Svarstymai
Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant
2014 m. Nr. 2
Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Metų knygos rinkimai vyksta nuo 2005 m. (suaugusiųjų knygos kategorija) ir jau tapo gražia Lietuvos literatūrinio gyvenimo tradicija. Ši akcija pagyvina kūrybinį procesą, sustiprina lietuviškos knygos vertę, motyvuoja autorius, balsavimas įtraukia gana platų skaitytojų ratą. Graži ir akcijos kulminacija – Metų knygos paskelbimas kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje. Solidžios ir Metų knygos rinkimų atramos: juos rengia bei remia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Šiai akcijai įsibėgėjus ir susilaukus sėkmės, suaugusiųjų metų knygos kategoriją nuo 2006 m. papildė ir vaikų metų knygos ir paauglių metų knygos kategorijos, o nuo 2012 m. gana logiškai šį pagal žanrą ir adresatą sudarytą sąrašą užbaigė ir poezijos metų knygos rinkimai.
Geriausių metų knygų sąrašas yra savotiškas kolektyvinio darbo rezultatas: ekspertai išrenka penkias išskirtines metų knygas, o iš jų skaitytojų auditorija balsavimu išrenka vieną geriausią. Šį apdovanojimą pelniusių knygų suaugusiems sąrašas yra toks: 2005 m. – Jurga Ivanauskaitė, „Miegančių drugelių tvirtovė“ (romanas). Tyto alba; 2006 m. – Galina Dauguvietytė, „Post scriptum“. Tyto alba (skaitytojų pasiūlyta knyga); 2007 m. – Sigitas Parulskis, „Sraigė su beisbolo lazda“ (esė). Baltos lankos; 2008 m. – Kęstutis Navakas, „Du lagaminai sniego“ (esė). Tyto alba; 2009 m. – Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum“ (romanas). Baltos lankos; 2010 m. – Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome“ (biografiniai užrašai). Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; 2011 m. – Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum II“ (romanas). Baltos lankos; 2012 m. – Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“ (romanas). Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje geriausiąja bus paskelbta viena knyga iš šio sąrašo: Grigorijus Kanovičius, „Miestelio romansas“ (romanas); Aistė Kisarauskaitė, „39 salto mortale“ (noveletės); Sigitas Parulskis, „Tamsa ir partneriai“ (romanas); Undinė Radzevičiūtė, „Žuvys ir drakonai“ (romanas); Andrius Tapinas, „Vilko valanda“ (romanas).
Knygų rinkimo kriterijai jungia ir profesionalius vertinimus, ir konsenso principą. Išrinktosios knygos yra orientyras gerą literatūrą vertinantiems skaitytojams, taip pat šios knygos yra potencialios pretendentės į lietuvių literatūros kanoną.
Matyt, dėl šių knygų vertės nekyla abejonių, nors ne vienas skaitytojas galėtų teisėtai paklausti – ar tai tikrai buvo pačios vertingiausios knygos iš balsavimui pateiktų penketukų. Juk skaitymas yra ganėtinai subjektyvus dalykas, susijęs su unikaliomis asmens patirtimis, išankstinėmis vertybinėmis nuostatomis, skaitymo įgūdžiais, apskritai su „estetinio sprendimo galia“.
Siekdama apmąstyti Metų knygos rinkimų akciją, išryškinti įvairias nuostatas ir bendras literatūros vertybines tendencijas, „Metų“ redakcija surengė pokalbį, kurio klausimai galėtų būti sugrupuoti į tris teminius laukus:
1. Geriausios metų knygos: kiek jų meninė vertė yra objektyvi, galutinė, nenuginčijama? Ar geriausios knygos iškilimas nėra susijęs su kokiais nors tik jos pasirodymo laikui būdingais veiksniais (autoriaus populiarumas, madinga problematika, konjunktūrinės aplinkybės ir pan.)? Ar visos iš šio 2005–2012 m. sąrašo knygos būtų perrinktos kaip geriausios ir šiandien? Kurios knygos iš šio sąrašo mums asmeniškai svarbios, kurias iš jų norėtume matyti mokyklų programose, rekomenduotume vertimams – kaip reprezentuojančias mūsų literatūrą ir kultūrą? Kiek šis sąrašas yra „lietuviškas“, susijęs su tradicija, ir kiek jis „europietiškas“? Juk vadinamasis euroromanas taip ir prigeso, literatūra eksportui lyg ir neteko populiarumo?
2. Koks yra leidybinės konjunktūros ir leidyklos vaidmuo kuriant geriausios knygos titulą? Koks čia reklamos, televizijos, spaudos poveikis skaitytojui? Nuo ko priklauso knygos rinkėjo sąmonė? Kas mums formuoja vertybes, kas jas padeda atpažinti? Mokykla? Televizija? Skaitymo įgūdžiai?
3. Ką rinkėjui reiškia autoriaus vardas? Geros knygos yra kaip artimi žmonės, kaip asmenys. Vargu ar visi dalyvaujantys Metų knygos rinkimuose skaitytojai tikrai būna perskaitę visas nominuotas knygas. Bet jeigu jau dalyvauja, neabejotinai žino autorius – kaip jiems artimus ir svarbius asmenis. Todėl juk galima balsuoti už geriausią knygą dar jos neskaičius, jei tik žinai autorių ir esi skaitęs jo ankstesnę kūrybą. Paprasčiau pasakius, kiek mes balsuojame už knygas ir kūrybą, ir kiek už autorius, už vardus, kurie mums žinomi kaip artimi asmenys?
Jūratė Sprindytė. Kaip atrodo visuminis sąrašas? Beveik dešimt metų ir keturiasdešimt šešios knygos. Sunku kalbėti apibendrintai ir daryti galutines išvadas. Mano požiūriu, penketukai turi ne tiek atspindėti visuomenės lūkesčius, kiek kartu su lūkesčiais formuoti vertybinį literatūros horizontą. Jis šiandien ganėtinai miglotas, išsiklaipęs. Penketukų rinkėjai ir mes, čia kalbantys, tą vertybių formavimo funkcijos svarbą turime labiau įsisąmoninti. Gerai, kad linkstama demokratizuoti literatūros skaitymo procesą, visą jos gyvavimo eigą. Iš principo šitie ekspertų sudaromi sąrašai atkreipia visuomenės dėmesį, juos vertinu labai pozityviai. O atidžiai patyrinėjus sąrašus, galima išvysti ir bendresnį literatūros žemėlapį. Tačiau čia turėtų ryžtingiau dalyvauti profesionali kritika. Ji reikalinga tam, kad pavienius kūrinius pamatytume juos jungiančiame procese, kad išryškėtų bendrosios literatūros tendencijos. Nes kūrinių plūsmas dabar toks didelis, kad procesą labai sunku aprėpti, vertinti. Mūsų spaudoje nebeliko literatūrą ir jos žanrus apžvelgiančių straipsnių, išnyko analitinės kritikos praktika, panoraminis žvilgsnis tiesiog dingęs – dabar stambūs literatūrologiniai straipsniai pasirodo tik turint tikslą demonstruoti kokias nors metodologines naujoves. Todėl šie geriausių knygų sąrašai padeda bent jau apytikriai įsivaizduoti naujausios literatūros proceso struktūrą ir dinamiką.
Kasmetiniai penketukų deriniai iškyla ne iš pačios visuomenės, o yra inicijuojami ekspertų grupelės. Vardų ir kūrinių hierarchija priklauso nuo to, kas įeina į metų knygų penketuko rinkimo komisiją, taip pat ir nuo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dvyliktuko sudarytojų. Tai profesionalūs literatūros tyrėjai, ir jų atsakomybė yra ypač didelė. Renkant knygas reikia demonstruoti ne savo subjektyvų skonį, bet literatūrą pristatyti kaip vertybinį reiškinį. Pasižiūrėjusi į kiekvieno knygų penketuko vidinę struktūrą, matau, kad jame visada yra elitinis tekstas, tai labai gerai, yra „meninis vidurkis“ normaliam vidutinio rango skaitytojui, tai irgi pagirtina, ir atsiranda tekstas, skirtas daugmaž masiniam skaitytojui. Tokia penketukų struktūra, manau, tenkina visuomenės lūkesčius, nes aprėpiama plati kūrybos ir skaitytojų skalė, knygos orientuojamos į gana įvairų adresatą. Su tokiomis penketukų rinkimo nuostatomis aš sutinku.
Tačiau matyti besikartojanti praktika, kad į penketukus visada patenka žinomas ir produktyvus rašytojas, vos išleidęs naują knygą. Galima lengvai nuspėti, kad į tuos sąrašus vėl pateks konkretūs autoriai: Jaroslavas Melnikas, Grigorijus Kanovičius, Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis. Penketukuose matome visus tris Andriaus Jakučiūno romanus. Toks knygų įtraukimo į sąrašus principas – tai jau savotiškas subjektyvumas, kuris neleidžia sąrašo laikyti be priekaištų autentiško.
Man išliekamąją vertę (knygos vertę man pačiai, niekam neprimetant savo požiūrio) iš tų sąrašų turi knygos, kurias laikyčiau artimesnes dabartinės literatūros kanonui: pirmiausia – tai Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ (2007). Ši knyga iškelia ir reflektuoja labai aktualius globalizacijos, dvikalbystės, emigracijos, vaikų tautinės tapatybės ir kitus problemiškus kultūros procesus, kurie dabar yra svarbūs, o ateityje darysis dar svarbesni. Ši knyga pati savaime yra labai kokybiška, tai tikroji filosofinė esė, taip pasakius, knyga su perspektyva. Kita svarbi knyga – Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ (2010), joje sukauptas didžiulis kultūrinių reiškinių konglomeratas. Valdo Papievio „Eiti“ (2010) už grakštų stilių ir egzistencinį žmogaus matmenį, kuris vis neišnyksta ir negali išnykti. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ (2008) žavi kasdienybės ontologizavimu, čia epinė pagava, sensualistinis jautrumas ir neabejotinas kalbos jausmas sudaro kokybišką kombinaciją. Vienintelė penketukų viešnia iš kasmet pasirodančių Romualdo Granausko knygų „Trys vienatvės“ – klasikinio kalibro proza. Už originalias inovacijas kokiuose nors profesionalų tekstuose bus pozityviai linksniuojama Andriaus Jakučiūno „Lalagė“ (2012), knyga, pasiekusi kraštutinę sintaksės galimybių ribą. Taip pat manau, kad prie istorinės prozos korpuso bus prišlieti abu Kristinos Sabaliauskaitės tomai („Silva rerum“, 2009, ir „Silva rerum II“, 2011), prie kokybiškų pramoginės literatūros kūrinių – Andriaus Tapino „Vilko valanda“ (2013). Tai populiariosios literatūros viršūnėlės. Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ (2013) išsiskiria intelektualiu sentenciniu stiliumi ir neprovincialia problematika (Rytų ir Vakarų kultūrų difuzija prieš 200 metų ir šiandien). Už moteriškosios problematikos plėtrą kanonine klasika taps Giedros Radvilavičiūtės esė („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010), kuri šiuo metu yra labiausiai verčiama knyga ir užsienio vertėjams lieka geidžiamiausia.
Kokia tų keturiasdešimt šešių knygų žanrinė sudėtis? Iš jų – dvidešimt vienas romanas, septyniolika esė rinkinių, šešios apsakymų knygos, du memuarinio pobūdžio leidiniai. Na, riba tarp esė ir apsakymų – labai sąlygiška, tačiau kai esė tipo pasakojimai net trigubai viršija apsakymų knygas, to fakto negali nepastebėti. Matome, kad nedidele persvara dominuoja romanas, bet literatūroje jis yra strateginis žanras, o esė perprodukcija pas mus vis dėlto didžiulė. Galima samprotauti apie naratyvų prioritetus ir išlaisvintos saviraiškos gėrį, bet man atrodo, kad esė knygų tuose penketukuose per daug.
Akivaizdu, kad į kanoną braunasi ir savotiškos marginalijos. Tai, kad Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ (2009) ir nepernelyg reikšmingos Aistės Kisarauskaitės noveletės („39 salto mortale“, 2013) nugali R. Granausko kūrinius, yra visiškas nesusipratimas. Nes istorinės ir būtiškosios savimonės atsisakymas dėl šmaikštumo ar estetizuotos kasdienybės nerodo nei ekspertų atsakomybės, nei literatūrinės savivokos. Knygų penketukas visuomenėje yra labai matomas ir jo sudarytojai turėtų būti vertybiškesni. Nors sutarėme komisijos nekritikuoti, bet manau, kad čia prasilenkta su būtinais literatūros vertinimo standartais. Knygų rinkėjams ekspertams derėtų eliminuoti bičiulišką santykį su artimų draugų rato knygomis. To reiškinio nedetalizuosime, bet jis labai matomas. Reikėtų aprėpti visą literatūros panoramą, ne tik draugų ir bendraamžių kūrybą, ir orientuotis į platesnę, įvairesnę skaitytojų auditoriją. Knygas skaito ir vyresnio amžiaus žmonės, kuriems priimtinesnis klasikinis tekstas, kurie tiesiog nori skaityti visuotinesnės dimensijos knygą.
Dominuojančia tendencija, ypač eseistikoje, įvardyčiau individualizmo išaugimą. Čia nesibodima egocentriškos tematikos, išraiškos impresionizmo (priešingai minties prioritetui klasikinės esė žanre). Ir man visiškai nereikia laiko distancijos, kad svaresnę knygą atskirčiau nuo lėkštesnės. Antai 2005 m. penketuke K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“ – gana smagi knyga, bet ji atspindi bohemišką gyvenimą, kultūros užkulisių šurmulį, vyno spalvas ir visa kita. Tam kartui pasiskaityti tai puiki knygutė, bet juk čia pat yra Juozo Apučio „Vieškelyje džipai“, visiškai kito svorio knyga. Arba 2006 m. penketuke atsiranda Galinos Dauguvietytės „Post scriptum“. Jos gal ir nereikėtų minėti, nes išrinkta skaitytojų pageidavimu, bet kai į sąrašą neįtrauktas Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“ – knyga, verčiama į užsienio kalbas ir apskritai viena iš stipresnių šios autorės knygų! Arba vėl: penketuke atsidūrę K. Navako „Du lagaminai sniego“ (2008) ir į jį nepatekęs Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“. Jokiu būdu nenoriu supriešinti autorių, visi penketukai pateikia dėmesio vertus kūrinius (gal tik „Netikras zuikis“ buvo kurioziškas pasirinkimas), bet ne visada dailus sakinys, mokėjimas grakščiai estetiškai ir efektingai rašyti garantuoja kūrinio išlikimą, o juolab reiškia didelės sklaidos būtinybę. Ar šmaikštus, virtuoziškas sakinys savaime nulemia literatūrinę vertę? Dabar visi žmonės raštingi, ir visi mes, čia esantys, galime parašyti tą grakštų sakinį, bet kas iš to? Ar renkant knygas neturėtų nusverti dalykai, svarbūs kultūros atminčiai? Visuomeniškumo matmuo, istorinė tematika, tiesiog žmogaus problema? Aišku, ne visos knygos penketuke turėtų būti tokios rimtos, bet kai kurių nereikėtų pražiopsoti. Pripažindama, kad nepražiopsotas M. Martinaičio pamatinis savivokos tekstas „Mes gyvenome“, skaudūs S. Parulskio ir Alvydo Šlepiko romanai, vis tiek protestuoju prieš tą „gražaus rašymo“ įsigalėjimą ir jo aukštinimą.
R. T. Po Jūratės žodžių iš karto sukirbėjo mintys ir norisi replikuoti. Aš knygų penketuko akciją matau kaip projektą „užbaik pats“. T. y. kai kurias pateiktas knygas priimu, kitas matau kaip konjunktūrines ir vietoj jų įsirašau savo prioritetinius autorius. Atvirai pasakius, nebepasitikiu abiem rinkimo principais: nei ekspertų estetiniu, nei masių konsensuso. Geriausios metų knygos rinkimo akcija darosi pavojingai artima reiškiniui, kurį galėčiau pavadinti „bičiulių ratelio muzika masėms“. Kad knyga atsidurtų penketuke, ji turi arba bičiuliautis su ekspertais, arba įtikti masėms. Literatūra masėms – tai komercinis reiškinys, kapitalistinio pasaulio grimasos. Abu šie reikšmės kriterijai tik primena, kokie vis dar esame provincialūs. Anapus sienos daugelis mūsų literatūrinių šviesulių kaipmat užgestų. Tik keletas žingsnių per sieną, tik keletas menkų kilometrų – ir mūsų literatūrinės žvaigždės nebėra. Žinau, ką iš tikrųjų vertina užsienio skaitytojai, nes Vilniaus universitete dėstau lietuvių literatūrą anglų kalba užsieniečiams, programos „Erasmus“ studentams. Jie visada nori rimtos lietuviškos knygos, kurioje atsispindėtų Lietuvos realybė ir jos žmonės. O individualistine bei estetizuota saviraiška jie bodisi, jiems tai įgrisę, neįdomu, nebenauja, net senamadiška. Taigi kas smagu ir miela bičiulių ratui, dar nėra reikšminga mūsų literatūrai.
Taip, ir man labai patiko K. Navako rašymas: sakinys virtuoziškas, skaičiau antai ir gėrėjausi. Bet jau kitą dieną nieko neprisiminiau, ką skaitęs, kas ten buvo rašoma. Kokia esmė, kokia prasmė? Užmušk, nepasakyčiau nė vieno motyvo. Tai kaip strazdo giesmininko trelės: gražu jų klausytis, bet nėra į ką gilintis. Užtat R. Granausko teksto, regis, kiekvieną sakinį prisimenu, nes jo sakinys veda į žmogų. Naujausioje „virtuoziškos saviraiškos“ literatūroje tarsi išnyko, išgaravo žmogus, liko tik ekstravagantiška saviraiška, neįpareigojantis pseudointelektualus flirtas su skaitytoju, arba tiesiog madingo autoriaus monologai prieš veidrodį su pačiu savimi, toks literatūrinis ekshibicionizmas. Kartais su studentais aptariame profesionalią grafomaniją. Jeigu knygų rašymas darosi profesija, su laiku, žinoma, atsiranda tas rašymo virtuoziškumas, bet mažėja gyvybės, nelieka minčių. Kažkada susigundę kūryba dabar tie autoriai grandinėmis prirakinti prie leidybinės komercijos uolų ir atiduoda masėms paskutines savo kepenis. Ne iš įkvėpimo visa tai… Štai taip randasi ironiškoji literatūrologija – masių sąmonės ir kūrybinio autizmo anatomija. Nes kai nėra nieko rimta, nieko kita ir nebelieka…
Manau, kad geriausius kūrinius autoriai parašo tuomet, kai dar supratimo neturi apie honorarus, leidybines sutartis ir premijas. Bet tas nekaltybės amžius anksčiau ar vėliau pasibaigia, o žmonėms reikia gyventi. Reikia tiesiog dirbti, kasdieniu rašymu užsidirbti duoną.
Beje, kai galvoju apie ekspertų komisijas, ima kirbėti toks klausimas: ar nebūtų galima atskirti literatūros kritikų ir pačių literatūros kūrėjų, rašytojų? Eliminuoti kūrėjus iš komisijų, kad nebūtų „interesų konflikto“? Gal tada baigtųsi tie draugystės rateliai? Bet rask dabar tų kritikų, kurie patys nesusigundytų kūrybine saviraiška, juk tokių kaip ir nebėra…
Elena Baliutytė. Jūratė padarė turiningą penketukų žanrinę apžvalgą ir priėjo prie išvados, kad pernelyg daug dėmesio teko esė knygoms. Bandysiu eseistiką apginti: pirmiausia jos skalė labai plati, esė pavadinami įvairiausi tekstai. Kitą kartą sunku (o ir nebūtina) atskirti, ar tekstas esė, ar apsakymas, novelė, noveletė ir pan. Peržvelgusi į penketukus pakliuvusius dvylika eseistikos rinkinių, nė dėl vieno iš jų nesuabejojau, ar jam verta ten būti. Beje, tos pačios esė knygos sinchroniškai kartojasi ir instituto dvyliktukuose. Tai patvirtina jų meninę vertę. Lietuvių literatūrai svarbus jau pats šio žanro iškilimas, turiu omenyje kokybiškas esė knygas. Jas išskirčiau kaip organiškai jungiančias europietiškumą ir lietuviškumą. Pagal į penketukus pakliuvusias eseistikos knygas galima teigti, kad žanro apogėjus buvo apie 2004-uosius: antai 2005 metų penketuke trys esė knygos: K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, S. Parulskio „Miegas ir kitos moterys“, Gintaro Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“. O tų metų geriausia dvyliktuko knyga (LLTI) išrinkta Rolando Rastausko „Kitas pasaulis“. Vėliau keletą metų eseistikai teko po dvi pozicijas, būta ir „tuščių“ metų. Iš reikšmingų eseistikos knygų minėčiau D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Pastaroji autorė ypač aktualizavo esė žanro ribas, jas konceptualiai transformuodama. Ji savo eseistikoje sąmoningai žaidžia autobiografiško tikrumo ir fikcijos skirtimi: viena vertus, ji suteikia pasakotojai daug autobiografiškų detalių, kita vertus, taip konstruoja savo esė siužetus, kad nuolat griautų tą naiviojo skaitytojo susikurtą autobiografiško teksto iliuziją. Galima sakyti, kad autorė ir pasakotoja čia nuolat keičiasi vaidmenimis. Kaip tik šį G. Radvilavičiūtės tekstų žanrinį originalumą pabrėžė JAV kritikas Danielis Greenas, recenzuodamas pernai anglų kalba išleistą jos eseistikos rinktinę. Iš esmės patirtinės tikrovės ir fikcijos sandūra, triumfuojant vaizduotei, būdinga ir K. Navako, Regimanto Tamošaičio eseistinei prozai. R. Rastausko tekstai neretai artėja prie memuarinio pasakojimo: intrigą juose kuria ne tik jo, kultūros piligrimo, atminties diskuose esantys nebanalūs Europos didmiesčių siužetai, bet ir retoriškai intensyvus, „natūraliai manieringas“ stilius. Gyvenimas talentingai verčiamas į tekstą ir Eugenijaus Ališankos eseistikos rinkinyje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.
Manau, kad ne viena esė iš šių į penketukus patekusių knygų jau teisėtai atsidūrė mokykloms skirtose literatūros chrestomatijose, o vienas kitas autorius – ir literatūros mokymui skirtose programose. Šiame kontekste dar noriu priminti G. Beresnevičiaus įvairiažanrę knygą „Pabėgęs dvaras“, kuri linksmai, su humoru ir fantazija interpretuoja Lietuvos istorijos ir kultūros faktus. Tarkim, mokykloje vargstant su Kristijonu Donelaičiu, „Pabėgusio dvaro“ tekstukai apie „būrų dainių“ būtų labai reikalingi – kaip geras poilsis ir intelektualus žaidimas.
Dar iš penketukuose atsidūrusios trumposios prozos minėčiau D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, kuri, kaip ir A. Šlepiko „Lietaus dievas“, mūsų akyse jau tampa novelės žanro klasika. Kai žiūriu į knygų penketukus žanro požiūriu, jų sąrašas man pasidalija į du segmentus – romano ir trumposios prozos, kuri apima ir eseistiką. Penketukus renka ekspertų komisija, kuri kreipia dėmesį ne tiek į žanrą, kiek į knygos meninę vertę. O renkant geriausią penketuko knygą, kurią lemia skaitytojų balsai, atsitinka visko. Nes skaitytojas, manyčiau, pirmiausia renkasi ne knygą, o autorių. Taip nutiko 2006 metais, kai skaitytojai ir pasiūlė, ir išrinko kaip geriausią metų knygą G. Dauguvietytės „Post scriptum“, kuri ir parašyta ne visai jos pačios.
Gerai, kad ilgokai diskriminuota poezija jau antrus metus taip pat turi savo atskirus poezijos knygų penketukus.
Dalia Kuizinienė. Taip, eseistikos apeiti, matyt, neįmanoma. Tai dabar vienas populiariausių žanrų. Nežinau statistikos, ko leidyklos išleidžia daugiau: romanų, smulkiosios prozos ar esė. Pastaruoju metu esė žanras klijuojamas net ir toms knygoms, kurios kartais yra žanro požiūriu svarstytinos – tai dienoraščių, memuarų knygos. Kai tik knygos žanras neapibrėžtas, ji dažniausiai įvardijama kaip eseistika. Matyt, tai yra tapę ir mados reikalu, eseistika darosi lyg ir dominuojančiu žanru. Esė reikšmingai įsitvirtino ir knygų penketukų sąrašuose, nuo pat 2005 m.
Kitas dalykas, svarstant knygų penketukus, knygas išrenkančius ekspertus ir balsuojančią auditoriją, tai populiarioji literatūra. Mes turime nepamiršti ir kokybiškos populiariosios literatūros, jos svorio. Kai į penketuką patenka K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, pirmoji ir antroji knyga, tai kitos knygos, pripažinkime, kaip ir nebeturi šansų.
Viktorija Daujotytė. Turite galvoje populiariąsias ar apskritai visas kitas knygas, kurias nukonkuruoja „Silva rerum“? Ką nukonkuruoja?
D. K. Turiu galvoje, kad tame penketuke skaitytojų auditorija šią autorę pamato kaip ryškiausią. Tiesiog taip atsitinka, toks yra faktas, ir mes galime svarstyti, kas tai nulemia: viešieji ryšiai, reklama, leidyklos kuriamas piaras, autorės interviu žiniasklaidoje ir pan.? Bet tame penketuke, į kurį patenka K. Sabaliauskaitė, kaip tik viskas baigiasi taip – jos knygos išrinkimu.
V. D. O kaip galvojate – ar dar yra tokių autorių, kurie irgi jei tik pasirodo, tai ir laimi be konkurencijos?
D. K. Na, galvoju, kad jeigu G. Dauguvietytė dar išleistų memuarų knygą ir pakliūtų į penketuką, gal irgi būtų panašiai…
R. T. Kažin, ar mes čia kalbame apie literatūros ekspertus, ar apie masių skonį? Faktas, kad „Žmones“ liaudis skaito labiau nei, tarkim, „Literatūrą ir meną“… Juk eilinis skaitytojas renkasi tai, kas jam atpažįstama ir kasdieniška. Bet abi K. Sabaliauskaitės knygos, mano nuomone, nėra šiaip masinis skaitalas. Abi skaičiau, net norėjau šį tą gero apie jas parašyti, tik kad autorė yra truputį nenuspėjama. Net jos laišką į universitetą esu gavęs. Toks mielas atsiliepimas apie mano kompetencijas…
Laimantas Jonušys. Anksčiau tokia buvo Jurga Ivanauskaitė.
R. T. Taip, jos „Miegančių drugelių tvirtovė“ nedaug skiriasi nuo dramatiškų istorijų, kokias matau publikuojamas moterų žurnaluose. Ten juk irgi visko yra.
D. K. Dar galvodama apie knygų rinkimo teigiamus aspektus ir silpnybes norėčiau pasakyti kelis dalykus, kurie gal ir savaime suprantami. Be abejonės, knygų rinkimo procesas, jų nominavimas reikšmingai suaktyvina literatūrinį gyvenimą. Randasi pakankamai daug recenzijų, yra ir jų konkursas, skatinamas skaitytojų susidomėjimas, reflektuojamos svarbios temos. Tačiau šalia tų teigiamų dalykų matau ir minusų. Metų knygos rinkimas tampa savotišku sportiniu azartu. Antai nominantė A. Kisarauskaitė vienoje savo knygos dalyje gražiai rašo apie vynų trisdešimtuką, mėgina ironiškai apibūdinti geriausią nominuotą vyną. To knygos rinkimo azarto arena tampa ir socialiniai interneto tinklai. Tarkim, veidaknygė, vadinamasis feisbukas. Juk gerai žinome, kad sausio ar vasario mėnesį, artėjant rinkimų finalui, dažnas rašytojas savo feisbuko draugų prašo balsuoti už jo knygą.
V. D. Bandant prisijungti prie pokalbio: gal tiktų tokia mintis – naujas reiškinys, mano supratimu, yra tai, kad nominuoti autoriai, kaip Dalia sako, azartiškai dalyvauja savo knygų rinkimuose. Kiek galėdami prisideda prie to reiškinio.
R. T. Šiais laikais kai kurie autoriai net ir vienos ar kitos premijos sau reikalauja – atvirai ir be jokių skrupulų. Tai tampa lyg ir norma, blaiviu gyvenimišku požiūriu į kūrybos reikalus. Nors mane tai glumina, ir gana smarkiai.
V. D. Bet pageidautina, kad autorius būtų toks, na, olimpietis. Žiūrėtų sau į pasaulį sub specie aeternitatis. Vertintų pasaulio reikalus ramiai: jei mane išrinksite – ką gi, padėkosiu, jei neišrinksite – nieko tokio, nesuksiu galvos… Labai norėčiau tokios laikysenos, bet, matyt, ji jau yra praeities dalykas.
J. S. Rašytojo savivoka jau visai kita.
V. D. Taip. Būtų labai įdomu ištirti tuos rašytojo laikysenos pokyčius, kokia buvo kūrybos motyvacija anksčiau ir kokia – dabar. Kas šiandien yra rašytojas ir kaip mes jį atpažįstame iš jo laikysenų. Aišku, kad man jau yra šiek tiek keblu, rašytojo laikysenos standartas jau kitas. Bet ne visų. Yra dar galinčių pakilti virš konkursų. Tačiau tuos konkursus neabejotinai reikia vertinti teigiamai. Jie iš tikrųjų vyksta, jie reikšmingai pagyvina mūsų literatūrinį gyvenimą, svarbus ir jų žaidybinis momentas. Bet žaidybinis momentas ar rinkimų azartas kontrastuoja ir kertasi su tais dalykais, apie kuriuos kalbėjo Jūratė. Tai vertybinis pasaulis, reikšmių pasaulis, kuris vis tiek yra formuojamas literatūros – kaip kalbos meno, – jis literatūroje darosi pažįstamas, reflektuojamas, perimamas. Toji sankirta tarp azarto ir vertybių kartais jaučiama kaip labai dramatiška. Kaip pasisuks svarstyklės, ką jos nulems? O jos pasisuka labai įvairiai. Nuo akcijos pradžios, nuo 2005 m. iki dabar sąraše nėra J. Apučio. Ir tai jau skylė, kurios, tikiuosi, sąžiningesni literatūros istorikai, norintys suvokti mūsų laiką literatūroje, negalės nepamatyti. Kad knyga „Vieškelyje džipai“ nebuvo mūsų, akylųjų vertintojų, ekspertų, pamatyta. Jau kalbėta apie R. Granauską. Ačiū Valentinui Sventickui, kad jis apie tai šmaikščiai pasisakė spaudoje, nelabai ką ir pridursi. Kiek galimybių duoda R. Granausko knygos aptariamai situacijai suvokti? Ir „Šventųjų gyvenimai“, ir „Išvarytieji“. Būtų daugiau galimybių, grįžčiau prie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ ir R. Granausko „Išvarytųjų“, pabandyčiau suvokti, ką vis dėlto įrėmina abu pavadinimai. Bet R. Granauskas penketukų sąraše nepasirodo. Turėčiau pasakyti, pasigendu ir V. Martinkaus. Jau minėjo Jūratė ir „Žemaičio garlėkį“, ir „Šuns mazgą“. Gerą įspūdį yra padariusios jo kalendorinės novelės, „Dvylika lieptų“. Tai intelektuali, gera proza, daug išradingumo, pastabumo, intelektinio žaismo, intrigos, pasakojimo vidinio judrumo. Taip pat, kadangi jau kalbėta apie esė, V. Martinkaus tekstuose yra gražių esė ir novelės jungimo variantų. Manau, kad esė, kur kaip veikiantysis asmuo dalyvauja Czesławas Miłoszas, yra tiesiog pavyzdinė. Pasakojimas tikslus, konkretus, o kartu – minties perspektyva. Kiekvienas mūsų tų neįvertintų vardų rastume ir daugiau, ir mūsų pageidavimai, manau, yra teisėti. Nes už ką nors pasakydami „už“, prieš kurį nors kartu pasakome „prieš“, nors ir neįvardydami. Jei pasirenki šitą, reiškia, nepasirenki kito. Kodėl šitaip atsitinka, kodėl tai, kas mūsų literatūroje yra svarbu, kelių balsavimu yra lyg pašalinama, eliminuojama. Bet gal tiesa ir tai, ką pasakė jauna ekspertų komisijos pirmininkė, kažkur tai buvo pacituota: o niekas ir nesako, kad čia yra geriausios knygos. Tai tik kelių konkrečių žmonių nuomonė, kokios, anot jų, geriausios knygos pasirodė per metus. Kelių konkrečių žmonių…
J. S. Įsiterpsiu su viena replika: ar neatrodo, kad tie keli žmonės yra per mažai tokiam atsakingam uždaviniui? Panašūs prancūzų komitetai turi būti sudaryti iš mažiausiai dešimties žmonių. Tie konkretūs žmonės – jų per mažai, ant jų negalima užkrauti visos atsakomybės. Komisija turėtų būti didesnė ir įvairesnė. Ir iš įvairių kartų, įvairių institucijų. Turėtume platesnę nuomonių, požiūrių skalę.
V. D. Taip, ji bent jau turėtų būti tokio skaičiaus, kaip nacionalinės kultūros ir meno premijos komitetas. Keliolika, bet ne keturi ar penki.
L. J. Taip yra porą metų, anksčiau buvo septyni.
J. S. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygų dvyliktuko komisija – vienuolika žmonių. Susidarė tokia nuostata, kad mažiau negali būti. Iš pradžių mūsų buvo septyni, dabar – vienuolika.
V. D. Daugiau nuomonių, daugiau ir objektyvumo. Su tais asmenimis, kurie čia paminėti, ir aš galėčiau solidarizuotis, bet iš populiariosios literatūros rūpėtų paminėti ir J. Ivanauskaitę, atrodo, ji literatūroje įsitvirtins. Tai matau iš to, kas iš jos kūrybos prasitęsia: daromi filmai, kažkas susiję su dailės žanrais. Suprantu ir vertinu A. Šlepiko „Marytę“, tos knygos aktualumą, bet labiau vertinu jo noveles – „Lietaus dievą“. Tai netikėtas klasikinės novelės įvykis. Tos mažosios prozos pasakojimo linijos, kurias rūpi atsekti, eina per „Lietaus dievą“, per D. Kalinauskaitę, per V. Papievį. Neabejotina rinkimų sėkmė, kad į penketukus spėjo patekti M. Martinaitis. Dar vienas autorius – R. Tamošaitis, jo „Vitaminų pardavėjas“ (2007) – kaip žanras, kaip pasakojimo būdas – man yra palikęs įspūdį, kad tai mūsų literatūroje naujas dalykas. Būtų gerai, kad jis dar kaip nors būtų pratęstas. Gerai, kad pastebėjome J. Melniką, kad jis įsirašė į mūsų literatūrą. Donaldas Kajokas – kaip ir savaime suprantamas, čia jo vieta. Labiau, žinoma, nei „Kazašas“ svarbus yra „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Dar iš nepaminėtų norėčiau priminti Vladą Kalvaitį, „Sustiprinto režimo baraką“ (2012). Esu tikra, kad tokio pobūdžio literatūra turės savo vietą ir išliks.
Klausimas: kiek mūsų penketukų sąrašas yra lietuviškas ir kiek – europietiškas. Jis sunkiai atsakomas, arba lengvai atsakomas. Kai jau yra lietuviška, tai juk ir europietiška. M. Martinaičio knygą „Mes gyvenome“ prisieis ir Europai kada nors pažinti, suvokti. Sprangu tai sprangu, bet… kaip sakė vienas rimtas paveldosaugininkas: Europa saugo dvarus, o aš keleri metai negaliu uždengti vieno iš trijų likusių dūminių gryčių stogo. Klausia, ar tai Europa? Atsakau, taip, tai irgi Europa. Ir dūminių gryčių Europa.
J. S. Žinau, kad prancūzai saugo kiekvieną savo krašto detalę – šaukštelį, rankeną, kokią nors „klemką“ nuo kokių durų. Ir kaimiškų pastatų – kiekvieną plytą.
V. D. Taip, ir šiuo požiūriu knyga „Mes gyvenome“ dar gali daug kam atverti akis į mūsų buvusią tikrovę. Kokių čia dar daiktukų yra, kurių prancūzai jau nebeturi nė vieno, neišsaugojo. Todėl nemanau, kad šis lietuviškumo ir europietiškumo klausimas būtų skausmingas. Euroromanas? Imitacija ilgai ir negyvena. Jokia imitacija ilgai neištveria.
Valentinas Sventickas. Aš irgi manau, kad penketukų rinkimai yra dėsninga šių laikų iniciatyva, norėčiau ją priskirti prie rinkos visuomenės reiškinių ir šiaip prie gyvenimo žaidimų. Reikia išlaikyti distanciją su tuo procesu, ypač dėl to, kokiu būdu jis vyksta. Panašias akcijas turi lydėti tokie pokalbiai, kuriuose jau kažką pasakome apie vertybes, paminime kūrinius, kurie nepagrįstai nutylimi ir apeinami. Tai, kas yra iš dalies žaidimas, iš dalies – rinkos visuomenės reiškinys, aptarti reikia kiek atsitraukus, o jeigu kalbėtume apie tuos rinkimus pagal jų taisykles, būtume įsipainioję ir susipainioję. Jūratės mintis, kad išnyko literatūros apžvalgos žanras, kad procese sunku įžvelgti tendencijas, yra teisinga. Ir apžvalginės kritikos stoką galime kompensuoti kol kas tik tokiais pokalbiais. Man atrodo, kad rimčiau knygas ekspertuoja institutas. Prieš šį pokalbį prisiminiau ir senoką bandymą. Kai 2002 m. buvo rengiamas Rašytojų sąjungos suvažiavimas, paleidau per susirinkusius rašytojus tokią apklausą, kurioje klausiau, kaip jie įsivaizduoja XX a. lietuvių rašytojų dešimtuką. Toks sąrašas buvo suformuotas, paskui kilo visokių svarstymų, tęsinių. Savo apklausas padarė ir „Kultūros barai“, „Omni laikas“, „Naujasis židinys-Aidai“. Mūsų sąrašas iš pradžių buvo išvadintas konservatyviu, „senelių“ sąrašu, bet po minėtų leidinių apklausos rezultatų pasirodė, kad vis dėlto septyni vardai sąrašuose (Rašytojų sąjungos ir tų leidinių) sutapo. Šį apklausos veiksmą irgi suvokiau kaip šiek tiek žaidybinį, bet buvo ir praktinis elementas. Rašytojų sąjunga tada dar galėjo veikti procesus, siūlyti, ką versti į užsienio kalbas, ką dėti į antologijas, todėl toks sąrašas buvo pravartus. Negaliu atsitraukti nuo ekspertų komisijos klausimo, kaip sakė Jūratė ir Viktorija, į komisiją reikėtų pažiūrėti rimčiau – jeigu norime rimto, subalansuoto knygų rinkimo rezultato. Kai matai komisijoje tik keturias pavardes, pasitikėjimo mažiau nei iš didesnio būrio žmonių. Juk pagal jų pasiūlymą ir įsibėgėja visas veiksmas. Pradinis vaidmuo labai svarbus. Taigi kaip ta komisija parenkama ar deleguojama, kas ją parenka, kuo remiasi ir pan. Žinome mes dabartinių pasitarimų frazeologiją, ji dažnai būna gana familiari, draugiška, lengvai išskleidžiamos burės ir laivas ima plaukti. Pokalbyje iškilusios pavardės, žinoma, yra svarbios, jos liks literatūrinėse refleksijose. Taip pat svarbios ir tos pavardės, kurios nebuvo nominuotos. Mano atmintyje taip pat nuolat išnirdavo tas pats J. Aputis, tas pats R. Granauskas, V. Martinkus, D. Kajokas, Aidas Marčėnas ir kiti. Įdomų ir įtikinamą savo sąrašą, dešimtuką, buvo sukūręs Laimantas Jonušys. Nežinau, esate girdėję, ar ne, bet yra rašytojų, kurie nenori dalyvauti tame metų knygos rinkimų procese. Nenori būti minimi, renkami, svarstomi, balsuojami. Juos, matyt, ir reikėtų priskirti tam olimpinės laikysenos tipui.
V. D. Gal bent vieną tokį paminėtum? Maniau, kad tokių žmonių nebėra…
V. S. Yra! O jei nori, kad tavo knyga dalyvautų šiame procese, ji turi būti išleista ne vėliau kaip rugpjūčio viduryje.
J. S. Bet jei išleista vėliau, gali dalyvauti kitais metais.
V. D. Paprastai ją užmiršta.
V. S. Kai leidome A. Marčėno knygą „Tuščia jo“, jis pats pasiūlė dailininką, pasakiau, kad tas dailininkas ilgai dirbs ir knyga nespės patekti į šias akcijas, tai jis atsakė: labai gerai, labai gerai! Man ir nereikia.
D. K. Bet ar autoriaus valios čia paisoma?
V. S. Na, jo galima nepaisyti, bet jei tokia laikysena parodoma, ji irgi šį tą sako. Ar ji yra rimta nuostata, ar susijusi su ankstesnių metų patirtimis – apie tai galima samprotauti. Be minėtų bičiuliškumų, kurie gali pasireikšti ekspertų darbe, matau dar vieną tendenciją, susijusią ir su kitais dalykais – su premijų, prizų skyrimų procesais. Šią tendenciją vadinu „tyčia kitaip“. Duokit naujovių, darykim kitaip, kiek čia galima tas pačias pavardes kartoti ir t. t. Tokios nuostatos ir praktika vertybių supratimą labai suvelia. Vertybė tada jau neturi reikšmės, o reikšminga gali pasidaryti tai, kas atvirkščia. Neva pademonstruosime šiuolaikiškesnį požiūrį ir tada atrodysime geriau.
L. J. Peržvelgęs tuos knygų penketukų sąrašus pabandžiau surasti, kas iš tikrųjų vertinga, nors laiko distancija yra ir per maža. Kas man buvo sąraše vertinga 2005 m., taip pat atrodo vertinga ir dabar, iš esmės niekas nepasikeitė. Bandžiau susirašyti, kas yra vertingo sąraše, ir man išėjo netikėtai daug. Kaip autoriai: G. Radvilavičiūtė, R. Rastauskas, R. Granauskas, G. Beresnevičius, V. Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“, Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“ (2006), A. Jakučiūno visi trys romanai. Gal tai mano subjektyvi nuomonė, bet manau, kad jie visi išskirtinai vertingi. Kiekvienas unikalus lietuvių literatūros istorijoje, ir kiekvienas išskirtinio aukšto lygio. O kad jie tokie skirtingi – tai irgi stulbinantis faktas. D. Kajoko abu romanai, D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, K. Navako „Du lagaminai sniego“, J. Melniko „Tolima erdvė“ (2009), Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ (2009), M. Martinaičio „Mes gyvenome“, V. Papievio „Eiti“. S. Parulskio – ne viskas, bet jis tuose penketukuose dažnas svečias. Geriausi būtų „Murmanti siena“ (2009) ir „Tamsa ir partneriai“ (2013). Dėl K. Navako – knygoje „Du lagaminai sniego“, manau, yra du tekstai, veikiau novelės negu esė, kurie yra ypatingi. Suprantu tą kritiką, kad parašyti grakštų sakinį nėra didelė vertybė, tačiau reikia pažiūrėti, į kokią visumą kūrinyje susideda tie sakiniai. Taigi tie du jo tekstai – „Laiškas“ ir „Ten jūra“ – visoje lietuvių novelistikoje nepranokstami. Gal prilygstami, bet nepranokstami, ypač antrasis – išgryninta laukimo kvintesencija. O prie platesnio vertybių klausimo prieičiau taip: mes kartais linkę įsivaizduoti, kad gelmė randasi tada, kai ryškus tragizmas ar vargų vaizdavimas. Neseniai skaičiau latvių literato Paulo Bankovskio straipsnį apie tai, kokia literatūra dėstoma latvių mokyklose: tai esanti purvabridžių ir vargdienių literatūra. Tas pats yra ir Lietuvoje. Vargdieniai, tragizmas, mirties akcentavimas ir pan. Visa tai, žinoma, yra rimta, tai yra gerai, bet juk literatūra neturi būti ir nėra vien tokia. Joje gali būti ir didingi, įspūdingi ir visokie kitokie dalykai, kitaip reikėtų iš pasaulinės literatūros išmesti kokį nors Borgesą, Vladimirą Nabokovą ir daug kitų XX a. rašytojų. Sutinku ir su čia išsakyta kritika, bent jos dalimi. Į penketukus yra patekę ir atsitiktinių dalykų, ir komisija turėtų būti didesnė. Gal šiemet per didelį svorį įgijo jauni balsai. Bet vis dėlto, jeigu šiemet penketuką būtų rinkusi ir didesnė komisija, ar instituto žmonės, tai į penketuką būtų patekusios mažiausiai trys knygos, kurios yra išrinktos dabar. Pagaliau per metus ne tiek jau daug tos geros literatūros ir pasirodo.
J. S. Taip, Laimantas yra teisus…
L. J. Jeigu knygų penketuką dabar rinktume mes, čia susirinkę, tai mus kritikuotų iš kitos pusės, kad tai yra pernelyg konservatyvu.
R. T. Manau, kad menas neturi amžiaus. Aš renkuosi ne senus, bet gerus kūrinius, kurie turi galios mane veikti. Ir aprioriškai esu įsitikinęs, kad didžiausią galią turi kūrėjų jaunystės kūriniai. Todėl ir stebina R. Granauskas, kaip nepasiduodantis nei laikui, nei konjunktūrinėms sąmonės ir visuomenės permainoms. Literatūroje senatvės, purvabridžių ar skausmų neieškau. Ir visi mūsų vardyti „seni“ autoriai juk išryškėjo kaip tik savo jaunystės laikais. Patys geriausi iš jų taip niekada ir nepaseno. Ne už senatvę čia balsuojame, nebūkime tokie demografiški ir sociologiški. Senatvė pati savaime jokiam normaliam žmogui nepatinka. Beje, jeigu K. Navakas parašė tuos du, anot Laimanto, stebuklingus kūrinius, už visus kitus estetizmo ištvirkavimus jam turėtų būti atleista, kaip anam piktadariui ant kryžiaus.
L. J. Bet tiesa tokia, kad literatūros procese kartų kaita ir kartais net jų susipriešinimas yra neišvengiamas. Be konflikto nebus pažangos. Kas kita, kad tame kartų konflikte jaunimas kartais būna pernelyg kategoriškas, skubantis neigti autoritetus ir t. t. J. Aputis ir R. Granauskas? Na, R. Granausko viena knyga yra patekusi į penketukus, ji verta to, galbūt ir kitos vertos, bet iškyla minėtų abejonių. Jų apsakymuose vis dėlto atsiranda tokių dalykų kaip didaktiškumas ir iliustratyvumas. O tai gerai literatūrai gali daryti neigiamą poveikį…
J. S. Turiu tokį įtarimą, kad komisijos nariai nėra taip tinkamai apsiskaitę, kaip reikėtų. Dėl šių penketukų rinkimo nieko negaliu pasakyti, bet ne kartą yra tekę būti kitose premijas skiriančiose komisijose. Žmonės, komisijos nariai, ateina į svarstymus neskaitę knygų, tai yra pasibaisėtina. Ir tada pasiūlo arba savo draugą, arba labiausiai tuo metu linksniuojamą autorių.
V. S. Dar norėčiau įterpti tokį pasvarstymą, abejonę. Tai abejonė dėl populiariosios, arba pramogų, literatūros buvimo penketukuose. Juk tai atskira lektūros grupė, kuri turi savo sėkmes, savo užtikrintą pasisekimą, taip pat kitą, daug didesnį skaitytojų ratą, ir balsavimo metu šios knygos paprastai laimi, nors vertintinos pagal kitokias taisykles.
R. T. Lieka rasti kriterijus, kurie leistų atskirti rimtąją literatūrą nuo populiariosios. Žinome, kokia tai sudėtinga problema. Visi autoriai nori būti populiarūs, bet kaip velnias kryžiaus bijo būti priskirti populiariosios literatūros kūrėjams, štai koks paradoksas. Ir ant eglutės pasėdėti, ir užpakalio nesusibadyti, tai žmogiška…
L. J. Su tuo tikrai sutinku, tenka abejoti, ir komisija visuomet abejoja. Bet yra toks dalykas. Tarkim, geriausiomis išrinktos K. Sabaliauskaitės knygos nėra kokie primityvūs bulvariniai romanai. Primityviąja literatūra reikėtų visiems pasidomėti, bet neturime laiko. O Jūratė antai yra pasidomėjusi ir turbūt pripažins, kad „Silva rerum“ nėra tiesiog pramogų knygos…
V. S. Tai aš jos ir nepriskirčiau prie populiariosios…
J. S. Ir J. Ivanauskaitės knygos nėra tiesiog pramoginės… Jeigu dalyvaučiau komisijoje, taip pat būčiau rinkusi į penketuką ir A. Tapino „Vilko valandą“ – tai labai žvaliai parašytas kūrinys. Tokia knyga gali sugrąžinti ir nuo mūsų literatūros nutolusius skaitytojus. Žinoma, yra ginčytinų dalykų, kai kurios knygos išrenkamos pagal kitas taisykles. Galima numanyti, kad šiemet laimės „Vilko valanda“, taip pat buvo iš anksto žinoma ir apie J. Ivanauskaitės, ir apie K. Sabaliauskaitės kūrinių sėkmę. Bet „palikti už borto“ viešumoje garsių žurnalistų kūrinius būtų neteisinga. Juk knygų penketukas vis dėlto renkamas ir pagal skaitymo kriterijus, ne vien pagal aukštuosius literatūrologinius standartus.
R. T. Taip, dirbtinai atskirdami populiariąją literatūrą nuo kažkokios tradicinės, pašalintume ir skaitančiosios visuomenės masyvą, liktume savo filologiniame ratelyje… Visa akcijos idėja netektų prasmės…
V. D. Gal ir vadinti tada reikėtų kitaip: ne geriausios, bet skaitomiausios metų knygos rinkimai?..
R. T. Manau, abi sąvokos implicitiškai susijusios: jeigu jau skaitomiausia, tai kaip ir geriausia – sunku šitokią reikšmę paneigti nepaniekinant skaitančiosios visuomenės daugumos, o tai kažkaip problemiška…
L. J. Skaitomiausias knygas parodo bestselerių sąrašai, jų nereikia nė rinkti. Tai objektyvūs faktiški duomenys.
V. S. Skaitomiausias metų knygas nustato tiksli statistika. Pardavimas, knygų panauda bibliotekose, tie duomenys yra tikslūs.
J. S. Taip, ten turėtume Elenos Buivydaitės (Elenos de Strozzi), Indrės Jonušytės knygas, dar kokius meilės romanus. Tai knygos, kurios mūsų penketukuose net nefigūruoja.
V. S. Šioje literatūroje būna ir netikėtų atvejų, bet kol kas neturime kuo pasidžiaugti.
E. B. Tarkim, „Vilko valanda“: bandžiau šią knygą užsisakyti Mažvydo bibliotekoje, eilėje prie jos buvau vienuolikta. Mokslų akademijos bibliotekoje – šešta eilėje. Taigi žmonės skaito…
V. S. Vis dėlto kolizija tarp populiarumo ir meninės vertės lieka.
V. D. Kas gali abejoti, kad populiarumą daugiausia lemia jos didenybė televizija. Ir A. Tapino populiarumas labai susijęs su tuo.
J. S. Ir visų rašančių žurnalistų populiarumas iš čia pat.
V. D. Visi populiarūs rašytojai yra tie, kurie nuolat šmėžuoja ekrane, be abejonės. Nomedos Marčėnaitės knygos…
V. S. Algimanto Čekuolio, Editos Mildažytės, Beatos…
V. D. Taip, jų tiražai kitiems nepasiekiami, visi jie – neįsivaizduojami rašytojai. Kad ir ką būdamas toje terpėje parašytum – kad ir receptų knygą, vis tiek būsi bestselerio autorius, tai tiesiog neivengiama. Jokios konkurencijos.
R. T. Populiari knyga kaip televizijos tęsinys? Kaip priedas prie populiarių programų? Jei tavęs nėra televizijoje, tai nebus ir literatūroje…
V. D. Labiausiai viską lemia televizija, niekada nemaniau, kad ji tokia galinga. Ir kodėl taip yra?
R. T. Ji nereikšmingiausius veidus paverčia svarbiausiais. Šiaip koks nors žmogelis būtų visiška vidutinybė, bet televizijos technologijos ir visa šita pramonė taip jį moka parodyti, kad jis pradeda atrodyti neva gilus, neva išmintingas. Dalijasi savo patirtimis, atsiskleidžia kaip dramatiška asmenybė. Juokingiausia, kad ir jis pats tuo ima tikėti, neva kuklinasi, bando atrodyti kaip visi žmonės. Ir susilaukia užuojautos, pritarimo. Belieka tokiam tik knygą apie save parašyti ir jau šlovės kapitalas garantuotas. Kas jį gali sukritikuoti? Ką gali kritikas, jeigu televizijoje jo nėra, jeigu ten racionalaus proto apskritai neįsileidžia. Iliuzijų fabrikas, tuštybių mugė. O iš esmės tie visi veideliai reikalingi prekėms reklamuoti. Dabar televizijos substancija yra reklama, ir ji suinteresuota ugdyti vartotojo, o ne kūrėjo sąmonę. Net ir tikrus meno kūrinius pirmiausia paverčia preke.
