Juozas Aputis. Ar cikados – paukščiai?

1996 m. Nr. 5

Icchokas Meras. Apverstas pasaulis. Apsakymai. – Chicagos Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1995 – 153 p.

Paskirus Icchoko Mero knygos apsakymus skaitant iš naujo, pradeda dar daug kas aiškėti, ryškėja jų įvairiopos prasmės; kita vertus, pradeda rastis vis daugiau klaustukų: nuo ko, už ko, kodėl? Pirmiausia kliūva pavadi­nimas: apverstas pasaulis! O kodėl apverstas, kodėl ne – apvirtęs, kas jį apvertė – vadinamasis gyvenimas ar autorius, kiek kartų jis apverstas ir t. t.

Be I. Mero romanų – „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pa­saulis“ (vėl pasaulis!), „Mėnulio sa­vaitė“, „Striptizas…“, dar „Sara“, man prisimena vienas jo apsakymas, ku­rio šioje knygoje nėra, nepasakyčiau ir jo pavadinimo, tenai, rodos, pasa­kojama ar tik ne apie garsųjį Palan­gos jūros tiltą ir tikriausiai kokį skenduolį, tenai autorius kelis sykius kartoja tokį ištiktuką: šlept šlept šlept. Tai yra vandens ir žmogaus žingsnių nusakymas, o kai dabar rei­kia „nusakyti“ Čikagoje išleistos I. Mero knygos kokias nors būdingybes, ano apsakymo „šlept šlept“ pasirodo besąs gal ir savotiškas raktas apibū­dinti aptariamojo autoriaus beletristi­kos realybės ir fantazijos santykiui. Man pasirodė, kad jo apsakymų pa­saulis ne tiek apverstas, kiek sudu­žęs ar sudaužytas, buvęs kadaise gal ir iš sveiko veidrodinio stiklo, o dabar subyrėjęs į šukes; kiekviena šukė ir blizga, ir spinduliuoja, ji yra patrauk­li ir matoma, tačiau sudėti jas į kokią visumą būtų sunku, o jeigu tas ir pa­vyktų, tai vis tiek išeitų tiktai suskilinėjęs pasaulis. Taigi – I. Mero apsaky­mų realybė yra tų šukių atspindys. Jos kokią nors apčiuopiamybę at­spindi tiktai tiek, kiek gali atsispin­dėti arba – tiksliau – atsimušti žmo­gaus sieloje kadaise patirto gyvenimo aidas, realybės kontūrai ryškėja tary­tum pro kokį rūką (nugyventų metų, patirtų istorijų), herojų arba pasako­tojo išgyvenimai pamažu bando su­durstyti ir tų išgyvenimų priežastis, kurios dažniausiai būna daugiapras­mės.

Vis dėlto ji yra įspūdinga, toji auto­riaus apsakymų realybė, įspūdinga pirmiausia dėl paprasto dalyko: už­augęs ir kūrybos paslaptis aiškinęsis Lietuvoje, iš jos dirvos ar podirvio ėmęs kūrybos sulą, I. Meras pastarai­siais dešimtmečiais gyvena Izraelyje, savo protėvių žemėje, ir dabar jo kū­ryboje būtinai atsiranda jau kita pa­tirtis ir išgyvenimai, o tos dvi patirtys susijungusios tampa itin įsidėmėtino­mis, kaži kokiomis lyg ir neįprasto­mis, jas gal įmanoma būtų pavadinti grįžimu iš tolimos kelionės.

Knygoje nemaža įspūdingų apsaky­mų, o ką tik paminėtąja prasme itin gražiai išsiskiria „Oazė“. Jau tame krašte, kur tyvuliuoja Raudonoji jūra, apsakymo lyrinis herojus, išeivis iš Lietuvos, sutinka žmogų, kuris pasako: „Aš tavo tėvo draugas.“ Tėvo, kuris vokietmety liko Lietuvos pakrašty bendro kapo duobėje („Ir nemačiau aš, kaip gulė tėvas duobėn ir kaip užvertė jį žemėmis, ir nežinau, kas buvo duobkasiais.“). O šit dabar jau laidojamas ir jis, tėvo draugas, su kuriuo dar visai neseniai teko kalbė­tis telefonu ir kurį dabar laidoja pa­gal čionykštes tradicijas, be karsto, suvyniotą į drobulę; kapo duobėj mirusysis dar pasodinamas; ir „jis sėdėjo lyg gyvas, tik drobule apsuptas, ir aš, nuvijęs mirties baimę, laukiau, kol jis atsikels, numes drobulę, išlips iš duobės ir nužingsniuos šalin nuo savo kapo, šalin nuo kapinių, nes jis buvo dalis mano tėvo, dalis manęs paties“.

