Juozas Aputis. Šimtai Juliaus Kaupo kūrybos puslapių
1998 m. Nr. 4
Julius Kaupas. Raštai. Sudarė Kostas Ostrauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. – 727 p.
Egzodo lietuvių rašytojas Julius Kaupas (1920–1964) tik po mirties praėjus daugybei metų sulaukė itin storos savo raštų knygos. Ją išleido čikagiškis Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, o sudarė Kostas Ostrauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tam, kuris su pertrūkiais įveikė šią knygą ir kuris nori apie ją pasakyti kokį žodį, tai padaryti nėra lengva – tiek čia visko iš J. Kaupo darbų sudėta. Iš visos gausybės puslapių pirmiausia pamatai, jog Lietuvoje menkai pažįstamo J. Kaupo būta labai imlios, gyvybingos asmenybės, išsiskaidžiusios gydytojo psichiatro palatose ir prie grožinės kūrybos, meno, filosofijos, kultūros reikalų svarstymų stalo. Tai tikras egzodo rašytojas – Lietuvoje jis dar nebuvo išleidęs nė vienos knygos; tiesa, buvusieji anos Lietuvos mažieji skaitytojai gali ir prisiminti J. Kaupo pasakas, spausdintas vaikų žurnale „Žiburėlis“. Jos įdėtos ir į čia aptariamus „Raštus“. J. Kaupas yra iš tų mūsų kultūros žmonių, kurie dvasinėje kūryboje iškyla ne tik raštais, bet ir kaip savo laiko, draugų ir bendraminčių sambūrio dalyviai, įvairiašakės asmenybės. Tokių asmenybių lietuvių kultūroje būta visais laikais.
Visuose J. Kaupo raštiškuose darbuose regi iš tikrųjų neeilinę asmenybę, skaidrios sielos ir proto žmogų, nestokojantį humoro ir sugebėjimų permatyti kultūros, meno, filosofijos, pagaliau ir kasdieninius dalykus, suvokti reiškinių esmę.
Jo vienintelė iki mirties išėjusi knyga „Daktaras Kripštukas pragare“, išspausdinta 1948 m. Freiburge. su kai kuriais priedais – apsakymais ir esė – 1984 m. pakartota Vilniuje. „Vagos“ leidykloje, tad vienas kitas skaitytojas, o juo labiau kritikas, su šia J. Kaupo kūrybos dalimi bus kiek susipažinęs. Apie ją rašoma ir 1984 m. „Kripštuke…“ įdėtame B. Raguočio straipsnyje, parašytame aiškiai su tam tikrais sovietiniais „žaibolaidžiais“ – kitaip knygos nebūtų buvę įmanoma išleisti, taip pat 1985 m. balandžio 18 d. „Gimtojo krašto“ numeryje (J. Šlekio recenzija) ir 1986 m. „Pergalės“ žurnalo 9 nr. (L. Gadeikio recenzija).
Tose simpatiškose J. Kaupo pasakose talentinga plunksna jaukiai brėžia Kauno ir jo Rotušės aikštės dvasios planus. Man įdomiausia šiandien pasirodė štai kas: kad J. Kaupas pasakos ėmėsi neilgtrukus po karo baigmės, atsidūręs Vokietijoje. Tie visai nevaikiški pasakų nuotykiai Kaune yra lyg koks pasikalbėjimas su čia pat likusia praeitimi, su tomis buvusiojo laiko durimis, kurias reikėjo užtrenkti. Žaviausia pasaka iš „Kripštuko,..“ turbūt yra „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo“. Smagi jo pradžia, kurioje autorius šmaikščiai ima ir apverčia vertybių tvarką: „Visas pragaras jau seniai pastebėjo, kad su velniu Juoduodegiu kažkas nepaprasto ir įtartino vyksta“. O įtartina tai, kad šis velnias panoro būti tarp žmonių, žemėje, ir toji viešnagė po visokių nutikimų ir susitikimų baigėsi šitaip: „Jis pradėjo girtuokliauti, išmoko keiktis ir ilgus vakarus sėdėdavo kurioj nuošalioj priemiesčio smuklėj lošdamas kortomis su vagimis ir sukčiais. Taip pamažu jis nuklydo blogais keliais, ir buvo galima bijoti, kad po mirties dar, ko gero, pateks į pragarą“. Įdėtuose J. Kaupo apsakymuose pastebėjau keletą svarbiųjų šio autoriaus detalių, gal net metaforų, rodančių poetišką ir filosofišką autoriaus prigimtį: dažnai kartojami pro langus prasiveržiančios šviesos, pralekiančio traukinio ar mašinos, tiksinčio ar laiką nustojusio rodyti laikrodžio, grioveliais tekančio dumblino vandens, stogų įvaizdžiai… Ne vienur ilgesiu ir kažkokiu grauduliu spindi jo mėnesienos: „Batsiuvys gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į mėnulį. Mažas debesėlis buvo apsiautęs pilnatį pūkine skraiste. Jis dar kartą gūžtelėjo pečiais, ir abu įsmuko pro akmeninius vartus šventoriun, išblyškę žvyro akmenėliai, prikritę papirosų nuorūkų ir kaštonų kevalų, šnarėjo po jų kojomis“ („Saulėgrąžos mėnulio gatvėj“). O šit dar viena tapybiška detalė toje pačioje novelėje: „Kazlėkas pakabino triūbelę ir išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Ant dulkėtos mėsinės stogo gulėjo purvins laikraščio skiautė. Šalia jos snaudė pavargusi varna. Gi dangaus mėlynėje skrajojo valkų paleistas aitvaras, plazdėdamas raudonais popierėliais ir mirgėdamas saulės spinduliuos“. Tikrai gerą beletristiką liudija jo apsakymų pabaigos – čia viskas tarytumei nurimsta, ateina lyg kaži kokia ne gyvenimo, o meno sukurta pilnatvė: „Kieme ant suoliuko sėdėjo batsiuvys ir, įsmeigęs akis į dangų, griežė armonikėle. Ties jo kojom gulėjo pasišiaušęs Rudis. Išgirdęs vaiko žingsnius, šuva pakėlė galvą ir linksmai suvizgino uodegą“ („Raketos virš sodo“).
