Juozas Aputis. Juoda drobulė

1994 m. Nr. 6

Marius Katiliškis. Pirmadienis Emerald gatvėje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1993. – 208 p.

Prisimename, kokį literatūros žmonių (ir ne tik jų) šurmulį sukėlė 1969 metais Lietuvoje išleistas Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“. Ilgą laiką literatai apie tai ir tekalbėjo. Neilgtrukus po knygos išėjimo kažin koks akylas žmogelis (ar tik ne rašytojas?) spoksodamas į Mariaus Katiliškio knygą ir jo atvaizdą prisiminė: juk tai tas pats Albinas Vaitkus, kurį, nepriklausomai Lietuvai einant paskutinio nepriklausomybės tarpsnio kelius, išspausdino Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“. (Beje, tas pats Juozas Keliuotis lyg ir yra prasitaręs, kad Albino Vaitkaus apsakymų rankraščius jis gavęs surašytus ant vynioja­mojo popieriaus.) Taigi tasai akylasis gyvenimo pulso stebėtojas šį tą prisiminė, bet svarbiausia – prisiminė ir pranešė, kad Albinas Vaitkus vokietmečiu buvęs Žemaitijoje suformuoto karinio dalinio kareivis, gal net koks baltaraištis. Iš tikrųjų – jaunasis rašytojas į tokį dalinį buvo įstojęs, o to dalinio užduotis buvo priešintis begrįžtančiai sovietų armijai. Frontui lipant ant kulnų, teko trauktis į Vakarus. Vėliau Marius Katiliškis tai aprašė romane „Išėjusiems negrįžti“ (1958). Visa tai lėmė, kad „Miškais ateina ruduo“ beveik dviems dešimtmečiams buvo išbrauktas iš viešosios atminties. Savo ruožtu tarp išeivijos lietuvių taip pat atsirado žmonių, kurie M. Katiliškio romano išleidimą Lietuvoje laikė vos ne išdavyste.

Šventųjų pilnas pasaulis!

Nelinksma šiandien visa tai prisiminti. Kad ir labai tvirtas žmogus buvo Marius Katiliškis, tas nuoskaudas jam nelengva buvo išgyventi. Pokalbyje Čikagos „Drauge“ 1979 metais Marius Katiliškis sakė:

„Rašymas nieko gero neatnešė, tik įvairių nepatogumų. Daviau sutikimą žmonėms, susimaniusiems išleisti mano knygą Lietuvoje, galvodamas, kad rašau visiems lietuviams, ne tiktai saujai čionajos. Pasirodo, besama tokios organizacijos ar draugijos, įskundusios mane tiesiog FBI. Du kartus buvau smulkiai tardomas – vieną fabriko raštinėje, darbo metu. Pirmiausia įspėjo nieko neslėpti, nes apie mane jie žino nuo užgimimo dienos, viską, iki nago juodumo. Jeigu žinot jai kurių velnių jūs norit? Kokias sumas esu gavęs iš Lietuvos, kiek pastoviai gaunu kas savaitę, kas mėnesį? Eik, tamstele, su manim prie preso, sveriančio du šimtu tonų, kapojančio smulkias dalis, ir kai prarasi keletą pirštų, sužinosi, kaip užsidirbu duoną sau ir šeimai. Agentas atsiprašė, kad tai jo nemalonus darbas, kad yra įskundimai, artimas bičiulis Kanadoje susibaudėlių susirinkime pareiškė nutraukiąs visus ligšiolinius saitus su tautos išdaviku. Man tik palengvėjo, atpuolė kelionės Kanadon.“¹

To gal ir nereikėtų prisiminti, jeigu ne labai svarbi priežastis: kaip reta kieno kito, Mariaus Katiliškio kūryba šaknimis ir pašakniais susijusi su mūsų krašto ir tautos griūtimis ir sielos žaizdomis. Atsietai, „literatūriškai“ žiūrėti ir į Čikagoje neseniai išleistą M. Katiliškio romaną „Pirmadienis Emerald gatvėje“ neišeina, nes viskas čia nesudejavus lyg įkaitintomis replėmis išplėšta iš šių laikų mūsų istorijos kūno.

