literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Nusikaltėliai į klausimą neatsako

1996 m. Nr. 3

 

Antanas Kryžanauskas. Už ką? – Vilnius: UAB „Saulės vėjas“, 1995. – 160 p.

Vietoj recenzijos

„Užkasti kanalų ir kelių statybose, uždusę ar sutraiškyti šachtose, badu mirę taigoje vieno tenorėjo, kad apie jų kančias ir mirtį sužinotų tėvynė.
Aš, vienas likusių gyvų ir sugrįžusių, vykdydamas jų testamentą, imuosi kiek sugebėsiu, visa tai apra­šyti. Reikia rašyti dar ir dėl to, kad tie, kurie atsakingi už niekuo nepateisinamą, neturėjusį pavyzdžio pasaulyje terorą, dabar atkakliai tyliai, tikėdamiesi, kad jų nusikalstamus darbus padengs užmaršties dulkės.“

Šie keli skausmo rašalu sumirkę sakiniai – iš įspūdingos politinio tremtinio, nepriklausomos Lietuvos mokytojo Antano Kryžanausko atsi­minimų (rašytų 1965–1975 metais) knygos. Gal jau ir yra suskaičiuota kiek iki šiol Lietuvoje išspausdinta ar išleista panašaus pobūdžio kūrinių, kurie turėjo į pažinimo erčią iš istori­jos gūdumos ištraukti siaubingąjį so­vietinio tautų genocido laiką, baisiuo­sius metus nuo 1940-ųjų „Stalino saulės“ vasaros. Pamename tą sūku­ringąjį laikotarpį, kai gaudyte gaudė­me buvusių tremtinių, politinių kali­nių pasakytą ar išspausdintą žodį. Pirmasis toks buvo Dalios Grinkevičiūtės, pavadintas „Prie Laptevų jū­ros“, pasirodęs tuometiniame „Perga­lės“ žurnale ir kaip joks kitas rašinys (neišskiriant ir meninės kūrybos!) ge­ležinės stiprybės balsu trenkęs į mū­sų nusistovėjusius protavimus ir jau­senas. Šiandien tvirtai galime pasakyti, jog Dalia Grinkevičiūtė savo ledjūrio žodžiais tais 1988 metais su­stiprino ne vieno apsisprendimą, iš­tartą sau arba jau nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų, arba po Vengrijos įvykių, arba jau daug vėliau – po 1968-ųjų Prahos pavasario užgniaužimo.

Antrasis toks žodis – bent jau man ir daugeliui mano pažįstamų – buvo Antano Kryžanausko atsiminimai „Už ką?“, išspausdinti po metų, 1989-aisiais, tame pačiame „Pergalės“ žurnale. Tai buvo sakytum koks naujųjų laikų istorijos vadovėlis, kuriame iš­mintingas, daug iškentėjęs žmogus, gūžčiodamasis po savo tėvynės sto­gu, slėpdamasis nuo piktavalės akies (daug kas baidėsi iš Sibiro sugrįžusių tremtinių), santūriai, tramdydamas nepelnytai (koks menkas šitame fone šis žodis!) primestos kančios balsą, pasakojo apie savo kartos žmonių, inteligentų, lemtį nuo 1941 metų bir­želio keturioliktos dienos, kai gyvuli­nių vagonų ešelonai su nekaltais žmonėmis pajudėjo visos Lietuvos ge­ležinkelių voratinkliu. Reikšmingiau­sia Antano Kryžanausko atsimini­muose kaip tik buvo ir yra tas vyriš­kai sugniaužtas kumštis ir stoiška savitvarda, kai iš lėto, pasvarstant, įterpiant kokių objektyvių istorijos faktų, kuo toliau, tuo labiau prisijau­kinant labai ryškiu beletristo talentu apdovanotą plunksną, piešiama tuo­metinė sistema, jos išugdyti tipai, taip pat jos grūdinamų žmonių pa­veikslai. Čia bene pirmą sykį lietuvių literatūroje (rusų beletristikoje pirma­sis tai padarė A. Solženicynas apysa­koje „Viena Ivano Denisovičiaus die­na“) skaitytojas, pirmiausia tas, kuris nė iš tolo nebuvo matęs sovietinių la­gerių ir girdėjęs tik apie fašistinius, prieš savo akis išvydo baisų sovieti­nės ideologijos užnugarį, slaptuosius naujosios epochos žmogaus niekini­mo ir žudymo įrenginius. Ir D. Grinkevičiūtės, ir A. Kryžanausko atsimi­nimai buvo pirmieji stiprūs, neatre­miami papurtymai už apykaklės ir tiems, kurie iki pat tol vaikščiojo „šviesios“ komunistinės ateities ke­tais ir užsimerkę į atlapus ar į gim­nastiškos suknelės petnešas segėsi komjaunimo ženkliuką, tiems, kuriems savo krašto ir jo žmonių likiminė praeitis buvo nugrimzdusi į miglą. Taip, gal iš dalies ir teisybę A. Kryžanausko knygos įžangoje šiandien rašo tvirtoji autoriaus gyvenimo palydovė Onutė Kryžanauskienė, kad tokios „knygos dabar nebeturinčios paklausos“, bet dar didesnę teisybę pasako taip pat ji pati: „<…> tokio turinio knygos rašomos ne publikos skoniui pataikauti, o skaudiems tra­giškiems tautos istoriniams įvykiams įamžinti.“ Tokia yra teisybė, palydė­jusi A. Kryžanausko atsiminimus „Pergalėje“, dabar jau išėjusius atski­ra knyga; gyvenimas nesustojo, nepa­jusime, kaip ateis visai naujos kar­tos, kurios tokias knygas skaitys taip, kaip mes dabar susidomėję skaitome apie garsiuosius ano šimt­mečio Lietuvos žmonių sukilimus, Kražių skerdynes ar Pirmąjį pasauli­nį. Įsivaizduokime, koks gerumas bū­tų dabar turėti tokios stiprybės prisi­minimų iš tų laikų!

