literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4

Sovietmečiu grožinės literatūros leidybą valdė leidykla „Vaga“ (iki 1964 m. – Valstybinės grožinės literatūros leidykla), o reikšminga leidybos proceso dalis buvo užsakomosios vidinės recenzijos, kurias už sutartą honorarą[1] parengdavo rašytojai ir kritikai.

Oficialiai (sutartyje) jų užduotis skambėjo taip: „Recenzentas įsipareigoja išnagrinėti autoriaus ……. veikalą, turintį ……. autorinių lankų <…>, ir pateikti apie jį raštu atsiliepimą, kuriame veikalas turi būti įvertintas idėjiniu, meniniu, moksliniu ir kalbos požiūriu, taip pat padaryti išvadą, ar tikslinga recenzuojamąjį veikalą išleisti.“

Pasak redaktorės, vertėjos Aušros Stanaitytės-Karsokienės, „vidinė recenzija yra analogiška dabartinių leidyklų samdomų ekspertų iš šalies nuomonei. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška tokiu palyginimu apsiriboti. Visi girdėjome, kad neretai tai būdavo dingstis iš anksto susidoroti su nemalonėje (bet kieno nemalonėje – svarbu, kad tai būtų įtakingas žmogus) esančiu autoriumi, drįstančiu pretenduoti į leidyklos „klientus“ <…>. Tačiau vidinę recenziją galėdavo sudaryti ir visai dalykiškos, konstruktyvios pastabos. Kadangi vidinis recenzentas faktiškai atstovaudavo oficialiai leidyklos nuomonei, autoriui į tas pastabas būdavo privaloma atsižvelgti, žinoma, jei jis norėjo, kad būtų išleistas jo kūrinys“[2].

Vartant archyvuose išlikusias vidines recenzijas susidaro įspūdis, kad vieni recenzentai buvo reiklesni, priekabesni ir griežtesni, kiti mėgindavo diplomatiškiau palaikyti autorių, t. y. padėti jam išsileisti knygą. Atskira pastanga būtų tirti, kiek recenzento vertinimus skirtingais sovietmečio laikotarpiais veikė ne tik tekstai ar ideologinis spaudimas, bet ir autoriaus, kurio knyga recenzuojama, statusas, vieta literatūros lauke, tarpasmeniniai santykiai bei kitos subjektyvios aplinkybės, tarkim, asmeninis estetinis skonis ar stilius, kai recenzuodavo prozininkas prozininką ar poetas poetą.

Čia spausdiname Juozo Apučio recenziją dviem Jurgio Kunčino prozos rankraščiams, rašytą 1987-aisiais ir saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve (F. 23, ap. 2, b. 4560).

S. V.

Jurgis Kunčinas pastaruoju metu tiesiog stebina: jo eilėraščiai, vertimai (ir poezijos, ir prozos) pažiro mūsų spaudoje, o šit „Vagos“ leidyklai jis įteikė net dviejų apsakymų knygų [„Vaizdas į mėnulį“ ir „Rekviem dzūkiškam futbolui ir kitos miestelio istorijos“ – S. V.] rankraščius! Stebėtinas darbštumas, kūrybingumas. Svarbiausia – daroma įdomiai, rimtai, su sveikata.

Perskaitęs abiejų knygų rankraščius, galvojau, kaip čia siūlyti J. Kunčinui padaryti? Gal leisti vieną knygą – atrinkti stipriausius apsakymus ir išleisti? Pagrečiui leisti dvi knygas būtų lyg ir per didelis „raškažius“. J. Kunčinas šitaip gali atimti iš mūsų tingesnių prozininkų duoną! Bet kad vienos knygos sudaryti neišeina – „Rekviem…“ yra vientisa knyga, joje pačioje vieno kito dabar pateikto apsakymo galėtų ir nebūti. Tačiau tie, kurie spausdinami, turi eiti vienoje gretoje, tai savotiškas kelių dešimtmečių Alytaus ir jo apylinkių „epas“.

Šit ir atėjo į galvą mintis: o kodėl „Rekviem“ negalėtų išleisti „Vyturys“? Juk čia visos istorijos matomos vaiko, paauglio akimis, o viena kita pikantiškesnė šiuolaikinės užgrūdintos jaunuomenės iš koto gal neišverstų. Taigi – „Rekviem“ autoriui siūlau nešti į „Vyturį“. Ir dar siūlau iš tos knygos atsisakyti šių apsakymų:

„Turgus kaipo toks“; tiesa, jis vėliau prisimenamas, todėl – gelbstintis – būtų galima jį dar gerokai paakėti, nes dabar išrodo lėkštokai; iš patirties žinau, kaip gabiai J. Kunčinas moka taisyti savo arba verstus kūrinius [nurodomi keli kitų kūrinių pavadinimai – S. V.].

