Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 

Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28

 

Sunkią paskutinio atsisveikinimo valandą mintis apie ateitį dūžta atsitrenkusi į nematomą sieną, ir lieka tik atmintis, sugrąžinanti atgal keletą dešimtmečių ir atgaivinanti dešimtis susitikimų, kuriais, atrodo, stengiesi nustumti į šalį suvokimą, kad tokių susitikimų daugiau nebebus. Nebepasikviesi rašytojo į susitikimą su universiteto literatais, rašančiais savo darbus apie jo kūrybą, nebepasikvies ir jis jų visų į savo Zervynas, nebeišrikiuos grybautei nepaprastai šviesiame Dzūkijos šile, nebepapasakos, nebeaprodys kelis dešimtmečius lyg kregždės lipdyto savo būsto, savo sumeistrauto ąžuolinio stalo, knygų lentynos ar virtuvės spintelės, nebepasidžiaugs įvairiausių staliaus įrankių kolekcija savo dirbtuvėje, neužmiršdamas pasakyti, kad štai šituos jam padovanojo plunksnos draugas.

Kalbėdami apie rašytoją, dirbtuvės įvaizdį mes dažniausiai vartojame metaforiškai. į šitą virtualią dirbtuvę lankytojus rašytojas leisdavosi nenoriai, lyg sakydamas, kai kada ir iš tiesų pasakydamas, kad joje gimę dirbiniai atiduoti skaitytojui, o kiek ten pjuvenų ar drožlių likę, kiek darbo valandų ar nemigo naktų atiduota, telieka paties meistro reikalas.

Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pradžios nacionalinės literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas. Mintyse kaip asmeninės bibliotekos lentynoje išrikiuoju visas rašytojo knygas: novelių rinkiniai ir rinktinės „žydi bičių duona“, „Rugsėjo paukščiai“, „Horizonte bėga šernai“, „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“, „Vieškelyje džipai“, apysakos „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“, „Vargonų balsas skalbykloje“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“, romanas „Smėlynuose negalima sustoti“, pokalbių ir apmąstymų knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“.

Net tam, kas perskaitė ir ne visas rašytojo knygas, susitikimas su jo kūryba dažniausiai įsimindavo visam laikui. Todėl žinia apie rašytojo mirtį skaudžiai užgavo tūkstančių jo skaitytojų širdis. Tūkstančiai – ne nekrologinė klišė. Prisiminkim: mūsų atgimimo priešaušryje, 1989-aisiais, ilgus metus stalčiuje išgulėjusios jo apysakos „Skruzdėlynas Prūsijoje“ ir „Vargonų balsas skalbykloje“ išėjo 30 tūkst. egzempliorių tiražu ir greitai dingo iš knygynų lentynų. Prisiminkim: jo kūryba jau kelis dešimtmečius nagrinėjama vidurinėje mokykloje, studijuojama universitetų ir kolegijų humanitariniuose ar filologijos fakultetuose, apie ją parašyta tūkstančiai vidurinės mokyklos abiturientų rašinių, aukštųjų mokyklų bakalaurų ir magistrų darbų, ji analizuota ne vienoje disertacijoje, ji nuolat gretinama ir lyginama su klasikos palikimu, ji pelnytai įvertinta beveik visomis Lietuvoje buvusiomis ir esančiomis premijomis. O pats rašytojas, lyg negirdomis ir nemačiomis praleisdamas visus pripažinimus ir įvertinimus, toliau tikrino, svėrė, šlifavo kiekvieną net seniai parašytą žodį.

Man teko gyvenime laimė ilgėliau pasėdėti prie Juozo Apučio knygų. Be kitų pamokų, gavau ir tokią: negali būti taip, kad tavo parašytame tekste nebūtų ką keisti ar taisyti. Aukščiausio įvertinimo susilaukusioje novelių knygoje „Vieškelyje džipai“ vieną iš trijų dalių sudaro atverstinės novelės, savotiškos novelių poros, kai nauja novelė pratęsia prieš du ar tris dešimtmečius parašytosios veikėjų gyvenimus. Pats tokių novelių atsiradimas – drąsus, novatoriškas kūrybinis eksperimentas. Bet labiausiai mane nustebino tai, kad iš aštuonių skaitytojui puikiai žinomų novelių neradau nė vienos, prie kurios vėl nebūtų prisilietusi autoriaus ir redaktoriaus ranka. Dar daugiau: neradau nė vieno puslapio, kuriame nebūtų dešimties dvidešimties tokių prisilietimų. Jis tvirtai laikėsi nuostatos nekeisti kadaise parašytų kūrinių esmės, išsaugoti jų autentiškumą. Jo rankos prisilietimus patyrė tik smulkiausi teksto elementai: čia patikslintas epitetas, čia pakeista žodžių tvarka, čia sustiprinta intonacija. Joks labiausiai patyręs ar priekabiausias redaktorius to nebūtų padaręs, nebūtų net daręs, paprasčiausiai būtų nepastebėjęs, kad dar galima kažką padaryti. Taip su savo tekstais dirbo tik didieji literatūros klasikai.

