Algimantas Bučys. Tikėjimo žmogus perversmų Lietuvoje

2025 m. Nr. 7

Jonas Kauneckas. Prieš visus vėjus. – Vilnius: Petro ofsetas, 2022. – 428 p. Knygos dailininkė – Aistė Tarabildienė.

Atsiminimų knyga „Prieš visus vėjus“ – kol kas vienintelė stambi vyskupo Jono Kaunecko paskelbta knyga.

Pats vyskupas pageidavo, kad jo atsiminimai būtų išleisti tik po jo mirties. Tokia yra, tiksliau – buvo, klasikinė memuaristinės literatūros tradicija. Senaisiais, ypač europinio baroko, laikais memuarai, kaip sakydavo prancūzai, buvo „slaptojo portfelio“ literatūra, tai yra – specialiuose dėkluose saugomi rankraščiai su baigtais, bet autoriui gyvam esant neskelbiamais tekstais. Visko gyvenime matę žmonės rašydavo be jokios baimės šventu tikslu pour servir à l’histoire des moeurs et usages, mūsiškai tarus, rašydavo tam, kad sąžiningai paliudytų ateinančioms kartoms „epochos papročius ir įpročius“, šlovingus poelgius ir gėdingus žmonių nuopuolius ar nusikaltimus žmogiškumui, valstybei ir tautai.

Vėliau ir šiais laikais memuarai dažniausiai neberašomi į slaptus stalčius asmens ar giminės saugumo sumetimais. Atsiminimai rašomi ir skelbiami dar autoriui gyvam esant, neretai siekiant save patį ir bendraminčius pašlovinti. Vyskupas J. Kauneckas pasiryžo išleisti knygą tik nusileidęs rankraštį skaičiusiųjų prašymams. Ir dėkui Dievui, kad nusileido. Turime ypatingą atsiminimų knygą, parašytą ypatingo likimo žmogaus.

Galima spėti, kad „Prieš visus vėjus“ šiauš ne vieną kailį, jau dabar kelia ir kels įvairiems žmonėms skirtingus įspūdžius bei vertinimus. Ir tai svarbiausia. Gilaus tikėjimo žmogus pačiu laiku įsiterpė savo talentingai parašyta knyga į šiuolaikinę politiškai suskaldytos, sukiršintos Lietuvos kasdienio žemiško būvio erdvę.

Pati knyga aprėpia dramatišką Lietuvos valstybės ir tautos istorijos tarpsnį, kai vyko trys geopolitiniai perversmai, sukrėtę Lietuvą iki pat pamatų. Vienos kartos žmonės savo akimis pamatė tėvų atkurtos nepriklausomos lietuvių valstybės (1918–1940) sunaikinimą, išgyveno penkiasdešimt metų svetimšalių vykdytą komunistinį eksperimentą lietuviškame mieste ir kaime su jo klaikiais padariniais tautos mentalitetui ir žmogaus dvasinei savijautai, kol pagaliau 1990 metais atgavome valstybinę nepriklausomybę. Tai trečias giluminis perversmas ir antrasis lietuvių šansas atkurti tautos savigarbą, kiekvieno žmogaus orumą ir socialinę gerovę.

Vyskupo J. Kaunecko atsiminimų knyga ir yra visų šių trijų perversmų atspindys tikinčio ir giliai mąstančio žmogaus likime, pasaulėjautoje, elgsenoje ir veikloje. Metraštis ir dienoraštis knygoje susilieja į neregėtą naujų laikų lietuvių literatūroje dokumentinį liudijimą, kur, sakytum, visiems žinomi istoriniai faktai atsiskleidžia neįprastoje dvasinio regėjimo ir nuoširdaus, švaraus (nepolitinio) žmogiškojo vertinimo šviesoje.