V. D. Televizija suformuoja reikšmes ir būtent veido reikšmę, tikra yra tai, kas tiesiogiai ir dažnai matoma.
V. S. Gal čia Lietuvos fenomenas?..
J. S. Ne visur taip. Antai žiūriu naktimis vieną prancūzų kanalą, ten kas savaitė įdomiai ir profesionaliai aptariamos keturios penkios knygos. Nebūtinai grožinės, bet tikrai rimtos (filosofinės ir biografinės esė, premijuoti romanai, poezijos rinkiniai, net knyga apie atomų fiziką). Pokalbiai nėra akademiškai sofistiški, bet koks puikus objektų pasirinkimas, prieinamai paskleidžiama rimta kultūrinė informacija.
L. J. Buvo per Vokietijos televiziją prieš kokius dvidešimt metų toks literatūrinio kvarteto žanras, kurį vedė literatūros kritikas Marcelis Reichas Ranickis, ir jis tapo televizijos žvaigžde. Nors ten keturi žmonės kalbėdavo visada tik apie rimtą literatūrą. Kitur tas yra, pas mus to nėra…
V. D. Mūsų televizijos kultūros kanalai visuomenei įtakos nedaro.
J. S. Tikrai nedaro, ypač provincijai jų net netransliuoja. Bet mane nustebino štai toks naujas terminas – savęs vadybinimas. Tai jau kultūros industrijos terminas, visiškai įsigalėjęs. Kai kuriems mūsų aptartiems autoriams (vardų neminėsime) jis labai tinka.
V. S. Tai autoriaus gebėjimas efektyviai įsibrauti į tuos procesus, apie kuriuos čia kalbame, taip pat gebėjimas surasti, kas tave pasiūlys vienai ar kitai premijai. Pažiūri į kandidatų reikšmingai premijai sąrašus ir darosi aišku, kas pats savimi pasirūpino. Tie reiškiniai jau yra, ir juos ramiai priskirkime rinkos visuomenės gyvenimo taisyklėms. Buvo konkretus klausimas, susijęs su leidyba, tai aš, kaip leidėjas, norėčiau pasakyti šiokių tokių banalybių, gal jos ką nors reikš. Kas veikia žmones, renkančius knygas? Aišku, autoriaus vardas, konkretus kūrinys, bet gali daug reikšti ir leidėjas. Galbūt tos ekspertų komisijos kai ką apie knygas sprendžia ir pagal jų leidėją. Jeigu leidėjas įtvirtina žinią, kad jis leidžia ne bet ką, tai tokia žinia visus ima veikti, taip pat ir potencialų pirkėją, knygynus, bibliotekas. Taigi leidyklos, jeigu jos nori uoliai dalyvauti tuose penketukų rinkimuose, turi rūpestingai planuoti savo darbus, žiūrėti, ką išleisti prieš Poezijos pavasarį, ką – prieš Poetinį Druskininkų rudenį, ką – prieš Vilniaus knygų mugę, ką iki maždaug rugpjūčio dešimtos dienos (nes rugsėjo pirmoji yra penketukų formavimo riba). Išleidžia reikiamas knygas tinkamu laiku, jas pareklamuoja, užtikrina žiniasklaidos dėmesį, surengia garsias knygos sutiktuves. Taigi leidėjai gali paveikti komisijas, procesus ir visą įvykių eigą. Kam leidykloms to reikia? Pirma, rinkos visuomenėje jos pasirūpina prekės pardavimu, kuris naudingas leidyklai, o dažnai ir autoriui. Antra, paskleidžia gerąją žinią apie save. O ar tai siejasi su knygos verte? Visai nebūtinai. Bet kovotojų niekada nestigs. Laimingomis penketukų knygomis aprūpinamos bibliotekos, išauga pirkimų apimtys, o laimėjęs autorius kurį laiką patiki, ar dedasi patikėjęs, kad jo žirgas greičiausias – tai irgi malonus procesas. Leidyklos, kurios turi daugiau ryšių su žiniasklaida arba daugiau lėšų reklamai, turi daugiau galimybių iškelti savo knygą kaip geriausią. Amerikoje, pavyzdžiui, ne mažiau kaip dešimt procentų knygos sąmatos yra skiriama jos reklamai, gali būti skiriama ir daugiau. Ypač sėkmingai dirba tos leidyklos, kurios turi savo knygynų tinklą. Tada reikiama knyga guli prie kasos, šviečia vitrinoje – ji yra gerai matoma. Reikia nusiteikti, kad kada nors ateis ir ekspertų papirkinėjimo laikas.
V. D. Tas faktas, kad autoriams dirba samdomi recenzentai, tikriausiai nėra naujiena?
V. S. Tai jokia naujiena. Dar vienas aspektas. Leidėjų akimis žiūrint, kai kurie dalykai penketukų rinkimuose stebina. Antai G. Dauguvietytė – juk ji nėra knygos autorė! Aišku, kad ji svarbiausia kalbėtoja, bet juk svarstome knygos kaip kūrinio vertę…
J. S. Ką tik suskaičiavau, kad daugiausia penketukuose juk yra Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygų…
L. J. Bet vis mažėja…
J. S. Taip, mažėja, ir šiais metais jau – nė vienos.
L. J. Bet užtat išlieka poezijos knygos…
V. S. Neturime dėl ko skųstis. Turime daug gerų autorių, gerų knygų, o per knygų mugę iš žmonių susilaukiame daug gerų žodžių.
L. J. Šio proceso yra dvi dalys. Viena, kai ekspertų komisija išrenka knygų penketuką. Kita, kai iš to penketuko skaitytojai renka geriausią knygą. Taigi antrosios dalies tikslas – ne surasti objektyviai gerą knygą, bet skatinti skaitymą, patraukti žmones prie knygos, prie naujausios lietuvių literatūros. Svarbesnė dalis yra penketuko atranka, nes skaitytojai tikrai ne viską skaitys, ne viskas jiems bus priimtina, o ir laiko dažnas neturi, bet iš penketuko jie jau visuomet ką nors ras sau. tai toks yra tos akcijos tikslas – skaitymo skatinimas. Kiek jis atliekamas sėkmingai, tai jau kitas klausimas. Bet poveikis yra. Įsitraukė ir televizija, ir pirmoji radijo programa, kuri gana gausiai klausoma.
V. D. Kalbant apie instituto dvyliktuką, jis ir galėtų būti tiesiog geriausių knygų dvyliktukas – be vieno kurio nugalėtojo. Kaip galima išrinkti geriausią knygą, geriausią autorių? Realiai žiūrint, tokio negali būti.
V. S. Čia, Viktorija, yra tokių procesų, kurių niekad nesuprasi…
L. J. Čempionas turi būti vienas.
J. S. Taip, tada jau įsijungia tie sportiniai dalykai, apie kuriuos kalbėjome. O iš tikrųjų visuomenė jau yra labai fragmentuota, skirtinga. Net viename skyriuje dirbančių žmonių nuomonės apie knygas kartais taip išsiskiria, kad bendro sutarimo rasti kaip ir neįmanoma. Ir kuo toliau, tuo labiau.
V. D. Neįtikėtina. Profesionalų nuomonės turėtų kažkaip sueiti…
R. T. Gal šia pozityvia mintimi ir baikime pokalbį? Tegul literatūra bus įvairi, nes ir žmonės yra įvairūs, bet toje įvairovėje turėtų ryškėti esminiai prasmės centrai, kristalizuotis klasika. Ją čia ir bandome atspėti, dėl jos susitarti.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Vytautas Rubavičius. Vietovė–kultūra–lietuvybė
2013 m. Nr. 12
Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios. Niekam nekilo abejonių, kad savo valstybę kursime ir puoselėsime kaip nacionalinę ir nacionalinės kultūros valstybę, o ne kaip prekinių santykių įtvirtinimo, ištautinimo ir išnacionalinimo mechanizmą, įtvirtinantį esminę kapitalo judėjimo laisvę, pajungiančią sau visas kitas „laisves“. Šiuo metu valstybės mechanizmas pajungtas galutiniam tautos nužeminimui ir pažeminimui – tauta ir visuomenė verčiama bežeme tauta, kuriai gimtinė jau bus tik prisiminimas, istorinis naratyvas ir kalbos globojamas kultūrinis simbolinis palikimas. Ir išties – kam reikalinga kultūra? Daugeliui aiškiai suvokiama kultūros reikšmė apsiriboja kultūrinių prekių gamyba. Kultūra turinti teikti simbolinių ir kitokių išteklių kultūrinių prekių gamybai, ji turinti apsimokėti ir būti veiksmingai panaudojama investicinei aplinkai gerinti. Tada viskas aišku. Tačiau ar šitaip galvodami mes išlaikome nuovoką apie esminę kultūros priedermę, jos užduotį ir nepaliaujamą darbą tą užduotį vykdant? Mums dažnai to nė nejaučiant. Kokia ta kultūros priedermė ir užduotis?
Žinome daugybę kultūros apibrėžčių, tačiau daugeliui jų būdingas vienoks ar kitoks kultūros sričių, taip pat kultūros funkcijų vardijimas. Kai įdėmiau žvelgiame į žmonių gyvenimą, suvokiame neaptiksią tokių to gyvenimo sričių ar aspektų, kuriuose nebūtų įspaustas ir kultūros ženklas. Tad atrodo, kad viskas yra kultūra. Tačiau tame „viskas“ nebeįmanoma apčiuopti prigimtinio kultūros tikslingumo, jos veikimo pobūdžio. Kai į kultūrą žvelgiame jos vienų ar kitų funkcijų požiūriu, kultūrą neišvengiamai supaprastiname, įspraudžiame į pernelyg siaurus funkcinius, tad ir ideologinius rėmus. Vargu ar šitų „kraštutinumų“ įmanoma išvengti. Kadangi visos žmogaus gyvenimo sritys yra vienaip ar kitaip persmelktos tam tikrų kultūros darinių, visiems socialiniams sluoksniams būdinga sava dalinė „kultūra“, tik tos kultūros formos mums gali būti sunkiai suvokiamos. Esama ir kalėjimų, ir universitetų kultūrų. Tos kultūros nėra neperžengiamų sienų atskirtos, o susisieja pirmiausia per kalbą ir bendresnį socialinio sambūvio lauką. Gyvenamojo pasaulio sąsajumas kreipia mus ieškoti ir bendresnio kultūros supratimo. Koks galėtų būti bendresnis kultūros supratimas, o sykiu ir atsakymas į klausimą – kas yra kultūra? Suprantama, atsakymas į tokį klausimą yra ne aiškių esmių įvardijimas ir išvardijimas, o santykių bei sąveikų nusakymas. Kultūrą drįsčiau nusakyti taip: kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių, jų bendruomenių sugyvenimą su ta vietove, kuri žmonių sąmonėje ir jų savivaizdžiuose įsitvirtina kaip ypatingos svarbos darinys – gimtinė. Žodžiai gimtinė ir giminė rodo egzistencinę vietovės ir žmogaus giminystę. Sugyvenimas skleidžiasi keliais požiūriais, kurie nužymi konkrečius sugyvenimo būdus ir pavidalus. Su vietove sugyvenama taip, kad gamtinė aplinka teiktų žmonėms išgyvenimui būtinų reikmenų. Gimtinė puoselėjama darbu, švenčių ir padėkų ritualais. Sugyvenama taip pat su kaimynais, kaimyninių bendruomenių, genčių ar tautų aplinka. Tuos sugyvenimo, kai kada ir nesugyvenimo būdus įvardijame kaip vienokią ar kitokią politiką. Nepaprastai svarbu yra sugyventi su pačiais savimi, kitaip tariant, puoselėti atitinkamą bendrumo, bendraties jauseną, taip pat aiškią mes ir kiti skirtį, kurią pirmiausia pažymi kalbų skirtingumas. Su savimi sugyvename kaip bendruomenė, mitais, istoriniais pasakojimais ir ritualais prisimenanti savąją kilmę, raidą, savuosius dievus, šventuosius ir didvyrius. Vėliau – puoselėdami istorinį kultūrinį paveldą. čia kalbame apie prigimtinę kultūros paskirtį, nes sugyvenimas su konkrečia vietove nepanaikina kitokių esminių valdymo, užvaldymo, dominavimo santykių. Todėl kultūros „mechanizmai“ gali būti pasitelkti ir ekspansionistiniams, kolonijiniams ir kitokiems taikų sugyvenimą ne tik su kaimynais, bet ir su savąja gimtine paneigiantiems tikslams.
Svarstant įvairius kultūros aspektus, jos „ypatybes“, kuriant teorinius kultūros ir kultūrinės atminties modelius dažniausiai iš akių išleidžiama viena svarbi aplinkybė – vieta ar vietovė. Visos žmonių bendruomenės gyvena apibrėžtose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, numatytiems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, į kurias susiburia įvairių bendruomenių nariai. Tad pirmiausia – vietovė. Vietovė, kurią mes įpratę vadinti gimtine, svarbi žmogui dėl daugelio priežasčių. Ryšys – egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietovėje, auga toje vietinėje aplinkoje. Vietovė kildina ir palaiko socialinę žmogaus aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos ir žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“. Esame įsitikinę, kad gyvenime būtina „rasti savo vietą“. Kalba nurodo, kad pačią gyvenimo tėkmę būtina įvietinti, kad tik įvietinta ji tampa žmogaus savasties pagrindu. Gyvenimas ne tik fiziškai gyvenamas atitinkamose vietose, bet ir kreipia žmogų į jo vietą, kuri apima esminius tapatumo bruožus – polinkius, profesiją, kūrybines galias, socialinius saitus. Labai aiškiai suvokiame, kaip skirtingai nusakomi žmonės: „Jis vis dar ieško savo vietos“ ir „Jis jau rado savo vietą.“ Puikiai žinome tikrąją „savo vietoje“ esančio žmogaus vertę. Pati kalba įvietina mūsų gyvenimą, o sykiu ir primena mums vietos ir vietovės svarbą, klausdama – „iš kur kilęs?“ Kalba yra išlaikiusi gyvenimo ir vietos sąryšio nuovoką metaforinėje reikšmėje, nusakančioje žmogaus gyvenimo autentiškumą, likiminį tikrumą. Sociologai patvirtina šią kalboje glūdinčią nuorodą, aiškindami, kad visokie virtualioje erdvėje plėtojami socialiniai santykiai įgauti realybės bruožų gali tik įsivietindami arba įvietinami.
Jei jau žmogaus lemtis yra „ieškoti savo vietos“ ir gyventi ją suradus, tai ką kalbėti apie tautas. Visos žinomos tautos ir tautelės, taip pat ir šiuo metu aptinkamos gentys gyvena „savo vietose“, savomis laikomose vietovėse, kurias tenka ginti nuo šiuolaikinių kolonizatorių, prisidengiančių tarsi neišvengiama civilizacijos ar modernizacijos „logika“, nuslepiančia grobuonišką, plėšikišką tos kolonizacijos pobūdį. žinome, koks likimas ištiko Amerikos indėnų gentis, netekusias savo gimtųjų žemių per jiems nesuvokiamus baltųjų įteisintus prekybinius sandėrius. Iš šeimininkų jie virto nuomininkais ir galop nutautėjančiais rezervatų gyventojais. Jokia tauta negali egzistuoti be savo žemės, savos gyvenamos vietovės, savo gyvenamojo pasaulio, kadangi žemė toje vienintelėje tautai dovanotoje pasaulio vietoje teikia tautos bendrystei gyvybinių syvų ir kūrybinių galių. Žemės netekusios tautos likimas aiškus – degradacija ir išnykimas.
Ne tik žmogus išsaugo savo kilmės paveikslus, bet ir tautos. Visų tautų mitai vienaip ar kitaip nupasakoja tų tautų kilmės aplinkas – kalnus, lygumas, dykumas ar jūras. Todėl visokie tapatumai pirmiausia rutuliojasi kaip vietiniai tapatumai, kuriuos nulemia vietinis, gimtosios kalbos pagrindu susiklostęs sugyvenimas su vietove. Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra vietovės vaizdai ir pasakojimai, kitaip tariant, gimtinės vaizdas ir garsas. Tik vėliau įsijungia rašytinis pasakojimas, kuris išplečia kultūrinę atmintį, ugdo kūrybinę vaizduotę, teikia kritinės savirefleksijos įnagius, reikalingus savajam unikaliam individualumui puoselėti, suvokti ir reikšti. Drįstu teigti, kad ir visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultūrinis, tautinis ir nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko istoriškai susiklostęs sugyvenimas su kitais žmonėmis ir konkrečia vietove, taip pat kultūrinėje atmintyje išlaikomas to sugyvenimo pobūdis ir jam reikalingi simboliniai bei ritualiniai „įnagiai“.
Sugyvenimą su kitais žmonėmis grindžia giminės, klano, genties ar tautos tapatumas bei ypatinga tų tapatumų dermė. Pasikartosime: sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra ir kultūrinė atmintis. Todėl kultūra visada yra vietoviška, visada yra įsišaknijusi. Savos gyvenamosios vietovės gynimas suvoktinas kaip socialinio, tad ir savojo tapatumo saugojimas: užpuolėjas, įsiverždamas į gyvenamąją vietovę, pažeidžia bendruomenės, o sykiu individualų tapatumą, ir atkurti tapatumą galima tik išvejant užpuolikus. Socialinis ar bendruomeninis tapatumas tarsi „suaugęs“ su gyvenamąja istorine vieta. Laikui bėgant vietinės kultūros saistosi į bendresnes, galop – tautines kultūras, apimančias daugybę vietoviškų, su tarmėmis suaugusių kultūrų ir subendrinančias jas tautos gyvenamos teritorijos ir bendrinės kalbos pagrindu. Tačiau sykiu ilgam išlaikoma ir smulkesnių vietinių kultūrų atmintis. Svarbus minėto subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmės, taip pat konkrečius istorinius įvykius nušviečiantys pasakojimai. Susikūrus nacionalinėms valstybėms, kurios formuojamos tvirtinant nacionalinį tapatumą, taip pat plėtojant jam reikalingą kultūrą ir kultūrinę atmintį, subendrintas kultūrinis vietoviškumas išsiplečia – jis apima valstybės teritoriją ir tampa svarbiu valstybingumo atributu. Nacionalinė kultūra jau yra teritorinė, kurios pajauta ugdoma kaip patriotinė jausena. Nacionalinė kultūra ugdo ir puoselėja valstybinių bruožų turintį tapatumą. Mūsų atveju – valstybinę lietuvybę.
Žmonės visada gyvena bendruomenėmis, nes kol kas nesama tokių sąlygų, kad individas galėtų rastis kaip pavienis individas. Individualus tapatumas išugdomas ir išlavinamas socialinėje terpėje. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų, todėl kultūrinėje atmintyje visada esama atitinkamų kito pavidalų, kurie gali būti aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Pačiame tapatume taip pat glūdi kito skirties „operatorius“ – kitas individas, kita bendruomenė, kitas, bet savas. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, yra ugdomi santykiais su kitais ir pačiais savimi tekusiose istorinėse aplinkybėse. Tapatumai yra santykiški. Ypač šitai ryšku, kai įdėmiau pažvelgiame į bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: matyti įvairios tapatinimosi formos pagal kalbą, luomus, tikėjimus ir jų variantus, pagal regioninės etninės atminties ypatumus. Tačiau kad ir koks santykiškas yra bendruomeninis, dažnai socialiniu vadinamas tapatumas, jis visada yra tikras, aiškiai jaučiamas ir išgyvenamas. Žmogus, kaip ir jo individualus bei socialinis tapatumas, veiklos požiūriu yra autonomiškas, tačiau substanciškai santykiškas, sąsajus. Santykiškumas nenaikina jo tikrumo esmės, kaip kad bando įteigti kai kurie plačiai išplitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes žmonių gyvenamasis pasaulis, jo socialinė materija yra žmonių santykių materija. Santykių tikrovė nėra esmių tikrovė, tačiau joje glūdi esminis santykiškumo tikrumas, kuris neišvengiamai suvokiamas sąvokinių esmių pavidalu. Nors socialiniai santykiai kaitūs, tačiau ne tik kultūrinėje, bet ir individo atmintyje išlieka ir kaitos pėdsakai, ir tų santykių apibrėžtys, kurias palaiko įtvirtinamų tapatumų stabilumas. Individas, keldamas klausimą – kas aš, jau atveria aiškią tapatumo suvokimo ir jo tvirtinimo perspektyvą. Į apibrėžtą tapatumą kreipia ir žmogaus veikla – ji nurodo aiškią sumanymo ir valios „instanciją“. Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidžiamos. Tačiau ta kūryba vyksta ne savavališkai, o kultūros ir kalbos teikiamais būdais, kuriuos kildina ir „maitina“ istorinis kultūrinis paveldas ir kultūrinė atmintis. Taip pat svarbios yra individo ir aplinkos sąveiką veikiančios galios, dažnai nesuprantamu būdu pakreipiančios bendruomenių ir tautų likimus.
Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ar socialinis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra santykinai stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus lietuviškumus suėmusi ir nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Jos tvirtinimas ir sklaida tampa esminiu valstybės politikos tikslu, kurį įmanoma įgyvendinti tik neužmirštant pirminės kultūros priedermės. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galimi tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška kultūrine atmintimi yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos liudijimas. Esminis šį universumą struktūrinantis dėmuo yra visoms visuomenėms būdinga religija. Ji įtvirtina sacrum ir profanum skirtį, taip pat vertybių hierarchijos pobūdį – šitai kuria bendresnius pasaulėvaizdžio, pasaulio tvarkos ir pasaulėvokos rėmus, kuriuose rutuliojasi socialiniai santykiai. Esmines įžvalgas apie egzistencinius žemės, žmogaus ir dievų ryšius yra išskleidęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Įsiklausykime į jo mintis apie graikų šventovę. Tas statinys „stovėdamas atveria pasaulį ir kartu jį vėl grąžina žemėn, kuri tik dėl to tampa gimtąja“1. Nesama jokios gimtinės be šventovės, o gimtoji žemė yra šventa ir kaip dovana, ir kaip gyvenimo sąlyga. Visas pasaulis, visa jo neaprėpiama įvairovė veriasi iš gimtinės. Filosofas pasaulį nusako taip: „Pasaulis yra tolydžio atsiverianti plačių kelių atviruma, ir tie keliai – tai paprasti ir esminiai apsisprendimai tautos istoriniame likime“2. Pasaulis, kaip ir žmogaus egzistencija, yra istoriškas, tačiau šis istoriškumas yra tautinis, nacionalinis, nes istorijos subjektai yra tautos. Tad ir žmogaus veikla istorine tampa tik vienaip ar kitaip prisidėdama prie tautos istorinio likimo kelio. Šiuo metu nebeįžiūrime to kelio gairių, kurias dar visai neseniai matė Lietuvos valstybės kūrėjai ir lietuvybės tvirtintojai.
Lietuvos valstybės kūrimo istorija rodo, kokia veiksminga tautinės ir visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti prezidentas Antanas Smetona: „Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“3. Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo tvirtinimo veiksnys. Tačiau pats A. Smetona, kaip niekas kitas, puikiai suvokė, koks sunkus yra lietuvybės darbas ir dėl kokių priežasčių. Jam tarsi savaime aišku buvo, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tuo Lietuvoje, deja, dar abejojama“, o abejojama ne tik dėl menko kultūrinio bei politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“4. Visuomeninė sąmonė niekaip negalėjo būti tautiška jau vien dėl to, kad lietuvybė tvirtėjo kaimiškosios bendruomenės pagrindu, o miestuose ir miesteliuose vyravo kitataučiai ir kitakalbiai. Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis, jis buvo savaip grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu. Ir bendra politine – teisingumo siekio nuostata. A. Smetona pašiepdamas atmeta visokias rasistines, didžiavalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“5. Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau kitokie. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės. Tačiau dera neužmiršti esminio ypatumo – tautų apsisprendimo teisės, kuri nurodo konkrečią tautą esant valstybingumo subjektu. Valstybės kūrėjams buvo aišku, jog lietuvių tautos „apsisprendimas“ nusimesti jau tarsi prisimatuotus „antrosios lenkų tautos“ pančius ir atsisakyti lenkybės, kaip civilizacinės gėrybės, ilgam lenkų tautos kultūrinėje ir politinėje atmintyje išliks kaip negyjanti žaizda. Šitai liudija ne tik Vilniaus krašto okupacijos tarpsnis, bet ir įvairios dabartinės Lenkijos valstybinio nacionalizmo politikos apraiškos. Modernioji lietuvių tauta nieko neengė, niekada neketino užgrobti svetimų žemių, o tik siekė taikiai gyventi savo gimtinėje.
Lietuvių tauta yra valstybinė nacija. Todėl esminis dalykas yra nacionalinio tapatumo ir tautos bei visuomenės kūrybinių galių stiprinimas. Jis įmanomas tik išlaikant egzistencinį gimtinės, kalbos, lietuvybės ir kultūros sąryšį. Deja, kol kas tas sąryšis yra visiškai išnykęs iš politikų ir dalies visuomenės akiračio. Kadangi kurti galima ir kitose pasaulio vietose, taip pat kitomis kalbomis ir kitų bendruomenių aplinkoje, ima atrodyti, kad kūrybos įnagių naudojimas yra vien individo reikalas. Kultūra teikia tokių galimybių, tačiau ji pati, kaip nacionalinį tapatumą bei kultūrinę atmintį palaikanti bei tvirtinanti sistema ir galia, gali gyvuoti tik konkrečioje kilmės vietoje, kurios sauga ir tvarumu rūpinasi valstybė. Nesame sukūrę ir artimiausiu metu nesukursime šventraščių, kad išpardavę savo gimtinę, išsivaikščioję po pasaulį, sulaužę visus lietuvybės stereotipus jų palaikomoje atmintyje išsaugotume šventos gimtosios vietos vaizdinį, sykiu ir galimybes tą vietovę atkovoti. Mūsų lemtis – deramai savo kūrybinėmis ir politinėmis galiomis saugoti ir puoselėti didžiulę istorijos dovaną – iš Lietuvos žemės kylančią ir joje įsišaknijusią lietuvybę.
1 Heidegeris M. Meno kūrinio prigimtis // Grožio kontūrai / Sudarė B. Kuzmickas. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 227.
2 Ten pat. – P. 231.
3 Smetona A. Pasakyta parašyta, 1935. Fotografuotinis leidimas. – Kaunas: Spindulys, 1992. – P. 323.
4 Ten pat.
5 Ten pat. – P. 342.
Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo
2013 m. Nr. 8–9
Laisvė yra kultūros sritis. (Marcelijus Martinaitis)
Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galėjo išlikti Meilės Lukšienės sakinys straipsnyje „Jono Biliūno laiškai“: „Kaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendražmogiškas ir išskirtinai individualiąsias savybes, taip ir tautos savimonė grindžiama tų dviejų komponentų. Paneigiant nacionalinį savitumą, t. y. savitos kultūros turėjimą ir sugebėjimą ją toliau ugdyti, pažeidžiamas nacionalinis orumas“2. Bendražmogiška, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos. Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba. Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai. Fašizmo genezėje slypi ir vokiečių tautos pažeminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais į kažką atsakoma. Reikia teisingai suvokti, į ką.
Nacionalumą atitinka lietuvių tautiškumas; tautiškumo ryšys su valstybingumu priklauso prie neišnykstančių klausimų, skiriasi tik raiškos būdai, požiūriai, vertinimai. Kalbėdami apie tautiškumą, visada esame konkrečiame visuomenės raidos taške, sąlygų, aplinkybių sankirtoje. Bet negalime atsitraukti nuo bendrųjų dėsnių. Gali būti, kad šiandien juos per menkai juntame, pernelyg išdidiname savo bėdas, sunkumus. Ar kitose žemės vietose, toje pačioje mūsų Europoje, lengviau? Ar visur nereikia didelių pastangų, kad gyvenimas būtų, kad nesugriūtų lengvai išjudinami žmogiškumo pamatai? Kad būtų suderinami ir skirtingi lūkesčiai, norai, siekimai, skirtingos prigimtys ir patirtys? Bet kito kelio nėra – tik pastangos įveikti sunkumus, derinti ir derintis, darant ir nuolaidų. Niekad negalima laimėti visko, laimėjimuose slypi ir nuolaidų, kompromisų dalis. Ar turime alternatyvų Europai, Europos Sąjungai? Neturime, bent šiuo metu negalime jų turėti. Tad svarbu galvoti apie tautą ne tik atskirame jos problemų rate, bet ir bendresniame kontekste. Esame iš indoeuropiečių, savo senuosiuose žodžiuose išlaikėme indoeuropiečių prokalbės šaknis.
Žmogus yra bendrųjų visatos dėsnių sistemose, struktūrose, kurioms būdingas junglumas ir skaidymasis. Žmonės jungiasi į mažesnes ar didesnes bendrumas, jas stiprina, siekia pastovumo, bet kiekvienas pastovumas yra trapus, nykstantis. Žmonių sukurti dariniai yra ir junglūs, ir išsiskaidantys. Susidaro didžiulės imperijos, praeina amžiai ir buvusiame žmonių vandenyne plūduriuoja mažos, atskiros salos. Bet kai kurie dariniai lieka ilgalaikiai. Tautos priklauso prie ilgalaikių žmonijos darinių. Bet, deja, negalime pasakyti, kad amžinų. Žmogiškųjų darinių irumas dabar didesnis; silpsta šeima, irdama ji ardo ir vis labiau ardys gimines, gentis, galiausiai tautas. Gali būti, kad žmonija įeina į vienišojo žmogaus erą, kad ratas apsisuko. Kuo daugiau organizacijų, struktūrų, socialinių tinklų, tuo žmogus vienišesnis. Tinklai tankėja ir iš žmogaus vienišumo, kalbumo menkimo.
Gyvenimas su savaisiais, tarp savųjų ilgus amžius buvo laikomas norma. Priverstinis egzodas, tremtis – nelaime, atimančia tai, kas sukaupta, paliekančia dykumoje, nutraukiančia ir kūrybos šaknis. 1972 m. parašytas Kazio Bradūno eilėraštis „Egzodo poetai“:
Egzodo poetai – kaktusai dykumoje.
Nėra drėgmės,
Aplinkui vien smėlis,
O jie auga ir žydi
Raudonais erškėčių žiedais.
Tikros ištvermės reikia kūrybos išlaikymui-išsilaikymui svetimybėje. K. Bradūno metafora – didelio tikrumo: „Egzodo poetai – kaktusai dykumoje.“ Panašiai galima sakyti ir apie daugelį egzodo žmonių – kaktusai dykumoje. Lietuvių egzistencinio egzodo laikas pasibaigė Kovo 11-osios aktu, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Nuo to laiko ir prasideda paskutinis egzodo veiksmas, atomazga. Kartu atsiveria ir kitas etapas – laisvas žmonių traukimasis iš tėvų žemės. Paaštrėjusi, skaudžiau juntama būtinybė apmąstyti savo kultūrinio egzodo lemtį, tai, kas sukurta, kas priklauso Lietuvai, bet jau ir pasauliui. Bet ne mažiau svarbu neišleisti iš akių ir dabartinių, vadinamųjų ekonominių emigrantų. Emigruojanti tauta tarnauja ir patarnauja kitoms. Ne, čia airiai nedirba, ne, norvegų čia nėra, – girdime. Lyg tarp kitko pasakoma žiauri tiesa, kad nesame lygūs. Ir nebūsime, be vienos kitos išimties. Išvykdami iš savosios žemės žmonės to nesuvokė. Išvykus grįžti sunkiau nei neišvykti. Išvažiavo studijuoti, liko kambarine, vėliau padarė karjerą – padavėja, iš pradžių ta, kuri su rože rankoj visą darbo dieną pasitinka užeinančius; tereikia šypsotis, toks darbas – šypsotis… Kai televizijos ar radijo laidose girdime kalbant išvykusius, dirbančius svetur, skaudžiai jaučiame, kad dauguma emigrantų praranda gilesnį sielos podirvį, galiausiai ir orumą: viešbučių kambarinės, barų padavėjai, šlavėjai, namų tvarkytojai, prižiūrėtojai, juodadarbiai. O juk dauguma iš gabiųjų, aktyviųjų. Akiratis susitraukia iki uždarbio, iki alaus baro vakare. Nebėra krypties – kaip upei: į kur. Prarandame ne tik žmonių skaičių, prarandame dvasios energiją. Iš šio praradimo labiausiai silpstame. Reikia pasirinkti, – sako Lietuvos Prezidentė; priduria – aš pasirinkau. Renkamės pagal savo galimybes, bet tikrai renkamės. Kai tauta ar bent artimoji bendruomenė yra aktyvi, gyvybinga, atskiram asmeniui padeda ir pasirinkti.
„Visko turi žmogus, pakol gyvas, patirt“, – panašius žodžius vienas kitam ramindami galėjo tarti ir politiniai lietuvių emigrantai, ne vienas širdyje jautę, kad yra nepaklausę Nikolajaus Rericho perspėjimo, jog niekad, jokiais atvejais laisva valia tėvynės apleisti negalima. Bet ar ji buvo, ar bebuvo – ta laisva valia 1944 m. vasarą? Į šį klausimą kiekvienam teko (ir tenka) atsakyti atskirai. Ir buvo atsakinėjama – labiausiai kūryba, kuri turėjo kompensuoti dvasios nerimą, atiduoti skolą saviesiems, suteikti prasmę gyvenimui. Paradoksas, lemtingas, labai gilus, kad egzodas gali sustiprinti kūrybinę sąmonę, kad egzodui priklauso iškilūs kūriniai. Egzode gali būti sukaupiamos lyg papildomos jėgos – ir kaltės, net jei tik metafizinės, įveikai, – sustiprinama valia išsilaikyti. Vytauto Kasiulio, vieno iš pačių didžiausių išeivijos dailininkų, kūrusio, varijavusio ir išėjimo, ir bėgimo motyvą, prasitarimas, kad esąs apimtas „darbo ir ištvermės karštligės“. Jei žvelgsime tik iš literatūros, ryški egzodo linija eis nuo Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ iki Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“. Ir iki Czesławo Miłoszo, kūrusio ir iš gimtųjų Šetenių prarasties. Thomas Mannas, XX a. vidurio laiku, katastrofų laiku, irgi išgyveno daugeriopą egzodą, atspindėjo jį savo kūryboje. Politinis emigrantas, iš kurio hitlerinė Vokietija buvo atėmusi pilietybę, epochos romaną „Daktarą Faustą“ rašė Amerikoje, Kalifornijoje. Jam rūpėjo ir klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad vokiečių tauta, davusi pasauliui tiek filosofijos ir meno, pagimdė ir fašizmą, atnešusį tiek blogio; ką menas ir menininkai aplenkė, ką nutylėjo, kokią svarbią pakopą, kaip sakė Jurgis Baltrušaitis, praleido. Užbaigė „Daktarą Faustą“ 1947-aisiais; lietuvių išeiviai tuo laiku jau kūrėsi ir Amerikoje. „Daktaras Faustas“ labiausiai įprasmino epochos tragizmą, vis didėjančią įtampą tarp klasikinio humanizmo ir karo bei pokario tikrovės. Toje įtampoje gyveno ir lietuvių išeiviai.
Žydų tauta – labiausiai egzodo tauta; daugeliu požiūrių, nuo Senojo Testamento laikų; šios tautos žmonių kūrybingumas susijęs su Pažadėtosios žemės ilgesiu. Ir su dideliu atkaklumu saugoma, kuriama dabartinė žydų valstybė. Litvakai, išsibarstę po visus žemynus, sudaro atskirą Lietuvos kultūrinio egzodo dalį, labiausiai muzikos ir dailės. Nėra abejonės, kad per kelis šimtmečius vienos tautos žmonės įsigyvena kitos tautos žemėje, laiko ją sava. Gerbtina teisė; jautresni pamatinės tautos žmonės deda pastangų tokią teisę sustiprinti. Judita Vaičiūnaitė dar 1970 m. sukūrė ciklą „Karaimai“, vieną pačių gražiausių lietuvių žvilgsnio į kitus paliudijimų. Įdomus rakursas – kalbama pačių karaimų, moterų ir vyrų, balsais: „Savo laukinį karingą / juodą klajoklių kraują / perliejau ūkanų slėniui, / šiauriškai jūsų erdvei…“; „Mūsų. Sava. / Įaugom į Trakų šiaurietišką archipelagą.“
Kad egzodas būtų kūrybingas, reikia įtampos tarp ten ir čia. Būti čia, gerbti vietą, kurioje gyveni, bet mintimis, būsenomis nuolat grįžti ten. Dabartinis lietuviškasis egzodas vargu ar begali būti kūrybiškai vaisingas, nebent technologiniais menais, bendrinančiais pasaulį, nebeturinčiais saitų su prigimties kalba.
Kokios yra dabartinio pasaulio tendencijos? Kokioje situacijoje yra mūsų gimtoji Europa, ištariant Cz. Miłoszo žodžiais? Europa išgyveno netikėtai vaisingą junglumo, persiliejimo, pertekėjimo, sutekėjimo laiką, neabejotinai atnaujinusį jos politinį, ekonominį ir kultūrinį peizažą. Šis junglumo periodas, kuriuo pasinaudojo ir Lietuva, buvo itin intensyvus, bet liko ir duobių, kurios nelyginamos gilėja. Gilėja ir naujosios emigracijos problemos. Galima jausti ar bent nujausti, kad integracijos energija senka, stiprėja dezintegracijos tendencijos. Nesusiklostė bendresnė Europos ideologija, buvo užmiršta milošiškoji mažųjų tėvynių programa. Politinis liberalizmas rodo didelį lankstumą, bet jam stinga vertybinių pamatų, to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia. Paradoksalu, bet aukštosios Europos kultūros, jos literatūros, muzikos, dailės poveikis menkai tejuntamas. Jos vietą užima žemieji kultūros dariniai, kuriais naudojasi suinteresuotos grupuotės, kartais ir mažumos, siekiančios daugumos teisių. Politiniai, ekonominiai dariniai atitrūksta nuo šaknų. Iš naujo svarstoma, ar bendruoju Europos tapatybės pamatu neturėjo būti krikščionybė, jei tik ji rodytų daugiau atvirumo, daugiau sugyvenimo ne tik su kitomis didžiosiomis pasaulio religijomis, bet ir su skirtingomis žmogaus tikėjimo bei pasitikėjimo projekcijomis. Negalime užmiršti Europos Sąjungos himno, Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalo, puikių jo aranžuočių fortepijonui, pučiamiesiems instrumentams, simfoniniam orkestrui, Friedricho Schillerio „Odės džiaugsmui“, žodinio himno pamato. Kūrinys, turintis aukštą vertybinį statusą, skatinantis išgyventi laisvės, taikos, žmogiškojo solidarumo jausmus. Tai jau atitrūkę nuo mūsų, tai konservatyvu, mes jau kiti, – kartais girdime. Taip, kiti, bet ir tie patys, Devintosios simfonijos ontologiniai pėdsakai išlieka ir lietuvių muzikoje, poezijoje. Vertybės abstrakčios, abstraktūs visi aukštieji žmogaus matmenys. Paversti juos gyvenimo orientyrais reikia pastangų. Ir dvasinio darbo. Ne tik fizinio. Nuosekliai dirbant daug kas lyg savaime keičiasi. Svarbios ir pastangos keisti tai, kas trukdo keistis, keistis neprarandant pamatų.
Žaidimo taisyklių keitimas – taip vadinama kryptis, kuria eina aktyviosios medijų technologijos, sukoncentruotos į mažus mobiliųjų, bet išmaniųjų telefonų ekranus. Turime į tai atidžiau įsiklausyti, gal ir didžiųjų politinių laikysenų ir žaidimų taisyklės yra sustabarėjusios, gal būtina jas keisti. Gal žmonių žaidimai dar tinkami, homo ludens dar gali jais pasikliauti, gal dar užtektų keisti tik žaidimų taisykles. Dabarties žmogus yra homo viator, keliaujantis, savo ne tik buvimo, bet ir gyvenimo, prigimties vietą keičiantis. Gali būti, kad prisieis grįžti prie pamatinės vietos reikšmės žmogui, pamatiniams žmogaus dariniams, taip pat ir tautai. Kita vertus, pamąstykime: ar kartais gūžimasis tautiškume nereiškia pasaulio baimės, negalėjimo, negebėjimo jame būti, tinkamai orientuotis. Neužmirškime: ilgai išbuvome uždarytomis sienomis, įgijome baimių. Bet vėlgi: ar pasaulio pilietybė privaloma, ar žmogus, kuris gerai jaučiasi tik savo krašte, savo kalboje, neturi pakankamai galimybių atsiskleisti, įgyti pasitikėjimą darbu, kūryba? Būtinas tik įsipilietinimas savoje žemėje. Pilietybės instituto negalima menkinti; atrodo neįmanoma, kad itin svarbias pareigybes valstybėje užimtų ne pilietis. Pilietiškumas reiškia pirminį atsakingumą.
Pagrindinį dabartinių Europos politinių žaidimų kodeksą apibrėžia demokratija, pažodžiui reiškianti liaudies arba daugumos valdžią. Bet kas šiandien yra dêmos? Kas yra ta dauguma, kuri sprendžia, lemia? Ar iš daugumos dar kyla vaisingų idėjų, leidžiančių jei ne pakeisti, tai bent pertvarkyti žaidimo taisykles? Ar dauguma gali pajusti iš pačios mažiausios mažumos kylančios idėją, ją paremti? Ar daugumos ir mažumos turiniai nėra pakitę, mažumai kartais įgyjant nenumatytą ir nenumatomą galią, tampant galios dauguma? Ar tikrai gyvensime posttapatybės gyvenimą, ar tikrai išsicentruojantį žmogiškumą rėmins kelios, dargi kintančios, besimainančios tapatybės, pasirenkamos pagal tai, kuri geresnė, patogesnė? Ir jau be šypsenos sugrįš baudžiauninko atsakymas į pono klausimą, kokio esąs tikėjimo: o koks ponuliui geriau?
Atsakomybė iš esmės yra vienasmeniška, atsakingas yra tik asmuo, tik jis gali veikti savo valia, rizika, atsakomybe. Atskiros asmenybės valia, kuri reikšmingai paveikia savo tautos, valstybės likimą, turi įtakos pasauliui. Margaret Thatcher, geležinė ledi, pirmoji ir kol kas vienintelė galingosios Britanijos premjerė, lieka įtikinamu tokio asmeninio, valingo veikimo jau mūsų laikais atveju, pavyzdžiu. Nebuvo pažeistos demokratinio anglų atstovavimo taisyklės, bet jos nesukliudė premjerei veikti ir vienasmeniškai.
Sudėtingoje dabarties situacijoje tautos, tautiškumo, nacijos, nacionalumo problemos vėl iškyla ir todėl, kad mažesnės tautos jaučia išnykimo, ištirpimo bendrame katile grėsmę. Lietuvos situaciją komplikuoja didžiųjų kaimynių geopolitinės programos. Galima būtų teigti, kad lietuvių tautinius klausimus labiausiai aštrina Vilniaus kraštas; ne vienu atveju reiktų sutikti, kad lenkų politikierių (ne atsakingų politikų) keliami reikalavimai yra nacionalistiniai, užgaunantys lietuvių, ypač gyvenančių tame krašte, jausmus. Vykdoma nuosekli, palaipsniui reikalavimus didinanti politika. Nuolaidos valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, pavardžių rašyba (nors ši problema jau apima ir nelietuviškas lietuvių pavardes), vietovardžių rašyba, vietinė dvikalbystė. Kas toliau? Juk sustota nebus. Ar Lietuvos valstybė turi valios ginti ne tik savo žemių, bet ir pilietinį vientisumą? Ar gali pasikliauti piliečiais? Kur menksta pilietinis lojalumas, ten neišvengiamai stiprėja tautinis aktyvumas. Negalima priešinti kalbos ir teisės, tai nelygiaverčiai dariniai. Dėl teisės žmonės susitaria, susitaria kalba, nei kieno nors sukurta ar sudaryta, nei lengvai pakeičiama. Kalba nepriklauso vien žmogui, o ir gamtai, vėjui, medžių ošimui, vandens tekėjimui, tam, kas dar šiapus, bet jau ir anapus žmogaus. Neužmirškime, kad Europos Sąjungoje tebesilaikoma kalbų lygiateisiškumo, kad ir kaip tai būtų keblu, brangu. Mažosioms tautoms ir kalboms tai labai brangintina nuostata.
Ar smarkėjantį lietuvių tautiškumo pulsą šiandien galime sieti su nacionalizmu, juolab su ultranacionalizmu? Vargu. Bet reikia analizuoti, gilintis. Demonstracijos labiau tėra reakcijos. Turime suvokti patys save. Sutikime, kad mąstančiųjų žvilgsniai pernelyg nukreipti į didžiąsias erdves, tuo tarpu esminės žmogaus problemos kaip visada yra jame pačiame ir tuose dalykuose, kurie arčiausia jo. Grėsmės signalai, matomi ir girdimi ir Kovo 11-osios eitynėse, instinktyvūs. Jie jau pasirodo išoriniu aktyvumu, tam tikrais ženklais.
Į tuos signalus, kuriuos matome, turime reaguoti, jie skirti mums visiems.
Daugiatautiškumas nėra koks nors naujas dalykas. Kiekvienam laikui naujai iškyla tautų tarpusavio santykių, sugyvenimo dalykų. Bet ir tautos tebegyvena savo teritorijose, tebekalba savo kalba, tebekuria savo kultūrą, ekonomiką, sėkmingesnę ar nebeišeinančią iš krizių. Daugumoje valstybių tebėra titulinės tautos, turinčios įsipareigojimų tautinėms ir kultūrinėms mažumoms, gyvenančioms toje pačioje teritorijoje. Tie įsipareigojimai priklauso ir nuo istorijos, nuo kultūrinių tradicijų. Lietuviai kaip titulinė Lietuvos valstybės tauta labiausiai susieta su LDK istoriškai priklausiusiomis tautomis; gali būti, kad neproporcingai mažai, lyginant kad ir su lenkų bendruomene, Lietuva dėmesio skiria baltarusiams, turėjusiems ir savo istorinį vardą – gudai. Tautos intelektualinis ir moralinis pajėgumas matyti iš santykių su kitų tautų žmonėmis, gyvenančiais kartu, toje pačioje erdvėje. Lietuviai kaip titulinė savo valstybės tauta ir turi sugyvenimo patirtį, ir moka ja pasinaudoti. Problemos kyla ne iš Lietuvos istorinių tautinių mažumų, o iš didelėms valstybėms priklausančių bendruomenių, transliuojančių savo valstybių galią su aiškiomis pretenzijomis į išskirtinumus.
Problemų šiandien turi ne viena tauta ir ne viena valstybė. Ir politinių, ir ekonominių. Pietų Europos ekonominės situacijos mums, šiauresnių ir atšiauresnių žemės sąlygų žmonėms, atrodo paradoksalios. Kad taip mums tiek šilumos, tiek šiltų mėnesių, apelsinmedžių giraičių, antikos žodžio kultūros sodų, kur su savo mokintiniais vaikščiojo Platonas, kur buvo pirmosios akademijos. Lietuvių eseistė, rašytoja, ilgai dirbusi Kipre, perspėja Lietuvą: neskubėkite, neįsiveskite euro, nepatekite į eurozoną. Kas vyksta ir kodėl vyksta taip, kad Europos Sąjungos projektai buksuoja, grimzta, kad vis daugiau klausimų, kurie neišsprendžiami, o tik atidedami? Vakarų idealai, Vakarų klasika brandino, ugdė jaunesnio rašto europiečius – Šiaurės, Rytų. Ar klasikinės Europos kultūros, ilgaamžių tradicijų, gyvybingos, veiksnios, dabar daugiausia ir nėra tuose kraštuose, ar ji nėra tarsi pasitraukusi į savo pakraščius?
Daugiakultūrės, daugiatautės didžiųjų Europos miestų bendruomenės: Paryžiaus, Briuselio. Europos sostinės, išsidalintos ir tautiniais, religiniais kvartalais. Patartina į kai kuriuos ir Briuselio kvartalus vėlesniu laiku neužklysti. Problemos dėl musulmoniškų moterų dangalų ir dėl krikščionių kryžiaus viešose vietose. Dėta tiek vilčių į dialogus ir polilogus, tiek programų, projektų, konferencijų, tiek gražių frazių iš aukštų tribūnų. O grimztame – daugėja milijonierių, bet daug didesniu pagreičiu – skurdžių, nuskurdusių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Daugėja baigusių prestižinius universitetus, nors ir nebūtinai išmintingų, bet daugėja ir beraščių. Trokštame vis aukštesnės gyvenimo kokybės, tad galingoms monopolijoms atiduodame paskutines gamtos įsčias, kur dar gėlas vanduo. Ar ne čia sustos paskutiniai civilizacijos žingsniai; kur nebebus gėlo vandens, nebebus ir gyvybės. O baugiausia – nemąžta konfliktų ir tautiniu, etniniu pagrindu. Iš prigimties, iš pirminio gyvenimo žmonės yra palankūs vienas kitam, labiau linkę sugyventi nei kariauti. Iš antikos, gal ir iš Aristotelio mintis: kai pasiklysti tankmėse ir vėl randi kelią į žmonių namus, nebekreipi dėmesio, ar tai graikas, ar barbaras, bet pajunti, kokie mes visi artimi ir giminingi. Kas žmones supriešina? Labiausiai – žemiausia politikos klasė – politikieriai, turintys savų tikslų, arba politiniai samdiniai, kam nors tarnaujantys. Šiandien tą tarnavimą labai sunku suvokti, viskas užmaskuota meistriškai valdoma frazeologija, manipuliavimas žmonių protais, elgsenų būdais itin ištobulintas. Kai skirtingų tautinių grupių žmonėms primygtinai, su galios intonacijomis kartojama, kad jie turį būti dialogiški, vienintelių teisingų monologų tik pagausėja. Gal žmonių santykiai yra savotiška laisvoji rinka, į kurią nereikia kištis – arba daryti tai itin atsargiai. Vilniaus krašto žmonės yra kiršinami, kažkam tai apsimoka. Kažkam apsimoka reikalauti dvikalbystės, nors patys žmonės susikalba savo įprasta, vietine kalba. Tuteišiai yra vietos žmonės, prisirišę prie savo vietų, prie savo kuklių gyvenimų, daug ką atsimena, daug kas išliko jų kalboje, lyg įlydyta, apsaugota. Beveik tikra, kad paskutinius autentiškus liudijimus apie žmogaus gyvenimą savo vietoje, apie žemės, vandens, šventų medžių patyrimus užrašysime iš tuteišių, iš žmonių, kurie nuo amžių gyvena tutaj, čia. Tas tutaj, zdes’ yra žemėje, kuri yra Lietuva, – pačia plačiausia prasme. Kasdienė kalba, namų, šeimos, artimiausios aplinkos, neturėtų atskirti vietinių žmonių nuo Lietuvos, nuo jos valstybės, bet valstybinės kalbos svarba, privalomumas taip pat negali būti paneigtas. Mūsų naminiai vardai, kreipiniai, bendravimo formos juk nesutampa su mūsų viešumu, viešais vaidmenimis. Kalbėkimės kaip norime, kaip galime. Pilietybė yra viešasis žmogaus vaidmuo, taip pat ir kalbinis vaidmuo, netrikdantis privatumo, šeimyniškumo.
