Juozas Aputis: Šventės ir pirmadieniai

1996 m. Nr. 6

Liudvikas Jakimavičius sumanė tokį lyg ir žaidimą: novelių herojai klausinėja Juozą Aputį.

Jauna mergaitė („Užkilusios skulptūrų akys“): „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?“; pakeleivė mergaitė („Vieniša sodyba“): „Ką dirbat, kas toks esat?“; Vinculis („Susipažinimas su žilagalviu senu­ku“): „O ką tokio sapnuoji? Senų laikų bernus?“; „Ko čia vaikštai ir ko ieškai?“ – paklausė iš mašinos iššokusysis žmogus, kažko smarkiai įpykęs ir artėdamas („Ratu palei ežerus“)’ jau­nute mergaitė melsvu chalatu („Žmogiškumo jėga“): „Ar tamstai ko nors reikėjo?“; į Žaną Valžaną panašus keleivis („lš pirmos stoties“): „Turbūt iki galo važiuojat?“; Gerda („Nubudimas pavakare“): „Tai kaip tu išsilaikei gyvas?“; Benas („Laikrodžio dūžiai“): „Sunkus jūsų darbas. Kaip ir ištveriate?“; Mokytojas („Įveikti save“): „Ko čia nusigandot? Bene nemokat rašyti?“; Vinculis („Susipažinimas su žilagalviu senuku“): „Ką dar sumanysi?“

 

Iš novelių, Liudvikai, čia išpešiojai visokių klausimų. Šiandieninė mano bū­sena dažnu atveju visiškai kitokia negu novelių herojų, kitokios ir jų klausimų aplinkybės, todėl „įsijausti“, su tais pačiais klausimais įsismelkti į save nėra lengva: vis dėlto herojai – tai ne autorius, nors kartais jie ir būtų kuo nors pa­našūs. Herojų lengviau prašnekinti kokiai nors išpažinčiai, nukelti į nekasdie­nišką padėtį – literatūroje galima ir reikia „meluoti“. Tad padarykime šitaip: tie Tavo klausimai tegu sau būna man prieš akis, tegu jie ir tos novelės, iš kurių paimti, primena laiką, kodėl ir kaip jie rašyti. Klausimus ir atsakymus mėginsiu suskirstyti į tris grupeles atskirais pavadinimais. Man regis, kad bent apytikriai atsakymai aprėps visą novelinių klausimų puokštę.

„…ar atlaikyčiau, jei ne mūsų šventės?“

Dėl grynai buitinių priežasčių, o ypač dėl minusinių prigimties savybių daug švenčių neturėjau, jeigu jų ir būta, tai ne visos įstrigo atmintin kaip šven­tės. Juk esti žmonių, ir ganėtinai daug, kurie kokio didžiausio „festo“ metu sėdi stovi kaktas suraukę, ir, kaip žmonės sako, pats velnias žino, ko jiems trūksta… Arba: nei velnias, nei gegutė…

Galbūt čia kai ką pasakysiu, ką vienur ar kitur jau esu sakęs, tai galės liudyti, kad tikrai taip būta ar jausta.

Atsigręžęs dabar matau, kad bene didžiausia vaikystės šventė buvo 1948 metais. Tada, dešimtį ar daugiau kartų perrašęs (rašiau ganykloje, ganydamas karves, nešiojausi rašalo buteliuką ir plunksnakoti, kiekvienąkart, kai reikėdavo „užeiti“ karvėms už akių, tekdavo užsukti rašalinės dangtelį ir kaip reikiant išdažyti pirštus), pareiškimą nunešiau į Nemakščius, progimnazijos direktoriui Dzidui Stoniui, ir jis pasakė, kad priims. Ta diena man visiems laikams tapo švente, nes pagaliau tėvai, kaimynės Bronės Kvietkauskienės raginimų ir mano zyzimo neapsikentę, nutarė mane leisti į progimnaziją. Čia pat tiktų pasakyti, jog į mokyklą veržiausi tikrai ne dėl kokio ypatingo noro mokytis, o greičiau dėl to, kad apskritai visad (ir dabar!) norėdavau eiti, daryti – dažnai net nelabai žinodamas ką. O paskiau kita šventė buvo netrukus, po metų, kai mudu su bendraklasiu Bronium Griškum nutarėme šokti per klasę, t. y. per antrąją progimnazijos klasę į trečiąją, ir kai visą mielą vasarėlę kas antrą dieną, terbose švysčiodami vadovėliais, per miškelius, per upelius traukdavome į Nemakščius – aštuonis kilometrus! – pas tą patį direktorių, kuris mus rengė tam „šuoliui“ – mokė fizikos ir algebros pagrindų.

