2015 m. Nr. 11

Estų teologą ir vertėją Kalle Kasemaa kalbina Diana Bučiūtė

 

Kalle Kasemaa (g. 1942 m. Piarnu) – vertėjas, teologijos mokslų daktaras, Tartu universiteto profesorius emeritas, 1966–1973 m. studijavo Estijos liuteronų bažnyčios Teologijos institute Taline. 1973–2003 m. dirbo pastoriumi parapijose netoli Tartu. 1978–1990 m. dėstė Teologijos institute, nuo 1991 m. – Tartu universitete atkurtame Teologijos fakultete (Senąjį Testamentą, arabų kalbą, judaistiką), ketverius metus buvo Teologijos fakulteto dekanas. 1991 m. tapo Upsalos universiteto garbės daktaru,1996 m. – Haifos universiteto garbės daktaru.

 

– 2013 m. buvote apdovanotas Estijos užsienio reikalų ministerijos premija. Už ką ji skiriama?

– Šiaip jau ši premija skiriama už estų kultūros sklaidą pasaulyje (ją yra gavę kompozitorius Arvo Pärtas, žurnalistė ir rašytoja Imbi Paju ir kt.), bet aš, pirmas vertėjas iš laureatų, ją gavau už pasaulio kultūros nešimą estams.

– Pasak užsienio reikalų ministro Urmo Paeto, Jūs atvėrėte estams duris į įvairias kultūras ir padėjote geriau suprasti tuos, kurie atrodo tolimi ir svetimi. Būtų galima drąsiai pridurti „daugybę kultūrų“, nes išvertėte per šešiasdešimt knygų iš įvairių kalbų. Kuriuos savo vertimus laikote reikšmingiausiais?

– Kaip pažiūrėsi. Esu išvertęs šešis vadovėlius iš vokiečių kalbos teologijos studentams. Penkias knygas serijai „Atviros Estijos knyga“ (Soroso fondo): Jehudos Halevio veikalą „Kuzari“, svarbią knygą, kurioje populiariai išdėstyta žydų religija, ir Mošės Chaimo Lucato „Teisiųjų kelią“ iš hebrajų kalbos; Abu Hamido al Gazalio religijos filosofijos kūrinius „Gelbėtojas nuo suklydimo“ ir „Niša lempoms“ iš arabų kalbos; Farido ad Dino Ataro „Paukščių šneką“ iš persų kalbos; Ericho Auerbacho veikalą „Mimezis“, Mechtildos Magdeburgietės traktatą „Sruvenanti dievybės šviesa“ ir Meistro Eckharto „Pamokomąsias kalbas“ iš vokiečių kalbos. Iš Nobelio premijos laureatų – Šmuelio Josefo Agnono romaną „Paprasta istorija“, Isaaco Bashevio Singerio „Vergą“ ir „Šėtoną Gorajuje“. Iš labai garsių ir populiarių autorių – du Amoso Ozo romanus ir Niko Kazandzakio romaną „Paskutinis Kristaus gundymas“.

– Kada pajutote aistrą užsienio kalboms? Kaip ir kur jų mokėtės?

– Baigęs Talino statybos technikumą, 1962–1965 m. tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Manau, čia viskas ir prasidėjo. Mokykloje ir technikume mokiausi anglų kalbos, bet mokoma buvo prastai, ypač technikume. Tarnaujant aviacijos dalyse turėjau laiko, užsisakiau iš namų vokiečių kalbos vadovėlių ir per pusantrų metų savarankiškai išėjau 8–11 klasių kursą (tuo metu užsienio kalbą pradėta mokyti nuo aštuntos klasės), o trečiais tarnybos metais jau skaičiau vokišką literatūrą ir mokiausi žodžių (mano užrašų knygutėse buvo apie šešis tūkstančius vokiškų žodžių – tik vėliau supratau, kad skaitymui tiek daug nereikia). Paskutinių tarnybos metų rudenį atsidūriau Kijevo ligoninėje ir mokiausi lotynų kalbos (Kijevo antikvariate nusipirkau seną lotynų kalbos vadovėlį, skirtą stačiatikių dvasinėms mokymo įstaigoms, ten buvo ir tokių tekstų kaip „Te Deum“). Tarnybai baigiantis mėginau stoti į Kijevo universitetą, vokiečių kalbos specialybę, bet nepasisekė: į rusų kalbos grupę buvo didelis konkursas.

– Ir tada nusprendėte studijuoti teologiją?

– Viliojo klasikinė filologija, bet šios studijos buvo tik didžiuosiuose Sovietų Sąjungos miestuose, o praleisti dar penkerius metus rusiškoje aplinkoje nesinorėjo. Taigi nuėjau pasiteirauti į Estijos liuteronų bažnyčios valdybą, ar galima Estijoje studijuoti teologiją. Teologijos institute buvo dar prieškarinės programos, mokoma Biblijos kalbų ir lotynų kalbos.

Grįžęs iš kariuomenės apie dvejus metus dirbau kelių meistru. Šį darbą mečiau, kai bendradarbiai pradėjo mane vadinti „meistru pranašu“ – tada aš jau neakivaizdiniu būdu studijavau teologiją.

Visi Teologijos instituto studentai turėjo išmokti senąją hebrajų kalbą ir per egzaminus – tris – skaityti ir analizuoti Bibliją. Ten pat išmokau Naujojo Testamento graikų kalbą (irgi buvo trys egzaminai). O kadangi dėmesį sutelkiau į Senąjį Testamentą, reikėjo mokytis ir kitų semitų kalbų. Taigi mokiausi aramėjų kalbos ir Sirų bažnyčios senųjų tekstų kalbos, arabų ir senosios etiopų kalbų – tiek, kiek buvo vadovėliuose; skaityti arabiškus tekstus pradėjau gerokai vėliau. Paskui, dirbdamas pastoriumi mažoje parapijoje, 50 km nuo Tartu, turėjau daug laisvo laiko ir mokiausi vidurinės vokiečių aukštaičių, albanų, keltų (airių, kimrų, bretonų), persų kalbų ir t. t., skaičiau daug visokios literatūros. Tuo metu, padedamas Uku Masingo, ėmiau studijuoti jidiš ir ivrito (dabartinės hebrajų kalbos) tekstus. Su U. Masingo pagalba skaičiau ir viduramžių žydų poeziją.

– O kaip kelių meistras tapo vertėju?

– Studijuojant teologiją per egzaminus reikėdavo išversti Senojo ir Naujojo Testamento ištraukų, bet tai tebuvo juodraščiai. Graikų patristikos egzaminui išverčiau Jono Auksaburnio pamokslą. O pirmas išspausdintas mano vertimas – Odisėjo Eličio poema „Verta yra“. 1979 m. jis gavo Nobelio premiją, ir estai norėjo ką nors išleisti; pasirodė, kad nėra mokančiųjų naujosios graikų kalbos (Tartu vienas toks buvo, bet kalbininkas, ne grožinės literatūros vertėjas), ir taip 1980 m. išėjo mano vertimas – nelengvai, nes buvau Bažnyčios žmogus, be to, iš estiško vertimo buvo išmestas motto, Psalmyno 129, 2 eilutė („Buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės, bet jie manęs nenugalėjo“). 1984 m. žurnalas „Looming“ („Kūryba“) paskelbė mano verstą Bažnyčios Tėvo Sinesijo (IV–V a.) „Liaupsę plikei“ – žurnalo redakcijoje dirbo jaunų literatų, kurie ne taip bijojo valdžios. 1988 m. „Loomingo“ leidžiamoje knygų serijoje buvo išspausdintas Petro Alfonso (XI–XII a.) „Disciplina clericalis“ vertimas (tais metais šiai serijai buvo pirmąkart panaudotos Estijos vėliavos spalvos: mėlyna, juoda, balta). 1989 m. Taline teatras „Estonia“ pastatė miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ pagal Šolomo Aleichemo „Tevjė pienininką“, ir ta proga „Loomingas“ užsakė man išversti šią knygą iš jidiš kalbos. Kiti mano vertimai išėjo jau nepriklausomos Estijos laikais.