Sudėtingi globaliojo pasaulio procesai iš naujo ragina spręsti, kur juose lieka tauta, tas ypatingas žmogaus kultūros darinys, ta galimybė atpažinti į save panašų iš antropologinių ypatumų, kalbos, iš to, ką dainuoja, pasakoja, ką valgo, ką mato, ką girdi, ką mėgsta. Matyti save lyg daugybėje vienų į kitus atkreiptų veidrodžių. Tautos atvirumo ir atvirumo tautai laikas, Lietuvos išgyventas kaip paskutinis šansas: XIX a. pabaiga–XX a. pirmieji dešimtmečiai. Tautos žodžio įkalinimas sovietinės okupacijos metais, bet ir liaudis yra savas žodis, tik jo reikšmė buvo susiaurinta, apkapota, iškreipta. Visa krūtine iškvėpėme tautą atgimimo metais. Tačiau Europos Sąjungoje vėl pradėjome jausti: atsargiai su tauta, gali ką ne taip pasakyti, įžeisti kitatautį. Reikia mąstyti apie daugiatautiškumą, daugiakultūriškumą. Bet kaip mąstyti apie daugį, nemąstant vienio? Kaip būti daugiataučiu, nebūnant taučiu? Taučius – Vaižganto „Pragiedrulių“, programinio lietuvių kultūros teksto (jo paantraštė Vaizdai kovos dėl kultūros šiandien skamba itin prasmingai) veikėjas, ūkininkas. Rimtas, taikus, jo lyg ir niekas nebijo, nes nieko negąsdina, bet ir jis nieko: „Lygus buvo sau-žmogus, savo vargu ir darbu rūpinąs nemažą savo šeimynėlę, nieko svetima nesigviešiąs“3. Nieko svetima nesigviešiąs, bet ir savo niekam neužleidžiąs, – pirminė savo vietoje esančio žmogaus laikysena. Vaižgantui rūpi atskleisti kaip, iš ko kilo sąmoningieji lietuviai, kaip išaugo to ūkininko, to sau-žmogaus sūnus, kovos dėl savo kultūros dalyvis Aleksys Taučius, turįs paties Vaižganto bruožų. „Nors jo tėveliai Taučiai buvo prasti žmoneliai, nė rašto nemokėję, dėlto jiems negalėjai nepripažinti aukštos vidaus kultūros, kuria anksti užkrėtė ir savo lepūnėlį. <…> Aleksį savo tautos mylėtoju, net jos gerbėju padarė ta pati lietuvių tauta, ta pati jų tėvynės gamta. Padarė tautininku toje gražiojoje pasaulio prasmėje, dėl kurios tautininkams paminklus stato, kaimynai gi iš jų mokosi ir savo vaikams rodo. Toks „tautininkas“ buvo Vilius Telis. Tokių, didesnių ar mažesnių, privalo turėti bet kuri tauta, kai pajunta krypimą į kultūrą ir laisvę“4. O kaip tada, kai tauta laisvę lyg ir įgyja, bet kelio į kultūrą gairės neaiškios ir komplikuotos? Buvo laikas, kai kilome ir kryptį matėme ar bent jautėme. Dabar esame sutrikę. Sumažėję skaičiumi, vis mažiau beturintys jaunų žmonių, gimnazistų, studentų, gyvosios energijos kamuolių. Mūsų tautiškumo žingsniai dažnai demonstratyvūs, o tai reiškia, kad lyg palengvinti, be sunkaus vidinio turinio, kylančio iš intelektualinių pastangų ir dvasinių laikysenų. Marcelijus Martinaitis ne vieną kartą kalbėjo apie pavojus, kurie iškyla tautai, kai ji ima nesusivokti savyje, savo pavelde, savo kalboje, savo vaizdiniuose: „Tautai iškyla pavojus, kai ji folkloro, tikėjimo, kalbos priemonėmis nesugeba perteikti svarbiausių tradicinių vaizdinių, jų perkurti, perkelti į profesionalią kultūrą“5. Taip, mes nebesugebame remtis savo kultūrinės tradicijos vaizdiniais, iš jų natūraliai pereiti į kitus lygmenis. Nebeskiriame pelų ir pelenų. O tai ne tik kuliamų javų ar sudegusių malkų atliekos. Nuo amžių jausta, matyta, kad šiose sąvokose, reiškiančiose pačius gyvenimo pažemius, tame, kas tarsi lieka, atlieka, slypi išėjimo, perėjimo į kitas gyvenimo sferas keliai, reikšmių perkėlimai.Tai rodo kalbos frazeologija: pelai eina su grūdu, pelenai su nykimu, menkumu. Priešingos kryptys: dėti grūdą prie grūdo ir pelenais paleisti. Sukaupti ir leisti išnykti. Grūdas kelia, pelenas menkina. Todėl: grūdus nuo pelų, ne nuo pelenų reikia atskirti, kaip išsitarė nemenkas valdininkas. Neabejotinai jaučiame atotrūkį tarp prigimtosios kultūros ir naujų mūsų sąmonei reiškinių, kuriuos turime perimti, padaryti savais, tarp kultūros tradicijų ir to profesionaliojo meno, kuris orientuotas į Europą, pasaulį, euromuzikos, euroromano, eurovizijos projektų. Jau patikime, kad vaizdas ekrane geriau už kelis šimtus žodžių. Negali būti nei geriau, nei blogiau. Viskam savo vieta. Vaizdo gelmėje juk irgi slypi kalba, idėja. Labiausiai sąmonę slegia popkultūra, galbūt tai ir yra vaizdinė, sceninė demokratijos išraiška, jos formos, pavidalai, niekuo nebepridengti. Savo Seimo kai kuriuos transliuojamus posėdžius juk galime žiūrėti kaip kokį trečiarūšės televizijos šou. Tūkstantinio Europos parlamento demokratizmo grimasos irgi panašiai atviros kaip ir popkultūra.
Bandykime nors šiek tiek susivokti šiose problemose, grįždami atgal, remdamiesi lietuvių kova dėl savo kultūros, mąstymo tradicijomis, kalba. Filosofas Arvydas Šliogeris, gal pirmas mūsų šiuolaikybėje aštriai reagavęs į popsinius politikos ir kultūros reiškinius, įveda ir lietuviško galvojimo sąvoką, siekia ją pagrįsti ir išskleisti. Jei jo filosofinis mąstymas ir toliau eis šia kryptimi, turėsime patikimų atramų suvokimui, kas vis dėlto glūdi mūsų prigimtyje, per amžius pasiekusioje dabartį, ką mąstome ir kaip. Svarbias atramas jau galima matyti knygoje „Lietuviškosios paraštės“, kurios siekiniai taip suglaudžiami: „Šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija. Kūdikiškas svetimų kultūrų mėgdžiojimas, deja, lėmė – o šiuo metu lemia ypač pražūtingai – lietuvių ideologinį naivumą, pasireiškiantį visokiais paranojiškais siekiais „būti europiečiais“, „globalizuotis“, „tapti tolerantiškais“, bet galiausiai įkūnytą tautiškame kategoriniame imperatyve – „mus vienija alus ir pergalės“, lygiai kaip anų laikų romėnų cirkai bei seksualinės orgijos liudijantį mums svarbiausią dabarties įvykį – Lietuvos agoniją. Barbariškai lietuvių kultūros savinaikai šioje knygoje – be jokių naivių iliuzijų, planų ar „vizijų“ – priešinama stojiška ištikimybė savo žemei, savo kalbai ir savo debesims, pavadinta centriniu žodžiu „filotopija“6. Tai viena ryškiausių lietuviškumo manifestacijų – prie jos nuosekliai eita nuo pat filosofinio mąstymo pradžios, įsukta į šį kelią tik nepriklausomybės pradžioj galėta išleisti monografija „Būtis ir pasaulis“ (1990). Lietuviško galvojimo filosofinė tradicija, pradėta pačioj XX a. pradžioj (Ramūnas Bytautas, Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius), nuosekliai ateina iki šių dienų. Nėra taip, kad neturėtume į ką atsiremti. A. Šliogeris yra už juos radikalesnis. Tylus, atsargus kalbėjimas šiandien jau nebegirdimas. Tai didelė spraga, – tylus mąstymas, tylus buvimas yra svarbios kultūros atsargos. Ne tik žurnalistai, bet jau ir mąslesni humanitarai siekia ne ramios kalbėjimo tiesos, o garsaus efektyvumo. Kitaip nebūsi išgirstas. Efektas arti defekto. Mąstymo defektai pavojingesni, negu atrodo.
Lietuviai kaip ir latviai turi seną žodį tauta. Prūsų tauto reiškia kraštą, šalį. Senos šaknies žodis, indoeuropietiškos praeities, kaip mano kalbų tyrėjai, têu – galėjo reikšti didėjimą, apimties augimą, galbūt labiau daugę nei daugybę. Tauta yra tarpusavyje kuriais nors požymiais susijusi daugė, jei ir nedidelė, bet atskira, išsiskirianti iš kitų daugių. Sąskambis su dauge – liaudis, žinoma iš pačių ankstyvųjų lietuvių rašto paminklų, pirmine reikšme taip pat susijusi su augimu, didėjimu. Iš tautos – tautybė, verčiama kaip nationality, Nationalität, reiškianti priklausymą tam tikrai nacijai, suvokiamai kontekstiškai, etniniu ar valstybiniu pagrindu. Lotynų kalba natio. Iš tautos ir tautiškumas, kurį atitinka nacionalumas. Politologija skiria pilietinį tautiškumą; tautą sudaro valstybės piliečiai – JAV būtų akivaizdžiausias pavyzdys. Europai, labiau Rytų ir Šiaurės, būdingesnis etninis (prigimtinis) tautiškumas, glaudžiau susietas su kalba ir kultūra. Skirtumai priklauso nuo istorijos, nuo susiklosčiusių aplinkybių, neišvengiamai – ir nuo galios svertų. Ar Amerikos tauta turi lygiavertę savo kolonizuotos rasės istoriją?
Lietuviško tautos mąstymo, jutimo senumą mums dar aiškiai liudija senieji (tikėtina, kad ir šventieji) lietuvių vardai, abiejų giminių: Tautvydas, Tautvydė, Tautmilas, Tautmilė, Tautginas, Tautginė, Vytautas, Vytautė, Gintautas, Gintautė, Būtautas, Būtautė… Tai labai seni žodžiai, dar iki Kristaus eros, pirmieji mūsų tekstai, pirmoji mūsų poezija. Poezija iš jungties: iš praindoeuropietiškų šaknų, sakysime, vyd- ir taut- (Vydtautas), reiškianti turimą ar geidžiamą savybę matyti savuosius, savąją daugę, ją saugoti, ginti. Jei įsimąstome, įsijaučiame, juntame stebuklą, kaip iš toli, kaip iš giliai ateina tas žmogaus susisaistymas su savaisiais, kaip jis išlieka; kaip atgyja, kai sunku, kai savumui iškyla pavojus. Įsidėmėkime, Vytautų, Tautvydų ir Tautvydžių daugiausia buvo sovietiniais metais, tai irgi buvo tylus gynimosi būdas. Dabar esame Motiejai, Dominykos, Rapolai. Šiuo metu nesuvokiame savo pačių seniausių vardų gražumo, jų kėlimo, gaivinimo būtinybės. Ar tai reiškia, kad esame saugūs, nejaučiame pavojų? O gal, kad blėsta mūsų atmintis, nebesame iš tų, kurie tais vardais buvo pašaukti, lyg suteikiant galių ar pareigų tiems, kurie didžiuodamiesi tais vardais vadinosi? O gal paprasčiausiai vardų bangos keičia bangas: Vytautų sūnai yra Rapolai ar Mykolai, o jų gal vėl Vytautai. To nežinome. Žmogui galių gyventi ir išgyventi teikia ne tik žinojimas, bet ir nežinojimas. Dėl praeities nesame tikri ir dėl to, kad nežinome ateities.
Kai pasiryžtame svarstyti visiems svarbius klausimus, taip pat tautos ir tautiškumo problemas, visada turėkime prieš akis Lietuvos Respublikos Konstituciją, priimtą 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu. Tai buvo dar tautos švitimo metas, stebėtinai gerai matėme, teisingai žymėjome ribas, riboženklius. 1988–1992 metų lietuvių tauta galima pasitikėti, ji buvo tikrumo ir šviesos taške. Tie taškai labai reti, ištinka kartą per šimtmečius. Konstitucijos preambulę turėtume išmokti kaip poterius. Joje pateiktas konstitucinis lietuvių tautos, jos praeities, jos siekių apibūdinimas. Drąsus ir šviesus Konstitucijoje yra pats tautos žodis, keliantis pasididžiavimą. Lietuvių tauta, „išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, siekia įkūnyti „prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“, Lietuvos žemėje puoselėja „tautinę santarvę“, siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Pilietinė visuomenė ir turėtų būti suprasta kaip moderni, šiuolaikinė jungtis tarp visų Lietuvos valstybėje gyvenančių žmonių. Kas atviras tiems, kurie šalia, atviras ir toliau esantiems. Nėra Lietuvos tautos, bet yra, turi būti Lietuvos pilietinė visuomenė. Valstybės pareiga būti vienodai teisinga visiems savo piliečiams. Piliečių pareiga savo valstybei turėti vienodas priedermes ir pareigas. Titulinė valstybės tauta turi daugiau pareigų, daugiau ir atsakomybės, ji turi laiku ir tinkamai reaguoti ir į jai, jos pamatinėms nuostatoms kylančius pavojus.
Kas turi tautą, liudijamą seniausių kalbos klodų, turi ir tautiškumą, bendrąja prasme nesiskiriantį nuo nacionalumo. Kartais ta pačia prasme vartojamas ir nacionalizmas, bet nacionalizmas nebėra neutralus, tai jau tautiškumą iškelianti, vienu ar kitu būdu akcentuojanti, demonstruojanti ideologija, nebūtinai kraštutinė ar agresyvi. Su tauta savo sąmone giliai susijęs žmogus tam tikromis aplinkybėmis gali siekti gero, o jo siektas gėris, sąlygoms pasikeitus, tampa įkalčiu, virsta teismu, kalte. Ypatingas Knuto Hamsuno, didžiojo norvego, Nobelio premijos laureato likimas. Už bendradarbiavimą su fašistais po karo buvo teisiamas. Devyniasdešimtmetis, kurčias ir beveik aklas, rašė paskutinę knygą „Užžėlusiais takais“, pagal stenografuotą referatą pateikė ir savo kalbą teisme: „Ką aš rašiau? Aš rašiau, norėdamas įrodyti norvegų jaunimui, kad kvailas, rizikingas pasipriešinimas neduos jokios naudos, tik ves katastrofos, žūties link. Visa tai aš rašiau daugybe įvairiausių būdų. <…> Aš galėjau pabandyti pabėgti į Švediją. Daug kas taip ir padarė. <…> Arba galėjau dingti į Angliją, kaip nemažai kitų, paskui grįžusių didvyriais, nes jie paliko savo šalį, pabėgo, dezertyravo iš jos. Aš nieko panašaus nepadariau, nepabėgau, to man jau niekada neprimesite, neapkaltinsite. Aš maniau, kad geriausiai savo šaliai padėsiu likdamas kur buvęs, ir toliau pagal galimybes dirbdamas žemę tokiu sunkiu laiku, kai nacija prarado viską, savo plunksna tarnaudamas Norvegijai, kuri dabar privalėjo užimti prideramai aukštą vietą tarp kitų germanų kraštų Europoje. Tokia mintis patraukė mane nuo pradžios. Dar daugiau, ji įkvėpė, užvaldė mane“7. Tautos idėjos yra įkvepiančios, užvaldančios, iš jos galių gimsta pasijonarijai, pasiaukojantys kitiems. Bet niekas negali pasakyti, kur yra riba, už kurios jau prasideda pavojai ir tautai, ir jos užvaldytam asmeniui. Pernelyg daug kas priklauso nuo aplinkybių.
Nacionalizmas pasirodo XIX amžiuje – kaip Europos tautų būvį ideologiškai persmelkusi galia, su tautų pavasariu, iškėlusiu mums Maironį, simbolinio pavadinimo poezijos knygos „Pavasario balsai“ (1895) autorių. Vytautas Kavolis, žymiausias lietuvių sociologas, pačioje nepriklausomybės pradžioje skaitęs viešas paskaitas Vilniaus universitete, nacionalizmo sąvoką vartojo ir bendresne nacionalumo / tautiškumo prasme, reikėjo prie to priprasti. Kalbėjo apie tai, kad archajinis nacionalizmas pasižymi stipria ritualizacija, nacionalizmui modernėjant, ritualizacija silpsta. XIX a. išsivystė ir pagrindinės nacionalizmo teorijos, svarbiausios tezės susijusios su pamatine kiekvienos tautos teise savarankiškai vystytis ir kurti savo valstybę. Nacionalizmas apima politines ir kultūrines programas, gali įgyti ir ekstremalių socialinių išraiškų. XX a. nacionalizmo išraiškos turėjo itin baugių padarinių, karų, žudymų, rasistinių programų ir pogromų. Itin pavojingi yra didelių, galingų tautų nacionalizmai, bet ir riboti etniniai konfliktai gali virsti nesuprantamomis, nepaaiškinamai kraupiomis žudynėmis. Jas liudijantys kapai tebėra visai čia pat, mūsų erdvėje ir mūsų laike, tad turėtų labiau skatinti atsargumą. Ugnis įsižiebia greitai, gesinama sunkiai. Apie tautiškumą būtina kalbėti atsargiai, bet nepaneigiant pamatinės valstybės tautos reikšmės, garbės, orumo. Juk jei nebesvarbi tauta, nebesvarbi ir jos kalba, kultūra, o kūrybingumas lieka nukreiptas tik į technologijas, dingsta ar bent silpsta būties vertikalės, vertybinės nuostatos. Iš technologijų, dabar suėmusių skvarbiausius protus, turi būti tiesiami perėjimai į kultūrą, tvirtinamos jungtys, kad ir keičiamų žaidimo taisyklių.
Taip, XX a. nacionalizmai paliko gąsdinančių dalykų, perspėjančių. Bet juk yra ir šviesioji šio reiškinio pusė: iš savo istorinės patirties turėtume sutikti, kad paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu lietuvius kėlė nacionalinės idėjos, patraukusios savo pusėn ir kitų tautų žmones, gyvenusius Lietuvoje, bendru laisvės siekimu. Nauja tautų pavasario banga perėjo per Baltijos šalis, per kitas respublikas, išsivadavusias iš sovietinio lagerio, atkūrusias savo valstybes. Tai, kas nuo 1988 m. prasidėjo dideliais viešais susibūrimais, mitingais, demonstracijomis, neabejotinai sietina ir su tautiškumo reabilitacija. Jos dvasia išliko ir Lietuvos Konstitucijoje. Gali būti, kad atvirose tautiškumo manifestacijose glūdėjo ir kai kurių nacionalistinių ekstremumų užuomazgos. Atidžiomis sociologinėmis ir politologinėmis analizėmis jos galėtų būti atskleistos; dabarčiai suprasti, įvertinti reikia praeities patyrimų, jų kritinių permąstymų.
Tautiškumas, nacionalumas, nacionalizmas kaip sąvokos ir kaip konkretūs dariniai yra visuomenių, bendruomenių raiškos ir saviraiškos būdai, suvokiami, tiriami iš sociologinių, politologinių ir kultūrologinių pozicijų. Žvelgiant į šiuolaikinę situaciją, matyti, kad apskritai per mažas yra kultūrologinis įdirbis, per menka kultūrinė refleksija. Lietuvių tautos, kalbos, kultūros problema turi atskiro skaudumo, aštrumo. Užuomazgos LDK istorijoje; didėjanti, besiplečianti Vytauto Didžiojo imperija paradoksaliai traukėsi nuo savo etninio branduolio, pirmiausia nuo lietuvių kalbos, kanceliarijose, dalykinėje, valstybinėje korespondencijoje, metraščiuose ir statutuose įsigalint senajai slavų kalbai. Tai neužglaistomas, neišlyginamas mūsų istorijos plyšys; jei Lietuvos Statutai būtų buvę rašomi lietuvių kalba, lietuvių tautos galimybės istorijoje ir dabartyje būtų buvusios kitos, kitokios. Paradoksalu ir tai, kad didelė valstybė nepadėjo susiformuoti valstybiniam nacionalumo supratimui, o atvirkščiai – pirmoji Lietuvos Respublika pasiryžo telktis labiau etniniu pagrindu, susietu su lietuvių kalba. To negalima užmiršti suvokiant dabartines nacionalumo ir jo komplikacijų situacijas. Kaip negalima užmiršti ir to, kad jei 1918 m. valstybinės nuostatos nebūtų sutelkusios etninės Lietuvos, lietuvių kalba nebebūtų tapusi modernia Europos kalba, viena iš oficialiųjų ir Europos Sąjungos kalbų, prigimtoji kultūra nebūtų galėjusi vaisingiau išsišakoti literatūroje, dailėje, muzikoje. Visuose meniniuose vaizdiniuose slypi prigimtosios kalbos duotybės, pasaulio projekcijos.
Dabar kiek atsigręžkime į lietuviškojo tautiškumo refleksiją literatūroje, kas fiksuota, svarstyta, kelta. Iš kultūros lauko tautiškumo svarstymams ir persvarstymams literatūra teikia daugiausia galimybių.
Tauta kaip žodis ir kaip sąvoka fiksuota jau seniausiuose raštuose, mūsų rašto paminkluose, vartota Mikalojaus Daukšos, pirmojo mūsų tautininko, pirmojo tautos ideologo, „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ ištarusio: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ 1599 metai, pati XVI a. pabaiga, pirmasis tokio stipraus patriotiškumo manifestas, paveiktas Renesanso dvasios. Deja, šios aistringos frazės ištartos ne lietuvių, o lenkų kalba. Justino Marcinkevičiaus atodūsis – o, jei tai būtų pasakyta lietuviškai… Ir vis dėlto tai pirmoji teorinė ir kartu poetinė tautos samprata, iškilusi Lietuvoje, aidu kartojanti antiką; teritorija (tėvų žemė), papročiai ir kalba. Grįžkime prie Konstitucijos: preambulėje kalbama apie tėvų ir protėvių žemę, dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Būtinųjų tautos sandų laukas išplečiamas dvasia ir raštu. Konstituciškai įforminta tai, kas atrodo esanti gryna efemerija, metafora, – tautos dvasia. Bet tautos dvasia yra, ji veikia ir nepasirodydama, būdraudama kraštovaizdžiuose, kraštobūdžiuose, iškildama muzikoje, poezijoje. Arba žmonių veiduose, Sausio 13-osios naktį ar ir šiandien, kai jie gina ar bando ginti savo žemes, savo požeminius vandenis, kai stovi rūstūs, susitelkę. Būkime dėkingi savo Konstitucijai, jos preambulėje įrašytai tautos dvasiai; ji ir lemia tautiškumą, net pačią silpniausią jo galimybę. Juk gali taip atsitikti, kad kam nors pasirodys, jog programiniai mūsų Konstitucijos teiginiai jau nebešiuolaikiški ir bus pasiūlyta juos pakeisti. Būkime tam pasiruošę, žvelkime į priekį.
Ar galėtume galvoti, kad M. Daukšos tauta ir valstybė yra vienis, kad mąstoma apie politinę ar pilietinę tautą? Vargu. Per stiprūs yra įgimties, prigimties akcentai; žmogus gimsta tėvų žemėje, išmoksta tėvų ir protėvių kalbos, perima papročius, įsijungia į tą daugę, kurią sudaro čia gyvenantys, taip tarpusavyje ir su kitais bendraujantys, tokia kalba atsimenantys, susikalbantys, apsisprendžiantys. M. Daukša jau savo ir vėlesniu laiku suvoktas kaip lietuvis, kalbantis lietuviams, – kam kitam jis būtų vertęs „Postilę“, ieškojęs lietuviškos kalbos galimybių, raštui tada dar tokių neaiškių, neįtvirtintų? Rašto būtinybė tautai; teisinga, kad Konstitucija šalia gimtosios kalbos mini ir raštą. Su M. Daukša lietuvių raštija dar tik prasideda, nors jau smarkiai veikiama galingų ideologijų: reformacijos ir kontrreformacijos. Svarbiausio M. Daukšos tyrinėtojo Jurgio Lebedžio nuomone, „jeigu ne M. Daukša, ne jo patraukiantis pavyzdys ir įnašas, daug menkesnė ir skurdesnė būtų literatūrinė kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“8. Atskira problema – reformacijos likimas Lietuvoje, ką ir kaip lietuvių gyvenime būtų keitusi reformuota krikščionybė, tvirtinusi ir racionalesnius, pragmatiškesnius požiūrius, nuostatas, paprastesnius tikinčiųjų santykius su Bažnyčia.
Svarstant tautines aspiracijas, suvokiant jų gyvumą ir gajumą, pagalvotina ir apie tai, kodėl J. Lebedžiui, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, sekamos ir draskomos, kritikuojamos ir kontroliuojamos, vienam iš atraminių žmonių, dar šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje atrodė svarbu parašyti monografiją apie Mikalojų Daukšą, o Vandai Zaborskaitei apie Maironį. Dar turime galimybę pamatyti, į ką tauta, tautiškumas rėmėsi nuo pokario laikų iki pat 1988 metų. Vienas iš centrų – Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros katedroje, iš jos profesūros ir iš jos studentų. Nepertraukiama, nors totalitarinių galių ir traukoma, gniuždoma grandinė: Vincas Mykolaitis-Putinas, J. Lebedys, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, Donatas Sauka, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis… Iš jų pasisakymų apie tautą ir tautiškumą, apie tautos kultūros integralumą galėtume sudaryti antologiją. Taip, yra ir kitų linijų, iš disidentų, taip pat iš katalikų dvasininkų. Bet paminėta linija yra giluminė, eina nuo M. Daukšos, sutelkta ir apibendrinta, drąsi, bet ir atsargi, remiama literatūros.
Tautos garbę kelia ir gina kultūra, menas, literatūra. Čia glūdi tautos orumo šaknys. Norėdama išsilaikyti, išlaikyti dvasią, tauta savo šviesuomenės pastangomis turi nuolat kreiptis į savo literatūros klasiką. Nėra nieko aktualiau kaip nuolatiniai klasikos skaitymai, vertinimai ir pervertinimai. Kas yra klasika? Tai, be ko negalima apsieiti.
M. Daukšos nuostatos lietuvių tautinę ideologiją veikė iki XX a. pabaigos, iki Just. Marcinkevičiaus „Katedros“; 1791 metų sukilėliai, susirinkę Vilniaus Katedros rūsyje. Vienas jų sako: „Aš atsitiktinai, / Vartydamas knygas, radau žodžius, / Prieš porą šimtų metų parašytus. / Manau, kad mums jie šiandien ypač tinka: / Daukšos „Postilės“ prakalba.“ Ir ją pakartoja; kai M. Daukšos žodžiai skambėjo iš scenos, daugeliui atrodė, kad tai Just. Marcinkevičiaus tekstas, tokios artimos buvo jų idėjos. Atkreipkime dėmesį, kad Just. Marcinkevičius, visur pabrėždamas tautą, jos svarbą, apibendrindamas savo draminės trilogijos („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) siekimus, vartoja nacionalumo sąvokas. „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas“; „Tad ir šią draminę trilogiją laikyčiau savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių prasidėjo tai, ką vadiname Lietuva: valstybės kūrimas („Mindaugas“), rašto ir knygos kūrimas („Mažvydas“), gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba („Katedra“).“ Iš esmės grąžinama prie tautos, prie tautiškumo pamatų, prie dvasios, prie dvasinių idealų. Per Just. Marcinkevičiaus kūrybą (prie trilogijos kaip epilogas prijungtas „Daukantas“, užbaigtas 1984 m.), per bendrąsias refleksijas iki tos ribos, nuo kurios prasideda Atgimimas (1988), atiteka gilioji, daukšiškoji tautiškumo ar nacionalumo samprata. Įvedamos papildančios dimensijos – ne tik įgimtos, duotos, bet ir susijusios su kūrybiniu įgimties pratęsimu; Just. Marcinkevičius akcentuoja kūrimą: valstybės kūrimą, rašto, knygos. Oskaro Koršunovo Nacionaliniame dramos teatre pastatytą „Katedrą“ reikia suvokti kaip labai reikšmingą kultūros žingsnį, kaip grįžimą į tautos dvasinių problemų ratą. Ratas, kuris įsuko jaunus teatro kūrėjus, maždaug vienmečius su kūriniu, atradusius jame svarbių atramų, tarp jų ir kūrybingumo problemą. Ir Konstitucija pabrėžia teisę „laisvai gyventi ir kurti“. Nacionalinio gyvenimo formos, įgimtos ir paveldėtos, yra pratęsiamos, atkuriamos, atnaujinamos, naujai sukuriamos. Kūrybingumas, teikiantis kūrimo galią, įgilinamas iš savosios daugės kylančiomis aspiracijomis: esu ne dėl savęs, esu dėl tų, iš kurių ir dėl kurių esu. Atsiskyręs nuo savųjų, nuo savo tautos, žmogus lieka lyg medis be šaknų; tai iš Vydūno, artėjame į jo 150-ąsias gimimo metines, per likusį penkmetį tikriausiai labiau paaiškės, kas buvo ir kas lieka šis paslapčių kupinas lietuvių tautos mąstytojas, leidęs žmogui ir grįžti, kurtis savo tapatybės galimybę.
Į tautiškumo liniją, pradėtą M. Daukšos ir užbaigtą (taip, užbaigtą) Just. Marcinkevičiaus, įeitų svarbieji mūsų XIX a. tautinio atgimimo ideologai su Jonu Basanavičiumi priešakyje, atskirą vietą suteikiant J. Tumui-Vaižgantui, prigimtiniam pranciškonui ir tautininkui; Vaižgantas galėtų iliustruoti bet kurį lietuviškojo tautiškumo aspektą ar laipsnį. Ir nereikėtų net jo specialių straipsnių – vien „Laiškuose Klimams“9 rastume patriotizmo pasigedimą („Sako, kad kas dabar iš šalies užkluptų, kad kepure visus apvožtų, kaip susipešusius žvirblius. Jokiam reikalui nebebūtų galima žmonių į viena suburti!“, p. 64); tautinės lietuvių kultūros sąvoką (p. 93); didelės pilietės apibūdinimą Marijos Pečkauskaitės pavyzdžiu: „<…> kiek gali geros valios ir netinginys žmogus gera padaryti bet kuriame nuošalėlyje“ (p. 294). Negalėtume apeiti apie tautą ir tautiškumą mąsčiusių filosofų: jau minėto Vydūno, A. Maceinos, S. Šalkauskio, galiausiai išeivio Vinco Vyčino, prigimtosios kultūros adepto. Pagaliau ir A. Šliogerio, šakotos europinės problemikos filosofo, skeptiško vienaplaniam patriotizmui ar siauram tautiškumui, bet susitelkusio į lietuviškąjį galvojimą. Tautos ir tautiškumo sampratos pereina per istorikų darbus: Adolfas Šapoka suteikia galimybių ir moderniai romantiškojo tautiškumo kritikai.
Atskira tautiškosios problemikos linija poezijoje, ryškiausia nuo Maironio iki Jono Aisčio, iki jo „Prakalbos“ esė knygai „Dievai ir smūtkeliai“ (1935). Ši J. Aisčio „Prakalba“ laikytina itin reikšminga – ir dėl prakalbos žanro, sąsajos su M. Daukša. Ir dėl atnaujinto tautiškumo ir kaip sąmonės aktyvumo turinio. J. Aisčio kreipinys – pirmieji žodžiai: „Mielas Tautieti“, kitoje pastraipoje kreipinys vėl pakartotas. Tarsi teigiama: į jus kreipiuosi, mano tautiečiai, kreipiuosi pasisakydamas ir apie save, vieną iš jūsų ar mūsų: „Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė <…>“10. Siekia perspėti, nes mato pavojų, kylantį iš gilėjančio šviesuomenės ir tautos plyšio. „Mūsų šviesuomenė su laisve nuo tautos atšoko, kaip andai nuo jos buvo atšokusi bajorija ir didžiojo kunigaikščio dvaras, dėl to, turėdamas galvoje keleto amžių sunkią tautos praeitį, apeliuoju į šviesuomenės sąžinę, nes tikrai žinau, jei pasikartos istorijos klaida – tauta antro mėginimo neišlaikys ir ji greit susilauks prūsų ir jotvingių likimo.“ Poetas, tada dar Jonas Kossu-Aleksandravičius, sakosi įbridęs pačion gyvenimiškosios prozos tėkmėn; kalbantis iš jos, iš gyvenimo pažinimo. Gerai jaučia, kad neužgaus savo tautos žmonių sielos, jei nepalies kažko, kas yra daugei giliai į sąmonę įaugę, įgimta, sava. Tad kreipiamasi dar sykį – jau iš to, ką gali girdėti, jausti, atpažinti kaip savą: „Mielas Tautieti, knygoje rasi refreną: „tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Ašen jį daug kartų tyčia pakartojau, kad jis tau įstrigtų širdin, kaip andai man jisai įstrigo, senelei ir sielininkams bedainuojant, o tuomet, manau, Tu manęs daugiau nebevadinsi kandžiotoju, nes knygoje aptariami svarbūs ir skaudūs reikalai, kurie, rodos, kiekvieną turėtų išvesti iš lygsvaros.“
Dabar prisiminkime vieną Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mintį – pirmą kartą ją citavau savo knygoje apie J. Baltrušaitį (1974), kai bandžiau spręsti žmogaus, jo įgimtybės ir jo laisvo pasirinkimo problemą. Kodėl J. Baltrušaitis, lietuvis nuo Nemuno, iš pačios Lietuvos širdies, išvykęs studijuoti į Maskvą, įaugo į rusų kalbą, kultūrą ir kodėl vis dėlto jam buvo būtina grįžti – ne tik kaip diplomatui, bet ir kaip lietuvių poetui. M. K. Čiurlionis aiškino nepaaiškinamus dalykus, neabejotinai jo paties patirtus kaip įgimtybės paslaptį. Straipsnis „Apie muziką“, bet norint kalbėti apie muziką M. K. Čiurlioniui reikėjo kalbėti ir apie tai, kas nuo jos neatskiriama, – tauta, jos būdas, kraštovaizdis, dainos: „Paimkime kokį nežinomą Lietuvos kampelį. Tokia liūdna lyguma, mažos kalvelės kur ne kur stūkso, čia kadugys išsiplėtęs, ten palinkusi sena koplytėlė su Viešpaties Jėzaus kančios paveikslu, prie jos šalies glaudžiasi beržas ir tarytum visomis šakelėmis ašaroja. Aplinkui, kur pažvelgsi, žemė, žalia pušų juosta apjuosta, tyla ir pilku dangum pridengta. Ir štai iš tolo, iš už kalnelių atskrenda daina:
Oi, giria, giria,
Girelė žalioji!
Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią – ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžiną primena. Eikit ir paklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamasis ir tą pajus“11. Senosios tautos dainos yra išsuptos tų būsenų, jų sąlyčių su gamta ir kalba, iš kurių formavosi ir visos esminės lietuviškumo arba tautiškumo įgimtybės. Senosios dainos veikia kaip archetipai, tikrina ir leidžia pačiam pasitikrinti: ar atpažįsti, ar reaguoji, ar tebeturi ryšį su tautos dvasia, ar joje save randi. M. K. Čiurlioniui tai buvo svarbu, jis tikrinosi, suvokė tebeturįs ryšį, rado save, savo kūrybos kelią. Apsisprendė lietuviškumui.
Taip, įgimtybės, prigimtybės, duotybės, kurios daug ką mumyse nulemia. Yra įgimtoji, prigimtoji lietuvių kultūra, pats pamatas, padas, patikimai susidaręs iš gamtos, visatos jutimų, iš tylos ir iš kalbos, iš jos aukštesnių kūrybinių darinių (dainų pirmiausia), iš pasirinkimų, kaip turime elgtis tarpusavyje ir su kitais, gyvais ir mirusiais, ką pripažįstame autoritetu, kaip organizuojamės, ginamės ir giname, kur jaučiame šventumą, kaip jį saugome, kas yra gražu, gera ir bloga. Prigimtąją kultūrą turime suvokti kaip žemės kultūrą, kaip mūsų buvimo savo žemėje ir pasaulyje galimybes, kaip gyvąsias galimybių struktūras. Kas paveldi galimybes, paveldi ir galią keisti, keistis, augti, auginti. Prigimtoji kultūra kaip ir kiekvienas gyvas darinys yra taki, pertekanti, sugerianti tai, kas ateina, atiteka iš kitų, kas kelia, leidžia pereiti į kitas formas, arba kas gramzdina, smukdo, – sakysime, svetimybių nebeapgalinti savoji kalba, nebeapginama žemė, atiduodama plėšriųjų monopolijų pelnui. Tuo metu, kai buvo kuriama Konstitucija, atrodė, kad galutinai išeiname iš per amžius mus slėgusių ginties pozicijų, iš Maironio apibendrinto raginimo: ginkime kalbą, žemę, jos būdą… Nebesiginsime, gyvensime atvirai, laisvai, nebejusime grėsmių. Deja. Nedidelei ir vis mąžtančiai mūsų tautai lemta gintis. Šiandien tos ginties ribos sustojusios prie kalbos ir prie žemės (nemaža dalis jau parduota, laukiama tik įteisinimo), prie žemės gelmių (nafta pumpuojama tik skatikams tenubyrant į biudžetą), prie skalūninių dujų, realiai grasinančių mūsų paskutiniam, galbūt ateityje itin brangiam turtui – gėlam vandeniui. Išsirašykime, pasibraukime, iškelkime kaip ginties dokumentą Konstitucijos 47 skirsnį: „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“ Ginkime žemės gelmes – daugiau savo būsimoms kartoms jau nebeturime ko palikti. Juk mums dar nėra taip blogai, kad jau viską iščiulptume, viską – iki paskutinio lašo. Nuo ko ginamės? Nuo ko privalome ginti vandenis, nuo kokios naujos privatizacijos grėsmės? Nuo svetimųjų? Nuo savųjų? Nuo kapitalo, kuris modernia Europos teisine kalba reiškia laisvą kapitalo judėjimą, o kartu ir beribę jo agresiją? Kapitalo pati prigimtis yra agresyvi ir kitokia būti ji negali. Negali į nieką atsižvelgti. Lietuvos architektų sąjungos valdos – ta pilaitė ant Neries kranto, kaip ją užgožė galingi pastatai – monstrai. Kiek tokių atvejų. Ne tik Vilniuje ir Kaune, Nidoje. Žemė, saldu mąstyti apie ją kaip apie pamatą po kojomis, kaip ne tik žmonių, o ir Žemynos valdą, bet draudimais ją pirkti ir užsieniečiams neišsilaikysime. Tik pasidauginsime spekuliantų – savų ir svetimų. Vienu metu negalima sakyti „taip“ ir „ne“.
Lietuvių kalba jau ir saviesiems, kalbantiems iš prigimties, pasidarė sunki, per sunki. Nors ir rašome diktantus, randame raštingų ir raštingiausių. Bet nebesiekiame kalbinės inteligencijos12, rodome daug viešo aplaidumo. Tarmių metais parengtas ir išleistas videoperformansas (ar galėtų būti vadinamas lietuviškai, kad ir vaizdo žaidimu?) „Tarmė“, jį lydi kalbinis paaiškinimas, pilnas šiurkščių rašybos, skyrybos, stiliaus klaidų… Norėta pasakyti, kad anksčiausiai, o pasakyta, kad ankščiausiai. Rodos, tas kūrinys anotuotas ir Lietuvių kalbos instituto leidinyje… Gimnazijas šiandien baigia beraščiai lietuviai, – sako lietuvių kalbos mokytoja, bent jau trečdalis, nulis balų už raštingumą. Ar mes turime kalbinės savigarbos? Ar ne čia silpniausia mūsų vieta? O norime, kad visi mūsų valstybės piliečiai gerai mokėtų lietuviškai. Norėkime pirmiausia iš savęs, iš savųjų.
Taip, dabar J. Aistis ir ištartų: mielas jaunas Tautieti, jei tau gimtoji kalba jau per sunki, jei jau negali ja parašyti kelių šimtų žodžių rašinio, tai laikas pasakyti – tauta neišlaikys, neišsilaikys, nebus tai nei antras, nei trečias mėginimas, bus paskutinis. Sunyks viena iš trijų M. Daukšos nurodytų atramų, bent jau labai apsilps. Juk vis mažiau kalbančių lietuviškai. Mūsų ainiai nebevargs su lietuvių kalbos rašyba, kirčiais, apie priegaides jau nekalbėsim. Užmiršime tarmes. Jei ir nesuabsoliutinsime rašybos kaip techninių susitarimų ir prisiminsime Vaižgantą, sakiusį, kad senasis Taučius buvęs beraštis, o šviesiausios sąmonės, vis dėlto turėsime sutikti, kad nulinis rašybos lygis yra gėdingas. Vis sunkiau lietuviams bus parašyti kad ir trumpą lietuvišką tekstą, ką nors papasakoti, rankos rašto nebeliks. Lietuvių kalba tarnaus tik elementariam susišnekėjimui – maždaug iš tiek žodžių, kiek dabar reikia valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, palengvintam variantui daliai Lietuvos piliečių.
Kalba ir kraštovaizdžiai yra svarbiausi tautos dvasios šaltiniai ir prieglobsčiai. Vietų vardai susieti ir su vaizdais, su paties krašto kalba. Pakeisi – sunaikinsi. Pažvelkime į Karaliaučiaus žemes. Vis pakartokime įsiklausydami – kaip skamba senieji vietovardžiai lietuvių, prūsų kilties ir kaip svetimųjų kalbomis. Kaip skaudžiai atsiskiria žemė ir jos vardas. Vietovardžiai nėra iškabos, jie yra mūsų žemės vardai, ženklai. Kartais – stigmos, skaudžios, kraujuojančios. Atrodo, kokia smulkmena lietuvių kalbos abėcėlė, bet juk ji yra lietuvių kalbos konstitucija. Bet į savo pavardę, taip, kaip ją suvokia, pasirenka, žmogus turi teisę.
Žmogaus būties gelmėj slypi daug paradoksų – deja ar laimė. Paradoksai sunkiai suvokiami. Kartais imama grįžti atgal ir iš ten, kur, atrodo, kad jokio kelio nebėra. Kartais – kuo lengviau, tuo sunkiau. Kuo sunkiau, tuo lengviau pasirinkti – taip, bet tai reikia pajusti savo kailiu, pasitikrinti.
Pasitikrinti, pasirinkti: lietuviška tapatybė, moderni, šiuolaikinė, tolerantiška, atvira pasauliui, neišduodanti nieko savo, nepažeidžianti nieko, kas kito, kitų. Ši tapatybė skaudi, prieštaringa, bet iš pačių šaknų, tad dar turėtų būti gyvybinga. Paneuropinė tapatybė, jau atvirai deklaruojama ir iš universitetų katedrų, grynas konstruktas, ideologinis darinys, užmiršęs tėvynes, mažąsias tėvynes. Tautiškumas ir kosmopolitizmas? Ar tai alternatyvos? Tikriausiai ne: lietuviškumas, kaip ir lenkiškumas, latviškumas ar žydiškumas netrukdo europinei tapatybei, netrukdo būti ir žmogumi ne tik savo namuose, bet ir pasaulyje, jei nori, pajėgi. Bet namai visada namai. Tauta yra namai. Kiekvienas nori turėti namus, savo namus, nebūti įnamiu.
Aš noriu likti žydė, – teigia Ana Frank savo dienoraštyje, dar vaikas, paauglė, mergaitė, kurios liudijimai vis dar neįauga į mūsų sąmonę taip, kad kiek galėdami giliau suvoktume žydų tragediją, atsiskleidžiančią ne mus abejingus paliekančia statistika, o vienu gyvenimu, jaunu, kūrybingu, vienkartiniu. Žydų tragedija vis dar tikrina Europą, jos tautines ir paneuropines tapatybes. Aktyvios, tikrinančios, kontroliuojančios inspiracijos iš tarptautinių žydų organizacijų nėra tokios veiksmingos, veiksmai turėtų labiau kilti iš pačių tautų, iš tų, kurių žemėje judėjų kraujo pralieta daugiausia. Mes, lietuviai, turėtume savikritiškai suvokti, kad nesame visai pakėlę išbandymo, kuris mus ištiko, nepaisant to, kad teisiųjų ir teisuolių turėjome. Ar ne todėl nepakėlėme, kad stigo kultūros, intelektualinių resursų, kad per maža mūsų, lietuvių, dalis buvo išmokslinti, išlavinti, pakilę į aukštesnį sąmonės lygį? Ištarę ar išgirdę „Juden, raus“, turime suvokti, kad tai ne už mus, tai prieš mus, kad taip aštriai, taip pavojingai prieš mus, kad nepajėgiame ir suvokti. Bet turi būti, kas suvokia, kas įspėja ir perspėja, kas šiuolaikinio J. Aisčio balsu ištartų: tautiečiai, kito išbandymo mums nebebus.
Pačioj laisvės pradžioje, 1990 m. pavasarį vykusiame Lietuvos kultūros kong-rese Just. Marcinkevičius kalbėjo: „Lietuvių kultūrai, deja, istorijos rankos dažniausiai buvo rūsčios ir grėsmingos, jos rovė, laužė, plėšė ir prievartavo gležną dvasios augalą, iškilusį amžių apyaušryje paliudyti ir įprasminti mūsų nacionalinę būtį. Štai kodėl pagrindine mūsų kultūros dominante aš laikyčiau savigynos instinktą, jos nežmoniškas pastangas nežmoniškomis sąlygomis saugoti, plėsti ir gilinti savo tautinį tapatumą. Manau, jog šis savigynos instinktas dar ilgai vyraus mūsų kultūros biografijoj, o gal ir niekada neišnyks. Lietuvio dvasia žydi tiktai būdama namie arba namų ilgėdamasi, gindama juos arba juos apraudodama“ („Ugnis nebuvo išblėsusi“)13. Sutiksime, kad daug kas pasikeitė, be abejonės, šiandien išoriškai esame saugesni; bet saugesnis tas, kuris pats saugosi. Savigynos instinktas turi likti gyvas. Ežiukas autostradoje žūsta tada, kai mano, kad yra saugus, – tai iš Jacques’o Derrida, iš jo bandymo atsakyti į klausimą, kas yra poezija.
Neišduoti nieko, kas savo, bet nepažeisti nieko, kas kito. Galiausiai visa atsiremia į vertybes, – į šitą kelią pirmiausia įėjo jaunoji lietuvių kūrybinė išeivija, pasiryžusi neatsisakyti patriotizmo. V. Kavolis apie Algimanto Mackaus patriotizmą kaip universalią vertybę rašė: „Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško. Jis yra pajutęs visuotiniausią žmonių giminystės pagrindą: ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko neturi kaip tik mus. Jis yra supratęs, kad šito solidarumo negalime išduoti, net ir kai save savo kasdieniškais veiksmais išduodame, kad mūsų pareiga gyventi ir už tuos, kurių jaudinanti egzistencija liko žmogų triuškinančios istorijos plotmėje neužbaigta, baigimo besišaukianti“14. Stabtelkime prie V. Kavolio sąvokos: patriotizmo kaip universalios vertybės; patriotizmas yra vertybė, kol ji orientuota ir į universalųjį planą, kad, ieškodami gėrio saviesiems, savo tautai, savo daugei, neišduotume nieko, kas žmogiška. Patriotiškoji gintis, ne užsipuolant kitus, o kritiškai vertinant ir savuosius, kritiškumu stiprinant aktyvumą ir kūrybiškumą, nuolat tikrinant dvasinius patriotiškumo pamatus.
Patriotizmas, kuris lietuviškai reikštų tėvyniškumą, išaugęs iš tautiškumo, su juo suaugęs, kelių pakopų, skirtingo brandumo. Brandusis patriotizmas maždaug ir nusakomas V. Kavolio žodžiais apie A. Mackų ir apie Liūnę Sutemą, teigiant, kad nužemintųjų (taip vadinama egzilio poetų karta) patriotizmas – jų visuotinio humanizmo raiška, atskleidžiama programiniu Liūnės Sutemos eilėraščiu „Nebėra nieko svetimo“:
Nebėra nieko svetimo –
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.
Gimtoji žemė saugiausia tada, kai nebejaučiame kitų svetimumo. Tai įmanoma tik tada, kai kitas manyje nepažeidžia mano žemės, mano tautos ribų. Tolerancija negali būti vienakryptė. Direktyvinė tolerancija susipainioja sąvokose ir susinaikina. Aukšta patriotizmo pakopa (pirmiausia kūrybinio mąstymo lygmeniu) buvo pasiekta lietuvių kultūrinio egzilio. Tai, kas buvo sakoma poetų, adekvačiai suvokta jų kūrybos vertintojų ir stengtasi perduoti tautai, ne tik tai daliai, kuri egzilyje, bet ir visai. Nėra nieko esmingo, kas galėtų būti skiriama tik tautos daliai. Tauta turi turėti ar bent jausti turinti teisingas gaires, tam tikras moralines normas, susietas su visuotinėmis vertybėmis. Tai itin svarbu jauniems žmonėms, judriajai, aktyviajai, ekspansyviajai tautos daliai. Ji auga, ji formuoja veiksmingas idėjas, be kurių nėra kelio nei mokslui, nei verslui. Turime jaunimo aktyvumu džiaugtis, vyresnieji turi elgtis taip, kad nebūtų jauniems svetimi, kad galėtų būti kartu. To mums trūksta. Šviesuomenės atplyšimas, – sakytų J. Aistis. Taip, šiandien niekam negali būti nurodoma, kaip jis turi elgtis. Bet gali būti parodoma. Kad ir tai, kaip svarbu būti užimtam, turėti darbą, idėjų lauką, nelikti svetimam tarp svetimų. Nebūti alkanam – tiesiogine ir perkeltine prasme. Viską kritikuoja, neigia ir niekina alkanos sąmonės; žmonės, kurie ne tiek neturi, kiek neatpažįsta jiems tinkamo maisto, nors jis ir čia pat, tad negali pasisotinti. Jie graužia kitus – ir negatyvia kritika, ir parodomuoju aktyvizmu. Dalis mūsų aktyviojo jaunimo yra susitelkusi į patriotizmo demonstravimą. Demonstravimas yra pirminio, instinktyvaus aktyvumo lygmuo. Jis yra svarbus, išjudinantis, bet tą lygmenį turi lyginti, gludinti, į aukštesnį, brandesnį lygmenį kelti protai, jų svarstymai, kritinės refleksijos. Patriotizmas turi turėti savikritikos ir jos pagrindu augti, bręsti. Išorinis aktyvizmas, jei jo neužpildo intelektualinis aktyvumas, lieka panašus į tuščius oro burbulus. Dar blogiau – juo galima manipuliuoti, pajungti kokiems nors tikslams.
Pozityvo reikšmė patriotizmui: stiprinti savąsias šaknis, skirti dėmesio prigimtajai kalbai, kultūrai. Nuolat mąstyti apie prigimtuosius pamatus – ne tik kaip žemdirbių, bet ir kaip žemės kultūrą. Žemės kultūros išauginti ir žemės nedirbantys, iš jos negyvenantys. Žemės kultūra kuria miestus, architektūrą, meną. Laikytis savumo, vengti savigyros, pompastikos, neklastoti faktų, jei jie tautai nepatogūs. Pasitikėti savo kultūra, bet neneigti kitų. Išvengti arba / arba, labiau pasikliauti ir, ir. Apskritai, dabartinė žmonijos elgsena turėtų būti ne kaktomušinė, o labiau arkinė (tolima aliuzija į vieną Marinos Cvetajevos mintį, kad susitikimas turi būti arka, artėjimas iš abiejų pusių…). Nereiktų priešinti ir senojo lietuvių tikėjimo bei krikščionybės; jau daug kas persipynę, susilieję, išlavinta žmogaus dvasia gali surasti sau tinkamų formų, kad tik būtų už ko laikytis, kuo paremti savo gyvenimą. Ir krikščionybė, tikėtina, labiau eis laisvesniu, pranciškoniškesniu keliu. Gali būti, kad Lietuvoje grįžtama bus prie Adomo Dambrausko-Jakšto, kunigo, teologijos profesoriaus, poeto, kritiko, tautinio atgimimo veikėjo minčių apie Bažnyčios ir tautos ryšį. Užtenka susikaupti Šventybrasčio ar Vyžuonų šventoriuose, pajusti sakralinio statinio ir labai senos, šventa laikytos aplinkos suaugimą, kad tą ryšį apčiuoptume. Just. Marcinkevičius 1994 m. pradžioje mąstė apie Bažnyčią ir visuomenę, tikėjo Bažnyčios ir tautos ryšiu: „Ar turi Lietuvos bažnyčia kokius nacionalinius, tautinius uždavinius, misijas, įsipareigojimus? Manyčiau, privalo turėti. Priklausomai nuo evangelizacijos sąlygų, jos problemų geografijos. „Bažnyčiai būtina suteikti vietinį pobūdį“ (Karolis Vojtyla, 1974)“15.
Grįžtant prie 1935 m. J. Aisčio minties, kad pavojus lietuvių tautai matyti, galėtume tarti, kad psichologiniu požiūriu esame artimoje situacijoje, nutolę patys nuo savęs, nuo bendrųjų problemų, patiriantys išvažiuojančių ir negrįžtančių prarastis, didėjantį vienų turtą, augantį kitų skurdą, pačio tautos branduolio skaidymąsi. Dviguba pilietybė – žvelgiant iš išvykusių ir išvykstančių pozicijų – taip, suprantamas noras atgauti, ko laisvai atsisakyta, neturime užmiršti, kad Lietuvos pilietybė iš nieko nebuvo atimta. Liūnė Sutema pragyveno gyvenimą Amerikoje su savo senu lietuvišku pasu. Ir V. Kavolis taip pat. Ar neturėtume į dvigubos pilietybės problemą labiau žvelgti iš taško tų, kurie gyvena Lietuvoj, dirba jai, moka mokesčius, išlaiko pensininkus, augina vaikus, kelia gyvenimą, gina ir ginasi. Juk pilietybė – pirmiausia pareigos: esu pilietis, tad privalau mokėti mokesčius, rūpintis aplinka, kontroliuoti savivaldą ir aukštesnę valdžią. Ar pilietybė, reiškianti žmogaus (piliečio) santykį su savo valstybe, įsipareigojimus jai, nepakimba ore, jei jau griežčiau nebereglamentuojama? Ar ji nevirsta korta? Ar neatsiras problemų, kurių dar ir numatyti nepajėgiame? Referendumas dėl dvigubos pilietybės, keičiant Konstitucijos 12 straipsnį, būtinas. Ir gal iš tiesų pasiteisintų aukšta, labai morali Lietuvos valstybės piliečių nuostata grąžinti pilietybę ir jos atsisakiusiems, palengvinti kelią namų pasiilgusiems, neatstumti tėvynę atstūmusių, suprantant, kad daugelis emigraciją pasirinko ne iš gero. Kad yra gražių pastangų neužmiršti savo žemės, palaikyti ryšius su tėvyne, mokyti vaikus lietuviškai. Ir seniausios mūsų emigracijos tautiškumas labiausiai rėmėsi pastangomis neužmiršti lietuvių kalbos, mokėti ja kalbėti, rašyti. Bet vėl: matome tik vieną pusę. Nematomoji skatina pasitikėti Konstitucija, jos neardyti. Pradėjus ardyti, galo nebus. Motina turi būti švelni, bet ir rūsti, kai to reikia. Teisingumas labiau rūstus nei švelnus. Tai sakytina ir apie vaikų auklėjimą.
Gyvas reikalas grįžti prie tautinių bendrijų, tautinių mažumų sąvokų, preciziškai jas vartoti. Tautinių mažumų Lietuva turi mažiau, nei kartais atrodo. Pasikliauti Konstitucijos 10 straipsniu, kad „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“.