Yra dar viena šventė, gražiausia iš visų – Velykų diena, jos palaimintasis dieviškasis, žmogiškasis, įkvėptasis rytas, kai dažniausiai su tėvu ir broliu dar su tamsa išeidavome į tų pačių Nemakščių bažnyčią. Traška ledukas po kojo­mis, šmirkšteli per blauzdą iš po padų ištryškęs šalčiu nutvilkantis vanduo, o paskiau tas „Aleliuja“ bažnyčioje (jos chore giedojo ir gražiabalsė mano pussese­rė Julija), ta procesija šventoriuje, tas grįžimas namo, prieš tai susitikus ir pak­štelėjus į ranką tetai ir dėdei, jų paglostytam, tas ėjimas dabar jau kitais takais, kai upeliukai po nakties šaltelio, saulei pašildžius, jau atsigavę, gargaliuoja, karklų kačiukai pasišiaušę, atgiję nuo sklindančios šilumos, o tenai, namie, mama jau baigia dengti stalą, kvepiantį lauke išdžiovinta staltiese; sugrįžę bu­čiuojame ją ir jau uodžiame iš krosnies traukiamus skanėstus. Šit jau viskas sudėta, mama eina į kamarą ir netrukus grįžta persirengusi savo seniai seniai siūtu drabužiu, pasirišus ar tik ne jos mamos austą ir išsiuvinėtą prijuostę. Kai jau susėdame, persižegnojame ir imame valgyti, kieme subliauna avys – jos jau kai kada būdavo išleistos, jau uodžia orą pailgais snukeliais, o ėriukai lyg cirke šokinėja vienas per kitą… Tiems, kurie kaži kodėl jaukiau jaustųsi, jei visi žmo­nės vaikystėje ar jaunystėje nieko žmoniško nebūtų turėję, skaitydami tokius piešinėlius pyksta, erzinasi: provincialų idilė! Ne, tai dieviška šventė, kada visos aplinkinės smulkmenos įgauna šventumo, amžinybės atspalvį. Vien dėl šv. Ve­lykų krikščionių religija yra atėjusi amžinybei.

Dar vieną didžiai pamokomą šventę išgyvenau jau daug vėliau, studijų me­tais. Tada aš jau nebeturėjau tėvų, tėvas mirė man baigus devynias klases, ma­ma – pirmą kursą. Taigi tą 1959 metų vasarą iš gražiųjų ir garsiųjų Tytuvėnų (nuo kurių tiesiai imant ne taip toli ir mano gimtinė) mudu su būsimąja žmona Virginija Niparaite pėsti traukėme jos namų link – per kalveles, palei labai dailų Brydvaišio ežerą, pro pušynėlį: man žadą gniaužė tas visas šito krašto grožis ir dar labiau baimė: kadangi savo namų, galima sakyti, nebeturėjau, tai dabar ėjau tikriausiai į naujuosius, ta juodaplaukė mergaitė su ilga stora kasa per nugarą vedėsi į savo. Kaip aš pasirodysiu? Iš mažens, iš prigimties, o antra ver­tus, ir dėl visą laiką gana skurdaus, vargano gyvenimo mane persekioja gal bai­mės, gal nepasitikėjimo, gal savęs peikimo jausmas. O gal visiems taip būna? Nuo pat vaikystės vis ko nors esmingai trūkdavo – pavalgyti, apsiauti, apsireng­ti. Antai vidurinės mokyklos užbaigimo vakare vaikščiojau pasipūtęs – kas čia man tokio! – o iš tikrųjų taip slegiamas savo išskirtinumo (mat švarko alkūnės buvo užlopytos), kad tirtėjo širdis. Dabar ėjau be lopų, o vis tiek kaupėsi nerimas… Tai ko gi stigo dabar? Pinigų? Jų visiems trūksta, šiandien taip pat! Pone Dieve! Mano kudlos ties smilkiniais jau buvo ėmusios pamaži atsisveikinti – ir kaip dabar tenai pasirodysiu, toks jaunikis! Sustojome prie upeliuko, įtekančio į ežerą, mėginu praustis, braukiu šukomis dar pusėtinus plaukus ir matau, kad toji, kuri mane vedasi, nė blėso nesupranta, ramių ramiausia jai, ko gera, nė į galvą neateina, ko aš baiminuosi, o jei ir ateina, tai nerodo. Šiaip taip „atvarau“ save į nuostabaus grožio kalvą (be kita ko, čia, tos kalvos troboje, po kurio laiko išgirdau graudų pasakojimą, kuris greitai tapo novele „Horizonte bėga šernai“), einu išvertęs akis į trobos vidų, ten laukia jos tėvai ir – o siaubybe! – mano išrinktosios tėvo pakaušis lygutėlis, beveik kaip kamuolys! Lengviau įkvepiu, tačiau tuoj pat įkvėptasis oras kaži kur užsilaiko: tai nelaimė, sakys jos mama, ir ta tokį pat susirado… Apie tas smulkmenų smulkmenas rašau to­dėl, kad noriu pasišaipyti iš savęs ir iš kitų panašių. Tai, iš ko reikia šaipytis, vėliau tapo ir tam tikros tiesos pamatymu: į kokį nors meną linkę žmogaičiai vi­sada mažumėlę yra panašūs į pasidažiusias paneles. Vyrai kaip ąžuolai, o kepš­teli kas nors per kokios novelės, paveikslo, gaidelės panosį – ir jau jiems atrodo, jog su šaknimis išrovė uodegą!..

