Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…
1999 m. Nr. 6
Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį savo septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Ar pasakytum, kad sutinka solidaus amžiaus dieną, kai Jubiliatą pamatai ir kai lietuviškame „Amerikos balse“ išgirsti jo jaunatvišką balso intonaciją ir skaidrią, švarią mintį? O mūsų rašytojai, ypač penklubininkai, galėtų paliudyti, kaip energingai ir profesionaliai jis svarsto bendrus pasaulio rašytojų reikalus.
Gal kiti čionai, Lietuvoje, gyvenę literatūrai neabejingi žmonės iki 1990-ųjų kovo ir daugiau ką žinojo apie Algirdą Landsbergį, o maniškės aplinkos literatai daugiausia kalbėjo apie šio rašytojo dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“, parašytą 1957 metais. Apie ją girdėjome kalbant „Amerikos balsą“, nors tą balsą ir labai trukdė sovietinis „telekomas“. Daug vėliau teko skaityti ir iš žmonių išgirsti, jog ši drama užsienyje (daugiausia, žinoma, Amerikoje) buvo sutikta ganėtinai prieštaringai. Jei šiandien kas naujai paskaitys Algirdo Landsbergio garsiąją dramą, tai turės (nors ir su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis) pripažinti: tai rimtas kūrinys, ir visų pirma dėl jo ganėtinai išmintingo ir net toliaregiško žvilgsnio, galėtume pasakyti – net dėl politinio įžvalgumo. Šiais laikais atgavę laisvę, mes, anuo metu gyvenę sovietų krašte, gavome paskaityti gausybę kurinių, kurių tada negalėjome perskaityti. Ir šit kas: visur, kur tik vaizduojamas Lietuvos pokaris, partizanų kovos, nors apie tai būtų rašoma ir talentingos plunksnos, pajunti tikrovės alsavimo stoką, savotišką badą, ir pastangos tą stoką užpildyti kokiomis nors fantazijomis, išsigalvojimais kyšo lyg kokie literatūriniai babaužiai. Algirdas Landsbergis, ėmęsis šitų dalykų, sulaukė itin gražaus pasisekimo, visų pirma dėl dviejų priežasčių. Regis, kad ir visa jo kūryba yra ganėtinai sąlygiška, tad „Stulpų…“ sąlygiškumas autoriui yra natūralus, tiesiog jo prigimties. Antra, visą Jubiliato kūrybą gelbsti intelekto, proto primatas, dėl to kokie nors istorijos vertinimai nėra išdėliojami ant jausmų, sentimentų suolelio, o perleidžiami per blaivų proto tinklą. Štai šitokiuose rėmuose „Stulpų…“ realybė, tikriau sakant, tos realybės dalis, rodos, nė nereikalauja kokio nors ypatingo autentiškumo, nes autentiškas čia yra padėties supratimas, jos apmąstymas. Šiandien, žvilgtelėdami į Lietuvos gyvenimą, turėtume pasakyti, jog kai kurie dramos „pareiškimai“ tiesiog pirštu duria (surašyti 1957-aisiais!) dabartinei mūsų tikrovei į akis: dramos herojus, vienas partizanų vadų Antanas, kalbasi su kita heroje, viliojančia Antaną legalizuotis, pritraukti iš kovos ir laukti ateities. Antanas jai atsako: „Ir tu sakei, kad aš suakmenėjau! Tik paklausyk to žodžio: „ateitis“, – to kilnaus, išniekinto žodžio, kai jis išslysta iš tavo burnos, lyg gabalas glitaus metalo! Tiktai pažvelk ton ateitin, jos žmonėsna! Atklok nuo jų metų patalus, paliesk jų begalinį baimės prakaitą! Ar tu drįsti tvirtint, kad tie žmonės sugebės pakilti, aušrai prašvitus? Tavo širdis alpsta dėl vaikų likimo, – pasiruošk ateities vaikams! Jie gims iš daugelio tėvų sėklos: budelio, generolo, cenzoriaus!“ Herojė jam toliau sako: „Laisvė taip greit nemiršta!“ O Antanas: „Jų smegenų paviršius primins policininko diržo sagtį. Ką jie darys, jei kada nors išauštų rytas?!“ Dar po kurio laiko, kalbėdama apie saugumo tardytoją, buvusį Antano profesorių, herojė kalba: „Kaip aklai, betiksliai judu medžiojai vienas kitą. O jei jūs būtumėt susitikę prieš dvylika metų, jūs būtumėt bematant tapę draugai. Pripažink, Antanai, – jis tik auka!“ O Antanas: „Auka? Kas gi tada ne auka? Ir Pirmininkas, ir Deputatas, kurių mes laukiam. Ir visi medaliais aplipę generolai, ir paklusnūs pareigūnai iki pat mažiausio kankintojo, kurio nudilus kulnis užmina cigaretę ant krauju apkrekėjusių grindų?“
Labai graži ir įdomi Algirdo Landsbergio toliaregystė!