– Kuo Jus traukia egzotiškos kalbos? Iš kokių vadinamųjų retų kalbų dar esate vertęs?

– Kol buvau jaunas, norėjau daugiau sužinoti apie kitų pasaulio žemynų tautas ir kultūras, kaip atsvarą europeizacijai, kurią buvo galima stebėti per Suomijos televiziją (suomių televizija Talino gyventojams buvo tiltas į Vakarų Europą). Persų kalba patraukli dėl neaprėpiamos turtingos persų kultūros, albanų kalba įdomi savo struktūra, keltų kalbos (ypač senoji airių kalba) tokios pat svarbios indoeuropeistikai kaip lotynų ir senoji graikų kalba, be to, airių sagos ir kimrų „Mabinogionas“ – išskirtinis reiškinys Europos viduramžių literatūroje. Esu išvertęs kelias „Mabinogiono“ dalis iš prancūzų kalbos, vieną pasakojimą iš kimrų kalbos.

Iš kimrų kalbos dar esu išvertęs seną riterių romaną „Pereduras, Efravko sūnus“ – 2007 m. išleistas vertimas vienintelis iš kimrų kalbos Estijoje. Padorios keltologijos bibliotekos Tartu, aišku, nėra, bet vadovėlių ir gramatikų anais laikais buvo perkama. Prie to kimrų kalbos teksto buvo žodynėlis, be to, jis išverstas į anglų ir prancūzų kalbas.

2011 m. išėjo Ismailio Kadarės „Niūrūs metai“, irgi vienintelis vertimas iš albanų kalbos Estijoje, nedidelis romanas apie Albanijos valstybės kūrimąsi 1913–1914 m. (įvykiai visai nejuokingi, bet I. Kadarė juos vaizduoja su savotišku humoru, dažnai pereinančiu į groteską).

– Kaip teologas, aišku, galite papasakoti ir apie Biblijos vertimą į estų kalbą.

– Naujasis Testamentas estų kalbos pietų tarme pirmąkart buvo išleistas 1685 m., šiaurės tarme – 1715 m., o visa Biblija – 1739 m. Paskui metai iš metų buvo ginčijamasi dėl literatūrinės kalbos normos, ir kiekvienas pastorius tvirtindavo, kad jo kaime kalbama pačia taisyklingiausia estų kalba. 1974–1989 m., beveik penkiolika metų, buvau Estijos liuteronų bažnyčios Biblijos vertimo komisijos nariu, ir pasikartojo ta pati situacija, be to, kilo nesutarimų tarp vyresnės kartos pastorių ir mūsų, trijų jaunesnių narių, laikiusių save labiau apsiskaičiusiais. (Estai apskritai yra individualistai ir iš prigimties netinkami kolektyviniam darbui.) Šiaip ar taip, man tai buvo milžiniška patirtis. Dvasininkas Toomas Paulis, U. Masingo mokinys, ėmėsi versti Naująjį Testamentą iš graikų kalbos, o mes, komisijos nariai, penki žmonės, rinkomės kas mėnesį ar du ir žodis po žodžio nagrinėjome jo darbą, atsiunčiamą iš anksto. Parengtą vertimą galiausiai dar stilistiniu požiūriu peržiūrėjo rašytojas Jaanas Krossas, ir 1989 m. išėjo naujas Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimas. Iš Senojo Testamento buvo spėta išversti tik Psalmyną. Jį vertė Hillaras Põldas ir U. Masingas, aš baigiau jų darbą.

Tuo pačiu metu Bibliją – visą – vertė ir Suomijos bažnyčia, bet jie turėjo dvidešimt žmonių (o kai švedai vertė Senąjį Testamentą, trys jų profesoriai, kiekvienas su dviem asistentais, darbavosi dvidešimt metų!). Pasaulinė Biblijos draugija kasmet organizuodavo Biblijos vertėjų seminarus, kurie vykdavo ir Estijoje, ir Suomijoje, jiems vadovaudavo garsūs specialistai, patys seniau Afrikoje arba Azijoje dirbę prie Biblijos vertimų. O pati ši iniciatyva – išleisti Bibliją Estijoje (bent dalį) – plaukė iš Estijos vyriausybės! Reikalas tas, kad estai emigrantai Švedijoje (daugiausia emigrantų ir gyveno Švedijoje) 1968 m. parengė naują Biblijos vertimą, ir tos kišeninio formato Biblijos plastiko maišeliuose buvo mėtomos iš laivų į jūrą, taigi sovietiniai pasieniečiai kasryt rinkdavo jas pajūryje ir naikindavo. Bet dalį, aišku, rasdavo vietiniai gyventojai ir tų Biblijų buvo galima nusipirkti juodojoje rinkoje. Tada sovietinė valdžia pasakė: parenkite geresnį vertimą (1968 m. vertimas ne iš geriausių: vienas estų emigrantas, kuris Romoje studijavo teologiją, paskaičiavo, kad ten šeši–septyni tūkstančiai ginčytinų vietų arba klaidų). Žinoma, šią „sovietinę“ Bibliją buvo numatyta leisti mažu tiražu, bet kai ji turėjo pasirodyti, 1989 m., jau buvo galima tiražą padidinti, o 1990 m. išėjo antra laida. Leidėjas buvo Estijos liuteronų bažnyčia, popieriaus padovanojo Suomijos bažnyčia. O tiesioginę paramą dar teikė Pasaulinė liuteronų federacija (pavyzdžiui, aprūpindavo vertėjus moksline literatūra; būdavo dienų, kai mūsų Bažnyčios arkivyskupas paštu gaudavo – jo paštas nebūdavo taip griežtai tikrinamas – kelias dešimtis knygų per dieną!).

Trisdešimt metų dėsčiau Senąjį Testamentą, tad žinau, kaip sunku jį versti (iš dalies net neįmanoma) – vienam žmogui tai dvidešimties–trisdešimties metų darbas, jei ne ilgesnis, o tokio projekto Estijoje niekas nefinansuotų (mūsų moksliniai „projektai“ ne ilgesni kaip penkerių metų). Taigi turime naują Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimą, o kita Biblijos dalis arba 1968 metų (1997 m. Estijoje truputį pataisyta), arba senesni leidimai.

– Ką laikote savo mokytojais?