Begyvenant vis stiprėjo įsitikinimas: moterys tvirčiau stovi ant žemės, jose slypi blaškymuisi ne taip lengvai pasiduodančios galios. Man keista kartais gir­dėti sakant – labai artimus žmones – kad aš nemokąs moterų įvertinti. Mintimis perbėgu daugybę išgyventų ir girdėtų situacijų. Sakyčiau – neteisybė… Labai aiškiai jaučiu ir žinau, kad moterys mūsų, vyrų, lipdomam meno pasauliui su­teikia cemento, betono stiprybės. Savo prigimties pastovumu jos kelia mus į vi­sokias vertikales, į viršūnes, o jeigu kada trenkia, tai ir gerai – trenkia taip, kad iš galvos ir iš uodegos išeina kibirkštys, ir dėl šitokio mūsų pačių prisišaukto trenksmo sustiprėję mes vėl galime pulti prie aštriųjų gyvenimo briaunų. Kaip šioks toks visokių geležėlių mėgėjas, pasakyčiau, kad čia yra kažkas panašaus į tekėlą ir kokį įnagį – galandant eina kibirkštys, užtat aštru! Moteris ir tikėjimas – du dalykai, kurie gali parpuolusį pakelti. Jų netektis, praradimas stumia į tamsią neviltį.

Nors vaikystėje ir jaunystėje iš tikrųjų mačiau skurdo, o vėliau, kaip ir daugelis, patyriau visokių skriaudų, pradėjęs savarankišką gyvenimą namuose visada turėjau tiesiog puikias sąlygas imtis plunksnos: šalia buvo enciklopedi­nės išminties Virginija, jos stebėtinas santūrumas, išmanymas, gebėjimas kiek­vienam atseikėti tiek, kiek jis vertas: niekada nebūsi nei pergirtas, nei nepaste­bėtas. Nebūsi varžomas jokiais varžtais. Kaltink save, jei pats nemoki varžytis ten, kur būtinai reikia.

Privalau užsiminti apie dar vieną šventę, galbūt ir paskutinę. Retkarčiais kas nors paklausia, kodėl prieš penkiolika metų buvau smarkiai įsitraukęs į Broniaus Radzevičiaus kūrybą. Galėčiau nurodyti vieną esminę priežastį – „Var­ge, varge, tu buvai mano brolis…“ – taip yra parašęs B. Radzevičius, ir tas vargo, iš dalies ir našlaitystės jausmas man tebėra lyg koks bendras drabužis. Prisi­menant tragišką to kūrėjo lemtį, lyg ir neišeitų kalbėti apie kokias nors šventes – tegu ir literatūrines. Tikriausiai tai ir nebuvo šventė – jaučiau lyg iš šalies dik­tuojamą būtinybę panirti į to gal kiek panašaus, bet stipresnio žmogaus kūry­bą, bandyti susigaudyti nepasitikėjimo ir tuo pat metu kažkokio fanatiško tikė­jimo dykvietėje. Neviltis, nepasitikėjimas ir čia pat – vos ne postamentinis, išdi­dus krūtinės atstatymas! Iš kur visa tai? Gal tai baisi poza, gal apsimetimas?