Pradinis nenoras spausdinti atsiminimus dar gyvam esant – tai pirmas ženklas, kad prisiminimų autorius nesiorientavo į gyvųjų žmonių pretenzijas ar smalsumą, kuris dažnai verčia ieškoti memuarų tekstuose pažįstamų pavardžių, žinomų veikėjų paminėjimo ar įvertinimo su jų šviesiais nuopelnais ar tamsiais nuopuoliais (šiaip jau žinomais iš spaudos ir gandų). Dienoraštinis pradas vyskupo J. Kaunecko knygoje pakyla virš anekdotinės faktografijos. Net primindamas vieno ar kito žmogaus nuosmukius, melus ar silpnybę, autorius mėgina suvokti ir amžininkus, ir save patį gyvenimo realybėje, tai yra – aplinkybių spąstuose.

Vyskupas nesmerkia jokio žmogaus, tik mėgina suprasti, kaip žmogus, taigi ir jis pats, Jonas Kauneckas, įvairiais laikais, įvairiais savo gyvenimo metais matė patį save ir savo vietą nugyventame gyvenime. Jam svarbu suprasti, kaip žmogus pats sau atrodo ir kodėl jam teko būtent taip, o ne kitaip veikti ir atrodyti įvairiais savo gyvenimo momentais, kada vienokie ar kitokie „vėjai“, tai yra – vienokia ar kitokia politinė santvarka, svetima ar sava valdžia, bičiuliai ar slapti priešai kreipė jo likimą, seikėjo gerovę arba krėtė šunybes.

„Prieš visus vėjus“ – ypatinga knyga, reikalaujanti ne tik recenzijų. Esu parašęs knygos pasirodymo proga „Literatūrinį vyskupo Jono Kaunecko portretą“, gana stambų tekstą, kuris dėl apimties netiktų „Metų“ žurnalui. Tad šiuo rašinėliu noriu tik atkreipti „Metų“ skaitytojų dėmesį į unikalų išpažintinį leidinį, kol kas, regis, taip ir nesulaukusį atidesnio dėmesio mūsų kultūrinėje spaudoje.

Vyskupas J. Kauneckas šia savo išpažintine knyga, aktualiausia, mano manymu, iš visų pastaraisiais metais išleistų atsiminimų knygų, pralaužia dabartinėje Lietuvoje įsigalėjusias užtvaras tiesiam ir atviram kalbėjimui. Gerai pažindamas realųjį, ne reklaminį daugumos eilinių žmonių gyvenimą, vyskupas pamokslininkas ne tik bažnyčiose, bet ir atvirose erdvėse, kur susirenka minios tėvų ir motinų, senelių ir vaikų paklausyti pamokslo, aiškiai įvardija tikrąsias gilumines, lengvai neišraunamas kritinio pokalbio baimės tiek Bažnyčios bendruomenėje, tiek viešojoje erdvėje šaknis: „Tokią psichologiją mums suformavo socializmas, įpratinęs į kiekvieną kitaip galvojantį žiūrėti kaip į priešą. Juk socializmo laikais bet kokia kritika buvo signalas, kad tave pradės pulti ir persekioti. Teisingi ir protingi įsitikinimai, teisinga nuomonė buvo pajuokiama, paverčiama karikatūra ar niekais. Tarsi atsilygindami ir mes į priešingą nuomonę žiūrime abejingai, kaip visiškai nevertą dėmesio“ (p. 347).

Ši knyga – visiška priešingybė madingajam abejingumui (po manęs nors ir tvanas). Atviras dialogas – žmogaus ir kunigo credo: „Mano principas yra visada su visais diskutuoti. Jo laikiausi sovietmečiu, jo laikaus ir dabar“ (p. 345).

Kam tai gali patikti? Sovietmečiu, svarstant paskyrimus, tuometinė „Seminarijos vadovybė guodėsi, kad įstojo vienas, kuris silpnos sveikatos, bet yra vadinamųjų kovotojų bendrininkas, labai aktyviai bendrauja su kunigais „ekstremistais“, nežinia, ką su juo daryti“ (p. 325). Tai apie jaunąjį J. Kaunecką. O kas tie „ekstremistai“? Nuostabūs žmonės ir kunigai – Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir kiti bendražygiai iš herojiškų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo bei platinimo laikų.

