literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą

2004 m. Nr. 12

Jurgis Jankus. PUŠIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.

Įspūdinga: tokio garso, tokį gražiai ilgą gyvenimą nugyvenęs, prieš porą metų miręs lietuvių beletristas mūsų literatūros padangėje pasirodo su pirmąkart spausdinamu kūriniu, ir dar kokio dydžio!

Mažiau nei prieš dešimt metų, kai Amerikoje gyvenantis rašytojas Jurgis Jankus ėmė lankytis Lietuvoje, mėnraščio „Metai“ žmonių paprašytas duoti naujos kūrybos, su jam būdinga ironijos gaidele sakė: kodėl čia jūs visi norit nespausdintų kūrinių, pirmiau išleiskit spausdintuosius, tada pažiūrėsim. Ir dar pridėjo, kad mes čia, Lietuvoje, tiek ir tiek prisispausdinę saviškių kūrinių, dabar leiskit ir mums.

Kad taip ir išėjo su viena J. Jankaus pasakymo puse: Lietuvos leidyklos naujaisiais nepriklausomybės metais gausiai spausdino ir savuosius, ir nė kiek nemažiau – išeivijos kūrėjų raštus. Šiuo atžvilgiu lyg ir susitikome viename kelyje, gal tiksliau būtų sakyti – susirinkome į vieną vietą. Kitas klausimas – kas, kada ir kaip iš tikrųjų taps mūsų literatūros savastim. Ko reikia, kad taip įvyktų? Tai skaudokai rimti klausimai, į kuriuos kokius nors galutinius atsakymus ne taip lengva surasti.

Lietuvoje išleisti ir svarbiausieji J. Jankaus romanai – „Egzaminai“, „Be krantų“, „Naktis ant morų“, „Anapus rytojaus“, taip pat pasakos. Šiemet Rašytojų sąjungos leidykla skaitytojui pateikė ar tik ne storiausią rašytojo romaną, pavadintą vienu žodžiu – „Pušis“. Nors ir žinodami, kad romano autorius mirė sulaukęs gražaus amžiaus, kad amžius nelabai priešinosi jo plunksnai, gausybėje kūrybos puslapių braižiusiai vos ne dailyraščius, nustembame, jog šis kūrinys, kaip jį pristato leidėjai, publikuojamas pirmą kartą. Stebina ir tai, kad romane vaizduojamas laikas yra Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerininkų okupacija. Taigi – kada iš tikrųjų šis tekstas parašytas?

Sakėm, kad „Pušis“ – ypač stora knyga, ir ne kiekvienam spėriajam šių laikų skaitytojui bus lengva ją apglėbti. Tad prieš mėginant aptarti jos pagrindines idėjas, pravartu nusakyti laiko ir įvykių apybraižas: kaizerininkų okupacijos metai Lietuvoje, kaimo miš-kakirčių gyvenimas. Žiaurus ir pasipūtęs kare kontūzytas vokietis eigulys, niekinantis miško darbininkus ir karo belaisvius rusus, dažnai perčiuožia rykšte miškakirčiams per nugaras. Gal suprasdamas, kad storoji pušis, kurioj įtaisyta koplytėlė, visam kaimui yra ne vien tik senas medis, bet ir žmonių dvasią palaikantis simbolis, o gal dėl vokiško ordnungo užsispyręs reikalauja ir tą pušį nuversti. Ir miško darbininkai – Jonas ir Palys – gal sąmoningai, o gal ir atsitiktinumui lėmus, tampa eigulio žudikais. Sukuriamas apgaulingas gynybos planas. Apklausiami visi miškakirčiai pasakoja vienodą įvykio versiją, laikas eina, ir viskas tarytumei užmirštama, bet pamaži iš lūpų į lūpas keliaujanti tikroji vokietuko eigulio žuvimo istorija ima plisti, prasideda nauji tardymai ir sekiojimai. To įvykio kaltininkams Jonui ir Paliui reikia slapstytis, ir jie glaudžiasi miške, kurio dar liko neiškirsto. Tas dviejų romano herojų slapstymasis primena pirmąsias partizanų dienas antrosios sovietinės okupacijos metais. Šitaip besislapstant ateina ir pasaulinio karo pabaiga, miškakirčius ir visus kaimo žmones pasiekia žinios apie naujos Lietuvos kūrimąsi, betgi – ir apie rusų, raudonųjų, norus čia pradėti kurti savo komunizmą, įvesti savo tvarką. Tad kaimas ima ginkluotis, karo mokslų juos pradeda mokyti iš Mažosios Lietuvos kilęs kitas vokietis, vadinamasis gefreiteris, kurio vardą žmonės sužino tik romano pabaigoje – Francas. Beje, tas pats Francas ir po visų įvykių lieka gyventi Lietuvoj, nes įsitaiso savo lentpjūvę. Nutarę gudrumu, iš patykių užklupti rusų kareivius, su kulkosvaidžiu įsitaisiusius bažnyčios bokšte, šito žygio imasi du pagrindiniai romano herojai – Palys ir Jonas. Pastarąjį bažnyčios bokšte nušauna apačioj, aikštėje, esantys rusų kareiviai. Knygos herojus krenta iš bokšto ir lieka gulėti ant aikštės grindinio. Šitokia yra romano fabula – surašyta daugybėje puslapių, ji visai nesunkiai nupasakojama. Tiesa, reikėtų neužmiršti dar vienos romano linijos – protarpiais pasirodančios meilės gijos tarp Verutės ir Jono.