Buvome seniau girdėję (apie tai užsimenama ir čikagiškėje knygoje „Išėjęs negrįžti“), kad rankraštyje yra likęs niekur neskelbtas M. Katiliškio romanas. Dabar jis išleistas Čikagoje, ir jau ne vienas tos knygos egzempliorius paplito Lietuvoje.

„Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys! Kokiais keliais turėjome išklajoti dešimtis metų, kad susidurtume akis akin svetimų pasaulių tolimame krašte! Dieve brangiausias!..“²

Šiais graudžiais žodžiais 1952 metais išleistoje novelių knygoje (vadinamoje romanu) „Užuovėja“ rašytojas kreipiasi į debesis, atplaukiančius per vandenyną galbūt iš ten, kur liko Lietuva. Atminty dar gyvas, skaudžiai juntamas Lietuvos žemės, medžių, žolių, paukščių, kuliamosios, lino, sniego, sužeisto miško oželio, putojančio alaus, pavasario purvynų, kaimiečio pypkės dūmo alsavimas. Tėvynė prarasta, bet dar rusena viltis, dar nepraėjo nė dešimtmetis, kai 1944 metų pabaigoje ties Baltijos jūra užsivėrė vartai į Lietuvą. Ir „Užuovė­joj“, ir „Miškais ateina ruduo“ autoriui buvo būtina panirti lyg ir į kokią fantaziją – į tai, kas ūko anapus, lyg dalyvauti šventose mišiose už mirusiuosius. Kad ir ką sakytume, aptardami šiuodu M. Katiliškio romanus, vieno neišvengsime nepasakę: kūrinių tiesa slypi ne autoriaus vaizdų, žmonių paveikslų tikrume, o paties autoriaus gyvenime. Galime tuodu romanus (taip pat ir „Išėjusiems negrįžti“) nagrinėti iš įvairiausių požiūrio taškų, vis tiek pagrindinė išvada bus viena: M. Katiliškis ne pažįsta gyvenimą (koks bjaurus pasakymas!), jis jame išmirkytas – kaip koks gelžkelio pabėgis, maža to – jis pats jame mirkosi, vedamas gaivalingos vyriškos prigimties ir tiesiog vaikiško, vyturio giesmės virpesio jautrumo. Savo romanuose jis ne vardija krūmų, gėlių, paukščių, apyvokos daiktų, šviesų ir šešėlių pavadinimus, apeigas ir žygius, jis pats visa tai sukuria, yra tuose varduose ir darbuose. Ne pašautas miško oželis, ieškodamas tankmės paskutiniam atodūsiui, šliaužia per sniegą, ne saulės blykčiojimai prasimuša pro medžių šakas – visur kaip likimo bendras yra Marius Katiliškis; visur nusidriekia jo šaknys šaknelės, susipina su medžių, krūmų, kalbos, žodžio šaknimis. Tai itin retas atvejis, kai labai didelis krašto, jos istorijos turinys lyg į kokį bičių avilį sueina į vieną žmogų. Šitokį turinį, suprantama, nepaprastai sunku pakelti. Nuo tokio svorio kas nors turi trūkti, lūžti, linkti. Laimė, kad lūžtant ir linkstant spėjama kai ką pasakyti darbais. Laimė tiems, kurie tokios naštos nėra gavę, kurie pasilieka gyventi.

„Praradimo didumas neišreiškiamas tais pačiais matais kaip kasdienybėje ir prekyvie­tėje. Ir jis kitaip matuojamas sutinkant palaimą ir džiaugsmą. Ir todėl niekas negalėjo užginti pasilaikyti bent tai, kas yra likę nepažeidžiama ir neprieinama kitiems – tavo uždaroje ir slapčiausioje vienatvėje. Labai nedaug tereikėjo ir iš tikrųjų nedaug žinant, ko yra nustota vienu neatsargiu mostu. Man užteko ilgesio, kurį galėjau glėbti rankomis, kaip mylimąją, nepasiekiamą ir nebeatgaunamą, o geidžiamą kaip niekad. … Ne, geriau aš nebūčiau pažinęs pasaulio, jei pažinimą reikėjo šitaip atsipirkti. Aš būčiau bevelijęs tūnoti po savo eglėmis ir beržais ir nuovargio pamuštus sąnarius atgauti šaltoje tėviškės verdenėje.

Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur.

Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“³

Šitaip kalbėjo Marius Katiliškis, kai jam buvo įteikiama Monrealio lietuvių V. Krėvės premija už romaną „Išėjusiems negrįžti“. Jau nulydėti (galutinai!) ar pasveikinti debesys iš Lietuvos, jau apkrikštyti visi žolynai ir ilgesiu pašventinti visi žmonių gyvenimai t e n a i, kur nebegrįžtama. „Visi išmirė, net motina, kuri buvo pakankamai jauna ir perpilniui gyvastingo gaivalo, kad pragyventų vyrą ir vaikus. Nebėra motinos ir svirties. Kada tai, dar Vokietijoje, rašė, kad žmonės atsisako nuo senojo svieto ir išeina į kolchozus. Traktorius nugriovė svirtį ir užvertė šulinį, ir iškirto augusias vinkšnas. Pamatų akmenys dar kai kur tebesimėto, siutindami artojus, ir sienojus, kurių greitomis nesukūreno, išvežė ir sukrovė kolchozo tvartui“⁴. Bet: „Kaip nors reikia išdainuoti sielvartą kaip vienintelį likusį ir gyvą faktorių“⁵.

Šitas „vienintelis faktorius“ išdainuojamas Mariaus Katiliškio romane „Pirmadienis Emerald gatvėje“. Paliktas žmonos Benius Uogintas dirba fabrike – pririštais riešais kiša į preso nasrus geležtes, po permontavimo preso „pakinktai“, kuriais didelio tikslumo atstumu per nykščio tarpą pririšamos abi rankos, tam tikslumui nustatyti skirto žmogaus nesuregu­liuojami, ir Benius Uogintas netenka dviejų pirštų. Kadangi baltais rankogaliais ir šlipsuotos komisijos vyrai Beniaus persirengimo kambario spintelėje suranda ir prie kūno gerai priglundantį butelį su „Jim Beam“, o gydytojai kraujyje dar ir alkoholio, Benius iš fabriko išeina su vilko bilietu, negavęs jokios kompensacijos.

Šitaip prasideda jau nebe prisiminimais grįstas praėjusio laiko gyvenimas, o esamasis, dabartinis, čionykštis, amerikietiškasis. Išleidęs prie šaligatvio, netoli Beniaus būsto, fabriko autobusėlio šoferis atsisveikindamas Benių mįslingai pamoko: „Ir neužmiršk, ką tau sakė…

– Ne, neužmiršiu, nes man niekas nieko nesakė“⁶.

Rodos, šita atsitiktinai Beniaus mesta frazė gali būti ir savotiška nuoroda, kodėl būtent šitaip pasisuka Beniaus gyvenimas: šiame pasaulyje niekas niekam nepasako, kaip gyventi, nors mokytojų ir netrūksta. Iš gyvenimo vežimo iškritęs Benius dabar pasitinka visai naują nereikalingojo, savotiško keršytojo laiką. Jis dar jaunystėje yra paženklintas nepilnavertiš­kumo žyme: pirmą intymaus mergaitės pažinimo momentą brėkštant lyg kokia pabaisa pro beržus artėja girto Beniaus tėvo figūra, ir ji žmogiškai nenueina pro šalį, o stabteli ir pasako: „Padėk, Dieve, vaikai…“ Ir toliau: „Nuo tada jis vengė tėvo akių. Jis tėvo pradėjo bijoti ir jo nekęsti. Jis tiktai ir niekas kitas įsijaukė į jo pirmąjį išgyvenimą ir jį sumaišė su žemėmis. To jis niekam, net ir tėvui, negalėjo dovanoti. <…> Jis išėjo ryžtingai apsisprendęs jo niekad nebesusitikti. Ir vėliau, sunkiose valandose, neįpynė jo vardo maldose ir atodūsiuose.

