literatūros žurnalas

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3

1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

Juozas Aputis

1. Kai kas paklausia, sutrinki, nes retai kada atsigręži į tokią tolimą praeitį savaime, pats iš savęs, o ne kieno nors paakintas. Gyvendamas laisvėj, į tėvynės praeitį dažniausiai gręžiesi tada, kai čia pat, savo žvilgsnio akiraty, pamatai ką nors gražaus. Kai gyveni priespaudoj, kai esi okupuotas, į tėvynės praeitį mestas žvilgsnis tenai visur mato daug vien tik gražių spalvų. Gal juokinga, bet man džiugiai dilgtelėjo širdį, kai jau prieš daugelį dabartinės mūsų Nepriklausomybės metų pamačiau tiesiog puikią kariuomenės rikiuotę prie Krašto apsaugos ministerijos… Sukilo prisiminimai. Tėvas kadaise pasakojo, kokia džiaugsminga jiems buvo diena, kai gavo uniformas, kaip džiūgaudami apatines pakulines kelnes jie mėtė į patvorį. Tėvas buvo tarp pirmųjų anos Nepriklausomybės kareivių. Jau daug vėliau, kai buvom suvaryti į kolchozus ir kai buvo aišku, kad tie kolchozai gal net amžini, Vasario 16-ąją tėvas visada rasdavo žodžių ją prisiminti, o motina atsidusdavo – kažin ar jau besulauksim?.. Ko? Nepriklausomybės.

Kodėl šiandien dažnam reikia pastangų, priminimų, kad per valstybines šventes prie savo namų išsikeltų vėliavą? Gal todėl – kad maža gražių vaizdų aplink, kad nematyti gražių gyvenimo rikiuočių, o dūsauti: kažin ar jau besulauksim? – netinka, nes juk sulaukėm. Ar ne dėl to toks vangus mūsų žvilgsnis į savo krašto datas, kad šiandien, būdami laisvi, negražiai gyvename?

Neturėdamas stipresnių gebėjimų panirti į vienuolikto ar penkiolikto amžiaus Lietuvos žmogaus protinių ir dvasinių nusiteikimų gelmes, matau ne taip toli, o iš istorinės artumos išsitraukiu du esmingus tarpsnius: knygnešių erą ir ginkluoto pasipriešinimo Sovietijai dešimtmetį. Pirmasis šiais nuolat pabrėžiamais rinkos laikais įspūdingas dvasinių vertybių skleidimo ir verslo derme: žinome, kad ne vien tik dėl šventos idėjos knygnešiai (ne knygų rašytojai ir spausdintojai!) po šiaudų plėkais gabeno į Lietuvą uždraustą spaudą. Tai darydami žmonės ir užsidirbdavo. Kartais net katorgą! Spausdinimo ir gabenimo dar galėtume ir nelaikyti kokiu ypatingu stebuklu, bet iš kur atsirado tokia dermė tarp tų, kurie spausdino ir platino, ir tų, kurie platintojų ir platinamųjų laukė? Kad buvo tarp ko tą spaudą platinti! Šit kas nuostabu! Kur šiandien yra kokios nors panašios dermės taškas? Vienis – buvo tas akupunktūros taškas. Inteligentų, šviesiausių protų ir dar dūminėj pirkioj gyvenančio varguolio vienis. Ar įmanoma šiandien jį aptikti? Aptikti įmanoma, bet bakstelti į jį taip, kad visuomenės organizmas sujudėtų, atsigautų? Taigi… Netinka čia vien tik dūsauti – tą vienį atgauti įmanoma nesiliaujančiomis žmogaus pastangomis remti save nuostata: esu sudarytas iš kūno ir dvasios. Idealaus šito santykio turbūt nėra ir rojuj, bet jo paieška netgi labai bedvasės civilizacijos laikais žmones labai gali suartinti ir kilstelėti aukštyn. Tolimoje Lietuvos istorijoje man dar yra ir kitas įspūdingas taškas – penkiolikto amžiaus pradžios Žemaitijos sukilimas.

