Juozas Aputis. Atsiminimai su slapyvarde

1993 m. Nr. 11

Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1993. – 312 p.

Nei autorius, nei leidykla Kazio Jan­kausko pastarųjų dviejų tomų raštų žanro neįvardijo. Knyga, ir tiek. Tas nelabai ir svarbu ar romanas, ar apysaka, ar dar kas – svarbu kny­goje vaizduojamų žmonių gyvenimo turinys, prozos žodžio dailumas, vaiz­do skaidra, tai, dėl ko knyga būna įdomi. Nuo pirmos knygos išleidimo pra­ėjo penkmetis, tačiau labai daug kas smarkiai per tą laiką pasikeitė aplink mus ir mumyse. Vieną tų pasikeitimų momentų rodo ir abiejų K. Jankausko knygų leidimo tiražai: pirmos – 20 tūkstančių, antros – tiktai trys!

Nors žanras ir nėra labai svarbu, vis dėlto reikėtų pridurti, kad, šiaip ar taip, tai atsiminimų raštai – jei ne svarbiausio knygos herojaus Putkaus, tai Kazio Jankausko. Vienoje knygos vietoje Biržiška sakosi gerai pažįstąs savitą Putkaus stilių: atpa­žįstame ir mes romano „Vieškelyje plytų vežimai“ autoriaus žodį, savo­tiškus dialogus. Su kokiais žinomais Lietuvos žmonėmis (ir ne tik Lietu­vos knygoje šmėkšteli viena kita svetimšalio pavardė) susiduriame, pa­sakyta paskutiniame knygos viršely­je. Ir Sruoga, ir Putinas, ir nedaug kur mūsų memuaristikoje prisimena­mas aktorius Kiznis, ir Churginas, ir Guzevičius, ir Gurvičius, Grušas ir Greimas, Radauskas ir Krėvė. Ir, ži­noma, mitiškoji Konrado kavinė. Vis­kas tikra bent jau pavardes, nes kas begali patikslinti, ar taip, ar ki­taip vienur ar kitur šnekėjo minėtieji ir neminėtieji žmonės (o knygoje jie šneka nemažai), tiktai iš pat sykio paklausi: o kodėl tarp tų žmonių nėra Kazio Jankausko, o yra kaži koks Putkus, nelabai linkęs praleisti negirdom kokios didesnės ar mažesnės skriau­dos, negerumo, kurį patyrė susidūręs su žmonėmis. Apie J. Grušą, vokiečių okupacijos metais vyriausiąjį leidyk­los redaktorių, Putkus šitaip rašo: „Sėdi krėsle nupiepęs lyg sena varna, graudenasi lyg miško balandis. <…> Leidykloj Grušas nieko neveikia ir nenori veikti. Jį laiko apglėbusi pa­siutiška baimė, noras išlikti bet kokia kaina. Kas jį į šią kėdę pasodino, ko jisai lindo į šį kabinetą?“ Ir apskri­tai retas kuris ano meto rašytojas ar kultūrininkas knygos herojaus Put­kaus yra pamaloninamas, bemaž visi jam kuo nors užkliūva, vis kuo nors jam neįtinka. Su tais knygos herojais šiek tiek nepatogu: mat bemaž visi jie mums daugiau ar mažiau pažįsta­mi, kiekvienas iš mūsų esame „susikūrę“ jų paveikslus, ir Putkaus va­riantas dažnai gali nesutapti su mūsiš­kiu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Putkus nėra koks nors į save kri­tiškiau pasižiūrėti nesugebantis, tiktai savo raštais susirūpinęs autorius – vienoje vietoje jis pats save pavadi­na egoistėliu, tad dėl to lengviau ir skaitytojas atleidžia jam įvairiopus išsišokimus ir kibimus. O jis kibus dažnokai – su pirmu sutiktu šnekėda­mas apie savo raštus, o dailesnėje moteryje matydamas savo, Putkaus, vos ne kiekvieno apsakymo skaityto­ją ir jau beveik gerbėją, dažnai net ir įsimylėjusią autorių. Kaip lengvai mezgasi intymios gijos tarp Putkaus ir sutiktų moterų, galėtų parodyti ir tokia vieta iš knygos: Putkus vokietmečiu sutemus važiuoja traukiniu iš Kauno į Šiaulius:

,,Prie manęs stovi nepažįstama mergina, bet man tarpais atrodo, kad su ja prieš keletą dienų važiavau sunkvežimiu iš Šiaulių į Kauną <…> Kažkoks vyras užsirū­kydamas pašviečia degtuku, ir aš akimirką pamatau dailų ašarotą mer­ginos veidą.

– Tai ko jūs verkiat? – paklau­siu nustebęs.

