Juozas Aputis. Lietuvos Jeruzalės ilgesys

2000 m. Nr. 11

Grigorijus Kanovičius. Nukirstų medžių šlamėjimas. – Vilnius: Leidybinės sistemos, 2000. – 273 p.

Tai įdomi, profesionalo ranka parašyta knyga, susidedanti iš atskirų dalių. Kai su knyga esi susipažinęs anksčiau ir žinai, kas tenai rašoma, antrąsyk skaitydamas pamatai, kad bene įspūdingiausia, ko gero, pasi­rodo įžanga, autoriaus parašyta 1994 m. Kfar Saboje, Izraelyje. „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“ – elegiška giesmė tėviškei, Vilniui, kurį dėl įvairių įvairiausių aplinkybių, o galbūt ir didžiosios laikų lemties reikėjo pa­likti. „…aš nenoriu laidoti jo gatvių grindinio, kur visi akmenys panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą – aš įmūriju ten savo atminimo akmenį, kad jis degintų kiekvieną pėdą ir primintų skerdynes, tūkstančio tūks­tančių nekaltų žūtį.

Aš nenoriu laidoti Didžiosios Sinagogos – aš visada joje melsiuos ir, kol aš melsiuos, niekas nenušluos jos nuo žemės paviršiaus, nes žemė – tai ir aš, ir tu“ – tokie žodžiai parašyti įžangos pabaigoje. Skau­dūs žodžiai, nes tiems, kurie liko, mums, kurie likome čia. juk reikės vaikščioti tais deginančiais akme­nimis.

Po įžangos didžiausiąją knygos dalį sudaro „Nukirstų medžių šlamėji­mas“, ją autorius vadina „neprama­nyta apysaka“, nes čia pasakojama apie tikrus dalykus, o tiksliau sakant – apie autoriaus tėvus ir gimines. Žinoma, ne vien apie tai – apysakoje atsiskleidžia viso šimtme­čio Lietuvos žydų šeimos gyvenimo panorama, užkliudomi įvykiai, purtę visą Lietuvą, ir ne tik Lietuvą. G. Kanovičiaus tėvas buvo garsus Vil­niaus siuvėjas, siuvęs kostiumus kone visam Vilniaus elitui, žmogus, tryškęs bibline išmintim, nors jos bet kur ir bet kada nešvaistęs. Kiek galima suprasti, G. Kanovičius per­žvelgia bene visų tėvo ir motinos giminių gyvenimus, kurių būta ir įvairių, ir pamokomų. Vis dėlto svar­biausias čia – tėvas, jo išminties, darbo, amato poetizavimas, taip pat ir jauki, šilta šeimos aplinka, kurtai būtina saugoti, auklėti, mokyti kiek­vieną savo narį, apsupti jį gyvenimo nuorodomis ir kiekvieną įstatyti į tinkamas gyvenimo vėžes. Kas knygą skaitys, tas suras čia dar daug ko: švysčioja pokario Vilniaus namai, žydai siuvėjai, svarstantys politikos ir visokius buities reikalus, čia aprašomos gatvės, kurių pavadinimai keitėsi kas keleri dešimtmečiais. Naujoji apysaka, kaip minėta, yra nepramanyta, tai į jos pabaigą prieinama ir prie šių dienų, ypač Sąjūdžio laisvės, kad šiuo laiku apysaka baigiama, prie paskutiniųjų sovietinių laikų deputatų, juo, kaip žinome, buvo išrinktas ir knygos autorius G. Kanovičius, Kremliuje pasakęs reikšmingą kalbą dėl Lietuvos. Beje, apie tai knygoje užsimenama tik vienu kitu sakiniu: tėvas, ruošdamasis išlydėti sūnų rašytoją (apie autoriaus kūrybos pradžią apysakoje irgi užsimenama), pasitelkęs į pagalbą savo padėjėją, pasiuva jam „deputatinį“ kostiumą.

