literatūros žurnalas

Juozas Aputis. „…atrodo, kad grįžta laikas“

1998 m. Nr. 10

Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.

Taip prieš šešerius metus parašė Antanas Ramonas.

Laiką susigrąžinti gali tik atmintis, pasidžiaugė jis, priešaušrio va­landomis mintyse nuklysdamas ten, kur jau nieko nėra.

Laiką susigrąžinti gali padėti menas. Jis labiausiai perpranta pasau­li ir gyvą uždaro į vienutę.

„Lemtie, kaip debesų šešėliai plaukia mūsų pavidalai“, – taip kadai­se eiliuotai parašė Bronius Radzevičius.

„Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kuri girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą“, – taip rašė Antanas Ramonas, atsakydamas į „Nemu­no“ žurnalo klausimus. „Menas ir gyvenimas neturi nieko bendra“, – dar vienas tvirtas A. Ramono pareiškimas, paliudytas visos jo kūrybos, įsiklausymas tyloje, žvaigždėtą naktį, žmogaus pavidalo matymas pra­lekiančių debesų šešėliuose, nusidriekusiuose ant žemės, galia vienatvė­je sugerti tau artimų „pavidalų“ mintis ir dvasios šnabždesius – tai be­ne ir bus patsai didysis variklis, judinęs B. Radzevičiaus ir A. Ramono plunksnakotį.

„7 meno dienų“ pernai išleistoje A. Ramono neskelbtų kūrinių kny­goje „Ramybės kalva“, kur sudėta bemaž viskas, kas buvo išspausdin­ta periodikoje ir kas neįėjo į ankstesnes knygas, ta mintis visur liudi­jama. Kalbėdamas apie literatūros, meno dalykus, ne vienur A. Ramo­nas yra užsiminęs žinojimo, apsiskaitymo, išmanymo svarbą menininkui – tai padeda tvirčiau suprasti pasauli ir žmogų, atsirinkti svarbiausius tavo dvasioje ataidinčius to pasaulio atskambius. Knygoje įdėto­se esė tas autoriaus išprusimas ir gilus pasiruošimas kūrybos darbui la­bai aiškiai matyti. Esė „Nakties žodžiai“ yra arti beletristikos. Ją skaitai kaip kokią grakščią, elastingą novelę, kur žaižaruoja išmintis pastebėjimai. „Tamsoje kur kas lengviau kalbėti nuoširdžiai, ir žodžiai liejasi tarsi savaime. <…> Diena daug drovesnė ir dirbtinesnė už naktį. Nuo meilės žodžio jinai rausta ir nuleidžia akis.“

Prie „Nakties žodžių“ dar grįšime, dabar norisi prisiminti ir priminti vieną nuostabiųjų Lietuvos beletristikos peizaže A. Ramono kūrinių – esė „Requiem Kyliatrakiui“ apie kuri daug rašyta, kuriuo gėrėtasi ir gėrimasi. Tai slaptingaisiais meno šnabždesiais sukurta tikrovė, nepanaši į gyvenimą ir už jį panašesnė. Tai tvirtas paliudijimas, kad dideli kūriniai parašomi didžiai perprantant pasaulį. Reikia turėti kažin kokį ypatingos kūrimo galios, kad galėtum pusiau juokais, pusiau graudžiai pasakyti: „Ne kiekvienam pasiseka numirti ant kelio, kuriuo vaikščiota visą gyvenimą“. „Kyliatrakyje“ viskas juda, viskas savaip sukibę, susiję – politika ir buitis, ašaros ir juokas, žmogaus ir gyvulio artumas. Apie visa tai pasakojama žodžiais, sakiniais, vadinamaisiais aprašymais, ta­čiau kokia skaidri paslaptis plevena už to visko! Kūrinys prisodrintas ge­rumo, atlaidumo ir pašaipos, o svarbiausia – be paliovos girdi tą tylųjį autoriaus šnabždesį, bylojantį realybę, „gyvenimą“ ir bylojanti savo, autoriaus, kūrinį. Ir ta, ir ne ta realybė. Šunelio Šariko atidavimas iš kai­mo į Dūkštą yra ne vien tik paprastas buitinis aktas, o tai, ką amžinai turime išgyventi – priverstinis įprastos gyvenimo tėkmės pakeitimas, praradimas. („Šarikas… dabar toli Dūkšte ir didžiame liūdesy.“)