Politinė ir geopolitinė situacija, vėl grįžtant prie J. Aisčio, šiandien kita, nei buvo 1935 m., bet ir ji gali pasikeisti. Nėra ir negali būti taip, kad tauta neturėtų savo nacionalinių interesų, taip pat ir dėl įvairių grėsmių, nors apie juos šiandien garsiai nekalbame. Oficialioji mūsų politika, suderinta su Europos Sąjungos nuostatomis, politkorektiška, verčia mus iš apačios žvelgti aukštyn, esame įtikinėjami, kad vakariečiai jau pasiekę daugiau, mes dar žemai, tad viską reikia skubiai perimti, skubiai demokratėti, skubiai modernėti. Skubinami skubame. Nebejaučiame, kad kokio proteguojamo genderizmo mums neduoda nei kalba, nei patirtis. Kad svetima sąvoka kybo pakabinta, nuleista iš aukščiau. Svetimos, perimtos sąvokos sekina ir švietimą, mokyklą, kurioje kraupiai mąžta moksleivių. Nebežinome, ko imtis. O mūsų kultūros žmonėms dar 1990 m. buvo aišku, ką turime daryti, kuo remtis. M. Martinaitis, „Gimtojo žodžio“ žurnalistės paklaustas, ar „nepasikeičia sąvokos „tautinė mokykla“ reikšmė ir prasmė, ją prišliejus prie tokios sampratos, kaip „Vakarų Europos mokykla“, atsakė: „Nesu tos „Vakarų Europos mokyklos“ žinovas, tačiau viena aišku, kad tautinės mokyklos pagrindus turi sudaryti šeima, su visuomenės gyvenimu, kultūra, kalba bei valstybe paveldimos vertybės.“ Svarbiausieji mokymo bei auklėjimo pagrindai: „per artimą – pažinti tolimą, per savo kalbą – pasaulį, per savo namus – žmonijos civilizaciją“16. Ar ne taip mąstė ir Meilė Lukšienė, kurios šimtmetį iškilmingai minime? Bet ar nenutolome nuo jos ir nuo jos bendraminčių klotų pamatų? Mes netekome pasitikėjimo patys savimi, savo prigimtąja kultūra, savo išmintingais žmonėmis. Mes dar sykį prisitaikome, nors prisitaikymas ir nėra toks būtinas, koks jis yra buvęs, kad tauta galėtų išlikti ir likti kūrybinga. Gali būti, kad prisitaikome jau iš inercijos. Inercija sunkiai įveikiama.
Žvelgiant iš kultūros pozicijos, žmogaus pasaulyje nėra nei absoliutaus aukščio, nei žemiausiu laikomo taško. Nepralenktas Dante ar Williamas Shakespeare’as. Bet nepralenktas ir Kristijonas Donelaitis ar M. K. Čiurlionis. Nepralenkta tradicinė lietuviškoji moralinė motinystė ir tėvystė, šeima ir vaikystė, nors pamatai ir išjudinti. Kodėl Europos Sąjungos ideologinėse programose nesvarstoma, kas galėtų į bendrąsias nuostatas įeiti iš mažųjų tautų kultūrų, jų moralinių patirčių, išbandytų grėsmingų situacijų? Kodėl nuostatos juda tik viena kryptim – direktyviškai, iš viršaus, iš didžiųjų mažiesiems, iš centro į periferijas? O juk mažųjų tautų kultūra dar gali būti (gal ir bus) suvokta ir kaip natūralūs, stebuklingai išlikę rezervatai, rodantys žmogui ir galimybę grįžti.
Rezervatai, saugantys ir gėlo vandens atsargas.
Gėlas vanduo yra ir moralinė metafora.
2013 m. balandis
1 Genzelis B. Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2012. – P. 65.
2 Biliūnas J. Raštai. – T. 3 / Sudarė Meilė Lukšienė. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 454.
3 Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 14.
4 Ten pat. – P. 45.
5 Martinaitis M. Papirusai iš mirusiųjų kapų. Atgimimo ir vilties knyga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – P. 138.
6 Šliogeris A. Lietuviškosios paraštės. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011 (užrašas ant viršelio).
7 Hamsun K. Užžėlusiais takais. – Vilnius: Tyrai, 2001. – P. 143.
8 Lebedys J. Mikalojus Daukša. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 357.
9 Vaižgantas. Laiškai Klimams. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 453.
10 Aistis J. Milfordo gatvės elegijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 9.
11 Apie muziką // Pergalė. – 1971. – Nr. 3. – P. 140.
12 Martinaitis M. Papirusai iš mirusiųjų kapų. – P. 145.
13 Marcinkevičius Just. Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Santara, 1994. – P. 247.
14 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 102.
15 Marcinkevičius Just. Pažadėtoji žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 199.
16 Martinaitis M. Papirusai iš mirusiųjų kapų. – P. 107.
Tomas Kavaliauskas. Blynų hermeneutika
2013 m. Nr. 5–6
Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, bet niekas mums netrukdo prabilti kiek „prižemintai“ – pavyzdžiui, apie blynus. Kadangi blynų filosofija fenomenologiniu metodu jau atlikta1, šiame tekste apie juos bus filosofuojama hermeneutiniu metodu.
Hermeneutika – tai ne hermetika, ne užhermetinta mintis, o atvirkščiai – atsivėrimas interpretacijai. Hermetika uždaro, užkonservuoja, užlipdo, taigi nepraleidžia, o štai hermeneutika iškonservuoja, atlipdo, taigi praleidžia. Bet ne bet kaip, o žaismingai ir intertekstualiai atsižvelgiant į daugiaprasmiškumus.
Kadangi lietuviški blynai pastaruoju metu irgi tapo labai daugiaprasmiai kultūriškai, žaismingi politiškai ir interpretatyvūs filosofiškai, verta apie juos kalbėti hermeneutiškai. Blynams atėjo metas pakilti į filosofines hermeneutikos aukštumas ir ištrūkti iš ribotos receptų knygelės. Kad nebūtų diskriminacijos, aptarsime ne tik dominuojančią bulvinių ir miltinių daugumą, bet ir lietinukų mažumą.
Be abejo, kai kas gali teigti, kad lietinukai tėra pusgaminiai, nevisaverčio miltinio blyno išraiška. Lietiniai tarsi jau neturi nieko bendra su tais blynais, kuriais maitinosi baltų protėviai. Taip mąstantieji teigs, kad lietinukai tėra kavinės kultūros produktas, tad jie – pailgos falo formos – negali lygiuotis su ovalo formos klasikiniais blynai. Šie, kaip koks Budos pilvas, simbolizuoja sotumą, taigi egzistencijos išsaugojimą, o lieknasis lietinis tampa tiesiog to archajiško-archetipinio tikrojo blyno parodija, „miesčioniškos kulinarijos popsucha“.
Kadangi hermeneutikoje atsisakoma stabilios prasmės, vengiama hermetizuojančio esencializmo ir pretenzijos į užkonservuotą Tiesą, tai blynų skirstymas į „popsovus“ ir į „protėvių archajiškus“ nepriimtinas, kritikuotinas, netoleruotinas, smerktinas ir skųstinas Strasbūrui ir visom žmogaus teisių institucijoms. Juk antraip mus ištiktų blyno tikratikystė ir fanatizmas. Neduok Dieve dar kas nors ant blyno nupaišys gediminaičių stulpus. Tuomet koks vargas būtų išsiaiškinti, kas iškepė, kur tą blyną suvalgė ir ar tokių nacionalistinių blynų yra daugiau.
Akivaizdu, kad blynų skirstymas į „tikrus“ ir „netikrus“, į „tautai lojalius“ ir „nelojalius“, į dešiniųjų ir kairiųjų blynus skaldytų mūsų nuo komunizmo bei fašizmo ir taip nukentėjusią tautą. Užuot išmokus tolerancijos pamokėles, vėl būtų kiršinama visuomenė. Užuot puoselėjus blynų ir jų kepimo įvairovę, būtų reikalaujama blynų tikratikystės.
Tad vengiant tokių destruktyvių politinių padarinių ir siekiant visuomenės harmonijos, solidarumo, abipusio dialogo bei savitarpio supratimo tarp dešinės ir kairės, taip pat ir tarp radikalių intelektualų, kad šie, užuot smaugę valstybę savomis rankomis, imtų valgyti ant konsensuso keptuvės iškeptą blyną, atsigręžiame veidu į blynų interpretacinį pliuralizmą.
Ryžtingai ištiesiama ranka ar net atveriama alkana burna ir bulviniams, ir miltiniams blynams, ir lietinukams, kad ir su bananais ar špinatais, t. y. su įdaru. Žinoma, iškart iškyla rimtas tolerancijos klausimas – ar įdarai neteršia klasikinio, tradicinio, tautosakoje įsitvirtinusio blyno gero vardo?
Ir blynas su įdaru kaktomuša susiduria su esencialistine tautinio blyno samprata. Esencializmui aktualu, kad per blyno valgymo aktą būtų patiriamas, blyn, pats blyn-iškumas, jo esmė, kurią perteikia tiek bulvinis, tiek tradicinis, neiškraipytos formos ovalus miltinis blynas. Tačiau kadangi būtent miltiniai blynai turi lietinukų su įdarais atšaką, o bulviniai jos neturi, kas nors pastaraisiais labiau pasitikės, tad ir blyno esmės ieškos tik bulviniame variante. Taip postringaujant miltiniai tampa nepatikimi, – jie veda į kulinarines įmantrybes, nuo tautiškumo prie kosmopolitinių išsidirbinėjimų. Tikiuosi, pavyzdžių tam nereikia. Juk vargu ar Olia lia katytės-murksytės flirtuoja kavinėse prie bulvinių blynų, varvant spirgams ir sklindant kiaulės kvapui? Aišku, jos tai daro gardžiuodamosis lietinukais su įspūdingais įdarais, kokteiliais su lenktu šiaudeliu.
Taigi su lietinukais reikia elgtis atsargiai, nepamiršti Bažnyčios Tėvų mokymo: nesileisk į pagundas, saugokis vilionių ir velnio klastos (jie tikrai žino, ką sako, juk tiek daug patyrė įvairiuose kontinentuose). Nors archajiškas ir sakralus miltinis blynas, kaip toks, nėra iškrypęs, vis dėlto, atsižvelgiant į jo potencialą tapti lietinuku su įkištu bananu (nepadoriu vaisiumi tiek dėl falo formos, tiek dėl banano fetišizavimo pornografijoje) viduje, reikėtų jo vengti, saugotis, gėdytis, „atsižegnoti“ kartą ir visiems laikams ir vaikų neprileisti (ypač šiais Garliavos laikais). Daug saugiau tampa valgyti visuomet moralų bulvinį blyną. Su bulviniu neprašausi. Tokį gali užsisakyti ir kavinėje, tokio prašyti ir klebonijoje.
Taip mąstant galima pretenduoti į bulvinio blyno blyniškumo substanciją, panašiai kaip tai darė šv. Tomas Akvinietis spręsdamas, kaip ostijos substancija patiria pokyčių, kada duona virsta Dievo kūnu, bet akcidencija, t. y. ostijos išorinė išraiška, lieka ta pati šv. Mišių konsekracijos metu. Tačiau jei substancija glūdi tik bulviniuose blynuose, tuomet miltiniai diskriminuojami – jei pastarieji be substancijos, tuomet jie apskritai yra Niekis, tešla beprasmė. Pasinaudodami Zygmunto Baumano likvidžios meilės2 sąvoka, galime teigti, kad susiduriame ir su likvidžiais miltiniais – takia, tąsia, be esmės ištįsusia tešla.
Toks mąstymas pavojingas. Bet iš kur jis kyla? Ar tik ne iš įsitikinimo, kad miltinis blynas dažnai yra draugijoje su uogiene ar bananu viduje, o tai jau nerimta – asocijuojasi su desertu, kūniškumu, nuodėmingumu, nukrypimu, pasileidimu. Tai reiškia, kad, privalgęs desertinių blynelių, lauko darbų nenudirbsi, arklio nepakinkysi, kinkos drebės, slabna bus su žagre lauką vagoti. O bulvinis blynas pačia savo esme lyg ir byloja: jei esi alkanas, tikrai pasisotinsi, o ne vien pasmaližiausi. „Rumšiškių“ tradicijoje pasisotinti – tai ne tik suvartoti maistą, bet ir pajėgti dirbti: gyvulius liuobti, šieną sukrauti, mėšlą iškratyti, gal net – ir vaiką „užstatyti“. Diedui reikia jėgos, o bobai taip pat reikia smarvės – ir maistą paruošt, ir trobą apkuopt, aslą iššluot prieš klebonui užeinant, ir karvę perkelt, ir vyrui batus nuaut, ir dar jam vaiką duot padaryt (antrą, trečią… septintą).
Tik Vingių Jonas, pakirtęs bet kokių blynų ar bulvių su lupenom, nenusiavęs batų, šlept ant baltų patalų ir numigs per pačią šienapjūtę. Šiam, blyn, net ir daryt nieko nereikia. Vingių Jonas desakralizuoja „šiaudinės pastogės“ bulvinių blynų aurą ir pamina po mėšlinais kerzais socialinę sotaus valgio paskirtį. Tačiau darbštuolis bernas ar pasamdyta dora katalikė merga blynus kerta, kad pasistiprintų. Būti sočiam reikia, kad turėtum jėgų dirbti ūkio darbus, taigi būtum dorybingas, socialiai funkcionalus. Šiuo požiūriu katalikybė ir protestantizmas ne tokie jau skirtingi, kaip manė Maxas Weberis, atvirkščiai: itin panašūs. Juk ir lietuviškoje pastogėje buvo kontroliuojamas individo bei bendruomenės socialinis funkcionalumas, jungiant ekonominius ir religinius tikslus. Argi katalikai samdiniai – bernai bei mergos barščius srebia ir blynus per pietus sparčiai lapsena ne tam, kad turėtų smarvės lauko darbus nudirbti? Antraip kaimynai užmatys, gėda bus, kad šienas nesuvežtas ir kiaulės žviegia neliuobtos. Tad smaguriauti darbymečiu laiko nėra. Ši pramoga paliekama sekmadieniui arba žiemai. Būtent žiemą miltiniai blynai ir mėtomi į dangų, ant šakų kabinami: mat nebereikia stiprintis darbingumui palaikyti, tad galima žaisti su maistu.
O tai jau lėbavimas. Ir dar per pačias Užgavėnes! Matyt, gavėnia – iš tikrųjų sunkus metas, kad dieną prieš ją reikia taip kvailioti. Bet net ir tada, kai neglušavojama, kai miltiniai blynai maistui skiriami, net ir tuomet jie panaudojami pramogai. Štai kas rašoma apie juos: „Aukštaitijoje yra išlikęs paprotys kartą metuose (dažniausiai po pirmojo miltų malimo) kepti „uošvės blynus“. Pirmąjį sekmadienį, grįžus iš bažnyčios, iš naujų miltų uošvienė suplakdavo blendinį ir jį užraugdavo „mylimiausio žentelio pasiganėjimui“ blynams. Kaip nuo senų senovės Lietuvoje būdavo priimta, blynų į „žento blynų pasiganėjimą“ susirinkdavo visa apylinkės ar artimiausių kraštų giminė, kas be ko ir su savo alumi“3. Štai taip – su alumi. Čia net ir alkoholis įpainiojamas! O tada uošvei žentą bepigu apkalbėti, girtą namo išrodyti, kaltinti, kad prie kitų mergų lindo varpams mušant, kraitį su sabutilnikais prauliavojęs…
Verčiau kalbėti apie bulvinio blyno substanciją – pačią bulvę. Tai jau rimta. Bulvė – žemiška, turinti agrarines šaknis. Bulvinis blynas – tai bulviakasio dovana: be žemėtų bulvių, surinktų sugrubusiomis rankomis iš žemės motulės, ant kurios per bulviakasį vaikštom, nebūtų bulvinio blyno substancijos. Iš žemės motulės dosnumo valgome, galiausiai ten ir atgulsma amžinam poilsiui. Ar atgulsma poilsiui su tuščiu, ar su pilnu pilvu, čia jau kits klausims.
„Bulvės metafizikos“ autorius Arvydas Šliogeris kitame savo kūrinyje – „Alfa ir Omega“ – mus tikina, kad kultūra hominizuoja Alfą, tą pirmapradę tikrovę, sukurdama Omega prasmių pasaulį ir taip atimdama iš mūsų tiesioginę patirtį su Būtimi. Šiam autoriui bulvės metafizika atsiveria Krosnos kaimo dirvone (žr. „Bulvės metafizikos“ viršelį), ir jei jis valgys blyną, tai veikiausiai ne miltinį, bet bulvinį. Juk bulvę A. Šliogeris rado „Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę“4. Filosofas sako: „Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?“5
Taip per blynų buitį artėjama prie Būties, veikiausiai kepant ant Krosnos krosnies ugnies. O ant tos Krosnos krosnies blynai keptuvėje čirška. Čirška autentiškai, nes kepama be jokio alyvuogių aliejaus – iškrypimų iškrypimas – o ant taukų, t. y. kaip mus moko Jonas Mekas: „Labai mėgstu bulvinius blynus ir moku puikius iškept. Žymiai geresnius, negu Lietuvoje dabar kepa. Lietuvoje jau viskas išsigimę. Visi patiekalai, net bulviniai blynai! Kepa ant alyvuogių ar kokio ten aliejaus… valgyt neįmanoma. Blynus juk geriausia kepti ant taukų. Jeigu jų nėra, tuomet tinka ir sviestas. Viskas turi būti pagaminta rankomis“6.
Ant tokių taukuotų bulvinių blynų (autentikos autentika) bus beriamas ne cukrus (saldumas, vaikiškumas, naivumas), bet druska (tautos charakteris, žemės druska ir žaizdos skausmas). Ant tokių riebaluose užgimusių blynų juk niekas neužpils šokoladinio sirupo, niekas neuntkiš banano įdaro; ne, verčiau bus užpilami spirgai arba geras šaukštas tikros kaimiškos maslionkės, kaip pasakytų lenkų lietuvis iš Punsko krašto. Svarbu pabrėžti, kad tikras lietuvio blynas būtų kepamas ne ant Sicilijos mafijos samdinių rankomis išspaustų alyvuogių aliejaus, bet ant paskerstos čiukės tauko.
Tokia bulvinio blyno samprata miltinius blynus paverčia „pižonų-miesčionių“ patiekalu. Regis, akivaizdu, kad bulviaregystės dovana negali pasiekti čakros per lietinuką. Bulvė turi virsti bulviniu blynu, kaip kad per šv. Mišias duonos substancija virsta Kristaus kūnu. Ir pats bulvinio blyno kepėjas tampa bulvinio blyno Autoriumi, blyno Kūrėju, Pirmuoju Judintoju keptuvėje ant taukų. Štai taip bulvinis blynas įgyja prieš lietinius ne tik kultūrinį Krosnos kaimo, bet ir metafizinį Vakarų filosofijos paveldo pranašumą.
Tačiau hermeneutikoje lietinuko „miesčioniškumas“ neturi neigiamos konotacijos. Nuo kultūros, kad ir kokia ji būtų – pižoniška-miesčioniška ar autentiška-kaimiška – nepabėgsi, kultūrų prielaidos ir ištakos išsikerojusios po kulinarijos paveldą – blyno nesuvirškinsi kartu nesuvirškindamas jo kepimo tradicijos. O tai hermeneutikoje lemtinga, jei nori suprasti Kitą ir to Kito kitokį valgymo būdą. Hermeneutikoje vertingos visos kultūrinės ištakos, prielaidos, tradicijos. Juk čia nėra hierarchizavimo.
Bet ne viskas taip paprasta – ypač klausimas: kiek viena pusė pajėgi suprasti kitokį blyną? Arba: ar norima suprasti kitokio blyno blyniškumą? Suprasti bulvinio ir miltinio blyno gerbėjų aistras! Noras suprasti mums tiesia kelią į dialogą ar net polilogą. Dialoge su kitokiomis blyno praktikomis atsisakome blynų rūšių hierarchizavimo vertybiniu požiūriu. Būtent to blynų hermeneutika ir nori išvengti atsiverdama visoms blynų rūšims bei atmainoms, sykiu apglėbdama ir kulinarinių praktikų įvairovę. Blynų interpretacijos kokybė negali priklausyti nuo to, ar jis bulvinis, ar miltinis, ar miesčioniškas lietinukas.
Kai nenorima suprasti kitokios blynų tradicijos ir keistis kitokio blyno valgymo patirtimi, tuomet susiduriama su dviem kraštutinumais: vienoje pusėje atsiduria šliogeriška bulvė, žemdirbystė, taukai, o kitoje – visokiausi prancūziški blyneliai, jų kavinaitės, neišvengiamai ir damos bei jų skrybėlaitės, atidengtos iškirptės ir kiti miesčioniški kūniški pramanai. Pirmoje situacijoje blynas kertamas užsigeriant rūgpieniu, antroje – plonytis blynelis, elegantiškai aplaistytas aviečių sirupu, užgeriamas cafe latte. Puoselėjant „šliogerišką Krosnos kaimo“ paradigmą, ryški pretenzija į sąlytį su Būtimi, o štai mėgaujantis „crepes de Français“ smaguriaujama, turint pretenziją į prancūziškąją civilization ar vokiškąją das Kultur.
Štai taip susikuria skirtingos barikadų pusės – pirmieji antruosius regi kaip pižonus, o pastarieji pirmuosius – kaip būrus. Arba tu „tautininkas nacionalistas“, arba tu „bešaknis kosmopolitas“ (neduok Dieve dar žydas…), – užgauliojama epitetais. O be reikalo: juk J. Mekas iš Niujorko bei iš Londono multikultūrinių katilų, o pasak Romualdo Ozolo, veikiausiai iš kosmopolitinių fantomų irštvų, patvirtino savo kaimiečio mąstyseną: „Gimiau ūkininko šeimoje, užaugau ūkininkas, toks ir esu. <…> ką šiuo metu reikia daryti – karves parginti, gyvulius apliuobti. Buvau ūkininko vaikas ir tebesu“7.
O štai Juozas Miltinis, auklėtas Paryžiuje, prancūzofilas, kalbėjęs prancūziškai taip gerai, kad leista jam net scenoje vaidinti šia kalba, o savo kaime vadintas Juze ir „nabagu Miltinioku“8, kritiškai vertino „miesčionį“, o kaimiečius traktavo kaip kilminguosius – tuos noblesse: „Kaimuose gyveno ūkininkai, miestuose žydai ir kitų verteiviškų tradicijų žmonės. Po karo iš įvairių vietų susirinko visokių švietėjų, mokytojų, menininkų ir valdininkų, kuriems buvo pavesta auklėti jaunimą arba, kitaip tariant, gaminti mūsų šviesuomenės luomą, kuris, atskilęs nuo kaimo – tikrosios mūsų noblesse, – pradėjo miesčionėti“9.
Blynų hermeneutika šio kaimiečio versus miesčionio susipriešinimo išvengia, nes ji gilinasi į abi tradicijas. Klausiama: iš kokios pasaulėjautos gimsta miesto, Niujorko multikultūralizmo, lietuviško kaimo ir „šiaudinės pastogės“ vertinimai? Kodėl dvi minėtosios paradigmos – „šliogeriškoji Krosnos kaimo“ ir „crepes de Franēais“ – yra taip kultūriškai susipriešinusios?
Hermeneutikoje yra svarbus tarpkultūrinis dialogas – formuluojama užduotis suprasti Kitą. Taigi bulvinio blyno paradigmos kultūrinė(is) apglėbtoji(tasis) turėtų būti suprasta(s) kaip ta(s) Kita(s), kuri(s) yra kitokios pasaulėžiūros. Kaip ir tada, kai valgomas lietinukas su bananais – čia taip pat matome Kitą, kuris skendi savo prietaruose ir įsitikinimuose. Jei prie vieno stalo susėstų „krosniškis“ bulvių valgytojas (o gal ir tas iš Vincento van Gogho „Bulvių valgytojų“ paveikslo) ir „crepes de Franēais“ it Olia lia ir vienas į kitą pažvelgtų su pagarba, o tuomet dar ir apsikeistų lėkštelėmis, įvyktų mažas stebuklas – tarpkultūrinis dialogas, blynologas. Jei taip pasielgtų grupė valgytojų – turėtume blyno-polilogą. Taip hermeneutika padėtų plėtoti atskirą blyno-polilogijos, blyno-politologijos ir gal net blyno-patologijos mokslų kryptis.
Bet tai optimistinis scenarijus. Juk blynų valgytojai teikia pirmenybę ne tik skirtingiems patiekalams, bet ir jų tradicijoms, tad jie paženklinti skirtybės (Jacques’o Derrida differance) – gali nesusišnekėti, taigi ir nesusivalgyti. Visuomet gali pratrūkti neapykanta tam Emanuelio Levino Kitam. Neduok Dieve bulvinių blynų pusėje atsiras koks homofobas, ar šiaip leptels ką nors nepraustaburniško apie kokį Oskarą Wilde’ą ir jo Dorianą Grėjų. Tad, kaip matyti, dialogas bei tarpusavio supratimas nėra garantuotas. Vertybinės nuostatos ir kultūrinės skirtys gali sugniuždyti kilnų hermeneutinį tikslą susodinti prie vieno santarvės stalo skirtingablynius. O nesant santarvės ir tarpusavio supratimo, visuomet gali prasidėti ir parašų rinkimas. Visai kaip perlaidojant Juozą Ambrazevičių-Brazaitį 2012-aisiais. Ir tie, kurie UŽ, ir anie, kurie PRIEŠ, juk pasirašė po tokiomis politiškai korektiškomis teksto formuluotėmis, kad pasirašyti ir tiems, ir aniems buvo galima po abiem pozicijom visai „be pykčio“. Matyt, tų UŽ ir anų PRIEŠ blynai ne ant to paties tauko kepami…
Būtų daug mažiau kritikos dėl vienas kitam prieštaraujančių blynų, jei būtų gerbiamos keturios metafizinės blynų priežastys:
• materialioji (lot. causa materialis) – bulviniuose blynuose tai bulvės materija, o miltiniuose – miltų / kviečių materija;
• formalioji (lot. causa formalis) – tai bulvinio blyno ovalo arba miltinio lietinuko falo forma;
• veikiančioji (lot. causa efficiens) – tai subjekto veiksmas kepti blyną;
• tikslo (lot. causa finalis) – tai blyno (su)valgymas.
Kadangi ir bulviniai, ir miltiniai blynai, ir lietinukai turi visas šias keturias metafizines priežastis, metafiziniu požiūriu jie vienodai vertingi, o tai reiškia, kad ir jų valgytojai bei kepėjai yra vienodos vertės. Taip panaikinamas moralizavimas ir moralinės blynų vertės hierarchija. Absoliuti blyno Tiesa paneigiama ir atsiveriama blynų kultūrinei įvairovei. Užuot tvirtinus, kad bulviniai yra tikresni, rimtesni, autentiškesni už miltinius, verčiau jau priimti juos tokius, kokie yra, o gal net ir kaip vienas kitą papildančius, o ne išstumiančius. Taip atsiranda blynų integracija – vienybė įvairovėje, įvairovė vienybėje. O jei dar pagalvosime, kad materialioji miltinio blyno metafizinė priežastis glūdi kviečiuose, kaip kad bulvinio blyno metafizinė materialinė priežastis glūdi bulvėje, suprasime, jog visa iš žemės. Giliausia prasme viskas iš žemės, viskas iš Būties. Blynų kepėjo virtuvės buitis įmanoma tik po bulvės arba kviečio Būties žemėje.
Hermeneutinis ir bulvinio blyno, ir miltinio, ir lietinuko aiškinimas nebėra vien tik verbalinė interpretacija, žodžių žaismė. Dabar jis, kaip ir A. Šliogerio Krosnos kaimo dirvone, įgyja ontologinį pamatą. Postmodernizmas skaldo ontologinį pamatą, tačiau blynų metafizika suteikia Būties dimensiją hermeneutinei bet kokio blyno interpretacijai. Keturios metafizinės priežastys atskleidė, kad bet kurio blyno interpretacija yra susijusi su materija, forma, veikimu, tikslu. Štai dabar jau galima kalbėtis ir net kartu valgyti be pykčio, kaip ir dera prie bendro vaišingo lietuvių stalo.
Deja, realybė kitokia. Nei didžiausi Lietuvos patriotai, nei didžiausi tolerancijos skelbėjai Lietuvoje toleruoti visų blynų nenori. Matyt, bus užburtas ratas – kai ir vieni, ir kiti renka parašus vardan savo tikro ir pačio tikriausio blyno, tai kur jau ten visus juos toleruosi. Gal iš pagarbos savo intelektui bulviakasio avatarai su lietinukų avatarais prie vieno stalo nevalgo ir vienas kitam epitetus renka. Taip blynai įgauna pridėtinę simbolinę vertę, dėl kurios nesutariama: juk kai Briuselio avataras tiki, kad jo blyneliai simbolizuoja teises su vaivorykštės atspalviais, ypač perėmus iš Rygos Baltic Pride su vaivarykšt latviešu grožybėmis, tuomet bulviniai imami traktuoti kaip apgailėtino litwomano ant kiaulės tauko suskrudę blynai, tinkantys tik J. Ambrazevičiaus gerbėjų ein volk(ch)lorui.
Štai taip epitetais iškoneveikiami blynai – matyt, vis nesutariant dėl jų dekoracijų: ar juos pagražinti gediminaičių stulpais, ar atvirai, blyn, svastika, ar net kūju ir pjautuvu ir Karlo Marxo atvaizdu, ar tik vaivarykšt latviešu, ar net Lenkijos ereliu virš Wilno naša, – suardė, sudarkė, dekonstravo dialogą, konsensusą, Kito supratimą ir pačią toleranciją.
Matyt, praeityje dažnas laidos „Be pykčio“ svečias A. Šliogeris bus tiesą pasakęs toje pačioje „Bulvės metafizikoje“: „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“
Tad ar apskritai įmanoma bulvinio tolerancija miltiniui, o miltinio bulviniui? Pažvelkime į J. Miltinį. Jis, pats būdamas Miltinis, o kartais tik Miltiniokas, bendravo su Meku, bulvinioku, nes šis, kaip jau cituota, dievina bulvinius blynus. Anot Kęstučio Šapokos, J. Mekas, o daugiausia Adolfas Mekas, „1943–1944 m. lankęs aktorinius kursus Biržuose pas Juozą Miltinį“10. Ir štai, nieko neatsitiko prarijus ant kiaulės taukų keptą bulvinį – J. Mekas rado sau kosmopolitinę erdvę Niujorke, o J. Miltinis ir po Paryžiaus „crepes de Franēais“ patirčių atsidėjo Panevėžiui, sutraukdamas į savo spektaklius Rusijos elitą, atskleidė Donato Banionio ir Broniaus Babkausko talentus tiek Lietuvai, tiek Maskvos kino studijoms.
Tik iš pradžių gali pasidingoti, kad J. Miltinis dėl savo pavardės negalėjo remti bulvinių blynų paradigmos. Juk ir po pasivaikščiojimo po Avenue des Champs-Élysées jis įdėjo širdį į spektaklį „Be širdies“ pagal Žemaitės apsakymą „Marti“. Žemaitės pasaulis su jos dirvonais traukė net po Luvro mokyklos ir Sorbonos paskaitų. Kaimo gryčioj rado dramą ir jos nenorėjo ironizuoti. Žinoma, postmodernistinio intertekstualumo ir ironijos, postdraminio teatro XX a. pradžioje nebuvo ir pačiame Paryžiuje, tad ir lietuviško kaimo kultūra J. Miltinio teatre liko be šaržo, be koršunoviškumo.
Atėjo čėsai, kai nepakanka tik valgyti blynus. Jei tik valgysi, kils klausimas: o kurią tradiciją valgai? Kurias kulinarines virtuves virškini? Nejau tik valgai be jokios pozicijos, nuomonės, įsitikinimo, be jokio pykčio, reiklumo? Nejau neturi savyje nė trupučio žvėries, kad vienus blynus prarytum kaip sau tikrus, o kitus sudraskytum? Kur reikalavimas blyno kokybei? Tai kuris blynas tavo, kuris ne tavo?
O jei visi priimtini? O jei blynai vienas kitą papildo? O jei neduok Dieve viską sukeiti vietomis, na, pavyzdžiui, jei prieš ir po bulviakasio valgai ne bulvinį, o miltinį? Ir jei štai bulvinį blyną imi ir sulapseni visai ne pasistiprinimui prieš lauko ar kompiuterio darbus, o valgai tik dėl rumšiškių paveldo? Argi paveldas nėra savaiminė vertybė?
Musėt vieniems šiaudinė pastogė ir Avenue des Champs-Élysées persipina tik blynų hermeneutikos teorijoje, o kitiems ir blyninės virtuvėje. Dievažin, bulviniokai, miltiniokai ir lietiniokai gali būti taip nagais ir dantimis įsitvėrę į savo das Blyn Kultur – nuo bulviakasio iki Pride Parade – jog vienas kito blyną geriausiu atveju gali tik iš pakantumo tolerancijai atrajoti, nes Kito blynas virs pašaru, kaip žalmargių atveju, ir tik tam, kad po atrajojimo skrandžio rūgštys užmuštų, blyn, ne-TO blyno bakterijas11.
1 Kavaliauskas T. Blynų fenomenologija // Šiaurės Atėnai. – 2004. – Sausio 31.
2 Bauman Z. Likvidi meilė. – Vilnius: Apostrofa, 2007.
3 Kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai. Prieiga: http://sodyba.org/?site=mitybapush&id=69.
4 Šliogeris A. Bulvės metafizika // Metai. – 2009. – Nr. 11.
5 Ten pat.
6 Smetonos laikus grąžinti norintis J. Mekas: Lietuvoje viskas išsigimę. Net bulviniai blynai. Prieiga: http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/smetonos-laikus-grazinti-norintis-jmekas-lietuvoje-viskas-issigime-net-bulviniai-blynai.d?id=60236841#ixzz2JBt9JEnk.
7 Čepaitė Z. Laimingas, išmestas į pasaulį: Jono Meko dabartis Londone ir kitur // Kultūros barai. – 2013. – Nr. 1.
8 Sakalauskas T. Miltinio apologija. – Vilnius: Scena, 1999. – P. 76.
9 Ten pat. – P. 131.
10 Šapoka K. Visa tai – ne sapnas // Kultūros barai. – 2012. – Nr. 12. – P. 47.
11 Kodėl karvės atrajoja? // Iliustruotas mokslas. Prieiga: http://www.iliustruotasismokslas.lt/?PublicationId=C9F394AA-18FA-4392-9DC0-317660FB204E&SiteId=AE71B8A9-CFDE-4066 840E-D9DDC1128E5F.
2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?
2013 m. Nr. 4
Apie 2012-ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė
Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas.
Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi.
Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo. Visi autoriai nori ne tik kad juos skaitytų, bet kad ir kvalifikuotai paminėtų, įvertintų. Ir tai teisinga. Geros knygos ir geri jų autoriai yra nusipelnę pagarbos, o skaitančiajai visuomenei taip pat reikia argumentuotų kūrybos aptarimų, kad būtų galima dėl ko nors apsidžiaugti arba priešingai – ant ko nors supykti. Juk su kiekvienais metais išlaisvėjusios literatūros kūrėjai vis labiau leidžia sau ir tokią saviraiškos galimybę – ryžtingai ginti savo dvasinio gyvenimo vaisius. Jeigu autorius pakankamai ryžtingas, žiūrėk, kritikas ima ir prityla. Teisingai – tegul pats parašo geriau, jeigu jam kas nors nepatinka.
Kokios buvo 2012 metų knygos? Jų tikrai buvo daug ir tikrai buvo gerų. Nėra prasmės išradinėti įmantrių klausimų – kas, kaip ir kodėl rašo, kokios dabar perspektyvos, projekcijos ir pan. Todėl paklauskime apie pernai pasirodžiusias knygas paprastai:
- Į kokias 2012 m. prozos ir poezijos knygas atkreipėte dėmesį ir kodėl?
- Ar literatūros procese pajutote kokius nors pokyčius, naujas tendencijas?
Jūratė Sprindytė
Romualdas Granauskas savo šunį Bulį šėrė ne ridikais. Apie besąlygišką žmogaus ir šuns meilę parašė jaukią apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“. Tokia paprastai papasakota istorija yra vertybė etiniu ir komunikatyvumo požiūriu. Aš, kaip ir Bulis savo šeimininką, myliu lietuvių literatūrą, todėl nejaučiu, kad skaitau knygas iš bado, normalių (gerų) tekstų kiekis – kaip ir kasmet pakankamas, gal tik prastų padaugėjo.
Įžvelgiu tendenciją, kad rašytoją dabar gelbsti medžiaga, t. y. vaizdavimo objektas. Kai medžiaga nauja tuo, kad lietuvių literatūroje beveik ar visai tinkamu lygiu neeksploatuota, tai tekstui sukuria pridėtinę vertę. (Eugenijus Ališanka taip ir rašo: „<…> man reikia ne temos, ne įkvėpimo, ne vaizduotės. Man reikia medžiagų. Visa kita vėliau. Jeigu prireiks“, p. 97.) Originalumo galimybė – medžiagos ir interpretacijos pirmeiviškumas.
Marius Ivaškevičius sutelkia dėmesį į dabartinių emigrantų savivokos prarajas (pjesė „Išvarymas: vieno obuolio kronika“), Alvydas Šlepikas – į prarastas „vilko vaikų“ tapatybes ir baisiai iškreivintus likimus (romanas „Mano vardas – Marytė“), Sigitas Parulskis – į tamsius lietuvių veiksmus ir laikysenas naikinant žydus vokietmečiu (romanas „Tamsa ir partneriai“). Laurynas Katkus pasakojime „Judantys šešėliai“ įskelia įtampą tarp dviejų jaunuolių tipažų – dabartinio niurgzlaus inteligento ir prieš šimtmetį gyvenusio veržlaus, karingo Baltijos vokiečio. Sėkmingiausiais ir laikau šiuos netolimos praeities istorinius romanus, kurie kompaktiški ir gyvybingi savo problematika (priešingai nei tolimos istorinės praeities gaivinimas Vaidos Marijos Knabikaitės romane apie karaliaus Mindaugo žmonas – šis tekstas atrodo atklydęs iš tarpukario rašymų paraštės).
Romano galimybių spektrą puikiai praplečia subjektyvistinė žanro atmaina – Donaldo Kajoko fantazijos ir filosofijos sampynos subtiliame romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“; net užmiršę siužetą skaitytojai visada prisimins tuos žavius donkajokiškus padarėlius – nesybes. Šias visas pernykštes lietuviškos prozos linkmes savotiškai sublimuoja E. Ališankos esė pasakojimai „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, supinti iš daugialypių gijų, vienas iš retų esė tipų, kurie knygoje atrodo stipriau nei kultūrinėje spaudoje (tuo beveik unikalūs). E. Ališankos knyga be narcisizmo – irgi išskirtinis jos bruožas. Jei pasakotojas dėmesį ir nukreipia į save, tai tik bendražmogiškų krizių akimirkomis. Mąslus stilius, polifoniškos jungtys tarp giminei ir šeimai tekusių išgyvenimų ir dabarties pasakotojo būsenų produkuoja našias injekcijas mūsų sąmonei. Be to, knyga man pasirodė tiesiog artima savo pasaulėjauta – radau daug tapatinimosi plotų ir būsenų, vis dėlto mūsų karta ir patirtis panaši. Kai E. Ališanka sovietinėje armijoje skaitė Juozo Apučio novelių rinkinį „Gegužė ant nulūžusio beržo“ kaip Bibliją, po apsakymą perdien, aš rašiau šiai knygai pakilią recenziją. Simpatiškas E. Ališankos esė bruožas – gebėjimas ironizuoti su aksomo pamušalu, todėl net banaloka paralelė (gyvenimas – cirkas) išsiskleidžia kaip autentiškos kūrybos medžiagos pavyzdėlis, gavus nemokamą bilietą į pravažiuojantį cirką Šveicarijoje. O ten net antis ori, nes pasitiki savo senomis, septynių šimtų metų demokratinėmis institucijomis…
Dar viena ryški ir progresuojanti tendencija – „rašyti gali kiekvienas“. Pernykštis vidutinės lektūros plūsmas rodo, kad leidyklos vis labiau toleruoja šį principą. „Rašyti gali kiekvienas“ – taip pavadinta kiek ankstėliau pasirodžiusi Laimos Vincės edukacinė knyga apie kūrybinio rašymo dirbtuves pradedantiesiems ar studentams. Daug kam iš autorių, deja, leidžiančių knygas prestižinėse leidyklose ir net remiamų Kultūros ministerijos, dar ir kaip tokias dirbtuves praverstų lankyti, kad jų rašoma lektūra būtų bent kiek arčiau kūrybos. Išsigandau, kad prarandu profesionalumą, nes nebegaliu skaityti tos lėkštos foninės, antrarūšės neva literatūros, o normalus kritikas turi pajėgti skaityti viską (iš diskretiškumo nebevardinsiu, kurie veikalai šiemet buvo ne mano jėgoms). Užtat kokybės standartus visiškai atitinka daugelis poezijos rinkinių – Rimvydo Stankevičiaus, Gyčio Norvilo, Gintaro Bleizgio, Aido Marčėno. Vladas Braziūnas („Fontes amoris“) nesiliauja savo tiglyje kaitinęs lietuvių garsyno elementų ir stebinęs poetine instrumentuote, kuri eilėraščių frazes sukabina į tik šiam poetui būdingus nerūdijančius lingvistinius lydinius („ašvienis, Viešpatie, aš vienas“)… Stasio Stacevičiaus rinkinyje „Stiklinė“ įsiminė pagrįstai rutuliojama stiklo ir būdvardžio „stiklinis“ polisemantika ir šiurpoka mirties nuojauta. Provokatyviu valiūkavimu patraukė Artūro Valionio eilėraščių knyga „Apytiksliai trys“.
Šiandienos rašytojui itin svarbu stiliaus kodas ir intonacinis pasirinkimas. Viena yra intelektualus E. Ališankos šmaikštavimas, kas kita – išplitęs žurnalistinis šmaikštavimas. Žurnalizmas vis drąsiau pozicionuoja save kaip vienintelis teisingas požiūris į pasaulį ir kėsinasi užimti dominuojančias pozicijas. Jam būtina skandaliuko dozė, abejotino skonio sąmojai, pašaipa ir pagieža, tariamas viršenybės jausmas, panieka intelektualiniam (ar filologiniam) elitui ir kiti ėdria ironija atmiešti nepozityvūs nusiteikimai. O tas atsainus „dėjau skersą ant kritikos“ yra užslėptas pripažinimo troškimas.
Vejamės pasaulinę tendenciją, kai gausiau ir noriau rašoma bei skaitoma negrožinė literatūra. Ir pas mus tokios pasiūla vis įvairesnė (memuarinės, kelionių užrašų, epistoliarinės ir t. t.). Dėl kultūrinės ir pažintinės informacijos kiekio ir Vandos Zaborskaitės autobiografiją, ir Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“, ir Akvilės Zavišaitės laiškus tikrai įdomiau ir naudingiau skaityti už daugelį romanų. Albino Bernoto „Kaustytos žąsys“ išsiskiria mąsliu ir tolerantišku santykiu su praeitimi, o stilius – išlavinta kalba, vinguriais ir išsišakojimais stebinančia sintakse. Labiausiai įsiminė A. Bernoto aprašytas vyresnių rašytojų orumas, vidinė savigarba. Asmenybės kalibro reikšmę dar labiau sustiprina V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ – ne vaikystės įspūdžių sankaupa (kaip daugumoje vyresnių lietuvių rašytojų pasipasakojimų), bet nuosekli savikūros istorija, asmens sąmonėjimo „enciklika“. Profesorės rašymas stebina (ir yra sektinas) keliais dalykais: kritiška autorefleksija, konstruktyvumu, pozityvia kūrybine energija – viso to gerokai stinga mūsų dabarčiai.
Berašant šią apžvalgėlę atėjo žinia, kad vasario 25 d. mirė Mykolas Sluckis. Ne taip seniai teko iš naujo perskaityti jo „Adomo obuolį“ (1966) ir norėtųsi kvestionuoti įsigalėjusią tezę, kad vidinis monologas anuomet „laužė ideologinius barjerus“; kas kita, kad praplėtė psichologinės analizės literatūroje galimybes. O pirmąjį tariamą nuopelną reikėtų rimtai peržiūrėti, bet šiuokart – ne apie kūrybą, o apie laikyseną. Pokario metais buvo toks incidentas, lemtingai paveikęs mano tėvo Adolfo Sprindžio kūrybinę karjerą. Lietuvos pradedančiųjų rašytojų respublikiniame susirinkime 1948 m. M. Sluckis pasakė rūsčią kalbą, kaltinančią tėvą, kad jis „yra niekšingas dviveidis“, „išvaikščiojęs vokiškus spaudos mėšlynus, susitepęs su buožėmis“, nes išgelbėjo nuo trėmimo mano mamą („Rašytojas pokario metais“, 1991, p. 180). Sekė sankcijos – karo metais kritikų išskirtas kaip vienas perspektyvesnių lietuvių prozininkų, A. Sprindis turėjo nutilti ir tik po šešiolikos metų išleido pirmą apsakymų knygą („Ateina šeštadienis“, 1964). M. Sluckis pastaraisiais dešimtmečiais neabejotinai ir turbūt skausmingai formavo naują santykį su praeitimi, permąstė kai kuriuos savo veiksmus ir pažiūrų padarinius. Kartą po vakaro Rašytojų klube manęs labai širdingai, net sentimentaliai atsiprašė dėl tėvo. (Virginijus Gasiliūnas minėjo, kad tokį atsiprašymą buvo viešai išsakęs ir per radijo laidą.) Keliskart klausė, ar tikrai atleidžiu. Jaučiausi suglumusi ir nuščiuvusi, bet šį M. Sluckio etišką žingsnį labai vertinu.
Deja, vis dar neturim ryškesnio romano apie dabartį – tokiam reikia rašytojo socialinio angažuotumo ir sąmoningumo; jį pernai galbūt kompensavo minėta M. Ivaškevičiaus pjesė. Kalbant apie savas metų knygas, verstinės neturėtų būti atskaitos taškas, bet vis dėlto negaliu nutylėti, kad vienas įspūdingesnių potyrių – estų kilmės suomių rašytojos Sofi Oksanen romanas „Stalino karvės“ (lietuvių kalba išleistas ir jos „Valymas“, 2010). Nelabai išradinga kompozicija (padrikai kaitomi trijų kartų moterų – motinų ir dukterų likimai), ištęstumas ir kitos debiutinio suomės romano silpnybės nenuslopina stipraus socialinio, tautinio ir Rytų Europos–Vakarų ambivalencijos užtaiso, o sovietmečio anomalijų vaizdavimas užtikrina vertimus ir sklaidą keliasdešimtyje šalių. Totalitarinės sistemos kontrolė „retransliuojama“ į patologišką kūno kontrolę – trečios kartos atstovė serga bulimija. Taip originaliai į aktualijas romane mutuoja istorinės traumos.
Trauminės patirties spazmus lietuvių literatūroje regime dažnai, bet blankokai, be naujų rakursų. Ir štai vėl yra romanas, keliantis diskusines aistras. S. Parulskio „Tamsa ir partneriai“ – knyga, kurios imtis reikėjo drąsos, nes į lietuvių vaidmenį holokauste neabejotinai žvelgiama per padidinamąjį stiklą. Tad, regis, negana, kad S. Parulskis šiemet išrinktas Tolerancijos žmogumi, jo knygai taip pat reikia tolerancijos. Trauminės patirties vaizdavimas – slidus dalykas, o juolab tokios gėdingos, žiaurios patirties. Manau, kad rašytojas pirmiausia turėjo susidurti su stilistinio rakto problema. Koks stiliaus kodas tinka tokiems baisiems įvykiams? Lyrizmas? Patetika? Groteskas? Neutralus beaistriškumas? Jis būdingas dokumentinei literatūrai. Mąslumas, rami refleksija? – bet įvykiai juk siaubingi, žmonių žudynės. Todėl romane yra epizodų ir detalių ties brutalumo ir šokiravimo riba, o dėl tos ribos peržengimo ar neperžengimo – galima diskusija apie estetinį literatūros poveikį ir apie pačios estetikos moralumą / nemoralumą. Itin kritiškas romano vertinimas primena Abert’o Camus pasakymą: „Treji metai knygai sukurti, penkios minutės jai išjuokti.“ Aš nedisponuoju ta medžiaga, kurią išmano žydų kultūros tyrėjai, žiūriu į knygą kaip į literatūros artefaktą be išorinių ir istorinių implikacijų. Knygoje matau konkrečių žmonių dramas – taip, jos vyksta masinių žudynių fone – bet tuos individus labai konkrečiai paveikia, tiksliau, sugriauna visų gyvenimus, ir mažiau kaltųjų, ir pačių žudikų. S. Parulskis 2009 m. pasirodžiusioje pokalbių knygoje su Laimantu Jonušiu yra sakęs, kad žodis „istorija“ jam negyvas, „istorija patogi abstrakcija pridengti konkrečių žmonių dramas“. S. Parulskis dėmesį telkia į likimus, o ne į pačius istorinius įvykius. Fotografas Vincentas, jo mylimoji žydaitė vertėja Judita ir jos vyras muzikas Aleksandras yra pagrindiniai meilės trikampio asmenys, taip pat ryškiau nutapyti keli žudynių dalyviai, Menininku vadinamas esesininkas, Vincento patėvis dailidė – visų likimai sulaužyti. Optimaliai pasirinkta pagrindinio personažo Vincento profesija – fotografas. Jis ne savo noru atsiduria liudininko ir fiksuotojo vaidmeny, jį SS karininkas pasiima kaip įkaitą ir tarną (išgelbėja nuo mirties, nes palaikomas komunistų šnipu; tai „egzekucijų fotografavimas tarnybiniais tikslais“, kaip įvardyta SS dokumentuose). Fotografas – matymas iš šalies, distancija, nuimanti emocinį perspaudimą. Nustebau, kad minėtoje pokalbių su L. Jonušiu knygoje esu pasibraukusi S. Parulskio sakinį „Man nepatinka teisėjo požiūris į gyvenimą, patinka stebėtojo“ (p. 86). Pripratusius prie iš esmės lyriškos, atjauta persmelktos lietuvių tradicijos, skaitytojus toks suobjektinimas erzina. Pamačiusiam pirmuosius žydų egzekucijos vaizdus Vincentui „galvoje šmėkštelėjo, kad būtų gerai dabar turėti fotoaparatą. Kad galėtų už jo pasislėpti“ (p. 27). Deja, pasislėpti neįmanoma, ne veltui daug epizodų, kai Vincentą pykina, jis nori vemti. Fotografijos diskursas stiprus – bet jis įsteigia stebėjimo rakursą, stebėjimo tašką ir kelia klausimą – ar stebėtojas yra dalyvis? Taip, pradžioje guodžiamasi, kad netiesioginis, bet sugriautas gyvenimas liudija ką kita (emigravęs Vincentas rankioja nuorūkas pabėgėlių zonoje, pats jaučiasi kaip smilkstanti nuorūka – finale apverktinas būvis ir visiška asmens dezintegracija). Svarbu ir tai, kiek išsikelia kartelę pats rašytojas. Iš S. Parulskio laukiama tik labai gero kūrinio. Mano karta be sentimentų, teigė S. Parulskis pirmame savo romane „Trys sekundės dangaus“. Regiu sąsajų ir su A. Camus „Svetimo“ herojumi, pasmerktu už tai, kad neliejo ašarų per motinos laidotuves. Ašarų S. Parulskis nemėgsta. Įsiskaičius tik į archyvinę medžiagą, organiška autentika neįmanoma (tokia autentika, kaip naujoje R. Granausko knygoje „Šventųjų gyvenimai“, kai rašytojas matė pokarį savo akimis ir viską atspindi tobulai autentiškai). S. Parulskis gimė 1965 metais, be to, dokumentinės autentikos juk nepranoksi. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai apie tremtį ir liko nepranokti jokio vėliau parašyto romano. Grožinis tekstas tiesiog byloja kitaip. „Tamsa ir partneriai“ – literatūrinis konstruktas, literatūrinė įvykių interpretacija, kur daug vaizduotės darbo, kuriamas savitas karo įvykių modelis. Šios knygos poveikis vertinamas ambivalentiškai, tikintis daugiau katarsio, didaktikos ar panašių dalykų. Teksto sugestijos dilemą nusako pats rašytojas, kai su esesininku Menininku kalbasi apie galvos nukirsdinimo siužetus dailėje (biblinis Juditos motyvas, kai ant lėkštės guli priešų vado Holoferno galva):
– Ar turit galvoj gąsdinimą?
– Kodėl? – nustebo esesininkas.
– Na, paveikslo poveikį? Moralę?