Įdomi yra siuvėjo, kaip meistro, kaip savo srities menininko, linija, vietomis gal kiek ir sutirštinama, bet apie tai – šiek tiek vėliau. Antai kai vienas pasipūtęs rusų karininkas, nepatenkintas, kad jam tėvas ne taip pasiuvo kostiumą, siuvėją paduoda į teismą (smagi visa šita istorija! Iš tikrųjų gal ji tokia smagi ir nebuvo, čia autoriaus nuopelnas, kad jis taip smagiai ją papasakojo), kai teismas siuvėjo nenubaudžia ir tėvas, sugrįžęs į namus, pasakoja, kaip viskas vyko, ir pabaigoj priduria: „Bet kokios buvo teisėjo kelnės!“ – nebereikia nieko, kad suprastum, kokį žmogų tas teismas teisė ir kaip šito žmogaus, tėvo, meistriška išmintim meistriškai pasinaudojo sūnus rašytojas.

Dar vienas įspūdingai juokingas nutikimas: kai į Lukiškių aikštę (čia tėvas siuvėjas eidavo „medžioti“ žydų: beje, kuo toliau, tuo sunkiau buvo jų sumedžioti…) kartą ateina siuvėjas Kanovičius ir pirmąsyk pamato Lenino paminklą, negali atsistebėti: didžiojo vado švarke „moteriškai“ įsiūtos sagos – jos ne kairiajame, o dešiniajame atvarte… Kas ten bežinos, ar tą skulptoriaus „nuodėmę“ iš tikrųjų pamatė siuvėjas Kanovičius, ar kas kitas, tačiau visa ši istorija, kaip galėtų pasakyti Čechovas, verta Aivazovskio teptuko…

Trečiasis knygos rašinys – „Sapnų pardavėjas“ – stipriai susijęs knygos įžanga: čia pasakojama apie gimnazijos laikų draugą Nataną Idelsoną, žinomą Sorbonos universiteto profesorių, pas kurį Paryžiuje pakviestas apsilanko autorius. Šią knygos dalį skaityti ir miela, ir liūdna, nes joje papasakotos istorijos kliudo ne tik konkrečių žmonių lemtis, jose yra skaudžių bendražmogiškų dalykų: tėvynės, šeimos, artimųjų praradimai, senatvės ir ligų grėsmės, o jų akivaizdoje apima dar stipresnis prarastojo laiko ilgesys. Perskaitęs „Sapnų pardavėją“ nejučia prisiminiau smagią G. Kanovičiaus pjesę „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“, kurią jis parašė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Tenai bendraklasiai susitinka tik po kelerių išsiskyrimo metų. „Sapnų pardavėjas“ – tai dar vienas elegiškas, nostalgiškas pasakojimas apie praradimus, kuriuos žmogus turi pakelti, kuriems jis turi būti pasiruošęs. Tiesą pasakius, kai skaitai šį elegišką pasažą, kai kaip net atitrūksti nuo aprašomų tikrų įvykių, privertusių žmones emigruoti – čia taip stipriai piešiamos prarastosios godos, kad pasineri į jas kaip į psichologinius akivarus. Tačiau ir istorinės tikrovės čia daug, čia randi žydų inteligentų, intelektualų likimų aprašymus. antai garsusis Vilniaus berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Vulfas Abelevičius Ambramskis – buvęs Maidaneko lagerio kalinys (kaip ir našlaitis Natanas Idelsonas) lageryje, kur aplink siautė mirtis, ėmė likimo brolius mokyti prancūzų kalbos ir matematikos. Galima sakyti, šitaip jis metė iššūkį mirčiai. Jis sakęs savo mokiniams: „Smegenys tyčia turi dirbti visu pajėgumu. Tai esą vienintelė mūsų galimybė pasipriešinti prievartai, vienintelis dalykas, kurį galime apginti ir kuriuo galų gale ir galime išgelbėti save nuo gėdos ir pražūties.“