Kūrinio pabaigoje („Rudenyje“, „Žiemos“ spėjo parašyti tiktai nuotru­pas), man rodos, išgyvenimo įtampomis nutiesiamas kelias „Mikelio“ į apysakos link: „Ir kartais man atrodo <…>, kad tuoj, anapus Dringio, platusis ir tolimasis dangus susieina su žemės karalyste. Kai turėsiu lai­ko, valtį ar kai būsiu lengvas kaip pūkas (išretinta cituojant), pereisiu tiesiog spindinčiu ežero vandeniu ir nueisiu tenai. Juk niekas dar nėra ten buvęs“.

Prieš kalbant apie liūdniausią ir skaudžiausią lietuvių beletristi­kos kūrinį – A. Ramono apysaką „Mikelis“ (beje, autorius yra užsiminęs, kad reikia kirčiuoti žemaitiškai, pirmąjį skiemenį), žvilgterėkime į kny­goje sudėtas jo noveles ir noveletes. Čia pasirodė reikšminga tai, kad novelėse autorius yra ypatingai preciziškas, išrankus žodžiui ir vaizdui, vie­tomis novelės gal net sąmoningai „sausinamos“, čia autorius neleidžia sau pratrūkti kokiais nors jausmų antplūdžiais. Novelės panašios į A. Čechovo šio žanro kūrinius, kur ramiai, vaizdas po vaizdo, mintis po min­ties, užuomina po užuominos, galima sakyti, ganėtinai racionaliai pasa­kojama kokia nors istorija. Po tuo racionalumu slypi tramdomas skau­dus išgyvenimas, ir jis prasiveržia netikėta mintimi ar minčių pasažais, detalėmis, kuriose kristalizuojasi novelės esmė. Net smulkmenos tampa esmėmis. Štai novelėje „Perkūnija kalnuose“ herojus važiuoja į Ru­siją, į Sibirą, pasimatyti su ten ištremtu dėde. Neminėdami daugybės didelius apibendrinimus talpinančių detalių, įsižiūrėkime į šitas: pasveikintas lietuviškai, dėdė atsako: „Dobrij dien“… Tačiau sodyba Sibire mums bus atpažįstama iš tokios smulkmenos: „Keli nuskurdę rūtų kelmeliai, seniai jau peržydėjusių narcizų kuokštai. Turbūt vienintelis rūtų darželis kelių tūkstančių kilometrų spinduliu“. Susitikęs herojus „inteligentiškai“ ištraukia konjako butelį, o dėdės moteriškė Marfa „atnešė stiklines, ir dėdė pripylė po pilną“. Skaidraus liūdesio novelėje „Rugsėjo rožės“ herojus prie ežero susiduria su atvažiavusiais žmonėmis – pagyvenusiu vyru ir jauna moterimi, įdėmaus menininko kūrinio tonacijų seka trumpai būtų tokia: iš pradžių novelės herojus, pamatęs atvykėlius, truputį širsta – drums jam ramybę: „Du balandėliai atvažiavo slapčia paburkuoti į nuošalų kampelį“. Toliau:

„Juodu stovėjo greta, vyras žiūrėjo į ežerą, prisidengęs akis nuo saulės.
– Geras vėjas, – tarė jis.
Mergina neatsakė. Mane kažkodėl nustebino jų veidų išraiška“.