Bene 1980 metų vasarą gerokai įšilę, prisidėję rezgines apelsinų ar bananų („davė“ Rašytojų sąjungos bufete), Eugenijus Ignatavičius, Marcelijus Martinai­tis ir aš traukėme prospektu maždaug pro ck pastatą, sutikome Bronių Radze­vičių, kuris irgi buvo mažumėlę pasitaisęs nuotaiką. Jis pasikvietė į savo na­mus Žvėryne. Regis, kad visi tenai buvome pirmą sykį – sugriuvom šūkčiodami, šeimininkas nervindamasis virtuvėje ėmė ieškoti užkandos, pasirodė žalia ska­rele galvą apsirišusi tokio ermyderio išgąsdinta žmona. Pasidžiaugę gražiai su­tvarkytu butu, pagyrę aplinką ir žmoną, įsisiūbavome kalbėti apie jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ pirmąją dalį. Žinoma, išsijuosę nemeluodami gyrėme. Bronius laikėsi išdidžiai, atstatęs krūtinę, buvo aiškiai patenkintas. Bet šit ėmė­me kalbėti apie romano tąsą. Gerai, sakiau aš, šitoje dalyje tu braidžiojai visiems pažįstamose pievose, o toliau? Ką tu darysi, kai tavo herojus įstos į uni­versitetą? Kaip išbrist per intelektualines klampynes? Praeina kiek laiko – ir vėl pats, tos cheminės reakcijos įvaro bjaurią monotoniją – lyg dvirankiu pjūklu pjautų storą rąstą… Ir šit vėliau, po Broniaus Radzevičiaus mirties, jo žmona Genė apie tą mūsų viešnagę pasakojo: kai mes išsikraustėme, Bronius ilgai nerado vietos, niršo – matai, jie manim netiki! Apsisuka, patyli ir vėl: jie netiki!

Niekas jau negalės pasakyti, kaip tą akimirką jis jautėsi iš tikrųjų? Ar tvirtai tikėjo, kad parašė stiprų kūrinį, nes tuo metu antroji romano dalis kuri sunkiai išskaitoma rašysena jau buvo išvingiuota iki numatytosios pabaigos?

Taigi – kas mus, beletristus ir poetus, dažniausiai jungia – kūrybos džiaugsmas ar kūrybos baimė? O gal noras tai baimei pasipriešinti?

Didžiausia šventė yra sutikti mylimą, suprantantį ir suprantamą žmogų. Lyg kokia ilga šventės diena prisimena laikas, kai sueidavom nemažas pulkelis, rodos, artimų, iš kelių žodžių vienas kitą suprantančių žmonių; bendravomės su Jonu Juškaičiu, vėliau kurį laiką Vilniuje jo nebuvo, išvažiavo į savo Kuturių kaimą netoli Jurbarko. Studijuoti iš Utenos atvažiavo Saulius Šaltenis. Neužmirštama kelionė ir pasisėdėjimas su abiem Šalteniais – Arvydu ir Sauliumi (tada dar ta bjauria sovietine kareivių uniforma apvilktais), su Sigitu Geda, su A. Sluckaite prie Donelaičio Tolminkiemio; gražios yra bičiulystės su Vytautu Narbutu ir jo šeima šventės. Ne sykį jis yra padėjęs dvasiškai atsikelti ir kant­riai mokęs iškentėjimo meno. O visada išmintingai taktiškas ir abejonių apniktas Leonardas Gutauskas, o Henrikas Čigriejus, Eugenijus Ignatavičius, pagaliau tylusis bičiulis Antanas Ramonas!.. Jeigu ir nebūtų parašiusi kritikos ir jaukios beletristikos, mano laiko žmonėms Aušra Sluckaitė išliktų kaip reta as­menybė, savotiškas kultūros magnetas. Jauku būdavo sugužėti į jos mažą kambarėlį dabartinėje Dominikonų gatvelėje ir garsiai skaityti H. Nagio „Mėlyną sniegą“… Bent apytikriai galima įsivaizduoti, koks margas būdavo tas paveiks­lėlis (be tų, kuriais nukabinėtos sienos), kai į krūvą sueidavo P. Repšys, M. Mar­tinaitis, J. Vaičiūnaitė, V. Palčinskaitė, V. Kalinauskas… Kartais akiniukais su­žybčiodavo ir maestro Leopoldas Digrys. Jei netilpdavo ant kėdžių, jei kas norė­davo pademonstruoti „laisvę“, tai galėdavo išsitiesti aukštielninkas ant kilimo ir medituoti į sveikatą. Ne viena išeivio kūrėjo knyga ten buvo aptarta, ne viena kultūros ar meno naujovė sužinota.

