Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai
1996 m. Nr. 1
Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.
„Čia kaži kas yra!“ – tari, kai perskaitai kokio autoriaus kūrinį. Nesiseka iš sykio pasakyti, kas tenai yra, bet nuvoki. Kūrinyje blykstelėjo koks Įspūdingas vaizdas, posakis, mintis, kaži kaip originaliai nušviesta slėpininga žmogaus psichika. Taip kadaise (ir ne sykį) yra buvę ir su Rimanto Černiausko raštais, pasirodžiusiais žurnaluose ar laikraščiuose: kaži kas yra ir kaži ko nėra. Praeina kiek laiko, vėl gauni paskaityti, ką R. Černiauskas parašė, ir įspūdis kiek kitoks, nors panašus. Pasakos kokį atsitikimą, ištrauks kokią istoriją, brūkštels keliais žodžiais, nubrėš kokio įvykio pradžią, o paskui ir tilindžiuoja tą įvykį lyg kokį varpą – eina aidas per metų metus, per žmonių likimus, per visokias kitas istorijas. Dažnai jau sunku ir pasakyti, ar tos istorijos tikros, ar išgalvotos. Savotiški beletrizuoti įvykių konspektai. R. Černiausko raštų herojų, didesnių ar mažesnių žmonelių, pasakojami ar išgyvenami įvykiai dažnai susiję su kokia legenda, sapnu, išmone, kadaise girdėtu pasakojimu, nugludintu, nušerpetuotu daugybės lūpų. Nerasi tose istorijose ko nors, kas verstų iš kojų – atrodo, jog visi tų aprašymų žmonės atėjo į šį pasaulį graudokai pasišaipyti iš savo ir kitų aistrų, iš nemokėjimo gyventi, gyvenimo atbulai. Savo lemties keliais jie klibikščiuoja arba lekia vėjais klysdami, griuvinėdami ir visokių nelaimių persekiojami, nes kadaise proseniai yra kuo nors nusikaltę, atėmę savo artimui gyvybę (apysaka „Rudens žiedai“), kiti juokina pasaulį ir daro nejuokingas niekšybes dėl savo silpnabūdiškumo, bailaus paklusnumo („Puolęs angelas“), dar kiti užsispyrę nori perprasti kūrybos paslaptis, o kadangi jas permanyti – ne pakaušį pasikasyti, tai tenka vis dažniau pasitarti ne vien su kokiu „pagarsėjusiu“ rašytoju, bet ir su buteliuku ar nelemtu švirkštu („Laužai palėpėse“).
Skaitytojų palankumo R. Černiausko apysakos pelno, man rodos, labiausiai dėl to, kad jis įdomiai, netikėtai, netgi kaži kaip gudriai pasakoja įvykius, istorijas, nuotykius. Kas iki šiol apie šią R. Černiausko knygą buvo rašyta, tai bemaž visur stipriausiąja iš trijų knygos apysakų laikyta „Rudens žiedai“. Tikriausiai šitaip ir yra: čia aprėpiama ganėtinai ilga mažo miestelio nugyvento laiko atkarpa, sekama kelių kartų istorija, čia daug simbolikos, žmonių likimų, meilių, apgavysčių, paslapčių, lemties grūmojimų. „Puolęs angelas“ yra kitoks: autorius pačioje apysakos pradžioje užsideda storus satyriko akinius ir pro jų stiklus svilina žmonių dvasios bjaurastis. Tai visai netolimų laikų vaizdelis. (Teisybės dėlei galėtume pasakyti, kad panašių, tik atvirkštinių, galime retkarčiais pamatyti ir dabar.) Šviesiojo socialistinio gyvenimo šaukliai mokyklos direktoriui paliepia nuversti cementinį angelą, miestelio aikštėje pakylėtą ant aukšto raudonų plytų postamento. Apysakos pradžiai – vos ne idilė: „Tas rytas, kai turėjo griūti angelas, išaušo šiltas ir gražus. Sodas kvepėjo, dūzgė vabzdžiai ir mirgėjo žiedai. Pro atvertą miegamojo langelį įplaukdavo gaivūs pražystančios gamtos kvapai. Jei visa tai būtų jautęs mokyklos direktorius! Jo rankos virpėjo, galva tarsi pjuvenų prikimšta, o per šitokį vargą įsigytame šaldytuve nebuvo net butelio kefyro?