Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos
1994 m. Nr. 12
Spalio 14–16 d. būrys lietuvių poetų iš Vilniaus ir kitų miestų susirinko Druskininkuose. Kartu su jais atvyko ir keli latvių poetai, pasikalbėti apie poezijos tekstus ir kontekstus (tokia buvo teorinė šiųmetinio poetinio Druskininkų rudens tema) atvažiavo literatūrologų, kritikų, eseistų, istorikų. Poetinio rudens iškilmėse dalyvavo Druskininkų muzikos mokyklos dūdų orkestras, dainininkas Danielius Sadauskas, kurorto mokyklų literatai, miesto vadovybė.
„Tekstų ir kontekstų“ temos turinys, kaip pabrėžė ne vienas pranešėjas ir diskutantas, itin platus, daugialypis, todėl ir nuomonių buvo visokių. Bene dažniausiai visi užkliūdavo už minties, kad poezijos kontekstas yra autoriaus gyvenimas, tai, ką jis sugeria iš aplinkos – materialiosios ir dvasinės. Keičiantis visuomenės gyvenimo nuostatoms, laiko tėkmei jas griaunant, keičiasi ir kūrybos kontekstas. Dabar tas pasikeitimas ypač ryškus, sakė Kornelijus Platelis. Marijus Jonaitis, kalbėdamas apie praeito laiko ir šiandienos sąsajas, išsitarė, kad dabar laiko tąsa tarytum ir nutrūko ir kūrybai išgauti kokią prasmę darosi nelengva. Konferencijoje dar kalbėjo A.Marčėnas, S.Parulskis, A.Danielius, H.Baužytė, A.Bumblauskas, S.Geda, R.Šilbajoris, V.BIožė, L.Jakimavičius, S.Žukas.
Kad ir dejuodami, poezijos knygų kasmet išsileidžiame. Ir šiemet jų išėjo kelios, tad poezijos rudenyje jos buvo pristatytos – J.Vaičiūnaitės, S.Gedos, H.Čigriejaus, V.BIožės, poezijos antologija „Svetimi“. Beje, V.P.BIožės knygą „Sename dvarely“, ką tik išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, dar neataušusią antrąją poezijos šventės dieną atgabeno tos leidyklos redaktorius V.Sventickas. Kas norėjo, galėjo šiųmetinių ir anksčiau išėjusių knygų čia pat įsigyti. Gaila, kad šiemet vasarą išleistos J.Vaičiūnaitės knygos dėl neaiškių priežasčių poezijos gerbėjai Druskininkuose nematė.
Garbinga dešimtoji Jotvingių premija buvo įteikta S.Gedai. Nemažai poetų dalyvavo Druskininkų miesto dviejų šimtų metų jubiliejui skirtame eilėraščio konkurse. Premijuoti buvo trys: J.Vaičiūnaitė, K.PIatelis, D.Vaskelaitė. Anoniminio eilėraščio konkurse vertinimo komisija, vadovaujama R.Šilbajorio, premijas paskyrė V.Gedgaudui, A.Marčėnui ir A.AIišauskui. Jauniausiųjų poetų kūrybos vakare geriausia pripažinta kaunietės D.Laurinavičiūtės kūryba.
Tai bene ir visa oficialioji šiųmetinio poetinio Druskininkų rudens dalis. Neoficialiąją ne visą teko ir matyti.
Mieliausia ir jaukiausia buvo klausytis poezijos – ir vyresnių, ir jaunų, ir jauniausiųjų. Dažnai blykčiojo žavios metaforos, originalios pagavos, švysčiojo gražios, nuoseklios, skaudžios mintys.
Lietaus ruduo išleidžia žaltį
Ir žvilgsnis atmintį sukausto
Net mirusioms norėtųs keltis
Kai prasilenkia jųjų valtis
Su dievu viešpačiu ant plausto
Tai posmelis iš premijuoto A.Ališausko eilėraščio. Teisybė, išklausęs daugiau nei dešimties jaunųjų poetų vyrų, kartkartėmis jų eilėraščiuose imi pastebėti kyšant Aido Marčėno barzdelę…
Kas dar gražaus, įsidėmėtino ar nelinksmo buvo Druskininkų poezijos rudeny? Šalnų nenukąsti klevų lapai (apie juos nemažai prirašė dienraščių ir savaitraščių rašytojai), neįtikėtina kurorto ramybė, sutemoj suskambęs bažnyčios varpas, vis murzinesnis Nemunas su pakrančių lentelėmis, išlikusiomis nuo vasaros – kad maudytis draudžiama, vis labiau trupančios ir dūlančios senųjų kurorto gydyklų sienos, lenkiški žodžiai praeivių lūpose, duobėtos gatvės ir vietomis visai išardyti šaligatviai. Sumišai – rudeniškas džiugesys su kaži kokia slogumą, kartumu. Ne vien dėl Druskininkų
likimo. Negali nusikratyti negerumo, kad šalia talentingų, žmogiškų poezijos rudens žodžių kartkartėmis dvelktelėdavo stumdymosi dėl vietos po kūrybos saule slogutis, atėjęs čia iš Rašytojų sąjungos klubo, radijo laidų ar laikraščių, kai vieni išsileidę savo poezijos almanachą, atkakliai spiria pripažinti, kad įvyko vos ne perversmas, o kiti nori galutinai juos nuneigti; kai ir tekstuose, ir kontekstuose demonstruojamas apatinės anatomijos žodynas…
Gal klystu, bet ar nirštama ne dėl to, kad ateinančiojo niekas nenori sutikti išskėstomis rankomis? Kad reta kuriam po pirmųjų publikacijų į ranką įduodamas poezijos krapylas?
Tikrai – poeto ir visuomenės santykiai labai pasikeitė. Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto, aiškiau ar slapčiau nepritariančio likimą vairuojančiai padėčiai. Tokį rašytoją galėjo ėsti valdžia – jis atsigaudavo atsidūręs tarp žmonių. Galima sakyti, jog kaip tik dėl tos priežasties skaitytojai taikė retesnį sietą ir pro jį lengviau prasmukdavo šiūkai. Jei dabar taip nėra, tai ir į sveikatą – į žmones iškeliaus tik grynuoliai! Betgi ir tie, pas kuriuos išeis, bus atrinkti įvairiausių laisvų ar gudriai primestų sietų, todėl tokių žmonių gali likti ne taip daug. Juk ir į šiųmetinį poezijos rudenį Druskininkų žmonių susirinkdavo ne spiečiai. Ir iš tų pačių vienas kitas, menkiau pažįstantis poetų „kontekstus“, išraiškingai pakraipydavo galvą.
Kad ir ką niršdami sakytume būdami būriuose, vienatvėje pasijuntame besiilgį kokios nors darnos, paprastumo ir žmogiškos atjautos.