literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų

1999 m. Nr. 8–9

Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.

Ar ne keista: vienas romanas („Paklydę paukščiai“) išleistas Ameri­koje 1952 m., o kitas („Anapus rytojaus“) – 1978-aisiais toje pačioje Amerikoje, tačiau mes tuos kūrinius skaitome dabar, nes tik pernai juos išleido „Vaga“. Tiesa, antrasis J. Jankaus romanas 1990 m. spaus­dintas „Metų“ žurnale. Ir vis tiek – nuo abiejų parašymo ir pirmojo iš­leidimo praėjo daug laiko, anapus vandenyno jie aptarti, „įvesti“ į egzo­dinės lietuvių literatūros aplinką, pakritikuoti, pripažinti ir, ko gero, pri­miršti, o gal ir pamiršti. O šit laikas patvarkė taip, kad šiuos, kaip ir dau­gelį egzodo kūrinių, ant savo stalo pasidėjome tik dabar ir įninkame į juos lyg į kokius svetimtaučių rašytojų kūrinių vertimus. Gal ne vi­siems šiandieniniams šių romanų Lietuvos skaitytojams yra taip, bet dau­gumai – tikrai.

Jurgį Jankų jau pažįstame, Lietuvoje anksčiau išsileidome ir jo ro­maną, ir vaikiškos literatūros, skaitėme ir skaitome jo prisiminimų dro­bules „Literatūroje ir mene“,..

Taigi – koks yra Jurgis Jankus šioje storoje dviejų romanų knygo­je, ar pasidėsime ją į lentyną kaip duoklę daugiau ar mažiau pažįstamiems, ar pradėję skaityti neužversime ir nepaliksime nebejudindami gulėti ant stalo?

Abiejuose šiuose kūriniuose Jurgis Jankus yra tiesiog įsisiautėjęs skai­tytojo suvedžiotojas, „melagis“ pasakotojas, visur šnekantis nuo savęs, savo vardu – atseit taip yra tikriau, patikimiau. Pirmajame romane ra­šytojas (jis – ir vienas romano herojų) atvyksta poilsio į Lampėdžius, tenai prie stalo susipažįsta su kunigu ir jauna moterim Daiva, kunigas jam ima pasakoti kadaise pažintos mokytojų šeimos, į kurią trikampio pleiš­to Įsibrauna barzdotas girininkas, istoriją… Beje, dar yra pusėtina poilsio namų šeimininkė, vėliau atsiranda jos sužadėtinis (kuris, paaiškė­ję yra anų Lietuvos laikų seklys), palei Lampėdžius pasirodo ir gražuolė Ramunė, begyvenanti su geru rašytojo pažįstamu biznierium. Anoji jauna gražuolė Daiva, valganti prie vieno stalo su kunigu (beje, Ramunė taip pat), kur tik pasirodo, visur skleidžia savo moteriškumo kerų voratink­lius ir kaži kaip be didesnių psichologiniu išvedžiojimų leidžia suprasti. kad nėra abejinga romano herojui rašytojui, kurį ji jau pažįstanti iš jo raštų, skaitytojui atrodo, kad ir senas kunigas nėra jai abejingas, kad ir tarp jų kaži ko esama. Rašytojas, beje, progai pasitaikius, nepatingi mesti vieną kitą meilės pasaitėlį ir ant apyjaunės poilsio namų šeiminin­kės kaklo. Tai kas čia turi įvykti? Ogi paaiškėja, kad Daivos vyras iš pa­vydo nušovė niekuo dėtą Daivos bendrakursį Praną, sėdo į kalėjimą, bet pabėgo, dabar slapstosi čia kaži kur apie Lampėdžius, kur nujaučia esant ir Daivą, ir jam reikia paso kita pavarde, jis bėgs į užsienį; tokį pasą gali „padaryti“ minėtasis gražuolės Ramunės meilužis komersan­tas Aleksas. Dar ne viskas: paaiškėja, kad Daiva yra anos gražios mo­kytojų šeimos, apie kurią prie stalo rašytojui pasakojo kunigas, duktė, tiktai jos tėvas yra ne mokytojas, o tasai barzdotas girininkas, o kuni­gas esąs jos krikštatėvis… Reikia neužmiršti, kad viskas, ką čia apgrai­bomis nupasakojome, yra ne tik tikrovėje, o ir to autoriaus, to rašyto­jo, kūrinyje, kurį jis čia dabar ima rašyti ir kurio ne vieną puslapį gau­na paskaityti ir Daiva. Atomazga: šeimininkės sužadėtinį (seklį) nušau­na besislapstantis Daivos vyras, o jį patį, lipantį žemyn pro langą iš ant­ro aukšto, pakloja persekiotojai. Tai čia viskas taip, kaip yra rašoma to rašytojo kūriny, betgi toliau dar kas atsitinka: Daiva nusiskandina, o se­nis kunigas autoriui grauždamasis prisipažįsta, jog Daiva buvo jo, ne­kaltybės įžadus sulaužiusio kunigo, duktė, kuri atsirado iš jo ir anos mo­kytojos meilės. Dar pagaliau ir pats kunigas palenda po automobiliu!