– Mano mokytojai? Jų daug. Studijuojant teologiją – sistematikas-dogmatikas Elmaras Salumaa (1908–1996), kuris išvertė iš vokiečių kalbos daug mokomosios medžiagos, parašė daugiatomę „Filosofijos istoriją“ ir trimis egzemplioriais mašinraščiu išleido „Teologinį rinkinį“, daugiau kaip šešiasdešimt numerių (kiekvienas beveik 150 puslapių), kur buvo naujausios liuteronų teologijos straipsniai (iš esmės verstiniai) – visa tai jis pats išvertė ir perrašė mašinėle! Jo devizas buvo nulla dies sine linea. Studijavo teologiją Tartu 4-ajame dešimtmetyje, iki 1940 m. geriausioje Tartu gimnazijoje dėstė religiją ir filosofiją, 1940 m. netekęs vietos mokykloje dirbo liuteronų pastoriumi, kol 1945 m. buvo suimtas, apkaltintas nacionalizmu ir ištremtas į Sibirą. Stalinui mirus grįžo namo ir iki mirties dirbo dogmatikos bei etikos dėstytoju Teologijos institute ir pastoriumi. Tartu universitete atkurtas Teologijos fakultetas dar spėjo 1994 m. išrinkti jį garbės daktaru. Jo prisiminimai išleisti serijoje, kurią visus 2010 m., kiekvieną šeštadienį po knygą, leido laikraštis „Eesti Päevaleht“ (tai XX a. estų visuomenės ir kultūros veikėjų memuarai, parašyti Estijoje arba emigracijoje).

O daugiausia išmokau iš Uku Masingo (1909–1985). Jis buvo labai talentingas mokslininkas, dvidešimt šešerių metų tapo Tartu universiteto Senojo Testamento profesoriumi, mokėjo visas semitų kalbas, skaitė beveik visomis Europos kalbomis (yra vertęs iš katalonų, italų, prancūzų ir t. t., jo straipsniuose būdavo citatų iš latvių, bulgarų, rumunų kalbų), mokėjo Tibeto ir japonų kalbas, polineziečių (taitiečių, maorių ir kt.) ir kai kurias Šiaurės Amerikos indėnų kalbas. Jo paskaitų Teologijos institute (Tartu universiteto Teologijos fakultetą 1940 m. uždarė komunistai) man neteko klausytis, nes jis išėjo iš ten 1963 m. (jį norėjo atleisti kaip „laisvamanį“, bet jis pats išėjo, nes buvo labai taikus žmogus). Susipažinau su U. Masingu – jis gyveno Tartu – 1973-iaisiais, kai buvau paskirtas pastoriumi į kaimą netoli Tartu, ir bendravome iki jo mirties. Nors U. Masingo vasarą mieste nebūdavo (jis turėjo vasarnamį Pietų Estijoje), kiekvieną trečiadienį jis važiuodavo į miestą, kad visi norintieji galėtų su juo susitikti: jauni poetai, kalbininkai, tautosakininkai, istorikai, orientalistai. Aš lankydavau jį ne rečiau kaip kartą per mėnesį, gaudavau atsakymus į klausimus, jis duodavo man knygų paskaityti; iš jo aš labai labai daug išmokau.

Sovietiniais metais U. Masingas buvo persona non grata, Estijoje teišspausdinta keletas jo straipsnių iš estų kalbos istorijos, senosios estų literatūros ir folkloristikos, Maskvoje išleisti jo komentarai moksliniams Kaukazo tautų pasakų leidiniams. Po jo mirties liko ne mažiau kaip dešimt tūkstančių puslapių neskelbtų rankraščių, jiems parengti ir publikuoti 1991 m. buvo sudaryta speciali kolegija iš dešimties jo mokinių, ir didžioji šio milžiniško palikimo dalis jau išleista. Jis buvo poetas (keturios poezijos knygos sovietiniais metais išleistos estų emigrantų, ir autorius dėl to turėjo nemalonumų; po jo mirties išleistos šešios poezijos knygos), folklorininkas (Vakarų Vokietijoje leidžiama „Pasakos enciklopedija“ užsakė jam straipsnių apie finougrų, Sibiro ir Kaukazo tautų pasakas) ir, žinoma, Senojo Testamento tyrinėtojas (nors sovietiniais metais tuo negalėjo užsiimti – nebuvo prieinama naujausia literatūra). Jo mokytojas iš Tiubingeno universiteto Vokietijoje norėjo pasilikti jį savo asistentu, bet tai buvo 1934 m., kai valdžią užgrobė Hitleris, ir jis su tuo negalėjo susitaikyti, vėliau jam siūlė profesūrą, regis, Jenoje 1943 m. – Vokietijoje karo metais!

U. Masingui gyvam esant, mažai kas skelbta ir iš jo vertimų. Jis vertė daugiau kaip iš dešimties kalbų: iš sanskrito, arabų (išvertė „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas – tai buvo valstybinės leidyklos užsakymas, bet karas sutrukdė jas išleisti, išėjo tik 2007 m.), koptų, persų, japonų (išleisti du, haiku ir tankų, rinkiniai), iš etiopų, sirų, hebrajų, jidiš, lotynų (Lukrecijaus poeziją) ir senosios graikų (Aristofano komedijas „Raiteliai“ ir „Debesys“, Pindaro, Kalimacho poeziją), iš germanų ir romanų kalbų, bet ne vien grožinę literatūrą (pavyzdžiui, iš koptų kalbos išvertė Evangeliją pagal Tomą ir Evangeliją pagal Pilypą).

– Žurnale „Rīgas laiks“ (rusiškas leidinys, žiema 2014/2015) interviu su estų poetu Jaanu Kaplinskiu prasideda nuo kalbos apie U. Masingą. J. Kaplinskis pasakoja, kad jis, apkerėtas U. Masingo žinių, daugybės kalbų, pasak jo, apie šešiasdešimties, mokėjimo, egzotiškų tautų etnografijos pažinimo, norėjo tapti jo mokiniu, bet nors U. Masingas jį priimdavo ir atsakinėdavo į begalę teologinių ir filologinių klausimų, nenorėjo būti jo mokytoju ir jo nevertino. Pasak jo, U. Masingas buvo genijus, bet, kaip daugelis genijų, truputį pamišęs.

– Taip, J. Kaplinskis irgi buvo U. Masingo mokinys kiek anksčiau už mane ir yra rašęs, kad jaunystėje U. Masingas jam buvo tarsi tėvo pavyzdys (J. Kaplinskio tėvas žuvo per karą). U. Masingas vengė per didelio artumo, ir J. Kaplinskis juo nusivylė. Šiaip ar taip, sovietinė tikrovė ir tai, kad U. Masingas negalėjo rasti profesionalaus darbo, jį traumavo.

U. Masingas buvo stebėtinai įvairiapusis žmogus. „Prisiminimuose apie augalus“ (jo santykis su gamta – ypatingas) rašo, kaip jį veikdavo įvairūs miško, pievų, ganyklų augalai, kokių minčių sukeldavo. 6-ajame dešimtmetyje jis jau kalbėjo apie gamtosaugą! Tai buvo savotiškas dienoraštis, rašomas sau, bet buvo išleistas kaip ir kiti jo rankraščiai, tarp jų paskaitos apie budizmą, apie senovės estų tikėjimus ir labai įdomi knyga „Pesimizmo apologija“ (Tartu, 1995). Pastaroji – tai rinkinys esė apie literatūrą, meną, tikėjimą, meilę, etiką, kurias rašė draugams arba savo malonumui, kai jam buvo keturiasdešimt metų ir jis dar tikėjo, kad pasaulį ir žmogų galima pakeisti. Paprastai jis būdavo labai kategoriškas ir dažnai žavėjosi mažai žinomais rašytojais ir dailininkais. U. Masingas savęs nelaikė dailininku, bet domėjosi menu ir 6-ajame dešimtmetyje, kai specialiu universiteto rektoriaus įsaku universiteto biblioteka jam buvo uždaryta, pats nemažai tapė.

