Juozas Aputis. Vienišumo chirurgija

1993 m. Nr. 1

Vytautas Narbutas. Per toli pažadėjo: romanas. – Vilnius: Vaga, 1992. – 263 p.

Anais nelaisvos minties laikais ne sykį pasijusdavom mūsų literatūroje išsiilgę dvasiškai gryno žmogaus, nusimetusio socialinių ir ideologinių ap­linkybių luobą. Kūrinyje norėdavome matyti grynus dvasinius herojų išgy­venimus arba kokių nors nepabodusių idėjų susidūrimus, priešpriešas.

Atrodo, kad Vytauto Narbuto romanas „Per toli pažadėjo“ gali būti pavadintas dvasinio, vidinio žmogaus gyvenimo atspindžių kuriniu. Meilė, jos ieškojimas, jos grožis ir kančia yra svarbiausioji romano tema idėja. Knygoje ne sykį minimas amžinasis moteriškumas, vyro ir moters trauka ir priešprieša, akimirką džiaugsmas ir vos ne amžinas liūdesys – visa tai žmogus gauna (ir tų skaudžių būsenų ilgisi!) lyg ir be aiškesnių priežasčių, iš šalies, iš pačių prigimties gilumų. Kas yra tasai chirurgas Tomas Riškus ir ko jam, kaip visuomenės individui, trūksta? Rodos, nieko: kaip chirurgas darbe jis labai vertinamas (pats į kitus dar žiūri netgi su šiokia tokia pašaipėle, analizuodamas ir nelabai atleisdamas kitiems kokius nors darbo ar sam­protavimų trūkumus), ligoniai juo pa­sitiki, jį gerbia ir myli. Tomas Riškus turi jaukumo (jei ne šventumo) au­reole apgaubtus tėvų namus, išmintingą tėvą ir kiekvieną savo sūnaus į būseną suprantančią motiną, tvirtos valios draugą gydytoją Karolį, sun­kiausiomis valandomis neprarandantį savitvardos ir galintį blaiviu žodžiu ar darbu surikiuoti trūkinėjančią To­mo Riškaus gyvenimo grandinę. Dar vėliau, jau dvasinių Tomo Riškaus klaidakelių laikais, jo paties namai, šeima bus jauki prieplauka prišvartuoti begrimztančią valtį. Visą su­maištį chirurgo Tomo Riškaus sieloje kelia tai, kas ją kelia kiekvienam ne­užšalusio kraujo vyrui – vėjo kils­teltas nėrinys ant gulbės baltumo kaklo, apvalūs keliukai, gal kiek su­literatūrintas, supoetintas batų kulniukų tauškėjimas, tas dieviškos pa­guodos ir gyvatės pasalūniškumo mi­šinys moters balse ir akių žvilgsnyje, kai ji sutinka savo Odisėją, sugrįž­tantį jeigu ne iš tolimųjų jūrų, tai nors iš varginančio darbo (lyg jos, moters, darbas nevargintų!), tas pri­gimtinis moters pašaukimas vyriškume matyti nesunkiai pažeidžiamą vaikiš­kumą ir priversti kiekvieną jautresnį vyrą pasijusti esant liūtu, lyg katinas susirangiusiu į minkštą kamuoliuką.

Bet jeigu viduje bemaž kiekvienas vyras – šiuo atveju jau ne jautres­nis, o protingesnis – supranta nesąs liūtas, tai labai norisi pabandyti juo būti. Žinoma, tokie pasamprotavimai yra tiktai menka schemelė, kurioje spruzda vyro prigimtis amžinojo mo­teriškumo lauke. Vytauto Narbuto herojus Tomas Riškus tą schemelę paremia storais dvasinio gyvenimo klodais, autoriaus samprotavimais ir teiginiais, koloritinga socialine, vi­suomenine ir istorine aplinka.