Su J. Jankaus kūryba susipažinęs skaitytojas žino, kad šis rašytojas savo raštuose išsiskyrė savotiška realizmo ir fantazijos sampyna, kai skaitai realistiškai, tiesiog pačiupinėjamai aprašomus įvykius, žmonių kalbas, vaizdus – ir jauti, kaip kaži kur šalia driekiasi nelabai aiškus, nujaučiamas mistikos šešėlis, paslaptis. Tai prigimtinė šio kūrėjo savybė, leidusi skaitytoją įtraukti į komplikuotus fizinės ir dvasinės realybės sūkurius. Šita rašytojo savybė bene aiškiausiai atsiskleidė romane „Anapus rytojaus“, bet ji ryški buvo jau pirmuosiuose kūriniuose, taip pat romane „Ant morų“.

Ką matome ir esame skatinami pajausti „Pušyje“? Iš trumpai nusakyto siužeto galime suprasti, kad įvykiai įvykiais, tragiškas atsitikimas – atsitikimu, bet visa tai lydi žmonių išgyvenimai, gilesnis psichologinis ar filosofinis klodas. Vienas iš tų klodų yra baimė. Baimė, kad vokiečiai sužinos tikrąją miškakirčių ir žuvusio vokiečių eigulio istoriją, baimė, taip pat ir žmogiška silpnybė neiškęsti, neišlaikyti paslapties, pasakyti ją tiktai gerai pažįstamam, kuris tikrai niekam neprasitars! Bet… Vienoj romano vietoj autorius rašo: „Visų dantys balti, bet koks už tų dantų liežuvis, kas gali pasakyti“. Šitaip ima driksti paslapties šydas, ir gerai, kad dryksta, kitaip viskas labai greitai užsibaigtų, neliktų intrigos, neliktų progos pasižvalgyti po herojų sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Tiesa, pasąmonės užkaborių šiame romane nedaug. Taigi – baimė ir šio jausmo išgyvenimų aplinkybės yra svarbiausi kūrinio varikliai, vienur suburzgiantys garsiai ir įtikinamai, kitur kiek silpniau, bet ganėtinai laiku ir tiksliai. Baimės išdidintomis akimis vaikšto ne tik pagrindiniai romano veikėjai, bet ir ne vienas kitas, jos pilni laukai ir dar nebaigti kirsti miškai, ja dvelkia prieblanda, gūniomis uždangstyti trobų langai. Šitas neatstojantis žmogaus jausmas žadina įtarumą, apkalbas, o iš to romano kūrėjas vėl gali megzti dar vieną intrigą – pradedama įtarinėti pagrindinio herojaus Jono my-limoji Verutė. Ar tik ne ji bus išplepėjusi tą paslaptį, kurią sužinojo iš to paties Jono? Tuos įtarinėjimus reikia išsklaidyti, o šitam dalykui vėl būtini įvykiai, kurie taip pat susiję su baime. Dar yra keršto dėl neteisybės, išdavystės linija, nelabai išryškinta, bet užkliudyta, yra pavyzdžių, kad visais laikais, net ir Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvoje buvo persimetėlių, priklausomai nuo aplinkybių ir naudos perbėgančių iš vienų pozicijų į kitas… Tai juk yra vienas lietuvių skaudulių: vieniems patinka išsiviepus galvoti, kad svetimi geresni, gudresni, ir dėl to taip pašėlusiai traukia sukti prie jų, o kitiems, gerai jaučiantiems savo šaknis ir pašaknes, tenka šitokiems atskilėliams priešintis.