Esė apie meną, beje, minimas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. U. Masingas sako, kad rojaus atvaizdų esą kur kas mažiau negu pragaro. Žmogus gerai žinąs, ko jis bijo ar ko nenori, bet kažin ar žinąs, ko norėtų. Įprasta svajonė apie geresnį gyvenimą – tai skanūs valgiai, gražūs drabužiai, o to mene nepavaizduosi. Todėl rojaus paveikslų nedaug ir juos nutapyti galį tik žmonės, kurių troškimai nežemiški, keistuoliai arba pamišėliai. (U. Masingas nepakentė „normalumo“.) „Aš nemačiau Čiurlionio rojaus paveikslo spalvoto, bet manau, kad jis gana rojiškas. Analizuojant sunku pasakyti, kas jame rojiška. Ne spalvos ir ne pievos plotelis tarp jūros ir laiptų, ne angelai ir ne debesys. Galbūt rojaus įspūdį kuria jūros ir laiptų derinys, bet kažin ar gamtovaizdis būtų rojiškas, jei laiptai kiltų tiesiai iš jūros. Pirmųjų žmonių rojaus sode scenų yra galybė – jos pieštos norint pavaizduoti nuogus vyrą ir moterį. <…> Aš dar nemačiau nė vieno rojaus sodo, kuriame norėčiau gyventi nors pusvalandį. Matyt, tie dailininkai manė, kad moteris ir yra rojus. O tai, švelniai tariant, didelė klaida.“

– Ar Estijoje būta daugiau tokių poliglotų kaip U. Masingas?

– Žinomas poliglotas dar buvo akademikas Paulis Ariste (1905–1990), U. Masingo amžininkas, finougrų kalbų ir tarmių specialistas, gerai mokėjęs ir jidiš kalbą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis rašė prisiminimus (išleisti 2008 m.). Juose pasakoja, kad 1939 m., ginantis daktaro disertaciją, trijų profesorių jam užduotas literatūros sąrašas iš viso sudarė šešiolika tūkstančių puslapių (aišku, jis visko nepajėgė perskaityti). Paskui, po karo, pats tapo profesoriumi ir akademiku, bet partijos nariu niekada nebuvo. Su juo nebuvau pažįstamas, dvasininkų jis vengė, juolab kad po karo trumpam buvo suimtas (nors iš tiesų jis politika nesidomėjo) ir vėliau gyveno baimėje.

O pats garsiausias – Pentas Nurmekundas (1906–1996), kuris beveik keturiasdešimt metų dėstė trisdešimt tris kalbas (arabų, persų, turkų, japonų, indoneziečių, danų, norvegų ir kt.) daugiau kaip tūkstančiui universiteto studentų, o aktyviai mokėjo penkiasdešimt–šešiasdešimt kalbų. Jis 1930–1935 m. Tartu universitete studijavo romanų filologiją, paskui beveik dešimt metų tęsė mokslus Vakarų Europoje: Kopenhagoje danų kalba studijavo skandinavistiką, Miunchene – arabistiką, Paryžiuje – kinų kalbą, o vasarą dirbdavo pas ūkininkus Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Vokietijoje, rinkdavo tarmių pavyzdžius. Per karą tarnavo vertėju vokiečių kariuomenėje, po karo buvo ištremtas į Sibirą (ten vertėjavo iš vengrų ir vokiečių kalbų), paleistas grįžo į Estiją ir 6-ajame dešimtmetyje Tartu universitete įsteigė Rytų kalbų kabinetą. Aš 1973–1974 m. klausiau jo kinų kalbos paskaitų. Bet jis nebuvo literatūros vertėjas.

– Ar dabar Estijoje nepasigendate vertėjų iš retų kalbų? Ar galima jų išmokti Estijos aukštosiose mokyklose?

– Daug kalbų moka minėtasis J. Kaplinskis, vienu metu jis net dėstė arabų kalbą, yra vertęs iš lotynų, ispanų, prancūzų, lenkų kalbų.

Kiti vertėjai, tarp jų universiteto dėstytojai, yra vertę iš tibetiečių, sanskrito, turkų, kinų kalbų, o pastaraisiais metais gana intensyviai verčiama iš japonų kalbos. Garsus orientalistas Haljandas Udamas (1936–2005) vertė iš persų ir arabų kalbų, taip pat išvertė vieną knygą iš urdu ir vieną iš hindi kalbos (jis buvo iranistikos daktaras, bet kadangi Estijos aukštosiose mokyklose tokios specialybės nebuvo, dirbo Estų enciklopedijos leidykloje). Vertė ir Koraną, bet mirė nespėjęs baigti šio darbo, tad jo vertimą peržiūrėjo asiriologas Amaras Annusas, mokantis ir arabų kalbą (baigęs Senojo Testamento studijas mūsų fakultete, jis toliau studijavo Helsinkyje, ten apsigynė disertaciją iš akadų-šumerų tekstų ir keletą metų dirbo Helsinkyje, o dabar dėsto Tartu universitete).

2014-aisiais išėjo iš kinų kalbos verstas nobelisto Mo Jano romanas „Raudonasis sorgas“. Jo vertėjui Märtui Läänemetsui, daugiau kaip dvidešimt metų užsiimančiam kinų kalba, ne kartą kėlusiam kvalifikaciją Taivane, buvo skirta šiemetinė premija už vertimus (iš kinų kalbos į estų kalbą verčiama nedaug, iš esmės tik klasikiniai filosofijos tekstai). Pernai išleistas pirmas vertimas iš korėjiečių kalbos – šeimyninis Hahn Moo-sook romanas „Istorija teka“.

Talino universiteto leidyklai esu recenzavęs du vertimus iš senovės Egipto kalbos (vertė vienintelis šios srities specialistas, Talino pedagoginio universiteto docentas, dėstantis kultūros istoriją, nes egiptologijai Estijoje vietos nėra), Usamos ibn Munkido (XI–XII a.) „Pamokymų knygą“, verstą iš arabų kalbos (vertėjas Üllaras Petersonas šios kalbos mokėsi Teherano universitete XX a. pabaigoje, dėstė Artimųjų Rytų istoriją Tartu universitete, o kiekvieną laisvą vasarą Kairo universiteto bibliotekoje skaitydavo knygas, kurių Europoje nėra). Tai fantastiškas vertimas tuo požiūriu, kad dviejų šimtų puslapių tekstui – šimto puslapių įvadas ir tūkstantis du šimtai paaiškinimų, o bibliografijos sąrašas – šimtas trisdešimt knygų! Tokio vertimo iš Rytų kalbų pas mus dar nebuvo ir gal niekados daugiau nebus.

Nuo 1998 m. profesorius iš Vokietijos Thomas Richardas Kämmereris Tartu universitete anglų kalba dėsto šumerų, akadų bei hetitų kalbas, taip pat atitinkamas kultūras, religiją, archeologiją (studentai dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Sirijoje).

