Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka

1991 m. Nr. 10

Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).

Miela ir truputį nejauku rašyti apie šią Jurgio Jankaus knygą. Du pirmieji čia įdėti romanai išspausdinti Lietuvoje dar anaisiais nepriklausomybės metais, apie juos rašyta ir daug kalbėta tada. Šiandien ne vienas peržengęs septyniasdešimties metų slenkstį galėtų paliudyti, kaip smalsiai „Egzaminai“ ir „Be krantų“ buvo skaitomi anuometinės jaunuomenės, mokytojų. Šio rašinio autoriui žalios jaunystės laikais tų romanų skaityti neteko, tiesiog nepasitaikė į rankas iš kokio nors žmogaus gauti ar dar pokario metais ir iš mokyklos bibliotekos, kol tenai dar nebuvo spėjus įsisukti juodoji socialistinė minčių knygų naikinimo ranka. Ji įsisuko jau pat po antrosios sovietinės okupacijos ir J. Jankaus kūrybos sovietų Lietuvoje ištisais dešimtmečiais nebu­vo. Miela ir truputį nejauku šiandien kalbėti apie tą uždraustąją kūrybą to­dėl, kad ilgas laiko tarpas skiria mus nuo jos parašymo metų, kad mes, skai­tytojai, šiuo atveju esame pasidaliję į dvi dalis – į tuos, kurie J. Jankaus bei kitų ano meto Lietuvos rašytojų kūrybą skaitė laiku, ir tuos, kurie jos laiku neskaitėme, nes negalėjome gauti, nes ta kūryba ir jos autoriai buvo už­drausti. Galima būtų pasakyti, kad visa­da išauga žmonių kartos, kurios seniai išleistas knygas skaito pirmą sykį, pir­mą sykį į rankas paima Byroną ar My­kolaitį-Putiną. Taip. Bet dauguma mūsų jaunystėje negalėjome skaityti ir uždraustosios literatūros! Be to – juk kalbame apie išmestą, geriausiu at­veju užrakintą lietuvių literatūrą.

Nemanyčiau, kad čia reikėtų bent kiek plačiau papasakoti, kas pirmuo­siuose dviejuose romanuose rašoma. Knyga išleista dideliu 50 tūkstančių eg­zempliorių tiražu, kas norėjo, tas galėjo ir galės pasiskaityti. Nedrąsu apie mo­kytojo ar seminaristo temos romanus dabar rašyti todėl, kad penkiasdešim­ties metų tarpas negailestingai yra su­maišęs ne tik mokyklų, mokytojų, moksleivių gyvenimą, jis sudarkė net ir Lietuvos peizažą, kaimą – o jo, kaimo, tiek daug J. Jankaus pirmuosiuose ro­manuose. Tokiam, kaip aš, gimusiam bemaž kartu su minimais romanais, užaugusiam, šiaip ar taip, dar anuo­metinės literatūros prieglobstyje, ro­manuose daug kas artima, sava. Teko girdėti ir ne vieną jauną žmogų sakant, kad ir jam labai artima „Egzaminų“ ir „Be krantų“ dvasia. Tai geras požy­mis, kad J. Jankaus romanai yra visuotinesni už juose aprašomą istorinį laiką, juose matome žmogiškojo laiko atspau­dą – o šitie ženklai įskaitomi ir su­prantami daugelio. Be to – požymis, kad visais laikais gimnazistai išgyvena panašią dramą ar tragediją, kad tokio amžiaus žmogaus „mentalitetas“ pana­šus. O suaugusiam ir einančiam artyn anapus visada mieli prisiminimai apynaivio, užtat ganėtinai laisvo jaunystės gyvenimo prisiminimai.

