Igor Kotjuh. Esemos

2025 m. Nr. 11 

Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas

Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą, šiuo metu Tartu universiteto doktorantas. Yra išleidęs penkias poezijos knygas. Autoriaus poezija versta į keliolika kalbų (suomių, prancūzų, anglų, vengrų, latvių, švedų, ukrainiečių etc.). Čia pateikiami tekstai (autoriaus praminti esemomis) imti iš 2008 m. pasirodžiusios antrosios I. Kotjuho poezijos knygos „Mezgant partnerystę: eilėraščiai ir esemos“ („Попытка партнёрства: cтихи и эссемы“).

Esema apie šiuolaikinę poeziją

Skaitau: etika, poetika… O norisi viską vienu ypu – š-šnai
ir nutėkšt į šiukšlyną (nes nereikalinga). Puošyba ir skyryba,
jamaikos, zanzibarai, šakalai, tigrai, dryželiai skersai ir išilgai,
sniego kristalai, indų tarškesiai, tauškesiai, bėgimas į niekur
iš niekur, prašmatnios auto (žinia, nuplautos), tempimai, stri
gimai, sparnai, nusivožimai, kūno linkiai, spengimas ausy,
pusnys, horizontas, šnabždėjimas, duok man, žaidimas vienu
lietimu, žvaigždutės, ragai, undinė, velnias, pėsčiasis,

žydra pakrantė, švelnus alsavimas, aerobika, sporto salė,
besišliejančios bangos, nuotrauka prisiminimui, liūto karčiai, mokslo
laipsnių magistras, pirštinė, rykštelė, atskleista Achmatova,
pasivedėjimas į šalį, liniuotė ir sąsiuvinis, statybų komanda, segtukas,
saldainio popierėlis, gyvūnų gyvenimas, giria, Biankis, tikras košmaras,
Kašmyro smogikas, arbatos menas, persona, personalas, med. brolis,
veltinis, dalykai veltui, nuotrauka prisiminimui (vėl), gervės
laukais, ant medžių pumpurai, danguje taškai, vidurnaktis,

kalba, dalba, kas esi, do-re-mi, fasadas, milordas, muzikos ir
prancūzų pamokos, be galo gaila, suglamžyta pižama,
tėtė, mama, kartoninis laivelis, pagardai, gardai, Gatčina,
samsung electronics, termobranduolinė reakcija, revoliucija,
verslas, informacinių sistemų valdymas, lašiniai, nebus
per mažai, pramoginiai šokiai, šarvuotis, chitininė
danga, šluota, dantų krapštukas, ženšenis, Tian Šanis,
Prževalskio arklys, grindinys, romanas, moteris,

į valias, pavadintas, pamiršk, širma, pasaulis mažas,
išsipildę sapnai, saliamis, Saliamonas, istorija, isterija, ištakos,
nederamas dėmesys, svirplys, įvardžiuotiniai dalyviai, mažinti
greitį, ničnieko, kad ir kas, tarp eilučių, sublimacija,
spalva, garsas, skiemuo, eilė, pìlna išminčių, terra incognita,
literatūra, svetimas, drobė, tiesos paieškos, priežastis,
piestelė, kuokelis, pragarmė, kaleidoskopas, rožė, riteris,
šmėkla, Fantomas, fantazija, jokio ryšio?

 

Esema apie atsitiktinumus

Pradedu ir vėl trinu pirmą eilutę – niekaip
nesiduoda. Tai pernelyg nuvalkiota frazė,
tai neišlaikomas ritmas. Ne aš pirmas
pastebėjau, kad raštas ir pasaulis – begal panašūs.
Stebėdami pasaulį mes perprantam literatūrą,
skaitydami knygas – pažįstam pasaulį. Mus
domina aistros įtaka erdvei – jos skirstymas į
šalis, žanrus, tautas, stilius, kultūras ir t. t.