2005 m. išleistoje „Senosios literatūros antologijoje“ yra vertimų iš šumerų kalbos (vienas U. Masingo, du jaunų vertėjų, kurių vienas – jau minėtasis A. Annusas), iš akadų (to paties vertėjo), iš senovės egiptiečių (minėtojo vienintelio egiptologo), iš hetitų (estų kilmės profesoriaus iš Kalifornijos universiteto) ir ugaritų kalbos – Izraelio profesoriaus Michaelio Heltzerio (1928–2010), kuris gimė Taline, lankė estų pradinę mokyklą, studijavo semitistiką Leningrade, negavęs ten darbo, nes buvo žydas, dirbo istorijos mokytoju Estijoje, o paskui dėstė – lietuvių kalba – Pedagoginiame universitete Vilniuje, ten vedė, 1972 m. išvažiavo su šeima į Izraelį. Jis, beje, yra pasakojęs, kad jo tėvas, atvažiavęs į Estiją po rusų revoliucijos, visų pirma išmoko estų kalbą! (O kiek pas mus tokių iš Rusijos, kurie gyvena čia jau trisdešimt ar keturiasdešimt metų ir estų kalbos nemoka.)

– Minėjote, kad studijuodamas teologiją mokėtės ir senosios etiopų kalbos.

– Tai Biblijos ir Etiopų bažnyčios liturginė kalba. Esu parašęs pratarmę U. Masingo vertimui iš senosios etiopų kalbos, „Zaro Jakovo svarstymams“, perleistiems 2012 m. (jis buvo išleidęs šią knygą savo lėšomis 1936 m., norėdamas atkreipti estų skaitytojų dėmesį į etiopus, tuo metu beviltiškai kovojusius su Italija). XX a. pirmoje pusėje etiopistai manė, kad šis nedidelis įdomus kūrinys – XVII a. pesimisto abisino, kurio gyvenimas praėjo vietinės Bažnyčios ir portugalų jėzuitų konkurencijos aplinkoje, autobiografija. Bet dabar įrodyta, kad jo autorius – XIX a. italų misionierius Giusto da Urbino, gyvenęs Etiopijoje dešimt metų, puikiai išmokęs senąją etiopų kalbą ir šiuolaikinę, amcharų. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje yra du šio kūrinio rankraščiai, ten taip pat saugomi jo rankraštiniai etiopų kalbos žodynai.

– Grįžkime prie Jūsų vertimų. Kurias knygas buvo sunkiausia versti? Kuriems autoriams teikiate pirmenybę?

– Kai kurie mano vertimai nedideli, bet E. Auerbacho „Mimezis“ beveik 700 puslapių. Dar didesnis Davido Grossmano romanas „Į pasaulio kraštą“ (originalus pavadinimas „Moteris bėga nuo naujienų“: herojė bijo žinios apie sūnaus žūtį Libane, Izraelio ir arabų konflikto metu, – ten žuvo paties D. Grossmano sūnus). Buvo labai sunku versti: bjaurus slengas, šiuolaikinė šnekamoji kalba, pavyzdžiui, holy shit hebrajiškomis raidėmis, bet padėjo vertimai į kitas kalbas.

O mano numylėtieji rašytojai, kuriuos dar norėčiau versti, tai albanas I. Kadarė (esu skaitęs per dvylika jo romanų, daugiausia verstų į vokiečių kalbą). Izraelio autoriai Davidas Šaharas ir Avrahamas Jehošua. Iš žydų, rašiusių jidiš kalba, – Israelis Jošua Singeris, I. B. Singerio, kurio visus romanus esu skaitęs, vyresnysis brolis, ne prastesnis. Iš arabų – Nadžibas Machfuzas (esu išvertęs jo romaną „Tūkstančio naktų naktys“); jo „Kairo trilogija“, aprašanti vienos šeimos gyvenimą Kaire 1917–1944 m., didinga ne tik apimtimi – ne veltui autorius vadinamas egiptiečių Balzacu, arba Balzacu, prisiskaičiusiu Prousto. Dar man patinka portugalas Eça de Queirózas, dėl humoro ir ironijos, bet jį verčia kiti (2013 m. išėjo „Tėvo Amaro nusikaltimas“).

– O graikų literatūra? Ar Estijoje, be Jūsų, yra vertėjų iš naujosios graikų kalbos?

– Esu vertęs per dešimtį šiuolaikinės graikų literatūros autorių, tarp jų tokius klasikus kaip Odisėjas Elitis, Pandelis Prevelakis, Aleksandras Papadiamandis, Ilijas Venezis, Nikas Kazandzakis ir šį bei tą iš senesnės graikų literatūros: Eustatijo Makrembolito „Hisminę ir Hisminiją“, bažnytinių himnų ir kitų nedidelių tekstų.
Naujausius mano vertimus iš graikų kalbos (Andrėjo Staiko „Kulinarinius meilės nuotykius“, 2007, ir Jorgio Jatromanolakio „Erotikoną“, 2009) išleido maža, ekskvizitinė leidykla, bet knygynuose šios leidyklos knygos „už kampo“, t. y. nematomos. Didžiausiame Tartu knygyne „Erotikonas“ buvo padėtas lentynoje prie erotinių leidinių.

Mano vertimai sudaro du trečdalius visų naujosios graikų literatūros vertimų į estų kalbą. Šiemet kasmetei premijai už vertimus buvo pristatytas visų Konstantino Kavafio eilėraščių vertimas iš originalo, bet proza (vertėja karštai gynė savo požiūrį – kad norėjusi kuo tiksliau perteikti įvaizdžius).

– Dar vienas Jūsų interesų laukas – žydų literatūra. Ką siūlytumėte skaityti ir versti?

– Skaitau ir klasikinius žydų tekstus, ir šiuolaikinę Izraelio literatūrą. Tai nelengvas darbas, nes hebrajų kalbos, kaip visų semitų kalbų, tekstuose nerašomos balsės ir kiekvieną sakinį tenka nagrinėti. Lovoje ar troleibuse nepaskaitysi! Kai redagavau savo mokytojo verstus Š. J. Agnono apsakymus, paaiškėjo, kad vienas žodis iki Š. J. Agnono per trijų tūkstančių metų hebrajų kalbos istoriją buvo rastas tik du kartus, – pamėgink, kad gudrus, adekvačiai jį perteikti kita kalba! Taigi skaitau ir vertimus į kitas kalbas. „Zoharo“, tikriausiai paties sunkiausio judaizmo teksto, skaičiau vokišką vertimą (devyniasdešimt puslapių teksto – du šimtai septyniasdešimt puslapių komentarų). Hebrajų kalba savo malonumui perskaičiau eiliuotą kabalisto ir filosofo Mošės Chaimo Lucato (Luzzatto, 1707–1746), šiuolaikinės žydų literatūros pradininko, dramą „Tvirta atrama“, žydų literatūros šedevrą. Šio autoriaus kalba itin turtinga, jis vartoja retas senosios hebrajų kalbos formas ir žodžius, kurie Senajame Testamente aptinkami vos vieną ar du kartus. 2011 m. išėjo mano verstas iš hebrajų kalbos XVI a. kabalisto Mošės Kordovero (Cordovero) traktatas apie mistinę etiką „Deboros palmė“ (tą tekstą kadaise skaitėme su trimis studentais, ir net Talino rabinas pasakė, kad skaitome sunkius veikalus).