Betgi, rodos, yra J. Jankaus kūry­boje dalykų, kurie lyg ir turėtų skaitan­tįjį atgrasinti, papiktinti (romanuose „Egzaminai“ ir „Be krantų“), – tai he­rojų išgyvenimų nusaldinimas, o vie­tomis ašaringumas. Taip pat, rodos, tu­rėtume šiauštis ir dėl pernelyg laisvos autoriaus valios: ką jis nori, tą ir daro – ramiau pagalvojęs, sunkiai gali pati­kėti tuo tragiškai pasibaigusiu triu­ku, kai Jeronimui pagąsdinti sugalvo­jama „numarinti“ Valentiną ir ant morų nešti jį per lieptą, vienam sušukti pelėdos balsu, prikelti numirėlį, kad Jeronimas išsigąstų, išmestų morus ir kad Valentinas krisdamas nuo liepto už­simuštų. Įtartinesnių vietų šiuose pir­muosiuose J. Jankaus romanuose gali rasti ir daugiau, tad ir klausi savęs: kodėl tai nekliudo, kas tuose romanuo­se traukia? Daug kas: jaunystės naivu­mas, jautrus reagavimas į visokius kas­dieninio gyvenimo skaudulius, o svar­biausia – itin originalus rašytojo vaiz­duojamas realybės ir fantazijos santy­kis, išmonė, kalbėjimo tikrumas, gal net ir sakinio, pasakojimo tempas ramus ir išmintingas, žodingas, bet neprikaišiotas nereikalingų žodžių ar aiš­kinimų. Skaitai – ir esi patenkintas, gyveni sukurtoje tikrovėje. Šalia pa­vaizduotos tikrosios realybės autorius prieš mūsų akis išskleidžia ir fantazi­jos realybę, galimąją realybę, ir ją pie­šia taip įtikinamai ir tvirtai, kad įsi­trauki į tą jo vaizduojamąjį gyvenimą, pasijunti jame jaukiai, savas, reikalin­gas. Vargu ar vien tik žodis valdo tų patrauklumo magiją – yra čia ir dau­giau dalykų, iš kurių vieną svarbiųjų nurodyčiau meilę ir pagarbą savo hero­jui. Žmogus J. Jankaus kūryboje visa­da itin savitas, savotiškas, bet autoriui jis mielas, net ir smerkdamas jį au­torius supranta, kad ir tokių žmonių Dievo valia turi būti. Jo herojams būdinga valingumas, pasitikėjimas, gilus vidinis užsispyrimas, net egoizmas. Tas egoizmas nekliudo gyventi kitiems, yra patrauklus, herojai verčia save patys padaryti taip, kaip yra užsibrėžę. Atrodo, jog toks tvirta valia paremtas individualizmas autoriui būdingas.

