Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby
2010 m. Nr. 4
Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28
AT-BUVAI, Juozai. „AT“ – tas tai visuomet Dievo valioj, o „-BUVAI“ – vien Tavojoj. Brūkšnelis priekyje rodo, kad gal nebuvai niekada šioj žemėj, bet kai atsiradai, tai jau turėjai būti iki paskutinio atodūsio, nepraleisdamas niekur kitur ne tik vienos valandos, bet ir vienos minutės.
Gimei ten, lygumose, už dobilienų. Dar buvo mažas šunelis prie kojų, toli pririšta karvė, buvo juodžiausias dangus virš galvos. Perkūnijos debesys grūdosi tumulais į pat lango stiklą. Kaip reikėjo vaikui nebijoti tokio didžiulio dangaus, nes didesnio kaip virš tuščių dobilienų jo niekur kitur nebūna? Apučiu turėjai tapti pats, niekas kitas už Tave jo nesukūrė. Nepaprastai sunkus, visiems kitiems neįmanomas darbas, Tau kažkas turėjo padėti. (To KAŽKO link, reikia manyti, dabar jau ir artiniesi.)
Geras akis turėjai. Matei daug toliau už dobilienų krašto. Gal todėl kartais man atrodei kaip tas Tavo Gvildys, sėdintis ant kalvelės viršaus baltai apibintuota galva. Jam kažkas norėjo šluotražiu išdurti akis, kad taip gerai nematytų.
Kai važiavai į Vilnių, – kiek daug visko turėjai sumažinti! Didžiąją dobilieną – iki pašto ženkliuko dydžio, lieptą per žalpę – iki pusės degtuko ilgio, kaimynus – į mažytes figūrėles, ir dar daug ką, daug ką. Bet kai reikia – išsiimi juos iš galvos – ir jie vėl atvirsta kokiais buvę. Virš lauko įrausta dideliausias saulėlydis, šuniukas ima loti, į jį žiūrėdamas, o buvęs kaimynas – kalbėti ir mosikuoti rankomis. Ir tiek daug ten jų prisikrovei, taip talpiai juos sudėliojai, jog niekas negirdėjo, kad einant jie ten barškėtų ar maišytųsi. Reikia – išsiimi, apžiūri, pasikalbi, nebereikia – atgal susidedi. Ne vieną kartą taip darei. Ir niekada nieko neišmesdavai. Nes nežinojai, kiek dar būsi ir kiek rašysi. Kai paskutinį kartą man paskambinai, sakei, kad Tau reikėtų dar dvejų trejų metų. Sakei – reikėtų, o ne reikia, bet nebebuvo jau nė dviejų savaičių.
Daugybė rašytojų visą gyvenimą rašo, rašo, rašo, o patys visai nieko nereiškia. O Tu reiškei, ir dar ilgai po Tavo mirties taip bus.
Galvoju apie Tave ir akyse toks vaizdas: troleibusu važiuoja įžūli netalentybė, patogiai atsidrėbęs, o šalia stovi suvargęs sergantis Aputis. Netalentybei derėtų pašokti ant kojų ir tučtuojau užleisti vietą, bet kas tau! Jis labai įdėmiai spokso pro langą, jis giliai susimąstęs, jis aplinkui nieko nepastebi. Tačiau kelionė jam sugadinta. Ir išlips jis dviem stotelėm arčiau, nei reikėjo. O Tu dar ilgai taip stūksosi, Juozai. Ir stūksok. Niekas neparašys taip kaip Tu, tačiau rašydamas bent pažvilgčios per petį: ar tebestūksai?
Dar gana jaunas skaičiau protingo rusų rašytojo knygą apie rašytojo darbą, tačiau maždaug tiek beatsimenu: talentas yra ne tik ypatingi gebėjimai kurioje nors kūrybos srityje, bet ir gebėjimas pačiam save apginti. O juk kiek ir kokių talentų taip ir neapsigynė! Negalėjo, nemokėjo, nedrįso, gal net dar nežinojo, kad yra dideli. Tačiau talento savigyna labai brangiai kainuoja. Nepikta, kad dažniausiai lieki nesuprastas, neįvertintas, neparemtas, gero žodžio neišgirdęs. Kitų. Tolimiau pažįstamų ir visai nepažįstamų. Nepikta ir ne taip skaudu. Užvis skaudžiau, kai tas talentas, beširdis egoistas, pareikalauja net artimiausių žmonių ašarų ir kentėjimo. Kai pats vieną dieną supranti, kad nepadarei ir nepadarysi jų tokiais laimingais, kokiais jie nusipelnė būti. Jiems reikėjo tavęs paties, o ne tavo talento. Bet juk nenusiplėši jo, kaip vergas nenusiplėš savo geležinio antkaklio. Su juo gimei, su juo ir palaidos.
