literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai

1996 m. Nr. 1

Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.

„Čia kaži kas yra!“ – tari, kai per­skaitai kokio autoriaus kūrinį. Nesi­seka iš sykio pasakyti, kas tenai yra, bet nuvoki. Kūrinyje blykstelėjo koks Įspūdingas vaizdas, posakis, mintis, kaži kaip originaliai nušviesta slėpininga žmogaus psichika. Taip kadaise (ir ne sykį) yra buvę ir su Rimanto Černiausko raštais, pasiro­džiusiais žurnaluose ar laikraščiuose: kaži kas yra ir kaži ko nėra. Praeina kiek laiko, vėl gauni paskaityti, ką R. Černiauskas parašė, ir įspūdis kiek kitoks, nors panašus. Pasakos kokį atsitikimą, ištrauks kokią istoriją, brūkštels keliais žodžiais, nubrėš kokio įvykio pradžią, o paskui ir tilindžiuoja tą įvykį lyg kokį varpą – eina aidas per metų metus, per žmonių likimus, per visokias kitas istorijas. Dažnai jau sunku ir pasakyti, ar tos istorijos tikros, ar išgalvotos. Savotiški beletrizuoti įvykių konspektai. R. Černiausko raš­tų herojų, didesnių ar mažesnių žmonelių, pasakojami ar išgyvenami įvykiai dažnai susiję su kokia legen­da, sapnu, išmone, kadaise girdėtu pasakojimu, nugludintu, nušerpetuotu daugybės lūpų. Nerasi tose istorijose ko nors, kas verstų iš kojų – atrodo, jog visi tų aprašymų žmonės atėjo į šį pasaulį graudokai pasišaipyti iš savo ir kitų aistrų, iš nemokėjimo gyventi, gyvenimo atbu­lai. Savo lemties keliais jie klibikš­čiuoja arba lekia vėjais klysdami, griuvinėdami ir visokių nelaimių persekiojami, nes kadaise proseniai yra kuo nors nusikaltę, atėmę savo artimui gyvybę (apysaka „Rudens žiedai“), kiti juokina pasaulį ir daro nejuokingas niekšybes dėl savo silpnabūdiškumo, bailaus paklusnumo („Puolęs angelas“), dar kiti užsispyrę nori perprasti kūrybos paslaptis, o kadangi jas permanyti – ne pakaušį pasikasyti, tai tenka vis dažniau pasitarti ne vien su kokiu „pagarsėjusiu“ rašytoju, bet ir su buteliuku ar nelemtu švirkštu („Lau­žai palėpėse“).

Skaitytojų palankumo R. Černiaus­ko apysakos pelno, man rodos, labiausiai dėl to, kad jis įdomiai, netikėtai, netgi kaži kaip gudriai pasakoja įvykius, istorijas, nuoty­kius. Kas iki šiol apie šią R. Čer­niausko knygą buvo rašyta, tai bemaž visur stipriausiąja iš trijų knygos apysakų laikyta „Rudens žiedai“. Tikriausiai šitaip ir yra: čia aprėpiama ganėtinai ilga mažo mies­telio nugyvento laiko atkarpa, seka­ma kelių kartų istorija, čia daug simbolikos, žmonių likimų, meilių, apgavysčių, paslapčių, lemties grū­mojimų. „Puolęs angelas“ yra kitoks: autorius pačioje apysakos pradžioje užsideda storus satyriko akinius ir pro jų stiklus svilina žmonių dvasios bjaurastis. Tai visai netolimų laikų vaizdelis. (Teisybės dėlei galėtume pasakyti, kad panašių, tik atvirkš­tinių, galime retkarčiais pamatyti ir dabar.) Šviesiojo socialistinio gyveni­mo šaukliai mokyklos direktoriui paliepia nuversti cementinį angelą, miestelio aikštėje pakylėtą ant aukšto raudonų plytų postamento. Apysakos pradžiai – vos ne idilė: „Tas rytas, kai turėjo griūti angelas, išaušo šiltas ir gražus. Sodas kvepėjo, dūzgė vabzdžiai ir mirgėjo žiedai. Pro atvertą miegamojo langelį įplaukdavo gaivūs pražystančios gamtos kvapai. Jei visa tai būtų jautęs mokyklos direktorius! Jo rankos virpėjo, galva tarsi pjuvenų prikimšta, o per šitokį vargą įsigytame šaldytuve nebuvo net butelio kefyro?“ O troškulys pasiutęs, kaip yra pasakęs kadaise vienas poetas… Sudribęs savo kabinete direktorius dirsteli pro langą. „Tebėra. Tebestovi prakeikta apsilaupiusi „višta“. Praeities atgy­venta, dar angelas vadinasi – galva kaip kiaušinis, akys išvirtusios, sparnai aplaužyti. Stovi kaip baidyklė tarp mokyklos ir bažnyčios“… Galima sakyti – tai antrosios stropiojo direktoriaus pagirios. Meilikaudamas jisai skambina kolūkio pirmininkui, bet suklysta, pasilabinęs su labu rytu, nes aname ragelyje pasišaipo, kad jau nebe rytas, direktorius meilikauja toliau, klausinėdamas, kaip pirmininkas draugas Rėbžda jaučiasi po vakarykščios, tarsi susirūpinęs sėjos reikalais, bet juk angelo nuvertimas – tokia svarbi politinė akcija, juk pirmininkas pažadėjo duoti traktorių, reikia nuversti, taip įsakyta iš rajono – „nuversime sako, visas religines atgyvenas“. Ir baisiausia bei pikčiausia: uolusis direktorius pajunta, kad jau niekas jo nesiklauso – ragelyje tiktai trumpas pypsėjimas…

