Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“
2021 06 27
Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92 jo publikacijas: numerio įvadinių tekstų, prozos, vertimų, pokalbių su rašytojais, daugybę recenzijų, pasisakymų diskusijose, refleksijų apie renginius… Toks įvairus, aktyviau beveik dvidešimt penkerius metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis. Ne vienoje jo publikacijoje pasirodo ir detalių iš redakcijos gyvenimo.
Žurnale Aputį matome pirmiausia ne kaip prozininką, stebinantį naujausia kūryba, bet kaip atidų literatūros lauko žvalgytoją. Be jo pasisakymų ilgą laiką buvo neįsivaizduojami pirmųjų prozos knygų aptarimai, diskusijos apie literatūros lauko situaciją. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Aputis daug dėmesio skyrė 1991–1999 m. į Lietuvą sugrįžusiai egzilio prozai (Marius Katiliškis, Kazimieras Barėnas, Jurgis Jankus, Julius Kaupas, Algirdas Landsbergis ir kt.), tarsi mėgindamas ją prijaukinti ir, tiesa, apgailestaudamas, kad jei tie tekstai būtų pasiekę anksčiau, jie būtų aistrinę visuomenę.
Kaip literatūros apžvalgininkas Aputis buvo linkęs suprasti ir paskatinti kitus kūrėjus, rašydamas nevengė pasidalyti gražiausiais kūrinių epizodais ir geranoriškai stengėsi svarbiausias idėjas paaiškinti skaitytojui. Todėl jį norisi simboliškai pavadinti literatūros jaukintoju, priartintoju. Apučio kritikos tekstai gali būti skaitomi kaip dokumentai, kurie atspindi menininko jautrų žvilgsnį kitam rašytojui, kurie tinka norintiems susipažinti su kai kurių mažiau žinomų autorių kūrybos faktais. Tai minėti svarbu ir kalbant apie Lietuvoje kūrusių rašytojų knygas, nes rašytojas savo dėmesio objektu labiausiai rinkosi ne madingiausias ar centrines rašytojų figūras, o tiek konjunktūros nutylėtus (neretai tremtinių, politinių kalinių), tiek savo pasaulėjautai ar generacijai artimesnius autorius, įprasminusius ir perpratusius sociopolitinius pokyčius, kartų kaitą ir įvertinančius nemiestiškąją gyvenseną.
Nors Aputis „Metuose“ kūrybos beveik neskelbė, čia reflektuoti svarbiausi po Nepriklausomybės atkūrimo išleisti jo kūriniai – romanas „Smėlynuose negalima sustoti“ (1994 m. „Metuose“ pasirodo ištraukos, vadintos „Plėnys“) ir „Vieškelyje džipai“. Todėl siūlome nepraleisti Petro Bražėno ir Alberto Zalatoriaus straipsnių. Pastarajame rastumėte kibirkščių, susijusių su generacijos konfliktu, į kurį pateko vėlyvoji Apučio kūryba.
Į šią teminę publikaciją nesistengėme sudėti viso skaitmeninto archyvinio palikimo – dėl didelės apimties, nuolat kylančių klausimų, ar kiekvienas iš tekstų tebėra aktualus, tai būtų sudėtinga. Tačiau atrinkdami įdomiausius, norime atspindėti ir suteikti kokybiško konteksto. Taigi skelbiame Apučio pasisakymus apie kūrybą, noveles, dienoraščio fragmentus, amžininkų atsiminimus, literatūros kritiką jo knygoms. Visa tai papildome dalimi kitos, dažnai nematomos darbo pusės – Apučio knygų apžvalgomis ir publicistika, kuri galbūt įdomiausia būtent tuo, kad atsispiriant nuo tam tikrų realijų atsiskleidžia jo mąstymo būdas.
Gerų atradimų ir skaitinių!
Juozas Aputis apie kūrybą ir gyvenimą
„Ateina laikas, ir atsiranda tam tikrų aplinkybių, kad vienas pats sau nori pasiaiškinti, kas toks esi iš tikrųjų, ko gyvenime siekei, ko reikėjo kaip klausia jauna mergaitė novelėje „Žmogiškumo jėga“. Nežinau, ar dėl to turi būti linksma, ar liūdna, bet negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad begyvendamas ko nepalaužiamai sąmoningai siekiau, gana dažnai lydėdavo atsitiktinumų šešėliai, ir nepasakytum, kad jie su laiku nepasidarydavo savi artimi lyg ir tavo prisivilioti.“ (iš interviu „Šventės ir pirmadieniai“)
Apie Juozą Aputį ir apie jo kūrybą
Apie kūrybą:
„Situacijos įtampa, veiksmo dinamika, psichologinių išgyvenimų tikrumas, lakoniškų personažų charakteristikų tikslumas, tiesiog grafiškai brėžiamos linijos, žyminčios ribas, minėtus žmoniškumo likučius skiriančias nuo negrįžtamų degradacijos padarinių, – visa sukrečiamai tikra, baugu, įsimintina. Tai kuriam laikui priverčia pamiršti meną, įtikina nepakartojamu gyvenimo tikrumu, ir tik bent kiek atsitokėjęs nuo patirto įspūdžio imi galvoti, kad vis dėlto tai ir yra menas.“ (Petras Bražėnas)