Dabar jau beveik viskas. Ar gali būti kas nors tikro, meniško, psicho­logiškai pagrįsto tokio pobūdžio kūriny, kur netgi labai atidžiai skaityda­mas imi painiotis ir tarp istorijų, ir tarp herojų? Juk netgi kandusis Vy­tautas Aleksandras Jonynas, pristatydamas Jurgį Jankų „Lietuvių egzo­do literatūroje“ (išleistoje Čikagoj 1992 m.), susipainioja, parašydamas, kad į užsienį nori pasprukti poilsio namų šeimininkės vyras…

Tad kaip čia yra su tuo romano menu? O tas, kad ir čia, kūrinyje, rašytame vos ne prieš pusę šimto metų, Jurgis Jankus pasirodo kaip be­letristas, kuriam viskas galima! Jis kaip tas pasakotojas melagis sekio­ja savo klausytoją akimis – kai tik jis ima snūduriuoti, tuoj sugalvoja ko­kią nors istoriją iš miegų pabudinti. Ir šiame „melagingame“ romane yra tikrai puikių vietų, kaži kokio magiško, gal tik vien J. Jankui būdingo gebėjimo įtikinamai, šaltai, vos ne abejingai pasakoti apie žmones, išgy­venančius lyg ir tikras tragedijas, ir kartu taip pat ramiai leidžiant su­prasti, kad čia vis dėlto esama ne gyvenimo, o meno, literatūros, kūry­bos. Būtinai norisi atkreipti dėmesį į vieną itin ryškią J. Jankaus, kaip iš tikrųjų didelio psichologo, savybę: jis labai mokėdamas glosto vyro ir moters santykių paširdžius, meistriškai suvaro moteriškumo kerus į meilės butelį – kaip džiną. Jo moterys meilės intrigose, apgavystėse, ro­dos, netgi pirmauja, vyrai daugiau yra stebėtojai ir medituotojai, jo moterys, lyg tos gėlės, visad skleidžia aplink tiesiog pašėlusius magne­tinius laukus, ir visa tai perteikiama itin meistriškai. su tokia kūryba apgaule, kad darosi smagu skaityti, smagu patirti, smagu patikėti. mano herojus, t. y. rašytojas, ne kartą, susidūręs su moters grožiu. apgailestauju nemokąs piešti, nes žodžiais to grožio, to sudėtingumo neįmanoma nusakyti.

Kad J. Jankaus šiame romane pasirodyta kaip tikrai nemažo psichologo, rodo kad ir šitokia vieta: romano herojus vakar buvo kaži kur dingęs, skaitytojui, tas pradingimo vietas skaitančiam, aišku, kad jis išėjo į naktį, norėdamas susitikti Daivą, bet nesusitiko, o rytojaus dieną, kai sėdėjo prie stalo ir kai Daiva žaismingai darėsi juokingą sumuštinį, kai kunigas net akių į tą pusę nepasuko, herojus, rašytojas, per­eina į psichologinę ataką, agresiją: „Kam tamsta galvoji, kad mes, kad aš ir va ponia vakar buvome pasimatyti?“ Dar po kelių abipusių repli­kų rašytojas ištaria: „Aš norėjau tamstą tik apsaugoti nuo per anksty­vo sprendimo“. – „Be reikalo, – nusijuokė jis, išgėrė paskutinį gurkšnį kakavos ir atsilošė kėdėje. – Suklysti aš niekuomet nesiskubinu. Kai tams­ta būsi tiek išgyvenęs ir tiek žmonių matęs, irgi nesiskubinsi.“ – „Tai aš suklydau?“ – „Atrodo <…>. Tamstai rūpi susekti tuos takus ir kelelius, kuriais vaikšto teisybė, kad galėtum savo kūriniuose ją mums, mirtin­giesiems, parodyti. Bet ką padaryti, mano mielas, kad tie takai taip se­niai teisybės vaikščioti, taip labai užžėlę. Sunku juos sulasinėti, ar ne? Sunkus darbas atspėti ir nesuklysti, oi sunkus. Suprantu. Matai tik sve­timą kaktą, o už tos kaktos yra pasaulis, kurio neatrasi.“