Gerai, kad numirė tėvas. Jis dar galėjo gyventi mažiausiai dvi dešimtis metų. Bet gerai. Tai užtikrinimas, kad nebeprisieis pažvelgti jam į akis. Visi mes mirsime. Tai kas? Kodėl jis, o ne kas nors kitas buvo įsibrovęs jo intymiausion ir nepakartojamon valandon?“⁷

Vienoje kitoje vietoje Benius tą šiurpų jaunystės įvykį vis prisimins, negalėdamas dovanoti tėvui jo pasielgimo ir toje jaunystės akimirkoje matydamas prakeikimo žymę. Tai jau moderniojo pasaulio žmogaus psichikos užkaborių analizės. „Ar tai nebuvo prakeikimo žymė, kryžmai paženklinusi kaktą, ir ne degutu, o raudonai įkaitinta kleima, kaip ženklinami arkliai ir galvijai bendrose ganyklose? Po to jau nieko niekam nepasakysi – už tave kalba žavinga tatuiruotė. Ir ji suprantama visomis kalbomis, ir ji pažįstama visuose kraštuose! <…> Intymiausios įtampos minutėse jį perliedavo šalta ir keistai nupurtanti srovė, lyg atimant irklus įsisiautusiame ežere, paliekant valtį vėjo ir vandens pagairei. Ir žmonos, kai ji atsidavė, jis negalėjo paimti. Jis nesurado gėdoje ir pažeminime savo būklės aptarimui reikiamo pavyzdžio. Ji virė kaip verdenė, jis plūduriavo šalia kaip niekam dėtas šapelis. Ir greta, šalimais, stovėjo kažin kas, su kaimiečio kepure, su pravira nuostabai burna ir žodžiais: padėk Dieve vaikams…“⁸

Žmonos paliktas, jis išeina iš jų buvusio buto, nors žmona neturi jam jokių pretenzijų, palieka naujus baldus, prisiminimui gaudamas žmonos raktų ryšulėlį ir automobilį, kurio žiemą žmona nesugebėjo užsivesti ir su kuriuo romano pabaigoje Benius Uogintas iš paskutiniųjų mėgins ieškoti savojo Eldorado.

Užrašęs šių pastabų pavadinimą, neilgtrukus norėjau jį nubraukti, pagalvojęs, kad visada rizikinga ką nors lyginti. Taip pat ir kūrybą. Ypač kūrybą. Ir vis dėlto: M. Katiliškio „Pirmadienis Emerald gatvėje“ ir A. Škėmos „Balta drobulė“ nori nenori stojasi į vieną gretą. Kas tai – laiko, kūrėjų kartos likimo žymė? Gal dėl to, kad „Balta drobulė“ skaityta daug seniau, „Pirmadienis…“ pasirodė tikresnis savo žmogiškumu, praradimo išgyvenimo gyliu, kaži kokiu tvirtesniu kūniškumu. Tai žmogiškosios rezignazijos kūriniai, palytėti egzistencia­lizmo piršto, sutapę su to laiko žmonių, ypač atplėštųjų nuo tėvynės, nuotaikomis ir perspektyvų sampratomis, ir nelengva pasakyti, ką mums, šiandien dar gyviesiems, tokie kūriniai apčiuopiamai gali duoti. Kiekvienas kūrinys, kuriame neviltis ar džiaugsmas suslė­gęs laiko galingą kūrimo energiją, yra mūsų, skaitančiųjų, atgaiva.

„Pirmadienyje…“ dėmesį kausto herojaus ir autoriaus tvirta ištikimybė pasirinktam (tiksliau – lemties parinktam) keliui, iš kurio niekur nenukrypstama, kuris kiekvienu kasdie­nybės atveju padiktuoja savus, savitus, skaudžiai originalius aplinkos, žmonių poelgių vertinimus ir išvadas. Romano pagrindinis herojus Benius visada ištikimas tai savo lemties nuorodai: gyvenimas yra bjaurus – visur ir visada, sako jis. Kiekviename žingsnyje jis toks, ir tik retkarčiais, kai akis užplūsta tolimiausių prisiminimų migla, lyg pasąmonėje iškyla palikto gyvenimo ir palikto krašto žalumos, dainos nuotrupos. „Tu giruže, tu žalioji…“ Ta žalioji giružė ataidi ne vienoje romano vietoje, ji yra lyg koks disonansas, lyg koks bejėgis cypimas prieš šimtus tonų sveriančią neteisybės, nežmoniškumo, paniekinimo jėgą. Ar iš tikrųjų toks pasaulis, ar toks jis atrodo su savo savitomis bėdomis romano herojui, o gal ir autoriui? Pasaulis yra toks, kokį jį mums davė lemtis. Kitų gyvenimus gali gyventi tiktai šventieji.