(p. 50)
Taigi dvi poveikio linkmės – gąsdinimas arba moralė. Šokiravimo romane daug daugiau nei sentimentų ar moralizavimo. Knyga sunki. Klasikinės literatūros dėstytojai ji labai nepatiko, net nusipurtė apie ją su manimi kalbėdama. Išugdytai harmoningos literatūros, jai nepriimtini šokiruojantys, atstumiantys vaizdai. Ar S. Parulskis mėgaujasi žiaurumo ir erotinėmis scenomis – kiekvienas suvoks savaip, priklausomai nuo individualaus pagavumo tipo. Brutalūs epizodai pasitelkiami sukurti atstūmimo efektą (be to, SS nariai garsėjo perversiškais polinkiais). Skaitant atrodė ribas peržengiantis epizodas, kur žydai vežami sunkvežimiais ir šaudomi iš kulkosvaidžių. Vaizdai iš tiesų makabriški, kažkas viduje ima protestuoti. Bet gal to ir siekta? Kad protestuotum? Tik meilės linija šviesi tamsoje, nes tamsu viskas, visa karo metų terpė, žmonių santykiai tamsūs. Fotografui techniškai reikalinga tamsa nuotraukoms ryškinti. Tik akimirką švysteli trumpas šviesos blyksnis fotografuojant. Suprasti knygai man atrodo esminė štai tokia citata: „Nuspaudė kelis kartus, jam labai patinka tas garsas. Lyg mažos giljotinos. Fotografas Gasparas taip sakydavo. Čekšt, čekšt, čekšt, – klausykit, tamsos įkaitai, taip tikrovei nukertama galva, ji miršta, kad paskui atgimtų juostoje. Tokia pati, bet jau kitokia. Nukirsdintoji šviesa, prisikėlusioji šviesa“ (p. 87). Ne veltui knygos gale yra padėkos menotyrininkui ir fotografui, bet ne dokumentiniams memuaristams, kurių medžiaga, žinoma, naudotasi. Romane apstu biblinių motyvų ir aliuzijų į veikėjus ir situacijas iš Senojo ir Naujojo Testamento, daug nukryžiavimo scenų, nuolat šmėžuoja angelai ar jų įvaizdis. Dalis tų vaizdinių pertekliniai, kiti pranašingi, funkcionalūs – jau pradžioje personažai jaučiasi angelais su strampais vietoj sparnų, be plunksnų. Be to, Vincentas nuolat perkrato savo santykį su Dievu, kuris jam irgi atrodo pasyvus stebėtojas nuo kryžiaus. Dievo siekis yra jam kaip gėrio siekis savyje, o viduje jis neberanda šviesos, yra išdegęs, tuščias.
Romane esama ir nuosprūdžių, tam tikro literatūrinio dirbtinumo, tiesmukų frazių, netikroviškų dialogų. Tarkim, vyras ir moteris lovoje meilės sūkury vargu ar gali kalbėtis tokiais sakiniais: „Šis karas nuplėš visas kaukes nuo mūsų veidų“, „Kas gi atsitiko šiai taikiai, darbščiai tautai?“ (p. 21). Bet kai dvidešimt šešerių metų vyras atsako mylimajai: „Nenoriu galvoti apie tautą, noriu galvoti apie tave“ (ten pat), tai įtikina. Memuarinių, dokumentinių, mokslo tiriamųjų knygų apie holokaustą vien Lietuvoje pasirodo po keletą per metus, o romanas – pirmas. JAV žurnalistė Ellen Cassedy, šiemet išleidusi veikalą „Mes esame čia. Atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“ (jos močiutės šaknys Rokiškio krašte), teigia: „Užduotis yra žinoti, suprasti ir panaudoti tą supratimą, kuriant tokią visuomenę, kurioje būtų lengviau užstoti, o ne stebėti.“
Laimantas Jonušys
Vlado Kalvaičio romanas „Sustiprinto režimo barakas“ formaliai išleistas 2011 metais, bet tada daugelis nespėjo į jį sureaguoti. Jis nepateko nei į 2011, nei 2012 metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto geriausių knygų dvyliktuką. Todėl šiemet visi, kalbėdami apie praėjusių metų knygas, skundžiasi, kad nieko iškilaus nepasirodė. O juk šis romanas, manau, turės didelę išliekamąją vertę. Tai unikalus kūrinys, netiesiogiai sietinas su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Nors abu kūriniai visai skirtingos stilistikos ir struktūros, jiems bendra tai, kad į sunkias, o kartais ir nežmoniškas gyvenimo lageryje sąlygas pažvelgiama su vaiduoklišku humoru. Struktūriškai V. Kalvaičio romanas yra netgi sudėtingesnis ir įdomesnis už B. Sruogos kūrinį (pvz., įdomūs intarpai iš ankstesnio gyvenimo prieškario Lietuvoje). Pokario stalininių lagerių patirtis yra vienas svarbiausių mūsų tautos gyvenimo epizodų. Iki šiol neturėjome didelio, šią patirtį išreiškiančio romano. Dabar tokį turime, ir tai yra unikalus lietuvių literatūros laimėjimas visiems laikams. Kaip ir būna tokiais išskirtinių kūrinių atvejais, V. Kalvaičio knyga – ne tik daug patirties aprėpiantis kūrinys, bet ir geros literatūrinės kokybės tekstas.
O tai ir yra labiausiai netikėta: kartais gera literatūra gimsta visai ne ten, kur mes jos laukiame – ne iš jau pripažintų ir mums gerai žinomų autorių. Tai podraug ir gražu, nes liudija, kad mūsų literatūrinės galios yra didesnės, negu jas įsivaizdavome.
O iš šiandieninės literatūros gal ir nereikėtų tikėtis kokio nors daug aprėpiančio socialinio romano, kokie buvo rašomi XIX amžiuje. Dabar tebėra postmodernizmo epocha (kurios pabaigą daug kas skelbė, bet taip ir nepaaiškino, kas radosi jos vietoje). Per pastaruosius du dešimtmečius, o ir pernai yra buvę bandymų kurti romanus, komentuojančius esmines visuomenės gyvenimo permainas arba aktualizuojančius istorinę praeitį, bet į grožinę literatūrą reikėtų žvelgti ne per aktualijų, o per meninės kokybės prizmę. Tokią kokybę gerai atitinka Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, – itin gerai sudėstytas romanas – su darniai suaustu filosofinės išminties ir maginės fantastikos audiniu. Kaip ir pats dvaras, kuriame vyksta esminis veiksmas, ir visa jo anapusybė „veidrodžių karalystėje“ – tai labai savitas, rašytojo išmoningai sukurtas pasaulis. Jis turi trapių sąlyčio gijų su šiandieniniu Lietuvos pasauliu, tai savitai įdomu ir įspūdinga, tačiau kaip tik tais retais atvejais, kai kūrinyje bandoma daryti kokias nors išvadas apie „aktualiąją“ Lietuvą, nuslystama į abejotiną liaudišką publicistiką.
Po literatų daug peiktų Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ knygų jau pasigirsta balsų, kad štai ta istorinė fikcija buvusi įspūdinga, o dabar (su „Danielium Dalba ir kitomis istorijomis“) nusipiginta iki šiuolaikiškų banalybių. Iš dalies tai tiesa, ir ją simboliškai šaukia knygos pavadinime demonstratyviai įraitytas angliškas (kosmopolitinis?) pretzelis &. Bet, kaip ir tiedu romanai, šie apsakymai nėra primityvūs, jie netgi meistriški, tik nešviečia iš jų nei amžinoji šviesa, nei tą šviesą neigianti ironiška dvasia. Štai egzotiškoje turistinio Maroko aplinkoje, prisodrintoje ir arabiškų, ir europietiškų sultingos erotikos ornamentų, pagrindinei veikėjai per painius masinio juslingumo labirintus skaudžiai prasikala ją stingdanti tiesa: jos vyras – gėjus. Tai tokia baisi netektis, kad ji nedrįsta apie tai prabilti net savo geriausioms draugėms, kaip kad ir autorės tekstas nedrįsta pakilti virš šio „atradimo“ ir kur nors, bent potekstėje, išreikšti kokią nors bendresnę refleksiją. Tad nuvilia ir mįslingas apsakymo pavadinimas, nes angliški žodynai teliudija, kad olibanum yra tiesiog „smilkalų“ (frankincense) sinonimas (nebent egzotiškame krašte anglai olibanumu vadina specifinius smilkalus).
Kaip kontrastas K. Sabaliauskaitei – Birutės Jonuškaitės novelių knyga „Užsagstyk mane“: su žaižaruojančio jausmo įtampa ir turininga literatūrine kalba geriausiose knygos novelėse autorė pateikia puikius, išmoningus šio žanro pavyzdžius. Tai tikroji literatūra, pakylanti virš aprašomojo buitiškumo lygmens.
Eugenijaus Ališankos autobiografinės eseistikos rinkinys „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ suvilioja lengvu ir atviru, plevenančia ironija nuspalvintu plūsmu, giedru žvilgsniu į savo gyvenimo praeitį, neįkyriomis įžvalgomis, įdomiais nutikimais, papasakotais subtilia kalba.
Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ jau atsidūrė narčios polemikos sūkuryje. Dėl jautrios kūrinio tematikos su juo susijusios diskusijos neišvengiamai bus iškreiptos: daugelis apie jį kalbės ne tiek kaip apie literatūros kūrinį, kiek apie istorinių įvykių perteikimą knygoje ir visas su idėjiniais vertinimais susijusias šiandienines problemas. Drįsčiau manyti, kad meniniu požiūriu paveikiausi yra tik keli romano epizodai, kurie atkeliavo ne iš istorinių liudijimų, o yra pagimdyti drastiškos parulskiškos fantazijos, pvz., kulminacinė scena Menininko bute (kur priartėjama prie tikros, o ne metaforinės pornografijos).
Naujų tendencijų 2012–aisiais nepastebėjau. Apskritai tendencijos turbūt išryškėja ne per vienus metus. Taip pat ir naujų kūrinių vertinimai platesniame literatūros raidos kontekste subręsta tik per ilgesnį laiką, kai į tuos kūrinius galima pažvelgti retrospektyviai.
Vis dėlto manau, kad Gyčio Norvilo poezija (knygoje „Išlydžių zonos“) patvirtina jau seniai matomas tendencijas: ji gražiai skleidžiasi toje erdvėje, kurioje yra atmestas lyriškumas, ji atveria patirtis anapus sklandžių sąlyčių, ji skelbia išgyvenimą „kojomis aukštyn“. Aišku, kad tai viena iš dominuojančių krypčių, kuria lietuvių poezija plėtosis ir toliau. Antra vertus, taip pat aišku, kad vienos krypties poezijoje nebus. Iki šiol tebėra kuriama ir tradicinės eilėdaros poezija, kokią matome ne tik Antano A. Jonyno, Aido Marčėno, D. Kajoko, bet ir kai kurių jaunųjų kūryboje.
Todėl galima manyti, kad poezija nebus užvaldyta to spaudimo nuolat skverbtis į kraštutinę avangardistinę, vis naujesnę ir avangardistiškesnę raišką, kaip tai atsitiko dailės srityje. Tiesa, kai kurie poetai tapo fotografais, bet jie nesuplaka šių dviejų menų į vieną ir dažniausiai nebando įsiūlyti meno kritikams savo fotografuotos arba filmuotos medžiagos kaip naujos literatūros formos.
Rimantas Kmita
Nejauku ir prisipažinti, kad pastaruoju metu dėmesys krypo į tas knygas, kurios buvo pastebėtos kitų ir įvertintos įvairiomis premijomis, apkalbėtos aptartos. Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, įvertintas ir kolegų rašytojų, ir skaitytojų premijomis, jau buvo lygintas su tremtinių ar partizanų proza. Realistinio ir poetinio plano derinimas kažkuo primena Hertos Mueller prozą. A. Šlepiko proza turi ritmą, išlaikomos pauzės, bet neperlaikomos, knyga neištęsta. Tremtinių ir rezistentų literatūros banga senokai atslūgusi ir nebedaro tokio įspūdžio, koks buvo anksčiau, tačiau ta emocija grįžta skaitant A. Šlepiko romaną. Ne tik dėl stiliaus, kuris, kaip ir, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės – minimalistinis, tikslus, realistinis, tačiau ir su šypsena. Tas įspūdis susijęs dar ir su tuo, kad panašiai kaip ir skaitydami pirmuosius tremtinių tekstus atrandame kitą pasaulį, galbūt žinotą, bet taip empatiškai pavaizduotą pirmą kartą.
Naujas Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Sodas“ – tyrinėjimas, kas yra tikra, pasitikėjimas tikrumu, patirtimi, liudijimas. Kalbant apie tendencijas reikėtų pacituoti G. Bleizgio eilutę: „dievo lentynoj / tobulinimo programoj su r. stankevičium.“ G. Bleizgio ir Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiuose – pokalbiai su Dievu, intymūs išgyvenimai ir kitos realybės pojūčio paliudijimai, „kaip traukia kaip tempia kita gravitacija – – –“ (G. Bleizgys). R. Stankevičius rinkinyje „Ryšys su vadaviete“ kalba gero Viešpaties kareivio vardu, kaip tarpininkas, kaip ryšininkas, kaip evangelistas. Galvojant, kaip keičiasi šiuolaikinė poezija, galima prisiminti Eugenijaus Ališankos „pakankamai gero kareivio“ įvaizdį. E. Ališankos „pakankamai geras kareivis“, atsitraukiantis su visa kariuomene iš mūšio, viskuo abejoja, bet abejoja kaip žmogus, ne kaip strategas, kuriam paklūsta beveidė kariuomenės masė, empatiškai galvojantis apie konkrečius žmones, ne apie priešininkus, todėl kariuomenės pralaimėjimas nėra jokia tragedija, gal net priešingai. R. Stankevičiaus eilėraščiuose neįmanoma abejonė ar ironija, o skaitančiam būtinas tikėjimas, kad regėjimai ir anapusybės konsteliacijos yra tikri. Anapusybės patyrimo tikrumo liudijimu paremtos ir R. Stankevičiaus, ir G. Bleizgio knygos, kalbinis tikrumas liudijamas Viktorijos Daujotės knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“, o Gintaro Grajausko „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną Misterį Kaindlį“ – tikras tikrumo manifestas.
Tikrumo dvelksmas, net jei tas tikrumas patiriamas kaip agresija, žiaurumas, ritualinis, kruvinas aukojimas, šauksmas, riksmas, bet kokiu atveju – kaip stipri energija, jaučiamas ir Gyčio Norvilo eilėraščių rinkinyje „Išlydžių zonos“ (pelnytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausios metų knygos titulas, o skaitytojai už ją balsavo gana greitai išpirkdami visą tiražą). Knyga perteikia stiprų įspūdį, kad yra kažkas anapus mūsų susikurtų rimtų žaidimo taisyklių, kažkas nereliatyvaus, nekvestionuojamo. „Išlydžių zonose“ jaučiamas išraiškingas pasaulio materialumas, energija, srovenanti gamtos kūnu. Turbūt teisinga būtų G. Norvilo poeziją pavadinti nekultūringa. Ne tik todėl, kad būtų nepraustaburniškas, stačiokiškas, nors, reikia pasakyti, mandagiai šypsotis jis nė neketina. Bet šita poezija ne–kultūringa, ne–kultivuota, bent jau linkstama to pusėn, kur tos kultūros mažiausia, link to, kas pirmapradiška ir gamtiška. Tai savotiška pastanga viską pamatyti tarsi iš naujo, tarsi stovint žemyn galva. Dar svarbiau, neužmirštama, kad ir tai yra iliuzija. Bet visų iliuzijų žmogus atsisakyti per silpnas. Iliuzija, kad įmanomas autentiškumas anapus kalbos, anapus kultūros, anapus racionalaus diskurso, iš haliucinacinės nuošalės. Sapnas, beprotybė yra ne tik tema, bet neretai ji suspaudžiama į paradoksalių antinomijų bei koanų formas. Sapno ir beprotybės poetika taip pat nekultūringa, nekultūringa ir politiškai nekorektiška. Čia jau galima prisiminti literatūros teorijos autoritetą Wolfgangą Iserį, kuris viena iš literatūros funkcijų yra įvardijęs erzinančio triukšmo kėlimą. (Literatūra, netekusi politinio vadovavimo funkcijos, gali kelti kultūrinį triukšmą ir erzinti politines institucijas.) Toks nekultūringumas visuomenei yra būtinas. Yra politinis korektiškumas, turi būti ir politinis nekorektiškumas – poezija kaip šaltas, kandantis vėjas.
Kita poezijos kryptis, kurioje nematyti iliuzijos atsidurti anapus iliuzijų, o tiesiog žaidžiama kultūrinėmis klišėmis, kalbos stereotipais, manipuliuojančiais žmonių sąmone, yra postmodernistinė Arūno Sprauniaus ir Artūro Valionio poezija. Visiškai priešinga R. Stankevičiaus programai, kurią kažkada A. Šlepikas yra apibūdinęs kaip „naująjį romantizmą“. A. Sprauniaus ir A. Valionio rinkiniuose susiduriame su „tradiciniu postmodernizmu“ – kalbos dekonstrukcija, radikalia ironija, abejone ir skepsiu. Nenuostabu ir neironiška, kad R. Stankevičiaus rinkinys pelnytai (be jokios ironijos) pelnė skaitytojų simpatijas Metų knygos rinkimuose, o „tradicinis postmodernizmas“ ir skaitytojų, ir kritikų vis dar vertinamas gana rezervuotai. A. Valionio „Apytiksliai trys“, tiesa, pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o A. Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“ taip ir liko beveik nepastebėta, kaip ir ankstesnės knygos, ir jokios premijos nė iš tolo negresia.
A. Sprauniaus poezijoje tikra yra abejonė tikrumu, skeptiškas žvilgsnis į autentiškumą literatūroje, viskas čia visų pirma suvokiama kaip dizainas, ir nėra nieko anapus dizaino, nėra ir būti negali – nei žaizdų, nei kraujo, nei skausmo, nei tikrojo džiaugsmo. Dizainas yra pradžia ir pabaiga, o tai ir liūdina, ir gąsdina lietuvių literatūros kritikus, nes širviška žaizdotumo tradicija daug priimtinesnė, nes poezija ir yra ta transporto priemonė, kuri veža visus ten, anapus dizaino, o A. Spraunius lieka stotelėje ir stebi nuolat vykstantį karnavalą.
Kartais net ima atrodyti, kad žaidybiškumas mūsuose yra nuvertinamas, o ypač jis netinka poezijai. Tačiau A. Valionio žaidimai, kalbinių klišių ir socialinių diskursų dekonstrukcijos pasako daug svarbių ir ne tokių jau banalių dalykų. Štai paskutinis rinkinio kūrinys pavadintas – „rezistencinis“, pavadinimas turi paaiškinimą: „labaimažoartūro eilėraštis–daina“, 1977 m. kovo vienuoliktoj, ant laikraščio „Tiesa“ skiautės (užrašyta močiutės).“ Atspausdinta faksimilė: Artūro sukurtas eilėraštis 11 kovo 77 m.
oi lylia lylia lylia
o lylia lia lia lia
oželis nori valgyt,
bet nieko nebėra čia nėra.
Autentiškų pasakojimų apie vidinę rezistenciją sovietmečiu kontekste tokia parodija tiksli, kelianti vis dar iškylančios diskusijos apie pasipriešinimą ir prisitaikymą klausimą – ar rezistencijos samprata nėra vien tik intencijų suteikimas veiksmams post factum? Kaip apie tai kalbėti?
Šita žaidybiška arba postmoderni poezija iki šiol deramai neaprašyta ir neįvertinta, todėl šiek tiek gaila, nes taip siaurėja mūsų kultūros vaizdas. Vytautas Kavolis dar 1995 metais rašė, kad „Lietuvoje jau kovojama su postmodernizmu, kuris dar nėra čia rimtai išbandytas, dar nėra pakankamai autentiškai jaučiamas <…>, bet jau šaukiama su juo kovoti, lyg jis būtų pavojus“. Dabar turbūt dažniau pakalbama apie tai, kad postmodernizmas jau miręs, jau nukautas. O gal jau niekas ir nebesikauna. Tiesiog šiųmetėj poezijos panoramoj ramiai vienas šalia kito sugula romantiniai, avangardiniai ir postmodernistiniai rinkiniai.
Jurga Tumasonytė
Pernykštė „Metų“ anketa pavadinimu „Rašytojai ateina, rašytojai išeina“ galėtų kiekvieną kartą pasirodyti iš naujo: juk tie rašytojai kaip kokios ledo lytys vis plaukia tai ištirpdamos vandenyje, tai išnirdamos šviežiais ledo gabalais. Liūdna šiose ledo lyčių varžybose likti nepastebėtam, neapmąstytam ir nesuprastam. Aišku, būna ir liūdnesnių nutikimų.
Tačiau nenorėčiau šios pastraipos skirti užuojautoms ir išėjusiųjų godojimams. Juk kalbėti apie liūdnus dalykus esant tokio jauno amžiaus yra gana neskoningas dalykas, todėl geriau apšnekėsiu mūsų literatūros naujokus.
Prozos lauke vienas įsimintiniausių debiutų – kelionės įspūdžių žanrą praaugusi Vaivos Grainytės knyga „Pekino dienoraščiai“. 2010–2011 m. studijuodama Pekine autorė dalyvavo visuose kinų kultūros pažinimo atrakcijose, šiukštu neįsileisdama į savo tekstą turistinių ar pižoniškų gyvenimo būdo motyvų. Jos gyvas, kartais net kibirkščiuojantis nuo metaforų įkrovos Kinijos įrašymas į lietuvišką sąmonę ir savo asmenybės pavertimas literatūriniu personažu pakylėjo tokio žanro knygas mažiausiai keliais kilometrais į viršų.
Tradicinis Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamas PK konkursas praėjusiais metais tampė nervus ne tik ilgai nepasirodžiusiais rezultatais, bet ir keliais svarstomais kandidatais, pretenduojančiais savo rankraščius paversti pirmąja knyga. Prozoje laimėjo Marijus Gailius – jam reikėtų paploti per petį už dėmesingą žvilgsnį į gyvenimą. Turiu galvoje debiutanto talentą savo tekstuose vaizduoti kuo gyvenimiškesnes situacijas, įsigilinti į skirtingų žmonių mąstymo mechanizmus, prakalbinti juos kuo buitiškesne, realesne kalba. Netgi istorinius personažus M. Gailius įvelka į šiuolaikinių žmonių rūbą, kuria intymų, bet neromantizuotą santykį su istorija. Tiesa, kartais puiki traumuoto personažo charakteristika ir veikimo aplinkybės tekste taip ir pasibaigia – be smūgio į skaitytojo sąmonę ar be prasmingesnės pabaigos.
Poezijoje tarp ryškesnių naujokų pastebėjau du autorius, kurių pavardės taip dažnai rašomos viena šalia kitos, kad galima tik pasidžiaugti, jog jų kūrybos programos skirtingos. Štai Ernesto Noreikos tekstuose daugybė daiktų ir įvaizdžių, siurrealistinių supynimų, kartais taip viena kitą užklojančių minčių, kad eilėraštis primena svogūno galvutę. Nerijus Cibulskas savo eilėraščiu stovi arčiau klasikinių, minimalistinių motyvų. Šio autoriaus poezija tapybiška, atsisakiusi postmodernių koliažų, žaidimų ar ironijos. Viskas čia pakankamai preciziška, nugludinta ir saikingai abstraktu.
Tęsiant mintijimus apie prozą, šiukštu negalima aplenkti senų vilkų – Donaldo Kajoko, Alvydo Šlepiko ir Sigito Parulskio. Štai A. Šlepikas, visuotinai išgirtas ir reikšmingų apdovanojimų susilaukęs autorius, knygoje „Mano vardas – Marytė“ atranda Lietuvoje beveik naują temą apie vokiečių, gyvenusių Rytų Prūsijoje, tragediją po Antrojo pasaulinio karo. A. Šlepikas aprašo dalykus, kurie sukelia stipriausias emocijas – vaizduoja pačias silpniausias, atjautos vertas karo aukas. Knygoje daugybė scenų su prievartaujamomis moterimis, žudomais kūdikiais ir vaikais. Čia mirtis nėra tiesiog mirtis – tai ilgas personažų kančių kelias jos link. Skaitant visa tai, suprantama, užspaudžia gerklę, knyga sukelia stiprų užuojautos jausmą.
S. Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“ užuojautą ir mėginimą kažką ideologiškai pateisinti arba priminti keičia tiesiog mėgavimasis literatūros galimybėmis. Holokausto tema leidžia autoriui plačiai išskleisti jam artimą šleikštulio estetiką, paieškoti iki tol nenagrinėtų žmogaus fiziologinės kančios aprašymo vaizdų, paįvairinti pasakojimą aliuzijomis į kitus tekstus, sugalvoti naujų simbolių bei perskaitymo raktų. Romanas parašytas talentingai, o dėl jo ideologinių ar kitokių nesutapimų su skaitančiojo sąmone ginčytis būtų beprasmiška. Vis dėlto norėtųsi subtilesnių, ne tokių groteskiškų scenų, kurios galėtų turėti tokį pat stiprų, o gal ir stipresnį emocinį užtaisą.
D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ prisodrintas įvairiausių aliuzijų į biblinius ir mitologinius, paties autoriaus perkurtus, motyvus. Čia išmoningai interpretuojama Judo nuodėmės tema, mėginama susieti mitologinių personažų atitikmenis su kūrinio veikėjais. Bėda ta, kad romane visko tiek daug – pradedant Biblija, haliucinogeniniais vaizdiniais, personažų tarpusavio ryšiais, sapnų logika, simboliais, detektyvo elementais, – kad skaitant susidaro įspūdis, lyg pūstumei balioną ir jis tuoj turėtų sprogti. Manyčiau, kad romanas atrodytų labiau pavykęs, jei autorius būtų atsisakęs keleto nebūtinų leitmotyvų. Tačiau dėl tokio priekaišto taip pat būtų galima ginčytis, nes tas prasmiškumo perteklius ir neapčiuopiamumas tarsi ir kuria keistumo bei sapniškumo būseną, kuri apninka jau nuo pirmojo puslapio. Taip būtų pateisintas ir tas lėtas grimzdimas į interpretacijos pelkę. Sapnuose viskas iracionalu, vaizdai sluoksniuojasi vienas ant kito, o prasmės ne visada lieka paaiškintos.
Naują Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“, kuriame taip pat pasitelkiami istoriniai motyvai, palieku nuošalyje – aptarimui po metų. Tačiau reikia grįžti prie poezijos ir pagarbinti Tautvydos Marcinkevičiūtės knygą „Greitaeigis laiko liftas“, kuri, mano manymu, yra viena įdomiausių iš pernai metų poezijos derliaus. Bene pusę knygos užima žodžių lukštenimas, skaidymas ir prasmių priauginimas, žodžių šaknų išieškojimo pastangos ir angliškos leksikos invazija. Poetei pavyksta suderinti poetinį įkvėpimą, asmenines patirtis, populiariosios kultūros atplaišas ir Ferdinando de Saussure’o teoriją. Taip pat sveikintina, kad jos eilėraščiai nepretenduoja tapti juokeliais, kokius mėgsta dažnas aukštąjį ir žemąjį stilių derinantis šiuolaikinis poetas. Tie juokeliai ir citavimai dažnai būna nesuprantami arba tiesiog nejuokingi.
Štai po netrumpos pertraukos išleistoje Artūro Valionio knygoje „Apytiksliai trys“ galima rasti du dalykus. Pirmas dalykas – bajeris, antras – melancholija. Autoriaus sumanymas eilėraščius dėlioti lyg juodus ir baltus kubelius sujaukia knygos vientisumo idėją. „Rimtuosius“ eilėraščius tarsi bandoma apsaugoti nuo nepageidautino lyriškumo žodžių žaidimais ir ironija. Žinoma, tokį manevrą galima suprasti ir ne kaip manevrą, o tiesiog būdą sutalpinti į vieną knygą du lyrinius amplua, nes dvi knygos gal būtų per daug.
Nuoširdžiai nustebau, kad kūrybiškiausia 2012 metų knyga išrinkta Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“ – rinkinys nepasirodė kažkuo ypatingas ar „privatizuojantis“ naujas literatūros ribas. Šįkart įdomesnis už G. Norvilą man atrodo Arūnas Spraunius ir jo „Siaubingai herojiškai“, kurioje reklaminiai šūkiai ir prekių pavadinimai įvelkami į poetišką rūbą, taip išvengiant visokių dvasingų bei sentimentalių temų. A. Sprauniaus estetika – įdomus žaidimas su iš pirmo žvilgsnio visai neestetiškais dalykais. Manyčiau, kad autorius nepelnytai paliekamas nuošalėje, jis vertas didesnio dėmesio, nei jam yra skiriama mūsų spaudoje.
Nuošalėje paliksiu verstinį Antano Šileikos romaną „Pogrindis“ – jo dar neperskaičiau, tačiau norėčiau pasidėti lentynoje šalia išgarsintos praėjusių metų Rūtos Šepetys knygos. Dėl tos pačios priežasties nieko šįkart neparašysiu ir apie apdovanotąją Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą.
Taigi tiek tų šiųmetinių lietuvių literatūros brangakmenių, – sakyčiau, visai nemažai. Vis dar jaučiamas prozininkų siekis prikelti XX a. tragedijas, užvaldyti jomis skaitytojo sąmonę, nekreipiant dėmesio, kad tokioje kūryboje nebeskiriami ir nuolatos painiojami moraliniai ir estetiniai imperatyvai. Mūsų poezijoje ryškus autorių dialogas su kitais poetais, visokios įmantrios užuominos, skirtos „priklausantiems tam pačiam ratui“, maloniai nuteikiantys pokštai ir masinės kultūros ženklų inkliuzai. Apskritai kūrybinis procesas yra labai intensyvus, todėl tikiuosi, kad šiais metais sulauksime netikėtų, dar įspūdingesnių, į literatūros istoriją įtrauktinų knygų.
Solveiga Daugirdaitė
Geriausios mano skaitytos pernykštės knygos buvo arba verstinės, arba seniau išleistos, arba dar neišleistos – rašydama rekomendacijas paremti knygų leidybą, rankraščius perskaitau, todėl žinau bent kelias įsimintinas knygas, kurios pasirodys kitąmet ar dar vėliau. Taigi gyvenu su įvairiasluoksniu kontekstu, iš kurio 2012–aisiais išleistas lietuvių autorių knygas sunkoka išplėšt. Žinoma, išlupti literatūros proceso dalis įgudusiai knygų „mėsinėtojai“ nėra sunku, suprantama, kad tos „metų derliaus“ apžvalgos yra reikalingos, bet labai sąlygiškos (literatūros mėsinėjimo vaizdinį pasiskolinu iš Ilonos Gražytės–Maziliauskienės laiško, rašyto ruošiantis kalbėti „Santaroj–Šviesoj“ – pati jį kadaise išrinkau ketvirtajam jos straipsnių knygos viršeliui).
Taigi pats bendriausias 2012–ųjų įspūdis – vidutinis, be didelių atradimų, kurių, būdama pirmiausia skaitytoja, visada laukiu. Pernai nebuvo gausu ir įspūdingesnės dokumentinės literatūros, atsiminimų, kurie paprastai apgaubia grožinės literatūros lauką likimų autentika, nors nebūtinai rafinuota literatūrine forma. Šiuo požiūriu išsiskiria Akvilės Zavišaitės knyga „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ (sudarė Rita Baltušytė), labiausiai dėl antropologinės perspektyvos. Tai jaunos merginos, augančios sovietmečio elito šeimoje, savivoka, jos pastangos gyventi laisvai; pagaliau ir tragiškai didelė šio polėkio kaina. Kadangi autentiškų privataus gyvenimo dokumentų, juoba paauglių, jaunų žmonių, iš to laiko (ir iš kitų laikų) turime nedaug, prie A. Zavišaitės laiškų, manau, bus grįžtama ne kartą. Jeigu šalia A. Zavišaitės dar prisimintume Jurgos Ivanauskaitės asmenį ir kūrybinį likimą, galėtume daryti prielaidą, kad daugiausia ambicijų ir galimybių tapti laisvais žmonėmis turėjo merginos iš sovietinio kultūros elito šeimų, nors tos šeimos joms ne visada galėjo padėti (Juozo Baltušio anūkė mokėsi ne itin aukštai vertintame Pedagoginiame institute). Nors tai ne grožinė literatūra, negalėjau šios knygos, tegu ir tekstologiškai nepakankamai parengtos (be būtinų paaiškinimų), neišskirti. Daugiau tokios ryškios dokumentikos nepastebėjau.
Ieškant žvilgsnio į sovietinę praeitį derėtų paminėti Eugenijaus Ališankos esė knygą „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Ta dalis, kurioje mėginama susitikti su savo jaunyste, man buvo įdomiausia. Tuo labiau kad šią knygą galėjau palyginti su Aido Kelionio „Geltonu radiju“, kur gausi sovietmečio kasdienybės statistika ničnieko nepasako apie herojaus pasaulį. Jeigu reikėtų trumpai pasakyti, kas vis dėlto daro įspūdį skaitant pernykštes knygas – tai stiprėjantis rašančiųjų noras permąstyti praeitį, o tai liudija savotišką literatūros brandą, gebėjimą išsiveržti iš egocentrizmo. Šiuo požiūriu svarbūs ne tik skaitytojų ir kritikų dėmesio centre atsidūrę Alvydo Šlepiko, Sigito Parulskio romanai, bet ir rečiau prisimenamas Petras Venclovas („Iš tamsos į tamsą“), Aldonos Ruseckaitės biografinių etiudų knyga „Šešėlis JMM“. Pastarąją, tikiu, mielai skaitys tie, kam mokslinės monografijos apie rašytojus sunkiai įkandamos. Rašyti apie istorines asmenybes, kurių asmeninis gyvenimas mūsų visuomenėje toks tabuizuotas, reikia drąsos ir takto; manyčiau, kad A. Ruseckaitė sėkmingai išlaviravo tarp autoritetinio ir familiaraus rašymo pavojų. (Beje, skaitant šią knygą erzino menami pokalbiai su Profesore, t. y. su Vanda Zaborskaite, tarytum autorė jaustųsi nepakankamai drąsi be pirmtakų legitimacijos, bet tai jau skonio reikalas. Kiti sakys, kad tokie pokalbiai tekstui suteikia žaismės, ir bus teisūs.)
Derėtų paminėti Stasio Lipskio knygą „Išsivadavimas: biografinis romanas apie Vincą Mykolaitį–Putiną“, kurį romanu vadinti galima nebent rinkodaros sumetimais (jeigu nori, kad tavo knygą geriau pirktų, pavadink bet kokį parašymą romanu). Tačiau ši knyga išėjo jau 2013 m., todėl atsiduria už svarstymų ribos. V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ taip pat būtų šalia svarbiausiųjų pernykštės dokumentikos knygų, nors, atrodo, daug kas jos pačios per paskutiniuosius dešimtmečius jau buvo išrašyta ir išpasakota. V. Zaborskaitės knygos parengimas, kaip ir A. Zavišaitės, švelniai tariant, nedžiugina (rengėjams derėjo bent išnašose patikslinti akivaizdžius faktinius riktus), todėl turėtume nebe tik kalbėti, bet garsiai šaukti, kad, retėjant senųjų redaktorių gretoms, nebebus kas rengia bent kiek sudėtingesnius leidinius. Suprantu, kad leidyba yra verslas, bet verslininkams profesinis prestižas irgi svarbu. Paramos leidybai tvarka, kai gautas lėšas reikia panaudoti ir knygą išleisti tais pačiais metais, prie leidybos kokybės taip pat neprisideda. Bet tai kita tema, kurią vertėtų aptarti atskirai.
Iš akistatų su būtuoju laiku, žinoma, verta skaityti ir Romualdo Granausko atsiminimus „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“, nors jie ir nėra itin išsiskiriantys iš paties rašytojo paskutinių metų grožinės memuaristikos. Na, jeigu ir išsiskiria, tai labiausiai tuo, kaip juose atsiskleidžia lietuvių šeimos hierarchija: šuo, vyras ir beveik beasmenė jiems patarnaujanti žmona. R. Granauską, kaip įprasta jo atsiminimuose, gelbsti humoras ir pasakotojo talentas. Lietuvių maskulinizmo studijoms įdomios medžiagos esama ir Arvydo Juozaičio dramose. Rinkinyje „Gyvųjų teatras“ vyrų baimė prieš stiprias moteris ne mažiau svarbi negu istorinės asmenybės. „Prezidentienė“ atrodo vykusi kaip tik todėl, kad autorius į sceną išveda stipriai šaržuotas valdingas moteris – seseris Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites. Jų silpnavaliai, autoriaus požiūriu, vyrai (Smetona ir Tūbelis) scenoje net nepasirodo – moterys, rūkydamos užsienio ambasadų tiekiamus papirosus ir vis primindamos savo bajoriškumą ir lenkiškumą, dorojasi su Augustino Voldemaro nevykusiai rezgamu puču. Mizoginija yra ir lietuviškoji filosofijos tradicija, ir šiandienos tikrovė, todėl nenuostabu, kad iš moters reikalaujama visų pirma beatodairiško atsidavimo vyrui, juoba – genijui. Sofija Kymantaitė „Juodojoje saulėje“ nepelnytai dar kartą (tokią versiją palaikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio giminės) pristatoma kaip nepakankamai besirūpinanti savo vargstančiu ir sergančiu vyru, o jos – jaunos rašytojos ir motinos – tragizmas neatrodo esąs lygiavertis vyro dramai. Vis dėlto, nežiūrint šių feministinės žiūros įkvėptų pastabų, „Gyvųjų teatrą“ išskirčiau kaip reikšmingą bandymą permąstyti mūsų istoriją.
Dėl tų pačių priežasčių tikriausiai neliks nepastebėtas Ginos Vilūnės romanas „Karūna be karaliaus: Senojo Vilniaus trileris“ – net nepaisant Dano Browno kurpalio, ant kurio visiškai nesislapstant užtempta lietuviška medžiaga. Bet gal geriau taip, negu niekaip… O kaip tik taip, t. y. niekaip, atrodo Vaidos Marijos Knabikaitės romano „Gulbės sparnu palytėtos“ herojės, lyg būtų atklydusios maždaug iš praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio istorinių romanų. Apskritai ryškesnių knygų, parašytų moterų, 2012 m. buvo itin mažai, bet tai atsitiktinumas, ne dėsnis. Ne tokiais „liesais“ metais Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ gal būtų eilinė smagiai parašyta knyga, o pernai ji buvo viena iš nedaugelio, kurią drąsiai siūliau skaityti pažįstamiems. Bet lygiai tą patį manau ir apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“: tarp įdomiausių knygų jis atsiduria visų pirma dėl nykoko pernykščių knygų konteksto. Kitu atveju sakyčiau, kad pradedu pasiilgti literatūros, kur žmonių komunikacija ar jos stygius būtų reiškiamas ne vien keiksmažodžiais.
Vartydama poezijos leidinius, prisiminiau Birutės Pūkelevičiūtės apmąstymus, išsakytus naujai leidžiant „Metūges“: „<…> tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus“ ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas“ („Metūgės“, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 7). Rašytoja nepritapėlė turėjo galvoje savąją – žemininkų kartą. Skaitydama vieną po kito pernykščius lietuvių poetų rinkinius negalėjau atsistebėti, koks ryškus juose cecho solidarumo ir savotiškas užsidarymo savame gete jausmas. Atrodo, seniai praėjo mada eilėraščius dedikuoti mylimoms moterims; dabar eilėraščiai rašomi pirmiausia galvojant apie kolegas, komunikuojant su jais (nurodant net pavardes), realūs poetai tampa eilėraščių herojais (jiems į kompaniją dar retsykiais tinka ir Valentinas Sventickas su Romu Orantu). Net debiutantas Nerijus Cibulskas („Nutrinami“) savo eilėraščių rinkinį pradeda nuo Sigito Gedos ir Edgaro Aleno Poe įsirašymo į asmeninę istoriją. Gal būtinybė pademonstruoti ryšius su kolegomis kyla iš jausenos, kad poezijos skaitytojų ratas mąžta ir lieka kliautis saviškių būrelio pripažinimu? Ar tai užsitęsęs paaugliško susirūpinimo savo poetyste („ar aš jau poetas? ar aš jau matomas?“) laikas? Turiu galvoje ne Aido Marčėno rinkinį „Ištrupėjusios erdvės“, kuris tiesiog yra skirtas prisiminti autoriui svarbius žmones – poetus ir ne poetus; kalbu apie kur kas platesnį reiškinį, įskaitant nuolatinę Gintaro Bleizgio ir Rimvydo Stankevičiaus partnerystę (abipuses recenzijas ir pan.). Tokiame uždarame, homosocialiame kontekste atsiradęs ryškesnis kitoks, nepriklausomas balsas veikiausiai būtų suvoktas kaip pavojingas (B. Pūkelevičiūtė kadaise rašė, kad buvo suvokta kaip „arlecchina“), besikėsinantis į lietuvių poezijos hierarchijų status quo. O tų kitokios tonacijos balsų labai reikėtų dėl pačios poezijos įvairovės, kad ji draugiškuose bendraminčių susišūkavimuose visai nesuvienodėtų. Spėju, kad kaip tik dėl tokios priežasties mano kolegos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kaip įdomiausias poezijos knygas išskyrė individualesnes „nerimtąsias“, kuriose daugiau kalbinės žaismės (Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, iš dalies Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“, Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“).
Iš novelistikos išskirčiau Vido Morkūno „Reportažą iš kiaušinio“, – atrodo, juodu su Valdu Papieviu yra ta tylioji viduriniosios kartos nuošalė (geriausia šio žodžio prasme – kaip nepasidavimas vyraujančioms tendencijoms). Abu autoriai yra lyg kokie rezistentai pogrindininkai, iš pirmo žvilgsnio beveik nepastebimi, tačiau svarbūs kaip paliudijimas, kad geriausios lietuvių literatūros tradicijos tebėra gyvos.
Vis dėlto daugiausia skaičiau knygų, kurių skaityti nevertėjo (Vytauto Čepo „Vienišų moterų meilė“, Emilijos Liegutės „Bonjour, madame!“ ir pan.). Net pradėjau manyti, kad literatūrologo sąžiningumas, kaip jį įsivaizduoju, yra beprasmiškas gyvenimo apsisunkinimas: pasidaro gaila ir savęs, ir lietuvių literatūros, ir popieriui sunaudojamų medžių. O juk kiekviena proga skelbiu, kad dirbu savo darbą todėl, kad jis man patinka, nepaisydama nė menko atlyginimo už knygai atiduotą gyvenimo laiką. Kita vertus, jeigu galvoju, kad literatūra turi skatinti žmogų mąstyti ne tik apie literatūrą, bet apskritai kelti prasmės klausimus, tai, sakyčiau, pernykštės knygos savo darbą bus atlikusios tobulai.
Elena Baliutytė
Skaityti geras knygas malonumas, jas reitinguoti, rinkti geriausias – tikras nervų išbandymas. Su Vilniaus knygų muge pasibaigus kolektyvinių derinių įtampai maga jau su individualia atsakomybe dar kartą prisiminti praėjusių metų knygas. Kalbėti yra apie ką – visų pagrindinių žanrų knygos šį kartą galėjo realiai pretenduoti į kūrybiškiausios titulą. Taigi liaudies išmintis „Iš bado šuo ir ridiką ėda“, tapusi geriausių knygų dvyliktuko rinkimų šūkiu, yra šiek tiek tikslintina: jei ir ėda, tai tikrai ne iš bado, o iš gurmaniškų paskatų. Knygų mugės išvakarėse viena pažįstama kirpėja paklausė, ką iš lietuvių autorių prozos reikėtų skaityti. Rekomendacijas įkvėptai pradėjau nuo romano, skaitytojų paprastai mėgstamiausio žanro. Moteris dėmesingai, kartais ir emociškai reaguodama, išklausė Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ siužetą. Dėmesio paskatinta ėmiausi Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ pristatymo, bet, vos išgirdusi, kad tai knyga apie žydų tragediją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, klausėja ryžtingai mane nutraukė: man jau gana, viena už kitą baisesnės – jūs ką, depresiją man norit įvaryti! Ir nukreipė kalbą į Harukį Murakamį, kuriuo žavisi jos studentas sūnus, aš savo ruožtu – į kolegų entuziastingai skaitomas Tahiro Shaho knygas. Tuo pokalbis kirpykloje apie lietuvių literatūrą ir baigėsi.
Ilgokai ieškojau savo santykio su kontroversiškų vertinimų sulaukusiu S. Parulskio romanu: jį skaičiau kaip normalią, gerą, profesionaliai parašytą knygą – atrodytų, ko dar reikia – viskas gerai; kita vertus, kai imi į jį žvelgti iš tikrovės pusės, iš žydų tragedijos masto, tuomet pagal romano žanro taisykles profesionaliai sužaistas literatūriškumas virsta beveik trūkumu. Tik jį lemia, manau, ne pasakojimo kokybė, o kontekstiniai skaitytojo lūkesčiai: holokausto tema tebėra gyva, skaudi ir ji turbūt dar negali lengvai tapti literatūra. Dėmesys „formos“ lygmeniui tarsi subanalina, nureikšmina „turinio“ momentą. Apie tai, kad kūriniuose istorinėmis temomis bet kokia ryškesnė „forma“ gali pasirodyti net neetiška, rašė Czesławas Miłoszas „Pavergtame prote“: „Beje, tą patį jaučiau ir dalyvaudamas nacių okupuotos Varšuvos įvykiuose: tam galėtų būti pritaikyta kiekviena aprašymo forma, išskyrus „fiction“. Prisimenu, kad buvome šiek tiek sutrikę, kai maro apimtame mieste Alfa skaitė mums savo apsakymus „karštomis“ temomis, – jų kompozicija buvo pernelyg sklandi“ (p. 139). Į tai reiktų atkreipti dėmesį, norint suprasti romano vertinimų kontroversiškumą, bet nemanau, kad būtų teisinga šią temą palikti vien dokumentikai. Suvedant balansą, daugiau argumentų būtų už S. Parulskio romaną nei prieš.
Labai emocingai skaičiau A. Šlepiko knygą – veltui bandžiau perjungti sąmonę į estetinį raiškos lygmenį ir taip atstatyti distanciją su vaizduojama tikrove. Matyt, tai archetipinės reakcijos į vaiko, apskritai silpnojo kančias. Stilistinis pasakojimo kodas čia ne tiek realistinis, kiek baladinis, žanrinė forma labiau primena scenarijų nei romaną, man rodos, kaip tik šis nukrypimas stiprina tikroviškumo, autentikos įspūdį. Ir atvirkščiai, į pabaigą, kai susitelkiama į vienos iš vaikų, Renatės, istoriją Lietuvoje, kai atsiranda linijinis vyksmas, įtaiga silpnėja – žinoma, ne tik dėl šios vienos priežasties. Nors memuarinės literatūros apie Rytprūsių vokiečių likimą pokario metais esama, bet apie „vilko vaikus“ ne vienas iš mūsų turbūt sužinojo tik perskaitę A. Šlepiko knygą. Tiesa, pernai šia tema pasirodė dar vienas romanas – Roko Flicko „Paskutinis traukinys“, bet jame daug ekstensyvaus istorinio pasakojimo, o „vilko vaikų“ istorijos įkomponuotos į banalų siužetą.
Romano siužetas visada palieka redukuoto, sukonstruoto, ištiesinto pagal vieną ar kitą schemą gyvenimo įspūdį. Sudėtingą, nenuspėjamų posūkių tikrovės raizginį geriausiai turbūt imituoja esė žanras. Eugenijaus Ališankos knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ tai patvirtintų. Autobiografiniai faktai ir patirtys trylikoje rinkinio tekstų natūraliai susiklosto į šeimos, giminės, o bendriau – ir Lietuvos žmonių likimų mažuosius istorinius pasakojimus. Bet organišką gyvenimo srauto įspūdį esė tekstuose sukuria tik meninė pasakojimo kokybė. Šiuo atveju ją apibūdintume kaip lengvai (auto)ironišką pasakotojo distanciją, puikų humoro jausmą, intelektualų, elegantišką stilių, išmoningai kuriamą tekstų struktūriškumą.
Rytietiška ramybe, sentenciškai nugludintu, slystančiu stiliumi įsiminė Alio Balbieriaus esė knyga „Vaivorykštė ir neandertalietis“. Joje mąstoma apie tylą, vienatvę, tuštumą, apie tolydų, vientisą amžiną laiką, amžiną gamtą ir amžinasties jausmą kiekvieną akimirką. Nedažna būsena civilizacijos triukšme ir laikinume.
Sukrečianti Vido Morkūno apsakymų knyga „Reportažas iš kiaušinio“. Tai sunkūs tekstai – apie mirtį, vienatvę, ligas, girtuoklių tėvų silpnapročius vaikus, skurdą, visuotinę entropiją, dūlėjimą, trūnėsius… Vaizduojamas pasaulis savo slogumu galėtų visiškai prislėgti, jei ne magiškąjį realizmą primenantys fantastiniai intarpai, gyva, vaizdinga, tiesiog purslojanti kalba ir stoiškas tylus humanizmas.
Kaip ir ankstesniais metais, aukštas pozicijas išlaikė poezija. Viena ryškiausių knygų – Rimvydo Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete“, tęsianti rinkiniuose „Laužiu antspaudą“ ir „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ pradėtą anapusybės temą. Prisiminus dar Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvuosius tekstus“, Vytauto Stankaus „Vaikščiojimus kita ledo puse“, Gintaro Bleizgio „Sodą“ jau galime kalbėti apie rimtus metafizinės poezijos bandymus, apie kitos erdvės poetinius vaizdinius, apie būties, neturinčios raiškos, kūnijimą. Kuo tad išsiskiria „Ryšys su vadaviete“? Pirmiausia tuo, kad tai yra ne šiaip sklendžianti vaizduotė, kurianti transcendencijos pavidalus iš pažinimo aistros, o psichologiškai motyvuota, pasakotojo situacijos konkrečiame eilėraštyje išauginta vaizdinija. Be to, kitos erdvės perspektyva, iš kurios dažniausiai kalbama, leidžia autoriui naujai, nebanaliai kalbėti apie šiapusinę tikrovę ir patirtis. Pasakotojas yra „abipus durų“ – ten ir čia tuo pačiu metu. Man didžiausią įspūdį darė tai, kad šioje knygoje iracionalumas (be jokios mistinės egzaltacijos) yra racionaliai įšaknytas kūrinio struktūroje. Meistriškai suvaldyta forma (ir eilėraščio, ir visos knygos) leidžia skaitytojui ne tik pajusti nežinomybės šiurpą, ne tik kitaip išvysti šiapusinę tikrovę, bet ir būti saugomam intelekto distancijos.
Kitaip išskirtinė yra Stasio Stacevičiaus knyga „Stiklinė“, mano skaityta jau po autoriaus mirties ir neišvengiamai su šia žinia. Toks įspūdis, kad knygoje autorius ne išsipranašavo, o tiesiog suplanavo savo mirtį; likiminė knyga, rašyta šitą žinant. Knyga aiškios, raiškios struktūros, skaidri, ledinė, šalta. Tai poezija su biografinio konteksto ženklais: apie vienatvę užpustytame Dzūkijos vienkiemyje, kalbantis su mylima moterimi, mirusiais motina ir tėvu, su giminės istorija iki mėlynojo kraujo kartų. Paskutiniame skyriuje „Vėl skaidri“ „tylologas“ siunčia žinias jau iš kitos erdvės, „pirmykštės, beširdės, tyros tuštumos“, stengdamasis įminti nepažinaus, „tylos rutuliais“ užpildyto peizažo esmę. „Tapytoja dingsta. Už tapomo krašto kalvos. / Horizontų įžvėrinti gal nepadės. Vienui vienas / bandau juos įvėjint, įpaukštint, įžuvint. Vos vos / įžmoninti reiktų. Paskui kraštas pats įsidievins“ (p. 174).
Aidas Marčėnas „Ištrupėjusiose erdvėse“, pacitavęs S. Stacevičiaus ketureilį, skyrė jam penkiaeilį: „kaukšt! šedevriukas / išėjo – merkinėse / užmerktas, / meilės / mirties lauko / nušviestas // pro skylę ak menuke“ (p. 78). Tai gal pirmasis knygos tekstas, rašytas gyvajam ir jau perėjęs į mirusiems atminti skirtų epitafijų rangą. A. Marčėnas, savo knygoje meistriškai susitankinęs iki tankos, kuria rytietišką gamtos vaizdo ir sąmonės pėdsako jungties punktyrą, stabdo laiką, kad pro kasdienybės raizginį prasimuštų išskaidrėjusi būtis. „Paukščiai išskrido – / tuščia tik koks laiviūkštis / ties horizontu // pririša klajojantį / žvilgsnį – trūkt – ir paleidžia“ (p. 75). Panašių ir kitokių šedevriukų knygoje ne vienas. Bet skaitytojas ir pats žino, kokio rango poetas yra A. Marčėnas (paskelbus geriausių metų knygų dvyliktuką ne vienam turėjome aiškintis, kodėl jame nėra „Ištrupėjusių erdvių“).
Dėmesio verta Vytauto Kazielos poezijos knyga „Užklumpa šviesa“. Mirties, vienatvės, beprasmybės, būsimybės anapus vaizdijimai čia įgavę individualų poetinį stilių – minimalistinė forma, lakoniška, abstraktoka kalba, grafiška (juodai balta) žodžio spalva: „lūpos išdžiūvo / ir tinka nebent tik maldai / šnara kaip švendrai / sausi ir aštrūs // jau po šalnos“ (p. 108). Kiek monotoniška, depresyvi, bet veikianti, tikra poezija.
Praeitais metais pasirodė visai kitokio meninio kodo gerų poezijos knygų. Iš tokių pirmiausia miniu Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Tai poezija, kurios poetiką galima apibūdinti kaip avangardišką. Tiesa, knygos redaktorius Antanas A. Jonynas, sveikindamas autorių su kūrybiškiausios knygos titulu, pasakė, kad tai jau šiek tiek senstelėjęs XX a. avangardas. Bet jei avangardą suprasime ne tiek kaip substancinį turinį, o kaip santykį su savojo laiko kūrybos kontekstu, tuomet egzistencinės–metafizinės ar postmodernistiškai žaidžiančios poezijos fone G. Norvilo poezija, aktyvuojanti instinktus, pirmapradę barbarišką energiją ir nukreipianti ją maištui, socialiniam veiksmui, yra iš tiesų avangardiška. Čia kuriamas apverstas pasaulis, trikdoma logika, dekonstruojamas kalbantysis, galintis būti bet kuo ir transliuoti vaizdus iš įvairių perspektyvų. „Haliucinacinė nuošalė“ tampa vienintele „sveiko proto“ vieta, iš kurios veriasi nepatogios tiesos apie šiandieninį pasaulį, kuriame žmogus tėra technologijų tęsinys, mechanizmas, kūnas, organika, kirminas – „turinys klaikios amžinybės“. Niūroki vaizdeliai, bet būtini, prisimenant kad ir eilėraščio „Privatūs laimės baseinai“ gyventojus–gyvius. „Poezija turi pastatyti į kampą arba į vartus, kurie per visą horizontą, atimti paskutinę viltį, – tik tada pradedi gyventi neatsispirdamas į iliuzijas – – –“, – skelbia 17–asis punktas „iš nulinių buvimų“ (p. 76). Tai sociali, maištinga ir, manykime, veiksminga knyga, nes parašyta ir padaryta kūrybiškai ir talentingai.