Seniai pastebėta, kad tarp Lietuvos prozininkų buvo du išskirtiniai, turintys vienas į kitą panašumo: būdami realistai, abu žaviai savo raštuose kūrė veikėjų dialogus, jų dvasinių judėjimų kelius, kartais tiesiog stulbinamai „nerealistiškus“, o vis tiek tikrus, savotiškai žavius dėl savo „laisvamaniškumo“. Tiedu prozininkai – J. Jankus ir Kazys Jankauskas. Gal dėl to, kad ir jų pavardės ar tik ne iš tos pačios šaknies išaugusios?.. Šiame J. Jankaus romane, gal kaip kokiame postmodernistiniame kūrinyje, paviršinės patirtinės logikos nelabai paisoma, tiksliau pasakius – tyčia nepaisoma, bėgantis laikas čia visur pristabdomas, kad būtų galima aplinkui kaip reikiant apsidairyti: numatytieji įvykiai niekur nepabėgs, bus, kaip turi būti. Tai profesionalo rašytojo kūrinys, jo autoriui iškalbos netrūksta, jam tiesiog malonu kuo ilgiau pasišnekėti, pabūti su žmonėmis – todėl ir atsiranda tiek daug knygos puslapių. Vieną minėtojo „laisvamaniškumo“ vietą čia aptarkime: anie du vokiečio eigulio žuvimo kaltininkai pasitraukia į mišką, į savotišką bunkerį, bet retsykiais išeina kaime aplankyti saviškių. Kartą, minėtajai baimei kiaurai smelkiant visus pašalius, Palys ir Jonas naktį apsilanko pas Palio motiną, kuri, išlydėdama juos atgal į mišką, stengiasi kuo daugiau įduoti maisto. Be kita ko, verda ir kiaušinių. Savo vaiko, Palio, pageidavimus žino: „…o tau, Jonuti? Gal ilgiau pavirti?“ Ir toliau vėl pasikalbėjimai apie ką nors kita, beje, taip pat ir apie baimę, ir vėl prisimenami kiaušiniai. Dabar su motina apie kiaušinius kalbasi Palys: „Mamut, nesuk galvos, kokie išeis, tokie bus geri. Minkštas ar kietas – kiaušinis yra kiaušinis“. Ir dar, jau gerokai pratęsus sceną į trečią puslapį, motina klausia, į kokį krepšiuką sudėti išvirtuosius, ir dar toliau pakalbama apie kelionėn įduodamus kiaušinius. Autorius tai daro, regis, dėl dviejų priežasčių – jam tiesiog smagu kalbėti, t. y. rašyti, o skubėti nėra kur, skubėti, kaip anksčiau matėme, tiesiog nėra ko: viskam savas laikas.

Bet juk tai iš tikrųjų nemaža teisybė: viskam ateina nuskirtasis (arba sukurtasis) laikas.

Vienas žymiųjų išeivijos lietuvių rašytojų J. Jankus visus savo kūrybos turtus grąžino į tėvynę. Pastarasis romanas, nors ir neprilygsta stipriausiems autoriaus kūriniams, šį veiksmą dar sykį paliudija. Atidesni tyrinėtojai galės aiškiau nustatyti, kada jis parašytas, nes vienaip ar kitaip kalbėsime, turėsime pasakyti, kad ne vienur jis privalėjo būti labiau suveržtas, kadangi tokių nerūdijančių varžtų gausu kituose J. Jankaus raštuose.

Rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane surašytas ir ilgas knygos rėmėjų sąrašas. Jis irgi rodo, kaip įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus tėvynainiai vertina ir gerbia Jurgį Jankų.

 

 

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.

Juozas Aputis. Pasikalbėjimas su savim

2006 m. Nr. 11 / Eugenijus Ignatavičius. Kiparisų tamsa. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 238 p.

Petras Bražėnas. Iššūkis standartui

2006 m. Nr. 6 / Juozui Apučiui sukanka 70; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.

Juozas Aputis. Su dolomitais, žodžiais ir muzika.

2005 m. Nr. 12 / Vytauto Narbuto 75-mečiui / Septyniasdešimt penktąjį gimtadienį švenčiantis V. Narbutas dabar, rodos, yra labiau atšlijęs nuo geologijos ir visokių kitokių mokslų, tat gal nulykins daugiau laiko beletristikai…

Juozas Aputis. Pakelėse daug sugulusių

2005 m. Nr. 11 / Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.

Juozas Aputis. Plėšia plaučius šitas kvepėjimas…

2005 m. Nr. 7 / Kazimieras Barėnas. Apsakymų rinktinė. Sudarė L. Peleckis-Kaktavičius. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2004. – 240 p.

Petras Bražėnas. Netikėtos atverstinės, rūstūs atminai

2005 m. Nr. 5–6 / Juozas Aputis. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.

