Juozas Aputis. „Salve!“ – atminties slenksčiui

1995 m. Nr. 8–9

Aušra Marija J. Sluckaitė. Miesto madrigalai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 155 p.

Visokios mintelės kuteno, kai skaičiau ir kai perskaičiau Aušros Marijos J. Sluckaitės knygą. Antai iš anų laikų prisiminė pagalvojimas: vis dėlto ką reiškia raštas, meno kalba – kai autorės „Miesto madrigalai“ buvo spausdinami „Pergalės“ žurnale, kai džiaugėmės naujos beletristės jaukio­mis jos teksto užuominomis (tada kur kas labiau stringančiomis galvon, negu dabar), iki pat šiol įsiminė tas varijuojamas žodis „Salve!“, išra­šytas ant Vilniaus namų prieigų. Ma­tai, sakiau, juk ir aš mačiau tokių juodais titnagais išdėliotų „salvių“, bet iki „Madrigalų“ jos nebuvo tokios iškalbios. Dabar, sakiau, reikėtų tą kūrinį palyginti (jis sudaro tiktai dalį knygos), pažiūrėti, ką autorė taisė, ar apskritai taisė, bet kur aš čia pažiūrėsiu, būdamas tarp juodalks­nių ir į voveruškynus skubančių gry­bautojų… Sakiau, imsiu ir išplėtosiu kadaise ar skaitytą, ar girdėtą vieno pogudrio sovietinės literatūros aiš­kintojo mintį: viskas gerai, parašyta dailiai, bet kūrinys visada per leng­vas, jeigu jame nėra „socialinių lemčių“. Rusiškai tai skambėjo vos ne griausmingai – „socialnije sudby“! O ką – gal toks pamanymas ir tvirtinimas visai nieko – ypač mums, lietuviams, kaip tik nuo tų lemčių ir pradėjusiems savo litera­tūrą, jas krapščiusiems ne tik devy­nioliktojo ar pastarojo amžiaus kūri­niuose, bet ir didžiuosiuose K. Done­laičio „Metuose“. Betgi, antra vertus, socialinės lemtys pagrindiniai varik­liai juk yra J. Londono, W. Faulknerio kūryboje. Betgi taip pat galime pasa­kyti, kad ir be tų pernelyg išryškintų socialinių lemčių pasaulyje sukurta ar tik ne labiau mūsų sąmonę kute­nančių kūrinių – užtenka paminėti jau vien M. Proustą. Tiesa, A. M. J. Sluckaltės knygoje visai sim­patiškas, kiek „kūniškesnis“ tekstas „Erškėtis vasaros dugne“.

Maniau, bandysiu autorę peštelėti dėl tų visokių kraštų ir miestų pava­dinimų po kiekvienu madrigalu, ypač jie akis badė, kai teko dar rankrašty­je matyti parašytus originalia rašysena, – sakiau – ir toji autorė neatsispyrė pagundai „įsivaizdinti“ – atseit, pasižiūrėkit, vietiniai pelėnai, kur buvau, ką mačiau ir ką išgyvenau bet šit dabar, kai pieštuku brūkšteli kokias svarbesnes ar užkliūvančia vietas, taip pat ir tuos vietovardžius, imu matyti ir visai reikalingą tų vietovardžių paskirtį: arčiau ar toliau autorė būtų nutolusi nuo Lietuvos, jos vaizdas, jos žmonės, gimtosios pastogės nostalgiškas įvaizdis vis šmėsčioja akyse. Išskyrus vieną kitą madrigalą, skirtą jau tenykščio krašto kokiai moteriai ar vyrui, kokiai nors „socialinei lemčiai“. Antai vienas tokių yra madrigalas „Sidabrinė kulka“ (sakiau – gal kuo nors siesis su P. Cvirkos tokio pat pavadinimo pasaka!), aprašantis Niujorko Bronkso metro traukinyje siautėjusius juodaodžius plėšikus ir žudikus, kurių vadeivą vienąsyk nupyškino jaunas šviesiaplaukis muzikantas smuikininkas – šovė „iš senovinio išgraviruoto pistoleto, pirkto antikvariate. Sidabrine kulka…“ Yra ir dar vienas kitas madrigalas, arba, kaip autorė pavadino visos knygos kūrinius – poetinės prozos tekstas, atsiremiantis vien tik į anuošališkį siužetą. Ir vis dėlto dažniausiai – „senos tėvų nuo­traukos tebestovi ant stalelio. Sustabdytas laikas… Rytoj – po daugelio metų – tavęs laukia kelionė į senus namus, kur laikas sustojęs tarp aukštų kapinių kiparisų… Ten tavo paskutinis slenkstis“.