Atvykėliai dviese ima plaukioti viena burlente. Novelės pabaigoje ma­tome narus, susirinkusieji ant ežero kranto aptaria įvykį. įsidėmėtina čia yra novelės herojaus laikysena. Autobusu jis važiuoja namo, virš ežero kyla mėnuo, jis prisimena Verleno eilėraščio eilutę: „kada gi pražys rug­sėjo rožės.“ Toliau jis svarsto: „Kažkodėl iškilo atmintyje žydintis rožių krūmas. Jau buvo pati rudens pabaiga. Lepūs žiedai sviro per tvorą, o tuoj turėjo prasidėti šalnos. Ir staiga supratau, ko nebuvo jų veiduose – jų veiduose nebuvo ateities“ (išretinta cituojant). Pamatyti, kad veide nematyti ateities, gali tik didelės akys.

Pokštais blykčiojančios novelės „Hamletas provincijos teatre“ pa­baigoje yra toks sidabrinės prabos beletristikos pasažas: čia herojus ir­gi važiuoja – rytiniu traukiniu – ir girdi visokias šnekas, tarp jų ir apie savo provincijos teatrą, kuriame netikėtai jam teko suvaidinti Hamletą, o tas teatras, pasirodo, sudegęs tą pačią naktį, kai herojus iš teatro iš­važiavo. „Po spektaklio kažkas neišjungė vieno prožektoriaus. Viskas su­degė. Ir ta prakeikta suknia (beje, irgi savotiška novelės herojė. – J. A.). Viskas. Ar nesakiau jums, kad pastatas buvo medinis?“

Paskutinis sakinys, kaip galėtų išsitarti A. Čechovas, vertas Aivazovskio teptuko…

Novelė „Kalėdų žvaigždė“ gal tradiciškiausia, gal labiausiai atsiskirianti nuo A. Ramono kūrybos. Joje pasakojama apie partizanus ir stri­bus, apie nušautą partizaną ir jo bendramoksli stribą. Novelėje esama kažin kas įprasto, girdėto, „unikalaus“ tokio temos perpratimo – ir tai yra liudijimas, kad vadinamasis gyvenimas, jei jis dėl tam tikrų priežasčių (dėl sovietinės ideologijos) negalėjo laiku išmąstytas ir iš naujo sukur­tas patekti į literatūrą, tai jam gali tekti ir ilgiau laukti savo laiko. O vis dėlto ir šioje novelėje gražiai matyti vien tik politinio žvilgsnio nepripa­žįstančio autoriaus požiūris ir supratimas: naktį pasiųstas saugoti ant grindinio suguldytų partizanų, pasigėręs iš po skverno nuolat išsitrau­kiamu buteliu naminės, visaip mėginęs pasididžiuoti prieš nušautąjį ir ant grindinio numestąjį partizaną, stribas „Smakelis atrėmė galvą į sie­ną ir žiūrėjo į retėjančius debesis virš bažnyčios bokštų. Žvaigždė su­spindo virš juoduojančio parko. Smakelis žiūrėjo į ją, ašaros plūdo iš akių ir vėlėsi neskustoje barzdoje, nepasiekdamos smakro“.

„Ir vienatvė, vienatvė, vienatvė. Kai jau nieko nebereikia, kai nebe­reikia net savo paties balso naktyje, drąsinančio save patį, guodžiančio save patį.“ Tai du sakiniai iš „Mikelio“, kaip jau užsiminta, liūdniausio ir skaudžiausio kūrinio lietuvių beletristikoje. Sieloms apsivalyti, nuskaidrėti šį kūrinį reikėtų išleisti atskira knyga su labai šviesiomis, op­timistiškomis iliustracijomis… Jį perskaitęs nebegali būti toks, koks bu­vai. Jo talpa – gaudžianti erdvė iki dangaus skliauto. Krentantį vandens lašą – visose to kritimo stadijose, lyg žmogaus gyvenimo stadijose – taip išjausti gali žmogus, iš tikrųjų pasiekęs paslaptingiausią ribą. (R. Vaitiekūno piešiniai, įdėti į „Ramybės kalvą“, labai dera prie knygos nuotaikų.)