„Sapnų pardavėjas“ sukrečia ne vien Natano Idelsono likimo aprašymu, šiurpūs čia yra ir pasakojimai apie žydus, išklydusius iš Lietuvos ir bebaigiančius dienas Paryžiuje, Dekarto ar kokioje kitoje gatvėje. „Sapnų pardavėjas“ čia yra pats knygos autorius, draugo rekomendacijomis tapęs nostalgija sergančių žmonių daktaru, savo pasakoji­mais apie žinomus ir nežinomus miestus, jų kapines padedantis tiems žmonėms sugrįžti į praeitį, į gimtuo­sius namus. Galima įsivaizduoti ne tik klausytojų, bet ir paaukotojo išgyvenimus, kai naktį jis vartosi lovoje ir ant lubų jau ima matyti savo ir artimųjų praeitį.

Pagaliau „Laskino parašiutas“ lyg ir įrėmina visas prisiminimų istorijas, nes čia jau ir pats knygos autorius gyvena nebe Lietuvoje, o Izraelyje, ir šio rašinio herojus Geršonas Laskinas apie jį užauginusios Katrės iš Marcinkonių pasiilgimą čia daž­niausiai telefonu ir pasakoja. Prarasto laiko ilgėjimasis, to laiko graužatis – tokia yra pagrindinė ir šito skyriaus mintis. O gal ir dar bendresnė, kaip, beje, ir visos knygos: žmogaus gyveni­mas – tai amžinas siekis, o pasiekiama tik mirtis.

Ką ir sakyti – G. Kanovičius ką rašo, tą ir parašo. Įdomi ir pastaroji jo knyga. Pridursiu ir kelias abejonių pastabas: kas rašo ar kalba apie sovietinį laiką, dabar jau sunkiai beišvengia šiuolaikinio požiūrio į anuos metus. Šioje knygoje – ir „Nukirstų medžių šlamėjime“, ir skyriuje „Sapnų pardavėjas“ – vaiz­duodamas net pačius pirmuosius pokario metus, autorius vietomis, man rodos, pernelyg dažnai su tam tikra humoro gaidele žvilgteli ir į Spalio revoliuciją, ir į Josifą Visarionovičių, ir t. t. Regis, kad tokių nuo­taikų tada būta mažiau. Beje, ir pats autorius užsimena apie ašaras, kurias ne vienam spaudė Stalino mirtis. Puikiai, tiesiog grakščiai G. Kanovičius piešia savo tėvų gyve­nimą, ir vis dėlto vietomis galėjo jį papasakoti glausčiau. Be to, per dažnai įsismaginęs jis viską ima matuoti adata ir siūlu, ir jau tarpais imi įtarti, kad tuos visokius palyginimus ir prilyginimus sugalvoja pats auto­rius… Nustebino ir nuliūdino ir toks pasakymas (tiesa, eilinės šios knygos herojės Klaros lūpomis): „Ak, Daša, jeigu per karą, kai mus Kaune į mirtį varė, kas nors būtų taip užstojęs žydus, kaip dabar tuos lietuvius jūsų Griša užstoja…“ O juk visi sakėme, kad einame užsistoti Lietuvos. Šiame kontekste – Šiaurės Jeruzalės.

Ir dar: nepaprastai uždaras šios knygos herojų gyvenimas – jei ne vienas kitas mažmožis, išeinantis iš žydų bendruomenės gyvenimo rato, galėtumei pagalvoti, kad visa kita, visi kiti nepramanytoj apysakoj lyg ir galintys pasirodyti persona­žai yra kaži kur pradingę.

Vertėjas F, Vaitiekūnas – tai lyg ir koks G, Kanovičiaus antrininkas. Tiktai iš rusiško „golubčik“ neversčiau tuo nuštampuotu „balan­dėliu“, o kaip nors kitaip – širdele, brangučiu, geradariu… lietuviškai nelabai tinka ir tie ereliai vietoj „orly“. Mums ir dainose užtenka sa­kalo.