Čia pat norėčiau pridurti, kad apsakymas „Stiprus trejetas iš matematikos ir Francas Kafka“ iš tikrųjų nesilpnas iki pasakojimo apie Kafkos apsakymus, o nuo jų išblėsta, pasidaro netikras, pritemptas. Gal autorius turėtų noro ir jėgų jį pataisyti?

„Rekviem dzūkiškam futbolui“ irgi reikėtų griežčiau pakratyti, pristabdyti plepumą. Jei pasisektų – „Įlankose bei sąsiauriuose“ reikėtų smarkiai pastiprinti, dabar jis išrodo tuštokas.

„Kelionė didmiestin“ būtų nieko, jei autorius rašytų saikingiau, dabar gi vietomis išrodo, kad viskas dedasi gal net šio amžiaus pradžioje, o ne viduryje. Visiškai neįtikimas veršelio pirkimas ir pjovimas kelionės metu – gal taip ir galėtų atsitikti kokioj Gruzijoj. Tas apsakymas yra pats plepiausias.

Apsakyme „Per Simną į Krosną“ užkliuvo tokie daiktai: geležinkelis, rodos, tiesiamas pirmą kartą, bet geležinkelio stotis, pasirodo, buvusi jau anksčiau! (p. 107). Tame pačiame apsakyme gaisrininkai padaro gyvąją grandinę (p. 108), atitverdami žmones nuo bėgių ir traukinio. Įdomu, kiek ten galėjo būti tų gaisrininkų?

Dabar jau būtų laikas pasakyti ir kelis bendresnio pobūdžio žodžius – ir apie vieną, ir apie kitą rinkinį. J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą, tam tikra malonumą, gal net gerėjimąsi mokėjimu pasakoti. Įvykių fonas – savotiškas, atsiradęs ir iš realios patirties, ir lyg sugautas kokioj vokiečių ar švedų literatūroj. Čia matyčiau ir J. Kunčino originalumą. Jo apsakymų vaizdas – reljefiškas, o prozai tas labai svarbu; svarbu skaityti ir matyti, ne vien girdėti žodžius ar sakinio sklandumą.

Visiems apsakymams, tiksliau tariant, dideliam kiekiui galima prikišti ne itin kokias jų pabaigas. Toks įspūdis, jog tai yra savotiškas autoriaus Achilo kulnas: gražaus užmojo dalykai baigiasi striukai, atsitiktinai, rodos, autoriui jau bus pabodę rašyti ir jis norėjo kuo greičiau rankraštį mesti į šalį. Čia mėginsiu nurodyti apsakymus, kurių pabaigos man atrodo nevykusios [nurodomi apsakymų pavadinimai – S. V.].

Redagavimo būtų. Autorius moka rašyti, moka ir kalbą, bet jam trūksta atidumo. Jį reikia tiesiog prispirti atidžiau skaityti savo rankraštį. Be to, ateityje šitaip pilkai, vietomis vos išskaitomai atspausdintų rankraščių derėtų nepriimti – įdomiai parašyti kūriniai, be abejo, svarbu, bet kas pasigailės redaktorių ir recenzentų akių?

Taigi – vieno kito apsakymo atsisakius, vieną kitą pataisius, siūlyčiau „Vaizdą į mėnulį“ išleisti „Vagai“, o „Rekviem dzūkiškam futbolui ir kitos miestelio istorijos“ – „Vyturiui“.

Vilnius,
1987.IV.7.

 


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu


[1] Sprendžiant iš išlikusių sutarčių, paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu neretai tai sudarė trisdešimt rublių.
[2] „Autoriaus kelias į leidyklą – tai lipimas į stiklo kalną“: Solveigos Daugirdaitės pokalbis su redaktore, vertėja Aušra Stanaityte-Karsokiene, 2013-09-28, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų rengtų pokalbių pagal projektą ,,Literatūros laukas sovietmečiu Lietuvoje“ dalis: http://www.llti.lt/failai/Pokalbis%20su%20Ausra%20Karsokiene_pat.pdf.

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.