Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1

Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Žinomas pasakymas – kiek skaityto­jų, tiek ir nuomonių – yra ne kokia nors tikra tiesa, o tik gyvenimą lengvinanti aplinkybė: ir neką išmanydamas gali autorių mokyti, patarinėti, netgi priplo­ti prie žemės. O kaip visa tai atrodo au­toriui? Tad prie apsakymo „Užėjau pas draugą“ ilgėliau stabtelėti norėčiau ne dėl to, kad šitaip vadinasi ir visa Jurgio Kunčino trumpų ir labai trumpų ap­sakymų knyga, o dėl to, kad šitas trumpas apsakymas yra vienas iš ryš­kiųjų visoje knygoje ir kad įdomu patir­ti, ką apie skaitytojo ir rašytojo sąlyčius pasakoja pats kūrėjas.

Trumpas šio apsakymo turinys toks: autorius ką tik savaitraštyje išspausdi­no apsakymą ir dabar nori sužinoti, ką apie jo kūrinį pasakys draugas. Pas draugą užtinka filosofą, kandų ir šnairą žmogų, kuris garsėja pašaipumu ir skepsiu. Autorių apima nerimas. Ką tas filosofas pasakys, ar jis bus skaitęs? Dabar tas filosofas tai drėbs!.. Betgi čia pat griebiamasi ir išeities – kad ir ką filosofas pasakytų, autorius vis tiek ti­kisi išgirsti ir savo draugo nuomonę, – kaip jis tars, taip ir bus. „Arba kibsiu rašyti naujų kūrinių, arba… et, verčiau negalvoti dar.“

Ir šit perkūnas iš giedro dangaus: tas kandusis filosofas stačiai į padanges iškelia skaitytąjį kūrinį! Girdi, tai vie­nas puikiausių jo kada nors skaitytų apsakymų! „Čia jau meistriškumas… Kaip reikiant suerzinot mane tuo savo apsakymu! Retai man taip nutinka!“ Gautas netikėčiausias patepimas. Ir čia išgirstame J. Kunčinui būdingą gebė­jimą tyliai pasišaipyti iš paties savęs, šiuo atveju iš apsakymo herojaus: vis tiek reikia pasiteirauti šeimininko, jeigu jau jis panašiai atsilieps, tai auto­rius, dar mažumėlę pasėdėjęs, bėgs namo ir sės prie naujo… Ateina laikas atsisveikinti, bet draugo nuomonės vis negirdėt… Pagaliau, palydėjęs iki var­tų, jis pasako ir savo ištarmę: „Šūdas tas tavo apsakymas… Bet jau toks šū­das, kad paieškot reikia!“ Ir taip toliau, ir taip toliau – apsakymas sudirbamas galutinai, ir dar draugas priduria, kad tas filosofas visai nieko neišmano apie literatūrą! Ir dar ne viskas – jau už vartų autorių pasiveja draugo žmona, neklausyk, sako ji, ką vyras šneka. „Jis tik gero tau nori. Nori, kad įnirštam ir įrodytum išties galįs pakenčiamai rašy­ti…“ Čia autorius, tarytum užmiršęs, jog visai neseniai savo draugą laikė dideliu literatūros žinovu, autoritetu, dabar nusistebi: kam įrodyti, jam, tam draugui? Tam, kurio žmona dabar rami­na, lyg apsakymo autorius rengtųsi „nertis ant kaklo virvę“?

Ar šiame puikiame kūrinyje gau­sme atsakymą – kiek teisus yra skaitytojas ir kiek autorius? Teisiau­sias, žinoma, autorius, nes jis iš šito patyrimo parašo apsakymą, įdomų kū­rinį, tokį, kokių J. Kunčinas yra parašęs daug ir jie yra patikimi liudininkai, jog tikra kūryba visada yra kažin kas tarp tiesos, tikrovės ir „išmislo“, kuriam šiame apsakyme galėtume priskirti daug šalutinių dalykų: plastmasines šiukšlių dėžes, kurių vieną, grįždamas po trijų „recenzijų“, sėkmingai padega autorius (pakeliui pas draugą panašios dėžės padegti neįstengė…), pasako­jimus, kaip priėjo, autoriaus, amžinai priskrenta visokie pataikūnai, užsimer­kę sakantys komplimentus, visokius suėjimus, minėjimus, kur šmėsteli ko­kios nors koloritingos tų minėjimų lankytojų figūros… O didžiausias „išmislas“ šiame apsakyme, kaip ir visoje gausioje J. Kunčino kūryboje, yra kal­bėjimo, žodžio menas, pats pasakotojas, rodos, visur ir visada besidžiaugiąs, kad turi tą dovaną – iš visko sukurti meną. Iš tiesų, – kas belieka, kokios teisybės klausyti? (Jei turėsime galvoje tris minėto apsakymo „recenzijas“.) Ir ge­riausias atsakymas čia yra: parašyti! Parašyti – ir tą erzinančią tikrovę savotiškai amortizuoti, ištraukti iš jos kokios nors „naudos“ kūrybai! Jei sutar­sime, kad yra taip, tai pripažinsime, kad rašymas autoriui yra tiesiog pro­fesinė būtinybė.