O įžymioji Valentino Antanavičiaus studija ant Vilnelės, ramus ir tikslus jo kalbėjimas, palydimas pajuokavimų, įsidėmėtini Kosto Dereškevičiaus pokalbių „intarpai“, nihilistinis Lino Katino optimizmas, Vinco Kisarausko minčių preci­ziškumas… Čia dar prisiminsime tiesų, atvirą Albertą Zalatorių, kuris raciona­liai išgliaudydavo pokvailius mūsų ginčus…

Ar kada benueisim į Vilniaus užmiestį (toje vietoje jau nebėra jokio užmies­čio!) visą naktį švęsti Petrinių (Repšinių) ir ar kada nors bepareisim išaušus dainuodami: „Rožę, raudoną rožę…“? Tiek to! Svarbu – buvom nuėję.

Tik dabar aiškiai pamačiau, kad literatūra nebuvo mano pirmoji meilužė per šitiek puslapių, galima sakyti, nė žodelio nei apie pirmosios knygos šventę, nei apie antrosios… Tai kada bus ta mano literatūros šventė? Kada?

„O ką sapnuoji?.. Ką dirbat, kas toks esat?“

Po šia pavadinimo kepurėle tegu bus leista pašnekėti apie vieną kitą dalyką, kiek nors susijusį su kūryba, su tuo, ko klausinėja pakeleivinga mergaite novelės „Vieniša sodyba“.

Į sapnus nežiūriu kaip į bereikšmį dalyką, todėl čia rimtai ir atsakysiu. Dažniausiai sapnuoju murzinus ir labai didelius sūkuringus vandenis. Puolu į juos iš kur nors aukštai, nuo skardžių. Keisčiausia, kad nejaučiu kritimo baimės, nors vandenys iš tikro siautulingi, kokie nors nilai ar misisipės. Kiek daugiau baimės, kai reikia iš tų vandenų išsikapstyti. Pažadina, iš sapno ištraukia artimo, pažįstamo žmogaus balsas, o kartais ir ranka.

Ateina laikas, ir atsiranda tam tikrų aplinkybių, kad vienas pats sau nori pasiaiškinti, kas toks esi iš tikrųjų, ko gyvenime siekei, ko reikėjo kaip klausia jauna mergaitė novelėje „Žmogiškumo jėga“. Nežinau, ar dėl to turi būti linksma, ar liūdna, bet negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad begyvendamas ko nepalaužiamai sąmoningai siekiau, gana dažnai lydėdavo atsitiktinumu šešėliai, ir nepasakytum, kad jie su laiku nepasidarydavo savi artimi lyg ir tavo prisivilioti. Šit šių klausinėjimų pradžioje pasiaiškinau, kad norėjau mokytis, bet šito norėjau jokiu būdu ne dėl to, kad bučiau mokytas; labai norėjau turėti kur prie ežero ar upės trobelę (nykokas gimtinės peizažas prie to stūmė), ir aš ją įsitaisiau prie Ūlos, bet irgi negalėčiau pasakyti, kad ją turėdamas aš jau esu įvykdęs vos ne egzistencinį siekį; labai norėdavau ką nors daryti iš medžio, tu­rėti gerų meistrystės įrankių; dabar visa tai apytikriai turiu, bet jokiu būdu ne­pasakyčiau, kad ir čia mano „pašaukimas“ koks nors ypatingas – nepuolu juk dirbti nei kokių skulptūrų, nei kokio meniško stalo ar spintos. Pagaliau prieina­me prie to rašymo, prie beletristikos – kas be ko, gal atsirado viena kita pana­šesnė novelė ar apysaka, ir romane, regis, švysteli akiai malonių vietų – o visa tai man vis tiek atrodo dar ne tas ir ne tas, ką turėčiau padaryti. Kiekvieną rytą, ypač kai būni kaime, anksti atsikėlus kažkas vis kutena paširdžius, norisi darbo, bet kad nežinai, ko stvertis… Lyriškų žmogaičių būsenos! Dažnai taip zy­zia vaikai: „Mama, ką veikti?“ Žinoma, galima į tas būsenas, o tiksliau – į vieną jų žiūrėti kaip į padidėjusį savikritiškumą, bet mano atveju taip nėra arba taip yra nevisiškai. Tai neracionalių žmonių būsenos. Būtų nieko, jeigu jas kuo daž­niau užgožtų darbai – tegu ir kokios neypatingos vertės ar šlovės. Dėl to, kas čia pasakyta, ir tam nepasitikėjimo kipšeliui lengviau susukti lizdą. Rašymas, beletristika vis tiek bus labiausiai prisijaukintas tas atsitiktinis šešėlis – dėl nie­ko kito taip nesijaudini, nei dėl kokios taip ar ne taip nuobliuotos lentos, nei dėl užgaulaus žodžio, labiausiai veikia kūrybos vertinimai – giriamasis jų me­daus skonis puikiai atgaivina tavo dvasią, o peikimų kartybė yra karčiausia.