Pokario metai. Šiurpas. Du žmonės pastatyti vienas prieš kitą. Šūviai miške, pamiškėj, troboj, palovyje… Šį metą apšviesdami gausybe faktų, dokumentų, prisiminimų, pamatome ir dvasios didingumo, ir šiandien sunkiai suprantamos drąsos, pasiaukojimo, ir niekšybių, bjaurasčių, išdavysčių. Bėda ir kaltė, kad dabartiniais laisvės metais protingai nemokėjome to laiko pamokų įsinešti į savo gyvenimą, į tarpusavio santykius, kad įsivaizdavome ir rodėme save didesniais arba priešingai, jau kitos pusės akimis žvelgdami – bailiais, niekingais žudikais. Įvairių pusių pastangomis, dažnai neatsakingomis, atsainiomis, praradome blaivumą bei gebėjimą skaidriai pamatyti: į mišką išėjo daugybė dorų tėvynės mylėtojų. Imperinės Sovietijos gynybos ir saugumo struktūrų požiūriu – keli tūkstančiai mūsų partizanų buvo tik saujelė. Ir ji išsilaikė bemaž dešimt metų! Jaučiu, kad nebereikia čia daugiau apie tai kalbėti. Būtų neišsilaikę, jei ne daugumos mūsų visų, tuometinių mūsų tėvų ir senelių, palaikymas. Sakykime – neretai ir su baimės kobiniukais akyse.

Štai čia, šitame dar tokiame nesename mūsų istorijos dešimtmetyje, ar tik nebus susikoncentravusios priežastys ir prielaidos, kodėl tokia nevykusi mūsų demokratija, kodėl mūsų toks į ją požiūris, kodėl tokia negera didumos mūsų savijauta. Tą dešimtmetį tiems, kurie po susidūrimų, susišaudymų, o kartais ir po nemažų mūšių su okupantais, sugrįžę į drėgnus bunkerius stirstančiomis ausimis per švogždžiantį radiją klausėsi žinių iš anos Atlanto pusės, teko vis labiau ir labiau patirti, kokia baili ir plepi yra demokratija, rėksmingai pripažįstanti asmenybės ir tautų laisvę, bet dar labiau pripažįstanti ir sergstinti savo šiltą guolį! Tad, kai jau viskas baigėsi ir paskutiniai partizanai buvo nuvilkti nuo miestelių grindinių, visų akis pradėjo badyti mūsų pačių abejonių adatos: šit kaip mums padėjo demokratai. Visu galingumu buvo paleista ir demagoginė sovietinė propaganda, taikanti į mūsų nusivylimą: sulaukėt pagalbos! Laisvės gynėjai! Buvo taikoma į dalinę tiesą, o su daline tiesa buvo nebesunku ir partizanus, ir ryšininkus, ir kunigus vadinti banditais, į miltus malti iliuzijas, kad kažkur dar gali būti geresnis gyvenimas už sovietinį. Ar ne todėl Tadas Blinda dažno lietuvio vaizdinyje yra didesnis už Joną Žemaitį ar Adolfą Ramanauską, ar už skaidrios širdies ir šviesaus proto partizaną Baliukevičių-Dzūką?

Šitame malūne (po pasipriešinimo sutriuškinimo) dar išsilaikėme beveik penkiasdešimt metų!

2. Tikriausiai panašių klausimų mėnraštis bus pateikęs ir tiems, kurie maišosi po Europą jei ne kas kelinta savaitė, tai bent kas kelintas mėnuo. Tai jie gal ir permanę, kokie esame Europos kultūroje. Žinau, geriau – ne žinau, o nujaučiu, kad, jeigu būčiau paryžietis, berlynietis, londonietis, kur kas mieliau eičiau žiūrėti iš Lietuvos atvežtų meškų (jei Lietuvoj nebėr, tai galima būtų pasivogti iš Belovežo girios), negu kokio… kaip jisai? Performanso! Kur daili panelė, ne šiaip daili, bet nuoga daili, įlipa į tam tikrą vonią, o ne toks dailus, bet nuogas lietuviukas pila į tą vonią… turbūt lajų, gal vašką, tol pila, kol apsemia panelę, ir ta pasidaro inkliūzas… Jei neturit meškų, sakyčiau, jei būčiau paryžietis, tai nereikia man tos vonios, duokit vieną tą panelę. Gali būti ir aprengta. Jei būčiau tikras paryžietis, ne tik tas abstraktus europietis, kuris daužosi po svietą, važinėja po indonezijas ar japonijas, maudosi, ėda, maudosi, ėda ir ieško namų su raudonomis lempomis virš durų ir su Europon stojusios Lietuvos lietuvaitėmis, tai sakyčiau: dar sykį noriu pažiūrėti Petro Repšio „Bitininkus“ – man tenai vien jau tų bitininkų kelnės ties subinėmis gražiau už tą lajumi springstančią, nuveskit dar sykį pažiūrėti Miko Vilučio juodų juokingai išmintingų galvyčių, iš nuogirdų žinau, tad norėčiau paskaityti A. Jakučiūno „Tėvynę“, R. Granausko „Rūką virš slėnių“, L. Gutausko „Muses…“, pamatyti kokį nors V. Antanavičiaus lėliuką plastmasine galvyte… Man visai neįdomu jūsų laukuose matyti ir girdėti tai, ką matau čia, dainos žodžiais sakant – Berlyne, Londone, Paryžiuj… Su panašiais į save man visai nieko nueiti į stadioną, į futbolo rungtynes. Taigi – jeigu būčiau tikras paryžietis!..

