literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3

Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m. Apysaka pirmą kartą išspausdinta žurnalo „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1978 m. šeštame numeryje. 1978 m. J. Apučiui buvo paskirta Respublikinė premija, bet Lietuvos kompartijos CK paskyrimą atšaukė. Sklido kalbos, kad pretekstas buvo tos apysakos publikacija ir kai kurie jo pašnekėjimai. Apysaka buvo sukritikuota ir LTSR rašytojų sąjungos partiniame susirinkime (žr. „Literatūra ir menas“, 1978 10 21).

Tokiomis sąlygomis „Vaga“ apysaką rengė spaudai, 1980 m. ji buvo išspausdinta knygoje „Tiltas per Žalpę“ kartu su apysaka „Rudenio žolė“.

Reikia prisiminti, kad 2016 m. „Metų“ 5–6 numeryje buvo J. Apučio publikacija „Iš dienoraščių 1969–1990 m.“ Nuo 1978 m. J. Aputis dienoraštyje pradėjo užsirašinėti apie apysakos „Prieš lapų kritimą“ kliuvinėjimą leidykloje. Dėl pastabų ir siūlymų skaudžiai išgyveno. 1980 m. kovo 31 d. užsirašė: „Girdėjau, esanti kaži kokia nauja recenzija, kurią apie mano apysakų knygą parašęs kažkas iš Spaudos komiteto.“

Štai toji „recenzija“.

Karas – lyg senyvo, ilgai sirgusio ligonio mirtis. Ji beveik nieko nejaudina. Kodėl šiame „kare“ tik sentimentalūs vokiečiai, apatiški lietuviai, užklydę rusai, laisvės ieškantys čigonai?
Karas – lyg stichinė nelaimė: kažką nušauna, kažką sužeidžia, kažką nugriauna, sudegina…
Kare daug gerumo, pastelinių spalvų. Kokia vokietaičių funkcija?
Lietuviai pabrėžtinai neutralūs! Tai ir meninė, ir faktinė netiesa! Kaime kiekvienas karą priėmė savaip. Gal ne visuotinai išryškintas, bet vis tik klasinis požiūris buvo, jei ne tai, tai klasinė nuojauta! Simpatijos, antipatijos! Apsaugos instinktas!
Karas – lietuviui primestas žaidimas! Kam visa tai? – naiviai klausiama. Kas pešasi, tegul pešasi!.. Žinoma: taip dalis gyventojų galvojo, bet ką tai reiškia apysakoje?
Be abejo, tokia linija galėtų būti, jeigu lygiagrečiai eitų kita, ją paneigianti tendencija (sakykim, partizaninės kovos atspindys, klasinio sąmoningumo pasireiškimas).
Nevaizduokime lietuvių kaimo lyg papuasų! Jie, girdi, nesupranta net kas su kuo kariauja, nepažįsta net Hitlerio!
O vokiečių tautoje svarbu ne saldusis žmogiškumas (geras daktaras, mielos vokietaitės, dalinamas šokoladas), bet racionalusis antifašizmas, jau prablaivėjus!
Keista: tiek Benutis, tiek suaugę jaučia, suvokia ir aiškina pasaulį vienodai!??

Ant anonimiško mašinraščio esu užsirašęs: „Priekaištai, gauti iš Spaudos komiteto“. Spaudos komitetu sutrumpintai buvo vadinamas LTSR valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas. Apie jo vaidmenį, kai dabar rašoma apie knygų leidybos kontrolę sovietmečiu, retai beužsimenama. Be reikalo! Šios „recenzijos“ publikacija tebus vienas iš ženklų, kad be reikalo, o išsamesnei kalbai čia ne vieta.

J. Aputis rašo girdėjęs, kad tas pastabas parašęs „kažkoks Žaliukas, ar kas kitas“. Manau, kad kas kitas, minėtajam būtų per daug garbės.

Spaudimas buvo iš visų pusių, tad apysaka išėjo „patvarkyta“. Autorius buvo priverstas dalyvauti „tobulinant ir redaguojant“.

Nepriklausomybės metais apysakos „Prieš lapų kritimą“ tekstą J. Aputis peržiūrėjo du kartus – knygai „Dvi apysakos“, kurią „Baltos lankos“ išleido 1996 m., ir knygai „Bėgiai išnyksta rūke“, ją Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2010 m. Jeigu kas nors imtųsi keturių redakcijų palyginamosios tekstologinės analizės, tai būtų daug naudos literatūros raidai suprasti. Ne tik literatūros, žinoma.

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…