Šiuolaikinė Izraelio literatūra labai įdomi ir bendražmogišku lygmeniu, ir kaip literatūra, susijusi su laiku ir vieta (naujųjų imigrantų problemos, santykiai su arabais, religinio paveldo apraiškos ir t. t). Jau minėjau, kad mano mėgstamiausi autoriai – A. Jehošua ir D. Šaharas. Esu išvertęs A. Ozo romaną „Mano Michaelis“, vieną svarbiausių jo kūrinių, bet A. Ozas ne visai mano skonio. Įdomiausi jo prisiminimai, „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“, didelė knyga, reikalinga išsamių komentarų. Esu išvertęs Benjamino Tammuzo „Minotaurą“ ir nedidelį jo romaną „Vaismedžių sodas“ (hebrajiškai tas pats žodis reiškia ir rojų), žydų ir arabų bendro gyvenimo Palestinoje alegoriją. Labiau negu Etgaro Kereto siurrealistinio humoro apsakymai man prie širdies Orly Castel-Bloom: jos knyga „Dolly City“ buvo įtraukta į UNESCO Collection of Representative Works, o 1999 m. ji buvo tituluota viena iš penkiasdešimties įtakingiausių moterų Izraelyje. Labai įdomus ir 2011 m. išleistas garsiausios Izraelio autorės Zeruya Shalev psichologinis romanas „Meilės likučiai“.

Šį pavasarį išėjo mano iš jidiš kalbos versta Šolemo Ašo (Asch) „Slėnio daina“– šiame romane autorius, kilęs iš Lenkijos, pasakoja apie kibuco įkūrimą Jezreelio slėnyje. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lenkijos PEN klubas buvo pristatęs Ašą Nobelio premijai už romanų trilogiją „Sankt Peterburgas“, „Varšuva“ ir „Maskva“, kurioje jis pasakoja apie dviejų turtingų žydų šeimų likimą iki Pirmojo pasaulinio karo ir po revoliucijos.

Bet žydų literatūra, kaip ir graikų, neturi paklausos ir leidyklos nenori rizikuoti. Tiesa, jau nemažai metų organizuojama Žydų kultūros savaitė, kuriai rengiami koncertai, parodos, o anksčiau būdavo išleidžiama ir žydų literatūros vertimų.

– Skaityti arabų ir persų literatūrą, matyt, dar sunkesnis darbas?

– Arabų kalboje nėra balsių, veiksmažodžio „būti“, veiksmažodžio laiko formų (tik eigos ir įvykio veikslas), sunkumų sudaro ir daugiareikšmiai žodžiai (pavyzdžiui, walī gali reikšti ir „draugas“, ir „ponas“, iš sąvokos „būti artimam“) arba žodžiai, turintys priešingą reikšmę (pavyzdžiui, „baltas“ ir „juodas“ kalbant apie arklį, iš sąvokos „itin ryški spalva“). Arabų kalbos žodžių fondas – milžiniškas; yra daugybė žodžių tai pačiai sąvokai įvardyti. Kupranugarės pienui – šimtas šešiasdešimt žodžių, nelygu pieno kokybė ir panaudojimas, pats mačiau sąrašą. O kupranugariui pavadinti, pasak pačių arabų, yra tūkstantis žodžių. Poetai, žinoma, giriasi vartoją retus žodžius, ypač aprašydami kupranugarį (arabistikoje net yra terminas camel-section, nes kiekvienoje klasikinėje poemoje turi būti aprašytas autoriaus kupranugaris, gyvulys, kuris jam draugas ir palydovas dykumos pavojuose). Taigi senovės arabų poemos iš principo neišverčiamos.

Skaitant ornamentinę XIII a. persų prozą, sunkumų sudaro tai, kad joje daug arabiškų patarlių ir eilių, kuriose yra žodžių, nerandamų „normaliuose“ arabų kalbos žodynuose.

Neišverčiamas ir persų autoriaus Dakiki kūrinys „Bachtiar-name“ („Sielų palaima“) – ne tik dėl arabiškų eilėraščių, bet ir dėl ritminės prozos: beveik visos pakylėtesnės vietos rašomos proza, kuri rimuojasi. Persų kalba tai lengva padaryti, nes galima vartoti arabiškus žodžius, o žodžiai arabų kalboje sudedami pagal apibrėžtus modelius, taigi įvairiuose žodžiuose kinta tik priebalsės; antra vertus, persų kalboje galima vartoti savą arba arabišką žodį su „pagalbiniu“ persišku veiksmažodžiu: galima sakyti „dirbti“ (persiškas žodis) arba „darbą (arabiškas žodis) daryti“ (persiškas žodis).

– Iš kur gaunate arabiškų ir persiškų knygų?

– Arabiškų knygų Estijoje dar šiaip taip galima gauti, nors ne kiekvieną, o persiškų – visiškai neįmanoma. Persišką knygą „Amiras Arslanas“ ilgiau kaip metus bergždžiai stengiausi užsakyti per knygyną Tartu (septynių šimtų penkiasdešimties puslapių, per stora kopijuoti parsisiuntus iš kokios nors užsienio bibliotekos). Ir tik apsilankęs Irane radau ją Isfahane, gražiausiame Irano mieste, apie kurį sakoma, kad tai pusė pasaulio. Gal tas miestas man ir pasirodė artimas dėl to, kad ten gavau ieškomą knygą. Skaičiau su žodynu kasdien po porą valandų. Tai keistas, intriguojantis nuotykių ir meilės romanas: šacho rūmų pasakotojas Nasiras ad Dinas (1848–1896) kasdien prieš miegą pasakodavo šachui išgalvoto herojaus Amiro Arslano nuotykius, o šacho duktė juos užrašė. Kalba gana senamadiška, cituojami sudėtingi persų poezijos klasikų eilėraščiai, vartojami reti arabiški žodžiai ir posakiai.

Irane pirkau ir tris – iš penkių – poeto Nizami poemas, kurias dar norėjau šiame gyvenime perskaityti. Nustebino, kad pakelės degalinėje parduodami net keli Hafizo eilėraščių leidimai, o knygyne jų per dvidešimt! Širaze, gražiuose parkuose, yra poetų Hafizo ir Saadi mauzoliejai. Mačiau, kaip jauni žmonės ateina prie Hafizo kapo ir deklamuoja jo eiles.

– Kartą juokavote, kad arabų kaligrafija Jums tas pats, kas katinui valerijonas. Ar nepasakytumėt to paties apie arabų ir persų poeziją? Kokius poetus pats esate vertęs?

– Esu išvertęs XIII a. pradžios arabų poeto, sufijaus Ibn al Farido „Vyno giesmę“ (apie mistinį apsvaigimą nuo Dievo artumo), nedidelį, bet žavų kūrinį, jis buvo išspausdintas viename Tartu žurnale. Šis autorius parašė nedaug, bet, arabų literatūrologų nuomone, jo plunksnai priklauso pats gražiausias arabų meilės eilėraštis ir gana didelė eiliuota mistinė autobiografija (deja, dauguma jos vertimų nepatikimi). Rašydamas pratarmę garsaus XIII a. persų poeto, irgi sufijaus, Džalalo ad Din Rumi eilėraščių rinkiniui – juos dvidešimt metų vertė garsi estų poetė Doris Kareva (g. 1958), remdamasi angliškais vertimais, – išverčiau šiek tiek XV a. persų poeto Džami eilėraščių. Tai paskutinis klasikinio periodo Irano poetas, pasak kritikų, vienas iš gryniausių sufijų literatūros brangakmenių.