Tad dar grįžkime prie tos schemelės. Tomo Riškaus meilės klystkelių pradžioje buvo lenkaitė Marija, kuri pirmosios aistros glėbyje šnibždėjo: „Nie… Nie, moj kochany“, o kai To­mui Riškui tų žodžių apsupty nepasi­sekė pasirodyti liūtu, Marija, sustab­džiusi jį medžio šešėlyje, nuėjo, prieš tai spėjusi priglusti jam prie veido ir pasakyti nuosprendį: „Prašom stovė­ti…“ Autorius čia pat pasvarstęs apie savo herojaus svajonių sparnus, žadėjusius nunešti jį pasakų šalin, pasako: „Vienišumo sindromas jau buvo jį pasiėmęs.“

Užkūrusi traukos ir nepasitikėjimo ugnį, Marija dingo iš Tomo Riškaus gyvenimo, išvažiavo į Lenkiją, ir da­bar į darbą įsijungia gal net ir tradi­cinė lemties mašina – Tomo Riškaus gyvenimą užvaldo „žvitri mergaičiu­kė juodomis akių vyšniomis“ – seselė Rita, kurios žvilgsnį jis jau se­niai gaudydavo, „tarsi ieškodamas at­sakymo – kada ji vieną kartą bus jo, kad sudegtų, ištirptų visas, kaip darydavo nemigo naktimis ar tiesiog negalėdavo ramiai eiti gatve, perse­kiojamas visur banguojančio svaigi­nančio moteriškumo. Marijos šešėlis, jos dvasia pasirodydavo vis naujais kitų moterų pavidalais“. Ritai ir bu­vo lemta ištaisyti tai, ką pažeidė jau­nojo Tomo Riškaus pernelyg sudie­vinta, „nukūninta“ Marija:

„ – Bus gerai… bus viskas gerai…

Tolydžių kartodama savo žodžius, ji vis arčiau traukė jį prie savęs, vis labiau įsijausdama į kiekvieną jo stiprėjančių rankų judesį, lyg norėdama grąžinti šilu­mą, kuria dabar jau degė visas jos kūnas. Jos glostančios rankos kėlė jį nuo žemės, vedė iš tamsos, vis aukščiau, į kalnus, kur tik saulė ir vėjai pasiekia jų viršū­nes. Ką tik buvęs toks vargšas, atrodė, nelaimingiausias, koks gali būti, jis vis kilo aukštyn, lyg vėjo pagriebtas paukštis, drąsiai sutikdamas artėjančią audrą. Tos jėgos apsėstas, erelio nagais plėšė jos ran­kas, krūtinę, grimzdamas į palaimingą tamsą…“

Meilės Ritai pradžia privalėjo tu­rėti ir pabaigą – fiziškoji Rita To­mui Riškui buvo tarpinė stotelė kelyje jo įsivaizduojamo, o tiksliau – nu­jaučiamo idealo link. Be to, kiek be­siilgėtume mūsų jausmų, išgyvenimų grynumo, meilės nepriklausomybės, ir toji palaima yra apipinta, apsupta ap­linkumos, kitų žmonių, artimesnių ir tolimesnių. Tomo ir Ritos meilės pa­vėnėse, o gal net ir kaip tos meilės kaltė ateina Riškaus tėvo mirtis, pa­keitusi ne vieną romano herojaus nuostatą. Lemtis jau liepia meilės valtį sukti į ramesnius vandenis, ir čia atsiiria dar viena Tomo Riškaus moteris – Irena, didžioji pagalbi­ninkė, jaukioji namų šiluma, spindu­liuojanti protingą susitaikymą, žmo­giškų siekių ribas. Šeimos, namų užutėkis. Žinoma, romane yra viskas daug sudėtingiau, negu čia mėgina­ma nusakyti, čia tik norima būsima­jam romano skaitytojui trumpai api­brėžti pagrindines romano idėjų gai­res.