„Ir kartą, teškenant fontanui tuščiame Universiteto kieme, jis pajuto, kaip su kiekvienu žodžiu, sakiniu atskyla smiltelė nuo akmens: juo labiau jos biro, tuo labiau jam norėjosi skubėti, skubėti ir tikėjo, karštligiškai tikėjo, ir nedrįso suabejoti niekada tuo tikėjimu, kad sudės viską į knygą, tuos žodžius, jausmus, virpesius, į tą vienintelę, tikrąją, kurioje ir bus viskas: ne gyvenimas, ne, ne, ne tai skundas, grožis, skausmas, išdavystė, gyvuliškasis Pano džiaugsmas, šviesa, šešėliai, spalvos, lietaus kvapas, paslaptingas rugių lauko švytėjimas rugpjūčio pilnaties šviesoje, kai žiba jie tarsi auksas iš vandens gelmės. Jis vaikščiojo, sėdėjo, gulėjo, gerdamas viską į save, ir vis jautė, kaip jaučia amžinai ištroškęs dykumos smėlis, kad dar daug daug daug turi įsisiurbti save, ir bėgant metams, atrodo, ryškėjo kontūrai, klojosi sluoksnį mintys – gal vien vaizdai – bet trūko to paskutinio, kažkokios pabaigos perėjimo kitur, kiton būtin.“

Reikia ir dar išrašyti kelias vietas iš „Mikelio“: „.„Jis nebevijo tos dviprasmiškos būsenos šalin, nebebijojo, kad išprotės, kad ta akinanti šviesa, kurią kadai regėjo sapne pavargęs, nutvieks ir sudegins viską ap­linkui, kad jis pats pavirs į baltą šviesą, blykstels akinamai viskas ap­linkui… „Kartais sekundę nustodavo rašęs, apsidairydavo nematančiomis šito pasaulio akimis, o pasąmonė vis tiek fiksuodavo sklendžiančius popieriaus lapus, platėjanti šviesos ruožą, krintanti pro praviras duris į tamsų koridorių, atsispaudusį jo bato pėdsaką (kažkada parėjo lietui pliaupiant šlapias ir purvinas)“.

1993 metų pavasari Antanas Ramonas, tada dirbęs „Metų“ redak­cijos prozos skyriuje, įteikė „Mikelį“. Greitai perskaičiau, ir apie apysa­ką kalbėjomės dviese. Antanai, sakiau, neužsigauk, bet apysaka vieto­mis man labai primena Broniaus Radzevičiaus romaną. Ar tai tavęs negąsdina? Jis tiesiog žaibiškai įsmeigė į mane nuskaidrėjusias akis ir tarė: dabar jau nieko nebepadarysi. Ir paprašė. Jei galima, kuo greičiau „Mikelį“ išspausdinti. Anksčiau „Metams“ jis buvo įdavęs, rodos, esė „Tristia postmeridiana“. Šitą prašė išspausdinti vėliau.

„Tiistia postmeridiana“ „Metai“ išspausdino jau po A. Ramono mirties.