Iš panašios „nuošalės“, bet postmodernistine stilistika sukurtas Arūno Sprauniaus eilėraščių rinkinys „Siaubingai herojiškai“. Tiksliau, „nuošalė“ čia likusi už teksto, o į mus byloja postindustrinės visuomenės vartotojas: reklamų, šūkių, šou, instrukcijų ir kitokių banalybių industrijų adresatas ir adresantas tuo pačiu metu. Tai ironiškai komiški tekstai–absurdeskos, kur makaronėjančia kalba visu gražumu skleidžiasi vartotojiško gyvenimo nesąmonės ir totali beprasmybė.
Antilyrinės tradicijos punktyrą baigiu linksmiausia ir žaismingiausia knyga – Artūro Valionio „Apytiksliai trys“. Jos autorius knygos anotacijoje smagiai rašo: „Tai kalbos ir tostai įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinė, ironiškai romantiška lyrika (viltis įskaičiuota), tradicinis postmodernizmas.“ Šiuose tekstuose nepiktai šaipomasi, perkuriamos kultūros tekstų situacijos, parodijuojamas literatūriškumas, romantinės klišės, žaidžiama kalba, nevengiama svetimžodžių, žargono, barbarizmų, slengo – sukuriamas smagus ekspromtu rašomos šiuolaikinės šnekamosios poezijos įspūdis.
Kitokiam – sakralaus, pranašaujančio žodžio – lygmeniui atstovauja Vlado Braziūno rinkinio „Fontes amoris“ eilėraščiai. Jie išsiskiria kalbos energija, pabrėžtu fonetiniu žodžio kūnu; tvirtos struktūros ketureiliuose (neretai soneto formos) dominuoja priebalsiniai, apsunkinti sąskambiai, komplikuotas ritmas. Pastebima tendencija poetinę aurą turinčius įvaizdžius suprozinti, pabrėžti ne jų simboliškumą, o pirmapradį daiktiškumą. Iš ankstesnių rinkinių atpažįstame melancholišką, lemties siužetams paklūstantį eilėraščių subjektą, archajinį pasaulėvaizdį, laiką, virtusį erdve (laiką ir lauką, atmintyje virstančius vieniu, yra gražiai sugretinusi Viktorija Daujotytė savo knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“).
Apie šio vienio jauseną, apie autentišką, orų žmogaus buvimą prigimtoje savo erdvėje, kartų kartas atmenančiuose namuose, kartu su medžiais, augalais, paukščiais – visais gyvais padarais, rakandais, mintyse tebesančiais artimaisiais yra V. Daujotės poezijos knyga „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“. Parašyta žemaitiškai (Varnių tarme) ir lietuviškai. Ši netikėta knyga kiek primena Marcelijaus Martinaičio memuarinės eseistikos knygą „Mes gyvenome“. Liudydamos savos kultūros tradicijos laiduojamą gyvenimo sakralumą, vertę ir prasmę, jos kontrasto principu pritraukia Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“, bene geriausią kūrinį šiuolaikinės emigracijos tema. Kiek žūtbūtinių pastangų pjesės herojai deda norėdami prigyti svetimoje aplinkoje, kabindamiesi į naują gyvenimą, keisdami save pagal kitos visuomenės papročius, bet viskas galop baigiasi neįgyvendintų ambicijų kartėliu, tuščiai einančio gyvenimo jausena, beprasmybe. Aktuali, talentingai parašyta pjesė (Oskaro Koršunovo taip ir pastatyta – bilietą į spektaklį reikia pirkti bent prieš tris mėnesius).
Paminėsiu dar keletą dėmesį atkreipusių knygų: Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos rinkinys „Greitaeigis Laiko liftas“ pirmiausia įsiminė dėl poetinio pasakojimo principo: žodžius skaidyti į skiemenis ir taip formuoti atsitiktiniu fonetiniu panašumu grindžiamą pasakojimą nėra nauja, bet šioje knygoje tai daroma pabrėžtai intensyviai. Šalia atsiduria įvairių kontekstų, erdvių ir laikų kultūrų fragmentai, kartais susidėstantys į prasmingą tekstą, o kartais įdomūs tik dėl paties junglumo galimybės. Toks ir kitoks (poli)lingvizmas lietuvių poezijoje populiarėja ir jau yra sulaukęs kalbininko Skirmanto Valento dėmesio: 2012–ųjų pabaigoje pasirodė jo monografija „Kalbos stigmos poezijoje: (Pro)nomen“. Ankstesnėje knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika“ jis rėmėsi V. Braziūno ir Sigito Gedos poezija, naujoje, be šių poetų, pasitelkiama dar ir A. Marčėno, S. Parulskio, Almio Grybausko kūryba. Autoriaus dėmesio centre – bendrieji poezijos reiškiniai: polilingvizmas, poetinė mitologija, poetinės morfemos ir fonemos logika. Daugeliu atvejų kaip tik jie sudaro analizuojamų tekstų poetiškumo šerdį. S. Valentas turi pavydėtiną sugebėjimą apie sudėtingus dalykus rašyti įdomiai, vaizdžiai, suprantamai („Opozicijos eilėraštyje „veikia“ tarsi „greitintuvas“ <…>“, p. 23). Antai polilingvizmo reiškinį poezijoje jis palygina su Biblijoje aprašytu Sekminių stebuklu, o poetinę rekonstrukciją, laiko, raidos aspektus aprašo pasitelkdamas Babelės bokšto situaciją. Lietuvių poezijai ir ypač tai jos daliai, kuri suka konkrečiosios (akustinės ir grafinės) raiškos link (o tokia tendencija šiuo metu labai suaktyvėjusi), S. Valento tarpdalykinės monografijos, kur susitinka „poezijos gramatika ir gramatikos poezija“, yra itin reikšmingos.
Literatūros kritikai praeiti metai buvo ne visai eiliniai ne tik dėl pasirodžiusių gerų knygų. Keletą bent suminėsiu: V. Daujotytės monografija „Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus“ ir esė tekstų knyga „Laisvojo mąstymo properšos“; Maironio jubiliejiniais metais išleista Brigitos Speičytės monografija „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“, atnaujinanti poeto kūrybos recepciją; Ramunės Bleizgienės monografija „Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, kurioje kūrybiškai jungiasi tekstų ir socialinės praktikos tyrimai. Neeiliniai 2012 metai jau vien dėl to, kad atsirado kritikams skirta Vytauto Kubiliaus premija (steigėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pirmuoju premijos laureatu tapo Valdemaras Kukulas; šiuo metu jau išleista ir jo kritikos tekstų knyga „Vertybių apžvalgos ratas“.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Literatūra ant debesies
2013 m. Nr. 3
Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu – dėl to jų suvokimas niekaip nenukenčia. Nėra į ką gilintis – viskas išlyginta, nepalikta jokių prasmės duobių ar kalnų. Skaitydamas neįklimpsti į jokius metaforų akivarus. Ir žodis veikia tiek, kiek reikia – kaip informacijos perteikimo priemonė, be poetinių intonacijų ir be magiškos galios. Tekstas vis laisvesnis, skaidresnis, paprastesnis. Tai išsilaisvinusi literatūra – be nuovargio, be prakaito ir be sunkios praeities. Tačiau tai lyg koks maistas be ląstelienos ir be natūralių, stiprių elementų.
Pagaliau daromės vakarietiški iš esmės, nes vartojame tuos pačius masinės gamybos produktus. Jau ir patys esame lyg genetiškai modifikuoti, pritaikyti globaliam pasauliui.
O buvo taip: kažkada atvykęs į Čikagą iš vargstančios posovietinės Lietuvos buvau priblokštas maisto įvairovės ir jo prekinės išvaizdos. Koks didžiulis pasirinkimas, ir kaip viskas puikiai supakuota, kaip gražu, patrauklu, net akys raibsta.
Prisimenu, nusipirkau ten pirmosiomis dienomis tokių akį traukiančių bandelių su džemo įdaru. Minkštos, putlios bandelės, tarsi pūkas, džemas skaidrus, ryškus, švelnaus skonio. Valgai ir džiaugiesi. Bet paskui kilo keistas jausmas, sumišęs su neaiškia baime: lyg tas produktas būtų netikras. Jo skonis pasirodė įtartinas, stebinantis. Lyg koks sintetinis maistas kosmonautams ar kokiems neįgaliesiems, kurie nežino juodos ruginės duonos skonio. Esu matęs, kaip sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje kai kuriems nenorintiems normaliai valgyti taip sugurkia per piltuvėlį fiziologinio tirpalo viralą: kibirėlis palengva tuštėja, pilvas gražiai pučiasi. Paskui pacientą atriša ir jis eina sau, jau būdamas sotus ir tarsi normaliai pavalgęs. Tada galvodavau, jog tai nebloga racionalizacija: kam gaišti laiką kramtant visokį kietą maistą, kai gali storėti lengvai ir be vargo?
Džiaugiausi ten ir amerikietiškais ledais: kokie jie spalvingi, aromatingi, kokios gražios jų dėžutės. Kai daiktas toks gražus, tai atrodo, kad ir skanus – juk tokia yra komercinės prekybos strategija. Nuostaba apėmė tada, kai pamačiau, kad tie puikieji ledai, palikti dėžutėje ant virtuvės stalo, netirpsta visą dieną! Visą laiką yra tiršti kaip košė. Taigi privaryti kažkokio krakmolo ar kokių kitų tirštiklių. Tada jau pasidarė baugoka valgyti ir tuos ledus. Visai nepanašūs į sovietinius „eskimo“ su tikru grietinės skoniu. Bet jei žmogus netikrus produktus valgo nuo pat gimimo, jis nė nesuvoks, kad gali būti kitokių. Į natūralų maistą jis žvelgs su baime ir neprisilies, kaip sakoma Dzūkijoje, nei prie uogų, nei prie grybų. Tegul tuo miškų siaubu minta indėnai ir kiti laukiniai.
Šie prisiminimai ir nekasdieniški apmąstymai apie maistą iškilo skaitant vieną naują mūsų prozininko knygą. Romanas toks purus, toks lengvas, supakuotas vieno kąsnio porcijomis, maždaug žurnalistinių standartų skyriais, kaip kad būna pakuojamas maistas mūsų prekyboje. Kiekvienam kąsniui ar kokiam cukraus šaukšteliui – atskira pakuotė. Parsineši į namus daug mažų pakelių ir gamini šiukšlių kalnus. Moki pinigus gaudamas, moki ir atsikratydamas, teršdamas.
Bet patogu, nes kažkas tavimi pasirūpino: gauni jau ne tik sukramtytą, bet ir beveik suvirškintą produktą, tau telieka jį sumaumoti, susistumti į vidų ir laukti kito gaminio. Šiandien problema – ne produktų stygius, bet apetito stoka. Todėl visas maistas – ir sielai, ir kūnui – turi būti labai švelnus, malonus, kad galėtum be vargo ryti daug ir kad po to nekiltų jokių komplikacijų.
Literatūroje taip pat neturi būti tikrų, gyvenimą primenančių problemų, reikia tik tų problemų imitacijos, gražiai papasakotų gyvenimo dramų, kurias bet kada galėtum išjungti ir palikti debesų saugyklose. Juk namuose dėl daiktų pertekliaus nebėra vietos, o dažnas net ir namų neturi. Kur vyksta toks intensyvus produkcijos vartojimas, kur viskas taip greitai keičiasi, nelieka nieko pastovaus ir nebėra jokios nuosavybės, į kurią būtų galima patikimai atsiremti. Komerciniame pasaulyje viskas teka, čia nieko nėra amžino, čia amžinas tik pats vartojimo procesas.
Taigi tas naujas tekstas, perskaitytas per pusdienį, buvo lengvas kaip šlapia daktarinė dešra, lyg privarytas kokio krakmolo. Gurkt ir nurijau nepajutęs didelio skirtumo tarp kitų panašių produktų. Bet pakuotė graži, įspūdinga. Nes svarbiausia šiandien mūsų pramonėje – prekinė išvaizda ir gamintojo vardas. Turinys nesiskiria, bet bala nematė to turinio. Kam rūpi, ko tas vartotojas prisikimš į pilvą ar į galvą. Svarbiausia, kad suvartotų tai, kas padaryta. Nes juk ir knygoms galiojimo laikas šiais laikais ribotas, jos taip pat greitai genda arba atsilieka nuo naujausių technologijų, kaip ir maistas ar skaitmeninių technologijų produktai. Pasibaigus galiojimo laikui, knyga yra nefunkcionali.
Prieš man atvykstant į išsvajotą Ameriką draugas iš ten parašė laišką: čia yra šimto rūšių dešros! Ir patikėjau, ir apsidžiaugiau: laisvame pasaulyje taip ir turi būti – įvairovė ir pasirinkimas. Tačiau kokia gali būti laisvė ten, kur viešpatauja kapitalas? Paskui pats pamačiau: taip, tų dešrų tikrai daug, šimtai etikečių, bet šitas stuff, jų kamšalas – tai tas pats! Ir dešros gamintojo, ir knygos kūrėjo unikalumas šiame pasaulyje – modernistinė atgyvena, nenaudinga komercinės apyvartos procesui. Tai tiesiog ekonomiškai nerentabilu. Originalūs kūriniai nepritaikomi masėms – tai kokia iš jų nauda? Atrodo, kad pagaliau tai ima suprasti ir lietuviai, o susigaudyti jiems labai padeda vadybininkai, kurie ir valdo gamybos procesą. Ko nesulygino totalitarizmo ideologija, tą lengvai sulygina komercinis volas. Nes pinigas yra stipresnis už idėją, ir niekas dėl to nesiskundžia, niekas nesispardo.
Nuo kada pas mus prasidėjo tokia lengva, visiems skrandžiams adaptuota literatūra? Matyt, su mūsų tariamu sugrįžimu į Europą. Po sovietinio ledynmečio nebenorime nieko sunkaus ir kieto, o gal ir dantų nebeturime.
Pirmieji lengvo literatūrinio maisto kūrėjai, manyčiau, buvo tie populiariausieji, naujosios lietuviškosios savimonės reiškėjai. Antai Ričardas Gavelis, sudrebinęs mūsų pasaulį savo kūrinių griaunamąja jėga. Koks psichologiškai tikras ir dramatiškas buvo jo romanas „Jauno žmogaus memuarai“. Man jis įsirėžęs į sąmonę kaip autentiškiausias epochos dokumentas, beveik kaip mano paties asmeninė patirtis. Viskas jame gyva, o ir galiojimas tos knygos dar nepasibaigęs. Paskui buvo sunkiosios artilerijos groteskas „Vilniaus pokeris“. Gremėzdiškas greideris, nugriovęs totalitaristinius ideologinius monstrus, kurių su šlapia dešra ir elegantiškais europasakojimais „nuo debesies“ nebūtum įveikęs. R. Gavelis buvo piktas ir tikras. Bet paskui kažkas jam pasidarė, pradėjo džiazuoti ieškodamas naujos kalbos, lyg ieškotų išėjimo iš kūrybinės aklavietės visokiausiais savižudybės būdais. Tada jo proza pasidarė pernelyg asmeniška, arši, lyg koks sąskaitų su praeitimi suvedinėjimas. Greitai šio autoriaus kūryboje išryškėjo naujo tipo literatūrinis profesionalumas, kuriam atsirasti, manau, padėjo publicistiniai įgūdžiai ir nesveikai suvešėjusios eseistikos fonas. R. Gavelio pasakojimas darėsi vis lengvesnis ir greitesnis, metaforos – skaidresnės ir įspūdingesnės. Kai jau viskas apie mūsų gyvenimą Visatos skylėje buvo išsiaiškinta, kūryba tapo tų pačių groteskinių metaforų kartojimu, nebepasakant nieko naujo, bet vis stiprinant sensacijos ir sensualizmo efektą, auginant groteskiškumą. Tokia literatūra atitrūko nuo psichologiško žmogaus, koks dar gaiveliojosi „memuaruose“, ir pakilo į efemeriškus universaliųjų parabolių debesis, iš kur bauginantys vaizdiniai, ideologizuotos sąmonės fantomai švietė toli ir matėsi visiems. O kario gyvenimas šventame Vilniaus mieste – tai jau visiškas literatūrinis profesionalumas. Paskutinė R. Gavelio knyga virtuoziškai lengva, tekstas skaitomas lengvai, tarsi bėgant, skyriai sudalinti gerai apskaičiuotais minties kąsniais. Gera knyga, aiški ir lengva kaip korys. Tik medaus nėra, nes tas korys yra tiesiog racionalistinė schema, jis tuščias, išgrynintas, išdžiovintas.
Panašus buvo ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis kelias, jaunos, neramios ir aistringos sielos sprogimas monotoniškame lietuvių literatūros pasaulyje. Estetika, plastika, painiausia jausmų ir kompleksų psichologija pirmose novelėse, aistrų ir egocentrizmo audros erotiškų raganų romanuose – tai kaip kokios psichoanalitikų ir archetipų tyrinėtojų džiunglės, kuriose gali įstrigti ir nebeištrūkti, nebegrįžti į sveiko proto pasaulį. Šie tamsūs nepatenkinto geismo romanai ir estetizuotos novelės buvo kaip lipnūs musgaudžiai ar klastingos saulašarės vasaros įkaitintose pelkėse, jos pritraukė daugybę nebrandžių muselių, mokyklinio amžiaus skaitytojų. Kultinė jaunimo autorė, ornamentavusi erosą, egzotiškomis dekoracijomis pasipuošusi pasakotoja su tūkstančiu veidų.
Vėliau tas jaunatviškas aistringas modernizmas išsisėmė, rašytoja pasidarė profesionali, visuomeniška, atliepė į politinio ir kultūrinio gyvenimo realijas, labai praktiškai panaudojo asmeninės piligrimystės patirtis. Beje, geriausios jos knygos ir yra – apie europietiškosios sąmonės susidūrimą su magiškaisiais Himalajais, su jų archajiškomis kultūromis. Tas Himalajų realybės šokas rašytoją tarsi pažadino iš užsitęsusio transo, atgaivino savimonę ir sugrąžino ją į europietišką Lietuvą. Ir prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau prasideda su kiekvienu profesionaliu rašytoju, kai nebelieka jaunatviškos kaitros ir ugnies – visuomeniškai aktualios temos ir lengvas maistas masėms. Leidykloms pradedama teikti kažkokia tarsi literatūra, kažkoks tarsi meninis placebas. Kažkas tokio, kas patraukia mases intelektualine egzotika ir sensualizmo efektais, dar kokiomis nors aktualijomis, kurios šiaip galėtų būti įrašytos į publicistikos tekstus. Romaną apie drugelius buvo galima publikuoti dalimis „Lietuvos ryto“ prieduose ar kokiame nors blizgančiame moterų žurnale. Tai geri, profesionalūs romanai, bet jau su krakmolu ir tirštikliais. Iš jų net filmą galima padaryti – tai dar didesnis literatūros laimėjimas, dar ryškesnis meno žingsnis į mases.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės tekstuose vis dėlto išliko ryškios kūrėjų asmenybės, tai buvo rašytojai iš didžiųjų raidžių, didelės raidės ir stiprios asmenybės. Ne jie kalti, kad jaunatviškos aistros, meilės ir neapykantos ugnys, maitinančios literatūrą, anksčiau ar vėliau išblėsta.
Bet dabar dėl to asmenybės išnykimo mūsų literatūriniame gyvenime – jokios problemos. Nėra ir nereikia. Skaitai kokį naują romaną net negalvodamas apie jame atsispindinčią asmenybę, nes jame jos nebėra. Juk asmenybė – tik lingvistinė ir mentalinė konstrukcija. Literatūroje nebėra žmogiškumo substancijos, tik krakmolas ir tirštikliai. Negi virtoje dešroje ieškotume jos gamintojų asmeniškumo ženklų? Nesąmonė kažkokia.
Bet būna ir labai keistų reiškinių. Kai autorius yra jau garbingų metų ir tikras literatūros profesionalas, bet rašo taip, lyg rašytų pirmą kartą ir lyg rašydamas matytų gyvą žmogų, o ne nurašinėtų istorijas iš televizijos ekrano ar kokių priplėkusių istorinių archyvų. Turiu omenyje Romualdo Granausko 2012 metų apysaką „Metuose“ „Nepamatytoji“. Ji man, nykiam anachronistui, yra geriausias metų kūrinys, sugrąžinęs tikros literatūros pojūtį. Tokiu mano požiūriu stebisi net „tradicinių literatūros vertybių“ išpažinėjai, bet man nerūpi. Aš knygas skaitau sau, o ne jiems ir ne visuomenei. Taigi šis autorius net apie seniausius laikus sugeba parašyti taip, lyg jie gyventų giliausioje jo atmintyje. Juk literatūroje tikri dalykai visada gyvi. Bet kai pats literatas nebeturi gyvybės, kas jam bepadės? Tada jis ima kapstytis kaip tas Vydūno Vysuomis po istorijos kapinynus.
Juk mūsų literatūra šiandien įgyja ir nekrofilinių požymių – įsitaisę šalia istorikų ir archeologų rašytojai rausiasi po archyvus ir minta pelėsiais bei praėjusios epochos žmonių tragedijomis – nes jie gyvena ES kultūriniame establišmente ir patys jau jokių tragedijų nebepatiria. Jie pernelyg ciniški, kad patirtų. Briuselio kopūstai mus maitina ir saugo. Čia nebegali būti gyvo skausmo ir tikrų tragedijų. O jei tokių ir pasitaiko, jos tuojau pat komerciškai suvartojamos – televizijoje, o iš paskos pripuola ir literatai. Vargas literatūrai, kai meninį įkvėpimą keičia empirinis šliaužiojimas sutrūnijusios spaudos puslapiais, ieškant ten visokių antikvarinių įdomybių.
Man nepatinka rašytojų spekuliavimas istorija, tai manęs neįkvepia. Daug mieliau skaitau tikrų istorikų veikalus ir apskritai dokumentinę literatūrą, ja galiu tikėti. O beletristas istorinę medžiagą sušlamščia ir suvartoja, jis kuria iš jos personalinę fikciją, pateikia skaitytojui kažkokią nusavintą, privatizuotą realybės atplaišą. Manau, santykis su istorija – tai ir etiškumo problema. Kai kurios praėjusios epochos tragedijos yra tokios baisios (genocidas, holokaustas), kad jos nesuvokiamos protu ir negali būti paverstos priemone grožinei literatūrai kurti. Tos tragedijos buvo tikros ir apie jas reikia kalbėti tikra kalba, o ne spekuliuoti žmonių jautrumu. Praeities nelaimių pavertimas menu yra amoralus. Ir tai ne meninė aktualizacija – tai tiesiog spekuliacija. Kyla įtarimas, kad pasikeitus aplinkybėms tie žmonės parašytų apie mus ir apie save visai kitaip. Šiuolaikine literatūra, kaip ir reklama, negalima tikėti. Pirma reikia palaukti, kol autoriai numirs, ir tada žiūrėti: ar po jų kas nors liko?
Man priimtinesnis sąmoningas rašytojo moralinis santykis su pasauliu, jo sąžinė, savigarba ir atsakomybės jausmas. Ne viskas paverčiama menine tiesa be žalos egzistencinei tiesai. Ar ne todėl Vanda Juknaitė, susidūrusi su realiomis gyvenimo tragedijomis, nutraukė savo kūrybinės saviraiškos kelią ir prabilo apie mažą žmogų tiesiogine eseistine ir publicistine kalba? Rašytoja tiesiog išsižadėjo savęs ir tarsi padovanojo savo kalbą tiems mažiems žmonėms, kurie patys visuomenei papasakoti apie save negalėjo. Yra kažkas stipriau žmoguje už meninės saviraiškos poreikį, ir ta žmogaus sritis jau siejasi su kažkuo, kas priklauso šventumo ir metafizikos sritims, iš kur į žmogų ir ateina moralinis jausmas ir sąžinės balsas.
Bet šiandien mūsų literatūra metafizinio jausmo neturi, ji egzistuoja vienmatėje plokštumoje: ji veša tarsi daugiastiebis vijoklis, tas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari’o aprašytas šakniastiebis rhisome, skleidžiasi socialinėje, prekybinėje, turistinėje, kulinarinėje ir panašiose aplinkose. Lietuvių literatūra šiandien išlyginta ir numelioruota: tai lygus monotoniškas peizažas, jame visur driekiasi greitkeliai ir skrieja lengvos mašinos. Labai patogu gyventi plokštumoje, žaisminga ir paprasta – čia nėra nei kalnų, nei pakalnių, nei viršūnių, nei bedugnių. Nėra nei labai gerų, nei labai blogų knygų – ar kas nors galėtų tokias nurodyti? Viskas standartiška, unifikuota, pritaikyta, tik etiketės skiriasi. Šimtai dešrų, kaip ir Amerikoje, šimtai knygų, dažniausiai amerikietiškų. Bet jos padeda gyventi, o protavimas gyvenimą žudo. Kai kultūra sintetinė, anksčiau ar vėliau ir žmogus pasidarys sintetiškas, genetiškai modifikuotas, tada jau tikrai jokių nesveikų problemų nebebus. Kai nėra individualybės, nėra ir rūpesčio.
O ir kam jų reikia? Labai blogų knygų niekas nepirktų, o labai geros užkimštų leidybos ir prekybos procesą. Jei turėtum kokią labai gerą knygą, galėtum ilgai su ja gyventi – užsimiršdamas, kur gyveni. Pilietinė vartotojo pareiga – pirkti naujas knygas. Poetu (skaitytoju) gali ir nebūti, bet pirkėju būti – privalai!
Dar labai svarbu – kad skaitančiosios masės neturėtų jokių vertės kriterijų. Geriausia – kad skaitytojas ir proto neturėtų. Kam jo reikia, kai yra tokia reklama! Rašytojas irgi galėtų sugeneruoti savo tekstus atitinkamomis kompiuterio programomis – jeigu tik turėtų proto jomis naudotis. O leidyklų redaktoriai jau suteiktų mašinos padarytam tekstui reikiamą prekinę formą: kuo daugiau keistenybių ir prasmės trūkumo, tuo daugiau intrigos. Kyla įtarimas, kad kai kurios, ypač verstinės, knygos kaip tik taip ir padarytos. Kažkada tiesiog žaisdamas buvau pasidaręs tokių programiškai „postmodernistiniu teksto generatoriumi“ sukompiliuotų tekstų. Net norėjau juos pateikti kaip mokslines publikacijas, mat jie atitiko visus techninius tokių publikacijų reikalavimus, kuriuos sugalvojo tiksliųjų mokslų atstovai, vadovaujantys mūsų akademiniam pasauliui. Svarbiausia – įmantrus pavadinimas ir platus citavimo bei šaltinių indeksas.
Ir dar – kad visi literatūros kritikai būtų nutildyti. Jie ir yra nutildomi, nes neturi iš ko gyventi. Bet tai teisinga – už ką jiems mokėti pinigus: negi už tai, kad vis niurzga ir keikia pozityvius naujosios kultūros procesus? Pinigus reikia atiduoti autoriams, o pačius lojaliausius dar paskatinti premijomis.
Dar yra jaunųjų kūryba, pirmosios knygos. Jos dažniausiai geros, naiviai tikros, dar ne taip sugadintos profesionalumo. Jose esama natūralios energijos. Bet tai dar nebrandi ir pakrikusi literatūra, nes jauni autoriai neskiria jiems svarbių subjektyvių išgyvenimų nuo objektyvių estetinių vertybių, iki kurių ne taip lengva prisikasti, nes jos paslėptos giliausiose archetipų saugyklose. Numelioruotų vertybių pasaulyje galima gyvenimą pragyventi ir nesuvokti, kad kažkur giliai yra kažkokios giliosios tėkmės, galingi arteziniai vandenys, ir kad virš mūsų dar yra dangus, kaip didžioji nežinomybė, kuri laukia mūsų visų. Nė vienas nepaliks šioje plokštumoje amžinai, tai tik pereinamoji realybė, virsmo vieta, tranzitinis pasaulis.
Bet apie tai naujausios knygos nieko neberašo, nes mūsų akyse gimstantis kultūros vartotojas yra amžinas ir nemirtingas, jam niekas nebaisu.
Vytautas Martinkus. Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios
2013 m. Nr. 3
Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Tautinė literatūra. Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekieno literatūra. Užsimerkiame – „nematome“ lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros „kaip visur“ savastis.
Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – „masinės“ – literatūros.
Tiesa, toksai vertinimų ir nuomonių poliariškumas yra santykinis. Ne visa skaitytojams neįtinkančių autorių kūryba laikytina tikrai vertinga, tikrai elitine. Ir atvirkščiai. Sudėtinga, daugiamatė literatūra vertinama tik už tam tikrą jos reikšmių sluoksnį. Kartais – vos už vieną. Dažnai – paviršinį. Niekas nežino ar nenori žinoti, koks minimalus tokių sluoksnių skaičius būtinas geram literatūros kūriniui, padeda jam įgyti estezės galią. Literatūra vadiname etinius, psichologinius, sociologinius, politinius ir kitus, kokius tik norime prasimanę, rašinius.
Galbūt tai nėra labai nauja, atvirkščiai, gal visiškai nėra nauja, tačiau padeda suprasti, kodėl gyventi literatūra, svarstyti jos klausimus yra kasdienė provokacija – literatūros reikšmės „išsprūsta“, vis tenka klausti savęs ir kitų, kokia jinai yra, ta pati ar jau visai kitokia, kokios vertybės ją maitino ar tebemaitina. Sakyčiau, išsivaikštome pačių nusitiestais keliais.
Ar pavyktų vienytis (dėl jos) išsivaikštant?
Matyt, galima. Kiekvienas, kaip ir visais laikais, turėtų „nekelti girnų“, giliau suprasti, aiškintis, pajausti kažką, kas vadinama literatūros savastimi, konkretaus kūrinio individualumu, jo estetiškumu ir pan.
Kalbėtis apie tai dar sunkiau nei apie literatūrą jos prigimties ar istorinės kultūrinės paskirties klausimais. Vėlgi – netikima, kad galima susitarti. Estetiškumas visada buvo miglota ir daug ginčų kelianti žmogaus patirtis, o šiandien dėl jo kaip niekada nesutariama. Ne vienam atrodo, kad ir kalbėti apie estetikos problemas yra nei moksliška, nei išmintinga, nei prasminga. Tarsi esame išsigandę visko, kas mums daro poveikį, turi galios, kas nėra tik mūsų pačių susitarimai, gera valia. Nesu linkęs demonizuoti jokių poveikių, nenorėčiau vengti tradicinių jų įvardijimų, turėčiau nebent priminti, kad estetinę kūrinio galią sunku apibrėžti, ji, kaip ir bet kuri galia, anot Michelio Foucault, linkusi slėptis. Tai tikrai juoda katė tamsiame kambaryje. Tačiau jinai tikrai yra, ir kai kuriems kritikams vis dėlto pavyksta ją jei ne pagauti, tai bent pajausti ir nurodyti jos vietą kitiems.
Manau, mūsų tautinės literatūros statusas jau yra istoriškai pripažintas. Jo pamatas – lietuvių kalba, etninė žemė, kraštovaizdis, tautosaka, pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Kodėl juo abejojame?
Paradoksalu, tačiau dabartinės literatūros vertė vis dažniau svarstoma be sąsajų su įvardytomis pamatinėmis jos vertybėmis, be kurių ji negalėjo atsirasti ir šiandien negalėtų gyvuoti. Juk literatūros kūrinys gyvuoja tik kaip tam tikros kultūrinės, mūsų atveju – etnokultūrinės struktūros arba sistemos dalis. Kaip sąsaja su dieviškaisiais (ar kitaip įvardytais) pradais. Be ko ji apskritai negali būti. Man regis, tai visada, o šiandien ypač aktualu. Būtina aiškintis, diskutuoti, susitarti visais paraliteratūriniais, hiperliteratūriniais ar tiesiog filosofiniais literatūros (gyvybės) klausimais. Per pastarąjį dešimtmetį tame pradiniame tautinės literatūros vertybių pasaulyje, kurį turiu galvoje, kai kas pasikeitė ne vien į gerąją pusę.
Mūsų kultūros horizonte šios vertybės vis rečiau bepastebimos ar tampa beveik neįžiūrimos, o pasmarkėjo, net sunuožmėjo Europos ir globaliųjų vertybių ataka. Be abejo, tai nėra nelaukta. Net nežinau, kiek šimtmečių, o nuo XIII a. tikrai esame labai panašiame kultūros įtampų lauke. Atskirti, pasirinkti, apginti tai, kas sava arba gali būti sava kaimyno ar svečio mąstymui, tikėjimui, gyvenimo reikšmių ir prasmių pasauliui, mūsų tautai ne vieną amžių teko Europos ir Azijos karuose. Griūvant Rusijos imperijai atkurta lietuvių valstybė atsidūrė viso pasaulio kultūrų sąvartose. Tapo sunkiau.
Menu XX amžių kaip ne itin protingą, ne itin laimingą, užtat labai tragišką pasaulinių utopinių, „grynųjų“ vertybių medžiotojų amžių. Siekiai ką nors iš kultūros paimti, atimti, perdalyti buvo siejami su visuotiniais gražaus rytojaus, naujo žmogaus, naujo pasaulio idealais. Kas iš to išėjo, baisu prisiminti. Vertybių pasaulyje sugriauta buvo daugiau nei sukurta. XXI amžius neatsilieka nuo ankstyvesniojo. Dvynių dangoraižių griūtis, man regis, labai simboliška. Griauti tebėra lengviau nei statyti. Sunku net patikėti, kad taip lengvai ir greitai trupa, griūva, nyksta, atrodo, tokios tvirtos tradicinio tikėjimo ar tradicinės šeimos šventovės, etinės mūsų gyvenimo sargybos, patriotinė atspara, tautinio tapatumo stuburas.
Ne išimtis ir lietuvių literatūra. Jos tautinėmis versmėmis ir ypač tautinėmis perspektyvomis tenka vis dažniau suabejoti. Ir ginti jas. Ar istorinės jos versmės – ypač kalba, ne mažiau – etninė pasaulėvoka ir pasaulėjauta, tebėra pajėgios atlaikyti jas puolančias jėgas – ir atvirai puolančias, ir slaptomis (klastingai, nes labai „ramiai“) naikinančias? Laisvosios rinkos šalininkai vartoja „švelnesnes“ sąvokas: anot jų, vyksta ne tautinių galių naikinimas, tai – ne jų išlikimas arba išnykimas, o tik konkurencija. Neva visa, ko Lietuvai reikia, tai tik gerų darbo arba verslo sąlygų. Ar tokiame homo economicus vertybių pasaulyje esama ir kažin ar gali atsirasti vietos lietuvių literatūrai? Akivaizdu – jos nereikia. Tačiau juk toks kelias nėra vienintelis. kodėl lenkiame galvą prieš šį, o ne kitą, žmogui artimesnį, vertingesnį pasaulį? Kodėl užmirštame humanistikos abėcėlę?
Jau senokai sakome, kad esame atviri – globalios Lietuvos piliečiai, kurie tiki – mums pavyks išsaugoti savo kalbą ir etninę kultūrą, be kurios neliktų ir savos ateities. Ar tikrai pavyks? Ar ištversime? Ar nėra kito, taip pat šiuolaikiško, kelio? Ar globali šoko terapija, kurią išgyvename per dvidešimt metų, tikrai neturi alternatyvos? Gal turime minėti ne Maironio ar Kristijono Donelaičio jubiliejus – remtis tik lietuviškos kalbos genais mūsų literatūroje, gal reikia grimzti į gilesnes kultūros sietuvas, senesnius amžius, kai raštija mūsų krašte kilo kitų kalbų formomis, minėti kitokias, archetipais vadintinų senosios baltų, aisčių ir pan. kultūros reiškinių, sukaktis? Tačiau tam būtina gyva istorinė sąmonė.
Kas galėtų mums šiandien papasakoti aktualią, prasmingą Lietuvos istoriją – kaip mažai tautai išsaugoti savo tapatumą, neištirpti, nebūti paaukota didelei? Gal kas ją jau rašo? Negirdėjau, nors ir su pavydu seku naujausius kultūros istorikų darbus. Jų daugėja, bet gal vis dar ne tie jų darbai, nes matau, kaip „estetiškai“ gali būti griaunama mūsų ateitis – tai, kas dar turi būti. Ir deja, jau buvo, deja, jau yra (anot Koheleto). Tiesa, Algimantas Bučys, pernai išleidęs „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir jos chrestomatiją“, rodo istorikams naujojo istorizmo pavyzdį: Lietuvos istoriją galima rašyti ir kaip jos kultūros vienos dalies – literatūros – istoriją.
Neseniai Saulius Spurga „Lietuvos žiniose“ perspėjo: „Kad tauta žengtų globalios Lietuvos keliu, turi įvykti tautinės sąmonės lūžis. Tai skausmingas procesas – dauguma jį įvertins kaip griūtį, kaip katastrofą. Globali Lietuva tam tikru požiūriu yra kita šalis nei ta, kurią mylėjo Justinas Marcinkevičius. Tačiau gyvenimas negailestingas – mes galime neįsileisti svetimų vertybių ar užsieniečių, bet gali atsitikti taip, kad nebebus ką saugoti ir ką ginti, nes daugeliui lietuvių tai taps nepatrauklu“*.
Taip, kas pasensta – miršta. Tačiau pagalvokime apie nauja: lietuviai „nenori“ Lietuvos be svetimų vertybių ir užsieniečių, nes tokia ji jiems „nepatraukli“. Sakyčiau, apokaliptinis vaizdas. Nenorėčiau pripažinti jo tikrovišku. Nesakau, kad niekas neturi teisės būti globaliais optimistais ar realistais ir barti tų, kurie liūdi prie etnokultūrinio medžio su apkapotomis šaknimis. Nesu katastrofininkas, ES siekiui būti skirtingiems, bet vieningiems pritariu. Tačiau negaliu neišgirsti tikro mūsų katastrofininko – Arvydo Šliogerio balso. Jo poetinis simbolinis Lietuvos kaip vandens lašo, nukritusio ant įkaitintos geležies, įvaizdis yra puiki ir ironiška globalios Lietuvos kritika. Tačiau įvaizdis ar metafora savaime nieko nepakeičia, nebent uždegtų veikimo aistrą, padėtų jei ne kovoti, tai susitarti.
Déjà vu! Abu jie – katastrofininkas ir globalus lietuvis – man primena jau prieš dvidešimt metų Milano Kunderos pasakytą mintį apie lietuvių kalbos ir poezijos grožį, jų „ritminę anžambemano tėkmę“, kuri, anot M. Kunderos, gana greitai, deja, išnyks, nes „visos mažos tautos turės susitaikyti su skaudžia tikrove, jog jos išnyks vienos pirmųjų“. Visi trys primena, kad neturime teisės nieko neveikti ten, kur ką nors išmanome ir už ką atsakome pirmiausia patys.
Ką vis dėlto reiškia mūsų literatūra šio apokaliptinio vaizdo – tegul kaip tragiškos vizijos – akivaizdoje? Iš kur (kas) tie „daugelis“, kurie iš pradžių pasakys, kad jiems nepatrauklūs K. Donelaitis, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Maironis, Justinas Marcinkevičius, o vėliau – ir Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Vanda Juknaitė ir visi kiti? Bet juk jokio aukso amžiaus, ir ypač kaip globali Lietuva, tikrai nebus. Daug kartų istorija tai (į)parodė. Ką turi suvokti pati lietuvių literatūra, kad ji tinkamai sergėtų savo pamatus ir išliktų (savimi)? Ką žinome apie jos stiprybes ir silpnybes? Kaip jai susivienyti su kitais aukštųjų dvasinių vertybių advokatais, sargybiniais, gynėjais ir, aišku, kūrėjais?
Atsakymų į šiuos ar į kitus panašius klausimus galėtų rastis labai individualių. Rašytojams, mano galva, tinkamiausias atsakymas yra vienas – vertingos jų knygos. Literatūros kūriniai, kurių estetika grindžiama lietuvių etnokultūros vertybėmis. Jų sąšaukos su tuo, kas vertingo jau klasikų sukurta. Neįtikėtina, kad lietuviams tai būtų nepatrauklu.
Jonas Balčius. Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?
2013 m. Nr. 2
Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?
Tiesą sakant, kai įvairiomis progomis pabandai suformuluoti ir iškelti į dienos šviesą mintį, pavyzdžiui, kad lietuvių tauta, kaip etnosas, iš tikrųjų yra unikali jau vien dėl to, jog per visą savo istoriją ji niekada taip „iki galo“ ir netapo nei tikra valstybe, nei tikra, europietiško pavyzdžio visuomene, iš karto susiduri su nieko nenorinčių suprasti klausytojų nuostaba – audringa emocine reakcija, kuri pasireiškia ir kaip visiškas nesusigaudymas, apie ką čia kalbama, ir su nepaprastu priešiškumu, vaidingumu, apriorišku, absoliučiu nenoru nieko nei girdėti, nei suprasti apie tai. Ir tai man visada pasitarnauja kaip nenuneigiama prielaida, argumentas, kad ši tauta, deja, taip ir neišlindo iš savo mitologinės praeities – emocinių, mitinių ir mistinių imperatyvų, grindžiamų anaiptol ne logika ir faktais, o bet kokį – net ir musulmoniškąjį – fanatizmą pranokstančiu užsispyrimu. Deja, būtent tokiame, mano čia ką tik įvardytų nuotaikų, nuostatų ir įsitikinimų „fone“ ypač tragiškai ir, pasakyčiau, – netgi beviltiškai atrodo pastarojo dvidešimtmečio lietuvių tautos bei jos išsirinktosios valdžios desperatiškos pastangos sukurti ilgaamžę europinio pavyzdžio Lietuvos valstybę.
Tačiau pradėkime nuo pačių pradžių. Šiuolaikinė etnologija, sociologija, istorija, politologija ir netgi filosofija neneigia ir negali paneigti minties, kad tautos europietiškumas, jos kultūrinis, socialinis ir politinis mentalitetas neatsiranda tuščioje vietoje ir netgi nėra absoliučiai sąlygojamas nei tautos teritorinės, nei geografinės padėties ar klimato. Tai – tik daliniai, nors ir labai reikšmingi veiksniai, prielaidos, apie kurias, beje, taip įtikinamai ir vaizdžiai dar prieškariu, t. y. XX a. pirmoje pusėje, savo „Pedagogikoje“ yra kalbėjęs mūsų filosofas Antanas Maceina, visą šį procesą apibrėždamas pilnutinio tautinės individualybės ugdymo sąvoka.
Vienu iš pamatinių, lemiančių, formuojančių kiekvieno dorovinio individo tautinę ir pilietinę tapatybę veiksnių A. Maceina įvardija būtent istorinį tautos likimą. Ši sąvoka – išskirtinai reikšminga, turinti lemiamos reikšmės ne tiktai šiam tautinės individualybės formavimosi procesui, bet ir jo rezultatui – istorinei tautos dabarčiai.
Jei kada nors tai suprasime ir įsisąmoninsime, suvoksime ir visus savo tiek istorinės, tiek dabartinės politinės bei socialinės sąmonės paklydimus, praradimus, lygiai kaip ir iš šio kartaus suvokimo vienareikšmiškai išplaukiančią dabartinės mūsų tautos bei valstybės slinktį visiško išnykimo link! Ypač tai pasakytina analizuojant kad ir šiuos – 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimus bei jų rezultatus! Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad kas nors šiuos mano samprotavimus bent perskaitys, juo labiau – susimąstys, nes, kaip minėjau, būtent su europinio pavyzdžio piliečių, politinių partijų bendravimo etika bei tradicijomis Lietuva taip pat neturi nieko bendra! Tačiau apie visa tai – kiek vėliau.
Dar kartą grįžkime prie jau ne kartą įvairiomis progomis plačiai nagrinėto klausimo, tapusio ir labai rimta politine, socialine ir pasaulėžiūrine krašto problema: tad kuo gi jau taip ypatinga toji lietuvių tautos ir valstybės istorinė bei socialinė praeitis, kurią filosofas A. Maceina laiko raktu ir į mūsų tautos bei valstybės istorinę ateitį?
Norint atsakyti į šį pagrindinį klausimą, reikia labai trumpai, tačiau kartu ir labai konceptualiai peržvelgti esminius baltų etnoso raidos etapus, vertusius jį tūkstantmečiais tyliai, ramiai egzistuoti pirmapradžių bekraščių miškų ir tyvuliuojančių pelkių apsuptyje. Visa tai, be abejo, negalėjo neturėti įtakos dar tik pradėjusiam formuotis į tautines grupes baltų etnosui, žmonių charakteriui bei vertybinėms orientacijoms. Dėl to pagrįstas mūsų etnologės Marijos Gimbutienės teiginys, kad senieji baltai savo kultūrą, vertybines orientacijas puoselėjo remdamiesi nuostata – gražiai, darniai, dorai sugyventi su gamta ir su savo artimu.
Būtent taip tolimieji mūsų protėviai, sprendžiant pagal išlikusius šios Europos žemyno dalies geografinius etnonimus ir hidronimus, ir gyveno ištisus tūkstantmečius. Teritorijoje nuo Volgos aukštupio (rusų baltistas Vladimiras Toporovas latvių dienraščiui „Diena“ taip pat patvirtino, kad garsiosios rusų upės pavadinimas Volga yra kilęs iš bendrinio baltų kalbų žodžio ilga). Pasirodo, jau tolimieji mūsų protėviai žinojo, kokia tai ilga upė, nors jos žiočių greičiausiai nebuvo pasiekę…
Pietinė ir vakarinė baltų genčių gyvenama teritorija lingvistų ir etnografų tradiciškai apibrėžiama ir įvardijama kaip teritorija, siekianti dabartinį Kijevą pietuose ir Berlyną vakaruose. Didžiosios lenkų upės hidronimas Vysla lengvai iššifruojamas, sugretinus jos dabartinį vardą su baltų kalbos žodžiais vislus, visli, kitaip tariant, – žuvinga.
Žvelgiant į dabartinį šios Europos žemyno dalies žemėlapį, vis dar gausiai „apkaišytą“ prabaltiškais toponimais ir hidronimais – vietovių, upių ir ežerų vardais – negalima, bent jau giliai širdyje, nenusistebėti ir nepabandyti pasiaiškinti, kodėl ir kaip čia atsitiko, kad iš visų šių milijonus kvadratinių kilometrų užimančių teritorijų, kažkada mūsų protėviams tūkstantmečiais priklausiusių, beliko tiktai mažas žemės gabalėlis, droviai ir baikščiai prigludęs prie Baltijos jūros?
Atsakymo į daugelį tokio pobūdžio klausimų tikslinga ieškoti ne vien tik geografinėje, bet ir socialinėje bei politinėje etnoso praeityje. O tai ir reiškia, kad tūkstantmečius trukęs mūsų tolimųjų protėvių glūdėjimas šioje dar žmogaus rankos nepaliestoje Europos žemyno dalyje, kur supo biblinio rojaus laikus menantys pirmapradžiai planetos miškai, pelkės, upės ir ežerai, įspaudė mums, mūsų etniniam charakteriui tokį įspaudą, kad dar ir šiandien negalime būti ir jaustis esą tikri europiečiai. Nes dauguma dabartinės Europos tautų – ypač tai pasakytina apie Vakarų Europos tautas: italus, ispanus, prancūzus, vokiečius ir anglus – įeina į kažkada egzistavusios Romos imperijos vakarinių teritorijų dalį, kurią mes, laikydami juos europiečiais, kaip tik ir tapatiname su Europa. Rytinė buvusios Romos imperijos teritorija tradiciškai priskiriama graikams ir slavams. Tačiau pastarieji ir savo etnogeneze, ir charakteriu, arba būdu, mūsų nežavi, todėl jų visose savo svajonėse apie sotų ir laimingą gyvenimą niekada neprisimename. Kodėl?
Mat lemtingai suskilusi kažkada buvusi vieninga ir galinga Romos imperija rutuliojantis istorijai įgavo skirtingų geopolitinių ir geosocialinių dimensijų, istorikų ir politologų taip ir apibrėžiamų: Bizantija ir Vakarų Europa. Pastaroji, tiesa, daug kartų mėgino politiškai atsikurti ir kaip Merovingų karalystė, ir kaip Šventoji Romos imperija, tačiau ne itin sėkmingai. Turbūt tokiam buvusios Romos imperijos teritoriniam siekiniui galutinai politiškai realizuotis bene labiausiai sutrukdė itin toli pažengusi šių teritorijų feodalizacija ir nevisiška kai kurių Vakarų Europos etnosų, tapusių tautomis, romanizacija.
Rytinėje buvusios Romos imperijos dalyje visi šie procesai vyko nepalyginti sėkmingiau. Centrinė imperijos dalis, apimanti dabartinę Graikiją ir Mažąją Aziją, buvo žymiai labiau helenizuota bei romanizuota. Todėl save šių kraštų (Bizantijos) gyventojai laikė romėjais.
Vis dėlto ir Rytinė, ir Vakarinė buvusios senovės pasaulio supervalstybės, įvardijamos kaip Romos imperija, dalys jos žlugimo metu paveldėjo tai, ką mes ir šiandien įvardijame kaip krikščionybę, suskilusią į Rytų, arba stačiatikių, ir Vakarų, arba katalikų, o nuo XVI a. – dar ir protestantų, tikėjimus. Tai abejonių nekeliantis istorinis ir intelektualinis senosios Romos imperijos paveldas, kartu su graikų ir romėnų raštu, filosofija, skulptūra, tapyba bei architektūra galutinai įtvirtinęs kultūrinį, o ne vien tik etninį žmogaus, kaip vertybių pasaulio „kūrėjo“ ir šio pasaulio „piliečio“, prototipą. Bėda čia tik ta, kad „rytinėse“ buvusios imperijos provincijose sukrikščionintoji šios imperijos galia įgavo vadinamojo orientalistinio despotizmo bruožų, kadangi žymiai labiau helenizuotas ir romanizuotas šių kraštų etnosas ir pačią krikščionybę priėmė kaip vientisą ir nedalomą intelektualinę dorovinę antikinio pasaulio patirtį, grindžiamą Apreiškimu ir graikų bei romėnų filosofija.
Ši visuma, remiantis rytietiškąja valstybės ir visuomenės valdymo tradicija, buvo itin griežtai hierarchizuota ir pavaldi imperatoriui, kaip valstybės ir bažnyčios vadovui.
Vakarinėje Romos imperijos dalyje dėl hunų, germanų, vikingų ir kitų tautų karinių antpuolių, plėšikavimų bei nukariavimų šis procesas gerokai sulėtėjo arba ir visai sustojo. Baltijos kraštai kalaviju ir ugnimi grindžiamos „artimo meilės“ religijos jėgą, karinę galią ir įniršį pajuto tik nuo XII a., kai po nepavykusių Kristaus žemės atkariavimų prasidėjo abiejų teutonų ordinų, žinomų kaip kryžiuočiai ir kalavijuočiai, karinė ekspansija į baltų kraštus. Prūsams, latviams ir lietuviams ši ekspansija, užtrukusi beveik 130 metų, reiškė vos ne tą patį, ką patyrė ikikolumbinės Centrinės Amerikos indėnai – ir nepriklausomybės praradimą, ir niekada iki tol neregėtas, nepatirtas kančias, žudynes bei visos senosios baltų kultūros paminklų sunaikinimą. Kitaip tariant, viskas, ką tūkstantmečius senieji mūsų protėviai laikė savo dorovės pagrindu – gražiai, harmoningai, darniai sugyventi ir su savo artimu, ir su gamta, – buvo paversta velnio išmone ir pagunda – absoliutaus, transcendentinio blogio versme ir priežastimi.
Kaip rodo konkretūs istoriniai pavyzdžiai, tarkime, ir mano jau minėtasis actekų imperijos užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas, analogiškos bet kurio etnoso tradicinių vertybių griūtys, vykstančios dėl svetimųjų invazijos, užkariavimų, visada labai liūdnai baigiasi vertybiškai „išprievartautiems“ etnosams. Ne išimtis ir baltai: prūsai ir latviai ištisiems šimtmečiams prarado teisę į valstybingumą, lietuviai to išvengė, bet irgi tik dėl paskubom sudarytos Didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybinės sąjungos su lenkų karalaite Jadvyga. Lietuva buvo „prišlieta“ prie teritoriškai tuo metu kelis kartus mažesnės karalystės – de facto ir de jure ištisiems šimtmečiams išnyko iš feodalinės Europos savarankiškų valstybių žemėlapio.