Dvasinius resursus santykiu 10:1 iškeitėm į eurus. Iš visokių dvelktelėjimų galėtumei susidaryti įspūdį, kad Europos dvasia nėra labai didinga. Jos didingumą galbūt menkina ir slopina ES bendrosios nuostatos, verčiančios daugelį dalykų, taip pat ir dvasinių, grynai žmogiškųjų (visokios visokių mažumų, paveldų, dotacijų ir finansavimų nuorodos), matuoti ir kirpti vienodomis, tomis pačiomis žirklėmis. Būk tu labai savitas, išsikask ir rodyk kokius tik nori resursus, bet ES jų nereik, ir viskas, Eurovizijai nereik jokių tų dvasinių tavo resursų, jai reikia gudriai sumaišyto kakalo su medumi, ir tiek! Protingi tenai rankų nei kojų nekiša, o mes, jeigu jau nepasiseka pasiekti kokio nors vizijos dugno, einam iš proto, negalim užmigti dėl nepilnavertiškumo.

Dar vienas pastebėjimas būtų toks: aktyviausieji, kūrybingiausieji Europos šalių žmonės savo kaimynus gauna pažinti dažniausiai per visokias komandiruotes, stažuotes, projektus, stipendijas – kitaip tariant, s korablia na bal… O gal visai kitaip viskas pasirodytų piligrimui, Europos sienas peržengus su kuprine ant nugaros? Gal tada ir į Senos pakrantėj ant demblio gulintį katarinkininką žvilgteltume ne tik kaip į gražią laisvos ir demokratiškos šalies detalę, bet ir kaip į amžiną klausimą, kaip mums, skelbiantiems artimo meilę, įmanoma pasiekti kokios nors darnos?

3. Jei ne kiekvieną, tai dažną dieną gyvenu poliūdniai, nors ir žinau, kad ir pasakose, ir šventose knygose, ir optimistinių ideologijų varomuose raštuose blogį anksčiau ar vėliau nugali gėris. Tikrovėje (vos nepasakiau – kol kas…) tūno daug bjaurių, melagingų kūno ir dvasios padarų, daug tiesos ir melo sumaišymo projektų (nepakeičiamas, visas žmogiškosios veiklos galias atspindintis šiuolaikinis žodis!), kad net į dar pjūklų išvengusią girią išėjęs negali laisvai, atsipalaidavęs girdėti jos baugštaus ošimo. Jau ir ji tau ošia potvarkiais, įstatymais, konstitucijomis, tais pačiais projektais ir sėlinančia baime, kad jau niekas su tavim nebenori šnekėti kaip su žmogum, o vien kaip su klientu!.. Anąsyk per radiją aktorė Nijolė Oželytė šitaip ir sakė: dabar žmogus žmogui ne vilkas, o klientas!..