Dar vienas dalykas brangus A. Kryžanausko knygoje: būdamas geros at­minties, čia jis pasakoja apie daugy­bę žmonių, su kuriais susidūrė, įvai­rių tautybių žmonių, ir iš tų pasakojimų sovietinio genocido „svo­ris“ padidėja iki protui nebesuvokiamo idiotizmo. Yra šioje knygoje iki šiol gal ne vienam negirdėtų dalykų – kaip Lietuvos tremtinius Sibiro ply­nėse lankė pats tuometinis saugumo komisaras, o vėliau rašytojas, kai ku­rių jautrių žmonių laikytas net tra­giška asmenybe,.. – A. Guzevičius, kaži koks Petkevičius (gal tas pats, kuris paskui aptarnavo storasienius rūmus priešais buvusį Iljičiaus pa­minklą?). Knygoje šmėsteli ne viena garsi pavardė iš nepriklausomos Lie­tuvos laikų (Šakenis, Stulginskis, Tonkūnas, Tamošaitis ir kt.), įdomiu liudijimų, kaip jautėsi gniuždomas, sąžinės balsą priverstas slopinti An­tanas Žukauskas-Vienuolis. (A. Kryžanauskas, po tremties kiek pabuvęs Lietuvoje, ruošėsi kuriam laikui grįžti į Sibirą ir A. Vienuoliui pasisakė nu­vešiąs Sibiro lietuviams lauktuvių. „Rašytojas pašoko, paėmė mane už rankų ir susijaudinęs ėmė prašyti: – Nereikia!.. Nevežk!.. Netikėkite „Puodžiūnkiemiu“… Tai ne mano kū­rinys. Aš vienas jo taip nebūčiau pa­rašęs… Tai išprievartautas vaisius… Nevežk!.. “) Šiurpu skaityti, kaip pačią pirmą dieną, kai sugrūdo į gyvulinius vagonus, išskirti Ona ir Antanas Kryžanauskai metų metais ieškojo vie­nas kito, kaip jai pavyko grįžti į Lie­tuvą anksčiau už savo vyrą ir kaip ji vėl buvo nuteista ir išvežta į Dono stepes Volgos–Dono kanalo kasti. La­geryje būdamas knygos autorius iš savo žmonos gauna laišką: „<…> tė­vas vežęs rogutėmis iš kaimo bulvių maišelį, iškeistą į paskutinį švarką, ir sukniubęs, neprivežęs jų iki bara­ko. Sielvarto ir bado pakirsta, netru­kus mirusi ir motina…“ Ir čia prasi­veržia tramdytas skausmas: „Atėjū­nai, jėga įsiveržėt į mūsų tėvynę, skelbdami visam pasauliui, kad at­ėjote panaikinti skriaudų, prievartos ir neteisybės! Ką patys darote?! Kam žudote nekaltus žmones?!“

Sibiro sniegynais nuskambėjęs klausimas… Deja, sovietinėje imperi­joje kaltininkų nebuvo – visi vykdė neįvardytojo, nematomojo, nepilna­vertiškojo šėtono valią.

