Juozas Aputis. Viktoro Brazausko apsakymų grumstai

1999 m. Nr. 2

Viktoras Brazauskas. Pono Adomo odisėja. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – 111 p.

Kas beletristą Viktorą Brazauską pažįsta, tas pasakys, jog pasakoti jis moka. Jam netrūksta visokių is­torijų, kurias jis su ūpu pasakoja, tiesa, kartais pernelyg išsišakoda­mas ir išklysdamas į pašalius. Kas yra bent kiek įdėmiau pasekęs jo kūrybą, tas irgi pripažins, kad ir prozoje V. Brazauskas pirmiausia yra pasakotojas, o ne koks nors lite­ratūrinių konstrukcijų taikytojas tik­rovei. A. Masionio, B. Radzevičiaus, A. Kalanavičiaus, P. Dirgėlos, V. Skripkos, R. Šavelio bendraamžis, o kai kurių bendrakursis ir bendra­žygis, V. Brazauskas nuo pat pir­mosios knygelės „Vasaros muzikan­tai“ apsakymų ėjo savitu keliu, be kita ko, įdėmiai ir kolegiškai stebė­damas savo „konkurentų“ kūrybą.

Pernai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido nedidelę V. Brazausko apsakymų knygą „Pono Adomo odisėja“. Sudaryti apsakymų knyga nėra lengva, jei nori. kad ji kaip knyga, būtų su tam tikra pradžia ir pabaiga, saistoma padoriai suręstos kompozicijos. Čia V, Brazauskui, man rodos, pavyko: knyga pradeda­ma ganėtinai simpatišku apsakymu „Dešimt kaštonų“ – praeitin nuėju­sios meilės tema – ir baigiama taip pat panašios idėjos tvirtai suręstu apsakymu „Draugė žmona“. Beje, čia gal verta pridurti, kad dingusios, praėjusios meilės stygos užgauna­mos daugelyje šios knygos kūrinių; šio praradimo gėla nudažytas ne vie­nas rinkinio puslapis, ne veltui P. Širviui dedikuotame „Ko nesugrojo armonikėlė“ cituojamas širdperšis Jesenino posmas.

Dabar: tradiciškai apie knygos tei­giamybes, po to – apie trūkumus. V. Brazauskui gerai sekasi apsaky­mus pradėti. Tose pradžiose kas nors eina, žiūri, sako, kitaip tariant – jie pradedami veiksmu, o greta šmėsteli įsidėmėtini dalykai, sakytu­me, gal ir nereikšmingos smulkme­nos, tačiau jos lyg koks cementas lipdo apsakymo lizdą. To lizdo fak­tūra dažnai šiurkštoka, kaži kokio praėjusio akių svaigulio pagauta ir užfiksuota: „Vienoj tarpuvartėj tirtė­damas visais kaulais tupėjo sulytas benamis šuo“, „Pagaliau išsitraukė du brangiais kvepalais kvepiančius saldainius ir atkišo šuniui…“, „Nuo miško pusės sodybos link per ražie­nas tarp rugių gubų sėlino išsišė­rusi lapė“… Šitie mažyčiai paveiks­lėliai jau rodo autoriaus nuostatas, jo žvilgsnį į aplinkybes ir šiurkšto­ką tų aplinkybių nuspalvinimą. Pa­našių vietelių norėtųsi išrašyti ir daugiau, nes jos jau savaime, man rodos, yra įdomios, šiaip ar taip, vis dėlto beletristo akimis pastebėtos. Tą dovaną V. Brazauskas tikrai tu­ri. Ar dėl to, kad ir pats žmogus esi linkęs kokių nors detalių „prisigau­dyti“, ar dėl ko kito, bet mane tikrai žavi tokie dalykai kaip šitas: „Eida­mas keliuku link upės, sutiko kele­tą rugių pėdų prikrautų vežimų, ant kurių, nugaras atsukusios į vežėjus, sėdėjo jų moterys“ („Dešimt kaštonų“. Kursyvas mano.) Sykiais net pagalvoji, kad pašaliniai (lyg ir pašaliniai!) dalykai – vaizdeliai, judesiai, garsai – yra netgi svar­besni už pagrindinius, apie kuriuos sukasi intriga.

Pacituotasis sakinys, o tikriau – vaizdas, tokį įspūdį daro juk ne dėl kokio nors išskirtinio gražumo, o to­dėl, kad toksai žmonių sustaty­mas yra jau būtent tokių aplinky­bių, tokių žmonelių žygių ir apeigų etalonas. Jame slypi kaži kas magiš­ko, ką savo pašėlusiu moderniu rea­lizmu galėtų išraižyti Petras Repšys.

Dar man gražios šitokios vietos: „…klek kartų jis važiavo pro šalį au­tobusu ar su draugų automobiliais, bet nieko panašaus neprisiminė, kaip ir daugelio dalykų, kuriuos pa­siglemžia greitis“ (aps. „Draugė žmo­na“). Arba vaizdo detalė: „Vieną uo­dais alsuojantį vakarą…“ (aps. „Jo­nelio žvaigždė“).