Socialinio saugumo jausmas yra kaip kokia liūto letena prispaustas žmogiškojo nesaugumo. Mano amžiaus žmonėms geriau, mes, išėję „į užtarnautą poilsį“, socialiniam draudimui esame mokėję procentus nuo visokio buvusio atlyginimo, nuo kūrybos veikalų honoraro – taip pat. Jaunesnieji, poilsio išeinantys pastaraisiais metais, nors būtų ir Nacionalinių premijų laureatai, jeigu jie dirbo vien kūrybinį darbą, gaus grašius gyvybei palaikyti. Nenustebkime, jei vieną kitą tokį pamatysime prie Aušros Vartų… Ir tai čia sakoma visai ne juokais. Kodėl po galais šitaip nežmoniškai pas mus esti? Kad ir kiek čia rastume paaiškinimų ir pasiaiškinimų, tikroji priežastis yra viena: išrinktieji, paskirtieji, žmonės, kurie pirmiausia turi rūpintis kasdieniniais didumos visuomenės reikalais, skuba įsiteikti, kuo greičiau pritarti tiems, kurie įsileido į ES gatves bei būstines, ir tiesiog bijosi pamatyti tai, kas darosi čia pat, pašalėj. Jeigu kas nori stabtelėti, tas nustumiamas nuo kelio, kad nemaišytų žygiui prie savo persikeltų žemių, valdų ir pilaičių. Ir prie daug lengviau užsikariaujamo populiarumo, kai imamasi darbo, kuris jau seniai nudirbtas Briuselyje, reikia mokėti tik jam pritarti. Jei atsiranda koks padorus, atjautą ir savo galvą turintis žmogus, siūlantis daryti taip, kaip mums čia, Lietuvoj, būtų tiksliausia bei parankiausia, paklusnusis stojasi piestu – negalima! Negalima rimtai remti kultūrinės ir meninės spaudos, norinčios išlaikyti padorų veidą, tegu rašo apie meilės būdus, apie fluksus muksus, tegu glosto papilves, užsidirbs ir nereikės jokių paramų. Kaži kaip atrodytų, jei kukliai dar kiek pagalinčioms seimūnėms ir seimūnams, ministrėms ir ministrams pasiūlytume vakarais šokti kokioj nors arenoj striptizą, užsidirbtų, o dienomis tegu kurtų projektus Tėvynės labui…

Antanas Gailius

1. Jei rimtai kalbėsime, tas tūkstantmetis svarbus mums, bet, plačiau žvelgiant, nėra kažin koks didingas daiktas. Jis greičiau byloja, kaip toli mes anuomet buvome nuo pagrindinio Europos vyksmo. Pakanka vien pagalvoti apie tai, kas Europoje jau buvo nuveikta, parašyta ir pastatyta tuo metu, kai kažkur mūsų paribyje buvo nužudytas Šventasis Brunonas. Kita vertus, kad per tą tūkstantį metų išlikome, jau irgi šio to vertas faktas. Gal net vertas švęsti.

Tame nueitame kelyje būta visko, bet, man regisi, visų svarbiausia pagrindinė linija – kad vis dėlto, vis dėlto apsisprendėme priimti Vakarų krikščionybę, tapome integrali Europos dalis, jei norite – paskutiniu Europos bastionu Rytuose.

Tokiomis kategorijomis, žinoma, nei Jogaila, nei Vytautas nemąstė, nemąstė taip nei LDK vyrai. Nemąstė taip nė Prūsijos Frydrichas, kai susidėjo su Rusijos Kotryna ir prispaudė Austrijos Mariją Teresę pasidalyti lengvą nusilpusios Abiejų Tautų Respublikos grobį. Tačiau nuo to pasidalijimo Rusija tapo Europos politikos faktoriumi, ir palieku jums patiems nuspręsti, ar tas yra gerai.

O jei klausiate apie dabartį, tai esame tokie lietuviai, kokie įstengiame būti. Ir XX šimtmetį drauge su Lenkija bei kitais mūsų kaimynais buvome malami tarp Vokietijos ir Rusijos girnapusių. Kad su Lenkija bent kol kas išlaikome geros kaimynystės santykius, man atrodo, yra ženklas, kad šio to pasimokėme. Tačiau pačioje Lietuvoje dar tebeminame neseno palikimo dumblynę, nuo kurios mūsų, ko gero, neišgelbės kad ir gražūs plentai, tiesiami už Europos Sąjungos pinigus. Iš esmės bijome pažvelgti į savo pačių praeitį, vadinasi, galime daryti prielaidą, kad mūsų sąžinė nelabai švari. Nieko gera nesulauksime, kol mėginsime sau patiems įsiteigti ir kitiems įteigti, kad sovietmetis buvo tiesiog kitokios valdžios metas, per kurį visi irgi kaip įmanydami triūsėme Lietuvai. Iš nenoro ar negebėjimo mąstyti apie savo ir Lietuvos neseną praeitį, randasi tie drumsti vandenys, kuriuose taip puikiai sekasi meškerioti ir paprastiems, ir politikos sukčiams. Kol kas gyvename širdžių ir protų sumaišties laikus, ir kuo ilgiau jie truks, tuo brangiau už tai teks mokėti mums patiems ir mūsų vaikams.