Iš tiesų bet kokia kūryba yra
vienas didelis Atsitiktinumas. Apie tai
byloja ir tikimybių teorija. Tik įsivaizduokit:
tokiais ir tokiais metais gims toks ir toks autorius,
kuris tokiu ir tokiu laiku sukurs tokius ir tokius
kūrinius. Tikra beprotybė! Kaip tada galima
aplaidžiai žvelgti į atsitiktinumus
ir vengti ieškoti galimybių?

Įkūnyta galimybė virsta daiktu. Dėl šios
priežasties ir yra vertinami patyrę žmonės,
o senosios tautos mokosi savo istoriją mintinai.
Taisyklės sinonimas yra atsitiktinumo konstanta.
Įvardyk man savo mėgstamiausią kūrinį,
ir aš pasakysiu, kad tau patinka atsitiktinumai.
Papasakok, ką šiąnakt regėjai sapne,
ir aš pasakysiu, kad regėjai atsitiktinumus.

Ir aš sutikdavau pažįstamų svetimam mieste,
ir aš pripažindavau, kad pasaulis mažas, ir vis iš naujo
taisiau pirmą eilutę ir sakiau „viskas jau parašyta“.
BET kad ir kokia plati esti erdvė, anaiptol
NĖRA lengva rasti pagrįstą gyvenimo paaiškinimą.
Forma turi ribas, o turinys – beribis.
Net jei visi imsim bendrauti aforizmais,
tai nepanaikins atsitiktinumo apraiškų.

 

Esema apie gyvenimo esmę

Noriu, kad gyvenimas nesibaigtų, kad jis
tęstųsi kaip anglų kalbos continuous tense,
kad jis rūktų kaip dūmai ir šliaužtų kaip
gyvatėlė, kad jis neišsisklaidytų ir nenutrūktų
man mieli jo vingiai, posūkiai ir zigzagai. Ir
nereikia jokių didžiulių stebuklų. Kad tik būtų
eskizų sąsiuvinis ir paprastas pieštukas – nuo
to jis ir prasideda. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Jo esmė – minties skrydis, aiški linija
apnuogintoje erdvėje. Jam reikia
turėti kryptį ir jos laikytis, tarsi įkandin
lėktuvo sekanti juosta; turėti energijos
ir vilkiko tempiamų priekabų inercijos. Godumo
aistros, grakštumo, baisingo troškimo
pavergti ir paklusti, sukibti,
susilieti su viskuo ir visais, imlumo įspūdžiams.

Jis gimė būti, jam nesvẽtima niekas,
išskyrus mirtį. Beržų lapai ir pirmasis sniegas,
naktis ir diena, triūsas ir tinginystė
jam brangūs vienodai. Jis veržiasi pirmyn:
prie žinių, patirties, tobulumo. Jis eina,
jis yra ir bus, jo nesustabdysi. Jis
lengvai įsimyli ir yra savimeilis, žino savo vertę,
pats nepames ir neleis išeiti, šaunuolis.

Sėdėtų sau užpečky, betgi ne –
prašosi į lauką. Lošti kauliukais, vairuoti
automobilį, žaisti visokias ten dukreles-mamytes.
Jam patinka nuotykių dvasia. Jis raitosi iš
skausmo ir šokinėja iš džiaugsmo, rangosi ir kuria.
Jis turi tęstis kaip šou, kurio negalima,
kurio nevalia sustabdyti. Jame
slypi amžinybė, euforija, autopilotas.

 

Esema apie nostalgiją

Ilgiuosi rašiklio ir klaviatūros, ilgiuosi laisvos
minutėlės, miego, mylimosios, kurios nesutikau.
Ilgiuosi lietučio per vasaros kaitrą ir saulės
rūškaną dieną. Ilgiuosi vidinės ramybės ir pykstu,
kai laikas stovi vietoj. Gimiau Sovietų Sąjungoje,
ir mačiau, kaip Estija tampa Europos dukra.
Nežinau, kokią vaikystę man prisiminti,
todėl nė nedrįstu svajoti ir planuoti.