Lemtis: „Pirštai jau nukirsti, ir šaukštai po pietų.

Pagaliau ar verta iš to daryti istoriją, jei tai paženklinta neišvengiamumu?“⁹

Nuo Beniaus žmonos išėjimo, nuo to laiko, kai ant lygios preso platformėlės nukrito nukirsti du jo pirštai, danguje liko tiktai juodi debesys, juodi žmonės, juoda aplinka. Štai šitaip atrodo fabriko ambulatorijos slaugė: „Plaukuotomis karpomis nusagstytas veidas priminė gyvą rupūžę. Skurdūs dažų likučiai leido spėti, kad kažkada, maždaug prieš dvi savaites, ji buvo dažiusi savo lūpas“¹⁰. Ir vis tolyn, vis gilyn į bjauriojo pasaulio vaizdus: televižene, kaip jį vadina Benius, kaubojus ir „graži mergina, tokia graži, kad ji n i e k a d a negalėtų būti gyva“ (išretinta cituojant), namas, kuriame, palikęs savo butą, apsigyvena Benius, toks kiužas, kad jį greitai reikės nugriauti – „Priropuos milžiniškas, vikšrais apautas tankas su svyruojančia gerve, kurios ilgo kaklo ir snapo gale ant plieninio lyno supsis pustonio rutulys. Atsivedės ir tvos iš viršaus į Džiovio namo stogą. Pakils karvelių pulkas, ir jų balti gūžiai ir papilvės suboluos drumzliname debesy, o žiurkių tabūnai sklis į šalis, siaubu sušaldydami miestiečių širdis“¹¹. Senojo graiko, vežiojančio pardavinėti išbrokuotas maisto prekes, arkliukas yra tame pačiame juodosios gyvenimo traukos fone: „Arklys viskam abejingas ir nebetiki, kad kadaise laigė kumeliu ir užaugo žaliose ganyklose prerijų pakrašty. Ir vieną dieną, netrukus, nebeužilgo, jis sulenks priekinių kojų kelius, kaip atiduodamas pagarbą ir auką savo viešpačiui, jo kailį čaižiusiam botagais, ir išsities įkaitusiame asfalte, ir ne nuo saulės smūgio, o nuo senatvės, nuovargio ir bado“¹².

Ir visur ta juoda spalva: kiuženos namo vienaakis savininkas išsiderėjo iš Mirgos, apatinio aukšto gyventojos, už būstą užsimokėti dukart per savaitę pagulint vienaakio lovoje. Beje, vienaakis Džiovis už dyka gaudo jo lūšnos pastogėn suskrendančius karvelius, o kekšė Mirga, kaip ją vadina Benius, juos jam išverda, sūnaus užmirštas vienišas dienas nebūtin varo Mykolas Žiūra, o trylikametė Mirgos dukra Volungė su vaikigaliais jau mylisi Džiovio lūšnyno pirmo aukšto „visuomeniniame“ koridoriuje. Kiek geriau klostosi seno pažįstamo (dar iš Vokietijos, iš dipukų laikų) Norago gyvenimas, bet jis kitokiam ir „pašauk­tas“, jis jau Vokietijoje mokėjo daryti biznelį pardavinėdamas cigaretes. Tokie gal net buvusiųjų Čikagos skerdyklų kvapo neužuodžia, tokie nepastebi, kokių klaikių spalvų toje buvusių skerdyklų žemėje žolės auga. Tiktai romano pabaigoje, paskutiniajame skyriuje Beniui lyg ir pasirodo kokia iliuzijų švieselė tamsiajame gyvenimo tremties koridoriuje, keista, sunki užuomina – savo kūno pardavinėtoja Mirga palaimingoje išvykoje Beniaus žmonos paliktu automobiliu prisipažįsta buvusi bažnyčioje, pasisakiusi viską kunigui ir dabar pradėsianti kitą gyvenimą, nes ji labai pamilusi Benių. Po tos Mirgos išpažinties reikia grįžti namo, vėl į Džiovio lūšnyną. „Laikas namo. Laikas namo, o kur tie namai?“ – toks yra bemaž paskutinis M. Katiliškio romano akordas, kurį, beje, sustiprina dar tokia detalė, užmušanti ir mūsų nusakytąją iliuziją, sąlyginę tamsiojo koridoriaus šviesą: „Mirga verkia ir grikšėdama dantimis kanda Beniaus sulenktą kelį. Vairuotojas (Benius) turi laisva ranka ją nustumti ir pakartotinai nusikeikti“¹³.