Daug kartų skaitęs, o dabar vėl naujai skaitydamas „Mikelį“, nega­lėjau atsikratyti anuometinės mūsų šnekos, tos lyginimo užuominos. Bė­ginėdamas dabar knygoje išspausdinto esė „Nakties žodžiai“ puslapiais, buvau stačiai priblokštas kai kurių aiškių paralelių ir sąsajų. Citata iš „Nakties žodžių“: „Velionis rašytojas B. tvirtino, kad pirmasis sakinys tu­ri jau pasakyti viską, turėti savyje kaip potenciją viską, kas eis po to. Atrodo, tada supratau, bet dabar manau, kad reikėtų atsisėsti kada vakare ir iš lėto, neskubant vėl pergalvoti, atsiminti iš naujo. Atsimin­ti tiksliai pačius jo tada sakytus žodžius, tą vakarą Vilniaus skvere ant suoliuko, kai baigė žydėti alyvos, prisiminti dangaus melsvumą. debesis, čiurlius, gatvės ūžesį, vėjaraupių paliestą veidą, akis, akis – ir mokėjusias būti tik rimtas. <„.> Ir dabar kartais tie žodžiai sugrįžta iš praeities miglų, tarsi būtų tarti vakar, prieš valandą, prieš minutę. Go­džiu, kaip aidi jų atgarsis kambaryje, vis dar virpa oras, sujudintas lūpų, kurios jau seniai po žeme. <…> Gal tik Dievas žino, kiek naktų dar taip atsibusiu, kiek naktų dar stovėsiu prie šito lango ir kiek naktų dar galvosiu apie kadaise, baigiantis pavasariui, ištartus žodžius“.

Juo labiau įsiskaitau A. Ramono kūrybą, jo esė, iš kurių vieno čia išrašyta netrumpa citata, juo labiau stiprėja mintis: tai ne atsitiktinis panašumas, sutapimas, tai lemties ar dar ko rezonansas. B. Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ taip išgyveno savo herojaus gyvenimą, kad ir išėjo taip pat kaip ir jo herojus Juozas Daukintis. Ką čia kalbėti – romaną jis rašė ne apie Daukintį, o apie save ir pats sau nusibrėžė lemties linijas. „Mikelio“ herojus – vis labiau šituo imu tikėti – eina B Radzevičiaus nusakytu žodžių, nusiteikimų, pajautų takais. Kaip Juozo Daukinčio antrininkas yra pats autorius B. Radzevičius, taip „Mikelio“ apysakos herojus yra B. Radzevičius, o jo antrininkas – A. Ramonas. Arba: herojus – apysakos autorius, o antrininkas – B. Radzevičius…

Šiame rašinyje daug citatų; tiktai jos gali paremti čia sakomą min­tį: „Žinojo, kad yra šviesa, kurią mato tik jis, kad toje šviesoje jis mato tai, kas paslėpta nuo kitų: jis norėjo, kad ta šviesa bet kokia kaina, net mirties (Išretinta cituojant), kančios kaina nušvistų kiekvienam, ku­ris skaitys jo paskubomis prirašytus lapus, nes ta šviesa, kaip ir kiek­viena šviesa, atskleidžia dalelę, kad ir mažytę dalelę didžiulio, paslap­tingo, dieviško pasaulio“.

Kas daugiau ar mažiau yra susipažinęs su B. Radzevičiaus kūryba ir gyvenimu, tas gerai žino, kokią paslaptingą šviesą yra regėjęs „Prieš­aušrio vieškelių“ autorius.

Ir „Mikelio“ pabaiga, herojaus ir turbūt autoriaus likiminis išėji­mas: „Jis pavargo, šaltis kilo kūnu aukštyn, pajuto, kad krinta į juodą, be galo juodą siaurėjanti tunelį, lekia išskėtęs rankas, ir švilpia didžiu­liu greičiu pro šalį sukdamasis pasaulis.“

Kas yra susipažinęs su A. Ramono kūryba ir gyvenimu, tas žino, ko­kiu lemties tuneliu jis išėjo anapusin.

„Praėjusio viduvasario pavakare nelabai pėdų išmindžiotas takelis per Šarnelės pievas atvedė į kalvelę prie Vytauto Mačernio vienišo ka­po. Didelio likimo, didelės lemties žmonės nusiskiria ir takus prie savo amžinaties vietos. Išsiskyrusieji prigimtimi, išsiskiria ir amžinystėje.

Šiemet, spalio trisdešimtąją, bus jau penkeri metai, kaip amžinystė­je – Vilniaus Bernardinų kapinėse – Antanas Ramonas, parašęs „Mike­lį“ – kūrinį apie save ir apie lemties pirštu palytėtuosius.

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11 / Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika,