Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą
2021 m. Nr. 3
Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m. Apysaka pirmą kartą išspausdinta žurnalo „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1978 m. šeštame numeryje. 1978 m. J. Apučiui buvo paskirta Respublikinė premija, bet Lietuvos kompartijos CK paskyrimą atšaukė. Sklido kalbos, kad pretekstas buvo tos apysakos publikacija ir kai kurie jo pašnekėjimai. Apysaka buvo sukritikuota ir LTSR rašytojų sąjungos partiniame susirinkime (žr. „Literatūra ir menas“, 1978 10 21).
Tokiomis sąlygomis „Vaga“ apysaką rengė spaudai, 1980 m. ji buvo išspausdinta knygoje „Tiltas per Žalpę“ kartu su apysaka „Rudenio žolė“.
Reikia prisiminti, kad 2016 m. „Metų“ 5–6 numeryje buvo J. Apučio publikacija „Iš dienoraščių 1969–1990 m.“ Nuo 1978 m. J. Aputis dienoraštyje pradėjo užsirašinėti apie apysakos „Prieš lapų kritimą“ kliuvinėjimą leidykloje. Dėl pastabų ir siūlymų skaudžiai išgyveno. 1980 m. kovo 31 d. užsirašė: „Girdėjau, esanti kaži kokia nauja recenzija, kurią apie mano apysakų knygą parašęs kažkas iš Spaudos komiteto.“
Štai toji „recenzija“.
Karas – lyg senyvo, ilgai sirgusio ligonio mirtis. Ji beveik nieko nejaudina. Kodėl šiame „kare“ tik sentimentalūs vokiečiai, apatiški lietuviai, užklydę rusai, laisvės ieškantys čigonai?
Karas – lyg stichinė nelaimė: kažką nušauna, kažką sužeidžia, kažką nugriauna, sudegina…
Kare daug gerumo, pastelinių spalvų. Kokia vokietaičių funkcija?
Lietuviai pabrėžtinai neutralūs! Tai ir meninė, ir faktinė netiesa! Kaime kiekvienas karą priėmė savaip. Gal ne visuotinai išryškintas, bet vis tik klasinis požiūris buvo, jei ne tai, tai klasinė nuojauta! Simpatijos, antipatijos! Apsaugos instinktas!
Karas – lietuviui primestas žaidimas! Kam visa tai? – naiviai klausiama. Kas pešasi, tegul pešasi!.. Žinoma: taip dalis gyventojų galvojo, bet ką tai reiškia apysakoje?
Be abejo, tokia linija galėtų būti, jeigu lygiagrečiai eitų kita, ją paneigianti tendencija (sakykim, partizaninės kovos atspindys, klasinio sąmoningumo pasireiškimas).
Nevaizduokime lietuvių kaimo lyg papuasų! Jie, girdi, nesupranta net kas su kuo kariauja, nepažįsta net Hitlerio!
O vokiečių tautoje svarbu ne saldusis žmogiškumas (geras daktaras, mielos vokietaitės, dalinamas šokoladas), bet racionalusis antifašizmas, jau prablaivėjus!
Keista: tiek Benutis, tiek suaugę jaučia, suvokia ir aiškina pasaulį vienodai!??
Ant anonimiško mašinraščio esu užsirašęs: „Priekaištai, gauti iš Spaudos komiteto“. Spaudos komitetu sutrumpintai buvo vadinamas LTSR valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas. Apie jo vaidmenį, kai dabar rašoma apie knygų leidybos kontrolę sovietmečiu, retai beužsimenama. Be reikalo! Šios „recenzijos“ publikacija tebus vienas iš ženklų, kad be reikalo, o išsamesnei kalbai čia ne vieta.
J. Aputis rašo girdėjęs, kad tas pastabas parašęs „kažkoks Žaliukas, ar kas kitas“. Manau, kad kas kitas, minėtajam būtų per daug garbės.
Spaudimas buvo iš visų pusių, tad apysaka išėjo „patvarkyta“. Autorius buvo priverstas dalyvauti „tobulinant ir redaguojant“.
Nepriklausomybės metais apysakos „Prieš lapų kritimą“ tekstą J. Aputis peržiūrėjo du kartus – knygai „Dvi apysakos“, kurią „Baltos lankos“ išleido 1996 m., ir knygai „Bėgiai išnyksta rūke“, ją Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2010 m. Jeigu kas nors imtųsi keturių redakcijų palyginamosios tekstologinės analizės, tai būtų daug naudos literatūros raidai suprasti. Ne tik literatūros, žinoma.