Gerai ir nežinau, ar 1991 metais dabartinis Jubiliatas Lietuvoje lankėsi pirmą, ar ne pirmą kartą, bet jo apsilankymas. – mums, „Metų“ žmonėms, ypač apsilankymas redakcijoje, – buvo tikrai malonios valandos. Visada smagu patirti blaivaus, neprietaringo žmogaus požiūrį į viską, ne tik į literatūrą. Tada redakcijoj A. Landsbergis kalbėjo apie daug ką – apie traukimąsi iš Lietuvos, apie studijas Vokietijoj ir JAV, apie lietuvių rašytojų bruzdesius ir tuometinės jaunosios kartos ėjimą į literatūrą. „Sakėm, – kalbėjo jis. – mes esame patriotiški, bet mes to neskelbsim viešai, mes darysimės modernūs ir tuo vyresniuosius, tradiciškai tautiškai rašančius, papešiosim. Tai vyko tokios literatūrinės kovelės.“
Įspūdingas buvo jo vakaras anuometiniame Akademiniame dramos teatre.
Apie traukimąsi iš Lietuvos, apie gyvenimą Vokietijoje po karo yra rašęs kone kiekvienas lietuvis beletristas. Algirdas Landsbergis ir debiutavo literatūroje su tokio pobūdžio kūriniu – romanu „Kelionė“. Romanas Čikagoje išleistas 1954 metais; ir šiandien jį įdomu skaityti (beje, romanas pakartotas 1992 metais „Vagos“ išleistoje A. Landsbergio knygoje „Kelionės muzika“: autorius, matyt, įdomiai į vieną sujungė du pavadinimus: romaną „Kelionė“ ir novelių knygos pavadinimą „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“). Romanas irgi įdomus tuo, kuo apskritai yra įdomi visa A. Landsbergio svarbioji kūryba: įvykiai įvykiais, faktai faktais, o autoriui svarbiausia žmonių išgyvenimai, tų žmonių savitumai, psichologijos slėpiniai. Šalia romano ir dramų (ir anglų kalba parašytų) būtina pažymėti ir Algirdo Landsbergio novelisto darbus. Vienos – „Trys psichiatrai pienių lauke“ – pavadinimą gavo ir 1995 m. A. Zalatoriaus sudaryta ir „Nemuno“ išleista lietuvių egzodo novelės knyga. Tikras trumposios beletristikos perliukas yra A. Landsbergio novelė „Žodžiai, gražieji žodžiai“. Beje, dėl žodžių: nuo jaunumės sukiojęsis Kaune, o po to – angliškų žodžių apsuptyje, autorius yra nepaprastai gražiai išpuoselėjęs lietuvišką žodį; jo moderni beletristika specialiai retai kada dėlioja kokius prikišamai „beletristiškus“ žodžius – kalba švari, aiški, tiksli. Beletristiką visą laiką lydi kiek šaipuoliškas kipšiukas, ir dėl to ji pasidaro tik patrauklesnė.
Vienas žymiųjų egzodo rašytojų – Algirdas Landsbergis minės septyniasdešimt penktuosius savo metus. Mes, gyvenantys šiapus vandenyno, sveikiname Jubiliatą, linkime jam gražios veiklos ir kūrybos, neužmiršdami taip pat, kad Lietuvoje šį įdomų autorių privalome prisiminti dažniau!