Juozas Aputis. Mūsų nerimo slėpiniai

1999 m. Nr. 4

Mečys Rakauskas. Gintarinio korio akys: Apsakymai ir apysaka. – Kaunas: Varpas. 1998. – 283 p.

Aikčiojame nužvelgę knygų stalus ar lentynas: tokia knygų gausybė! Jau nėra ir kalbos, kad gali atsiras­ti žmogus, kuris perskaitytų viską, ką lietuviškai išleidžia nesuskaičiuo­jamos mūsų leidyklos. Tačiau kar­tais gauni nustebti ir perskaitęs ga­nėtinai seniai žinomo autoriaus kny­gą, kurios pasirodymas žymi jau tolimą jo debiutą, netgi ištisus kūry­bos dešimtmečius. Man šitaip buvo su Mečio Rakausko knyga „Gintari­nio korio akys“, kurioje yra penki kūriniai – apsakymai ir apysaka. Teisybę pasakius, nėra lengva įvardyti, kur toje knygoje apsakymai, o kur – apysaka, mat visi kūriniai ganėtinai ilgi. Tikriausiai apysaka au­torius laiko „Mūsų medaus kalną“, kuri knygoje įdėta paskutinė.

Apie tai, kas šiame storame rinkinyje man pasirodė nauja ir nelabai tikėta, keliais sakiniais užsiminsiu šio rašinio pabaigoje, o dabar norė­čiau pasigrožėti viena vieno apsaky­mo vieta (apsakymas „Purve retai pražysta gėlės“), pažymėdamas, kad tokių ar panašių galima būtų rasti ir kituose. O ta vieta yra pasakojimas apie tai, kaip apsakymo mergaitė iš­girsta keistą balsą – šaižų, skardi­nį, isterišką ir dar kitokį (M. Ra­kauskas ypatingai yra pamėgęs bū­senų, garsų, nuotaikų variacijas), ir pamato, jog prie ant tako iškritusio varniuko sėlina katė, o nusigandusi paukštelio mamytė (išretinta – M. R.), kai mergaitė katę nuveja, jau ti­kisi, kad tas vaikas, ta mergaitė jos varniuką išgelbės galutinai, tačiau kaip ji išgelbės, kur ji tą varniuką padės, jei lizdas aukščiausiai medy­je ir jei į tą medį galėtų įsliuogti ne­bent koks ištįsėlis berniukas. Ilgais sakinių pasažais toliau plėtojama centrinė apsakymo vieta, aplinky­bės, kur išgaunama įspūdinga įtam­pa, kai mergaitė jau prisimena net 01 telefono numerį ir kadaise gaisro gesinti atvažiavusius gaisrininkus; šit ką reikėtų mergaitei padaryti – iškviesti gaisrininkus, savo ilgomis kopėčiomis koks jaunas gaisrininkutis galėtų varnos lizdą pasiekti ir ten įkelti varniuką… Bet ji su siau­bu prisimena, kad neturi nė mone­tos, tačiau vėl greitai susivokia, jog mama kadaise sakė, kad gaisrinin­kus galima iškviesti ir be monetos… Galimybių spėliojimais išgaunama prasminga atomazga, apraizgyta gau­sybės detalių, užuominų, svarsty­mų. Apsakymo herojė sakytum pa­tenka į savotišką psichinę painiavą. Tačiau šit ateina laikas tą painiavą – ruošiamasi gelbėti iškritusį varniuką – išmazgyti: mergaitė apsidairo ir baimės pilnu balseliu ištaria praeinančiai moteriškei: „Iškrito paukščiukas.“ Ir moteriškės atsakymas, kad nieko nebus, – jau nieko nebus, – tapo atsainiai ištartais žodžiais. – „Esi didelė mergaitė, o nesupranti, kad jis jau nebegyvas.“ Toji mintis, prie kurios autorius rodo, galima sakyti, iš tikrųjų psichologinius brūzgynus, yra tarytum koks skaudus kirtis, negailestingai primenantis visiems žinomą ir dažnam patirtą tiesą: pastangos buvo beprasmės, kaži kas daug už mus viską buvo nusprendęs. Šita nenauja išvada pasakoma įvairiabriaunes psichologines linijas, kurios vietomis atrodo gal kiek ir dirbtinos, forsuojamos arba pritemptos, tačiau iš esmės vis tiek įspūdingos. Reikia tiktai kantriai M. Rakausko tekstą skaityti, įsitraukus pasiduoti tai įvairiapusei narpliojimų tėkmei, į kurią autorius pats įsitraukia, kursyvu ryškindamas žo­džius ir herojų būsenas. Jeigu autorius šitaip daro, tai jis, matyt yra permanęs, kad taip reikia daryti.