Žavūs J. Jankaus dialogai – tai gali paliudyti ir ką tik cituotosios nuo­trupos. Atrodo, kad autoriui viskas įmanoma – kai tik reikia, jis savo vei­kėją bemat prakalbina, prakalbina tiksliai, pagal herojaus „mentalitetą“, ir būtent tai labiausiai norėtųsi pabrėžti: ne kokiu nors ypatingai indi­vidualizuotu žodynu išsiskiria J. Jankaus herojai, o savo vidumi, išma­nymu, pastabumu. Taip sakydami, tai tvirtindami, turime pripažinti vi­sas tas savybes autoriui – juk jo pajėgomis tie herojai yra tokie ar kito­kie. Kad Jurgis Jankus tiesiog žaižaruoja išmintim, kad jam tikrai duo­ta daug matyti ir perprasti, rodo ir šitokie pasažai: „Staiga supratau, kodėl aštriapročiai žmonės visada maža teturi draugų“.

„Ji pakilo ir atsistojo prie lango toj pat vietoj, kur prieš valandą bu­vau pats stovėjęs, o aš kelis akimirksnius turėjau pagalvoti, kol radau tikrą ryšį tarp jos pasakytų žodžių. Gal ji ir buvo teisi. Gal žmogus tik­rai bėga nuo kito, kai pajunta jo pranašumo spaudimą. Jis gali prana­šumą garbinti, gali jam melstis, bet nepakenčia jo artumo. Didumo ar­tuma silpnąjį žudo.“

Užsiminęs apie ypatingus J. Jankaus nusiteikimus ir gebėjimus gaudyti moters ir vyro santykių niuansus, čia parodysiu kad ir tokią vie­tą: „Ji nebuvo taip graži kaip Daiva, bet labai maloni, ir man iš kažin kur atėjo keista mintis, o gal jausmas, kad prisiglaudęs prie jos plataus veido galėtum pailsėti.“

Vadinamąsias menines detales šiame romane J. Jankus lyg rėžtu­ku raižyte išraižo. Jos lengvos, tikslios, originalios – tiesiog ima pavy­das: „Negyvos medinės figūros tikslingai pajudėjo per languotą lentą kaip maldininkai per languotas bažnyčios grindis.“ Apie liekną moterį: „Jo­je nėra nė vienos besiskleidžiančios platumon linijos, kurios taip būdin­gos moters gyvenimui ir pareigoms, o čia visos bėga aukštyn, kurias šviesūs plaukai dar labiau kelia, arba smenga žemyn, jeigu pažiūri pro antro aukšto langą. Ji neištykšta vidury kiemo į platų blyną kaip pensiono šeimininkė, bet susmenga žemėn į mažą tašką, kurį visą uždengia plaukų šviesumas.“ Arba: lošdamas šachmatais, kunigas niūniuoja mišparų motyvą!