Žinoma, kad rašymo darbas yra sunkus, varginantis, labai viešas, kaip drabužis. O prie rašymo dažnai dar prisideda ir kitokių bėdų. Man sunkiausi laikai buvo maždaug 1972–1977-ieji metai: beveik nieko nespausdino nei laik­raščiai, nei žurnalai. Ilgą laiką šalia šnopavo dar vienas iš minėtųjų šešėlių – jau tikro persekiojimo. Kada nors apie tai reikėtų parašyti plačiau – kaip virš mūsų buto (tenai gyveno „člen partiji s semnadeatogo goda“) buvo montuojamas pasiklausymo „bliūdas“, kaip tas pats šešėlis nusidriekė iki Zervynų, pagaliau ir iki 1978 metais man paskirtos tuometinės respublikines premijos atėmimo. Ne­galiu atsistebėti tiesiog įnirtingu tuometiniu persekiojimu – juk iš tikrųjų nebu­vau įsitraukęs į kokią slaptą veiklą. Nejaugi tą persekiojimą lėmė kūryba? Tada nelabai gražiai elgiuos, čia ją lygindamas su lentos obliavimu…

„Ko čia nusigandot? Bene nemokat rašyti?“

Ilgą laiko tarpą „beletristiškai“ plunksnos nebuvau paėmęs. Kai pamėgi­nau, rodos, juda, eina per puslapį, bet yra viena ir naujienėlė – ne taip skau­da… O žmogui, kuris gyvenimą iš esmės matuoja pajautimais, vaizdiniais, tai jau yra savotiškas ženklas. Reikėk tu man taip sutapti, kad kasdieniniai gyveni­mo žiaurumai, mirtys ir žūtys, savižudybės ir kankinimai sutaptų su tuo širdies ritmo sumažėjimu. Antra vertus, bet kada, bet kokiu atveju kas nors su kuo nors vis tiek būtų sutapę… Su rašymu – kaip su gėrimu: pradedi ir norisi, nors kartais jau ir nebesusigaudai, ką darąs…

Tam Žanui Valžanui (jo klausimas – „Turbūt iki galo važiuojat?“) galiu at­sakyti: taip, iki galo paprasčiausiai dėl to, kad kitaip važiuoti nebeįmanoma. Važiuodamas puoselėju ir vieną man labai svarbią viltį bei norą: pasiliekan­tiems, į vežimą dar nesėdantiems kuo mažiau palikti nuo manęs priklausančio skausmo, pykčio, nemeilės. Šitą savo norą ir pažadą tikrai sąžiningai vykdysiu.

O kas liko neatsakyta ir nepadaryta – galbūt padarysiu kitą tūkstantmetį, gal ir tada eis koks nors žurnalas, koks nors „Senelių mėnesiai“, išlaikomas, paramstomas gailestingųjų poečių ar Romualdo Granausko fondo… Tenai ir at­sakysiu į likusiuosius ir į naujus klausimus. O jei neatsakysiu, jei nereikės, atsakys kiti. Ir kitus, ir visus kitus kas nors kada nors prispirs atsakyti.

1996.IV.28