Juozas Aputis. In memoriam. Amžinybėn palydėjome Albertą Zalatorių

2000 m. Nr. 1

Albertas Zalatorius 1932.XI.3–1999.XI.13

 

Išeina artimas žmogus iš šito gyvenimo, ir pasijunti likęs silpnesnis, vienišesnis. Protu suvoki, kad jau niekad nebegalėsi su juo pakalbėti, pasiguosti, o miglotoj jausmo kertėj dar ilgai neišsiskirsi ir ne vienąkart pajusi, kaip skaudžiai duria į širdį netyčia pajudinta buities smulkme­na ar atsigavęs prisiminimas.

Šių metų gruodžio 16 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidojome gra­žų Lietuvos inteligentą, tiesos žmogų Albertą Zalatorių. Atsisveikinda­mi sakėme užuojautos žodžius jo šeimai, motinai, artimiesiems, dėko­jome kilniaširdėms tėvynainėms Violetai Kelertienei, Daliai Sruogaitei, kad jos lyg sesės globojo Albertą, kai jis keletą metų su pertrūkiais grūmėsi su žiauriąja liga Čikagoje.

Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vilniaus pedagoginio universiteto nekro­loge rašoma:

A. Zalatorius savo mokslinę veiklą pradėjo 1961 m., apgynė daktaro (humanitarinių mokslų kandidato. 1968), habilitacini (humanitarinių mokslų daktaro, 1986) darbą. A. Zalatorius – Respublikinės (1988), Lie­tuvos mokslų akademijos V. Krėvės (1998) premijos laureatas, monogra­fijų „Lietuvių apsakymo raida ir poetika“ (1971), „XX amžiaus lietuvių novelė“ (1980), straipsnių knygų „Prozos gyvybė ir negalia“ (1988), „Li­teratūra ir laisvė“ (1998: šiemet ši knyga įvertinta Nacionaline meno ir kultūros premija) autorius. Mokslininkas parengė 5 novelių antologijas, P. Vaičaičio, Šatrijos Raganos, A. Vaičiulaičio, V. Krėvės, P. Tarulio raš­tų knygas, įvairiuose rinkiniuose, periodinėje spaudoje A. Zalatorius paskelbė apie 300 straipsnių lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir kt. kalbo­mis. A. Zalatorius skaitė paskaitas ir pranešimus Čikagoje, Vašingtone, Niujorke. 1995 m. dėstė Ilinojaus universitete (JAV), buvo žurnalų „Me­tai“, „Lituanistika“, „Metmenys“ (JAV) redakcinių kolegijų narys, Moks­lininko iniciatyva buvo organizuotas V. Krėvės ir jo žmonos palaikų perkėlimas į Lietuvą, įsteigtas rašytojo memorialinis butas-muziejus Vilniuje.

Pamenu, kadaise, kalbėdamas prie Vytauto Vanago tėvo kapo, Alber­tas sakė: išeina žmogus iš tos kartos, kuri gimė šio amžiaus pradžioje ir kuri pakėlė visą šio amžiaus baisumą. Pakėlė ir išsilaikė, išsaugojo iš­didžią nepriklausomą dvasią ir gražesnio gyvenimo siekį.