Šio rašinio pradžioje užsiminta, kad visokiais netikėtumais skaity­tojas gali būti nustebintas ir skaity­damas, rodos, pusėtinai pažįstamą autorių. Šit man irgi rodosi, kad M. Rakauskas yra tikras tradicinės realistinės beletristikos rašytojas, imantis savo raštams medžiagą iš vadinamojo gyvenimo, ir tiek. Taip tai taip, o čia aptariama knyga sako ir ką kita: gyvenimas gyvenimu, o jo vingiuotų kelių išnarpliojimas ir rašančiojo akies skvarbumas ir gebėjimas (o gal ne vienu atveju tik pastangos gebėjimą demonstruoti), matyti sudėtingus to gyvenimo pjūvius, kuriuose būtu įvairiapusės psichologinės rievės (ar tik nebūsiu bepakliuvąs M. Rakausko žodžiu srautus!), ir netingėti tarytumei sustabdyti, pritildyti gyvenimo tėkmę, išdidinti, išretinti, pakišti po žodžių ir pamąstymų mikroskopu – ar tiktai nebus M. Rakausko privilegijos. Ar ne didžiausia tų visokių pastangų dalis tektų apysakai „Mūsų medaus kaina“, kur rentgeniškai stengiamasi peršviesti vyro ir moters santykių sandėlius. Apyrealės aplinkos centras čia yra, ko gero, koks nors kurortas prie Baltijos, o gal kartais Dubultų kūrybos namai Latvijos pajūry ir herojus čia užmatomas ir piešiamas komplikuotas, kažkoks suirzęs analitikas, rakinėjantis žo­džius, būsenas, poelgius.

Vis dėlto, grožėdamasis ilgais autoriaus psichologiniais pasažais, vietomis imi maldyti bekylančius nervus: pernelyg dirbtinai kompli­kuojamos būsenos, provokuote pro­vokuojami herojų sudėtingumai, pri­kišamai rodomos prasmės. Sakyki­me, kad ir toji scena, kur jau prie pabaigos privaroma apysaka „Mūsų medaus kaina“ ir kur herojus pašte siunčia telegramą savo Sabinai. Paš­to mergaitė čia klausia:

„– Siūsite kasdienišką ar pradžiuginsite ir šventišku aprėdu? – vėl pakėlusi akis nežymiai virpuliuojančiu balsu paklausė mergina.

Tau labai patiko frazės formuluotė, ta­čiau net nešyptelėjai.

– Skubią, – atsakei ir jauteisi trupu­tei nesmagiai dėl savo rimtumo. – Ir su šventišku aprėdu.

Šviesiaplaukė galvelė, matyt, sulauku­si suprantamiausio pasirinkimo, lengvai krestelėjo.“

Tik labai atlaidžiai ir palankiai nu­siteikęs tokias vietas galėtum va­dinti kokios nors psichologinio tu­rinio prisodrintomis. Greičiau jos prisodrintos literatūriškumo.

Beje, apysaka įskilusi ir dėl ne itin vykusios pabaigos: matyt, pavargęs ir nutaręs toliau nebevynioti to ga­utinai didelio psichologinių siūlų kamuolio, autorius viską sudeda į trumpą epilogą, surašytą jau nebe sulėtinto greičio sakiniais, o spar­čiau ir striukiau. Tas striukumas rodo apysakos nuovargį.

M. Rakausko knygos privalumai susipynę su jos ydomis: vietomis visai nieko panirimai į keistas žmogaus būsenas, o vietomis – tiesiog nuobodūs, ištęsti tų būsenų aiškini­mai, rakinėjimai, kai, rodos, galima būtų pasakyti ir paprasčiau, ir pras­mingiau. Ir vis tiek šios knygos kū­riniai – tai savotiškai išminkyta gy­venimo materija.

Dabar madinga patiems autoriams savo raštus susiredaguoti. Taip elg­tasi ir su šia knyga. Bet ir klaidų su žiburiu ieškoti nereikia: jei prisi­pažinčiau apie savo būseną, nebylus prašymas ne tik nuimti savo ranką, visą kelią į čia nepriminusi apie sa­ve, pasmerktas neišgijimui, kad ir kaip viskas bepasibaigtų, savęs pakankinimui, aprėdai…