Juozas Aputis. Lietuvos Jeruzalės ilgesys

2000 m. Nr. 11 / Grigorijus Kanovičius. Nukirstų medžių šlamėjimas. – Vilnius: Leidybinės sistemos, 2000. – 273 p.

Juozas Aputis. Dutūkstantųjų trisdešimt šeštasis –

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris – kūrybos, literatūros bičiulystės, knygos ir skaitytojo (ar klausytojo) pasikalbėjimo šventė, trukusi vos ne dvi savaites. Gegužės vidury būrelis mūsų poetų susitiko…

Juozas Aputis. In memoriam. Amžinybėn palydėjome Albertą Zalatorių

2000 m. Nr. 1 / Albertas Zalatorius 1932.XI.3–1999.XI.13 / Išeina artimas žmogus iš šito gyvenimo, ir pasijunti likęs silpnesnis, vienišesnis. Protu suvoki, kad jau niekad nebegalėsi su juo pakalbėti, pasiguosti, o miglotoj jausmo kertėj dar ilgai neišsiskirsi

Juozas Aputis. Kas ten, prie Čigriejaus dobilų?

1999 m. Nr. 11 / Henrikas Čigriejus. Vieškeliukas pro dobilus: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų

1999 m. Nr. 8–9 / Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.

Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje

1999 m. Nr. 4 / Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką…

Juozas Aputis. Mūsų nerimo slėpiniai

1999 m. Nr. 4 / Mečys Rakauskas. Gintarinio korio akys: Apsakymai ir apysaka. – Kaunas: Varpas. 1998. – 283 p.

Juozas Aputis. Viktoro Brazausko apsakymų grumstai

1999 m. Nr, 2 / Viktoras Brazauskas. Pono Adomo odisėja. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – 111 p.

Juozas Aputis. Apie naudingąsias iškasenas

1999 m. Nr. 2 / Subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gy­venime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą.

Juozas Aputis. „…atrodo, kad grįžta laikas“

1998 m. Nr. 10 / Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.

Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas

1998 m. Nr. 7 / Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pir­mąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva.

Juozas Aputis. Šimtai Juliaus Kaupo kūrybos puslapių

1998 m. Nr. 4 / Julius Kaupas. Raštai. Sudarė Kostas Ostrauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. – 727 p.

Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje

1997 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.

Juozas Aputis. Atminties vyzdyje

1997 m. Nr. 4 / Birutė Jonuškaitė. Rugių laukas. – Punskas: Aušra, 1996. – 140 p.

Juozas Aputis. Sugrįžusieji… iš rekrūtų

1997 m. Nr. 1 / Viktoras Katilius. Dykumos karalius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 309 p.

Albertas Zalatorius. Smėlynų gaisruose, prigludus prie balto Viešpaties drabužio

1996 m. Nr. 10 / Juozas Aputis. Smėlynuose negalima sustoti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 277 p.

Juozas Aputis: Šventės ir pirmadieniai

1996 m. Nr. 6 / Liudvikas Jakimavičius sumanė tokį lyg ir žaidimą: novelių herojai klausinėja Juozą Aputį. Jauna mergaitė („Užkilusios skulptūrų akys“): „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikra

Juozas Aputis. Keturios novelės

1996 m. Nr. 6 / Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus…

Juozas Aputis. Ar cikados – paukščiai?

1996 m. Nr. 5 / Icchokas Meras. Apverstas pasaulis. Apsakymai. – Chicagos Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1995 – 153 p.

Juozas Aputis. Nusikaltėliai į klausimą neatsako

1996 m. Nr. 3 / Antanas Kryžanauskas. Už ką? – Vilnius: UAB „Saulės vėjas“, 1995. – 160 p.

Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai

1996 m. Nr. 1 / Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.

Juozas Aputis. „Salve!“ – atminties slenksčiui

1995 m. Nr. 8–9 / Aušra Marija J. Sluckaitė. Miesto madrigalai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 155 p.

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

Juozas Aputis. Juoda drobulė

1994 m. Nr. 6 / Marius Katiliškis. Pirmadienis Emerald gatvėje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1993. – 208 p.

Juozas Aputis. Atsiminimai su slapyvarde

1993 m. Nr. 11 / Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1993. – 312 p.

Juozas Aputis. Skridimas lizdo apačioje

1993 m. Nr. 7 / Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias…

Juozas Aputis. Vienišumo chirurgija

1993 m. Nr. 1 / Vytautas Narbutas. Per toli pažadėjo: romanas. – Vilnius: Vaga, 1992. – 263 p.

Juozas Aputis. Rytdienos slenksčiai

1991 m. Nr. 12 / Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją

Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka

1991 m. Nr. 10 / Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).

Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje

1991 m. Nr. 1 / „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį)…