Renata Šerelytė. Dvi novelės

2025 m. Nr. 7

Lariska ráuda

Pro supuvusį tvoros štakietą spokso Lariska.

Akligatvin iš Olandų gatvės suka leksusai su mažom mergaitėm, vienos nedidelės, kitos – ištįsusios, yra ir storų, ir plonų, garsiai rėkiančių ir tylinčių, su akiniais ir be, bet visos su rožinio tiulio sijonėliais, visos į baleto mokyklą, ji vienam pastate su dažų parduotuve ir gėlių salonu, kuriame nuo lentynos pirkėjus budriai stebi pliušinės meškos.

Iš mašinos išvirsta neūžauga su dviem striukom kasytėm, pritvinkusi pykčio kaip erkė, tėvas tiesia jai ranką, erkė spiria tėvui į kojas – nenoriu baleto! Aiškiai matyt – balerina iš jos neišeis, bet pinda tai bus.

Pievinis strazdas gieda liūdnai, tamsių medžių lajoj, sunkioj kaip beprotybė.

Lariska žino, kad medžiai – priešai, jų šaknys smaugia numirėlius, net ir kaulų nepalieka ramybėj, trupina ir aižo juos į vis mažesnes atplaišas, kol tos pasidaro plonos kaip popierius. Ant šito kaulų popieriaus sporos ir pirmuonys rašo giesmes apie laiką, kai dar medžių nebuvo, tik dumbliai su trilobitais plūkavo šiltoj silūrinėj jūroj ir oras tvinko grėsme ir nelaimės nuojauta.

Dirviniai vijokliai susiuva kaulų popierių ir balti žiedų gramofonai transliuoja būtąjį laiką į akligatvio kosmosą.

Lariska ilgisi nualintos žemės, sausos kaip pelenai. Vėjas neša sausų smilgų kuokštus, prisivėlusius nešvarios avių vilnos, niekur nė krūmelio, o jeigu išnyra medis, tai tik išsišakojantis danguje, mėlynas, kibirkščiuojantis, virsta ant stepės ir perskelia ją pusiau.

Lariska tūno prie tvoros, įsitvėrusi supuvusio štakieto – būtų gražu, jei dėtųsi žemyn, pažerdama kirvarpas ir pūzrus ant džipų, mergaičių mamos ir tėčiai smarkiai ją aprėktų, bet kas įžiūrės tokią neūžaugą, kūdą kaip driežas, blyškią kaip vidurių kirmėlė.

Ji suėdė Toliką, suėdė Janošą, o dabar žiūri pro tvorą, kankinama praėjusio laiko nostalgijos.

Užplūdęs ilgesys plėšia Lariską pusiau.

Persikreipusi dėbteli į savo namelį, kėpsantį už nugaros.

Neseniai vėl nudraskė penkiaskiautį vynvytį nuo sienų, kad tasai jos neuždusintų, slapčia patamsiuos augdamas, lįsdamas į kiekvieną medžio tranų išgraužtą plyšį. Palaistė druskos rūgštim kaimynės raganes, besibraunančias per tvorą Lariskos kieman, o kai raganės nukeipo, draugiškai jas apraudojo su nusiminusia šeimininke.

Lariska moka raudoti. Ir žino, kad liūdesys ir sielvartas kur kas labiau suartina žmones nei paiki džiaugsmai.

Labiausiai jai patinka sausos ašaros – kaip dulkės. Tose dulkėse – visas pasaulis, ir esamas, ir būsimas, visa tai, ko neprisimeni, ir visa tai, ką dar atsiminsi, nors to nebenorėsi.

Lariska neprisimena, kaip čia atvažiavo; ėjo pas daktarą, tasai sakė, kad dėl atminties duobių kaltas Korsakovo sindromas.

Lariska ir Korsakovo neprisimena, todėl neprimeta jam kaltės. Užtenka, kad kartais šmėkšteli rūstus Toliko veidas („Per tave mano gyvenimas suėjo šiknon!“), pasivaidena Janošas, įlindęs į pelėsiais smirdintį kareivišką paltą – parsinešė jį iš Briansko kovų. Dar pasidingoja piktai bliaunantis senasis ožys ir jo haremas – dvi ožkos, pilka ir ruda, akys abiejų kaip velnio, geltonos ir gudrios. Janošas gena jas penktą ryto į apsauginės pilių juostos krūmynus ir nešienaujamas pievas, palto kišenėj į laikraštį suvyniotas sumuštinis su daktariška dešra ir flakuškė su degiuoju skysčiu. Pareina tik vakarop, ožkos apsunkusios nuo žolės, šakelių ir šungrybių, senis apkibęs erkėm, paltas – kiškio kopūstais.