Genties šauksmo motyvas knygoje labai ryškus, nors ir nusakomas tra­piomis. punktyrinėmis užuominomis. Prasmingi, gražūs madrigalai, paskir­ti iškiliems Lietuvos žmonėms. Jų at­minimui – skulptoriui K. T. Valaičiui, Rimantui Vincentui Gibavičiui.

Kaip sakiau, ko gero, iš tikro trūktų kokių socialinių lemčių, kokio ryškesnio tų madrigalų kūniškumo, jei pamažėl nepasijustum įtrauktas į tą plevenantį, lengvai liūdną poetinių tekstų pasaulį, turintį dvi realias puses – pasitikusiojo krašto ir gyve­namąjį svetur. Beje, taip pat pajutau, kad koks jaunesnis žmogus, kuriam autorės biografija nėra gerai žinoma, kartais gali ir nerasti „rakto“ – čia yra, kas čia įvyko, iš kur ir kur ta autorė pateko.

Dar keletas žodžių dėl genties šauksmo. Viename tekste, kuris neturi pavadinimo, o skirtas J. J. yra tokia pastraipa: „Pasienio sargyba akėja pajūrio smėlį. Kiekviena pėda lieka įkalčiu. Baimės ratas siaurėja ir užsidaro. Į savo gentį kelio atgal nėra. Nėra ir kito kelio. Yra tik uždaras ratas. Nelaisvės riba neperžengiama.“ Ir dar viena citata iš aštuonių dalių teksto „Bičių kanonas“: „Kodėl mus traukia žemė, kurioje esame gimę? Kokiom šaknim ji į mus įauga? Grįžti, ir čia tavęs niekas nelaukia. Svetimas. Nors prisimeni kiek­vieną akmenį, kiekvieną tako vingį. Balsus ir veidus, kurie tebegyvena tavo atminties avily. Kas būtum be jų šiandien?“

O toliau – gražus, išmintingas pa­stebėjimas: „Vakarykštė diena gy­vesnė už dabartį.“ Bet: „Atsiverčiu užrašų knygelę ir iš kiekvieno pusla­pio išrenku – skaitmenį po skaitmens, visus telefono numerius, kurie ne­beatsilieptų. Suberiu skaičius kaip grūdus į saują ir nešu užkasti kieme po pušim. Bet kitą rytą jie grįžta juo­dom skruzdėm – pro durų ir palangių plyšius.“

Ne vien liūdnokuose Aušros Mari­jos J. Sluckaitės tekstuose tenka girdėti kartais skaudžius, kartais ir piktokus žodžius dėl to, kas pasaky­ta anksčiau cituotoje ištraukoje: „Grįžti, ir čia tavęs niekas nelaukia.“ Šia tema dabar, kai grįžtančių, at­vykstančių ir vėl išvažiuojančių labai daug. o liekančių kaip visada dau­giausia, būtų įmanoma parašyti at­skirą straipsnį, kaip galėtų pasakyti amžinatilsį R. Pakalniškis. Kadangi tokio straipsnio kol kas nesiruošiu rašyti, norėčiau tiktai tiek prasitarti – taip jau būna: fantazuoji, galvoji, matai praeities reginius, vaizduotėje sujudini visa tai, kas kadaise judėjo kaip kaži kokia paslaptinga gyvastis, o atsiduri toje vaizduotės vietoje – tiktai tamsesnės, riebesnės žolės liu­dija buvusįjį gyvenimą. Prie to gal dar tiktų pasakyti: o ar labai kas lauktų, kurie… niekur neišėjo? Tikrasis tvirtasis laukimas yra laukimas savęs paties!

Jei mokėčiau, reikėtų gražaus madrigalo dailininkui Mikalojui Vilučiui, sukūrusiam atskirą šios knygos siužetą – rodos, ne vien piešinių linijose ir garbanose yra gražaus panašumo į autorę ir jos nuotaikas, pa­našumo gali matyti netgi apdaruose, jų klostėse – visa tai puikiai primena Vilniaus, laiko dvasią.

Mažytė pastabėlė: kas čia darosi, kad pastaruoju laiku ima ilgėti mūsų autorių pavardės, prisilipindamos čia kokį antrą ar trečią vardą, čia kokią giminystės ryšius nusakančią raidę?