literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Šimtai Juliaus Kaupo kūrybos puslapių

1998 m. Nr. 4

Julius Kaupas. Raštai. Sudarė Kostas Ostrauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. – 727 p.

Egzodo lietuvių rašytojas Julius Kaupas (1920–1964) tik po mirties praėjus daugybei metų sulaukė itin storos savo raštų knygos. Ją išleido čikagiškis Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, o sudarė Kostas Ostrauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tam, kuris su pertrūkiais įveikė šią knygą ir kuris nori apie ją pasakyti kokį žodį, tai padaryti nėra lengva – tiek čia visko iš J. Kaupo darbų sudėta. Iš visos gausybės puslapių pirmiausia pamatai, jog Lietuvoje menkai pažįstamo J. Kaupo būta labai imlios, gyvybingos asmenybės, išsiskaidžiusios gydytojo psichiatro palatose ir prie grožinės kūrybos, meno, filosofijos, kultūros reikalų svarstymų stalo. Tai tikras egzodo rašytojas – Lietuvoje jis dar nebuvo išleidęs nė vienos knygos; tiesa, buvusieji anos Lietuvos mažieji skaitytojai gali ir prisiminti J. Kaupo pasakas, spausdintas vai­kų žurnale „Žiburėlis“. Jos įdėtos ir į čia aptariamus „Raštus“. J. Kau­pas yra iš tų mūsų kultūros žmonių, kurie dvasinėje kūryboje iškyla ne tik raštais, bet ir kaip savo laiko, draugų ir bendraminčių sambūrio dalyviai, įvairiašakės asmenybės. Tokių asmenybių lietuvių kultūroje būta visais laikais.

Visuose J. Kaupo raštiškuose dar­buose regi iš tikrųjų neeilinę asmenybę, skaidrios sielos ir proto žmogų, nestokojantį humoro ir suge­bėjimų permatyti kultūros, meno, filosofijos, pagaliau ir kasdieninius dalykus, suvokti reiškinių esmę.

Jo vienintelė iki mirties išėjusi knyga „Daktaras Kripštukas pra­gare“, išspausdinta 1948 m. Freiburge. su kai kuriais priedais – ap­sakymais ir esė – 1984 m. pakartota Vilniuje. „Vagos“ leidykloje, tad vie­nas kitas skaitytojas, o juo labiau kritikas, su šia J. Kaupo kūrybos dalimi bus kiek susipažinęs. Apie ją rašoma ir 1984 m. „Kripštuke…“ įdėtame B. Raguočio straipsnyje, parašytame aiškiai su tam tikrais sovietiniais „žaibolaidžiais“ – kitaip knygos nebūtų buvę įmanoma išleisti, taip pat 1985 m. balandžio 18 d. „Gimtojo krašto“ numeryje (J. Šlekio recenzija) ir 1986 m. „Per­galės“ žurnalo 9 nr. (L. Gadeikio recenzija).

