Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4

Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28

 

Tai buvo seniai, tuomet, kai Juozas su Virginija ir dar mažyte Vijole gyveno senamiestyje, Trakų gatvės 5 numeriu pažymėtame name. Kartą, eidamas pro šalį, aplankiau juos ir radau Juozą berašantį, ant stalo gulėjo rankraščio lapas – pirmoji pradėto apsakymo pastraipa. Tai buvo vieno nuostabiausių jo apsakymų „Horizonte bėga šernai“ pradžia: „žiūrėdamas tenai, už horizonto, Gvildys pajuto liūdesį, koksai pasitaiko ne taip dažnai gyvenime, – tokį liūdesį, kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji šviesas ir spalvas, girdai upėse gyvulius ir žmones, krauni paukščiams lizdus ir saugai nuo vanagų plikus jų mažylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir, jei tavęs nebūtų, suklauptų viskas ant kelių – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: Viešpatie, Viešpatie! – pajunti, kad vienąkart tavęs nebebus. Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs Dievas, kuris žino, jog turės numirti.“

Tas žmogaus, tragiškos kūrėjo prigimties suvokimas ir ieškojimas išeities, siekimas rasti atramą savyje nenutrūkstama gija tęsiasi per visą Juozo Apučio kūrybą. Kaip ir nuolatinis grįžimas į vaikystę: „Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, nes tenai niekad netrūksta vandens, tik vaikystėje esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime išsikasti ir iškasti giliausius šulinius atsigerti ir pagirdyti kitus. Deja, deja – vieną dieną mes pradedame suprasti, kad kasame ne šulinius, o į kalną ritiname akmenį, kurio niekada neužritinsime. Bet nenorime, nenorime jo paleisti atgal.“

Kaip Juozas buvo prirakintas prie to akmens, kaip jam svarbu buvo pasakyti savąjį žodį, liudija jo paskutinės, jau sunkiai sergančiojo, savaitės ir dienos. Tik prasitardavo, jog keistos paliko kojos, lyg medinės, o dvasia, ryžtas veikti ir dirbti, rodės, patrigubėjo. Paneigdamas savo negalią su keleriopa jėga ir aistra darbavosi prisigalvodamas vis naujų užduočių. Po kiekvienos chemoterapijos procedūros, po tų, taip Juozas sakydavo, smūgių, jis vėl, pats vairuodamas automobilį, važiuodavo į Zervynas, kurdavo ugnį ir šildydavo namą. žvelgdamas iš savo naujos aukštumos, nusistatęs iš esmės suredaguoti, perrašyti visas keturias apysakas, kad galėtų dirbti, rašyti ir Zervynose, ir Vilniuje, nusipirko dar naują kompiuterį ir spausdintuvą, o viskas buvo prieš jį – ir šaltis, ir sniegas, ir liga. Tačiau vis rasdavosi viltis, nors kokia atvanga, dovanotos dienos. Koks galingas buvo tas Juozo sugrįžimas gyveniman! Net ir žinant, jog po dviejų mėnesių vėl reikės sugrįžti į ligoninę. O liga pasišaukė anksčiau.

Viskam ir visiems, rodėsi, užteko jėgų ir dėmesio, ir kačių šeimynai, kurių guoliui atidavė savo kailinius. Tik Balčiaus, baltojo katino, apsinuodijusio, nesugebėjo išgelbėti – vežė į Varėną, paskui į Vilnių ir iš Vilniaus Kūčių dieną nuvežė jį palaidoti, teko kastuvu pralaužti speigų sukaustytą žemę prie savo sodybos beržo. Ir tą patį vakarą sugrįžo namo. Tai buvo paskutinis Juozo Apučio vilties ir nevilties šuolis, užbaigęs jo atgimimą ir visų keturių apysakų perdirbimo ir perrašymo darbą. Tik nespėjo nuvažiuoti į tėviškę aplankyti brolio Prano.

Prasitariau, jog „Skruzdėlyne Prūsijoje“ nieko nekeisčiau. „O pamatysi…“ – atsakė Juozas. Perskaičiau ir supratau, kad kaip tik šios apysakos dvasia paskutiniais mėnesiais labiausiai atitiko jo būvį – tarp gyvenimo ir mirties, blaivų savo lemties suvokimą, vyriška krūtine ir tiesiu žvilgsniu ją pasitinkant. „Ne kartą pajuto keistą dalyką: nebuvo baimės, kad greitai gali nieko nebelikti.“ Liko apysakos pabaigos žodžiai: „Ilgiems laikams prisiminsime velionio Jorio Globio dažnai kartotą Rytų išmintį: žmogaus „aš“ nėra jo trapus kūnas.“

Juozo Apučio sielą, jo vienintelį „aš“ pažinome pirmosiose 1967 m. išspausdintose rinkinio „Rugsėjo paukščiai“ novelėse. Jau tada mažasis Martynas, globojantis savo sunkiai sergančią mamą ir dobilienoje audros merkiamą jų maitintoją Dobilę, bus supratęs, jog ten, kur baigiasi dobilienos, už horizonto jo lauks kitas, didelis pasaulis. Tačiau žaliu laiko vingiu keliaudamas už to horizonto vėl ir vėl sugrįš į savo pradžią, vis prisimindamas tėvo klausimą: „Kodėl esame įpratę arkliui žiūrėti į dantis ir kodėl nematome jo akių.“ Su tuo klausimu jis išeis į pasaulį ieškodamas tikrų akių žvilgsnio.