Be kompromisų kalbasi su lemtimi Mariaus Katiliškio romano herojus. Ko gero, čia ir bus didžioji romano stiprybė, nepaisanti kokių nors išvedžiojimų – kad gyvenimas yra ir toks, ir kitoks. „Pirmadienyje…“ jis yra tiktai toks, ir autorius čia negailestingai tikslus, kalte sukala savo sakinius, dialogus, situacijas. Tiesa, reikia pasakyti, kad šiame romane jau kur kas daugiau sausesnių frazių, aprašymų ir tiktai ten, kur nuklysta prisiminimų žvilgsnis, siūbteli jau atpažįstama gaivalinga, putojanti, į herojaus ar autoriaus gyvenimą siurbte įsisiurbusi paliktojo gyvenimo jėga.

Bendriausiąja prasme – lemties tema romane pagrindinė. Ir pats autorius tai ne vienąkart pasako: „Tikrovė ir iliuzija viena kitai patarnavo. Ir sėdinčiųjų galvos tarp butelių buvo lygiai tikros ir lygiai gryna nesąmonė. Benius buvo pasiruošęs ištiesti ranką ir apčiuopti. Jis niekad taip neatrodė, jis toks nebuvo, jis nėra tas, kas matoma veidrodyje, jis tėra atspindis kažin ko, sutapatinto su vardu ir laiku. Jis tik pataikė atsisėsti vieton, o laikas ir apystovos darbuojasi savo ruožtu. Ir jis nieko negali pakeisti”¹⁴.

Knygos leidėjų žodyje rašoma, kad rankraščio autorius peržiūrėti nespėjo ir kad, galimas dalykas, amerikonizmai Lietuvos skaitytojui bus nesuprantami. Dėl to nieko bai­saus, tiktai vis dėlto reikėjo kalbą šiek tiek patvarkyti, o ypač skyrybą, kuri vietomis tiesiog trukdo skaityti.

Klausi – kur taip ilgai romanas buvo, kodėl tik dabar išleistas? Dėl ko taip atsitiko, tikriausiai žino Mariaus Katiliškio artimieji. Gal nejauku buvo prisiminus Antano Škėmos „Baltos drobulės“ sutiktuves? Manyčiau, kad viena aplinkybė gali ir nuraminti: jeigu būtų pasirodęs anksčiau, ano, sovietinio, laiko Lietuvos emigrantologai romaną, ko gero, būtų pripažinę kaip talentingą kapitalistinio gyvenimo būdo demaskuotoją, o autorius, nors ir po mirties, galimas dalykas, būtų netekęs draugų ne tik Kanadoje. O štai dabar, išleistas tenai, Čikagoje, romanas, žinoma, paplis ir Lietuvoj, galės „demaskuoti“ jau ne tiktai aną, jau ir mūsiškį gyvenimo būdą – tamsiąją žmogaus prigimties pusę, ją nušviesdamas skaisčia talento, kūrybos, aukštos estetiškumo prabos, žmogiškumo šviesa.

Tikrai puiku, kad jau dabar galime iš esmės įnikti į Mariaus Katiliškio, šio lietuvių prozos didžiūno, kūrybos puslapius.