“ O troškulys pasiutęs, kaip yra pasakęs kadaise vienas poetas… Sudribęs savo kabinete direktorius dirsteli pro langą. „Tebėra. Tebestovi prakeikta apsilaupiusi „višta“. Praeities atgyventa, dar angelas vadinasi – galva kaip kiaušinis, akys išvirtusios, sparnai aplaužyti. Stovi kaip baidyklė tarp mokyklos ir bažnyčios“… Galima sakyti – tai antrosios stropiojo direktoriaus pagirios. Meilikaudamas jisai skambina kolūkio pirmininkui, bet suklysta, pasilabinęs su labu rytu, nes aname ragelyje pasišaipo, kad jau nebe rytas, direktorius meilikauja toliau, klausinėdamas, kaip pirmininkas draugas Rėbžda jaučiasi po vakarykščios, tarsi susirūpinęs sėjos reikalais, bet juk angelo nuvertimas – tokia svarbi politinė akcija, juk pirmininkas pažadėjo duoti traktorių, reikia nuversti, taip įsakyta iš rajono – „nuversime sako, visas religines atgyvenas“. Ir baisiausia bei pikčiausia: uolusis direktorius pajunta, kad jau niekas jo nesiklauso – ragelyje tiktai trumpas pypsėjimas…
Šitokiu kudirkišku braižu pasakojama visa angelo nuvertimo istorija, atskleidžianti žmogaus bailumą, menkumą, komunistinio rytojaus valdininkų idiotizmą, taip pat ir vadinamųjų eilinių žmonių buklumą, išmintį. Ši apysaka man pasirodė lygiausia, joje daug mažiau visokių nelabai žinia iš kur atklydusių pašalinių nuoskilų, kurių ganėtinai apstu išgyvenimų gilumu sodriausioje apysakoje „Rudens gėlės“. Be abejo, „Rudens gėlės“ psichologiškai yra jaukesnės, jos labiau kutena mūsų patirtį.
Patraukliausias R. Černiausko beletristikos akcentas, man rodos, yra jo mokėjimas kaži kaip nepastebimai, lyg ir juokeliais, pasakyti išjaustą, apgalvotą tiesą. Tai jis daro be kokių nors išvedžiojimų, paaiškinimų. pasikliaudamas skaitytojo ar klausytojo patirtim – kas bus autoriaus neišaiškinta, galime pasitelkti savo pačių žinojimą. Atrodo, kad autorius nelabai ir ieško kokių nors vienų ar kitų įvykių pateisinimų ar paaiškinimų, tad jis nėra ir įkyrus, primygtinai neeksponuoja beletristinių grožybių ar įmantrybių – pasako, kiek reikia, ir tiek. Jam dažnai ganėtinai lengvai pasiseka prašnekinti savo herojus ir aplinką. Keliuose žodžiuose kartais sutalpinama nemaža dalis charakterio savitumo. Šit į Trykšlius policininko uniforma grįžta apysakos „Rudens žiedai“ narsuolis Rėkus: „Jis ėjo Trykšlių gatve; skubiai užsivarstė pirkių langinės, ir baugščios akys žvelgė jam įkandin.
– Ubagai! – rėkė jis įsisprendęs. – Tik už akių jūs drąsūs! Kas man dabar beprikiš Georgijaus ordiną. Prosu vam! – ir spardė iš eilės visų kaimynų duris.“
Apysaka „Laužai palėpėse“ man pasirodė „susiūta“, ir dėl to susiuvamo joje žmonės ir kalba kaži kaip nelabai natūraliai, ir tik tose vietose, kuriose aplinkybės kyšteli kokią juokingesnę, satyriniam balsui tinkamesnę progą – autorius atsigauna, išplaukia ar tik ne į savesnius vandenis. Tokios vietos yra pasipūtusios rašytojo Eriko Pauliaus šnekos. Į akis krito dar vienas dalykas, ko gero, būdingas daugeliui autorių: net plastiškiausioje apysakoje „Rudens žiedai“ kuo labiau veiksmas artėja prie mūsų dienų, tuo labiau apysakos koloritas blėsta, sausėja. Gal iš atminties paveikslą tapyti lengviau?
O kam tas šio rašinio pradžioje pasakytas – „Čia kaži kas yra!“ Ogi taip pat dėl jau minėtojo – kaži ko ir nėra. Tekstą disciplinuoti R. Černiauskui reikėtų. Dar labiau reikėtų, kad kas nors būtų sudėjęs (arba nubraukęs!) kablelius. Net tiesioginė kalba knygoje ne vienur skiriama nei šiaip, nei taip. Šios knygos, kurios redaktorius, matyt, yra pats autorius, moksleiviams per sintaksės pamokas duoti negalima.