Tomas ir Ema, pakerėti artumo muzikos, tokios, kurią gal išgirsti tik vieną kartą gyvenime, sakys, jog „žuvys neturi atminties“, o tas nenumaldomas laiko vingis vėl ir vėl tikrins Tomo atmintį tais pačiais, jau klausimu tapusiais, žodžiais. Jiems atsakymas nuguls smėlynuose, kur atmintis ir vienatvė bus tikros seserys.

„Rugsėjo paukščių“ puslapiuose skraidė ir gerumo proklamacijos iš „dantų seselės“ rankų, ir plaktuku į savo matinę galvą kaukšėjo „naujojo gyvenimo“ idėjų apsėstas stiklo sienų kurorto statytojas. „žmogus matine galva“ – tokia daugiaprasmė alegorija, kad jos paletėje gali rasti ir A. Čechovo „Vyšnių sodo“ atšvaitų. (Prisiminiau čechovą – mums abiem su Juozu tai buvo ypatingas, išskirtinis rašytojas, Juozo dvasios antenų priimamas dažnis sutapo su jo pjesių herojų siunčiamais signalais, su tikru įsijautimu vertė jas į lietuvių kalbą.)

Prie „naujojo gyvenimo“ prievartos prisitaiko Milašius, atsisveikindamas su gimtaisiais pamatais novelėje „Skraidančios obelys“, o po dvidešimties metų jo sūnus jau laisvoje Lietuvoje, apsėstas kapitalistinės aistros, novelėje „Vieškelyje džipai“ išsigimsta į grobuonišką monstrą. Juozui skaudėjo, kad Lietuvoje žmogus taip beatodairiškai naikina ir gamtą, ir savo dvasią. Kai jo palangėje tekanti Ūla vasarą pavirs baidarių traktu, jis apmaudžiai pasakys, jog „Zervynos tapo kaubojiškos civilizacijos priebėga“. Juozas negalėjo ramiai kalbėti apie išsigimstančio „kaimo turizmo“ siautėjimą, tikrųjų kaimo vertybių profanaciją ir tiesiog fiziškai nykstantį kartu su trobesiais kaimo žmogų.

Lyg po dujų ar neutroninių bombų karo lieka kiemai, sodybos, namai su užrakintomis durimis ir stiklinėmis gonkomis, kuriose jau nėra gyventojų. Kaip kaskart vis atsinaujinanti žaizda – zervyniškių mirtys, lieka tik jų vardai: Stepas, Petras, Vinculis, Vacius, Marcelė…

Nuo geležinkelio stotelės einant link Juozo namo, pakeliui dar likusi Birutės Tamulevičienės sodyba, mielos Juozo kaimynės, patikimos jo kačių maitintojos. Tos katės, likęs Juozo rūpestis, prikėlė jį dar priešpaskutinę naktį ligoninėje, kai jau klejodamas skambino Valdui, kad neužmirštų nupirkti kačių maisto. Tas Valdas, su žmona ir vaikiuku atsikraustęs mirusios kaimynės anūkas, buvo kaip likimo ištiesta ranka, kai paties Juozo ranka jau nebegalėjo pasiekti Zervynų.

O kitapus Ūlos, atokiai ant kalno, tarsi nuo neatmenamų laikų gražioje sodyboje gyveno dailininkas, Juozo kaimynas ir bičiulis Romualdas Kunca, atsiuntęs Juozui šv. Kalėdų ir Naujųjų metų sveikinimų žinutę – „iš natūros“ užrašytą trieilį: „Apučio langai šviečia tyliai ilgai žiemos vakarais po Grįžulo Ratų kabliu.“ Juozas nusiųsdino savo bičiuliui žinutę, dėkodamas už tą sveikinimą „haiku“, dar viltingai sulaukęs palinkėtų Naujųjų metų. Sausio 18 dieną paskutinį kartą užrakino savo Zervynų namo senųjų medinių durų spyną.

Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių. O Juozo pamatyti, atgaivinti ir į pasaulį paleisti žmonės lyg brangūs porceliano daiktai – su tokiu atidumu jie sukurti. O ypač jo ypatingieji personažai, Juozo Apučio moterys – dažniausiai tokios išaukštintos, pakylėtos. Jos pavaizduotos su liūdna meile, kurią lyg rūkas kloniuose lydi neišsakytas kaltės jausmas. šitoji aukšta gaida, suskambėjusi nuostabiausioje novelėje „žuvys neturi atminties“, įvairiais tembrais skamba visoje jo kūryboje.

