literatūros žurnalas

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27

Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92 jo publikacijas: numerio įvadinių tekstų, prozos, vertimų, pokalbių su rašytojais, daugybę recenzijų, pasisakymų diskusijose, refleksijų apie renginius… Toks įvairus, aktyviau beveik dvidešimt penkerius metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis. Ne vienoje jo publikacijoje pasirodo ir detalių iš redakcijos gyvenimo.

Žurnale Aputį matome pirmiausia ne kaip prozininką, stebinantį naujausia kūryba, bet kaip atidų literatūros lauko žvalgytoją. Be jo pasisakymų ilgą laiką buvo neįsivaizduojami pirmųjų prozos knygų aptarimai, diskusijos apie literatūros lauko situaciją. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Aputis daug dėmesio skyrė 1991–1999 m. į Lietuvą sugrįžusiai egzilio prozai (Marius Katiliškis, Kazimieras Barėnas, Jurgis Jankus, Julius Kaupas, Algirdas Landsbergis ir kt.), tarsi mėgindamas ją prijaukinti ir, tiesa, apgailestaudamas, kad jei tie tekstai būtų pasiekę anksčiau, jie būtų aistrinę visuomenę.

Kaip literatūros apžvalgininkas Aputis buvo linkęs suprasti ir paskatinti kitus kūrėjus, rašydamas nevengė pasidalyti gražiausiais kūrinių epizodais ir geranoriškai stengėsi svarbiausias idėjas paaiškinti skaitytojui. Todėl jį norisi simboliškai pavadinti literatūros jaukintoju, priartintoju. Apučio kritikos tekstai gali būti skaitomi kaip dokumentai, kurie atspindi menininko jautrų žvilgsnį kitam rašytojui, kurie tinka norintiems susipažinti su kai kurių mažiau žinomų autorių kūrybos faktais. Tai minėti svarbu ir kalbant apie Lietuvoje kūrusių rašytojų knygas, nes rašytojas savo dėmesio objektu labiausiai rinkosi ne madingiausias ar centrines rašytojų figūras, o tiek konjunktūros nutylėtus (neretai tremtinių, politinių kalinių), tiek savo pasaulėjautai ar generacijai artimesnius autorius, įprasminusius ir perpratusius sociopolitinius pokyčius, kartų kaitą ir įvertinančius nemiestiškąją gyvenseną.

Nors Aputis „Metuose“ kūrybos beveik neskelbė, čia reflektuoti svarbiausi po Nepriklausomybės atkūrimo išleisti jo kūriniai – romanas „Smėlynuose negalima sustoti“ (1994 m. „Metuose“ pasirodo ištraukos, vadintos „Plėnys“) ir „Vieškelyje džipai“. Todėl siūlome nepraleisti Petro Bražėno ir Alberto Zalatoriaus straipsnių. Pastarajame rastumėte kibirkščių, susijusių su generacijos konfliktu, į kurį pateko vėlyvoji Apučio kūryba.

Į šią teminę publikaciją nesistengėme sudėti viso skaitmeninto archyvinio palikimo – dėl didelės apimties, nuolat kylančių klausimų, ar kiekvienas iš tekstų tebėra aktualus, tai būtų sudėtinga. Tačiau atrinkdami įdomiausius, norime atspindėti ir suteikti kokybiško konteksto. Taigi skelbiame Apučio pasisakymus apie kūrybą, noveles, dienoraščio fragmentus, amžininkų atsiminimus, literatūros kritiką jo knygoms. Visa tai papildome dalimi kitos, dažnai nematomos darbo pusės – Apučio knygų apžvalgomis ir publicistika, kuri galbūt įdomiausia būtent tuo, kad atsispiriant nuo tam tikrų realijų atsiskleidžia jo mąstymo būdas.

Gerų atradimų ir skaitinių!