Norėčiau išversti Achmedo Gazali (XII a.) „Mintis apie meilę“ iš persų kalbos (skaičiau vokiškai), bet būtų nelengva: parašyta ritmine proza, veikia kaip poezija.

– Ką apskritai manote apie arabų ir persų poezijos vertimą?

– Persų poetas Nizami (XII–XIII a.) parašė dvi labai gražias poemas, „Chosrovas ir Širinė“ bei „Septynios gražuolės“, bet išversti jų eiliuotai neįmanoma, nors ir mėginama. Yra puikus „Septynių gražuolių“ vertimas į vokiečių kalbą (laisvąja eilėdara), netgi du prancūziški vertimai (vienas iš jų greičiau poetinis perdirbinys) ir ne mažiau kaip du eiliuoti rusiški vertimai, bet jie ne itin vykę, neišlaikoma originalo struktūra, ritmika (originalo eilutė vienuolikos skiemenų, o viename vertime – trylikos). O italai „Septynias gražuoles“ išsivertė kaip prozą.

Ir persų poeto Hafizo (XIV a.) beveik neįmanoma išversti – patys iraniečiai sako, kad jis labai miglotas, jo įvaizdžius galima suprasti skirtingai. Vertėjams reikalą sunkina tai, kad persų kalboje nėra gramatinės giminės, taigi, pavyzdžiui, vyno pilstytojas smuklėje gali būti ir berniukas, ir mergaitė (nors dažniausiai būdavo jauni turkai, bet nebūtinai turkų berniukai, nes žodis „turkas“ reiškė ką nors gražaus), o „vynas“ galėjo reikšti ir dievišką ekstazę.

Sovietiniais metais apie rytietišką meilę berniukams buvo negalima rašyti, taigi ten, kur persų originale „gražuolis turkas iš Širazo“, vertime – „gražuolė iš Širazo“. Ir apskritai vienas iš rusų iranistų rašo, kad rusiškuose Hafizo vertimuose tikro Hafizo esama labai mažai. Iš principo tai pasakytina ir apie vertimus iš arabų kalbų. Serijoje „Pasaulio literatūros biblioteka“, leistoje Maskvoje, 1975 m. išėjo „Viduramžių arabų poezijos“ tomas, ir Leningrado universiteto arabistikos profesorė A. Dolinina negailestingai jį sukritikavo: ji rašo, kad gerai būtų, jei ten rastume bent dešimt procentų originalo.

– Mes vertimų iš persų kalbos kol kas neturime, išversta tik viena kita iš Irano emigravusių rašytojų, pavyzdžiui, Kadero Abdolah, knyga.

– Kadero Abdolah romanai, parašyti olandų kalba, taikomi europiečio skoniui, taigi ne tokie jau autentiški. Manyčiau, kad ir kitų iraniečių pabėgėlių, gyvenančių Olandijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, knygos vis dėlto netikras pinigas. Didesnio dėmesio vertas garsiausias šiuolaikinis Irano rašytojas Machmudas Doulatabadi (g. 1940), ypač jo romanas „Pulkininkas“, vaizduojantis vienos šeimos gyvenimą Irane po 1979-ųjų revoliucijos. Dėl aštrios kritikos ši knyga Irane nebuvo leidžiama, bet yra išversta į vokiečių, anglų ir kitas kalbas.

– Kokiais hebrajų, arabų, persų žodynais naudojatės? Ar jie prieinami Estijoje?

– Tartu universiteto bibliotekoje yra dešimt pirmųjų tomų paties didžiausio hebrajų kalbos žodyno, iki 1940 m.; iš viso žodynas susideda iš septyniolikos tomų, aprėpiančių visų hebrajų kalbos periodų žodžius. Naudojuosi arabų–vokiečių kalbų H. Wehro žodynu (tai standartinis žodynas, yra ir angliška versija), apie tūkstantis du šimtai puslapių. Su šiuo žodynu galima skaityti naujausią literatūrą (jeigu ji parašyta ne žargonu), daugiau mažiau Koraną, viduramžių literatūrą, bet skaitant poeziją itin praverčia XIX a. pradžios G. W. Freytago arabų kalbos žodynas, kuris yra Tartu universiteto bibliotekoje, keturi stori tomai, deja, lotynų kalba. Arabų kalbos aiškinamojo žodyno (dvidešimt tomų!) Estijoje nėra, o E. W. Lane’o arabų–anglų žodynas, aštuoni tomai, apima tik du trečdalius abėcėlės. Autorius XIX a. pirmoje pusėje gyveno Egipte ir mokėsi arabų kalbos, išvertė į anglų kalbą „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas (praleisdamas „nepadoresnes“ vietas, nes buvo dvasininko sūnus) ir iki gyvenimo pabaigos dirbo prie žodyno, bet mirė nebaigęs jo rašyti. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai tęsė E. W. Lane’o darbą, bet jis dar nebaigtas.

Dėl persų kalbos, tai turiu H. Junkerio ir B. Alavi persų–vokiečių kalbų žodyną, penkiasdešimt tūkstančių žodžių (trisdešimt trijų tomų aiškinamąjį persų kalbos žodyną, išleistą Irane, galima rasti ne arčiau kaip Vokietijoje). Mano nedidelėms reikmėms to visai pakanka.

– Kokia grožinės literatūros leidybos padėtis Estijoje? Kaip sekasi įkalbėti leidyklas leisti mažiau žinomų literatūrų knygas? Ar Estijoje įmanoma pragyventi iš honorarų?

– Leidyklos skundžiasi finansiniais sunkumais. Iš honorarų pragyventi neįmanoma ne tik vertėjams, bet ir rašytojams. Knygų tiražai dabar keturi–šeši šimtai egzempliorių, ir tai neišperkami, už poros metų pusė tiražo dar guli sandėliuose, tad knygos nupiginamos iki 25–40 proc., o dar po kelerių metų pardavinėjamos beveik už dyka. Rašytojai, o juolab vertėjai, – neturtingi žmonės, kaip ir buvo Estijoje prieš karą.

Grožinę literatūrą gožia „savipagalbos“ knygos, ezoterikos, kulinarinių, rankdarbių, sodo ir daržo žinynai, dažnai vadinami biblijomis („Mezgimo biblija“, „Dailidystės biblija“, netgi „Seksualinių pozų biblija“), leidžiama daug knygų vaikams.

Tartu veikia katalikiška labdaros įstaiga, iš dalies išlaikoma miesto, iš dalies Vokietijos jėzuitų; ji leidžia ir knygas, daugiausia iš vokiečių kalbos verstas psichologines-religines knygutes, bet išleido ir senosios krikščioniškos literatūros kūrinių, įvairiu metu išverstų U. Masingo iš sirų, koptų, lotynų ir viduramžių vokiečių (Meistrą Eckhartą), taip pat mano verstų romanų – N. Kazandzakio „Paskutinį Kristaus gundymą“, B. Tammuzo „Vaismedžių sodą“.