Janošas numirė, ožkas giminaičiai suėdė, o paltas tebekaba prieangy. Lariska nunešė jį miškan ir pakasė po kelmu, bet paltas parsivilko namo. Žemėtas, pašvinkęs, atlape – ordinas „Osvoboditeliam Brianska“, raidės aprūdijusios, bet dar įskaitomos.

Rože Marija, vaikeli brangus, sako tėvas, nesispardyk, labai negražu, ką mokytoja pasakys.

Vaikelis brangus užverčia galvą ir aštrias agrastų spalvos akutes nukreipia į Lariską.

Mato ją pro štakietus, aiškiai įžiūri, ir Lariska pabūgusi atsitraukia.

Visada bijojo vaikų, ypač tokių piktų. Užaugusių tirštoj žalumoj, juodoj kaip mirtis, kaip sukrešėjęs kraujas. Žėk, kokios piktos akutės, jose tiksi užprogramuota tiksli mirtis.

Lariska ilgisi laukinės erdvės, kur vėjas ridena sausus trupančių žolių ir vilnų tumulus, liepsnojančius vakaro vėjyje, o starai ir švilpikai miega giliai po žeme, sapnuodami vieną ant kito suklotus geologinius sluoksnius, o akys visų įkypos, neįžiūrėsi jose nei mirties, nei pasmerkimo.

Vėjas lakina rožinį sijonėlį, apveltą pelais ir pūkais, nuneš iki pat daubos, kur po susproginėjusiu ledu kyšo aprūdiję virbai ir aukštakrosnės, paspringusios neišlydytu plienu – ten plyti nuskendęs spirito fabrikas, ir legendos byloja, kad naktimis girdėt, kaip švilpia antrai pamainai, kyla tiršti garai, nuo kurių pasigeria žuvys ir krinta į katilus, prie jų rikiuojas eilė moterų ir vaikų su trilitriais, visi gaus užmokestį natūra, ir apvaliažandė matrona švelniai priekaištaus savo mažyliui, godžiai sugniaužusiam aliumininį puodelį – atsiskiesk, vaikeli, vandeniu, tu dar per mažas gerti neskiestą.

Rūdys, sijonai, kaklaraiščiai, vėliavos, giedančios žuvys, nebylūs vaikai po storu ledu, nuėjusiu raudonais įtrūkiais.

Kaimynė pasilenkia per tvorą, su dviem taurelėm ir konjako buteliu.

– Lariska, a girdi? Lariska… Numirė mano katė, – balsas virpa kaip ašuotė vėjyje.

Lariska pasižiūri į gelinius harpijos nagus, suspaudusius taurės kojelę. Ar tai katei uždaviau ko, ar neuždaviau? – galvoja, bet neprisimena.

Tiesą pasakius, tai nesvarbu. Lariska žino, ko iš jos laukiama.

Linkteli kaimynei – tuoj, tuoj, mieloji. Ir pamažu, vis garsindama balsą, užstaugia kaip stepių vėjas po raudonu mėnuliu.

Kaimynė paduoda jai taurę, ir balsas susigeria į konjaką kaip į sausą smėlį.

 

Galatėja

Rusva Raimutės „Kia“ priminė šiltą latės puodelį. Raimutė išjungė variklį, bet iš mašinos nelipo.

Padėjo ranką ant vairo. Papypinsiu kaip visada, – pamanė.

Šita vieta – iš tų, kurias matant kažkodėl sugniaužia ne širdį, o pilvo apačią – atrodo, tuoj pratrysi.

Geltoni japoniniai jurginai prie medinio stalo, apkėtę jį kaip palapinė. Lauko tualetas, apaugęs apyniais. Žolėj prie šulinio baltuoja dubenėlis, pribiręs žalių kirmgraužiuotų obuoliukų. Šventagaršvės, primenančios nėriniuotus panelių skėčius, susmaigstytus ne vietoj.

Jei Raimutė būtų skaičiusi Vonegutą, sakytų – šiknos skylė. Bet Voneguto ji neskaitė, netgi nežinojo, kad toksai yra. Neskaitė ir Tejaro de Šardeno, užtat šventagaršvės jai nepriminė vaikštančių gaubtasėklių paparčių ir linijų, vedančių žmonijos priešistorės link.

Jei čia būtų kokia degalinė ar bordelis, vieta kaipmat atsigautų, – pamanė Raimutė.

Ir Niu turėtų ką veikt.

Jai buvo gaila Niu, nugrimzdusios tokiame užkampyje. Gailestis Raimutę čia ir atvesdavo, ne kas kita. Tai, kad kadaise abi žaisdavo, palindusios po lauko stalu ir tais geltonais laukiniais jurginais, Raimutė laikė fantazija.