Dudenu eilėraščius kirilica, juos skaito Karelijoje
suomių kalba. Mano tėvai ir jų tėvai
kalbėjo rusiškai arba baltarusiškai, estiškai,
setiškai arba ukrainietiškai. Kuo gi ne Babilonas?
Jei kalba – kultūros dalis ir didelis turtas,
tai mūsų šeima verta mažų mažiausiai
bajorų titulo ir bankininkų draugijos.
Nors išties mano tėvas – traktorininkas, motina – siuvėja.

Monotoniškas darbas įskiepija ypatingą požiūrį
į šventes: jos begal laukiamos, tačiau
sukelia tuštumos pojūtį ir nusivylimą.
Matyt, dėl to man patinka atviros prašmatnių
viešbučių terasos, kai ant stalų spingsi žvakės,
iš garso kolonėlių sklinda superdisko, vakaras,
lietus nurimo, nuo drėgmės spindi grindys ir kėdės,
nuogutėlė salė, šešėliuose slapstosi neviltis.

Gėla ir pasigėrėjimas! O tarp jų – ničnieko.
Kaip sumuštinis be sviesto. Skurde ne kažin ką pasirinksi.
Taip grįžtam į pradžią, į vaikystę, prie socialinių
reikaliukų, politikos, teisių. Prie mitybos ir sveikatos,
prie planų ir svajų. Prie prieštarų širdyje
ir anapus jos. Ir sunku, veik neįmanoma, išnešt
sveiką kailį iš šios maišaties, gimtos ir svetimos,
tam, kad vieną dieną galėtum įžengti į kitą gyvenimą.

 

Esema apie literatūrą ir gyvenimo prasmę

Pasitaiko: imi dėlioti paeiliui žodžius ir norisi
tuo užsiimti be galo ilgai, tęsti nuo krašto iki krašto
sakinį po sakinio, bet tuo pat metu neišvengiamai
susiduri su formos klausimu, mat eilėraštyje vynioti
kilometrus galima tiktai spirale, ir turinys keliasi
į naują eilutę. Ši aplinkybė poeziją sieja su proza.
Skirtumas tas, kad apysakoje tokia subordinacija vyksta
laisva valia, o poemoje – per prievartą. Taigi, laisvė sąlyginė.

Tęsiu. Man neduoda ramybės mintis, kad poezija ir proza,
be savo pirminių žodyne pateikiamų reikšmių,
yra dar ir metaforos. Proza rodo kasdienybę,
poezija – šventes. Kas gi vyksta? Didžiausia minties
koncentracija pasiekiama pramogaujant? Tuo pat metu
išleisti romaną laikoma garbingiau nei eilėraščių rinkinį.
Vadinasi, užvis svarbiausia – stabilumas. Kita vertus,
fronte už drąsą teikiami medaliai. Hm, gyvenimas – sąlygiškas.

Jei laisvė ir gyvenimas – sąlygiški, darosi aišku, kodėl
laimė nepatikima kaip pliušinis meškutis. Sąlygiškumas
negali gimdyti absoliutumo. Apie tai byloja
ir gamta: žmogus pirmenybę teikia taisyklingoms formoms,
Absoliutas siekia ergonomijos. Palyginkite: automobilį
ir lenktyninį žirgą, namą ir drevę. Manau, daiktiškasis pasaulis
dar ilgai bus gremėzdiškas. Bent jau tai man byloja
vėjo linguojami medžiai ir debesys danguje.

Nemokant dalytis erdve nepatogu gyventi. Laikas
kaskart taikosi peršokti į kitą dieną, mėnesį, metus,
eilę. Visai kaip eilėraščio ar prozos opuso eilutė.
Ir tik mes sprendžiam, kokią prasmę suteiksim šiam tekstui
iki kitos vijos. Kiekvienas rytas leidžia viską pradėti iš naujo.
Ir tęsinys ne mažiau svarbus negu pradžia. O kokia graži
buvo pradžia: kai į dienos šviesą iš motinos įsčių ištraukė
gyvą gumuliuką. Tad gyvenimas ir laisvė – sąlygiški, bet tikslas – aiškus.