Šiame romane svarbus dar vienas dalykas: kadangi čia esama lyg ir romano romane, kadangi vienas svarbių veikėjų yra ir rašytojas, romano, kurį mes skaitome, autorius, tai jis gana dažnai pažeria visokių minčių apie kūrybą. Vienos jų yra lėkštesnės, banalesnės, išspaustos, tačiau yra ir įdomių, originalių. Realybės ir kūrybos klausimai J. Jankaus yra kliudomi ne viename jo beletristikos kūrinyje. Kad ir ką sa­kytume, o tokie dalykai kaip šis, neužsirašo patys, jie turi būti išgyven­ti, išmąstyti: „Žinau, kad savo vardu galiu sakyti viską, nes viskas bus realu. Nežinau, kodėl negaliu to pasakyti, bet jaučiu. Taip tvirtai jaučiu kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą, jos vientisumą, kuriam jėgos ir patvarumo teikia nebesuvokiamas vidinis virpėjimas <…>. Man be galo sunku rasti formą, kad grynoji realybė, išsklaidyta gy­venime, bet susitelkusi mano būtų į degantį gniužulą, vėl gimtų sutelk­tine, tvirta ir tikra.“

Įdomu pasiknaisioti kūrybos laukuose! Įdomu mums, skaitytojams, pasekti gausybę romano minčių, vaizdų, vingių. Ir kažin ar čia labai rei­kėtų daug šnekėti apie kokias didžiąsias šios knygos nuodėmes. Jų yra, ir viena didžiųjų – tai išsiplėtimas, ištęsimas, o kartais ir itin be psi­chologinio pamatavimo išrašyti paveikslai, sakykim, 173–176 pusla­piuose šokių su Ramune scenos. Apskritai – netingi šiame romane J. Jan­kus paplepėti, tačiau iš esmės tie jo plepėjimų pasažai įdomūs ir šian­dien. Romanas mums gali būti profesionaliosios literatūros pavyzdys. Sė­du – ir rašau! Įsileidžiu herojus ir juos išveju, jų elgsenoms pateisinti ku­riu savo teorijas, savo nuostatas, ir niekas negalės labai prie jų prikib­ti – tai yra mano sukurto gyvenimo logika.

Literatūroje, tegu ir ne pačioje stipriausioje, šitaip ir yra. O tas J. Jan­kaus romanas, kaip labai ryškus profesinės laisvamanybės kūrinys, lietuvių literatūroje man primena kitą panašų autorių – Kazį Jankaus­ką. Jis, man rodos, tiesiog žiauriai nepaisė kokių nors įprastinių psi­chologijos normų, herojų poelgių pagrindimų – net anais kukliaisiais (do­rovės požiūriu) prieškarinės Lietuvos laikais K. Jankausko romanų he­rojai galėjo be jokių pasiruošimų, vos pirmąsyk susitikę, mestelėti ko­kį meilės žodį ir čia pat šaltu veidu nerausdami išdėstyti priežastis, dėl ko myli.

Šaltoku veidu visokias priežastis „Paklydusiuose paukščiuose“ dės­to ir J. Jankus, tačiau jo psichologinio audinio siūlai yra tvirtesni, la­biau niuansuoti, subtilesnių spalvų.

Beje, ir vienam, ir kitam autoriui kritikos, rodos, buvo į pagalbą iš­kviečiamas K. Hamsunas. Tas skandinavas ne vienam yra prisukęs be­letristikos spyruoklę.

„Anapus rytojaus“ yra kol kas vienintelis toks kūrinys lietuvių lite­ratūroje. Šoko ar ilgos komos būsenoje herojus čia išgyvena „tėkmės“ gy­venimą, gyvenimą į priekį, į rytdieną ir už jos. Baisiausiai prisnigus ir užpusčius miesto gatves, herojus ištinkamas širdies ar kitokio priepuo­lio ir negriukės Klaudijos atgabentas į ligoninę išgyvena tai, ko čia. ap­link, visai nėra, bet gali būti, nes yra negrų kvartalas, yra gatvė, kuria herojus jau kuris laikas į darbą iš namų ir iš darbo į namus vaikšto pėsčias, o šitą sniego siautulio naktį jis išgirsta pagalbos šauksmą: „Help me!“ Taip šaukė užpustyta negriukė Klaudija. Ne, taip šaukė jis, Pranas Mikša, romano herojus. „Help me!“ – šaukė jis, ir jį išgelbėjo negriukė Klaudija.