Jau palaidojo.
Ne minios Tave laidojo, ne minios. Bet ir gerai, kad ne minios. Neduok Dieve, kad – minios!.. Jos tartųsi Tave gerai supratusios, bet minios supratimas entuziastingiausiai reiškiasi ten, kur ir nėra ko suprasti.
Kai gimei, Dievas įspaudė kakton savotišką kompasėlį. įtariu, kad ton pačion vieton, kur buvai dobilienoj Bėrio įspirtas. Arba visai prie pat. Ir gyvas likai, ir kompasėlis visą gyvenimą Tau teisingai rodė. O juk du trečdalius gyvenimo teko nugyventi taip, kad be tokio kompasėlio – niekaip. Manau, kad Dievas kiekvienam talentingam po tokį įdeda, tiktai vieniems jis savaime sugesdavo, kiti bekrapštinėdami patys sugadindavo, tad ir pradėdavo rodyti visai į kitą pusę: į Gorkynės landynes, žemyn iš penkto aukšto arba vien tik į kairę, į kairę, į kairę… Kitieji net ir dabar, kaip maniežo arkliai, suka vis tuos pačius ratus. Matyt, niekada jau ir nebeišsiverš. Juk svarbiausia ir buvo nepradėt. Nežengt į šoną nė trijų žingsnių nuo tos krypties, kurią rodė Dievo kompasėlis. Saugok jį ir po žemėm, Juozai, nes labai brangus tatai daiktas. Retas jį turi. Pagal jį skyrei kairę nuo dešinės, juoda nuo balta, tikra nuo netikra.
Žinai, Juozai, jeigu dabar sėdėtum prie stalo, susidėjęs vieną ant kitos savo parašytas knygas, viršutinė nesiektų net Tavo barzdos. žiūrėk, perpus jaunesni jau kokių „plytų“ yra prirašę! Kvartalų kvartalus reikėjo iškirsti miško, kad prigamintų popieriaus joms spausdinti. O reikėtų taip: parašai „plytą“ – eik ir metus sodink mišką. Bet Tau tas negrėstų, – vieną romanėlį teparašei ir tą patį tokį nestorą. Užtat viena Tavo novelė sveria daugiau, negu kelios tokios „plytos“.
Kada galėjai rašyti, jeigu visą laiką tarnavai tuose žurnaluose? Vakare nuo svetimų žodžių raibsta akys, kaip begali į savąjį pažiūrėti? Suprantu, kodėl Tau taip reikėjo tų Zervynų. Gerai ten gyvenai, gražiai ten gyvenai: ramybės apsuptas, lapais apneštas, sniegais apipustytas… Net telefonas, bjaurybė, ir tas visokius velnius krėsdavo. Pasiilgęs pažįstamų balsų, turėdavai su juo rankoj kartis ant trobos stogo. Taip ir pasikalbėdavom: aš – susirietęs lovoj, toj savo „chruščiovkoj“, o Tu – raitas aukštai ant čiukuro. „Kaip sveikas gyvas, Romai? Ką berašai?“ – „Ką čia velnią toks berašysi?..“ Ir tartum tyliai apsidžiaugdavai, kad abu neberašom. Rašyti yra blogai, bet nerašyti – dar blogiau.
Gyvumo abudu buvom gyvi, tik sveikumo tai nelabai. Vienas dalykas rašyti ir jausti malonumą, o kitas – rašyti ir kankintis, nes kitaip jau su visai nebeišeina. Prakeiki ne tik tą valandą, kurią sėdaisi prie popieriaus, bet ir tą dieną, kurioje gimei.
Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti? Gali! Jeigu aprašyti auksine Meistro plunksna. šviečia jie ir čia pat, žaliame laiko vingyje, ir toli horizonte, kur vorele prabėga tamsūs šernai, ir sparne gegužės, kuri vis dar kukuoja ant nulūžusio beržo. įdomu, kiek ji šį pavasarį mums, čia likusiems, beiškukuos? Daug nebereikia, užtektų dvejų trejų metų…
Tačiau kam, Juozai, aš pasakoju Tau apie Tavo paties gyvenimą? Argi aš jį žinau geriau už Tave? Tu dabar sklendi nuo mūsų aukštyn ir tolyn, laikydamas glėbyje žydinčią tėviškės obelį, anuomet išrautą su gyvom šaknim baisaus buldozerio. Jei kokį pavasarį virš Lietuvos balčiau prašviesėtų dangus, visi tikėsim, kad tai Tavo obels žiedų šviesa jau pasiekia ir mus. Aš ten nebuvau, bet žinau: aukštybėse obelys žydi amžinai.