Didelę žmogaus pažinimo, aplinkos suvokimo dovaną ir talentą visa tai išreikšti žodžiais turėjo Antanas Kryžanauskas. Literato prigimtis visą lai­ką jį ragino rašyti, kurti. Šioje knygo­je išspausdintame dienoraščio žiup­snelyje 1936 m. balandžio 10 dienos pastabose skaitome: „Užmiršau tave, miela plunksna. Bet ir ką tu man bū­tum pasakius, kai gyvenimas toks nuobodus ir ramus. Kaip apleisto dvaro apleistas tvenkinys. Tik tada atsimenu, kai krūtinę suspaudžia, supurto liūdesio ar džiaugsmo drebu­lys.“

Skaitytojui, dar neskaičiusiam kny­gos, čia pateiksime kelias citatas – jos turėtų parodyti ir dalelytę kūrinio tūrio, ir meniškumo lygį:

„Atėjusysis pareigūnas buvo visiems ge­rai pažįstamas žiaurus ir klastingas šunvedys, pavarde Ivanovas. Kasdien su savo pilku vilkšuniu jis slankiodavo po sandėlį ar kirtavietes. Nelauktai pasirodydavo bri­gadoje, Ir vargas tam, kurį aptikdavo sėdintį, nedirbantį: jo vilkšunis ilgam atim­davo norą prisėsti.
Nuskustas, karštu kompresu ir odekolonu „atšviežintas“, šunvedys pareiškė:
– Šiandien nušoviau jūsų žemietį.
Strielčiūnas išplėtė akis.
– Taip, nušoviau, – išdidžiai patvirtino šunvedys. – Bėgo, b… Pražudė arklį ir pats pabėgo. Aš su šunim pasivijau ir jį nušoviau.
„Atsišiviežinęs“ jis buvo geros nuotaikos ir, matyt, norėjo pasigirti kirpėjui savo žygdarbiu.
– Kai pavijau, jis, b… atsiklaupė ir ėmė maldauti, kad nešaučiau. Girdi, nė nemanęs bėgti. Kai jo arklį suvažinėję, jis nusi­gandęs ir tik norėjęs pereiti į lagerį Nr. 5. Aš jį nušoviau! Visiems pagąsdinti“.

„Liesos blauzdos, įkištos į plačius kerzinių batų aulus, o žiemą į plačius velti­nius, atrodė kaip arbatiniai šaukšteliai uz­bekiškose pialose.“

„Prasidėjus šalčiams, vokiečius belais­vius į darbą varydavę vis dar su vasariška jų uniforma. Viename lageryje belaisviai sustreikavę, reikalaudami šiltesnės apran­gos. Kitą dieną prie lagerio buvę pastatyti keli galvijiniai vagonai. Streikuojančius be­laisvius, pažadėję, kad nuveš į šiltesnius kraštus, suvarę į tuos vagonus, užrakino ir, nuvežę į nuošalų atsarginį kelią, pali­ko. Kaliniai, rytais eidami į darbą, o vaka­rais grįždami, girdėjo iš tų užrakintų vago­nų kasdien vis silpnėjančius šauksmus ir dejones. Ir kai pagaliau vagonai visiškai nutilo, garvežys juos kažkur išvežė.“

…1988 metų vasarą pas tuometi­nės „Pergalės“ žurnalo vyriausiojo re­daktoriaus pavaduotoją Ramūną Klimą už­ėjo senyvas aukšto stoto vyras su ne­diduke žmona. Ona ir Antanas Kryžanauskai tąsyk atnešė nemažą atsiminimų rankraštį. Tai ir buvo da­bar atskira knyga išleistieji „Už ką?“ Tų pačių metų lapkritį žurnalo re­daktorius Feliksas Vaitiekūnas, sociologė R. Tamošiūnienė ir šio rašinio auto­rius sėdėjome ir jaukiai šnekučiavo­mės Kryžanauskų bute Vilainiuose šalia Kėdainių. Iš lėto, apgalvodamas kiekvieną žodį, apie savo ir visos Lie­tuvos tremtinių lemtį pasakojo prisi­minimų autorius. Kaži kodėl žmogiškai buvo nejauku matyti, kokiu kūrybos ir pasakytos teisybės džiaugsmu nušvito Antano Kryžanausko veidas ir silpnėjančios akys, kaip nervingai krustelėjo rankos. Kai pavakary ir Antanas Kryžanauskai mus į Kėdainių gelžkelio stotį ir kai jau sėdėjome vagone, žiūrėdamas į juos, į ilgu tamsiu lietpalčiu apsivilkusį Antaną Kryžanauską, stovintį prie papilkavusios geležinkelio stoties sienos, staiga pasijutau nuklydęs į savo vaikystės ir jaunystės iliuzijas: man pasirodė, kad likimas lėmė pir­mąkart susitikti tikrą rašytoją ir dar būti jo išlydimam…

P. S. Neiškęsiu nepasakęs: įvairios leidyklos ir spaustuvės dabar išlei­džia baisiai daug knygų, nemažai ge­rų ir reikalingų. Tačiau taip pat bai­siai negerai, kad jų leidimo jau daž­nai nebeprižiūri lituanisto ar šiaip kalbos mokovo akis. Ir šioje neeilinė­je knygoje liūdnokai atrodo klaidų klaidelės. Čia jau ne lėšų reikalas, o paprasčiausio rūpesčio, paprašymo, kad tekstu perbėgtų išmananti akis. Šioje knygoje tokios akles ypač reikė­jo baigiamajam žodžiui.

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.