Dar baisesnes dorovines transformacijas patyrė tradicinė baltų, taigi ir lietuvių, šeimos sankloda bei samprata. Tūkstantmečiais tarp pelkių ir pirmapradžių miškų ant aukštesnių kalnelių milžiniškuose Rytų Europos plotuose gyvenusios lietuvių šeimos buvo išsiugdžiusios labai ištobulintą jos narių giminystės supratimą. Visa tai turiningai atsispindi ne tiktai lietuvių tautosakoje, bet ir lietuvių pavardžių rašyme, nors pounijiniais laikais ir gerokai suslavintame. Pavyzdžiui, dar ir mūsų laikais merginos turi kiek kitokią iš tėvo ar vyro pavardės kilusią pavardę, svarbi jos galūnė: ištekėjusios moterys visada yra –ienės, o netekėjusios priešingai – visada yra –ūtės, –ytės ir –aitės. (Pastaraisiais metais ši tradicija daugeliui lietuvaičių, susižavėjusių iš Vakarų sklindančia panfeministine ideologija, tapo nepakeliama našta, todėl griebiamasi įvairiausių būdų nuslėpti skirtumą.) Mūsų protėviams tai buvo tik vienas iš būdų konkrečiau ir reikliau apibrėžti ir socialinį, ir dorovinį moters šeimoje statusą. Taip atsitiko ne dėl feminisčių išgarsinto vyrų seklizmo, apie kurį vis nesiliaujama trimituoti, o todėl, kad nesantuokiniai vaikai buvo didelė našta itin sunkiai besiverčiančiam, neretai net badaujančiam Lietuvos kaimui, ką jau kalbėti apie pačius ankstyviausius baltų bendruomenės gyvavimo laikus.
Dėl tos pačios priežasties ir jaunosios lietuvių šeimos buvo kuriamos kaip galima vėliau: Jono Lasickio ir Simono Daukanto liudijimais, lietuvaitės tekėdavo sulaukusios ir trisdešimties metų, o lenkaitės – šešiolikos–devyniolikos, rusaitės – trylikos–keturiolikos metų!
Visa tai mums, lietuviams, karčiai atsirūgo prasidėjus vadinamajam tautų kraustymuisi, kurio metu labai negausios, toli viena nuo kitos milžiniškuose plotuose išsibarsčiusios baltų šeimos be didesnių karinių konfliktų demografiškai buvo asimiliuotos slavų, o prasidėjus kryžiuočių ir kalavijuočių karinei invazijai į baltų žemes ir joms ištuštėjus, kaip tai atsitiko, tarkime, Suvalkijoje (vietovardis, kilęs nuo žodžio suvilkti, kai nuolat kryžiuočių puldinėtose lietuvių žemėse po Žalgirio mūšio Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmėsi prievartinės jų apgyvendinimo politikos).
Nepaisant atskirų atvejų, visi didieji mūsų kunigaikščiai, deja, nepasižymėjo itin dideliu politiniu įžvalgumu: užtenka prisiminti Mindaugą, kuris už abejotinos vertės iš kryžiuočių ir kalavijuočių gautą karaliaus karūną padovanojo Žemaitiją, Jogailą – kaip jaunavedžio kraitį – prie Lenkijos karalystės prišliejusį visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vytautą Didįjį – po pergalingo Žalgirio mūšio 1424 m. Ordinui atidavusį visą mūsų numylėtąjį gintarinį pajūrį – mainais už vandens malūną Palenkėje!
Kaip matome, nė vienas jų taip ir nesuprato, kad pretendentą karaliumi daro ne karūna ant galvos, o valstybė ir jos valdoma teritorija. (Analogiškai pasielgta ir XX a. pabaigoje, kai neaiškios reputacijos JAV kompanijai „Williams“ mūsų faktinis prezidentas pusvelčiui atidavė „Mažeikių naftą“, o išrinktasis prezidentas – broliukams latviams padovanojo gerą Baltijos jūros šelfo „gabalą“!) Taigi lietuviai jau nuo XIII a. prasidėjusios abiejų teutonų ordinų karinės invazijos į Lietuvą pagrįstai nemėgo jūros, iš kurios nieko kita, išskyrus nelaimę, negalėjai tikėtis. Tai nulėmė tradicinį Lietuvos valdovų abejingumą savo karinio laivyno problemoms, kai kitos Europos valstybės, ypač Rusija ir Švedija, dėjo visas įmanomas pastangas, kad neatsiliktų viena nuo kitos šioje srityje.
Apibendrinant galima teigti, kad būtent prievartinis Lietuvos valstybės susikūrimas dėl Baltijos regione prasidėjusių religinių karų lėmė daugelį negerovių, iš kurių svarbiausia, be abejo, buvo prievartinė christianizacija bei didžiosios dalies Lietuvos gyventojų įbaudžiavinimas! Be to, lietuviai, nors ir suspėjo sukurti valstybę, deja, taip ir nesugebėjo sukurti savo raidyno (skirtingai nei rusai ar lenkai – pirmieji graikų, o antrieji lotynų alfabeto pagrindu) ir buvo priversti naudotis senovės slavų, lotynų, lenkų kalbomis. Todėl lenkams suteikė pagrindą laikyti lietuvius laukiniais ir pagonimis – žodžiu, necivilizuotais. Ši situacija turėjo lemiamos įtakos ir lietuvių bajorijai, pasirinkusiai nutautėjimą ir susitapatinimą su lenkų šlėkta. Tai iššaukė lietuvių valstiečių socialinį kultūrinį priešiškumą vadinamajam „dvarui“ bei jo gyvenimo būdui, o kartu užtikrino ir Lietuvos, kaip valstybės, istorinį progiškumą!
Būtent nuo unijos su Lenkija laikų Lietuva tampa progine valstybe, tai pasirodančia pasaulio valstybių politiniame žemėlapyje, tai vėl iš jo pranykstančia. Šiuo požiūriu mes dabar gyvename Trečiosios Respublikos laikais. Pirmoji, arba bajoriškoji, savo šlovingąją egzistenciją užbaigė labai gėdingai – 1795 m., po vadinamojo trečiojo Žečpospolitos padalijimo, Antroji, arba valstietiškoji, – 1940 m., po bolševikų invazijos, o Trečioji, arba posovietinė, kai daugiau nei dvidešimt metų tęsiasi visų Lietuvos politinių partijų permanentinė klaninė konfrontacija ir iki tol Lietuvos istorijoje neregėtas gyventojų skurdimas, pagimdė masinę tautos emigraciją į visus įmanomus užsienius, daugelio žurnalistų ir politologų įvardijamą dar ir kaip evakuacija. Taigi kaip valstybė, o ypač – kaip vakarietiško pavyzdžio demokratija, Lietuva vis dar neužbaigia pradinės mokyklos. Šią politiškai ir socialiai unikalią Lietuvos situaciją galima įvardyti ir kaip latentinį procesą, pasibaigsiantį dar pajėgiančių dirbti gyventojų evakuacija į svetimus kraštus ir Lietuvos seimo transformacija į milijonierių klubą kitų gyventojų sąskaita. kaip žinoma, mafijozinės ir kriminalinės politinės struktūros pastūmėjo daugelį pasaulio valstybių į ekonominį ir politinį bankrotą. individai, pasižymintys išsivysčiusia socialine uosle, sprunka iš tokių kraštų kaip žiurkės iš skęstančio laivo. kodėl gi Lietuva turėtų būti išimtis? Juoba kad į šią – proginę – nepriklausomybę mes taip pat atėjome iš mūsų estrados grandų apdainuoto Raudonojo pragaro, kitaip tariant, iš rusiškai bizantiško totalitarizmo, prakiurksoję ten ištisus penkiasdešimt metų!
Rusiškąjį totalitarizmą, kurio ištakų visai pagrįstai turi būti ieškoma dar Rusijos carų suformuotoje ir šios imperijos įtvirtintoje socialinėje politinėje struktūroje, kurios pagrindą sudarė trys didžiosios vertybės: patvaldystė, stačiatikybė ir vadinamasis liaudiškumas (narodnost’), Leninas ir bolševikų partija tik idėjiškai revidavo bei suabsoliutino. O tai reiškė, kad partijos viršūnės liumpenizavo proletariatą bei vargingąją valstietiją ir pavertė tarybine liaudimi. Tai nulėmė ne tik Rusijos tautų asimiliaciją, bet ir šimtmečiais ar netgi tūkstantmečiais ugdytos tradicijos iškelti žmogaus, kaip būtybės, dvasinės prigimties unikalumą, pasireiškiantį tautiškumu, nuosavybės formų įvairove bei religija, praradimą.
Sąvoka tarybinis žmogus (rus. sovetskij čelovek) turėjo ideologiškai ir pasaulėžiūriškai įprasminti naują darinį. Leninas nurodė, kad socialistinę valstybę gali valdyti netgi virėjos! Šią nuostatą mūsų tautiniai posovietinukai taip pat atkakliai ir nenukrypstamai vykdo, stengiasi įgyvendinti. Todėl ir posovietinių visuomenių milijonierius ar milijardierius radikaliai skiriasi nuo vakarietiškojo. Pastarasis, pavyzdžiui, Billas Gatesas ar Steve’as Jobsas, paprastai ką nors išranda, sugalvoja ir užpatentavę savo išradimus įdiegia į gamybą. Posovietinukas – visiškai kitoks: jis, kaip visai teisingai yra nurodęs dar Karlas Marxas, sugeba tik „parazituoti“, t. y. arba etatizuoti, arba prichvatizuoti… Todėl net į aukščiausius valstybės valdymo, administravimo postus patekusiuosius, kartais demaskuotus, kaip kyšius imančius, aš visiškai suprantu ir netgi… užjaučiu. Ypač tada, kai jie, nevilties pagauti, staiga ima ir sušunka visu balsu: tai politinis susidorojimas! Nors iš tikrųjų į šiuos aukštus postus posovietinukai atėjo ne dirbti, o užsidirbti!
Pamiršusiems praeitį siūlau bent akimirką įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis Lenkijos pilietis, vadinamas ne lenku, o czlowiek sejmowy! Tikrai ne veltui užsienio šalių sociologai ir politologai taip plačiai išgarsintą „tarybinį“ žmogų įsivaizdavo ir vadino homo sovieticus, suprasdami jį kaip vienmatę, tradicines žmogiškąsias apibrėžtis, vertybines orientacijas praradusią būtybę, tarsi tašką tuščiame mokyklinio sąsiuvinio lape. Taškas juk taip pat neturi jokių geometrinių charakteristikų: nei ilgio, nei pločio, nei aukščio. Stalinas, jei pamenate, tarybinius žmones vadindavo vintikais, t. y. sraigteliais, o lietuvių tarybinė poetė Valerija Valsiūnienė – smiltelėmis prie kietojo mūro!
Naujai susiformavusi lietuvių tautinė daugiapartinė nomenklatūra, kuri, kaip žinoma, visur ir visada kuo ryžtingiausiai „kovoja“ su bet kokio plauko privilegijomis, ideologine prasme ne itin skriaudžia eilinius savo tautiečius. Sovietų Sąjungoje gyvenusieji, kaip žinoma, bent kartą savo gyvenime tarsi ir privalėjo nuvykti į Maskvą aplankyti stebuklingo bolševikų Kaabos akmens, vadinamo dar ir Lenino mauzoliejumi.
Dabar to jau nebereikia. Užtenka, pavyzdžiui, bent kartą metuose ateiti į Pilies gatvę pasiklausyti iš Signatarų namų balkono sklindančio Balso. Svarbiausia tai, kad dar vis norima ir įstengiama ateiti. Vadinasi, vis dar esame nepriklausomi…
Algimantas Bučys. Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?
2012 m. Nr. 5–6
Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.
Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ („Литовскому роду починок “), vadinamas dar „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ („Лeтопись великих князей литовских“). Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381–1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.
Tokia buvo tradicinė nuostata ir ilgai jos laikytasi.
Laimei, niekas šiame pasaulyje nestovi vietoje.
Seniausioji lietuvių literatūra – naujausi atradimai
Daug naujų tyrimų leidžia teigti, kad seniausios mūsų literatūros pradžia siekia XIII šimtmetį. Taigi būta ir iki Vytauto įžvalgių Lietuvos valdovų, suvokusių neįkainojamą rašyto žodžio vertę.
Šiandien, manyčiau, turime pakankamai duomenų, įrodančių, kad Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne prie Naugarduko buvo sukurti pirmieji lietuvių literatūros kūriniai. Tarp jų paminėtinas neseniai rekonstruotas ir paskelbtas pirmasis seniausios lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, sukurtas maždaug 1259–1260 m. Neseniai paskelbtas nemažas pirmosios lietuvių emigrantų (po Mindaugo žūties) kartos literatūrinio palikimo blokas. Naujoviškos lituanistinės interpretacijos susilaukė paslaptingasis „1262 metų chronografas“, kelis šimtmečius kėlęs ir tebekeliantis viduramžių literatūros istorikams nemaža mįslių. Daugelį jų ne viename straipsnyje ir pagaliau specialioje 2009 m. lietuviškai paskelbtoje studijoje „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“ įminė Prahos universiteto baltistas habil. dr. Ilja Lemeškinas. Ypač įdomūs tekstologiniai I. Lemeškino tyrinėjimai ir išvados apie Sovijaus mito vietą visoje minėto chronografo struktūroje.
Bet egzistuoja ir tradicinis naujųjų atradimų fonas. Atsidėjęs ištirti „1262 metų chronografą“ ir Sovijaus sakmę iš pirminių šaltinių, I. Lemeškinas neišvengiamai susidūrė su ilgaamžės istoriografinės tradicijos inercija ir dogmomis, prisikaupusiomis pirmtakų veikaluose. Jam teko pradėti daug ką visiškai iš naujo ir vertinti naujai. Pradėdamas tekstologinę nuorašų apžvalgą autorius įspėja skaitytoją: „Visa tai tenka daryti pirmą kartą. Apie Archyvinį bei Vilniaus chronografus šiais klausimais nemažai buvo svarstoma jau nuo XIX a. vidurio, tačiau, pasirodo, kad daugelis iš praeities paveldėtų mokslinių teiginių nebetenkina šių dienų mediavistikos reikalavimų bei poreikių. Teksto analizės pagrindu tenka polemizuoti su V. Istrinu ir kitais nemažiau nusipelniusiais tyrėjais, taisyti kai kurias klaidingas išvadas, netgi menkai paremtas, bet moksle įsigalėjusias nuomones“1.
Vienas reikšmingiausių I. Lemeškino atlikto mokslinio tyrimo rezultatų – nauja „1262 metų chronografo“ sandaros ir semantinės struktūros charakteristika. Neatsisakydamas didžiulio pirmtakų įdirbio aiškinant skirtingų nuorašų tekstologines ypatybes ir paleografines detales, I. Lemeškinas pirmą kartą pasiūlė pažvelgti ir pažvelgė į šį chronografą kaip į vientisą literatūrinį kūrinį. Tuo pačiu metu didžiulį darbą atlikęs autorius mus visus įspėjo, kad iš milžiniškos apimties rankraščių jis pasirinko publikacijai tik tuos negausius fragmentus, kurie „labiausiai atskleidžia chronografinio veikalo literatūrinę prigimtį“2. O juk 736 lapų Vilniuje saugomas nuorašas yra vienas iš keturių panašios apimties nuorašų, kuriuos teks tekstologiškai tirti ir derinti, ruošiant galutinę viso „1262 metų chronografo“ rekonstrukciją ir mokslinę publikaciją.
Kitaip sakant, didžiulis mokslinis darbas tik prasideda, bet jau dabar galima apibendrinti ir vertinti esamą „1262 metų chronografo“ tyrimų medžiagą, kuri leidžia, I. Lemeškino žodžiais tarus, „teigti, kad 1262 metų chronografas pradeda lietuvių viduramžių raštijos paminklų korpusą. Jaunos literatūros formavimosi procese verstinė kronika suvaidino lemiamą vaidmenį“3. Tai kapitalinė tyrėjo išvada, kuriai galima tik pritarti, nors dėl literatūrologinės chronografo interpretacijos jo straipsniuose ir knygoje galima diskutuoti, ką ir esu jau daręs. Tačiau šis replikinis mano straipsnis ne apie didžiulį I. Lemeškino įdirbį.
Rašydamas „Seniausios lietuvių literatūros istoriją“, susidūriau su pastaruoju metu vis dažnėjančiais bandymais žūtbūt „nulietuvinti“ „1262 metų chronografą“. Kitaip sakant, didžiulis darbas tik pradėtas, o jau prasideda jo diskreditacija. Manau, neverta tylėti, priešingai – derėtų iš karto atkreipti mūsų skaitančiosios visuomenės dėmesį į seniausios lietuvių literatūros „nulietuvinimo“ bandymus.
Pavadinimo kaitaliojimai – „nulietuvinimo“ tendencija
Viename naujesnių „Senoji Lietuvos literatūra“ leidinių (2010) pasirodė įdomus Lietuvoje dirbančio ir Lietuvių kalbos institute Lituanikos grupei vadovaujančio habil. dr. Sergejaus Temčino straipsnis daug pasakančiu pavadinimu „Apie galimai rytietiškos kilmės mitą apie Sovijų, išdėstytą „judėjiškame 1262 metų chronografe“4. Taigi jau S. Temčino straipsnio pavadinime ir visur toliau nuolat minimas „Judėjiškas chronografas“ („в Иудейском хронографе“ ir t. t.), dar pridedant data – „Judėjiškas 1262 metų chronografas“ („Иудейский хронограф 1262 года“).
Iš kur ir kada atsirado pavadinimas „Judėjiškas 1262 metų chronografas“ ir ką jis turėtų reikšti?
Galima būtų šio fantastinio chronografo sukūrėjo autorystės teises atiduoti S. Temčinui, bet tokį patį pavadinimą randame ir kitame Lietuvos mokslo leidinyje „Istorijos šaltinių tyrimai“ atspausdintame kito autoriaus straipsnyje. Ukrainiečių istorikė Tatjana Vilkul savo straipsnį pavadino dar iškalbingiau – „Sovijaus sukūrimas: „Judėjiško chronografo“ (XIII a.) sudarytojo darbas“5. Kuris iš judviejų pirmasis paskubėjo įrašyti į „1262 metų chronografo“ pavadinimą žodį „judėjiškas“, nėra prasmės aiškintis. Atradimo laurus galima būtų ir abiem atiduoti, nors aš būčiau už S. Temčino kandidatūrą, kadangi jis konkrečiau datuoja „Judėjišką chronografą“ – 1262 m., o T. Vilkul – abstraktokai (XIII a.).
Deja, abu autoriai nieko neatrado, tik pasiskolino „Judėjiško chronografo“ terminą iš ankstesnių Rusijos viduramžių chronografijos tyrinėtojų, o konkrečiai – iš garsaus senosios slavų literatūros žinovo, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų Vasilijaus Istrino (Āąńčėčé Ģčõąéėīāč÷ Čńņščķ; 1865–1937). Puikus senosios slavų literatūros specialistas ir leidėjas V. Istrinas, po kruopelytę surankiojęs iš senųjų slaviškų chronografų ir XIX a. pabaigoje paskelbęs visą slaviškąjį bizantiečio Jono Malalos „Kronikos“ vertimą, iš tikrųjų sukūrė „Judėjiško chronografo“ terminą ir jis pats bei kiti istorikai neretai juo naudojosi.
Pavyzdžiui, pats V. Istrinas savo tekstuose naudojo, kaip sinonimus, net du giminingus terminus, kartais – „Judėjiškas chronografas“ (Иудейский), kartais – „Žydiškas chronografas“ (Євреийский хронограф), „ypatingas „Žydiškas chronografas“ (особый Євреийский хронограф) ir pan.
Bet pasižiūrėkime, kaip atsirado ir kiek gyvavo šie terminai.
„Judėjiško chronografo“ atsiradimas ir išnykimas
Dar savo jaunystėje, XIX a. pabaigoje, rašydamas Maskvos universitete magistro disertaciją, V. Istrinas nusprendė vadinti „Judėjišku chronografu“ mažai dar tyrinėtą chronografinį sąvadą, kurio protografas, sprendžiant iš nurodytos 1262 m. datos, buvo sudarytas XIII a. Jo nuomone, toks pavadinimas tiktų, kadangi sąvado sudarytojas stengėsi „pateikti smulkmenišką žydų istorijos išdėstymą nuo pasaulio sukūrimo iki Jaruzalės šventovės sugriovimo“. Jaunam tyrinėtojui kažkodėl pasirodė, kad sąvadui „iš visos Malalos „Kronikos“ paimta tiktai tas, kas susiję su žydų istorija“6.
Toks tematinis ir koncepcinis naujo pavadinimo argumentas ilgainiui susilaukė pagrįstos kritikos, o žinomi senosios slavų raštijos ir literatūros autoritetai, tokie kaip Aleksejus Šachmatovas (Алексей Александрович Шахматов; 1864–1920) ir Aleksandras Orlovas (Александр Сергеевич Орлов; 1871–1947), apskritai vengė vartoti V. Istrino pasiūlytą terminą. Tikslindamas termino vartojimą, po Antrojo pasaulinio karo akademikas A. Orlovas pabrėžė, kad „terminą „chronografas“ be jokių epitetų naudoja tiktai Šachmatovas; V. M. Istrinas, o taip pat kiti tyrinėtojai (mes jų tarpe) vadina „Archyviniu chronografu“ (V. M. Istrinas „Judėjišku“) būtent 2-ąją „Archyvinio nuorašo“ dalį arba jai giminingą „Vilniaus nuorašo“ dalį, arba tos dalies protografą, kuris nustatomas pagal „Archyvinio“ ir „Vilniaus“ nuorašų tekstus“7.
V. Istrinas su savo pasiūlytu terminu atsidūrė, kaip matome, skliausteliuose, tarsi kokia išimtis. Ir reikia pasakyti, kad pats V. Istrinas ilgainiui, galbūt pamatęs savo anksčiau (XIX a. pabaigoje) pasiūlyto pavadinimo „Judėjiškas chronografas“ nepagrįstumą, jau 1911 m. paskelbtoje studijoje „Dėl „Heleniško metraščio“ ir „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ tarpusavio sąryšių“ ankstesnį epitetą „judėjiškas“ ima rašyti tiktai skliausteliuose – „Archyvinis (judėjiškas) chronografas“. Dar daugiau, akademikas preciziškai paaiškina anksčiau siūlyto termino atsiradimą. Priežastis grynai išoriška, mat pavadinimas buvo pasiūlytas pagal analogiją su garsiuoju „Helenišku ir Romos metraščiu“: „Heleniški metraščiai“ mums pateikia išdėstytą pasaulinę istoriją, o „Archyvinis chronografas“ – specialiai žydiškos istorijos išdėstymą.“ Kitaip sakant, šalia „heleniško metraščio“ labai patogu turėti „judėjišką chronografą“…
Tačiau tame pačiame 1911 m. straipsnyje mokslininkas specialiai ir labai aiškiai atriboja „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ nuo jo 1262 m. protografo (vaizdžiai tarus, atriboja „sūnų“ nuo „senelio“). Akademikas perspėja: „Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad „Archyvinis chronografas“ yra antrinis reiškinys, kuris mums duoda perdirbinį daug senesnio istorinio sąvado, neturėjusio žydų istorijos bruožų“8.
Štai tau ir „judėjiškas“ 1262 m. sukurtas chronografas, kuris, paties termino kūrėjo vėlesne nuomone, neturėjo „žydų istorijos bruožų“!
Maža to, 1911 m. V. Istrinas aiškiai pareiškia – ne 1262 m. protografą, o „Archyvinį chronografą“ pavadinau „Judėjišku chronografu“ („<…> к Архивскому хронографу, названному мною Иудейскимъ хронографом“)9.
Ir svarbiausia, kad po šių dviejų revizinių nuorodų pats V. Istrinas tame pačiame straipsnyje daugiau nebevartoja pavadinimo „Judėjiškas“ net skliausteliuose! Visur toliau rašo „Archyvinis chronografas“ ir visur principingai atskiria jį nuo protografo, kurį vadina įvairiai: ir „Archyvinio chronografo“ prototipas“, ir „pradinis originalas“ (первооригинал), ir „originalas“, ir „numanomas „Archyvinio chronografo“ protografas“10.
Sunku įsivaizduoti, ką dviejų epochų – imperatoriškosios Rusijos ir TSRS – mokslų akademijų akademikas pasakytų išgirdęs, kad XXI a. atsiras mokslo daktarų, pasišovusių „Archyvinį chronografą“ vis dar vadinti „Judėjišku“.
Nors, kita vertus, kaip liudija istorija, po Koperniko įrodymų dar ilgai buvo mokslininkų, kurie atkakliai laikėsi senosios ptolomėjinės sistemos ir kurpė nusenusiais terminais mokslo veikalus apie dangiškųjų sferų sukimąsi aplink Žemės plokštumą…
Kaip vadinamas 1262 m. parašytas chronografas (šiuolaikinė tradicija)
Žymiausieji senosios rankraštinės literatūros specialistai atsižvelgė į mokslininko korekciją, nors, be abejo, ne visi iš karto. Painiava kurį laiką išliko.
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą išleistame pirmajame dešimtomės „Rusų literatūros istorijos“ tome kai kurie autoriai (V. F. Pokrovskaja) vis dar tapatino „Judėjišką chronografą“ su „kompiliatyviniu XIII a. chronografu“11, bet kiti (N. K. Gudzij) jau labai aiškiai laikėsi V. Istrino pataisos, rašydami, pavyzdžiui, apie „kompiliatyvinio chronografo (kurio atstovai yra „Archyvinis, arba Judėjiškas, chronografas“ ir „Heleniškas metraštis“) įtaką „Haličo metraščiui“12. Dar kiti autoriai, pavartoję minėtoje dešimtomėje literatūros istorijoje senąjį V. Istrino pasiūlytą terminą „Judėjiškas chronografas“, čia pat korektiškai nurodydavo, kad laikosi V. Istrino paskelbtos pataisos, ir patikslindavo, kad kalba apie carinės Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve saugotą chronografo nuorašą, vadinamąjį „Archyvinį chronografą“.
Kodėl kartais buvo vartojamas abejones keliantis terminas?
Aiškiausią atsakymą, manyčiau, yra davęs įžymus seniausios rusų literatūros žinovas Olegas Tvorogovas. Jau savo daktaro disertacijoje („Русские летописные своды XI—XVI веков“; 1973) mokslininkas sukritikavo V. Istrino pasiūlytą „Judėjiško chronografo“ terminą kaip neįtikinamą ir tematiškai nepagrįstą.
„V. M. Istrinas manė, – rašė O. Tvorogovas, – kad visos ištraukos iš Malalos „Kronikos“ šiame rašto paminkle yra nulemtos autoriaus tikslo. Tyrinėtojo požiūris, esą „iš visos Malalos „Kronikos“ į sąvadą paimta tiktai tai, kas susiję su žydų istorija, man atrodo neįtikinamas. <…> Pripažinti ypatingą sąvado sudarytojo susidomėjimą „žydų istorija“ neleidžia, mano nuomone, esantys chronografe labai platūs tekstai, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su žydų istorija: kelios Malalos „Kronikos“ knygos (be aukščiau minėtų I, II, IV ir V, į „Judėjišką chronografą“ įėjo taip pat VI–X knygos), o taip pat pirmosios redakcijos „Aleksandrija“ ir prie jos pritampantys Paladijos straipsniai apie brachmanus. O tai, kad į „Judėjiško chronografo“ tekstą įjungta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorija“, vargu ar gali turėti lemiamą reikšmę: „Istorija“ yra pakankamai paplitęs senrusių raštijoje paminklas. Šitokiu požiūriu vadovaujantis, galima būtų „Judėjišku chronografu“ pavadinti ir „Плены Иерусалимли“ (arba „Pasakojimą apie tris Jaruzalės nukariavimus“), kur taip pat įdėtas „Istorijos“ tekstas, ir „Akademinį chronografą“, kur rasime „Pasakojimą“ pagrečiui su Biblijos knygomis, ir sąvadą GPB, NSRK, 1918, F. 27, kadangi ir jame rasime Biblijos knygas, ir „Troickio chronografą“… Todėl aš nematau jokio pamato susieti aptariamą chronografinę kompiliaciją su siekimu išdėstyti būtent žydų istoriją“13.
Tačiau… paradoksas: savo disertacijoje O. Tvorogovas vartojo senąjį terminą, pasiaiškindamas, kad jį vartojąs „iš tradicijos“. Ir tik vėliau mokslininkas visai atsisakė vartoti nusenusį ir nepagrįstą terminą. Naujoje kolektyvinėje „Rusų literatūros istorijoje“ (t. 1, 1980) jis rašė, neminėdamas jokio pavadinimo, apie „kolosalaus chronografinio sąvado egzistavimą XIII a. su jame įdėta „Aleksandrija“, Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorija“, pirmosiomis Jono Malalos „Kronikos“ knygomis, ištraukomis iš Georgijaus Amartolo „Kronikos“, pilnais kelių biblijinių knygų tekstais“14.
Žinoma, visada atsiras ignorantų, nežinančių mokslinės idėjos ar termino istorijos, bet, mano nuomone, ne taip ir svarbu, ar visi vėlesni tyrėjai paisė paties termino išradėjo paskesnio patikslinimo, – svarbiausia, kad mes patys atsižvelgtume į akademiko V. Istrino korekciją ir O. Tvorogovo kritines pastabas.
Pagaliau egzistuoja modernus akademinis trijų tomų „Senovės Rusios raštininkų ir knygų žodynas“15, kurį parengė akademiko D. Lichačiovo suburtas Rusų literatūros instituto mokslininkų kolektyvas, pateikęs fundamentalų (iš viso daugiau kaip pustrečio tūkstančio puslapių) enciklopedinį vardų bei kūrinių žinyną, kuriame veltui ieškotume straipsnio ar net pastraipos apie vadinamąjį „Judėjišką chronografą“. Dar daugiau – specialiuose straipsniuose „Vilniaus chronografas“ ir „Archyvinis chronografas“, kuriuos, beje, parašė O. Tvorogovas, nėra nė karto pavartotas anahronistinis XIX a. terminas „Judėjiškas chronografas“.
Bet lieka mums aktualus klausimas: kodėl gi Lietuvoje spausdinamoje mokslinėje literatūroje vėl griebiamasi nusenusio termino?
Kodėl būtent XXI a., kai pasirodė rimtų studijų apie aptariamą chronografą, kuris vis dažniau ir pagrįstai vadinamas „Lietuvišku chronografu“, staiga vėl padažnėjo pastangos prikergti epitetą „judėjiškas“?
Meškos paslauga ir judėjams…
Beje, minėdami epitetą „judėjiškas“, prikergiamą „1262 metų chronografui“, turėtume įspėti ir žydų skaitytojus. Vienas kitas gali patikėti, kad atsirado kažin koks nežinomas „Judėjiškas 1262 metų chronografas“, ir ims girtis saviems bei svetimiems dėl netikėto slavistų atradimo. Bet kiekvienas žydas, juolab judėjas, kuris pasiskaitys „1262 metų chronografo“ nuorašus, greitai supras, kad minėti slavistai daro meškos paslaugą ne tik lietuviams, bet ir judėjams.
Jeigu žydai, nebūtinai judėjai, Lietuvoje ar kur kitur panorės atidžiau susipažinti su netikėtai atsiradusiu „Judėjišku 1262 metų chronografu“, jiems teks patyrinėti ne ką kita, o seniai žinomus XV–VI a. nuorašus – „Archyvinį chronografą“, „Vilniaus chronografą“, „Varšuvos chronografą“ ir kt. Maža to, iš karto norėčiau juos ir įspėti, kad, pavyzdžiui, „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ skaitymas gali palikti kartoką įspūdį. Ir tai jau ne pavadinimo, o turinio ir koncepcijos dalykai.
Juk paslaptingojo „1262 metų chronografo“ kūrėjai, kad ir kas jie būtų buvę – lietuviai ar lietuvio kunigaikščio Vaišvilko bendražygiai vienuoliai slavai – kūrė įkvėpti kilnios pagonių sukrikščioninimo idėjos, tad veikale į kailį gauna visi nekrikščionys – ir helenai, ir romėnai, ir judėjai, ir pagonys… Religinė švietėjiška polemika, mano įsitikinimu, svarbiausioji šio chronografo koncepcija, nors čia ne vieta ją aptarinėti.
O pačių judėjų požiūrį į vadinamąjį „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ jau yra išsakęs žydų istorijos tyrėjas, žinomas Izraelio mokslo publicistas Savelijus Dudakovas. Jis rašo tiesiai šviesiai: „Galimas daiktas, „Archyvinio chronografo“ sudarytojas, siekdamas antijudėjiškų tikslų ir greta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ patalpindamas „heleniškąją“ istoriją, žinojo vadinamojo „Heleniško ir Romos metraščio“ sudarytojo nuomonę, pagal kurią visa ikikrikščioniškoji istorija buvo „акы бляди сплетениа словес“16 (vertimo malonumą palieku slavistams…). O epiteto „judėjiškas“ gaivintojams siūlyčiau prisiminti paties V. Istrino duotą mūsų aptariamo chronografo charakteristiką pakankamai iškalbingai pavadintame senrusių literatūros istorijos skyriuje „Tolkovaja Paleja“ ir antižydiška literatūra“. Mokslininkas rašo: „Kažkur Lietuvoje, o tiksliau – vienoje iš vakarinių rusiškų (zapadnorusskich) sričių XIII a. viduryje sudaromas ypatingas savitas paminklas, istorinis pasakojimas apie žydus, arba kitaip – chronografas. <…> Toks chronografas, specifiškai išdėstantis žydų istoriją, yra išskirtinis reiškinys, o šis chronografas, be įprasto dėmesio žydų istorijai, kuri užima pirmąją vietą visose chronografinėse kompiliacijose, pasižymi dar ir slapta polemine užduotimi: jis tarsi sako, kad politinė žydų istorija pasibaigė, kad visos žydų viltys sulaukti Mesijo ir prikelti savo politinį gyvenimą, jei tokios viltys dar buvo, yra visiškai bergždžios ir neįvykdomos, t. y. šis chronografas istoriniu metodu iliustruoja tai, kas buvo išsakoma ir kituose senrusių kūriniuose“17.
Štai esminė V. Istrino korekcija: neminimas joks „Judėjiškas chronografas“, neva dėstantis žydų istoriją, o priešingai – 1262 m. Lietuvoje sukurtam chronografui priskiriamas slaptos antižydiškos polemikos tikslas.
Kaip teisingai vadintinas 1262 m. protografas
Kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad abu minėti XXI a. slavistai (vilnietis S. Temčinas ir ukrainietė T. Vilkul) sąmoningai skuba padaryti meškos paslaugą legendiniam 1262 m. parašytam protografui kaip tik dabar, kai ima rastis vis daugiau mokslo darbų, įrodančių baltiškąją ne tik Sovijaus sakmės, bet ir viso „1262 metų chronografo“ kilmę. Demonstratyviai pavadinti galimos baltiškos kilmės chronografą „judėjišku“, matyt, labai smagu, jei vardan to viešai rizikuojama net savo moksliniu autoritetu.
Tiesiog sunku pasakyti, kodėl T. Vilkul atvirai klaidina savo skaitytojus, iš karto pareikšdama, kad jos naujai pakrikštytą „Judėjišką XIII a. antros pusės chronografą“ mokslininkai „kartais vadina taip pat ir „1262 metų chronografu“, bet ji, atrodo, tam nepritarianti, kadangi, pasak jos, „pavadinimą „Judėjiškas“ davė pirmasis paminklo tyrėjas V. M. Istrinas ir toks pavadinimas tapo tradiciniu“18.
Mes jau žinome, kodėl V. Istrinas pasirinko ir kaip vėliau pakoregavo savo 1897 m. pasiūlytą formalų pavadinimą. Formalų dėl to, kad pavadinimas „Judėjiškas“ gražiai tiko ir dėl sąskambio su jau egzistuojančiu pavadinimu „Heleniškas ir Romos metraštis“ („Летописец Еллинский и Римский“), kurį V. Istrinas taip pat tyrinėjo.
Bet pačios T. Vilkul tvirtinimas, kad XIX a. pavadinimas „tapo tradiciniu“ tiek pat „tikslus“, kiek pareiškimas, kad V. Istrinas buvo pirmasis „1262 metų chronografo“ tyrėjas. Kur ir kodėl pradingo iš ukrainiečių mokslininkės akiračio visa plejada mokslininkų, tarp jų tie, kurie tikrai pirmiau už V. Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos „kroniką“, tiek Sovijaus sakmę?
Kodėl nutylimas vokiečių filologas ir graikų antikinės literatūros leidėjas Ludwigas Augustas Dindorfas (1805–1871)? Kodėl nutylimas vokiečių kilmės filologas, etnografas, folkloristas ir literatūros istorikas, Sankt Peterburgo profesorius Eduardas Wolteris (1856–1941) arba lenkų filologas ir religijotyrininkas Antonis Julianas Mierzyńskis (1829–1907) ir kt.? Jie tikrai pirmiau už V. Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos „Kroniką“, tiek Sovijaus sakmę pagal „1262 metų chronografo“ nuorašus, bet nė vienam iš jų neatėjo į galvą vadinti jo „Judėjišku“. Nors gal dėl to ir nutylimi…
Neužmirškime, kad ir šių dienų moksle, tarkim, matematiškai tiksliame kalbos moksle, senųjų viduramžių tekstų tyrėjai labai preciziškai įvardija ir datuoja savo tyrimo objektą, tą patį „Archyvinį chronografą“, vengdami epiteto „judėjiškas“.
Nagrinėdama Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ vertimą akcentologijos aspektais, kalbininkė I. Makejeva jau savo straipsnio pavadinimu „Akcentinė „Archyvinio XV a. chronografo“ sistema“ įspėja skaitytoją, kad bus tiriamas ne kažkoks sąlyginis chronografas, kurį vieni kažkada vadindavo „Judėjišku“, vėliau pasitikslinę vadino „Archyviniu (Judėjišku)“, o konkretus „Archyvinis XV a. chronografas“. Aiškumo dėlei mokslininkė čia pat primena, kad egzistuoja ir kitos slaviškos Juozapo Flavijaus veikalo vertimo iš graikų kalbos redakcijos, kurias taip pat preciziškai datuoja – „Vilniaus chronografą“ priskiria XV a., o „Atskirąją redakciją“ – XVI–XVII a.19 Panašiai elgiasi visi rimtesni chronografų tyrėjai – jie baigia referuoti chronografų tyrimo istoriją, kurioje sąlyginė V. Istrino terminologija, be abejo, turi savo laikiną istorinę vietą, ir pereina prie konkretaus tyrimo objekto.
Lygiai taip pasielgė ir Prahos universiteto docentas I. Lemeškinas, jau savo monografinės studijos pavadinime „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“ aiškiai atskirdamas protografą nuo jo nuorašų ir tuo atsiribodamas nuo tikrai ilgametės „tradicinės“ (blogąja šio žodžio prasme) painiavos su nepagrįstais ir klaidinančiais „1262 metų chronografo“ epitetais („judėjiškas“, „žydiškas“, „archyvinis (judėjiškas)“ ir pan.). Deja, kaip tik dėl to I. Lemeškinui ir priekaištauja T. Vilkul, tarsi stebėdamasi, kad jos reklamuojamas „Judėjiškas chronografas“ vis dar „kartais vadinamas ir „1262 metų chronografu“20.
Mokslinio tyrimo korektiškumas reikalauja pirmiausia kalbėti apie protografą, tai yra – apie neišlikusį „1262 metų chronografo“ originalą, o po to – apie jo realiai egzistuojančius XV– XVIII a. nuorašus – vadinamuosius „Vilniaus chronografą“, „Archyvinį chronografą“, „Varšuvos nuorašą“ ir kitus esamus arba kada nors galbūt atrasimus.
Kuo daugiau mokslinių „1262 metų chronografo“ rekonstrukcijų ir tyrimų sulauksime, tuo dažniau, tikiu, imsime jį vadinti „Lietuvišku chronografu“, sukurtu XIII šimtmetyje Lietuvos karaliaus sūnaus Vaišvilko įkurtame Laurušavo vienuolyne prie Naugarduko ant Nemuno kranto.
Tačiau nederėtų užmiršti, kad minėta ilgametė mokslinio mąstymo inercija pati savaime neatmirs ir, matyt, dar ilgai su ja susidursime, įrodinėdami lietuviškąją šio chronografo kilmę, ir ypač – jo kilmės vietą. Juk čia ne šiaip sau siauras akademinio mokslo terminologijos reikalas, o šimtmečiais formuotos mūsų istorinių kaimynų savimonės klausimas.
Protografo kilmės spėlionės (imperinės Rusijos tradicija)
Jau pirmieji „1262 metų chronografo“ išlikusių nuorašų tyrėjai ir fragmentų leidėjai (M. Obolenskis, I. Sreznevskis, V. Istrinas, N. Meščerskis ir kt.) buvo neblogai susipažinę su keliais chronografo nuorašais ir svarstė jų tarpusavio sąsajas. Tačiau šiandien skaitant jų išvadas akivaizdu, kad visi bandymai nusakyti originalo sukūrimo vietą dažniausiai baigdavosi beveik vienodai: XIX a. ir net XX a. leidėjai ir komentatoriai arba visiškai nekeldavo protografo kilmės klausimo (kaip F. Dobrianskis savo 1882 m. apraše), arba pasitenkindavo bendriausiomis užuominomis apie galimą chronografo kilmę iš Vakarų Rusios, iš Bulgarijos, iš Pietvakarių ir net Šiaurės Rusijos ir pan.
Ir taip atsitikdavo, beje, ne visados iš blogos valios arba dėl tradicinio nusiteikimo prieš Lietuvą, nors tokio irgi būta su kaupu. Tipiškas ir net simboliškas M. Obolenskio atvejis, to paties kunigaikščio Michailo Andrejevičiaus Obolenskio (Михаил Андреевич Оболенский; 1805–1873), kuris pirmasis 1851 m. paskelbė Sovijaus sakmę, išspausdindamas ją savo propaguotu „grafišku“ metodu slaviškomis raidėmis, idant „tyrinėtojas turėtų prieš akis visas filologines ir paleografines jo tiriamo paminklo smulkmenas. Vienų ar kitų ženklų naudojimas dažnai gali nurodyti vietą ir atskleisti laiką, kada buvo sudaromas ir perrašomas paminklas, o tai, be abejonės, verta ypatingo dėmesio“21.
Sakytum, ideali šiuolaikiška mokslo nuostata, kurią kartoja dabartiniai viduramžių tekstų leidėjai ir skelbėjai. Tačiau žiūrėkime, kas atsitinka su paskelbto teksto interpretacija, kuomet ji tiesiogiai priklausoma nuo istorinės tyrėjo mąstysenos.
Kaip galima spręsti iš įžangos, M. Obolenskis buvo puikiai susipažinęs su jo vadovaujamo Rusijos imperijos užsienio reikalų ministerijos Maskvos archyvo rankraščiais, tarp jų – su jo paties paskelbtu graikų viduramžių istoriko Malalos „Kronikos“ vertimu ir paslaptingu Sovijaus sakmės intarpu šioje kronikoje. Publikacijos įžangoje kunigaikštis sumaniai ir profesionaliai lygina ištisais teksto fragmentais lotyniškus (Bonoje paskelbtus) ir senovės slavų kalbos vertimus su graikiškai atspausdintu originalu, aptaria vokiečių ir anglų tyrėjų nuomones ir visiškai pagrįstai, remdamasis skelbiamu tekstu, prieina prie išvados, kad Malalos veikalo slaviškas tekstas yra vertimas, kurį X a. pradžioje senojoje Bulgarijoje atliko vienuolis Grigorijus kunigaikščio Simeono pavedimu22.
Bet štai M. Obolenskio mąstysenos paradoksas. Jis puikiai suvokia, kad bizantiečio Malalos tekste atsiradusi Sovijaus sakmė, kurią jis „Įžangoje“23 perspausdina iš minėto Maskvos archyve buvusio nuorašo 26 lapo, yra aiškiai susijusi su lietuvių mitologija. Eruditas M. Obolenskis čia pat, sakytumei, labai moderniai (lygiagrečiai) atspausdina palyginimui dvi ištraukas iš XIII a. rašyto rusinų metraščio (vad. „Ipatijaus metraščio“), kur kalbama apie Mindaugo krikštą ir pateikiamas garsusis Mindaugo dievų panteonas (Telavilis, Andajus, Medeina etc). Ir žiūrėkim, ką jis toliau darys? Kaip jis aiškins lietuviškos mitologinės medžiagos atsiradimą Malalos tekste?
M. Obolenskio logika geležinė: kadangi „kelios žinios apie lietuvių mitologiją“ pateiktos Malalos veikalo bulgariškame vertime, vadinasi, ir Šv. Ipatijaus vienuolyno metraštininkas, panašiai rašęs apie lietuvių mitologiją, „visai tikėtina, savo teiginius perėmė iš senovės bulgarų Jono Malalos vertimo, kas matoma sulyginus pateiktus liudijimus“24.
Nuostabi dovanėlė lietuviams – senoviškame X šimtmečio bulgariškame vertime pateikiamas senovės lietuvių dievų panteonas!!!
Atrodo, ir pats M. Obolenskis juto, kad čia kažkas ne taip, tad iš karto pridėjo tarsi pasiaiškinimą, tarsi įspėjimą skaitytojams: „Tenka apgailestauti, kad lietuviškoji mitologija iki šiolei tokia mįslinga ir taip mažai tirta, kad pasiūlyti išsamesnį mūsų pateiktų liudijimų išaiškinimą neįmanoma“25.
Štai čia mes eilinį kartą susiduriame su milžinišku autorystės vaidmeniu visų laikų istoriografijoje, nors tokį vaidmenį visų laikų istorikai atkakliai stengiasi paneigti, deklaruodami savo mokslinį objektyvumą ir asmeninio mąstymo nepriklausomybę nuo savo meto idėjų, prietarų ir mitų.
Kunigaikštis M. Obolenskis buvo tikras savo Tėvynės patriotas, ne vien žodžiu, bet ir ginklu gynęs Rusijos imperijos užkariavimus ir šlovę. Sužeistas mūšiuose su turkais, jis vėliau buvo apdovanotas aukso špaga už drąsą kovose su lenkais. Anuo metu pusiau džentelmeniškas, pusiau masoniškas caro Aleksandro I flirtas su lenkais ir Adomu Čartoriskiu, kuris vienu metu lenkų emigracijoje buvo vadinamas nekarūnuotu padalytosios Lenkijos karaliumi, jau buvo seniai pasibaigęs. Ne tik rusų valdžia, aristokratija, bet ir žymiausieji intelektualai piktinosi „pasipūtusios“ Lenkijos 1831 m. sukilimu, o Lietuvos vardas jau seniai (nuo Liublino unijos 1569 m.) neegzistavo tarptautinėje geopolitikoje ir rusų XIX a. mąstysenoje. Kai Aleksandras Puškinas parašė savo garsius (1831 m. vasaros) antilenkiškus eilėraščius apie seną dviejų slavų genčių – „pagyrūniško lenko“ ir „ištikimo ruso“ – priešiškumą, jam Lietuvos klausimas taip pat buvo bereikšmis („волнения Литвы? Оставьте: это спор славян между собою, /Домашний, старый спор“)…
Ar verta stebėtis, kad dar po dvidešimties metų M. Obolenskiui net į galvą neatėjo mintis, jog lietuviai XIII a. galėjo rašyti chronografą ir jame pateikti žinių apie savo tėvų bei protėvių mitologiją ir tikėjimą? Jam daug logiškiau atrodė absurdiška prielaida, kad senovės bulgarai X šimtmetyje žinojo ir užrašė senovės lietuvių tikybos dievų vardus!!!
Imperinės mąstysenos ir istorinės XIX a. patirties dogmos paprasčiausiai užblokuodavo ne vieno rusų specialisto, „1262 metų chronografo“ tyrėjo įžvalgas. Apie kokią „Lietuvą“ galima kalbėti XIX a., jeigu dar XVIII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos žemes tarpusavyje pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija. Politiniame pasaulio žemėlapyje neliko nei Lenkijos karalystės, nei Lietuvos, kuri nuo XIX a. pradžios vadinama „Северо-Западный край “ („Šiaurės Vakarų kraštas“).
Kas iš to, jei koks chronografas buvo rašytas Lietuvoje, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jeigu neliko jokios Lietuvos, Ukrainos nei Baltarusijos, o visur viena didžioji Rusija?..
Imperinės nuostatos dėl „1262 metų chronografo“ atribucijos (sukūrimo vietos)
Imperinio mąstymo nuostatos vis dėlto nelengvai derinosi su Rusijos mokslininkų profesiniais tyrimais. Ypač įdomūs šiuo atveju to paties V. Istrino, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų, nuomonės pokyčiai, svarstant, kur galėjo būti sukurtas „1262 metų chronografas“.
Tyrinėdami chronografo nuorašą, kuris kažkada priklausė imperatorienei Jekaterinai II, o vėliau atsidūrė minėtame Maskvos archyve ir dėl to gavo tradicinį „Archyvinio chronografo“ pavadinimą, visi be išimties imperinės Rusijos mokslininkai negalėjo nepaisyti gausios lietuvių mitologijos medžiagos nuorašo tekste. Atsisakius daugiau negu keistos M. Obolenskio hipotezės, esą lietuvišką medžiagą į Malalos „kroniką“ įrašė senovės bulgarai, reikėjo „1262 metų chronografo“ kūrėjų ieškoti kur nors arčiau Lietuvos.
XIX a. istorikų akimis žiūrint, tas „arčiau“ buvo vakarinė XIX a. Rusijos dalis, arba – vakarinis senosios Rusios regionas. Taigi V. Istrinas (iš pradžių) nesvyruodamas pritarė bent jau bendriausiai ankstesnių rusų tyrėjų (I. I. Sreznevskio) išvadai, esą chronografas turėjo būti surašytas „Vakarų Rusioje“. Jo manymu, šis chronografas, „sprendžiant iš intarpo apie Sovijų ir lietuvišką pagonybę – yra rusų knygiaus (русского книжника) veikalas, o knygius tikriausiai dirbo vakarinėje Rusioje“26.
Tačiau egzistavo ne tik „Archyvinis chronografas“ (Maskvoje saugomas 1262 m. protografo nuorašas), bet ir vadinamasis „Vilniaus chronografas“, iki šiolei saugomas Vilniuje, Mokslų akademijos bibliotekoje. Ir kaip tik šiame nuoraše visas skirsnis apie Sovijų turi daug pasakantį pavadinimą pačioje antraštėje – „Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“ („Скажем поганские прелести быти егщево и в Литве нашей“). Šią antraštę 1882 m. paskelbė Flavianas Dobrianskis (Флавиа́н Никола́евич Добря́нский; 1848–1919), aprašinėdamas Vilniaus viešojoje bibliotekoje saugomus rankraščius, perrašydamas ir vėlesnį prierašą, esą tas paklydimas „mūsų Lietuvoje laikėsi iki Vytauto, nes Vytauto žmona Ariogaloje buvo sudeginta po mirties ir po to buvo liautasi deginti“27.
Ši antraštė ir prierašas sudarė papildomų rūpesčių rusų mokslininkams. Pradžioje V. Istrinas sprendė iškilusią aptariamo protografo geografinės atribucijos problemą logiškai ir darė išvadą, kad „Vilniaus nuorašas“ tiksliau nei maskviškis „Archyvinis“ perteikia 1262 m. chronografo tekstą, taigi pasakymas „mūsų Lietuvoje“ tiesiogiai parodo mums, kad chronografas buvo sudarytas Lietuvoje“28.
Plėtodamas savo argumentaciją V. Istrinas nurodė, kad „Archyvinis chronografas“ yra pietų Rusios kilmės ir yra ištrauka iš viso sąvado, kuriame visiškai netiktų tokie pasakymai, kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“; dėl to šie žodžiai ir išmesti, o jų vietoje įdėta įprasta raudonspalvė antraštė [„Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina“ – A. B.], kurioje vis dėlto išliko originalo pėdsakai. Patsai nuorašo buvimas būtent Vilniuje, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, gali tai patvirtinti, tegu ir nežymiai; mes nežinome, kaip pateko nuorašas į Vilnių: galimas dalykas, jis ir buvo padarytas čionai, savo pirmtako [originalo – A. B.] tėvynės vietovėje“29.
Logiška išvada, bet imperiniu XIX a. požiūriu beveik skandalinga ir… nepriimtina!
Neužmirškime, kad XIX a. antroje pusėje, kuomet rašė kunigaikštis M. Obolenskis arba Maskvos pravoslavų Dvasinės akademijos auklėtinis F. Dobrianskis, arba savo mokslinę karjerą pradedantis V. Istrinas, Rusijos imperijoje ypač sustiprėjo slavofilų judėjimas. Tai sudėtingas, daugiabriaunis, iki šiolei daug permainų patyręs ir patiriantis filosofinis, dvasinis, mistinis, religinis ir tiesiog intelektualinis sąjūdis, grindžiantis slavų vienybę Rytų ortodoksine krikščionybe ir Rusijos imperine galia. Sunku pasakyti (be atskirų studijų), kiek paveikė V. Istriną ortodoksinės krikščionybės ir imperinės idėjos, tačiau XIX–XX a. sandūroje mokslininkas gana netikėtai pareiškė, kad „1262 metų chronografas“ greičiausiai buvo sukurtas… „Šiaurės Rytų Rusioje“…
Toks keistas savo ankstesnės nuomonės apie „1262 metų chronografo“ sukūrimą Lietuvoje atsisakymas nustebino net Rusijos mokslininkus. Penkeriais metais jaunesnis to paties Maskvos universiteto auklėtinis filologas A. Orlovas, jau būdamas akademiku, prisiminė, koks buvo „visiškai netikėtas V. M. Istrino atsisakymas 1900 m. pradžioje nuo savo ankstesnių teiginių apie chronografo sukūrimo vietą ir laiką“30.
Kas gi atsitiko – kodėl V. Istrinas XX a. pradžioje pakeitė nuomonę?
Dėl sukūrimo datos, kaip sakėme, niekas neabejojo, tačiau, kaip rašė V. Istrinas, „kas dėl paminklo sudarymo vietos, tai anksčiau, remiantis žinomu prierašu, arba glosa [gr. glosa – paaiškinanti pastaba – A. B.], kuri Vilniaus nuoraše skamba kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“, buvo daroma išvada, kurios laikiausi ir aš, kad chronografo autorius dirbo Lietuvoje. Tačiau dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai…“31
Kodėl?