Tose simpatiškose J. Kaupo pasa­kose talentinga plunksna jaukiai brėžia Kauno ir jo Rotušės aikštės dvasios planus. Man įdomiausia šiandien pasirodė štai kas: kad J. Kaupas pasakos ėmėsi neilgtrukus po karo baigmės, atsidūręs Vokieti­joje. Tie visai nevaikiški pasakų nuotykiai Kaune yra lyg koks pasikalbėjimas su čia pat likusia praeitimi, su tomis buvusiojo laiko durimis, kurias reikėjo užtrenkti. Žaviausia pasaka iš „Kripštuko,..“ turbūt yra „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo“. Smagi jo pradžia, kurioje autorius šmaikš­čiai ima ir apverčia vertybių tvarką: „Visas pragaras jau seniai pastebėjo, kad su velniu Juoduodegiu kažkas nepaprasto ir įtartino vyksta“. O įtartina tai, kad šis velnias panoro būti tarp žmonių, žemėje, ir toji viešnagė po visokių nutikimų ir susitikimų baigėsi šitaip: „Jis pradėjo girtuokliauti, išmoko keiktis ir ilgus vakarus sėdėdavo kurioj nuošalioj priemiesčio smuklėj loš­damas kortomis su vagimis ir suk­čiais. Taip pamažu jis nuklydo blo­gais keliais, ir buvo galima bijoti, kad po mirties dar, ko gero, pateks į pragarą“. Įdėtuose J. Kaupo apsaky­muose pastebėjau keletą svarbiųjų šio autoriaus detalių, gal net meta­forų, rodančių poetišką ir filosofišką autoriaus prigimtį: dažnai kartojami pro langus prasiveržiančios šviesos, pralekiančio traukinio ar mašinos, tiksinčio ar laiką nustojusio rodyti laikrodžio, grioveliais tekančio dumb­lino vandens, stogų įvaizdžiai… Ne vienur ilgesiu ir kažkokiu grauduliu spindi jo mėnesienos: „Batsiuvys gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į mė­nulį. Mažas debesėlis buvo apsiautęs pilnatį pūkine skraiste. Jis dar kartą gūžtelėjo pečiais, ir abu įsmuko pro akmeninius vartus šven­toriun, išblyškę žvyro akmenėliai, prikritę papirosų nuorūkų ir kaš­tonų kevalų, šnarėjo po jų kojomis“ („Saulėgrąžos mėnulio gatvėj“). O šit dar viena tapybiška detalė toje pačioje novelėje: „Kazlėkas pakabi­no triūbelę ir išsiblaškiusiu žvilg­sniu žiūrėjo pro langą. Ant dulkėtos mėsinės stogo gulėjo purvins laikraščio skiautė. Šalia jos snaudė pavargusi varna. Gi dangaus mėlynėje skrajojo valkų paleistas aitvaras, plazdėdamas raudonais popierėliais ir mirgėdamas saulės spinduliuos“. Tikrai gerą beletristiką liudija jo apsakymų pabaigos – čia viskas tarytumei nurimsta, ateina lyg kaži kokia ne gyvenimo, o meno sukurta pilnatvė: „Kieme ant suoliuko sėdėjo batsiuvys ir, įsmeigęs akis į dangų, griežė armonikėle. Ties jo kojom gulėjo pasišiaušęs Rudis. Išgirdęs vaiko žingsnius, šuva pakėlė galvą ir linksmai suvizgino uodegą“ („Raketos virš sodo“).

„Raštuose“ lyg kokie beletristikos kristaliukai sudėti ir šeši J. Kaupo laiškai, rašyti A. Nykai-Niliūnui 1944–1946 metais. Ir čia – laikas ir gyvenimas, tekantis pro langą, ir čia švysčioja mintys, pajuokavimai iš savęs ir iš to, ką iškrėtė tas gyveni­mas: „Toks yra pasaulis. Toks yra gyvenimas, – sakome, – ir aš pilnai su tuo sutinku. Pasaulis yra lygiai toks, koks atrodo pro traukinio langą, ir natūralus gyvenimas jame – kiaulystė.“ Arba: „Bet kas yra reali laimė, palyginus su laime, kurią tei­kia iliuzija? Ar ne vertesnis yra ilgesys tolimos pasakos? Aš gyvas tuo ilgesiu daug labiau, negu laime, nes besiilgįs žmogus yra daugiau, negu laimingas žmogus. Tik ilgesys daro žmogų panašų į Dievą.“

Įdomūs yra J. Kaupo straipsniai literatūros autonomiškumo, auten­tiškumo klausimais, pastabos apie lietuvių egzodo literatūrą, sukurtą anais laikais, t. y. jau prieš pen­kiasdešimt metų. Jie rašyti lyg ir atsiliepiant į ano laiko aktualijas, bet ir dabar patrauklūs savo turiningumu. Trumpesnės ar ilges­nės jo pastabos apie V. Mačernio, H. Nagio, K. Bradūno, M. Katiliškio kūrybą, rodos, liko iš esmės nepa­neigtos nei vėlesnių šių autorių darbų, nei lietuvių literatūros tėk­mės. Tai liudytų ir pirma pasitaikiu­si čia pacituota trumputė pastaba apie „Žemės“ antologiją: „Žemės“ antologija gi liks lietuvių literatūro­je kaip vienas svarbiausiąja žyminių akmenų. Ji yra charak­teringa dabartiniam laikui, gi knyga, aktuali vieną istorinę dieną niekuomet nemiršta“. Taip apie šią knygą J. Kaupas pasakė 1952 metais. Tačiau bene įžvalgiausiai ir išsamiausiai jis yra įsižiūrėjęs į A. Nykos-Niliūno kūrybą. „Raštuose“ spausdinami du 1954 m. pasirodę A. Nykos-Niliūno poezijai skirti straipsniai „Dainos po Orfėjaus medžiu“. „Orfėjaus medis filosofinės lietuvių poezijos peizaže“ ir 1958 m. – „Balandžio vigilijos motyvai“ yra liudytojai, kaip poeto kūryba paža­dina ir talentingos kritikos kūrybą. J. Kaupo įžvalgai patvirtinti čia norėčiau pacituoti vieną iš daugelio esmingų pastebėjimų (gal kiek ir kategorišką) apie A. Nykos-Niliūno poeziją: „…Niliūnas tęsia savo nepraeinamumo idėją dar toliau, už mirties, kurios juodas šydas slepia nežinomą pomirtinio gyvenimo paslaptį. Poetas netiki mirties galybe. Jis skelbia, kad mirtis sunaikina materiją, bet nepažeidžia žmogaus dvasios. Ji išvaduoja mus iš kasdieniškos realybės, bet nesunaikina mūsų individualybės ir mūsų dvasioje egzistuojančių prisi­minimų. Kaip nesunaikinamas yra kūrybinis pasaulis, taip dar daugiau nesutrupinama yra pati žmogaus dvasia. <…> žmogus yra vienintelis kiekvieno daikto amžinumo laidas. Žmogaus mylimas daiktas yra nemirtingas per žmogaus dvasią.“

Gerą darbą padarė J. Kaupo „Raš­tų“ sudarytojai ir leidėjai, surinkę ir išspausdinę bemaž visą šio rašytojo kūrybą. Pakankamai čia pateikta ir vadinamojo „aparato“: yra įvadas, paaiškinimai, komentarai, bibliografija. Gražiai knyga ir išleista (aplankas S. Bajorino). Žinoma, būtų geriau ant stalo pasidėti ne vieną storą, bet dvi normalias knygas: vieną beletristikos, o kitą kritikos bei publicistikos. Kad išėjo šitaip, kalti turbūt čikagiškiai finansai. Galėjo, beje, atsitikti ir taip, kad J. Kaupo raštai būtų pasirodę daug seniau. Tada bent jau čia. Lietuvoje, jie būtų graibstyte graibstomi… O šią knygą žiūri kaip į tolimą lietuvių literatūros, o ir savo paties jaunystę.

Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“

2024 10 18 / Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10 / spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai…

Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Raminta Važgėlaitė. Sąlyginės figūros Kosto Ostrausko dramose

2013 m. Nr. 11 / Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų…

Giedrė Šmitienė. Prigimtinė erdvė Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

2005 m. Nr. 7 / Alfonso Nykos-Niliūno poezija išsiskiria teksto koncentruotumu. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški, metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik nurodoma…

Vytenis Malaškevičius. Moters refleksija A. Nykos-Niliūno kūryboje: mergaitės

2003 m. Nr. 12 / Lietuvių literatūros tyrinėtojų A. Nyka-Niliūnas visuomet aptariamas kaip egzistencinės pasaulėjautos reiškėjas, gilios filosofinės ir intelektualinės poezijos kūrėjas, tačiau dažnai apeinama jo eilėraščiuose iš­skirtinę poziciją.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.