Renata Šerelytė. Kas gi tu esi, tėvyne?

2008 m. Nr. 2

Andrius Jakučiūnas. Tėvynė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 215 p.

Andriaus Jakučiūno romaną jau net keletas kritikų spėjo pakrikštyti kaip puikų stilių turintį ir išradingu pasakojimu pasižymintį kūrinį. Nenustebčiau, jeigu „Tėvynėje“ būtų rasta dar ir kartaus egzistencializmo potyrių, ir „pasaulio sielvarto apraiškų“, ir gal net humoro (!). Nors manyčiau, kad visi išvardytieji dalykai romane tėra imituojami. Autorius bando sekti M. Prousto pėdomis, uosdamas bandelės su cinamonu kvapą, prisimena šį bei tą iš siurrealistinio S. Dali palikimo (pūvantis paukščiukas ant šakos, pamažu virstantis griaučiukais), netgi nedrąsiai cituoja K. Vonnegutą (bravūriški posakiai, dažniausiai susiję su pasakotojo persona – „žiū, kaip gražiai pasakiau!“, p. 21; „štai koks esu niekšas!“, p. 7). Modernizmo klasikų imitacijos palyginti organiškai įsilieja į pasakojimo ritmą, tačiau neįstengia įveikti fizinės ir dvasinės pasakotojo klaustrofobijos, kurią kaip neabejotiną vertybę, manding, norėta perteikti ir skaitytojui.

Pavadinti lovą tėvyne, sakyčiau, sąmojinga, tačiau ar pasakotojas (o ir autorius) nepagalvojo, kad toks lokalizacijos apibrėžimas perdėm siauras, gal net – melagingas?.. Ar girtuoklėliui tėvynė nevirsta lova?.. Juk neretas iš mūsų esame matę mirtinai nusitašiusį valkatą, saldžiai snaudžiantį ant šaligatvio ar kokio nors kioskelio, prekiaujančio alumi, pavėsyje. Ir turbūt reikėtų pripažinti, kad girtuoklis girtuokliui nelygu, ne visų fantazijos – įdomios, o košmarai – įtikinami. A. Jakučiūno girtuoklis toks, sakyčiau, buitinis, paviršutiniškas. Jo nedrąsūs bandymai koketuoti nedaro įspūdžio; tokie pasažai, kaip „būnu priverstas nuoširdžiai savimi žavėtis“ (p. 5), skaitytojui pasufleruoja, kad, matyt, nėra dėl ko nei žavėtis, nei prisiversti. Kiekvieno žingsnio stebėjimas ir aptarimas (ėjimas į išvietę, sustojimas prie sienos, kad spragteltų į ją nagu ir kruopščiai apmąstytų, ką šis veiksmas reiškia, užsukimas į virtuvę pažiūrėti, ar puode, riebaluotame vandenyje, dar nenuskendo obuolio graužtukas), galbūt turėtų reikšti svarbius įvykius, egzistencines laiko pajautas, bet šiaip jau primena mirštgyvio laboratorijos pelėno judesius, užrašomus ir užfiksuojamus tyrimų medžiagoje, tik kuriam galui, nedrįsčiau spėlioti. O kadangi apie judesius prirašyta daugiau nei du šimtai puslapių, stilių iš tiesų galima vadinti puikiu, pasakojimą – išradingu; šitiek prirašyti, švelniai tariant, apie nieką! Kūrinys aiškiai yra ne to „formato“: medžiagos užtektų gerai novelei. Na gal – apysakai. Juk iš esmės šiame romane nieko nenutinka, nieko, kad priverstų skaitytoją nustebti ar pasibaisėti. Kitaip tariant, turime veiksmą be įvykio. Neįtikina ir knygos pabaigoje aprašytas tariamas girtuoklio „prisikėlimas“ ir to „prisikėlimo“ priešistorė (ėjo į parduotuvę butelio, gavo į lempą, bėgo, „atsijungė“, atsibudo pievutėje). Tipiškas buitinio, „chrestomatinio“ girtuoklio paveikslas: toks, kokį jį įsivaizduoja padorioji visuomenė, traktuojanti alkoholizmą kaip „pasileidimą“, o ne kaip vieną iš siaubingiausių ir, deja, nepagydomų ligų. Taigi šiame paveiksle yra ir išgalvotų, ir neįtikinamų bruožų, ir elgsenos ypatybių (rašoma, kad geriama; bet kaip geriama?). Koks yra tas alkoholiko gurkšnis? Kas atsiveria – dangus ar pragaras?.. Nejaugi užtenka tik visą valandą spoksoti į dulkėtą elektros lemputę?.. Kaip tai susiję su literatūra, kurios vienas iš svarbiausių bruožų (mano manymu) yra vaizduotė?..

Tiesa, tekste galima aptikti ir „virtualų“ kamuolį, ir pūvantį paukščiuką, ir įsivaizduoti save kaip šviestuvą, bet viską sugadina pasakotojo frazė: „Gaila, niekada nesugebėsiu šviesti“ (p. 13). Kodėl gi? Pabandykite! Gal ir išeis… Sąlygiškai laikykime tai vaizduotės (ar delirium tremens – gal tai tas pats?) išraiškomis. Kaip ir posakį: „Geidžiu baltų odų“ (p. 24) – vos ne Hanibalo Lekterio frazė iš „Ėriukų tylėjimo“. Bet pasakotojas vėl viską sugadina: užuot nudyręs odą (ėriukui?), sukiša pirštus į cukrų. Neadekvatu, bet gal – sąmojinga? Užtat visai nesąmojinga, kai pasakotojas pasibjauri žmona, kuri, visa suplukusi, su plaktuku kala išlūžusiai „tėvynei“ koją – „ matydamas ją su plaktuku rankose, nuo prakaito sulipusiais plaukais, stiprią ir vyrišką, jaučiau klaikų pasibjaurėjimą“ (p. 127). Matyt, žmona nieko panašaus nejuto (pasakotojas, egoistas, neleido), nes jeigu žmonai kaip personažui būtų leista atsiskleisti savarankiškai, manyčiau, ji trinkteltų savo moteriškai suglebusiam vyreliui plaktuku į kaktą, ir mes pagaliau sulauktume tikro įvykio, glaudžiai susieto su gyvenimu ir kriminaline kronika, o apie sudomintą, atsigavusį nuo klaustrofobijos skaitytoją turbūt ir kalbėti neverta.

Žinoma, autorius jokiu būdu taip negailestingai savo kūrinio neužbaigs (pats, t. y. pasakotojas prisipažįsta: „save myliu. Tai man patinka“, p. 172) – tokia kvaila pabaiga būtų neatitaisoma žala ir puikaus stiliaus, ir išradingo pasakojimo atžvilgiu. Taigi jis tiesiog pasitelkia daugelio išbandytą simbolinę klišę: atsuka savo gyvenimą kaip garso kasetę ir šitaip rengiasi iš naujo gimti. Tik kažin, ar tai verta daryti?.. Kad vėl įkliūtum į dulkėtos elektros lemputės stebėjimo žabangus?.. Reikėtų gyventi toliau. Ir praplėsti „tėvynės“ ribas. Anot poeto – kas gi tu esi, tėvyne, jei ne mes… Tačiau, kai pasakotojas – į klaustrofobiją nugrimzdęs, susireikšminęs alkoholikas egocentristas, to linkėti galbūt ne tik neverta, bet ir pavojinga.