„Naktis ant morų“ – tai savotiškas „Tūkstančio ir vienos nakties“ variantas. Visą naktį ir dalį ryto Vokietijoje, vienos mokyklos klasėje, gu­lėdami ant morų besitraukiantieji iš tė­vynės lietuviai pasakoja įvairius nuti­kimus, patirtus dar Lietuvoje ar jau pa­kely į amerikonų zoną, apšaudant so­vietų patrankoms ir lėktuvams. Ir čia susitinkame su tuo pačiu pasakotoju – J. Jankumi, – vieną po kitos atsklei­džiančiu mums žmogiškųjų nelaimių, aistrų ir nuopuolių istorijas. Vienas da­lykas šiame romane pasirodė itin svar­bus (ir taip smarkiai pavėlavęs pasi­rodyti Lietuvoje!): „Naktyje ant morų“ („Susitikimuose“) pasakojama buvusio Lietuvos karininko, o paskiau, Lietuvą okupavus 1940-aisiais metais, pradėju­sio mokytojauti kaime, lemtis. Nežinau, kada „Naktis ant morų“ buvo parašyta, bet išleistas šis romanas 1948 metais Vokietijoje, Tūbingene, ir mums, tuo­metines naujosios okupacijos žmonėms, mokomiems su džiaugsmu priimti visas sovietizmo pamokas, šiandien itin miela pamatyti ir perskaityti, kad jau tada tas mūsų gyvenimas, paremtas 1940-ųjų ir 1941-ųjų patirtim, buvo mėginama iš­kloti ant beletristo popieriaus. Mes viešai apie tai pradėjome kalbėti ir rašyti tik prieš trejetą metų. Neilgai tepabuvęs 1940-aisiais sovietų užimtoje Lietuvoje, autorius gana tiksliai ir giliai perprato tos sistemos esmę: pasėti tarp žmonių įtarumą, nepasiti­kėjimą, kiekvieną kitaip manantį ap­šaukti priešu ir sunaikinti, sumaišyti melą ir tiesą, priversti žmogų tiesa vadinti tai, kas reikalinga prievartos aparatui. Apskritai šiame romane tvir­tai nubrėžiama paralelė tarp dviejų ideologijų – fašizmo ir komunistinio sovietizmo. „Susitikimuose“ auto­rius paliečia daug pirmųjų sovieti­nių metų Lietuvoje momentų, kuriuos išgyvenome vėliau, po 1944-ųjų: ir sa­vų parsidavėlių atsiradimą, žmonių ne­pritarimą ir priešinimąsi naujajai siste­mai, ir enkavedistų žiaurumus, ir rin­kimų falsifikavimą. Viena įtartina smulkmena krito į akis: rinkimų apylinkėje, kurioje mokytojauja pa­sakojimo herojus, balsuoti (aišku, iš baimės!) atėjo visi gyventojai, išskyrus du: neatėjo sunkiai enkavedistų sumuš­ta moteris ir nuo išvežimų besislaps­tantis jos vyras. Žinoma, romane gali būti visaip, bet aš gerai prisimeni rinkimus bene tik 1955 metais vienoje Raseinių rajono apylinkėje: po dvyliktos valandos, kai baigėsi rinkimų laikas, rinkimų komisijos atstovas iš rajo­no sušilęs murdė į urną trūkstamų biuletenių pluoštus…

Ir šiame romane autorius jaukiai savavaliauja – čia tiek daug atsitiktinumų, sutapimų, susitikimų – rodos, viskas dedasi kokiame nors nedide­liame Lietuvos kaimelyje, o ne toli Vokietijoje. Nori lyg ir suabejo­ti (tas nelemtas lyginimas su tikrove!), bet taip gera, kad išblaškyti ir tokie gražūs žmonės susitinka po viena Vo­kietijos mokyklos pastoge!

Itin įdomiai J. Jankus romanuose brėžia meilės liniją. Nėra čia kokių ypatingų kūniškų gūbrių, nėra ir įprastų mylėjimosi scenų – ir vis dėlto ryškiai, giliai įsibrėžia moters ir vyro santykių, skaudžių aistrų („Be krantų“) momentai. Gal kiek išdidintus jausmin­gumus autorius sumaniai užglaisto ko­kiais nors racionaliais pasvarstymais, pafilosofavimais arba tokiais nuo bend­ros kūrinio nuotaikos atšlyjančiais parašymais: „Apie Vyto ir Nijolės reikalą per tą laiką nieko nauja nesuži­nojau, bet gulėdamas ligoninėje ir pas­kum namie turėjau daug laiko analizuo­ti turimą medžiagą.“ („Be krantų“, p. 310. kursyvas mano.)

Labai individualios ir savotiškos J. Jankaus romanų moterys. Pasirodė, jog joms dažnai suteikiama gal net daugiau išminties, drąsos negu vyrams. Kartais jos net panašios į kokias antikinės li­teratūros herojes (Trakimienė iš „Susi­tikimų“: „Enkavedistui nugriuvus, pamačiau užpakaly jo stovinčią motiną, kaip akmeninę statulą sustingusią, su sunkiu kirviu rankoje“ (p. 534). Gražia moteriška paslaptim, giliomis nuojautomis, kūniškumo ir dvasiškumo darna apdovanota Aldona iš to paties „Naktis ant morų“ romano, Aldona Adelė romane „Be krantų“.

Ir kas dar? Ogi – miela mūsų krašto gamta, bylojanti ir jaukią vienatvę, ir didžiąją visa kas gyva prasmę. Gamta – didžioji paslaptis ir gelmė – alsuoja visuose Jurgio Jankaus manuose.