literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…

1999 m. Nr. 6

Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį savo septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Ar pasakytum, kad sutinka solidaus amžiaus dieną, kai Jubiliatą pamatai ir kai lietuviškame „Amerikos balse“ išgirsti jo jaunatvišką balso intonaciją ir skaidrią, švarią mintį? O mūsų rašytojai, ypač penklubininkai, galėtų paliudyti, kaip energingai ir profesionaliai jis svarsto bendrus pasaulio rašytojų reikalus.

Gal kiti čionai, Lietuvoje, gyvenę literatūrai neabejingi žmonės iki 1990-ųjų kovo ir daugiau ką žinojo apie Algirdą Landsbergį, o maniškės aplinkos literatai daugiausia kalbėjo apie šio rašytojo dramą „Penki stul­pai turgaus aikštėje“, parašytą 1957 metais. Apie ją girdėjome kalbant „Amerikos balsą“, nors tą balsą ir labai trukdė sovietinis „telekomas“. Daug vėliau teko skaityti ir iš žmonių išgirsti, jog ši drama užsienyje (daugiau­sia, žinoma, Amerikoje) buvo sutikta ganėtinai prieštaringai. Jei šiandien kas naujai paskaitys Algirdo Landsbergio garsiąją dramą, tai turės (nors ir su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis) pripažinti: tai rimtas kūrinys, ir visų pirma dėl jo ganėtinai išmintingo ir net toliaregiško žvilgsnio, galėtume pasakyti – net dėl politinio įžvalgumo. Šiais laikais atgavę lais­vę, mes, anuo metu gyvenę sovietų krašte, gavome paskaityti gausybę ku­rinių, kurių tada negalėjome perskaityti. Ir šit kas: visur, kur tik vaizduo­jamas Lietuvos pokaris, partizanų kovos, nors apie tai būtų rašoma ir talentingos plunksnos, pajunti tikrovės alsavimo stoką, savotišką badą, ir pastangos tą stoką užpildyti kokiomis nors fantazijomis, išsigalvojimais kyšo lyg kokie literatūriniai babaužiai. Algirdas Landsbergis, ėmęsis ši­tų dalykų, sulaukė itin gražaus pasisekimo, visų pirma dėl dviejų priežasčių. Regis, kad ir visa jo kūryba yra ganėtinai sąlygiška, tad „Stulpų…“ sąlygiškumas autoriui yra natūralus, tiesiog jo prigimties. Antra, visą Jubiliato kūrybą gelbsti intelekto, proto primatas, dėl to kokie nors istorijos vertinimai nėra išdėliojami ant jausmų, sentimentų suolelio, o perleidžiami per blaivų proto tinklą. Štai šitokiuose rėmuose „Stulpų…“ realybė, tikriau sakant, tos realybės dalis, rodos, nė nereikalauja kokio nors ypatingo autentiškumo, nes autentiškas čia yra padėties supratimas, jos apmąstymas. Šiandien, žvilgtelėdami į Lietuvos gyvenimą, turėtume pasakyti, jog kai kurie dramos „pareiškimai“ tiesiog pirštu duria (surašyti 1957-aisiais!) dabartinei mūsų tikrovei į akis: dramos herojus, vienas partizanų vadų Antanas, kalbasi su kita heroje, viliojančia Antaną legalizuotis, pritraukti iš kovos ir laukti ateities. Antanas jai atsako: „Ir tu sakei, kad aš suakmenėjau! Tik paklausyk to žodžio: „ateitis“, – to kilnaus, išniekinto žodžio, kai jis išslysta iš tavo burnos, lyg gabalas glitaus metalo! Tiktai pažvelk ton ateitin, jos žmonėsna! Atklok nuo jų metų patalus, paliesk jų begalinį baimės prakaitą! Ar tu drįsti tvirtint, kad tie žmonės sugebės pakilti, aušrai prašvitus? Tavo širdis alpsta dėl vaikų li­kimo, – pasiruošk ateities vaikams! Jie gims iš daugelio tėvų sėklos: bu­delio, generolo, cenzoriaus!“ Herojė jam toliau sako: „Laisvė taip greit ne­miršta!“ O Antanas: „Jų smegenų paviršius primins policininko diržo sagtį. Ką jie darys, jei kada nors išauštų rytas?!“ Dar po kurio laiko, kal­bėdama apie saugumo tardytoją, buvusį Antano profesorių, herojė kal­ba: „Kaip aklai, betiksliai judu medžiojai vienas kitą. O jei jūs būtumėt susitikę prieš dvylika metų, jūs būtumėt bematant tapę draugai. Pripa­žink, Antanai, – jis tik auka!“ O Antanas: „Auka? Kas gi tada ne auka? Ir Pirmininkas, ir Deputatas, kurių mes laukiam. Ir visi medaliais apli­pę generolai, ir paklusnūs pareigūnai iki pat mažiausio kankintojo, ku­rio nudilus kulnis užmina cigaretę ant krauju apkrekėjusių grindų?“

Labai graži ir įdomi Algirdo Landsbergio toliaregystė!

