Juozas Aputis. Atminties vyzdyje

1997 m. Nr. 4

Birutė Jonuškaitė. Rugių laukas. – Punskas: Aušra, 1996. – 140 p.

Birutės Jonuškaitės proza yra tikras unikumas dabartinėje lietuvių literatūroje. Iš pirmo žvilgsnio jos kūryba, rodos, nepaliesta jokių išoriškai matomų naujoviškų vėjų – toks įspūdis, kad autorė sumanė vieną rytą ir sėdo rašyti apie tai, ką mato žiūrėdama į baltuojantį Pun­sko bažnyčios bokštą. Mums, visą laiką gyvenusiems Lietuvoje, keista vaikščioti B. Jonuškaitės raštų pus­lapiais: kas čia darosi, kur esame, kaip čia viskas sukasi savos žemės plotelyje, savo bažnyčios šventoriuje, kaip čia nuolatos akyse šmėkščioja vienkiemio sodybėlė, kelias, takas, kryžius, vaikų laukianti motina ar tėvas? Kodėl čia taip neįmatomas tas kaimo gyvenimo lūžis, kurį patyrėme mes, Lietuvos žmoneliai? Kodėl čia taip ryškiai negali matyti to gilaus plyšio tarp buvusio ir esamo laiko? Skaitydamas itin dideliu imlumu ir žodžio natūralu­mu apdovanotos autorės kūrinius, tarytumei vaikštai kokiais nors buvusio Lietuvos kaimo laukais, tik pereini galbūt iš Antano Vaičiulaičio beletristikos žemių į Seinus Lenki­jos Suvalkų vaivadijoje, į Punios ežero pakraščius.

Įsidėmėtina yra toji lietuvių litera­tūros tąsa, kurią lemia ir autorės prigimtis, ir, be abejo, aplinkuma, kurioje jai ir visai lietuvių bendrijai Lenkijoje teko ir tenka augti ir gyventi. Ir šioje, ir kitose B. Jonuškaitės knygose pastebėsime dar vieną dalyką: visa tai, ką autorės akys pastebi ir ką išmintis liepia pasakyti, yra ir didžiumos lietuvių bendruomenės, laikraštiškai sakant – tautinės mažumos, nuo­statos, laikysenos, buities tradicijų, tikėjimo atspindžiai.

Antra vertus, Birutės Jonuškaitės knygoje visa tai išrašyta ir labai šiuolaikiškai, moderniai, tvirtai vairuojant plunksną ir apsakymų kompozicijas – lyg kokia lengva valtis skrietų kasdieniškos, vos ne primityvios buities ir modernių pajautų, sampratų vandeniu. Nes iš tikrųjų tik daug visokių moderniojo gyvenimo prielipų perpratusiam žmogui gali būti įdomu, šilta glaustytis prie tokių dalykų:

„Mes plepam ir plepam. Apie buvusius geriausius visam kaime Liubarto arklius, apie susenusį, baigiantį sulaukėt sodą, apie kregždes, kurios susisuko lizdą ant langų staktų ir dabar, anot Marės, dergia stiklus. Bet ką darysi – tegu išsiperi. Paskui susėdam stuboje prie ilgo, gerai pažįstamo stalo, Liubartienė raiko pačios keptą duoną, atneša sūrį, medaus, užkaičia arbatą <…>. Liubartai sėdi vienoje stalo pusėje, aš – kitoje, geriam arbatą, ir žiūriu aš jiems į akis, maldaute maldaudama, kad jie būtų, kad namai, kad sodas, kad kelelis į vieškelį neprarastų savo gyvasties, kad turėčiau kur pareiti saulėtą birželio popietę, tarsi Eglė valkais vedina… Žiūriu ir matau, kaip sustingsta seniokų akyse paskutinis mano maldos posmas – kad pareitų…“

O toliau – apsakymo „Lietus birže­lio popietę“ pabaigoje – kitu šriftu surinkta pastraipėlė:

„Sakau, pareisiu šitaip. Staiga lietus prapliupo kaip iš kibiro. Vaikai peršlapo, sustiro, o nuo gimtojo lizdo iki Liubartų sodybos dar geras kelio gabalas paežere… Neparėjau… – lydėjo visą kelią ir priekaiš­tas, ir sąžinės graužimas, ir skaudi gėla. Neparėjau…“