Niu, suraukusi kaktą, iš mažyčio arbatinuko į dar mažesnį puodelį pildavo sausą smėlį, o Raimutė, atkišusi mažąjį pirštelį, manieringai sriubčiodavo.

Lėlių indų servizas atrodė tikras, o smėlis – skanus.

Tą skonį kartais pajusdavo. Nei iš šio, nei iš to, it galvos skausmą. O kadangi tas skonis jai nepatiko, nuėjo pas psichoanalitiką.

Užsimerkite ir pagalvokite apie gyvenimo prasmę, – pasiūlė psichoanalitikas Raimutei vieno seanso metu.

Raimutė taip ir padarė.

Iš pradžių nematė nieko. O paskui prabėgo vaizdelis iš Facebooko reelsų: mergina su peroksidinių garbanų peruku, prilipintomis blakstienomis, pripūstomis lūpomis ir taip storai nugrimuota, kad priminė yrančią freską, klupinėdama ant pasibaisėtinų aukštakulnių sprunka nuo seno, bjauraus ir ištvirkusio Pigmaliono, įvirsta pro kažkokio grožio salono duris ir bac! – prieš akis malonus jaunas kirpėjas. Su didžiausia atjauta imasi Galatėją tobulinti, nuima visa, ko nereikia, ir bac! – prieš akis gaivi, kukli mergina, kuri, pamačiusi save veidrody, tirpsta iš laimės, o kirpėjas – iš profesinio pasididžiavimo.

Apie tai, kas buvo toliau ir kur dėjosi, pavyzdžiui, tas bjaurus ištvirkęs senis, Raimutė negalvojo. Mat jai prieš akis iškart sutavaravo liesas, išbalęs Niu veidelis didele nosimi, išberta juodais inkštirais. Blyškios gėlėtos suknelės užtrauktukas sugedęs, tenka susegti praskiepą žiogeliu. Ant liauno riešo – krakmolinis laikrodis, nusipirktas per Žolinės atlaidus, vienas apyrankės rutuliukas išsilukštenęs ir iškritęs, o gal suvalgytas.

Raimutė nusprendė aplankyti Niu. Ir per pusmetį nuvažiavo bene penkis kartus. Žinoma, ne tuščiomis. Juk reikėjo iš Niu padaryti žmogų. Be to, kaip tik turėjo daug vardinių ženklų drabužių ir batelių, daugiausia, žinoma, klastočių, kurias Raimutė kaip prasigyvenusi moteris jau gėdijosi nešioti.

Taigi Raimutė atvažiuoja, pypteli, Niu išpuola pro trobos duris, išsigandusi, lyg būtų pagauta negerą darbą daranti, o kai Raimutė ant lauko stalo sukloja sukneles, megztukus, kelnes ir batelius, Niu prispaudžia ranką prie krūtinės – kad širdis neiššoktų.

Į vidų Niu jos nekviesdavo, kavos išnešdavo laukan, užplikytos dideliame emaliuotame puodelyje su paršeliu ir užrašu „Kiaulės metai“, visada tame pačiame. Kava rūgšti, su metalo prieskoniu. Raimutė išvažiuodama dirsteldavo į veidrodėlį, ar dantys dar nesugeležėję.

O dabar Raimutė pas Niu atvažiavo po metų.

Ar metai – ne per didelė pertrauka? – dingtelėjo mintis, panaši į sąžinės priekaištą. Ir kaipmat išnyko.

Ne per didelė. Juk laikas čia praktiškai sustojęs.

Raimutė dėbtelėjo į lauko tualetą. Saulė krypo vakarop, apyniai tviskėjo laukine paleolito šviesa, ir Raimutei pasidarė nejauku.

Ji paspaudė garso signalą.

Troba tylėjo.

Geltoni sienų dažai nusilupę tiek, kad karojo skivytais, susisukusiais į spirales, priemenės langas užkaltas rudo kartono lopu – kaip po ginkluoto apiplėšimo. O iš vieno laipto, tiesiog iš įskilusios pilkos betono masės, kyšojo dirvinio asiūklio strėlytė su blyškiai rausvu galiuku ir priminė adatą su siūlu.

Raimutė dar sykį pyptelėjo.

Niu nesirodė. Raimutę apėmė nerimas. Gal numirė? – šovė mintis.

Niu, tyli ir atšalusi, guli namo tamsoje ant senoviškos lovos, pirštais sugniaužusi lovatiesę, o ant stalo – vandens stiklinė, negyva pelė ir netvarkingai išbirę rausvi žiurknuodžių rutuliukai, panašūs į sutrūkusį perlų vėrinį.

Raimutė nurijo seilę. Išlipo iš mašinos. Tašę su rūbais paimsiu vėliau, – pamanė, metusi žvilgsnį į bagažinę. Kokius gerus kailinukus šiandien atvežiau!..