2. Šitaip išdėstant klausimus, tarsi iš anksto tikimasi atsakymo, girdi, net Europos dvasia nebėra didinga, tai ko ten norėti iš mūsų. Aš taip nemanau. Europos dvasia man visai kitas daiktas, nei, pavyzdžiui, Europos Sąjunga su visais jos mėginimais Europos dvasios kratytis. Kalbant madingais žodžiais, Europos Sąjunga yra vos kokių penkių dešimtmečių projektas, taigi visai menkas tarpsnis neabejotinai didingoje Europos dvasios istorijoje. Ir šiandien, kiek įstengiu įžvelgti, Europoje yra tiek dvasios įtampų, kad nė vienas negalėtume pranašauti, kas mūsų laukia, sakykime, kad ir po dviejų dešimtmečių.

Nepatinka man ir klausimas, ar turime dvasinių resursų būti saviti ir įdomūs sau ir kitiems. Jei dvasinių resursų nebeturime, vadinasi, esame mirę. Nemanau, kad mums derėtų skelbtis mirusiais. Tas tikrai nėra itin perspektyvu.

Ir ne savitumas ar įdomumas čia svarbu. Aišku, jei stengsimės būtinai patikti kitiems, galime viską prašvilpti. O jei rimtai mąstysime apie dalykus, kurie yra tikrai svarbūs, ir dar mokėsime apie juos parašyti, žiūrėk, ką nors ir sudominsime.

Savitumas nėra dalykas, kurį galima kaip nors išsigalvoti ar iš kur nors prasimanyti. Jis tiesiog duotybė. Kad ir ne visada galime tai suformuluoti, vis tiek kuo nors skiriamės net nuo artimiausių kaimynų, tarkim, latvių ar lenkų.

Yra daug viltingų dalykų, kuriuos matau mūsų literatūroje ir apskritai kultūroje. Tegu kol kas ir neturime pasaulį pribloškiančių tekstų ir knygų, vis dėlto, manau, pamažu atsigauname. Prieš gerą dešimtmetį kalbėjome, kad turime geros poezijos, bet neturime prozos. Šiandien padėtis jau kita. Turime ir Gintaro Grajausko poeziją, ir vieną kitą romaną, ir, pavyzdžiui, dvi paskutines Vandos Juknaitės knygas, taip ryžtingai atsisakiusias grynosios fikcijos, vadinamosios beletristikos, ir pamėginusias atsigręžti į tikrąjį šios dienos gyvenimą.

Visai dar šviežia knyga, į kurią būtinai norėčiau atkreipti čia dėmesį, – Nerijos Putinaitės „Nenutrūkusi styga“. Apie literatūrą – ir ne vien apie ją – ten pasakyta tiek, kiek galbūt jokioje kitoje knygoje per visą atkurtos nepriklausomybės laiką.

3. Kiekvieną dieną, aišku, dirbu. Tai, ko iki šiol, ačiū Dievui, dar nebuvau pristigęs, yra darbas, kuris man malonus ir svarbus. Bet vis tiek visados maniau ir tebemanau, kad už visus darbus yra svarbesnis pats gyvenimas su visomis jo geromis ir skaudžiomis dovanomis, kurių irgi nestokoju.

Socialinio saugumo jausmas? Nesijaučiu nei saugesnis, nei nesaugesnis už daugumą Lietuvos žmonių. Nemanau, kad man priklauso kas nors daugiau, nei, sakykime, staliui. Nesijaučiu saugus visai kitais atžvilgiais – gyvenu nesaugiame pasaulyje, jaučiu grėsmingą Rusijos kaimynystę, nesaugiai nuteikia įtampos ir įtampėlės Europos Sąjungos ir NATO viduje. Nesaugus jaučiuosi ir vidaus politikos požiūriu – man neramu, pavyzdžiui, kuo baigsis šiųmečiai rinkimai.

Bet ar kas nors mums kada žadėjo saugų ir nerimų nevarginamą gyvenimą? Aš tokio įtikimo pažado niekados negirdėjau, tačiau tie, kurie mums tokį gyvenimą žada per rinkimines kampanijas, yra geriausiu atveju niektauzos, o blogiausiu – dar blogiau.

Turiu šeimą ir būrį artimesnių bei tolimesnių draugų – taigi manau, kad esu tiek saugus, kiek žmogui apskritai skirta.

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92 jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Michael Krüger. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius / Michaelis Krügeris (g. 1943) – viena garsiausių šiuolaikinės Vokietijos literatūros gyvenimo figūrų, poetas, prozininkas, eseistas, solidžios leidyklos „Hanser“ vadovas ir literatūros žurnalo…

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.