Gerai ir nežinau, ar 1991 metais dabartinis Jubiliatas Lietuvoje lan­kėsi pirmą, ar ne pirmą kartą, bet jo apsilankymas. – mums, „Metų“ žmo­nėms, ypač apsilankymas redakcijoje, – buvo tikrai malonios valandos. Visada smagu patirti blaivaus, neprietaringo žmogaus požiūrį į viską, ne tik į literatūrą. Tada redakcijoj A. Landsbergis kalbėjo apie daug ką – apie traukimąsi iš Lietuvos, apie studijas Vokietijoj ir JAV, apie lietuvių ra­šytojų bruzdesius ir tuometinės jaunosios kartos ėjimą į literatūrą. „Sa­kėm, – kalbėjo jis. – mes esame patriotiški, bet mes to neskelbsim vie­šai, mes darysimės modernūs ir tuo vyresniuosius, tradiciškai tautiškai rašančius, papešiosim. Tai vyko tokios literatūrinės kovelės.“

Įspūdingas buvo jo vakaras anuometiniame Akademiniame dramos teatre.

Apie traukimąsi iš Lietuvos, apie gyvenimą Vokietijoje po karo yra ra­šęs kone kiekvienas lietuvis beletristas. Algirdas Landsbergis ir debiuta­vo literatūroje su tokio pobūdžio kūriniu – romanu „Kelionė“. Romanas Či­kagoje išleistas 1954 metais; ir šiandien jį įdomu skaityti (beje, romanas pakartotas 1992 metais „Vagos“ išleistoje A. Landsbergio knygoje „Kelio­nės muzika“: autorius, matyt, įdomiai į vieną sujungė du pavadinimus: ro­maną „Kelionė“ ir novelių knygos pavadinimą „Muzika įžengiant į neregė­tus miestus“). Romanas irgi įdomus tuo, kuo apskritai yra įdomi visa A. Landsbergio svarbioji kūryba: įvykiai įvykiais, faktai faktais, o autoriui svar­biausia žmonių išgyvenimai, tų žmonių savitumai, psichologijos slėpi­niai. Šalia romano ir dramų (ir anglų kalba parašytų) būtina pažymėti ir Algirdo Landsbergio novelisto darbus. Vienos – „Trys psichiatrai pienių lau­ke“ – pavadinimą gavo ir 1995 m. A. Zalatoriaus sudaryta ir „Nemuno“ iš­leista lietuvių egzodo novelės knyga. Tikras trumposios beletristikos per­liukas yra A. Landsbergio novelė „Žodžiai, gražieji žodžiai“. Beje, dėl žodžių: nuo jaunumės sukiojęsis Kaune, o po to – angliškų žodžių apsup­tyje, autorius yra nepaprastai gražiai išpuoselėjęs lietuvišką žodį; jo mo­derni beletristika specialiai retai kada dėlioja kokius prikišamai „beletristiškus“ žodžius – kalba švari, aiški, tiksli. Beletristiką visą laiką lydi kiek šaipuoliškas kipšiukas, ir dėl to ji pasidaro tik patrauklesnė.

Vienas žymiųjų egzodo rašytojų – Algirdas Landsbergis minės septy­niasdešimt penktuosius savo metus. Mes, gyvenantys šiapus vandeny­no, sveikiname Jubiliatą, linkime jam gražios veiklos ir kūrybos, neuž­miršdami taip pat, kad Lietuvoje šį įdomų autorių privalome prisiminti dažniau!

„Jeigu žinočiau burtažodį“: Birutės Pūkelevičiūtės laiškai Algirdui Landsbergiui

2023 m. Nr. 10 / Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai…

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Imelda Vedrickaitė. Algirdo Landsbergio herojus: mito valktis ar praregėjimo iliuzija

2009 m. Nr. 11 / Laikas vis dar mėgina Algirdo Landsbergio prozos, gravituojančios tarp egzistencializmo ir postmodernizmo, tvermę1. Šiandienos literatūros kritika prieštaringai vertina A. Landsbergio romaną „Kelionė“…