Peržengė slenkstį.

Priemenėje po senovišku suolu stovėjo kibiras ir tvarkingai nusiauti nešvarūs rožiniai kroksai. Nuspardytos baltai dažytos durys pravertos, iš vidaus dvelkė prakaitu, šlapimu ir anyžiumi.

– Niu?..

Įėjo į tamsią lyg rūsys virtuvę – Raimutei pasidingojo, kad grindys tuoj įdubs ir ji nugarmės į bulvių aruodą. Ant sienos blyškiai švietė sukabinti alaviniai prikaistuviai ir samčiai, panašūs į dinozauro skeletą. Sustojo prie kambario durų – už jų buvo dar tamsiau nei virtuvėj. Raimutė netyčia prisilietė sienos ir suvirpėjo, apimta šleikštulio – subangavo lyg jūros dumbliai, lyg gramzdžių žolių sampynos, dvelktelėjo jūros druska, trilobitais ir karčiais gaubtasėkliais paparčiais. Siauras langas vakarų pusėje atrodė kaip raustantis pleištas; ne gaisras artėjo, tik vakaro saulė keliavo į naktį.

Ant stalo baltavo puodelis su paršelio snukiu.

O prie sienos plačioje lovoje lyg vikšrelis rietėsi Niu, ir Raimutė susivokė, kad numirėlis negali šitaip susirangyti.

Kad įsitikintų, palietė Niu nosies galiuką. Šiltas.

– Aniuta, – griežtai tarė.

Niu išsitiesė ir kurį laiką gulėjo pastirusi lyg malka.

– Oi.

Atsisėdo, nuleido kojas ant grindų. Žiūrėjo taip, lyg Raimutę ne matytų, o sapnuotų. Paskui atsibudo. Susijaudinusi stryktelėjo nuo lovos, plaukai įsielektrino ir paskleidė prietemoj mėlynas spragsinčias kibirkštis.

– Nori kavos?

Raimutei nespėjus atsakyti, čiupo puodelį nuo stalo ir iškratė. Ant klijuotės barkštelėjo dantų protezas nenatūraliai rausvomis dantenomis.

– Tėvuko, – tarė Niu. – Pamiršom įdėt į grabą.

Atsukusi Raimutei nugarą, be garso dingo už durų.

Raimutė susierzino. Kas čia dabar? Tėvukas? Niu turėjo tėvuką? Kur jį laikė? Bulvių rūsy?.. O dabar jau numirė?.. Ir be dantų guli grabe?..

Dėbtelėjo į protezą, apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliudė didelę spintą lakuotomis durimis – net prietemoj matyti, kad lakas sueižėjęs ir tuoj ims kristi aštriomis kaip stiklas išaižomis. Matyt, ten Niu laiko drabužius.

Raimutei parūpo, kaip Niu elgiasi su jos dovanomis – užlaiko tvarkingai ar susuka į gumulus ir sumeta krūvon. Visko gali būt, trečius metus iš eilės Niu pasitinka ją su ta pačia nunešiota suknele. Su ta pačia ir iš lovos išvirto.

Atidarė spintą ir nustėro, išvydusi tuščius pakabus – viduj tebuvo didelis stačiakampis veidrodis patamsėjusia amalgama. Raudona saulė, keliaudama vakarų link, pasiliejo pro siaurą langą, ir kambarys Raimutei už nugaros sutvisko kaip sprogusi supernova.

Ne dumbliai ir ne jūržolės, ne kerpių kilimai, ne sirenų išaustos drobės ir tinklai iš skenduolių plaukų – Guess ir Armani, Fabiani ir Stradivarius, Balenciaga ir Only, Louis Mouton ir Coriandre, suknelės, kelnės, skarelės, palaidinukės, viskas virtę negrabiai susiūtais skiautiniais ant sienų, pabaisiškais išprotėjusios vaizduotės paveikslais.

Net raudonų lakinių aukštakulnių nepasigailėjo, pinda, net juodų odinių platformų, berazumė, – ir tuos prisiuvo!..

Raudonas vakaro gaisras praslinko pro šalį, kambarys užgeso ir vėl pasidarė tamsu.

Ir taip tylu, kad nors rėk. Tik kažkas tyliai šnypštė virtuvėje – gal dujų degiklis, o gal į puodelį pilamas sausas smėlis.

Raimutė nepajėgė atitraukti akių nuo besiblausiančios amalgamos. Iš jos išniro Niu su lėlių servizo puodeliu – plaukai banguoja kaip rugių laukas, akys didelės ir juodos, nosis nusėta aukso dulkių, o ant liauno riešo tiksi krakmolinis laikrodis, visi apyrankės rutuliukai savo vietoj ir žėri kaip dangaus karalystės jaspis.