Šitokiu kudirkišku braižu pasa­kojama visa angelo nuvertimo isto­rija, atskleidžianti žmogaus bailumą, menkumą, komunistinio rytojaus valdininkų idiotizmą, taip pat ir vadinamųjų eilinių žmonių buklumą, išmintį. Ši apysaka man pasirodė lygiausia, joje daug mažiau visokių nelabai žinia iš kur atklydusių pašalinių nuoskilų, kurių ganėtinai apstu išgyvenimų gilumu sodriau­sioje apysakoje „Rudens gėlės“. Be abejo, „Rudens gėlės“ psichologiškai yra jaukesnės, jos labiau kutena mūsų patirtį.

Patraukliausias R. Černiausko be­letristikos akcentas, man rodos, yra jo mokėjimas kaži kaip nepastebimai, lyg ir juokeliais, pasakyti išjaustą, apgalvotą tiesą. Tai jis daro be kokių nors išvedžiojimų, paaiškinimų. pasikliaudamas skaitytojo ar klausytojo patirtim – kas bus autoriaus neiš­aiškinta, galime pasitelkti savo pačių žinojimą. Atrodo, kad autorius nela­bai ir ieško kokių nors vienų ar kitų įvykių pateisinimų ar paaiškinimų, tad jis nėra ir įkyrus, primygtinai neeksponuoja beletristinių grožybių ar įmantrybių – pasako, kiek reikia, ir tiek. Jam dažnai ganėtinai lengvai pasiseka prašnekinti savo herojus ir aplinką. Keliuose žodžiuose kartais sutalpinama nemaža dalis charakterio savitumo. Šit į Trykšlius policininko uniforma grįžta apysakos „Rudens žiedai“ narsuolis Rėkus: „Jis ėjo Trykšlių gatve; skubiai užsivarstė pirkių langinės, ir baugščios akys žvelgė jam įkandin.

– Ubagai! – rėkė jis įsisprendęs. – Tik už akių jūs drąsūs! Kas man dabar beprikiš Georgijaus ordiną. Prosu vam! – ir spardė iš eilės visų kaimynų duris.“

Apysaka „Laužai palėpėse“ man pasirodė „susiūta“, ir dėl to susiu­vamo joje žmonės ir kalba kaži kaip nelabai natūraliai, ir tik tose vietose, kuriose aplinkybės kyšteli kokią juokingesnę, satyriniam balsui tinka­mesnę progą – autorius atsigauna, išplaukia ar tik ne į savesnius vande­nis. Tokios vietos yra pasipūtusios rašytojo Eriko Pauliaus šnekos. Į akis krito dar vienas dalykas, ko gero, būdingas daugeliui autorių: net plastiškiausioje apysakoje „Rudens žiedai“ kuo labiau veiksmas artėja prie mūsų dienų, tuo labiau apysa­kos koloritas blėsta, sausėja. Gal iš atminties paveikslą tapyti lengviau?

O kam tas šio rašinio pradžioje pasakytas – „Čia kaži kas yra!“ Ogi taip pat dėl jau minėtojo – kaži ko ir nėra. Tekstą disciplinuoti R. Čer­niauskui reikėtų. Dar labiau reikėtų, kad kas nors būtų sudėjęs (arba nubraukęs!) kablelius. Net tiesioginė kalba knygoje ne vienur skiriama nei šiaip, nei taip. Šios knygos, kurios redaktorius, matyt, yra pats autorius, moksleiviams per sintaksės pamokas duoti negalima.

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.