„Raštuose“ lyg kokie beletristikos kristaliukai sudėti ir šeši J. Kaupo laiškai, rašyti A. Nykai-Niliūnui 1944–1946 metais. Ir čia – laikas ir gyvenimas, tekantis pro langą, ir čia švysčioja mintys, pajuokavimai iš savęs ir iš to, ką iškrėtė tas gyvenimas: „Toks yra pasaulis. Toks yra gyvenimas, – sakome, – ir aš pilnai su tuo sutinku. Pasaulis yra lygiai toks, koks atrodo pro traukinio langą, ir natūralus gyvenimas jame – kiaulystė.“ Arba: „Bet kas yra reali laimė, palyginus su laime, kurią teikia iliuzija? Ar ne vertesnis yra ilgesys tolimos pasakos? Aš gyvas tuo ilgesiu daug labiau, negu laime, nes besiilgįs žmogus yra daugiau, negu laimingas žmogus. Tik ilgesys daro žmogų panašų į Dievą.“
Įdomūs yra J. Kaupo straipsniai literatūros autonomiškumo, autentiškumo klausimais, pastabos apie lietuvių egzodo literatūrą, sukurtą anais laikais, t. y. jau prieš penkiasdešimt metų. Jie rašyti lyg ir atsiliepiant į ano laiko aktualijas, bet ir dabar patrauklūs savo turiningumu. Trumpesnės ar ilgesnės jo pastabos apie V. Mačernio, H. Nagio, K. Bradūno, M. Katiliškio kūrybą, rodos, liko iš esmės nepaneigtos nei vėlesnių šių autorių darbų, nei lietuvių literatūros tėkmės. Tai liudytų ir pirma pasitaikiusi čia pacituota trumputė pastaba apie „Žemės“ antologiją: „Žemės“ antologija gi liks lietuvių literatūroje kaip vienas svarbiausiąja žyminių akmenų. Ji yra charakteringa dabartiniam laikui, gi knyga, aktuali vieną istorinę dieną niekuomet nemiršta“. Taip apie šią knygą J. Kaupas pasakė 1952 metais. Tačiau bene įžvalgiausiai ir išsamiausiai jis yra įsižiūrėjęs į A. Nykos-Niliūno kūrybą. „Raštuose“ spausdinami du 1954 m. pasirodę A. Nykos-Niliūno poezijai skirti straipsniai „Dainos po Orfėjaus medžiu“. „Orfėjaus medis filosofinės lietuvių poezijos peizaže“ ir 1958 m. – „Balandžio vigilijos motyvai“ yra liudytojai, kaip poeto kūryba pažadina ir talentingos kritikos kūrybą. J. Kaupo įžvalgai patvirtinti čia norėčiau pacituoti vieną iš daugelio esmingų pastebėjimų (gal kiek ir kategorišką) apie A. Nykos-Niliūno poeziją: „…Niliūnas tęsia savo nepraeinamumo idėją dar toliau, už mirties, kurios juodas šydas slepia nežinomą pomirtinio gyvenimo paslaptį. Poetas netiki mirties galybe. Jis skelbia, kad mirtis sunaikina materiją, bet nepažeidžia žmogaus dvasios. Ji išvaduoja mus iš kasdieniškos realybės, bet nesunaikina mūsų individualybės ir mūsų dvasioje egzistuojančių prisiminimų. Kaip nesunaikinamas yra kūrybinis pasaulis, taip dar daugiau nesutrupinama yra pati žmogaus dvasia. <…> žmogus yra vienintelis kiekvieno daikto amžinumo laidas. Žmogaus mylimas daiktas yra nemirtingas per žmogaus dvasią.“
Gerą darbą padarė J. Kaupo „Raštų“ sudarytojai ir leidėjai, surinkę ir išspausdinę bemaž visą šio rašytojo kūrybą. Pakankamai čia pateikta ir vadinamojo „aparato“: yra įvadas, paaiškinimai, komentarai, bibliografija. Gražiai knyga ir išleista (aplankas S. Bajorino). Žinoma, būtų geriau ant stalo pasidėti ne vieną storą, bet dvi normalias knygas: vieną beletristikos, o kitą kritikos bei publicistikos. Kad išėjo šitaip, kalti turbūt čikagiškiai finansai. Galėjo, beje, atsitikti ir taip, kad J. Kaupo raštai būtų pasirodę daug seniau. Tada bent jau čia. Lietuvoje, jie būtų graibstyte graibstomi… O šią knygą žiūri kaip į tolimą lietuvių literatūros, o ir savo paties jaunystę.