Daug ką būtų galima sakyti apie šį tikrai originalų J. Jankaus romaną, kurį parašė ar tik ne septyniasdešimtmetis autorius, bet čia pažymėsime tiktai du dalykus; galingą „vedžiojimą už nosies“, galingą realybę ir dar galingesnę tos realybės painiavą, nutrūkstantį pasakojimo siūlą ir jį susimezgantį visai netikėtoje vieloje, visai ne ten, kur jis nu­trūko, ne tiems žmonėms, o visai kitiems matant ir girdint. Prisiviliotosios, sufantazuotos haliucinacijos čia tokios stiprios, kad jos įtraukia be galo tvirtai į tą, rodos, niekad nesibaigsianti painiavos ir baimės liūną. Baimės grėsmingumas čia yra tasai filosofinis juodas debesis, kurį su­daro šių laikų žmogų lydinčios realybės pamokos: baltųjų ir negrų san­tykiai, pagarbos, meilės žmogui refleksijos ir skaitoma knyga apie Leni­ną, žmonių naikinimo mašinos kūrėją, žydų genocido vaizdai ir šešėliai. Visa tai romane sucementuota į tikrai Įspūdingą monolitą. Šiame roma­ne, rodos, yra neginčijamai paliudyti J. Jankaus žodžiai iš pirmojo ro­mano apie „kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą“. Bai­mės katės šiame romane visur ir visada vaikšto pirštų galiukais, dėl to jos nelengvai pastebimos, o nepamatytos, nepastebėtos darosi dar bai­sesnės, dar labiau keliančios nerimą?

Taip, J. Jankus haliucinacijas prisivilioja, išsišaukia lyg kokias vė­les, kad galėtų kalbėti apie kasdieninio gyvenimo šiurpą, kad galėtų pa­matyti tokį neįmanomą dalyką: pajusti išvirtų pietų kvapą ir ant jo pa­matyti pakibusius skambaliukus! O tikrovės ir netikrovės santykis ga­lėtų būti toks: „Tikrenybė niekada taip netraukia kaip miražas. Aš žinau, gali manim patikėti. Miražas žada, tikrenybė reikalauja.“ O šiame kačių pėdomis vaikščiojančiame baimės pasaulyje yra Evangelija, „kurioje yra visi atsakymai“. „Visi?“ – atsiliepė vikaras. „Žinoma, kad ne. – greitai su­mečiau. – Tenai nerasi, kaip išsivirti skanius sočius pietus, bet rasi, kad juos išsiviręs neužmirštum ir alkstančio artimo.“

Vienoje knygoje sudėti du meniniu lygiu ganėtinai skirtingi J. Jan­kaus romanai. Tačiau, rodos, yra vienas dalykas, kuris juos abu stipriai suriša: tai kaži kokie gal jusliniai, gal instinktų sąlygojami vyro ir mo­ters susiliejimo, susijungimo (ne kokių nors horizontaliųjų santykių) laukai, iš kurių J. Jankaus romanuose stipresnis yra moterų. Pirmaja­me romane buvo mįslingosios mokytoja, Daiva, Ramunė, o šiame – Klaudija ir herojaus žmona. Iššauktosiomis, sukurtosiomis haliucinaci­jomis romano autorius tarytum sulieja, tiksliau – nori sulieti, į vieną dvi lytis, užtat skaitydamas žavaus gražumo puslapius apie juodaodę Klau­diją, haliucinacijomis parsivestą į namus, pajunti, kaip tiesiog neperpran­tamu, nesugaunamu būdu esi įvilktas į vieną lyčių drabužį. Ir dar: ha­liucinacijos subtiliai vedžioja mus po amžinojo moteriškumo korido­rius, kai norimas siekis tampa tikrove, nes šalia esanti moteris nepavy­di kilos, priešingai – puola jai į glėbį ir velka savo pačios drabužiais.

Šitų amžinųjų prasmių gaudytojas J. Jankus yra tiesiog nepralen­kiamas.

Turime du romanus. Vienas rašytas bemaž prieš pusšimtį, kitas prieš dvidešimtį metų. Ką dar būtų galima pridėti prie to. kas čia buvo mėginta pasakyti? Geri, su didele kūrybinės energijos įkrova parašyti darbai sensta pamažu. O gal didelės įkrovos kūrybos haliucinacijos nesens­ta?

Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą

2004 m. Nr. 12 / Jurgis Jankus. Pušis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.

Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka

1991 m. Nr. 10 / Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).