Štai čia ir išnyra vis ta pati imperinė pozicija, kuri a priori verčia daryti išvadas, esą „1262 metų chronografas“ Lietuvoje negalėjo būti parašytas todėl, kad… negalėjo būti parašytas tuometėje Lietuvoje…
Pasižiūrėkime, kaip būtent tuo uždaru rateliu sukasi V. Istrino mąstymas dėl aptariamo chronografo parašymo vietos: „…dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai: juk XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius; tenai tuo metu dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų. Be to, prierašo antraštė neįpareigoja pripažinti, kad paminklas iškilo būtent Lietuvoje, kadangi panašūs prierašai galėjo būti parašyti ir Šiaurės Rytų Rusioje kokio nors išeivio iš Lietuvos. Pagaliau nežinia, kur ir kada buvo parašyta glosa. Ar ji buvo surašyta XIII a. autoriaus, ar jis pasiėmė ją iš kažkur gatavą ir tik pridėjo nuo savęs datą…“32
Ir vis dėlto įdomiausia, kad ir šiuo atveju didis rusų mokslininkas mediavistas paliko XX a. pradžioje klausimą atvirą dėl duomenų stokos: „Mūsų duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su Šiaurės Rytų Rusia.“ Galutinį V. Istrino apsisprendimą XX a. pradžioje lėmė, deja, duomenų stoka ir bendras imperinis požiūris apie rusų kultūros suklestėjimą būtent Šiaurės Rytų Rusioje, kur ilgainiui iškilo imperinė Maskvos valstybė.
Taigi: „…duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su Šiaurės Rytų Rusia. Tačiau dėl to, kad nėra duomenų apie literatūrinį judėjimą XIII a. Lietuvoje, o Šiaurės Rytų Rusioje toks judėjimas vaidino reikšmingą vaidmenį, persvara atitenka Šiaurės Rytų Rusiai, juolab kad paminklas pats savaime, pagal savo turinį, yra susijęs su kitais panašiais paminklais, kurie negali būti priskirti Lietuvos valstybei“33.
Tarybinės nuostatos dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos
Įsidėmėtina, kad panašios apriorinės nuostatos laikėsi ir A. Orlovas, stebėjęsis dėl netikėto V. Istrino nuomonės pasikeitimo. Puikus tekstologas, beje, taip pat abiejų mokslų akademijų – carinės ir tarybinės – akademikas rašė, deja, iškart po Antrojo pasaulinio karo, kuomet virš Tarybų Sąjungos akademinio gyvenimo vis labiau tirštėjo Stalino kultas su visomis savo pasekmėmis „didžiarusiškam“ istorijos mokslui ir istorijos dėstymui tarybinėse mokyklose. Pirmaisiais pokario metais vėl, kaip imperijos XIX šimtmetyje, netgi teoriškai negalėjo didžiosios Rusijos pakraščiuose – senovės lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių žemėse – egzistuoti senesni kultūros židiniai nei „didžiarusių“ („великоросы“) žemėje, tai yra – Moskovijoje ir Šiaurės Rytų Rusioje.
O ir kas tie „vakariniai pakraščiai“ buvo XIII amžiuje?
Pasekime pokarinę A. Orlovo logiką: „Ką reiškia 1260-tųjų metų ruso supratimu „mūsų Lietuvoje“ („в Литве нашей“)? Galbūt tik tai, kad aprašoma pagonybė tų lietuviškų genčių, kurios gyveno politiškai rusiškoje teritorijoje. Tačiau tokia frazeologija – neįprasta. Juk „mūsų“ – paprastai buvo vadinama gimtoji rašytojui šalis, gimtoji ne pagal kažkokią kitakilmę, kitatikę jos etninės sudėties dalį, o iš tiesų gimtoji pagal kraują ir tikybą. Tad jeigu rusas vadino Lietuvą sava, vadinasi, tai galėjo atsitikti ne anksčiau XIV a. vidurio, žinoma, jau po Vilniaus įkūrėjo (1320-ieji metai) Gedimino laikų, nes nors jis ir susigiminiavo su Voluinės dinastija, bet dar nebuvo įsitvirtinęs Voluinėje; tiktai didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais nusistovėjo Lietuvos su prijungtomis Rusios žemėmis (Литовско-русского государства) būtis su rusiška gyventojų dauguma ir rusiškąja kultūra. Jeigu į tai atsižvelgsime, tuomet pasakymą „mūsų Lietuvoje“, tai yra – pas mus Lietuvoje, tenka priskirti ne „1262 metų chronografui“, o būtent „Vilniaus nuorašui“, arba jo artimiausiam originalui, galbūt taipogi Vilniuje sudarytam, kuris negalėtų būti ankstesnis nei XIV a. pirma pusė“34.
Su tekstologine A. Orlovo išvada reikia sutikti jau vien todėl, kad neturime nei 1262 m. originalo, nei kokio kito ankstesnio vilniškio originalo.
Pats A. Orlovas cituojamame straipsnyje atsisakė aiškintis „1262 metų chronografo“ atribucijos klausimą, bet vis dėlto atmetė V. Istrino teiginį apie veikalo kilmę kažkur „Šiaurės Rytų Rusioje“.
Šitaip „1262 metų chronografas“ tarybinėje istoriografijoje ir egzistavo ištisus dešimtmečius be jokios konkretesnės savo kilmės ir vietos nusakymo. Atseit sukurtas kažkur vakarinėse ar pietinėse, o gal net šiaurės rytinėse didžiosios Rusijos žemėse…
Šiandieniniai bandymai prikelti nusenusias nuostatas
Kodėl čia tiek gilinamės į Rusijos imperijos ir Tarybų Sąjungos mokslininkų koncepcijas dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos?
Tik dėl to, kad šios koncepcijos gerus 200 metų viešpatavo istoriografinėje literatūroje bei viduramžių literatūros istorijose ir iki šiol nesusilaukė nuodugnesnės peržiūros ir dalykinės kritikos. Be to, kaip minėjau pradžioje, būtent pastaruoju metu, kai vis dažniau prabylama apie lietuviškąją „1262 metų chronografo“ kilmę ne kur kitur, o Lietuvoje, vėl suaktyvėjo nusenusių imperinių koncepcijų kartojimas ir plėtojimas.
Jau minėta ukrainiečių istorikė T. Vilkul savo straipsnyje apie „1262 metų chronografą“ atkakliai kartoja šimtmečio senumo mūsų aptartą V. Istrino teiginį, esą šis chronografas nebuvo sukurtas Lietuvoje. Istorikė iš pat pradžių tarsi bešališkai išvardija minėtas V. Istrino ir A. Orlovo hipotezes. Pasak jos, V. Istrinas pradžioje manė, kad chronografas „parašytas Lietuvos žemėje… Po to nusprendė, kad verčiau jo sukūrimo vieta laikyti Šiaurės Rytų Rusią“35. Tuo istorikė ir apsiriboja.
Man, kaip literatūros istorikui, kyla klausimas, kodėl ukrainiečių istorikė nutyli tolimesnę V. Istrino pažiūros evoliuciją. Ar ji nežino, o gal tyčia nutyli, kad V. Istrinas ilgainiui dar kartą pakeitė savo nuomonę dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos? Tas dvejopas įtarimas (nežino ar nutyli?) dar labiau sustiprėja, kai prisimeni istorikės užsispyrimą klijuojant epitetą „judėjiškas“ prie aptariamo chronografo pavadinimo.
Ką gi nutyli ukrainiečių istorikė V. Istrino atžvilgiu?
Tęsdami V. Istrino požiūrio kaitos analizę, turime priminti ir prisiminti, jog šis didis Rusios metraščių žinovas vis dėlto sugrįžo prie savo ankstesnio teiginio, kad „1262 metų chronografas“ buvo parašytas Lietuvoje. 1922 m. skelbdamas bizantiečio Amartolo „Kronikos“ knygas su moksliniais komentarais bei žodynu, V. Istrinas tarė savo, kiek žinau, paskutinį žodį šiuo klausimu, labai aiškiai nusakydamas išsamią „1262 metų chronografo“ atribuciją: sudarytas „XIII šimtmetyje, antros pusės pradžioje, Lietuvoje“ („в XIII веке, в начале второй половины, на Литве“36).
Nemanau, kad galėtume rasti ar turėtume ieškoti didesnio autoriteto Lietuvai ypač svarbiu „1262 metų chronografo“ atribucijos klausimu. Žinoma, galima mėginti nutylėti galutinę V. Istrino išvadą, galima jam priešpastatyti kitus autoritetus, kurie nesiryžo taip tiksliai nusakyti šio chronografo sukūrimo vietos ir siūlė senesnius aptakius nusakymus, pavyzdžiui, vakarinėje Rusioje, pietvakarinėje Rusioje ir pan.
Bet ne tai svarbiausia. Moksle, laimei, paskutinis žodis priklauso ne vieniems ar kitiems autoritetams, o palaipsniui kaupiamų duomenų visumai, kuri anksčiau ar vėliau ir padiktuoja galutines išvadas.
Žiūrėkime į savo kultūros istoriją savomis akimis
Šiuo metu sukauptais istorijos šaltinių ir jų tyrimo duomenimis mes galime, mano įsitikinimu, ne tik naujai paremti galutinę V. Istrino išvadą apie „1262 metų chronografo“ sukūrimą Lietuvoje, bet ir patikslinti sukūrimo vietą – Lietuvos karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne netoli Naugarduko.
Būtent čia, kaip esu ne kartą rašęs, buvo įkurtas ir XIII a. antroje pusėje jau veikė pirmasis Lietuvoje skriptorijus. Būtent čia buvo vykdomas ambicingas krikščionio vienuolio Vaišvilko sumanymas parašyti XIII šimtmečio lietuviams Pasaulio istoriją – chronografą, kuriame išliko kūrėjo įrašas su 1262 m. data. Detaliai tuos dalykus aprašiau „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje“, kuri turėtų dar šiais metais pasiekti skaitytojus.
O šiuo replikiniu straipsniu norėjau tik atkreipti lietuvių skaitytojų dėmesį į pasiutusiai gajas mūsų kaimynų ir mūsų pačių istorinės savimonės stereotipines piktžoles, pro kurias dažnai nebegalime tiesiai ir atvirai pažvelgti ir pamatyti senosios mūsų kultūros daigų ir unikaliausių atžalų.
Vis tebežiūrime į savo praeitį ir senovės Lietuvos kultūrą svetimomis akimis.
Sunku ką nors doro pabaigai pasakyti apie minėtų dabarties tituluotų slavistų mokslinę mąstyseną ir laikyseną. Galbūt tikimasi, kad niekas nepastebės, pasak S. Temčino termino, „podstavos“ (sukeitimų) su pavadinimu ir data?.. Vargu. Juk kiekvienam profesionaliam istorikui ar literatūros žinovui badyte bado akis ne tik nusenę epitetai, bet ir visai nesuprantamos abiejų slavistų manipuliacijos datomis, kai nuorašui mėginama priskirti protografo sukūrimo datą. Netgi po senovei vartojant V. Istrino pasiūlytą terminą „archyvinis (Judėjiškas) chronografas“, būtų visiškai nekorektiška, jei kas nors sumanytų (o S. Temčinas ir T. Vilkul taip ir sumanė) prisegti prie „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“, t. y. nuorašo, originalo sukūrimo datą. Tai toks pat absurdiškas akibrokštas, kaip sūnui arba dukteriai įrašyti į asmens dokumentus senelio ar senelės gimimo datą…
Mokslininkai visais laikais „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ datavo ir tebedatuoja maždaug XV a. viduriu. O ką daro S. Temčinas ir T. Vilkul jau matėme – abu kuo ramiausiai netgi į savo straipsnių pavadinimus įrašo naują jų vadinamojo „Judėjiško (arba Archyvinio) chronografo“ atsiradimo datą (XIII a.; 1262 m.).
Galima būtų tylėti, et, nekreipkim dėmesio į nusenusias nesąmones. Bet tyla šiuo atveju būtų bloga byla. Užtenka pasižiūrėti, kaip interneto svetainėje reklamuojamas minėtas Lietuvos istorijos instituto leidinys su T. Vilkul straipsniu. Atseit leidinyje „pateikiamas naujas, netikėtas lietuvių pagoniškos „Sovijaus legendos“ atsiradimo aiškinimas – ši legenda esanti Judėjos chronografo sudarytojo plunksnos kūrinys (XIII a.)“37. Taigi lietuvių skaitytojams jau siūloma „patogiai nusipirkti“ leidinį su straipsniu apie kažkokio neegzistuojančio „Judėjos chronografo“ sudarytoją, sukūrusį legendą apie Sovijų…
Ką gali žinoti? Gal netrukus atsiras baltistų ar lituanistų, kurie suklus išgirdę mokslingų slavistų skelbiamą „naujieną“ apie kažkokį „Judėjišką 1262 metų chronografą“ ir taip pat ims vartoti ne tik nusenusią terminologiją, bet ir analfabetiškai peršamą „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ sukūrimo datą.
Melo kamuolys mūsų akyse ritasi ir didėja kaip priežodinis sniego kamuolys – ko gero, greitai, jei tylėsime, įsiris į lietuvių mokslo darbus ir vadovėlius.
O juk atidžiau pasižiūrėjus, mūsų aptarti terminai kilo iš menko Lietuvos ir jos kultūros pažinimo. Ar dar verta slėpti, kad garbingajam Rusijos patriotui kunigaikščiui M. Obolenskiui, kaip jis pats sakė, paprasčiausiai trūko elementarių žinių apie „mįslingą ir taip mažai tirtą“ lietuvių mitologiją, tad jam atrodė neįmanoma tai, kas akivaizdu, ir jis mieliau ieškojo lietuvių mitologijos šaltinio senovės Bulgarijoje, bet ne pačioje Lietuvoje. Panašiai klajojo ir V. Istrino mintis, kuomet jis neturėjo jokių duomenų apie XIII šimtmečio lietuvių kultūrines ir literatūrines iniciatyvas, nors tikriausiai buvo kažką girdėjęs apie karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką, priėmusį krikščionybę ir vienuolystę pagal graikų ortodoksų papročius. Istorinių duomenų stoka blokavo tyrėjo mąstymą, ir jis nuoširdžiai tikėjo, kad „XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius“. Jo anuomečiu manymu, Lietuvoje tais laikais „dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų“.
Šiandien jau ne XX, o XXI a. pradžia, ir per audringą pralėkusį šimtmetį žlugo ne tik Rusijos imperija, bet ir jos žemių paveldėtoja Tarybų Sąjunga, perėmusi iš carinės imperijos didžiavalstybinę ideologiją, prieš kurią turėjo nuolankiai tylėti visi imperijos pakraščiai – ir lietuviškieji, ir baltarusiškieji, ir uk-rainietiškieji, privalėję nuo amžių pradžios dėkoti „kultūros nešėjai, didžiajai rusų tautai“. Bet dabar, sakytum, visi imperiniai mitai žlugo ir metas visiems „pakraščiams“ daryti nepriklausomas nuo kaimynų išvadas iš akivaizdžių faktų ir istorinių duomenų.
Bet… lengva pasakyti, sunku padaryti.
Ypač kai vis dar netrūksta žmonių, kurie pasiryžę žūtbūt ginti nusenusius mitus, o konkrečiai – vis dar netrūksta patiklių istorikų ir literatūros specialistų, netgi rimtų Lietuvos mokslo leidinių redaktorių bei autorių, kurie, aiškindami „1262 metų chronografą“ ir Sovijaus sakmę, vis dar mėgina vesti mus XIX a. Rusijos slavistų seniai užžėlusiu taku… į aklavietę, kur nėra ką veikti nei žingeidesniems lituanistams, nei savo praeitį naujai atrandantiems lietuviams.
1 Lemeškin I. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus). – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 47.
2 Ten pat. – P. 153.
3 Лемешкин И. Иоанн Малала и фольклорное сказание о Совии в составе Хронографа 1262 г. : Переводная византийская хроника и древняя литовская литература // Senoji Lietuvos literatūra. – 21 knyga. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 256– 257.
4 Темчин С. Ю. О возможном восточном происхождении мифа о Совии, изложенного в иудейском хронографе 1262 года. // Senoji Lietuvos literatūra. – 29 knyga. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 27–28.
5 Вилкул Т. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.) // Istorijos šaltinių tyrimai. – T. 2. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2010. – P. 11–32.
6 Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – Mосква: Университетская типография,1893. – P. 353.
7 Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела древнерусской литературы. – T. V. — Москва, Ленинград: Изд-во АН СССР, 1947. – P. 32.
8 Истрин В. М. К вопросу о взаимоотношениях Еллинских Летописцев и Архивского (Иудейского) хронографа – ИОРЯС. – XVI. – 4 knyga. – Санкт-Петербург: Типография Императорской Академии Наук, 1911. – P. 135.
9 Ten pat.
10 Ten pat.
11 История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). – T. 1. – Москва; Ленинград: Изд-во АН СССР, 1941. – P. 120 ir kitur.
12 История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). – T. 2. — Москва; Ленинград: Изд-во АН СССР, 1945. – P. 25.
13 Творогов О. В. Древнерусские хронографы Ленинград. – 1975. – P. 17.
14 История русской литературы: В 4 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом) / Редкол.: Н. И. Пруцков (гл. ред.), А. С. Бушмин, Е. Н. Куприянова, Д. С. Лихачев, Г. П. Макогоненко, К. Д. Муратова. – T. 1. — Ленинград: Наука. Ленингр. отд-ние, 1980. – P. 64.
15 Словарь книжников и книжности Древней Руси. Вып. 1 (XI – первая половина XIV в.) / АН СССР. ИРЛИ / Отв. ред. Д. С. Лихачев. – Ленинград: Наука, 1987. – P. 493; Вып. 2 (вторая половина XIV–XVI в.). – Ч. 1: А–К, 1988. – P. 516; 2: Л–Я, 1989. – P. 528. Galima naudotis ir elektroniniu Rusijos mokslo akademijos Rusų literatūros instituto portalu, sukurtu 2006–2011 m.: http://www.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=2048.
16 Дудаков С. Ю. История одного мифа: Очерки русской литературы XIX-XX вв. – Хайфа, 2008. – P. 9.
17 Истрин В. М. Очерк истории древнерусской литературы домосковского периода (11–13 вв.). – Петроград: Наука и школа, 1922. – P. 218–219.
18 Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.
19 Макеева И.И. Акцентная микросистема Архивского хронографа в. (На материале Истории иудейской войны Иосифа Флавия) – Русский язык в научном освещении.№ 1 (5) Языки славянской културы. – Москва: Российская Академия наук. Институт русского языка им. В.В.Виноградова, 2003. – P. 139.
20 Т. Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.
21 Летописец Переяславля Суздальского, составленный в начале XIII в. (между 1214–1219 гг.) / Изд. М. Оболенским. – Москва: в Университетской типографии, 1851. – Предисловие. – P. VIII.
22 Ten pat. – P. XIII.
23 Ten pat. – P. XIX–XXI.
24 Ten pat.
25 Ten pat. – P. XXI.
26 Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. –P. 358.
27 Описание рукописей Виленской Публичной библиотеки, церковнославянских и русских / Составил Ф.Добрянский. – Вильна, 1882. – P. 50.
28 Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – P. 360.
29 Ten pat. – P. 360–361.
30 Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела древнерусской литературы. – P. 26. Taip pat žr.: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=6431
31 Истрин В. М. Исследования в области древне-русской литературы. – I-V. – Санкт–Петербург, 1905. – Р. 225.
32 Ten pat.
33 Ten pat. – P. 225–226.
34 Ten pat.
35 Вилкул Т. Создание Совия: работа составителя Иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.
36 Книгы временьныя и образныя Георгия Мниха. Хроника Георгия Амартола в древнем славяно-русском переводе.Текст, исследование и словарь. – Т. II. – Греческий текст. „Продолжения Амартола“. – Изд. ОРЯС, Пгр., 1922. – P. 424.
37 http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?isbn=2029-0705-02
Giedrius Saulytis. Tikėjimas ir tautiškumas
2012 m. Nr. 4
Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.
Profesorė Viktorija Daujotytė, recenzuodama Dainoros Pociūtės Maištininkų katedras, įvardija istorikų ir filologų, kaip pagrindinių humanistikos atstovų, tyrinėjančių kultūros istoriją, skirtumus: „Istorikų siužetai labiau remiasi faktais, filologų – tekstais.“ Jei iš tiesų taip yra, tuomet teologai labiau panašūs į filologus nei istorikus. Tik pamatinis tekstas, atskaitos taškas, į kurį jie remiasi, yra Šventasis Raštas. Šį Tekstą laikydamas pagrindiniu, nors, aišku, nevieninteliu teologijos šaltiniu, pirmoje savo refleksijų dalyje daugiau dėmesio skiriu kalbos, kaip tautinio identiteto dėmens, reikšmės Šventajame Rašte aptarimui, o antroje – įvardiju pagrindines Evangelijos ir kultūrų sankirtos paradigmas.
Kalbų kilmė ir dieviškasis Logosas
Tautiškumui apibrėžti apsiribosiu Mikalojaus Daukšos įvardintais trimis – tėvų žemės, papročių ir kalbos, ypač pastarosios, – kriterijais, o mano tikėjimo samprata remiasi Naujojo Testamento teiginiais. Vienas šių refleksijų polius yra lietuvybė, o kitas – krikščionybė.
Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? […] Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. (M. Daukša, „Prakalba į Malonųjį skaitytoją“)
Kalbos, ne tik kaip tautiškumo, bet apskritai kaip žmogiškumo fenomenas, jau nuo seno teikė peno mąstytojams. Pasak Aristotelio, žmogus yra gyva būtybė, turinti logosą – žodį, kuris ir yra skiriamasis homo sapiens ženklas, lyginant jį su kitomis žemiškos gyvybės formomis. Pastarosios irgi sugeba komunikuoti tarpusavyje, tačiau savirefleksija, rodos, iš tikrųjų būdinga tik žmogui. Visuotinis logosas lokaliai reiškiasi skirtingomis kalbomis ir dialektais – lingvistai jų priskaičiuoja nuo penkių iki šešių tūkstančių. Gimtosios kalbos dėka pradedame pažinti pasaulį, susišnekėti su savo gimdytojais, vėliau mokomės bendrauti su kitais, mokančiais tą pačią kalbą, išreiškiame giliausius savo jausmus ir mintis ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Kalbų įvairovė suponuoja skirtingus tautinius pasaulėvaizdžius. Daukša, be abejonės, teisus – tautinė kalba yra bendruomeniškumo, pilietiškumo ir valstybingumo lopšys bei sargas. Mums, lietuviams, gimtoji kalba yra pažinimo kalvė, atverianti pasaulį savaip. Net artimiausi mūsų kaimynai latviai, irgi baltai, į pasaulį žiūri šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, neparūpinę autentiškų pavadinimų metų mėnesiams, pasitenkina skoliniais. O mums februaris yra vasaris, marts – kovas, aprilis – balandis ir t.t. Kiek išmonės, kiek pajautos turėjo mūsų protėviai lietuviškai kalbėdami ir mąstydami apie metų laikus. Tad tenka sutikti su Hansu-Georgu Gadameru, teigiančiu, jog kalbos veidrodyje galima atpažinti tautų pasaulėvaizdžius ir net kultūrų sandaras. Iš tiesų tėvynė pirmiausia yra kalbos tėvynė. Net išvykus iš savo tėvų žemės ar praradus ją tremtyje, neprarandame savo tautinio identiteto, jei puoselėjame gimtąją kalbą. Kitų kalbų mokymasis praplečia akiratį, tačiau tautiškumo nesumenkina. Manding, šiandien rūpestį turėtų kelti ne tiek mūsų tautiečių emigracija, kiek lietuvių kalbos išsaugojimas emigracijos sąlygomis. Užuot apraudoję išvykstančius (o gal greičiau save?), turėtume rūpintis gimtosios kalbos mokyklų bei tautinių bendruomenių steigimu bei palaikymu lietuvių diasporoje.
Paradoksalu, tačiau, leisdamiesi į lingvistus bei antropologus dominančias pirminės kalbos paieškas, būtent Biblijoje atrandame vieną išsamiausių naratyvų apie skirtingų kalbų kilmę. Tik prieš gilinantis į vienuoliktą Pradžios knygos skyrių, pasakojantį, kaip gerai žinoma, apie Babelės bokšto statymą ir kalbų sumaišymą, reikėtų turėti omenyje, jog skirtingai kalbančias tautas visų pirma sutinkame neutraliame naratyve apie trijų Nojaus sūnų – Semo, Chamo ir Jafeto – palikuonis (Pradžios 10 sk.). Tad Šventasis Raštas tautiškumo kilmę visų pirma sieja su slėpiningais ir mums iki galo nepažiniais Dievo ketinimais bei potvarkiais, o ne su žmogaus nuopuoliu. Šiuo atveju pakaks pacituoti apaštalą Paulių: „Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17, 26-27). Margas pasaulis, kalbantis tūkstančiais skirtingų kalbų, yra Dievo Kūrėjo sumanymas. Apvaizdos patvarkymu esama ne tik bendrinio ir visoms tautoms suvokiamo logoso, bet ir skirtingų kalbų, kurioms pavadinti galbūt galėtume pasitelkti kitą graikišką žodį – rēmata, labiau pabrėžiantį ištartas mintis.
Na, o dabar jau galime egzegetiškai patyrinėti Babelės naratyvą, kuris atskleidžia negatyvią šio klausimo pusę, – nuodėmingą mūsų protėvių siekį išgarsinti savo vardą, lėmusį skirtingų kalbų kilmę (Pr 11, 4). Aiškumo dėlei perskaitykime visą ištrauką:
Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime.“ Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą – vietoje kalkių. Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!“ Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!“ Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus (Pr 11, 1-9).
Hebrajiškas šios ištraukos tekstas atskleidžia subtilų autoriaus santykį su pačia kalba. Čia panaudotas chiazmas pats savaime jau yra tarsi slėpininga užuomina apie stulbinančias poetinės kalbos galimybes. Iš dalies galima suprasti dvejojančius dieviška Biblijos kilme, pavyzdžiui, Paulą Ricoeurą, kuris šią ištrauką vadina Babelės mitu. Juk iš tiesų esama panašumų tarp šio Šventraščio teksto ir ankstyvųjų Mesopotamijos mitų. Štai viename šumerų epe aprašomas auksinis amžius, kai žemėje nebuvo nei gyvatės, nei skorpiono, nei bijančio, nei bauginančio, žmonės kalbėjo viena kalba, garbindami aukščiausią tarp dievų – Enlilį, kol jo varžovas, vandens ir sėklos dievas Enkis įnešė sumaištį ir skirtingas kalbas. Pastebėtina, jog bibliniai motyvai, atsikartojantys kitų tautų mituose, jokiu būdu nesumenkina biblinio pasakojimo vertės, juolab, kad pastarajame pateikiama kur kas daugiau detalių ir akcentuojami visai kiti dalykai. Galbūt Penkiaknygės autorius pasitelkė gerai žinomus pagoniškus pasakojimus, idant hebrajų tautai perteiktų kitą jų prasmę. Ne dievai, o vienas Dievas, ir ne varžydamasis, o iš teisingumo sumaišė kalbas. Panašiai kaip Adomo ir Ievos mėginimas tapti tokiais kaip Dievas, taip ir Babelės bokšto, sieksiančio dangų, statyba, susilaukia Dievo teismo. Šią mintį ne sykį rutulioja Izraelio išminčiai, kaip antai: „Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę“ (Pat 16, 18).
Priešingai negu senovinis Mesopotamijos folkloras, Biblijos pasakojimas apie kalbų kilmę implikuoja, jog kūrinijos harmoniją ir tautų vienybę sugriauna ne anapusinės jėgos, o paties žmogaus nuodėmingumas. Pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis pasakojime apie Babelės bokšto statybą įžvelgia klaidingą žmogaus pasirinkimą. Pasak jo, būdamas bene vienintelis kūrinys žemėje, turintis visą gėrio ir blogio pažinimą, žmogus visgi atstumia tai, ko visomis išgalėmis reikėtų siekti, ir renkasi, kas blogiausia. Regis, iš tiesų maištai, karai ir genocidai yra taip pat nesusikalbėjimo formos, kurių šaknys visų pirma glūdi žmogaus puikybėje. Nejautrumas kitokiam ir egoistinis savų gynimas mums yra būdingas dėl prigimties sugedimo. Dievo įsakymai, skatinantys rūpintis imigrantais ir nešališkai ginti jų, kaip silpnųjų, teises, tai primygtinai primena, sykiu ragindami ieškoti Dievo malonės, supratimo ir atjautos kitokiam, ypač silpnesniam už mus pačius (Iš 23, 9; Įst 1, 16-17).
Galiausiai, kalbant apie kalbų sumaišymą Babelėje, verta paminėti, jog lingvistai pastebi semantinį kontrastą tarp šumerų babili, reiškiančio „dievo vartus“, ir hebrajiško žodžių žaismo babel balal – „praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą“. Priešingai pagoniškoms Babelės, kaip vartų į dangų, asociacijoms Pradžios knygos autorius, pasakodamas apie kalbų, o sykiu ir tautinių skirtybių, atsiradimą, įspėja saugotis arogancijos tuštybės. Tad, nors Šventraščio tyrinėtojai nesutaria, ar Pradžios knygos autoriui šumerų mitas sudarė prielaidas polemikai, ar tiesiog pasitarnavo kaip didaktinė priemonė, turime pripažinti, jog, svarstydami tautiškumo klausimą, negalime apeiti šio Šventojo Rašto teksto, nes būtent jame esama vieno seniausių pasakojimų apie skirtingų kalbų kilmę.
Taigi dešimtame Pradžios knygos skyriuje pabrėžiamas Dievo apvaizdos vaidmuo, vienuolikto įžangoje – žmonijos nuodėmingumas, o dvyliktame skyriuje jau pasakojama apie tai, kaip tautos dalyvauja chronologinėje Dievo malonės ekonomijoje. Pašaukdamas Abraomą, Dievas išsirenka žmogų, tuomet pažada iš jo kildinti tautą ir per ją palaiminti visas tautas (Pr 12, 1-3). Hebrajai Dievo palankumo susilaukia ne dėl savo išskirtinumo ar nuopelnų, bet dėl Abraomui duoto pažado (Įst 7, 7). Anot Mozės, Toroje, o vėliau pranašų, istorinėse ir išminties knygose Izraeliui apreikštos Dievo valios pažinimas tampa didžiausiu tautos turtu, o sykiu ir išskirtiniu tautiniu bruožu: „Iš tikrųjų nėra kitos tokios didingos tautos, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip mūsų Dievas, kai Jo šaukiamės. Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums?“ (Įst 4, 7-8). Tuo tarpu kitos tautos susilaukia vadinamosios bendrinės malonės: „Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių“ (Įst 32, 8). Tad chronologiškai Dievo valios apreiškimas užrašyto žodžio pavidalu iš pradžių suteikiamas vienai tautai, kuri įpareigojama jį saugoti ir perduoti kitoms kartoms (Rom 3, 2). Tačiau, atėjus pačiam Žodžiui, dieviškajam logosui, Dievo pažinimas jau tampa prieinamas visoms tautoms visomis kalbomis.
Taip pat pastebėtina, jog Izraelį Dievas auklėja ne tik Toros žodžiu, bet ir pagonių rykštėmis. Ypatingi Dievo ir Izraelio tautos ryšiai Senojo Testamento metu neeliminuoja kitų tautų dalyvavimo soteriologiniame Dievo plane. Izaijo pranašystėje persų karalius Kyras, kurio įsakymu buvo pradėtas Jeruzalės šventyklos atstatymas, gan netikėtai apibūdinamas ta pačia fraze kaip Mozė (!): „Jis yra mano tarnas ir įvykdys mano valią!“ (Iz 44, 28). Kadangi keliomis eilutėmis aukščiau toks pat kreipinys taikomas Izraeliui (Iz 44, 21), akivaizdu, jog jau Senojo Testamento metu takoskyra tarp Izraelio ir kitų tautų nėra tokia gili, kaip kartais traktuojama. Kiekvienas, vykdantis Dievo valią, gali tapti eschatologinės istorijos veikėju ir Dievo šeimos nariu, kaip, pavyzdžiui, moabitė Rūta (Rūt kn.). Paradoksalioje Jonos knygoje žengiamas dar vienas žingsnis – parodoma, jog pagonys kartais uoliau vykdo Dievo valią negu patys žydai. Šis įspėjimas jau visai aiškiai suskamba Naujajame Testamente (Mt 8, 10-12; Lk 3, 7-9; 1 Tes 2, 14-16). Tikėjimas Kristumi niekam nebeleidžia didžiuotis savo etnine kilme, net Dievo įsūnystę, sandoras ir Jahvės šventyklą turėjusiems žydams (Rom 9, 4). Bene aiškiausiai tikėjimo ir tautiškumo santykį apibendrina apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo“ (Rom 2, 28-29).
Kristuje, kaip eschatologiniame Mesijuje, žmonija sugrįžta prie savo kilmės šaknų. Sekminių dieną vėl girdime žemės gyventojus, kalbančius visiems suprantama kalba. Tačiau ja, priešingai nei Babelėje, jau aukštinama ne žmogaus, o Dievo didybė (Apd 2, 1-11). Naujojo Testamento metu tautinės skirtybės vis dar išlieka, bet tautinis susipriešinimas numaldomas Dvasios pagalba. Tikėjimas Kristumi panaikina rasizmo prielaidas. Kryžius pakerta karčią tautinės puikybės šaknį ir svetimas tampa artimu.
Evangelijos ir kultūrų sankirtos paradigmos
Jėzaus paliepimas skelbti Evangeliją visose tautose aiškiai nusako jos universalumą (Mt 28, 19; Mk 16, 15; Lk 24, 47). Iki Mesijo atėjimo, anot Pauliaus, Dievas „[…] leido eiti visoms tautoms savais keliais“ (Apd 14, 16), tačiau Jėzaus Kristaus mirtis, atperkanti visų tautų nuodėmes, ir prisikėlimas iš numirusių, dovanojantis nuteisinimą kiekvienam, nepaisant rasės, tautybės ar socialinio sluoksnio, kviečia atgailauti ir tikėti Evangelija. Krikščionys yra įsitikinę, jog bet koks Jėzaus Kristaus sulyginimas su kuria nors dievystės inkarnacija kitose religijose paniekina, kad ir nesąmoningai, Išganytojo kančią ir iškreipia Jo mokymą. Sekminių stebuklas – didingų Dievo darbų skelbimas įvairių tautų kalbomis – taip pat pabrėžia Evangelijos universalumą (Apd 2 sk.). Dievas, Babelėje sumaišęs kalbas ir suardęs žmonių rasės vienybę, dabar Jėzaus Kristaus mokiniams suteikia gebėjimą kalbėti suprantamai visų tautų žmonėms. Evangelijos žodis gimdo naują žmoniją, kalbančią viena tikėjimo kalba ir siekiančią išaukštinti jau ne save, kaip Babelėje, o Dievą. Anot Pauliaus, „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11).
Be abejo, tokia tikėjimo vienybė ir universalus Evangelijos triumfas iki galo atsiskleis tik anapus. Ten Jonas regi naująją žmoniją, sudarytą iš visų tautų, vienu balsu garbinančią Dievą ir Jėzų Kristų: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 9-10). Ne dabar, bet tuomet žmonija sugrįš prie vienos pirminės ir tyros kalbos, kurią mini Sofonijo pranašystė: „Tada Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti (Sof 3, 9).
Šiandien, regis, krikščionybė jau atsisako idėjos tikėjimo pagrindu suvienyti tautas šiapus. Praeityje tokia utopinė idėja buvo gaji. Mėginimas Evangelijos universalumą susieti su vieno pasaulio viziją turėjusia Romos imperija buvo klaidingas. Pirmojo bažnyčios istoriko Euzebijaus prielaidos, esą krikščionybė iki imperatoriaus Konstantino buvo tik Kristaus atėjimo ženklas, o jau Konstantino valdymo metu imperija tapo Apvaizdos įrankiu, skirtu Evangelijos skelbimui palengvinti, –pasiteisino tik iš dalies. Pastebėtina, jog Konstantino, ediktai, sustabdę krikščionių persekiojimą, sukrikščionino imperiją, tačiau sykiu ir suimperino krikščionybę. Pastarosios įsigalėjimas Europoje politinėmis priemonėmis, deja, iškreipė pačią tikėjimo sklaidos sampratą. Jei ankstyvosios bažnyčios įsitikinimai kelią į kitas kultūras skynėsi Dievo žodžio galia, tai imperinės krikščionybės metodai įteisino kalavijo naudojimą, neva naudingą pagonių kristianizacijai. Iš tiesų kryžiaus karai jau nieko bendro nebeturėjo su Kristaus dvasia ir mokymu. Tenka tik apgailestauti, jog kalaviju įtvirtinta religija iki šių dienų meta šešėlį pačiai Evangelijos žiniai. Įsitikinimas, jog tikėjimas Jėzumi Kristumi dovanoja išganymą visiems ir visose tautose, įkvepia krikščionis evangelizacijai ir misijų veiklai, tačiau kai kuriems toks požiūris atrodo užgaulus dėl netolerancijos kitoms religijoms ir kitokiems įsitikinimams. Dera pripažinti, jog šie priekaištai yra pagrįsti tol, kol krikščionys Evangelijos sklaidai pasitelkia ne Kristaus meilės pavyzdį, bet paveldėtus imperinės prievartos mechanizmus.
Kristaus paliepimas apaštalams skelbti Evangeliją visose tautose neišvengiamai reiškė skirtingų kultūrų susidūrimą, nes Naujojo Testamento bažnyčia gimė judaizmo aplinkoje. Evangelijai „išeiti“ iš vienos tautinės priklausomybės ir prigyti kituose kultūriniuose kontekstuose buvo labai nelengva. Viena vertus, dėl pačių apaštalų puoselėto judaizmo, kita vertus – dėl pagoniškų papročių, vyravusių Romos imperijoje. Kaip žydams eiti pas pagonis? Ir kodėl pastarieji turėtų priimti vieną judaizmo atšaką, kaip vienintelį tikrąjį tikėjimą? Dėl šio neišvengiamo konflikto, nors ir pasiųsti į visą pasaulį, apaštalai kurį laiką Evangeliją skelbia tik žydams. Ironiška, tačiau apaštalas Petras pats nė už ką neitų pas dievotą romėnų šimtininką Kornelijų skelbti išganymą teikiančio tikėjimo, nors būtent tokia yra Dievo valia. Idant pradėtų griūti ne vieną tūkstantmetį tarp žydų ir pagonių stūksojusi priešiškumo siena, Dievas turėjo pakeisti teologinius Petro supratimus, o šis – juos apginti kaltinančių tautiečių akivaizdoje (Apd 10-11 sk.). Nelengva pakeisti įsisenėjusias tradicijas! Kornelijaus namuose, kurie simboliškai įkūnija priešpriešos tarp žydų ir pagonių pabaigą bei naujos žmonijos pradžią (Ef 2, 14-18), Petras pripažįsta tautų lygybę prieš Dievą: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena“ (Apd 10, 34-35). Ir visgi, kaip paaiškėja iš Pauliaus Laiško galatams, pačiam Petrui ne visuomet pavykdavo elgtis pagal šį supratimą (Gal 2, 11-14).
Žydų tautybės krikščionys Evangelijos tiesų dažniausiai mokydavo savo tautiečius. Tik prasidėjus nuožmiems Jeruzalės krikščionių persekiojimams, diasporos hebrajai išdrįso kreiptis į helenus: „Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie pamokslavo žodį vien tik žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį“ (Apd 11, 19-21). Po šios tarpkultūrinės misijos gimusi Antiochijos bendruomenė pirmajame amžiuje suvaidino lemiamą vaidmenį evangelizuojant Aziją ir Europą.
Evangelijos ir kultūros santykio fenomeną bei paradigmų kaitą per krikščionybės istoriją yra analizavęs Richardas Niebuhras dabar jau klasikine tapusioje studijoje Kristus ir kultūra. Pagrįstai kritikuota tiek liberalių, tiek konservatyvių teologų, ši knyga visgi išlieka aktuali ir šiandien. Išsamiau nekomentuodamas Niebuhro veikalo, paminėsiu jo apibrėžtas tipines bažnyčios, kaip Kristaus kūno, pozicijas kultūros atžvilgiu, idant išvengtume redukuoto požiūrio į sudėtingą ir daugialypį reiškinį. Niebuhras išskiria penkias tikėjimo bendruomenės pozicijas kultūros atžvilgiu. Dvi iš jų – Kristus prieš kultūrą ir kultūros Kristus – yra radikalios ir viena kitai iš esmės priešingos. Tarp šių dviejų polių įžvelgiamos giminingos ir nelengvai atskiriamos paradigmos, įvardintos kaip Kristus aukščiau kultūros, Kristaus ir kultūros paradoksas bei Kristus kaip kultūros reformatorius.
Evangelijos susidūrimas su kultūra yra vertybinio pobūdžio. Krikščioniška dorovė kritiškai įvertina kultūrinį paveldą, atskleisdama vertybes ir antivertybes. Kultūroje esama tiek dieviškų, tiek demoniškų pėdsakų – dieviškumo ir sugedimo. Evangelinis tikėjimas pasmerkia nuodėmę kultūroje ir skatina nuo jos apsivalyti. Galima iš dalies pritarti Popiežiškosios kultūros tarybos teiginiams, jog Evangelija egzorcizuoja tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, o kultūrų vertybes įtvirtina; tik dvejotina, jog egzistuojančias vertybes dar įmanoma pakylėti iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus, kaip teigiama dokumente Dėl kultūros pastoracijos.
Evangelijai išsilaisvinant iš vienų kultūrinių paradigmų ir susiduriant su kitomis, iškyla dvi esminės problemos. Pirma – siekis išsaugoti tautines tradicijas, kurias Evangelija neva nori sugriauti. Antra – Evangelijos skelbėjų polinkis vienos tautos papročiuose įkultūrintą Evangeliją brukti kitataučiams, nepaisant jų kitoniškumo.
Verta prisiminti istoriją iš Apaštalų darbų knygos, vaizdžiai iliustruojančią, kaip nedorybė, slėpdamasi už kultūrinių papročių, priešinasi Evangelijai. „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis” (Apd 16, 20-21). Tokių kaltinimų apaštalas Paulius susilaukė Filipų mieste, kai iš vienos būrėjos išvijo spėjimo dvasią ir taip pakenkė pelningam verslui. Beje, reikėtų pripažinti, jog raganų deginimas viduramžiais ir inkvizicija niekaip negali būti pateisinami minėtos ištraukos pagrindu. Apaštalas būrėjos nepersekiojo, o pats dėl Evangelijos galios ir tiesos nukentėjo nuo šį verslą prižiūrėjusių šeimininkų, kurie kaltino Paulių svetimų papročių propagavimu. Pastebėtina, jog Evangelijos atstūmimas, apeliuojant į etniškumą ar nusistovėjusius tautinius papročius, yra gan dažnas reiškinys. Evangelinis tikėjimas tokiais atvejais šmeižiamas kaip kultūros ir visos tautos griovėjas. Religinis nusistovėjusios kultūros dėmuo sukyla prieš gyvą tikėjimą, kaip svetimkūnį, ir visais įmanomais būdais stengiasi jį eliminuoti, bent jau išstumti į socialines paraštes. Efezo amatininkų, gaminusių Artemidės šventyklos miniatiūras, sukilimas prieš apaštalą Paulių galėtų būti dar vienu archetipiniu tokios religinės priešpriešos pavyzdžiu (Apd 19, 23-40).
Evangelijos skelbėjai ir tikėjimo bendruomenės dažniausiai marginalizuojamos dėl tariamos grėsmės tautinei kultūrai ar joje dominuojantiems religiniams papročiams. Dėl to ankstyvoji krikščionybė buvo laikoma sekta pirmiausia tarp žydų, o po to – ir Romos imperijoje. Romos žydai, atėję pasiklausyti apaštalo Pauliaus, tiksliai įvardijo vyravusią nuomonę: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave. Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“ (Apd 28, 21-22). Šį požiūrį patvirtina ir pats Paulius, Judėjos valdytojo Felikso akivaizdoje gindamasis nuo jam mestų kaltinimų: „[…] aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose“ (Apd 24, 14). Dėl pralieto apaštalų ir kankinių kraujo bei apologetų raštų įtakos negatyvus požiūris į krikščionybę Romos imperijoje laikui bėgant kito. Sektos virsmas oficialia imperijos bažnyčia yra kita tema, kuri reikalautų atskiro aptarimo. Pakaks pasakyti tik tiek, jog vėlesniems evangeliniams sąjūdžiams, siekusiems bažnyčios reformų, būdavo vėl klijuojamos „sektų“ etiketės ir metami analogiški kaltinimai dėl šventų papročių laužymo.
Dabar aptarkime antrą problemą – kultūrinio konteksto nepaisymą, skelbiant Evangeliją kitoje tautoje. Čia galima būtų prisiminti Simono Daukanto priekaištus, kuriems aš iš dalies pritarčiau – krikščionių misionieriai, nesistengdami perprasti pagoniško lietuvių mentaliteto, nepagrįstai pašiepdavo mūsų protėvių papročius. Kadangi krikščioniškų misijų istorijoje gausu netinkamų evangelizacijos pavyzdžių, tiek misionieriai, skelbiantys Evangeliją svetur, tiek lokalių bendruomenių ganytojai, diegiantys krikščionišką tikėjimą savo tėvynėje, turėtų rūpintis evangelinės žinios kontekstualizavimu, dar vadinamu evangelijos įkultūrinimu. Būtent tokį Evangelijos skelbimo pavyzdį matome apaštalo Pauliaus misijose. Nepaisant nepagrįstų kaltinimų, Paulius rūpinosi Evangelijos pritaikymu skirtinguose kultūriniuose kontekstuose:
Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, – pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, – kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (1 Kor 9, 19-23).
Taigi Evangelija nėra tvirtai suaugusi su kuria nors viena kultūra ir gali transformuotis skirtinguos tautiniuose kontekstuose. Šia prielaida grindžiamas ir Biblijos vertimų į įvairias kalbas legitimumas. Šiuo aspektu galima tyrinėti ir skirtingų krikščioniškų konfesijų, kaip subkultūrų, atsiradimą.
Visgi ne kiekvienas Evangelijos skelbėjas nuolankiai seka apaštalo Pauliaus pavyzdžiu. Ne visi misionieriai turi Barnabo širdį, sugebančią įžvelgti Dievo malonę svetimame kultūriniame kontekste (Apd 11, 22-23). Evangelistai, susidūrę su kitokiu kultūriniu kontekstu, dažnai elgiasi taip, kaip apaštalų laikais kai kurie žydų kilmės krikščionys – įtikėjusiems Kristų pagonims jie stengdavosi primesti judaistinės kultūros elementus, kaip antai apipjaustymą. Dera pastebėti, jog helenistinės krikščionių bendruomenės labai skyrėsi nuo hebrajiškų. Šie skirtumai ir suponavo pirmuosius teologinius debatus, kurių spręsti į Jeruzalę susirinko apaštalai. Taip vadinamas pirmasis apaštališkas Sinodas, pritardamas Pauliaus misijų strategijai, o ne judaistinei krikščionybės paradigmai, nusprendė, jog ne kultūrinės skirtybės kelia pavojų sielos išganymui, o jų nepaisymas. Tai, kas „pagal Mozės paprotį“ buvo savita žydams, nebegaliojo kitataučiams tikintiesiems (Apd 15 sk.).
Suvokimas, jog misionierius yra panašus į taikdarį arba į vertėją, tarpininkaujantį tarp savo ir svetimo, deja, labai dažnai pamirštamas. Tuomet kultūrinės skirtybės vėl tampa akstinu atskirtims – savas ir svetimšalis. O svetimšalius reikia arba užkariauti ir paversti savais, arba neįsileisti, idant būtų išsaugotas savitumas. Krikščionys turėtų atgailauti dėl šio dvasinio rasizmo, pažadinusio daugybę religinių ir tarpkonfesinių karų. Manau, jog Hanso-Christopho Askanio mintys apie vertėją, tarnaujantį tiek svetimšaliui su jo svetimumu, tiek ir tautiečiui su jo troškimu savintis, galėtų puikiai pasitarnauti formuluojant šiandieninės misiologijos uždavinius, o Paulo Ricoeuro siūlomas „kalbinis svetingumas“ – pasakyti tą patį kitaip – galėtų būti sėkmingai taikytinas tarpkultūrinio evangelizmo sąlygomis.
Galiausiai norėčiau šiek tiek ironizuodamas įvardinti gan dažnai pasitaikantį riktą, kalbant apie šventuosius, misionierius ir Evangelijos skleidėjus. Kadangi dažniausiai šventųjų gyvenimai apipinami prasimanytais faktais ir legendomis, mokslininkai, rašytojai ir teologai, stengdamiesi dekonstruoti mitais apaugusią istoriją, perlenkia lazdą ir sukuria „originalų“ paveikslą, labiau panašėjantį ne į tyrinėjamą asmenybę, o į jos tyrinėtoją. Tai pailiustruosiu dviem pavyzdžiais: iškilaus XX a. teologo Karlo Barto laiško fragmentu ir Martyno Mažvydo portretu, kurį nutapė mūsų tautos dainius Justinas Marcinkevičius.
Karlo Barto ir jo artimiausio draugo, pastoriaus ir teologo Eduardo Thurneyseno korespondenciją sudaro apie tūkstantis laiškų, parašytų per daugiau nei penkiasdešimt metų. Viename iš jų Bartas pasakoja apie savo kolegą, Gotingeno universiteto profesorių Hiršą, skaičiusį paskaitas apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį. Anot Barto, „Hiršo Liuteris fatališkai panašus į švelnaus būdo konservatyvų ir sykiu aiškiai nacionalistiškų pažiūrų pastorių iš provincijos. Tačiau visus šiuos aštrius kampus jis [Hiršas] nugludina savo mėgiamu posakiu „kita vertus“…“ Pašiepdamas tokį anachronistinį Liuterio asmenybės apibūdinimą, Bartas pabrėžia, jog vieno laikmečio kultūrinių kriterijų taikymas asmenybei, gyvenusiai kitoje kultūrinėje terpėje, yra klaidingas. Juo labiau, kai kalbama apie dvasinio prabudimo vadovą.
Ironiška, bet Justino Marcinkevičiaus Mažvydą galima būtų apibūdinti tais pačiais Barto žodžiais: „Švelnaus būdo konservatyvus ir sykiu aiškiai nacionalistiškų pažiūrų pastorius iš provincijos…“ Marcinkevičiaus Mažvydas iš tiesų primena paties autoriaus portretą. Patriotas. Jaunystėje Dievą mylėjęs labiau nei Lietuvą, tačiau su amžiumi supratęs savo klaidą. Lietuva jį baudžia, atimdama jo nesantuokinį sūnų, tačiau jis vis tiek ją mylį ir šaukia iš anapus Nemuno „gal atsilieps“. Marcinkevičiaus Mažvydas, kaip tikras lietuvis, sodina ąžuolą ir viliasi, kad jis prigis, kaip ir žodis, kurio jis moko savo parapijiečių vaikus, – Lietuva. Be abejo, literatas turi nevaržomą laisvę interpretuoti istoriją kaip išmanydamas, tačiau teologui tokia Mažvydo interpretacija sukels tik šypseną. Ar Mažvydo asmenybėje iš tiesų būta tos Dievo ir tėvynės meilės dichotomijos, kurią meistriškai, bet dirbtinai sukuria Marcinkevičius? Vargu bau. Mano įsitikinimu Mažvydo meilę Lietuvai žadina jo karšta meilė Dievui. Patyręs gyvenimą perkeičiančią Evangelijos jėgą, Mažvydas siekia ją atverti savo tautiečiams – lietuviams ir žemaičiams. Kas yra tas „mokslas“, kurį „broliai seserys“ turi skaityti ir permanyti, ir kurio „mūsų tėvai troško turėti, ale jokiu būdu negalėjo gauti“? Evangelija – „žodis Dangaus Karalystos“.
Ieškant tikėjimo ir tautiškumo dermės, reikėtų saugotis dviejų kraštutinumų: viena vertus, etninio ir kultūrinio konteksto nepaisymo, kita vertus, perdėto jo sureikšminimo. Tikėjimo požiūriu neteisingas yra tiek tautinių papročių sakralizavimas, tiek jų profanacija. Tikėjimą sunku traktuoti išimtinai kultūrinėmis kategorijomis. Todėl negalima nuvertinti teologinių ir biblinių studijų reikšmės. Apibendrindamas drįsčiau teigti, jog tikėjimo dėmuo svaresnis už tautinį. Dvasinė tapatybė gilesnė už nacionalinę. Lietuvos kontekste šie teiginiai reikštų, jog tikintis Kristumi visų pirma yra krikščionis ir tik po to – lietuvis. Kita vertus, tikėjimas Jėzumi Kristumi neeliminuoja lietuvybės, bet padeda jai autentiškai reikštis. Tikras krikščionis puoselėja gimtąją kalbą ir myli savo tautą. Mūsų rašto tėvo Martyno Mažvydo arba lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kūrybą turėtume suvokti kaip autentiškai išgyventus ir tautiškai artikuliuojamus krikščioniško tikėjimo pavyzdžius. Jie taip pat paneigia formuotą lietuvybės ir Romos katalikybės vienovės mitą. Negalime meilės Lietuvai apriboti dogminiais vienos konfesijos rėmais. Mėginimai susieti tautiškumą ir tikėjimą kuriuo nors konfesiniu pagrindu – cuius regio, eius religio – visuomet turėjo grynai politinį motyvą.