Apskritai geriausių knygos apsa­kymų sukeliama nuotaika yra ne­abejotinai paveiki, ateinanti iš liūd­no, vyriško, praradimų lydimo iš­gyvenimo, kurį patiria savotiškas atsiskyrėlis, pašiurpėlis, ponaivis, bet ir ganėtinai buklus apsakymų herojus.

Knygoje man patinka ir tikrovės skraistė, prasišviečianti jau tolimes­niu ar ne tokiu tolimu laiku – sa­kykim, apsakyme „Jūrų erelis“ pa­pasakotas šiurpokas nutikimas, kai, persimetęs per petį šautuvą, pajūriu vaikštąs Ernest Vinkler, pamatęs vandenyje jūrų erelį, dukart pokšte­li, po to paragina šunį parplukdyti grobį į krantą ir už tai patapšnoja šuniui per nulėpusią ausį. Pasiro­do, tasai, kurs kadaise čia, šimoniš­kių krašte, gimė ir augo, dabar yra iš užsienio atvažiavęs pašaudyti an­čių ir pradžiai miklina akį šaudy­damas į jūrų erelį. Nekalbant jau apie tai, kad šitoks „išskaičiavimas“ savaime purto, apsakymas nejučia kelia ir platesnių minčių apie mū­sų nuolankumą bukam ir iš esmės dažniausiai agresyviam atvykėliui ar kokiam nors kvailam sugrįžėliui.

Šnekėti apie gerąsias rinkinio puses pradėjau užsimindamas lyg ir apie kokią žiedinę knygos kompozi­ciją – ja baigiama tos pačios temos apsakymu kaip ir pradedama – ap­sakymas „Draugė žmona“ tikrai įspūdingas vyriško įsiūčio sutram­dymu ir kartu puikiai įgyvendintu apgautojo kerštu: užtikęs žmoną su kitu herojus netriukšmauja, o įsi­taisęs virtuvėje siurbčioja konku­rento atsineštinį konjaką ir anuosius du kambaryje šita uždelsto vei­kimo bomba varo iš proto. Beje, la­bai tinkamą vietelę jis randa ir savo konkurento batams: „– Taip pada­rysim. – pats sau sumurmėjo Ro­mas R., paėmė konkurento batus, pravėrė virtuvės langą ir vieną po kito švystelėjo ant po langais sto­vinčios elektros pastoties stogo, kur seniai ilsėjosi valkų sulaužytos lėlės, subliuškę guminiai sviediniai, nusišėrę meškiukai…“

Čia prikišamai parodyti gal ir bū­tų per smulku, bet viena bėda V. Brazauską persekioja: jo apsaky­muose (išskyrus tuos, kuriuose šau­doma tik į dešimtuką, pavyzdžiui, kad ir „Pono Adomo odisėja“) yra sa­votiškos netvarkos, neorganizuotumo, atgalumo, paprasčiausiai – trūksta varžtų. Kad kūriniai tikro­viški. nėra ko abejoti – tikrai gra­žios atskiros vietos, tikri gyvenimo grumstai ar gurvuoliai, šiurkštūs, bet nesunkiai ir sutrupinami – ta­čiau dėl to paties tikroviškumo jie, man rodos, ir silpnėja: autorius pa­sakoja jam pačiam, matyt, gerai ži­nomus dalykus ir nelabai galvoja apie savo skaitytoją, kuriam čia vis­kas nauja ir negirdėta. Šit kodėl jam būtinai reikėtų aiškiau susipažinti su apsakymų veiksmo aplinkybė­ms, o juo labiau – su pačiais hero­jais. Dabar ne sykį apsakymuose pasirodo kokios nors vardais pava­dos moterys – ir viskas, jos taip ir lieka kaip kokios praviros durys, lauk, kad nori, kol pro jas kas nors įeis ar išeis, o neišeina: mat jos bu­vo tiktai dekoracija, pakelės stul­pai. Kartais tai nėra blogai, dėl to apsakymas tampa natūralesnis, kar­tais tiesiog painioja, kai jau nori įsi­klausyti į kokią nors istoriją, o jos toliau niekas ir nebepasakoja. Antai minėtame apsakyme „Ko nesugrojo armonikėlė“ paberta nemažai Poeto (Pauliaus Širvio) gyvenimo detalių, tačiau jos taip probėgšmėm nužy­mėtos, Jog žmogui, negirdėjusiam P. Širvio gyvenimo istorijų, čia bus daug kas neaišku. Pagaliau – gal ir ne tai svarbiausia: pats apsakymas dėl to tampa tiktai nesuveržtų nuo­birų rinkiniu.

Knygoje galėtų būti ir mažiau vi­sokių klaidų klaidelių. Apskritai vi­sas rinkinys mažumėlę pretenduoja į nuotykių ar nutikimų žanrą, o daž­nas apsakymas baigiamas kurio nors herojaus mirtimi. Tas pabaigų vienodumas ir akina pasidžiaugti itin simpatiška ir ne tokia trafaretiš­ka ne vieno apsakymo pradžia. Šįsyk įdomi pasirodė ir knygos gale įdėta anotacija, aptarianti apsaky­mo „Pono Adomo odisėja“ intrigą.

Pabaigai: neprasta ši V. Brazaus­ko knyga. Tik prastas jos popierius, o viršeliai galėtų tikti kokiai „Kauko­lei žaliam čemodane“…