– Šiaip sau. Graudulys apėmė. Norėčiau vėl kada su jumis susitikti, bet nujaučiu, kad jūs jau užimtas…“

Apskritai knygoje iniciatyvos kokiose meilės užuominose imasi moterys. Šią knygos vietą čia prisimenu ir kai ką pacituoju norėdamas parodyti, kad panašūs dalykai lyg ir prasilenkia su mums įprasta žmonių santykių logika, psichologija, tačiau čia pat turėčiau pasakyti, kad būtent tie prasilenki­mai knygą beskaitant ir darosi savo­tiškai patrauklūs, netgi žavūs: tas egoistėlis Putkus tarpais, rodos, vi­siškai nesuvokia aplinkos realybės ir viską mato tiktai savo apsakymų, sa­vo rašymų akimis, tapdamas įkyriu keistuoliu, sugebančiu kitiems primes­ti savo požiūrius ir savo nuotaikas.

Palikdamas nuošalėj vietas, kurios dėl ypatingo psichologinio savotišku­mo šokiruoja, net erzina, norėčiau pa­sakyti, kad šią knygą vis tiek įdomu skaityti – ypač tam skaitytojui, ku­ris didesnę dalį knygoje aprašomo lai­ko yra gyvenęs pats. Čia pateikiamas dar vienas skaudus talentingo žmo­gaus išgyvenimas, originalus požiūris.

Knygą vertindamas kaip beletristi­kos kūrinį, pasakyčiau, kad joje au­toriui ypač nusisekė Putkaus žmonos Agnietės paveikslas. Rodos, specialiai to portreto lyg ir neaiškindamas, K. Jankauskas sukūrė (ar atkūrė) ypatin­gai dvasiškai gilios prigimties žmogų, virš kurio galvos švyti savotiško šventumo aureolė – Agnietė net sun­kiausiais nelaimių, išbandymų momen­tais randa stiprybės sau ir atjautos kitiems.

Įstrigo daug meniškai stiprių kny­gos vietų. Viena iš jų yra 244 pusla­pyje: prie iškasto griovio, kur ne­trukus bus šaudomi iš Pakruojo at­vežti žydai, „filosofuoja“ vokiečių ka­rininkai – vienas sako, kad bjauri yra situacija, kitas sako, kad jam yra vis tiek; gal čia net ir geriau – „ne­palyginsi su frontu“, o autorius čia deda tokį vaizdelį: „Karininkus zyzdami puola uodai, žvėriškai ištroškę žmogaus kraujo. Jie pulkais tupia vo­kiečiams ant sprandų, ant ausų, skruostų ir rankų. Karininkai ginasi.“ Kita vieta, rodanti ir knygos auto­riaus ypatingą talentą gamtoje maty­ti žmogaus sielos atspindžius ir paro­dyti knygos herojaus Putkaus, rašy­tojo, savotišką kūrybinį „pamišimą“ (visur gauti „naudos“ savo busimai kūrybai), yra 361 puslapyje, kur jau aprašomas lagerinis Putkaus gyveni­mas: „Kai saulė pateka, dangaus spal­vos išsilygina, ir apačioj, ir viršuj dan­gus šviesiai mėlynas, vilčių nuotaiką nuslopina kasdienybė. Rytas šaltokas. Šiaurėje ir ruduo, ir žiema, ir skau­džios rytmečio šalnos prasideda daug anksčiau negu tolimoj Lietuvoj. Pučia skruostus gaivinantis vėjas. Kol mes einame iškirstų miškų plotais, vėjui yra kur įsibėgėti ir jis lekia visiškai laisvas. Šone kūpso nedidelė kalva. Jos viršuje auga milžiniškas pageltęs beržas. Ir staiga vienu momentu nuo beržo pavėjuj lekia žemyn iškart visi lapai. Tas didelis geltonas lapų debe­sis gula į šoną nuo medžio, ir beržas jau stovi plikas, taip mane nustebin­damas, kad aš net krūpteliu, pagautas netikėto stebuklingo vaizdo, trukusio gal tik kelias akimirkas ir tuoj pat dingusio.“

Pagrindiniam knygos herojui davęs ne savo, o Putkaus vardą, autorius palengvino ir knygą vertinančiųjų pa­dėtį: dabar visai nesunku Putkui rim­tai papriekaištauti, kad jis, karo me­tais rinkdamas kūrybą šiauliškiams „Varpams“, atsisakė V. Mačernio poezijos, kad suklydo, neužčiuopė to didelio (tada labai jauno) talento ir kad dabar knygoje „Ne pirmas kar­tas“ galėjo tai pripažinti.

Knygoje, rodos, esama ir rik­tu: 261 puslapy Putkus vokietmečiu atvyksta į Kauną ir apsilanko pas leidyklos direktorių Antaną Kniūkštą, o netrukus (p. 265) knygos herojus ketina užsukti pas pradedan­tį kritiką Rimkūną, gyvenantį išvežto Kniūkštos bute Maironio rūmuose. 331 puslapyje aprašomi maždaug 1951–1955 m. įvykiai. E. Mieželai­tis čia vadinamas Rašytojų sąjungos pirmininku, o juo tuo metu jis nebu­vo.