Laikas vis labiau tolina Tomą Riš­kų nuo įprastinio gyvenimo, lydėju­sio jį iš pat kūdikystės – miršta jo motina, kurį laiką, rodos, nurimsta ir romano herojus, klaidžiojantis amžinojo moteriškumo pievose (labai mėgs­tamas autoriaus įvaizdis). Betgi būtinai dar turi savo valią parodyti ir tas pažadintas, bet Ritos, Irenos, motinos lyg katinas, glostytas liūtas, anąkart visiškai sugniuždytas Marijos. Tomo Riškaus meilės įvaizdis dabar būtinai turi tapti visų iki šiol jo turėtų moterų simboliu – žadintoju, glostytoju, ramintoju, o svarbiausia kūno ir dvasios derme. Iš apšarmojusio ryto ateina Inga, kuriai nu­piešti autorius sukaupė visas spalvas ir įgales. Harmoninga, gili, nepre­tenzinga asmenybė (dailininkė) Inga Tomui Riškui yra tas žmogus, iš kū­no jis gali ne tik imti, bet ir duoti (bent jau jų pažinties ir draugystės pradžioje), nes menininkai (bent jau jų didžiuma) yra savotiški maži vaikai. Su Inga romano herojus išgyve­na didžiausią palaimą, tačiau tas kūdikis (Inga už Tomą Riškų daug jau­nesnė) pamažu savo meilės valtį ima sukti į jau matytą krantą, į kur| pa­sukęs Riškus privalėtų atsisakyti sa­vo dabarties, šeimos ir namų. Ingos meilės harmonijai reikalinga auka. Sugrįžusi iš vienos dailininkų stovyk­los, Inga Tomui Riškui prisipažįsta suartėjusi tenai su kitu žmogum, ir šitas smūgis Tomui Riškui, nors vėliau lyg ir paaiškėja, kad Inga sakė neteisybę, yra sunkiai bepakeliamas. Viename iš kelių Ingos laiškų Tomui Riškui yra tokios vietos: „Bet Tu irgi pasirodei ne Dievas – su savo rū­pesčiais, su riba, kurios peržengti ne­turi jėgų… Tu per mane, dėl manęs subyrėjai į tą daugybę dalių… Aš supratau, kad pakartoti stebuklo, ku­ris jau vieną kartą buvo, yra neįma­noma… Tik neieškok manęs, nusiti­kę mes viską sugadintume. O ten, už tos mūsų ribos, mes tikrai susitiksim, Ir niekas nesutrukdys mums būti kartu.“

Kas tai praradimo baime dangstoma viltis? Kas begali atgaivinti To­mą Riškų? Praeitis, vienatvė, kaimas! Ir jis tepa savo sielą tuo praeities balzamu. Šitokia yra chirurgo Tomo Riškaus meilės istorijos baigmė.

Čia tiktų pakartoti romano pradžioje autoriaus parašytus žodžius: „Vienišumo sindromas jau buvo jį pasiėmęs“.

Nors pradžioje ir užsiminiau, kad šiame romane itin ryškus yra žmonių dvasinio gyvenimo pjūvis, tačiau jame rasime daugybę įdomių, koloritingų realybės vaizdų. Ko vertas tiktai Tomo Riškaus susitikimo su traktoristu Juziu aprašymas! Įdomu, klydinėti sudėtingais herojų dvasinio gyvenimo labirintais, bet kai paskaitai to Juzio samprotavimus apie tai, kaip reikia gyventi ir kaip jis gyvena, imi tokio gyvenimo pavydėti! Graudžiai gražūs yra tėvo laiškai Tomui Riškui, šių laikų kaimo vaizdai, žmonių gyvenimo istorijos, knygų, filmų, meno kūrinių reminiscencijos. Įdomūs autoriaus daug kur įterpiami samprotavimai įvairiais būties, meno, žmonių santykių klausimais. Visa tai puiku, subtiliai, jaukiai perteikta, prasminga.

Nėra gerai su romano kompozicija, tvirtumo ir aiškumo čia trūksta, galėtų mažiau būti herojų būsenų komentarų (tas būsenas geriau pajunti iš paties vaizdo), kartais gal nepakenktų ir koks nors šaltelis, kai herojus pasineria į tas autoriaus mėgstamas amžinojo moteriškumo pievas.