O mano verstą iš arabų kalbos egiptiečio Alaa al-Aswany romaną „Jakubiano namas“ išleido didžiausia Estijos leidykla, „Varrak“, mat pagal jį pastatytas filmas 2006 m. Berlyne gavo aukštą apdovanojimą ir knyga tapo bestseleriu ne tik Egipte. Rašytojas, iš profesijos gydytojas, šiame romane gyvai, tikroviškai vaizduoja vieno devynaukščio namo Kaire gyventojus – pateikia iškalbingą XX a. pabaigos visuomenės pjūvį.

Tačiau apskritai mažiau žinomų literatūrų vertimų Estijoje nenorima leisti. Š. J. Agnono „Paprasta istorija“ vienoje leidykloje išgulėjo dešimt metų, kol ją išleido kita leidykla. Leidėjai man tiesiai sako: autoriai, kuriuos aš siūlau, nežinomi ir jų knygų niekas nepirks. Betgi, Dieve mano, visi versti autoriai anksčiau buvo nežinomi, ir jeigu skaitytojų su jais nesupažindinsime, lieka labai mažas ratas verčiamų autorių, iš esmės amerikiečių. Taigi vertimų iš kalbų, kurias aš daugiau mažiau moku, ne itin reikia ir mano veiklos laukas, matyt, bus vis siauresnis. Laimei, yra knygų, kurias norisi skaityti.

– Skaitote estiškus vertimus? Originalią estų literatūrą?

– Estų kalba naujų knygų skaitau mažai – tokių, kurios mane domintų, ne per daugiausia, be to, dabar knygos labai prastai redaguojamos, o verstinė literatūra kartais tiesiog baisi. Pavyzdžiui, norvegų žurnalisto knygoje apie Sadamą Huseiną buvo tokie perlai: „brigadininkas“ vietoj „brigados generolas“, „Jordaniška upė“ vietoj „Jordano upė“, „pratimai Mekos pusėn“ vietoj „malda atsigręžus Mekos pusėn“, „ministras prarado taburetę“ vietoj „prarado kėdę“. Ir arabiški vardai perteikti angliškai, nors reikėtų adaptuoti. Iš neišmanymo pasitaiko ir kitokių nesąmonių. Buvo leidžiama iš anglų kalbos versta knyga, kur veiksmas vyksta Irane ir daug iranietiškų valgių receptų; dėl persiškų žodžių adaptavimo leidykla kreipėsi į moterį, kuri buvo ištekėjusi už arabo iš Maroko ir pramokusi marokiškos arabų kalbos, – matyt, leidėjams viskas atrodo „vienas musulmoniškas reikalas“.

Užtat užsisakinėju knygas iš užsienio vokiečių ir prancūzų kalba. Nuostabu, ką prancūzai leidžia apie islamo filosofiją ir mistiką (sufizmą) ir iš klasikinės persų literatūros, tik prancūziškos knygos gerokai brangesnės už vokiškas.

Su malonumu skaičiau A. H. Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ II–V tomus (mokykloje tereikėjo skaityti pirmą), „Estijos istorijos“ II tomą, skirtą viduramžiams (šešiatomis leidinys pradėtas leisti XX a. 4-ajame dešimtmetyje, autoriai – universiteto dėstytojai), Normano Davieso knygą „Dingusios karalystės“ (estiškas vertimas 2013 m.), kur tarp dingusių valstybių minimos ir penkiolika buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ir apie SSRS žlugimą pasakojama remiantis Estijos pavyzdžiu.

– Ar sulaukiate valstybės paramos?

– Neįsivaizduoju, kas liktų iš mūsų kultūros, jei Estijoje nebūtų „Kultuurkapital“ fondo. Šis fondas (jis įkurtas jau prieš karą, sovietiniais metais neveikė, atkurtas 9-ojo dešimtmečio pradžioje) skirtas įvairioms kultūros sritims: architektūrai, vaizduojamajai dailei, muzikai, literatūrai, kinui ir sportui. Fondas gauna tam tikrą procentą iš loterijų, azartinių lošimų, alkoholio (kuo daugiau girtuokliaujama, tuo daugiau kultūros!) ir tabako prekybos pelno, taip pat savanoriškų įmonių įnašų. Iš šito fondo mokami honorarai už vertimus literatūriniams žurnalams ir literatūriniams periodiniams leidiniams, be kita ko, „Loomingu Raamatukogu“ – žurnalo „Looming“ bibliotekai, kurioje leidžiami mažai žinomi arba nauji autoriai, nedidelės knygos (anksčiau išeidavo iki penkiasdešimt dviejų knygų per metus; šioje serijoje išleista nemažai mano vertimų), ir serijai „Atviros Estijos knyga“, kūrybinės stipendijos, teikiama parama visokiems kultūros renginiams, dalyvavimui tarptautiniuose renginiuose ir t. t. Literatūros skyrius kasmet skiria premijas už geriausią romaną, pjesę, poezijos rinkinį, vertimą (ir aš du kartus esu gavęs tokią premiją: 1995 m. už vertimus iš hebrajų kalbos, tris nedideles Š. J. Agnono, D. Šaharo ir A. Ozo knygas, o 2007 m. už graiko Niko Kavadijo romano „Budėjimas“ vertimą). Be to, leidyklai tarpininkaujant, „Kultuurkapital“ fondas skiria stipendiją vertėjams kokiam nors kūriniui išversti (stipendija išmokama iš anksto), aš tokią gavau Louis Bréhier „Bizantijos kultūros“ ir D. Grossmano romano vertimui.

– Ar Estijoje vertėjai bendrauja, turi savo sąjungą? Ar jų veikla vertinama visuomenėje?

– Prie Estijos rašytojų sąjungos (apie trys šimtai narių) ne per seniausiai susibūrė literatūros vertėjų sekcija, ir šių metų rugsėjį turėtų išeiti trečiasis šios sekcijos žurnalo numeris (Rašytojų sąjunga nuo 1923 m. leidžia jau minėtą žurnalą „Looming“). Taip pat ši sekcija kartą per mėnesį, išskyrus vasarą, organizuoja Taline paskaitas, kurias skaito vertėjai, pasirinkę jiems įdomias ir svarbias temas. Aš kartą skaičiau pranešimą apie vertimą iš arabų kalbos.
Vertėjų prestižas Estijoje turbūt mažesnis už rašytojų, nors ir rašytojai nelabai vertinami (o menkiausiai – poetai, net estiškas žodis „kurti eiles“ reiškia ir „meluoti“), bet yra vertėjų, kurių vardas lyg firminis ženklas. Deja, vertimai beveik nerecenzuojami, ypač grožinės literatūros, bet tokios mano verstos knygos kaip E. Auerbacho „Mimezis“ arba L. Bréhier „Bizantijos kultūra“ sulaukė gana plačių ir gerų recenzijų.

– Ką Jums pačiam gyvenime reiškia vertimo veikla?

– Tai beveik tas pats, kas ir skaitymas: atsakyti į tokį klausimą galima kuo įvairiausiai. Manau, kad vertimo traukos pagrindas – intelektinis smalsumas: tyrinėti pasaulį, pamėginti išreikšti save, transformuoti mintis ir žodžius iš vieno kalbos lygmens į kitą, iškrauti savo energiją, įtampą ir t. t. Bet svarbiausia, kad man teko versti tik autorius, kuriuos pats vertinu ir gerbiu. Lengvų darbų nesiimu, o prie to, ką verčiu, visada dirbu su meile, – tai didelis džiaugsmas, kaip visi dideli džiaugsmai pasiekiamas ne be vargo.