Šioje knygoje viskas eina iš stipraus išgyvenimo. B. Jonuškaitės apsakymuose į pirmą planą iškyla ne kokie gudrūs siužetai, kur žmonės galėtų pasinerti į išoriškus konfliktus (keli yra ir tokie) – patsai didysis konfliktas čia sugniaužtas viduje, atsitikimų, įvykių, prisimini­mų išgyvenimuose. Gal kiek siužetiškesnė ir išoriškesnė (tarpais ir seklesnė) autorė yra apsakymuo­se, kurių vieta yra nebe lietuviškos Punsko apylinkės, o užsieniai („Trys apsakymai apie senį“), bet ir juose („Ašarotos arklio akys“), nors pasakojimo vieta yra „trys kvartalai nuo Royal Yorko“, lyrinio apsakymo heroję mintys nuveda iš didmiesčio į buvusįjį laiką, prie Navasaičio Juodžio, kuris „spokso pakreipęs galvą ašarota akim“. Ir tas Juodis, o iš tikrųjų praėjusiojo laiko magnetas, toks stiprus, kad jis gali įtraukti ir būnant trijuose kvartaluose nuo Royal Yorko: „O Viešpatie, mano suknelė! Mano žydroji suknelė, aplipusi ilgais juodais plaukais, jų tiek daug, kad jie pasisiūbuodami leidžiasi ir leidžiasi žemyn, krenta ant blauzdų, batelių…“ Kam teks šią B. Jonuškaitės knygą skaityti, tas pajus savotiškai jaukų šiurpą, kai akimis bėgs iš tikrųjų maldos puslapiais – apsakymu „Rudens malda“. Gal net nuo K. Donelaičio ir J. Biliūno laikų arta ir akėta kaimiškoji lietuvių proza, toji, kurią jau ne vienas vardijame su didesne ar mažesne panieka, regis, naujaisiais laikais vargu ar kieno buvo išrašyta natūraliau, tiesiog kalbėte iškalbėta, išsimelsta. Saky­ta, kad skaitančiam B. Jonuškaitės prozą gali pasirodyti, jog joje stinga didelių, ypatingų (arba tokių suvai­dintų) aistrų ir tragedijų – išoriškai šios autorės kūriniuose jų ir nėra, o yra kaži kaip lengvai kepštelėti, palytėti, pajudinti didieji būties taškai, įmatyti būtinojoje kasdieny­bėje, žmogaus iliuzijomis suban­gavusiame rugių lauke, bažnyčios varpo gausme, kelio vingyje, ties kuriuo turi pasirodyti dėdė – tasai simboliu tampantis nenykstančios giminystės pavidalas.

B. Jonuškaitės knygoje labai natūrali ir tikėjimo, bažnyčios ir lietuvio kaimo žmogaus linija. Su tikėjimu siejasi ir apsakymų herojų prisirišimas prie šeimos, jos tradici­jų. Gražiai ir stipriai atskleidžiami tėvų ir vaikų santykiai. Čia ne tik tėvai labai myli savo vaikus, bet ir vaikai į tėvus žiūri mylinčiomis akimis, kad ir kur atsidūrę, jaukiu žvilgsniu lydi juos kasdieniškų žygių takais. Turbūt tai viena iš tikėjimo gautų esmių. Iš tų mažų žygių ir juos lydinčių akių susidaro šeimos žemė, šeimos gaublys, išraizgytas linijomis. Iš šitos meilės išauga ir dar viena: motinystės aureole apgaubtoji. Apsakymų karuselėje „Metų laikai“ stiprus Motinos ir dukters santykis, o monologai su tuo, kuris netrukus turi ateiti, yra jaudinantys ne tik dėl tokio nekasdieniškai atviro širdies balso – tai tarytumei pačios gamtos kalbėjimas žmogui, o žmogaus – su paslap­tingąja gamta. Gyvybe alsuojančioje gamtoje bevaisės jos detalės yra dirbtinės ir liūdnos (apsakymas „Madona be kūdikio“).

Apsakyme „Velykos“ bene įspūdin­giausiai parodomas sovietinio laiko idiotizmas, ciniškumas, nužmogėji­mas – pradedant biurokratine uni­versiteto rūmų dalimi, kur vaikščio­jo gražios, tiesios ponios ir panelės, visos kažkuo viena į kitą panašios, toliau einant (tiksliau – važiuojant iš Vilniaus į Suvalkus) per muitinę, pasienio postus, kur ne tiktai sovie­tiniai, bet ir lenkiškieji pasieniečiai, siurbte prisisiurbę sovietinio gyveni­mo bjaurasties: „Apgirtęs šlėktelė jau ir savo kareivišką švarką prasisegė, ir kepurę atsainiai nusviedė ant aukštutinio gulto, ir vis dažniau jis užmeta ranką ant pečių, ant šlaunies, ant pečių, ant šlaunies, ant kaklo…“ Ir staiga prasiveržęs herojės riksmas yra riksmas ant visos bjaurasties, išaugintos nužmo­gintoje kalboje: „Šaaaaaaaalin! Šaaaaalin! Eik lauk! Laaaaauk!“ Šitaip riksmu nubloškusi bjaurastį, apsakymo herojė iš Vilniaus į gimtąsias Punsko apylinkes važiuoja švęsti Velykų.

Pabaigai – vienas pasimeldimas, rėkte išrėktas, bet tai jau praėjusio laiko ilgėjimasis apsakyme „Rudens malda“:

„Dangau, niūrus, vėjuotas, putotas pajuodusiais debesimis su kraujo atšvai­tais. Dangau, jeigu man būtų leista tik vieną, vieną tą vieninteli kartelį, kaip vaikas atkakliai, įkyriai aš tavęs prašau, kaip varganas šuniūkštis inkščiu, skaly­siu, žiūrėdama į langą iki ryto – grąžink mane šį vakarą į tėvo lauką.“

B. Jonuškaitės apsakymų tekstai šioje knygoje yra ne vieniši – greta jų įspūdingai kalba ir devynios Saulės Kisarauskienės monotipijos, sukur­tos prieš daugelį metų, tačiau dėl „netikimo“ ano laiko reikalavimams buvusios atmestos. Kiek nostalgiška monotipijų nuotaika gerai dera prie knygos apsakymų nuotaikų. Štai jau vien keli monotipijų pavadinimai: „Tyloje“, iš ciklo „Prisiminimai“, „Nutikimas“.

B. Jonuškaitės knygą „Rugių lau­kas“ išleido Punsko „Aušros“ leidyk­la. Leidybą parėmė Lenkijos kultūros ir meno ministerija bei kultūros fondas.