Vyskupas J. Kauneckas rašo ne tik atvirai, bet, kaip sakoma, tiesiai šviesiai. Jis moka pasakoti paprastai, liaudiškai, sąmojingai, tuo pratęsdamas didžiojo Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus (1849–1875) tradiciją lietuvių literatūroje ir publicistikoje. Nuoširdus autobiografinis pasakojimas nuolat pagyvinamas intriguojančia įtampa ir įdomiais faktais. Ir visa tai pajungiama vyskupo pamokslų bei raštų credo bei tikslui – išjudinti, išprovokuoti, sudominti, sujaudinti kuo daugiau tikinčiųjų, esmingai paaiškinti, „ką reiškia būti tikinčiu ir ką netikinčiu“ (p. 217). Ir jis moka tai daryti savo talentinga iškalba ir užrašytu žodžiu, nors, atrodo, iki šiolei ne vienas veikėjas „nežino, ką su juo daryti“.

 Atkreipiant dėmesį į J. Kaunecko rašytojišką / pasakotojišką talentą, derėtų pabrėžti jo unikalų pasakojimą pirmuoju asmeniu. Tai anaiptol nėra įprastas, tradicinis pasakojimas pirmuoju asmeniu, kai pasakotojas dėsto savo gyvenimo įvykius, nutikimus ir poelgius. Tradicinio biografinio pasakojimo vietoje atsiranda dialogui būdinga forma: pasakotojo dvasinis Aš tarsi iš šalies žiūri į J. Kaunecko kūniškojo gyvenimo peripetijas. Biografinis Aš pasakoja, kaip mažajam ar jau suaugusiam J. Kauneckui sekėsi vienur ar kitur mokytis arba dirbti, keliauti po įvairias šalis ir bendrauti su skirtingiausiais žmonėmis ir t. t. To negana: mes čia pat girdime to vidinio Aš nuolatinius svarstymus: o ko tam kūniškajam J. Kauneckui reikėjo veltis į vieną ar kitą situaciją? Argi vertėjo lįsti į vieną ar kitą gyvenimo sritį, matuoti vienos ar kitos profesijos „kailį“, drabužį, vienokią ar kitokią sutaną? Pagaliau vidinis Aš iškelia savo kūniškajam pavidalui esminius lemtingus egzistencijos klausimus: o ko Tu nuolatos siekei, kodėl ir kur nuolatos veržeisi, keisdamas mokyklas, darbovietes, gyvenimo vietoves?

Atsakymo nėra. Yra tik gyvenimu paliudytas nuolatinis ėjimas „prieš visus vėjus“.

Nedera stebėtis, kad skaitę rankraštį žmonės ragino kuo greičiau išleisti knygą. Dabar išminties kupina knyga gyvena žmonėse (keturių tūkstančių tiražas baigiamas išparduoti), ir tikintieji tikrai supras vyskupo emerito J. Kaunecko prašymą atsiminimų finale: „Dieve, kaip pirštinę išverčiau savo gyvenimą, kad ne tik Tu teistum, bet teistų ir žmonės. Ir todėl baigiu savo testamentiniais žodžiais: „Taip daug savo provokuojančiais klausimais, savo provokuojančiais posakiais sukėliau Jūsų pasipiktinimo, sunervinau Jus. Žinau, atsiprašymo dabar jau per maža. Todėl melskitės už mane, kad nebūčiau išmestas į pražūties užmarštį“ (p. 416).

O netikintieji ir netikinčiosios?

Tikiuosi, gavo ir gaus progą įsitikinti, kad Lietuvoje vis dar yra kunigų kovotojų, kunigų švietėjų, kad vis dar gyva ilgaamžė dvasinė tradicija, padėjusi lietuviams nepalūžti tamsiausiais laikais nuo liuteronų kunigo Mažvydo iki katalikų vyskupo Valančiaus, nuo garbės kanauninko kunigo Vaižganto iki kunigo prelato Maironio.

Gilaus tikėjimo žmonės vienodai atkakliai tarnavo ir tebetarnauja tikintiesiems ir netikintiesiems.