kad kuriamas epas apie visuomenę, bet juo neišnaudojamas socialinės kritikos potencialas, jis orientuotas kitur – į žaismę, dėmesį, amžinybę. Dėl to šiuo aspektu tos pačios kartos poetas Simonas Bernotas atrodo gyvybingesnis: nors „Reivą“ parašė nebūdamas reiveriu, bet jo „Pasakų parke“ pasirinktos dirbtinės formos reaguoja į šiuolaikinį kontekstą ir regi jį niuansuočiau. Tad išlieka įspūdis, kad net jei ėjimai girdėti, poetas dar bando sukurti kažką naujo, atrodo visuomeniškas ir tame glūdi eilėraščio įvykį kuriantis nervas.
D. Grajausko į viso pasaulio surėdymo esmę baksnojantys tekstai – puikiai parašyti, aiškiai angažuoti. Skaitai „Debreceno gatvės bliuzą“ ir ramu – viskas po senovei, mėgstamas kūrėjas toliau tęsia dainą. Todėl ši poeto knyga bus pakankamai gera penketukams, jotvingiams, nes atitinka jų auksinius standartus. Vis dėlto manau, kad dabartinė Dovydo Grajausko poezija geriausiai skleisis pastišą atrandančių studentų darbuose, gal nudžiugins kaip pagavus grafitis, kurį perskaitai pakeliui ir pagalvoji „grynai taip yra“. Iki kito reklaminio stendo, kuriame gal ne toks elegantiškas reklamdarių wordplay irgi mėgins sukelti tą patį jausmą.