Juozas Aputis apie kūrybą ir gyvenimą

Juozas Aputis. Keturios novelės

1996 m. Nr. 6 / Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

„Ateina laikas, ir atsiranda tam tikrų aplinkybių, kad vienas pats sau nori pasiaiškinti, kas toks esi iš tikrųjų, ko gyvenime siekei, ko reikėjo kaip klausia jauna mergaitė novelėje „Žmogiškumo jėga“. Nežinau, ar dėl to turi būti linksma, ar liūdna, bet negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad begyvendamas ko nepalaužiamai sąmoningai siekiau, gana dažnai lydėdavo atsitiktinumų šešėliai, ir nepasakytum, kad jie su laiku nepasidarydavo savi artimi lyg ir tavo prisivilioti.“ (iš interviu „Šventės ir pirmadieniai“)

Juozas Aputis: Šventės ir pirmadieniai

1996 m. Nr. 6 / Liudvikas Jakimavičius sumanė tokį lyg ir žaidimą: novelių herojai klausinėja Juozą Aputį. Jauna mergaitė („Užkilusios skulptūrų akys“): „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikra

Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje

1997 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Apie Juozą Aputį ir apie jo kūrybą

Apie kūrybą:

Petras Bražėnas. Netikėtos atverstinės, rūstūs atminai

2005 m. Nr. 5–6 / Juozas Aputis. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.

Petras Bražėnas. Iššūkis standartui

2006 m. Nr. 6 / Juozui Apučiui sukanka 70; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.

„Situacijos įtampa, veiksmo dinamika, psichologinių išgyvenimų tikrumas, lakoniškų personažų charakteristikų tikslumas, tiesiog grafiškai brėžiamos linijos, žyminčios ribas, minėtus žmoniškumo likučius skiriančias nuo negrįžtamų degradacijos padarinių, – visa sukrečiamai tikra, baugu, įsimintina. Tai kuriam laikui priverčia pamiršti meną, įtikina nepakartojamu gyvenimo tikrumu, ir tik bent kiek atsitokėjęs nuo patirto įspūdžio imi galvoti, kad vis dėlto tai ir yra menas.“ (Petras Bražėnas)

Albertas Zalatorius. Smėlynų gaisruose, prigludus prie balto Viešpaties drabužio

1996 m. Nr. 10 / Juozas Aputis. Smėlynuose negalima sustoti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 277 p.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3 / Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino…

Apie asmenį:

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

„Kai žvelgiu į tų metų literatūrą, negaliu nepastebėti kantrios Juozo Apučio prozos, jo novelistikos, taip, būtent kantrios, savyje išlaikiusios esmines žmogiškumo šaknis. Vien ko verta apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, taip išdidžiai ir kantriai stalčiuje laukusi savojo pasirodymo laiko… Laukė aštuoniolika metų – taigi pats kūrinys tarsi užaugo, subrendo kaip jaunas žmogus, kaip tikras aštuoniolikmetis, jau savarankiškas ir galintis žengti tvirtą žingsnį.“ (iš Dainos Opolskaitės anketos: skaityti)

Juozo Apučio literatūros kritika

Išeivijos literatūra

Nota bene: vienu iš Juozo Apučio asmeninių atradimų galima laikyti Jurgio Jankaus prozą. Jankaus tekstus Aputis nuosekliai sekė ir, neslėpdamas susižavėjimo, apie jo knygas rašė net tris kartus.

Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka

1991 m. Nr. 10 / Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).

Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų

1999 m. Nr. 8–9 / Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.

Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą

2004 m. Nr. 12 / Jurgis Jankus. Pušis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.

„kūrinyje, rašytame vos ne prieš pusę šimto metų, Jurgis Jankus pasirodo kaip be­letristas, kuriam viskas galima! Jis kaip tas pasakotojas melagis sekio­ja savo klausytoją akimis – kai tik jis ima snūduriuoti, tuoj sugalvoja ko­kią nors istoriją iš miegų pabudinti. Ir šiame „melagingame“ romane yra tikrai puikių vietų, kaži kokio magiško, gal tik vien J. Jankui būdingo gebėjimo įtikinamai, šaltai, vos ne abejingai pasakoti apie žmones, išgy­venančius lyg ir tikras tragedijas, ir kartu taip pat ramiai leidžiant su­prasti, kad čia vis dėlto esama ne gyvenimo, o meno, literatūros, kūry­bos.“

Juozas Aputis. Šimtai Juliaus Kaupo kūrybos puslapių

1998 m. Nr. 4 / Julius Kaupas. Raštai. Sudarė Kostas Ostrauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. – 727 p.

Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

Juozas Aputis. Plėšia plaučius šitas kvepėjimas…

2005 m. Nr. 7 / Kazimieras Barėnas. Apsakymų rinktinė. Sudarė L. Peleckis-Kaktavičius. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2004. – 240 p.

Juozas Aputis. Juoda drobulė

1994 m. Nr. 6 / Marius Katiliškis. Pirmadienis Emerald gatvėje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1993. – 208 p.

Juozas Aputis. Ar cikados – paukščiai?

1996 m. Nr. 5 / Icchokas Meras. Apverstas pasaulis. Apsakymai. – Chicagos Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1995 – 153 p.

Juozas Aputis. „Salve!“ – atminties slenksčiui

1995 m. Nr. 8–9 / Aušra Marija J. Sluckaitė. Miesto madrigalai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 155 p.

Nutylėtų patirčių literatūra

„Kai pavakary ir Antanas Kryžanauskai mus į Kėdainių gelžkelio stotį ir kai jau sėdėjome vagone, žiūrėdamas į juos, į ilgu tamsiu lietpalčiu apsivilkusį Antaną Kryžanauską, stovintį prie papilkavusios geležinkelio stoties sienos, staiga pasijutau nuklydęs į savo vaikystės ir jaunystės iliuzijas: man pasirodė, kad likimas lėmė pir­mąkart susitikti tikrą rašytoją ir dar būti jo išlydimam…“

Juozas Aputis. Sugrįžusieji… iš rekrūtų

1997 m. Nr. 1 / Viktoras Katilius. Dykumos karalius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 309 p.

Juozas Aputis. Atsiminimai su slapyvarde

1993 m. Nr. 11 / Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1993. – 312 p.

Juozas Aputis. Nusikaltėliai į klausimą neatsako

1996 m. Nr. 3 / Antanas Kryžanauskas. Už ką? – Vilnius: UAB „Saulės vėjas“, 1995. – 160 p.

Naujausioji lietuvių literatūra

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Kas ten, prie Čigriejaus dobilų?

1999 m. Nr. 11 / Henrikas Čigriejus. Vieškeliukas pro dobilus: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

Juozas Aputis. Atminties vyzdyje

1997 m. Nr. 4 / Birutė Jonuškaitė. Rugių laukas. – Punskas: Aušra, 1996. – 140 p.

Juozas Aputis. Lietuvos Jeruzalės ilgesys

2000 m. Nr. 11 / Grigorijus Kanovičius. Nukirstų medžių šlamėjimas. – Vilnius: Leidybinės sistemos, 2000. – 273 p.

Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai

1996 m. Nr. 1 / Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.

Juozas Aputis. „…atrodo, kad grįžta laikas“

1998 m. Nr. 10 / Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.

daugiau Juozo Apučio recenzijų, rašytų 1991–2007 m. rasite skiltyje Kritika

Iš publicistikos

„Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai il­gesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višins­kio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.“

„Jau keliolikos kartų tėvai ir vaikai iš virpančio katytės kūnelio traukė strėlę ir sviedė ją šalin – kaip pirmosios niekšybės nuodą, ju­to skaudų kutenimą gerklėj, kai žiūrėjo Brisiui į akis. Kas čia darosi? Kodėl balta katytė literatūros mūšių lauke pasirodė esanti stip­resnė už pirmutinio streiko minias?“

Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje

1991 m. Nr. 1 / „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį)…

Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas

1998 m. Nr. 7 / Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pir­mąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva.

Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje

1999 m. Nr. 4 / Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką…

Juozas Aputis. Skridimas lizdo apačioje

1993 m. Nr. 7 / Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias…

Juozas Aputis. Rytdienos slenksčiai

1991 m. Nr. 12 / Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją