Nerijus Brazauskas. Istorijos iššūkis vaizduotei
2025 m. Nr. 4
Dalia Staponkutė. Vivat Regina!: paralelinių istorijų romanas. – Vilnius: Apostrofa, 2024. – 448 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.
Filosofė, vertėja, rašytoja Dalia Staponkutė Lietuvos kultūros lauke jau įsitvirtino kaip autentiško mąstymo ir stilistinio braižo eseistė, gebanti iš dviejų pasirinkti trečią. Šįsyk tas trečias yra romano žanras, kurį autorė, jau tris su puse dešimtmečio gyvenanti ir kurianti tarp Lietuvos ir Kipro, pamėgino prisijaukinti. Skaitytojas, neabejoju, prisimena autorei sėkmę eseistikos baruose atnešusias knygas „Lietumi prieš saulę: esė rinktinė“ (2007), „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ (2014). Beje, jau šiose knygose D. Staponkutė fragmentiškai rašė apie paskutiniąją Kipro karalienę, venecijietę Kateriną Kornaro (esė „Negatyvas“, „Nefelės mokykla“). Vadinasi, autorė ilgai mąstė apie šią istorinę asmenybę, brandino kūrybinį sumanymą.
Arūnas Sverdiolas įžvalgiai pastebėjo, kad „kultūra realiai egzistuoja daugiskaita, t. y. kaip įvairios ir skirtingos kultūros, istorijos, tradicijos, civilizacijos. Jų gretinimas filosofinėje plotmėje – reflektyvus, patį mąstantįjį apimantis apmąstymas – gali būti atliktas tik savosios kultūros akiratyje“[1]. Ši kultūros samprata būtų artima ir D. Staponkutei, kuri romane apmąsto ir gretina Kipro ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūras XV–XVI amžiuose. Beje, minėtoje pirmojoje esė knygoje D. Staponkutė parašė skyrių „Istorijos pasikartojimai“, kuriame palygino graikus ir kipriečius teigdama: „Tačiau labiausiai šiurpina ne laikas, o prarandamas jautrumas jo turiniui“[2].
Romano pavadinimas „Vivat Regina!“ (ieškant paralelių galima būtų prisiminti Roberto Bolto pjesę „Vivat! Vivat Regina!“, 1970) implikuoja autorės santykį su pagrindinėmis kūrinio veikėjomis – Kotryna Kornaro ir Barbora Radvilaite, kurių gyvenimo faktai skaitytojui pateikiami netgi skirtukuose. Pastarųjų tikslingumu (ne stilistiniu apipavidalinimu) abejočiau, nes romanas juk nėra mokomoji priemonė, o skaitytojas neprivalo žinoti išgalvotų veikėjų, nors ir turinčių istorinius prototipus, gyvenimo faktų ir datų. Diskutuočiau ir dėl „post scriptum“ dalyje esančios autorės profesinės, kūrybinės biografijos reikalingumo, turėdamas omenyje ketvirtojo viršelio informaciją.
Tęsiant kalbą apie romano paratekstą, reikia paminėti, kad Sigutės Chlebinskaitės apipavidalinimas, iliustracijos suponuoja subtilumą, paslaptingumą ir daugiakodiškumą. Todėl nenuostabu, kad knyga įvertinta ir Knygos meno konkurse, diplomas paskirtas knygos dailininkei S. Chlebinskaitei, diplomai – leidyklai „Apostrofa“ ir spaustuvei „Petro ofsetas“. Tačiau abejonių man keltų knygos konsultantų eksplikavimas ir jų atsiliepimų pateikimas romano pabaigoje. Juolab kad filosofas Zenonas Norkus paneigia „paralelinio istorinio romano“ žanrinę apibrėžtį, pasakydamas, kad, „kitaip nei Plutarchas, Staponkutė rašo ne paralelines biografijas (tai istorijos žanras, kuriam galioja „fakto tiesos“ suvaržymai), bet modernų istorinį romaną“ (p. [16]). Autorė turi teisę provokuoti skaitytoją, kurti žanrines apibrėžtis, kuriomis patikima – perskaitykite antrosios konsultantės istorikės Raimondos Ragauskienės atsiliepimo pirmąjį sakinį.
Summa summarum D. Staponkutė istoriniame romane tikslingai panaudojo paralelinių biografijų rašymo principą, kuriuo pagrindė etinių problemų kėlimą ir metaliteratūrinį žaidimą. Pasakojimo epicentre yra Kotrynos Kornaro (1454–1510), Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės, ir Barboros Radvilaitės (apie 1520–22–1551), Lietuvos didžiosios kunigaikštienės (1548) ir Lenkijos karalienės (1550), „gyvenimo trajektorijos“, Anthony’io Giddenso terminais kalbant. Jų filosofinė ir meninė plėtotė skatintų skaitytoją nuspręsti, ar „paralelinės istorijos“ yra paralelinių gyvenimų istorijos.
Romaną „Vivat Regina!“ sudaro trys dalys: „Kotryna“, „Barbora“, „post scriptum“. Visos jos turi vaizdines nuorodas – S. Chlebinskaitės iliustracijas, prie kurių nurodyti dar puslapių numeriai. Skaitytojui tarsi paliekama teisė pasirinkti kortasarišką skaitymo būdą, tačiau aš diskutuočiau dėl trečiosios dalies „post scriptum“ reikalingumo. Joje esantis autorės pa(si)aiškinimas dėl žanro, karaliavimo tikslų, simbolių ir kitų dalykų, mano manymu, yra nereikalingas, perteklinis, liudijantis nepasitikėjimą skaitytoju ir primenantis Vinco Mykolaičio-Putino garsiojo romano ketvirtąją dalį. Metaliteratūrines romano rašymo refleksijas, mano galva, buvo galima integruoti į dvi pirmąsias romano dalis. Kitaip sakant, tai, kas antrojoje esė knygoje tiko („Vietoje epilogo“), nes atskleidė dvigubą / mišrią eseistės tapatybę, nepasiteisino romane, kurio pabaigoje autorius neturi aiškintis skaitytojui, ko jis siekė, ko norėjo, kokie yra papasakotų istorijų ar aprašytų epochų panašumai ir skirtumai. Romano pabaigoje autorius neturi jaustis nepasakęs skaitytojui dar kažko svarbaus…
Knygos puslapiuose galima išskaityti refleksiją apie moters dalią, feminizmą ir kitus dalykus, kuriuos Karla Gruodis yra pavadinusi poreikiu kalbėti apie sąmoningumą, lygybę, pasirinkimą ir skirtingumą. Romaną verta perskaityti kaip moters tapatybės kūrimo istoriją / istorijas, liudijančias apie Renesanso epochoje Kipre dominavusį patriarchališką mąstymą. Motina Dona Fjorenca dukrai Kotrynai sako: „Tegu tavo siela nekovoja prieš lemtį, nes moters gyvenimas bus vertas tiek, kiek ji pati išsiderės iš likimo. Moters laimė – ne žvaigždės kelias“ (p. 39). Toks mentalinio ir kultūrinio kraštovaizdžio atskleidimas suteikia skaitytojui peno mąstymui, kviečia jį lyginti su savojo krašto mentaliteto ir kultūrinių tradicijų istorine situacija.
Romanas „Vivat Regina!“ persmelktas intertekstų, kurių visuma atveria įspūdingą Kipro istorijos ir kultūros panoramą, parodo, kokia svarbi Venecijai Kipro istorija, o svarbiausia – patvirtina graikų kultūros įtaką Europai. Prieš skaitytojo akis iškyla Pietro Bembo (pateikiama jo kūrinių vertimų), Plutarchas, Francesco Petrarca, Benvenutas Imolietis, Pilypas Novarietis, Dantė Alighieri, Giovanni Boccaccio, Gentilė Bellini, Jacopo Sannazaro ir t. t. Skaitytojas turi užduotį – suvokti, kokiame kontekste ir kodėl minima viena ar kita istorinė asmenybė, kūrinys ar intertekstinė nuoroda.
Romano pradžioje neatsitiktinai deklamuojama Homero „Iliada“, o Visarionas iškelia tris „Iliados“ sukūrimo istorijai svarbias hipotezes. Tačiau pagrindiniu romano intertekstu galima būtų įvardyti filosofiją. Romano veikėja – Kotrynos mama – ištaria: „Filosofijos laikai seniai praėjo, atėjo barbarų epocha. <…> Tavo išmokta graikų išmintis dabar panaši į miegantį žvėrį, įsiraususį dulkėse tų idėjų, kuriomis slapta vis dar kvėpuojame“ (p. 205). D. Staponkutė aktualiai kelia filosofijos ir graikų kultūros klausimus šiandien, kai dominuoja nuovargio visuomenė, kuriai, kaip atskleidė Byung-Chul Hanas, būdingas radikalus laikinumas, nervingumas, nerimas, kylantis dėl būties stygiaus.
Romane Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija nuo 1518 m. iki 1551 m. atkuriama vaizduojant istorines asmenybes (prieš skaitytojo akis atgyja Žygimantas Senasis, Elžbieta Habsburgaitė, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė, Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Radvila Juodasis), istorinius įvykius (Valakų reforma, Žygimanto Augusto vedybos su Barbora Radvilaite 1547 m.). Autorė pirmenybę suteikia istorijai, į kurios „tinklelį“ įdeda išgalvotus pasakojimus, siužetus, veikėjus, epizodus ir pan. Tačiau meninė išmonė, fikcija, sufikcinimo veiksmai galų gale paklūsta istorijai, istoriniams šaltiniams ir istorinei logikai.
Skaitytojui neatsitiktinai nurodoma, kad „romane minimi tikri istoriniai faktai ir vardai, tačiau sąsajos tarp jų ir dialogai – autorės išmonė“ (ketvirtasis viršelis). Mano galva, laisvesnės ir kūrybiškesnės istorijos ir fikcijos jungties, istorijos interpretacijos ir trūktų romanui, o tam spąstus paspendė ir autorės binarinis mąstymas, lėmęs dvi dalis, dvi istorijas, dvi legendas, dvi moteris, dvi kultūras, dvi atmintis. Chrizostomas turėjo visa tai susieti, bet ši jungtis iš esmės liko formali. Tai lėmė ir rašytojos sprendimas skaitytojui romano pradžioje pasiūlyti skaityti arba nuo 20 psl., arba nuo 248 psl., arba nuo 444 psl. Trūktų kortasariškos ar pavičiškos skaitymo laisvės, o ir D. Staponkutės romano personažas Leonardas da Vinčis juk ištaria: „Tobula forma – kintanti forma“ (p. 202).
Vis dėlto romano pabaigoje autorė priima vertingą metaliteratūrinį sprendimą: Chrizostomas dienoraštį pavadina „Atsisveikinimu su Arkadija“ (p. 435), pasirašo slapyvardžiu Chrisostomo Collona ir įdeda jį Bonai į kelioninį krepšį (p. 438). Turime dar vieną „tekstą tekste“, kuris atskleidžia ne tik metraštininko, stebėtojo intelektualo, filosofo žvilgsnį į Barboros Radvilaitės istoriją, bet ir pagoniškosios Lietuvos vaizdinį („mišrus, negrynai krikščioniškas lietuvių tikėjimas“, p. 313), kuris yra ne mažiau svarbus už lietuviškąją Romeo ir Džuljetos istoriją. Chrizostomas Kotrynos ir Barboros „Aš naratyvą“ paverčia į vieną pareigos ir pasiaukojimo istoriją, liudija vakarietiškosios civilizacijos, Renesanso idėjų (at)ėjimą į Lietuvą, filosofišką istorijos sampratą.
- Staponkutė romane pateikia nemažai užduočių skaitytojui. Antai šis pakviečiamas užpildyti beveidžius karalienių portretus, suvokti kiprietiškosios epitafijos prasmę, išsiaiškinti tikrąją Barboros Radvilaitės gimimo dieną, sužinoti, kas būtų personažo Chrizostomo prototipas, pagalvoti, kodėl geismą dažnai ir nepagrįstai vadiname meile, svarstyti, ką romanui suteikia jame publikuojamos graviūros ir akvarelė, kaip šviesotamsos (chiaroscuro) stilius panaudotas kūrinio dizaine ir pan. Taip siekiama skaitytoją įtraukti į teksto pasaulį, skatinama pamilti senųjų graikų palikimą, humanistines tiesas ir abejonę: „Tie, kurie neabejoja, nustoja mąstyti“ (p. 41).
Žinodamas ankstesnį autorės individualų stilistinį braižą, iš pradžių tikėjausi sušukti: tegyvuoja stilius! Tačiau istorinio romano žanrinis tipas, kūrinio kompozicija, meninio ir mokslinio stiliaus „dvikova“, mano manymu, suvaržė autorės stilistinį arsenalą, apribojo kalbos priemonių pasirinkimą, lėmė sudėtingas sintaksines konstrukcijas. Meninis stilius paprastai atlieka estetinio poveikio funkciją, tačiau romane „Vivat Regina!“ matome ir moksliniam stiliui (faktai, terminai, patikslinimai, išnašos, apibendrinimai, išvados) būdingą pranešimo funkciją. Skaitymo malonumą mažina itin išplėsti, ištęsti dialogai, kuriuose nemotyvuotai atsiranda daug temų, dalykų, minčių ir ypač filosofavimų, kurie svarbūs autorei, bet ne jo sukurtam personažui. D. Staponkutė pokalbyje su istoriku Aurimu Švedu teigė, kad romanas jai padėjo išlaisvinti, paleisti kalbą, išsiplėsti, nes esė žanras ją jau varžęs. Vis dėlto kalbos laisvė romane būtent ir apsunkino teksto suvokimą, neleido man mėgautis stilistiniu teksto audiniu, kuris, regis, austas dievinant „graikų kalbą ir jos beribį žodyną. Kiekviename žodyje justi aistra perprasti pasaulį, suvokti, kodėl jis sunertas taip, o ne kitaip“ (p. 192).
Dalios Staponkutės romane istorija ir tiesa įveikia vaizduotę. Lemeso skulptorius Teodoras Konstantinietis aiškindamas paveikslą ištaria: „Istorija meta iššūkį vaizduotei. Pagaliau paveiksle žmones traukia ne istorija, o vaizdo efektas čia ir dabar“ (p. 184). Romane iš tiesų istorija metė baltą pirštinę vaizduotei, o pernelyg didelis autorės prisirišimas prie istorijos, faktų, mokslinio mąstymo suvaržė meninę vaizduotę, reikšmės atspalvius, stilistinę raišką ir laisvę „tarp eilučių“, kuri pleveno esė knygose. Nepaisant to, romanas „Vivat Regina!“ vertas skaitytojų dėmesio, o ambicingoji ir intelektualioji rašytoja, neabejoju, dar sukurs romaną, kuriame vaizduotė mes iššūkį istorijai.
[1] Sverdiolas A. Kultūros filosofija: bendrauniversitetinio kurso medžiaga antrosios studijų pakopos studentams. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – P. 9.
[2] Staponkutė D. Lietumi prieš saulę. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 191.