Atsisveikindami su Albertu Zalatorium sakėme: išeina iš mūsų kilnus ir išdidžios dvasios žmogus, kuris daugiau kaip du pastaruosius šio šimtmečio trečdalius grumdamasis ėjo to gražesnio gyvenimo link, svarbiausiuoju savo mokytoju pasirinkdamas tėvus ir jų kartą, nes tikrosios mokyklos didžiuma atvejų mokė ne to, ko turėjo mokytis mokytis reikė­jo patiems, įsiklausant į savo vidaus balsą. Į amžinybę palydėjome žmogų, kurį anoji tėvų dvasios patirtis atvedė prie iškiliųjų mūsų laiko kultūros ir intelekto viršūnių. Būdamas šviesaus, matematiškai tikslaus proto, turėdamas jautrią, niekad neatbunkančią širdį, jis keturis dešimtmečius lyg kokiu žibintu pasišviesdamas iš šio amžiaus lietuvių belet­ristikos išrankiojo esminę jos pajėgą, tvarumą ir žavesį. Pradėjęs tyrinėti šio amžiaus pradžios mūsų prozą, greitai jis tapo didžiausiu šios srities žinovu ir autoritetu. Lietuvoje buvo ir yra daugybė kūrybos žmo­nių, kuriuos Alberto Zalatoriaus žodis, pasakytas ar parašytas, paskatino, pakėlė, sustiprino. Jo ir kalbėjimas, ir rašymas buvo ypatingai skaidrus, mintis aiški ir švari, logiška ir apgaubta grakščios formos. Ge­rai susipažinęs su šių laikų pasaulio beletristika ir literatūrologų dar­bais, jis niekada nesusiviliojo jokiomis ateinančiomis ir nueinančiomis madomis, kūrinyje norėdamas matyti turiningą prasmę. Kūrinyje būti­na estetiškai paveiki idėja. Kūrinys turi būti toks, kuriame (iš paviršiaus gal ir baisiame) mes, skaitytojai, norėtume gyventi.

Pastarojo dešimtmečio pirmąją pusę Albertas Zalatorius tiesiog įlėkė į audringą visuomeninį gyvenimą, į visuomenės veiklą. Sąjūdyje jis bu­vo nepakeičiamas kokios nors gimusios minties formuluotojas, kai tą min­tį reikėdavo paversti aiškiu, logišku tekstu.

Savotiška, nors ir gerokai išvarginusi atgaiva buvo didžiojo dzūko Vin­co Krėvės ir jo žmonos palaikų pervežimas į Lietuvą. Subartonių kapi­nėse Alberto Zalatoriaus pasakytoje kalboje skambėjo džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad pagaliau tas didysis žmogus sugrįžo ir kad Lietu­voje tikrai prasideda nauji laikai.

Gražus, pasitikintis, pasitempęs ir pamatuotai ambicingas – tokį mes jį pažinome. Kalbėdamas su žmogum, jis visada tiesiai žiūrėjo jam į akis. Tiesiai visiems žiūrėjo į akis ir tada, kai pamatęs ne vieno politiko, vie­šai besiskelbiančio didžiausiu patriotu, intelektualinę ir dvasios menkys­tę pavadino juos dabar iš visuomenės leksikono jau nenykstančiu tre­jetukininkų vardu.

Lemtis prie Alberto Zalatoriaus žiauriai ėmė sėlinti prieš keletą me­tų. Pastarųjų kelerių metų jo gyvenimas – tai ištisos grumtynės su lem­timi. Šitaip į gyvenimą kabintis lemta tik stiprioms asmenybėms. Grū­mėsi ir dirbo, neužmiršdamas V. Krėvės, savo studentų Vilniaus pedagoginiame universitete. 1998 m. gruodžio 8 d. Lietuvos rašytojų są­jungos klube pristatė savo paskutinę knygą „Literatūra ir laisvė“.

Deja, niekam nėra skirta juodąją lemtį įveikti. Iš tų grumtynių aky­se tebestovi vienas paveikslas: laukiu automobilyje prie Vilniaus Užupio slėnio. Albertas Zalatorius jau ateina nuo Savičiaus gatvės kalnelio. Užsidėjęs plačiabrylę skrybėlę, apsivilkęs ilgą lietpaltį. O visas tas kai­mu kvepiantis slėnis žalias ir margas nuo sužydusių žolelių. „Matai, man reikia saugotis saulės, – tarė kilstelėjęs pirštinėtą ranką link skrybėlės. – Seniai lauki?“

Pasakiau, kad neseniai, o juk ne vienas laukėme jo jau seniai, beveik visada, kai reikėdavo išmintingo žodžio ir patarimo.

Paradoksas: žmogui, kuris pats švietė širdies išmintim, reikėjo slėp­ti lemties paliestą kūną nuo saulės šviesos,

Šaltame Antakalnio smėlyje jis bus amžinai apsaugotas nuo pražū­tingų saulės spindulių,