Perskaitę šią pomirtinę J. Kunčino knygą, o dar seniau perskaitę visą jo kūrybą, šalia įspūdingos profesionalo meistrystės visur matysime dar vieną ryškų dalyką – autoriaus išmintį, žadi­nančią atlaidų pajuokavimą, sarkazmą, padedantį į viską žiūrėti be pykčio, es­tetiškai išbalansuoti žvilgsnį į aplinky­bių ir žmonių santykių sukauptas bjau­rastis. Turėsime pasakyti, o tiksliau, pakartoti tai, kas ne vieno, kalbėjusio ar rašiusio apie J. Kunčino kūrybą, pasakyta: autorius laisvai jaučiasi lite­ratūrose ir kultūrose, dėl to ir jo aprašo­mos autentiškosios, kartais, rodos, ne itin svarbios gyvenimo patirtys iškyla kaip itin svarbios, kaip esminiai da­lykai. Ir nepaprastai kūrybiška pri­gimtis, ir koloritinga autoriaus gyveni­mo patirtis, ir susipažinimas su pa­saulio literatūra, ir jos vertimai – visa tai rašytojo talento maksimaliai suimta į vienumą – į beletristinį sakinį. J. Kun­čino raštų skaitytojus visąlaik stebino ir glostė išskirtinis autoriaus mokė­jimas ir dideles, ir mažas buities ar dva­sios panoramas apibrėžti tekėte te­kančiais žodžių dažais. Įvairiausi bohe­mos vaizdeliai jo tiesiog tapyte nu­tapyti! Kad jie nebūtų pernelyg skau­dūs ir liūdni, autorius juos subtiliai pašaržuoja, kartais išgaudamas dar skaudesnį efektą. Antai apsakyme „Žiaurios tiesos“ matome tikrą žmonių santykių konglomeratą, kiekvienas ta­me gyvenimo tarpsnyje savotiškai tei­sus ir teisingas, tad belieka tik grau­džiai šypsotis. Nenupasakojus viso ap­sakymo siužeto, čia pateikiama ištrau­ka galėtų atskleisti ir keistą gyve­nimėlio sudėtingumą, ir didelę auto­riaus meistrystę. Šit iš areštinės nese­niai grįžęs apsakymo pasakotojas savo namuose sutinka buvusios žmonos vyrą Būką, kuris paklausia:

„– Kaip čia tave paleido? – susidomėjo, kai išmetėm po antrą burnelę.
– Žinai, Būkai, juodas kostiumas tau ge­riau tinka, – atsiliepiau. Šįkart pasirodė su šviesiu, vasariniu.
– Žinau, žinau! – jis kone nušvito. – Kaipgi. Bet eidamas pamaniau: žmogus ką tik iš už grotų. Kam jį liūdinti. Juk esi jautrus.
– Kažin! – piktai suabejojau. – Būčiau jautrus, aš tave, Būkai, tik šmakšt!
Jis ilgai ir nuoširdžiai kvatojo, kol stvėrėsi už širdies. Paguldžiau Būką ant kušetės, pa­daviau stiklą vandens. Nenorėjau, kad jis čia mirtų.
– Ei! – sudejavo jis, – iškviesk ją, pasisku­bink!
– Ką tokią? – nustebau. – Greitąją?
– Mūsų žmoną! – supyko Būkas. – Jolę!“

Pasidžiaugiau J. Kunčino trumpų apsakymų knyga ir pagalvojau: ar bū­čiau lygiai taip parašęs, jei autorius būtų tarp mūsų? Gal būčiau ketinęs ką nors prikišti, spustelėti, kad netyčia tapčiau kuriuo nors jo apsakymo „Už­ėjau pas draugą“ herojum, kaip šioje knygoje herojais yra tapęs ne vienas gerai pažįstamas žmogus?

Trumpuose jo apsakymuose visokių žmonelių tikras knibždėlynas, spiečiai minčių ir vaizdų, tad vietos sau čia ga­lime rasti kiekvienas.