Ypatinga, mūsų, gyvenančių čia, Lietuvoje, nepatirta būsena atspindi­ma ne vienos minėtosios veidrodžio šukės. Čia galėtume ilgėliau akį mesti į apsakymą „Aukštasis septintas aukštas“ – skaudų žmogaus kelionės šios žemės lakais liudijimą. įdomų kaip tik dar ir todėl, kad ir jame nudryksta istorijos šešėliai jei ne iki Lie­tuvos, tai vis tiek kur nors netoli jos:

„Sugrįžęs po dviejų tūkstančių metų na­mo, Chaimas Pokotas niekuo ypatingai ne­sistebėjo.
Nenuostabu, kad vietoj mėlyno pusap­valio kaip inkstas ežero – ežero, ant kurio medinė pajuodusi valtelė kiekvieną sek­madienį liūliavo Pokotą, nenuleidžiantį akių nuo plūdės, nes karšis nepanardina plūdės iš karto, o paguldo ją ir tampo ir tampo ir tik paskui gėlan vandenin įtrau­kia – vietoj ežero buvo plati beribė ir sūri, žalia jūra, be galo ir be krašto…“

Tai graudi istorija, pasakojimas apie žmogų, gal net simboliu tapusį žmogų, kuris tūkstančius metų ieško savo namų toje vietoje, kuri vadinasi Gėlių ir Pranašo Jonos gatvių kampo. O atsitiko taip, kad „Ties Gėlių ir Pranašo Jonos gatvių kampu, šalia aukšto metalinio stulpo, ant juodo kampuoto akmens gulėjo dar šiltas lavonas“. Jo kišenėse, be kita ko, buvo rastas „aptrintas vienos valstybinės įstaigos raštas butui, kuris buvo Paskirtas Pokotų šeimai“.

Tokia tat yra toji žmogaus kelionė į Paslaptinguosius namus.

Dar iš tų šukių spindulių išryškėja ir mums, mūsų dabartinei literatūrai visai nebežinomi dalykai: čia pat, pašonėje, vykstantis arba vykęs karas, sugrįžtančiųjų laukimas, prane­šimai – dingęs be žinios. Tokiu pava­dinimu knygoje išspausdintas ir įspūdingas apsakymas, primenantis aną su „šlept šlept“ (kurio pavadini­mo tyčia neieškojau Lietuvoje išleis­tose I. Mero knygose). Čia motina dre­bėdama laukia lemtingos žinios iš fronto: „Nors kažin ką, nors galą pa­sidaryk, taip baisiai nenoriu susitikti su tais žmonėmis, kurie ką tik prie mano namo privažiavo, kurie pasitik­rino, ar čia, kurie laiptais lipa vis ar­čiau ir arčiau – čia, čia“.

Karo temai skirtas ir apsakymas sapnas „Pusė valandos nepažįsta­muos namuos“. Gražus yra apsaky­mas (paantraštėje dar pavadintas šių dienų legenda) „Kaip išaugo alyvme­dis“ – simbolinė žydo kelionė į Šven­tąjį miestą.

Bene du apsakymus I. Meras į šią knygą įdėjo iš anksčiau Lietuvoje iš­leistų rinkinių: „…Ir paliko žodį“ bei „Žemė visada gyva“. Pastarasis ne vienam vyresnio amžiaus skaitytojui yra įstrigęs atmintin dar iš ano laiko. Reikia pasakyti, kad tiedu apsakymai visai gražiai dera prie kitų, parašytų jau autoriui išvykus iš Lietuvos.

Apsakyme „Kartus rūgštynių sko­nis“ sugrįžtame į Hitlerio okupacijos laikus, ir skaudusis klausimas, kas šaudė ir kas glaudė, taip pat ir atsa­kymas čia iškyla ano meto realybės šukėse.

Reikėtų taip pat pažymėti ir įdomią dar vieną šios knygos „šukę“ – kūri­nius, kuriuos galėtume pavadinti erotiniais; čia iš tikrųjų realybės veidrodžio šukės tikrovės atspindi tiek, kiek kūnui reikia mylėti kūną, o sielai – sielą. Šioms veidrodžio duže­noms galėtume priskirti apsakymus „Prie kiosko, pajūryje“, „Gied lakštingalėlis“, „Naktipiečiai savaitės gale“ ir gal patį įspūdingiausią – „Debesys krito ant miesto“.

I. Mero apsakymų žodis talpus, kar­tais, tiesa, sakiniai pernelyg kapoti, gal kiek prikišamai „įprasminami“, o vietomis per daug atplyštama nuo psichologinės „realybės“. Antai „So­natoje“, ko gero, labiausiai nuo realy­bės pakylėtoje, įtartinai atrodo pianino derintojo savotiškas maivymasis – kad jis vis dar negalįs pagroti savo kūrinio. Mažumėlę visa „Sonata“ blykčioja egzaltacija. Gražiame apsa­kyme „Senė su žaliuoju kibiriuku“ kiek įtartina yra pati pabaiga, pasku­tinieji keturi jo sakiniai – kur senė ti­kisi prakalbinti nebylį. Du paskuti­niai to apsakymo sakiniai yra tokie:

„O neužilgo (= netrukus!), tikrai neužilgo prabilo šitas žmogus.
Tik ne visi jo kalbą suprasti ir išgirsti gali.“

Netiesa! Gali. Kitaip – kam reikėtų to viso apsakymo?

O su tomis cikadomis yra taip kaip ir I. Mero apsakyme „Cikados“. Čia ra­šoma: „Cikados – tai dideli žiogai. O gal paukščiai?“

Iki šio I. Mero apsakymo tvirtai ma­niau, kad cikados – tai paukščiai. Jie man taip gražiai čiulbėjo senojoje ki­nų poezijoj…

Gyveni – ir mokaisi!

Paukščiai ne paukščiai, svarbu, kad gieda ar… dūzgia!

Beje, knygos aplanką sukūrė Miriam Meras, apipavidalino Henrieta Vepštienė.