Jau gulėdamas mirties patale, jis vis redagavo pakartotiniam leidimui rengiamą savo apysakų rinktinę. Nedaug nusikalsčiau teisybei pasakydamas, kad jo darbšti ranka amžinam poilsiui sustingo virš redaguojamo teksto lapo.

Velionis iš tiesų saviems ir svetimiems tekstams redaguoti yra paaukojęs sunkiai apskaičiuojamą gyvenimo dalį. Ar dirbdamas eiliniu laikraščio literatūros skyriaus bendradarbiu, ar eidamas žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, jis perskaitė tūkstančius puslapių ne tik širdį džiuginančios talentingos kūrybos, bet ir mėgėjiškos rašliavos. Rašliavą jis taktiškai, bet principingai atmesdavo, talentingais kūriniais mėgo ir mokėjo pasidžiaugti ne tik privačiuose pokalbiuose, bet ir viešumoje. Ypač įsimintini jo straipsniai apie pirmąsias jaunųjų prozininkų knygas. Kiek ten profesionalių įžvalgų, kiek pranašingų numatymų, kiek individualių patarimų ir konsultacijų! Per šimtą straipsnių ir recenzijų paliko Juozas periodikos puslapiuose, bet net raginamas neprisirengė jų sudėti į knygą. Reikėtų tai padaryti kad ir be jo, kad ir ne pačiais palankiausiais lietuviškai knygai laikais. Pats Juozas yra palikęs gražų ir sektiną pavyzdį: kai Bronius Radzevičius, nebaigęs redaguoti savo „Priešaušrio vieškelių“, iškeliavo amžinybėn, Juozas Aputis porai metų atidėjo į šalį savo popierius ir ėmėsi mirusio plunksnos draugo rankraščių.

Dar viena reikšminga kūrybinės veiklos sfera, į kurią jis prasmingai investavo savo talentą, – vertimai. Jis vertė A. Čechovą ir V. šukšiną, J. Trifonovą ir V. Bykavą, – rašytojus, artimus jam savo dvasia, pasaulio ir žmogaus supratimu, nusistatymu ir laikysena socialinės sistemos atžvilgiu.

Rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, redaktorius. Prie visų šitų profesinių, pareigybinių apibūdinimų būtina pridėti svarbiausią – žmogus. Kaip kiekvienas didelis menininkas, jis buvo ne tik gili, bet ir sudėtinga, prieštaringa asmenybė, atvirai ir negailestingai reflektuojanti tiek jam tekusio laiko ir gyvenimo, tiek ir savo vidinius prieštaravimus, padarytas klaidas. Sąžinės fenomeną, dažnai sutinkamą jo kūriniuose, jis nuolat nešiojosi ir savyje. Tiesos ir moralinės atsakomybės kriterijus jis vienodai taikė ir aplinkiniams, ir sau.

Net sunkiausiais metais nepasidavęs konjunktūrai, niekada neištaręs veidmainingų prisitaikymo žodžių, o tuos, kurių negalėjo ištarti viešai, ilgam užrakindavęs stalčiuje, rašytojas giliau už daugelį mūsų įkvėpė laisvės oro gūsį, aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo judėjime, Sąjūdžio veikloje, asmeniškai sau nesiekdamas nieko, gal tik žodžio laisvės, teisės sakyti tiesą, laisvo laiko ir ramybės po Zervynų dangumi, prie tyliai čiurlenančios Ūlos.

Per anksti ir labai nelauktai atėjo šita absoliučios laisvės, skaudžios tiesos ir nedrumsčiamos ramybės valanda. Ir palydėjom Juozą Aputį jau į amžinos ramybės šalį, o ne į jo numylėtas Zervynas, iš kurių po mėnesio ar pusmečio sugrįžtų su pluoštu naujų novelių, apysaka ar romanu. Suprantu, kad to jau niekada nesulauksime, ir lieka tik guostis, kad išeidamas jis paliko ne tik šviesaus žmogaus atminimą, bet ir dorą, sąžiningą, plastišką ir įtaigų prozininko žodį, prie kurio dar ne kartą sugrįšime, kai panorėsime pabūti tikrame, skaidraus liūdesio ir šviesios vilties apgaubtame jo meniniame pasaulyje