Neseniai, dar prieš ligą, prisipažino, kad norėtų parašyti knygą, gal romaną, ir tai būtų viskas apie moterį – lyg būtų dar kažko svarbaus nepasakęs. O apie savąsias moteris, Virginiją, dukrą Vijolę ir tris jos dukrytes, kurių jaukumą ir šilumą labiausiai pajuto po ligoninės sugrįždamas į namus, gražiai yra išsitaręs knygoje „Maži atsakymai į didelius klausimus“. Daugelyje Juozo novelių girdžiu Virginijos tarsi klausiančią balso intonaciją, o jis pats prisipažino, ją buvus patikimiausiu savo kūrybos kamertonu.

Mums, Juozą ir jo kūrybą pažinusiems, jo tikrumas buvo kamertonas mūsų pačių dvasios tikrumui ar netikrumui pažinti. Jo tiesų būdą rodė netgi plati krūtinė ir stačiai į tave žiūrinčios akys, nuo kurių niekaip nepasislėpsi. Tokį ir išvydau Juozą Aputį, kai 1965 m., perskaitęs jo pirmąsias noveles „Pergalėje“, atėjau į „Literatūros ir meno“ redakciją, genamas noro išvysti mane pakerėjusių novelių autorių. įsivaizdavau visai kitokį ir tik jau daug vėliau, kai mūsų pažinties kelias tarp kalvų ir miškų išvingiavo į žalią, kaip Balčių pievos, lygumą, supratau, jog tada mano susikurtas romantiško poeto vaizdas taip pat buvo tikras.

Sugrįždamas į Zervynas, vis dar tvarkydamas savo apysakas, negailėjo akių ir laiko skaityti, ką rašo kiti. Nukasęs sniego takus, patobulinęs kačių namelį ar šiaip kokių darbų prasimanęs, atsigulęs į lovą jis dar ką nors skaitė. Tebesitęsiant pirmajam chemoterapijos maratonui, atnešiau į ligoninę paskaityti Ūlos Lachauer „Rojaus kelią“ (Bitėnų kaimo ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai). Juozui padarė įspūdį tos gyvybingos kaimo moters gebėjimas papasakoti savo gyvenimą kaip viso to krašto ir to laiko paliudijimą.

Antrajam gydymo etapui jau skubiai sugrįžęs į ligoninę, spintelėj turėjo storą istoriko Vytauto Merkio knygą ir Vytauto Martinkaus „žemaičio garlėkį“. Spėjo paskaityti tik pastarąją ir iš širdies apsidžiaugė: „Nelengvas, bet labai įdomus, įtraukiantis tekstas.“

Sapiegos ligoninėje, į kurią Juozas pateko vasario 12 dieną, jis prašė atnešti „Metų“ 1 ir 2 numerius, domino jį Valdo Papievio ir Dalios Sruogaitės publikacijos. Dar spėjome pasidalyti įspūdžiais. Skaidrus, lyg spalvotu vasaros lietumi kvepiantis Valdo Papievio romano „Eiti“ tekstas abiem pasirodė prie širdies, o man ir Fėjų kaminai ochros karjeruose buvo tokie poetiški, aputiškai artimi. Prisiminiau perskaitytą sakinį: „Nejaugi nežinai, kad kuo ilgiau žmogaus nematai, tuo sunkiau su juo susitikti.“ „Papievis moka šitaip pasakyti“, – nusišypsojo Juozas. Labai džiaugėsi perskaitęs Dalios Sruogaitės prisiminimus, paskambino jai telefonu.

Kai Juozas jau neturėjo jėgų skaityti ir lovoje šalia jo dar gulėjo Algimanto Baltakio padovanota jubiliejinė eilėraščių knyga, nuo Vytauto šerio moterų – Juditos ir Saulės – atnešiau ką tik išleistą Vytelio eilėraščių knygą. Paskaičiau… Kai išgirdo apie kandį: „Ar moki kaip kandis pasidaryti vandens iš perdžiūvusių marškonių? – Nemoku. – Tai ir laivelių nedaryk…“ – Juozas šyptelėjo, lyg pasiųsdamas kažkokią mintį, kaip atsisveikinimą. Tos minties šešėlis, atrodė, ir sustingo Juozo veide paskutinę sekmadienio popietę, vasario dvidešimt aštuntąją.

Ne kartą esame kartu minėję Vytelio eilėraštį prisipažinimą apie arklį, dar paskaičiau Juozui jo pradžią. O dabar ir pabaigą: „Aš ir miręs juokiuos. Tik mano kaktoj nebeboluoja žvaigždė.“

Žiūrėjau į Juozą, tokį ramų šv. Jono bažnyčioje, ir mačiau tą paskutinę jo šypseną, kaip šviečiančią žvaigždę. Ji švies kelyje tam, kas Juozo Apučio žodyje pajuto ir priėmė jo nerimastingos širdies balsą, jo gyvenimą, kuris lyg Zervynų namo palangėje tekanti Ūla – ardanti savo krantą ir plukdanti medžius pavasariais, ir švelniai čiurlenanti vasarų dienomis, kai saulės nutviekstu dugnu be perstojo keliauja medžių lapai, šapai ir žvyro akmenėliai.