Laimantas Jonušys. Sparnuočiai ir stiklasparnės
2008 m. Nr. 3
Leonardas Gutauskas. Musės. Palėpė. – Vilnius: Vaga, 2007. – 341 p.
Vienas iš esminių romano „Palėpė“ simbolių yra paukščiai – „iš dangaus aukštybių nusileidę padangių sparnuočiai“. Šis simbolis, visų pirma regėtinas kaip žmogaus ryšio su dangumi laidininkas, žinoma, ryškiai figūravo ankstesniame autoriaus romane „Plunksnos“. Dangus yra ne šiaip dvasingumo abstrakcija, bet krikščioniškojo tikėjimo erdvė – „Palėpės“ pabaigoje paukščių krikščioniškoji simbolika išreikšta labai aiškia pakylėta vizija: prie kaimo kryžiaus koplytėlės nusileidžiantys sparnuočiai „atsklendžia, priklaupia, snapu paliečia Nukryžiuotojo kojas, pabučiuoja, o gal padeda kokį mašalėlį kaip padėkos auką – o kokią gi kitokią auką galėtų sudėti dangaus sparnuočiai – ir atsispyrę tarsi nuo amžinybės slenksčio vėl kyla į aukštybes, vėl suka ir suka tuos Kūrėjo šlovinimo garbės ratus“ (p. 340).
O pirmame „Palėpės“ skyriuje ant seno kaimo kryžiaus nutupia gulbė – šis vaizdinys sureikšmintas ir išplėtotas kaip vilties simbolis (p. 167–169). Dar prieš tai aprašomos dvi ežere pamatytos gulbės:
Baltesnės už aukščiausius ledinius cirullus debesis. Baltos debesinės plunksnos, nežinančios, kokia purvina yra žemė, kokie grasiai lipnūs yra jos šiukšlynai, kokios nuodingai tąsios yra jos kloakos, nutekamieji vamzdžiai… (p. 158–159).
Tyrų sparnuočių priešingybė yra „stiklasparnės“ musės – apie jas kalbama pirmame romane, kurį ir romanu sunku pavadinti: pats autorius pateikė paantraštę „Studija“. Musės puikiai pažįsta ir mėgsta gulbėms svetimus šiukšlynus, kloakas ir t. t., tad nemažai vietos šiame kūrinyje tenka bjaurasčiai, taip pat – blogiui.
Esama rupaus kasdienybės audinio, slavų kalbų autentikos: kaip ir ankstesniuose romanuose, personažų lenkų kalba perteikiama lietuviška, o ne lenkiška rašyba – gal todėl, kad rašytojas šią kalbą moka iš klausos, ne iš rašto, gal todėl, kad ją laiko ne tikra lenkų, bet „tuteišų“ kalba (žodis „tuteišai“ nuolat vartojamas). Vis dėlto nemanau, kad autoriui galima priekaištauti dėl nepakantumo kitataučiams – juk romano „Kazbek“ pasigėrėtinas naivus doruolis ir jo geroji motina yra Vilniaus lenkai. O paties autoriaus tekste vartojamus rusiškos kilmės barbarizmus (pateikiamus kursyvu) daug kur galima pateisinti dėl autentiškos raiškos, bet ne visada, pvz.: „tvaskėjo egiptietiško skarabėjo izumrudu“ (p. 114) – nežinia, kas čia būtų stilistiškai prarasta parašius „smaragdu“.
Musių „studijoje“ aptariamos įvairios musių rūšys, jų įpročiai, vislumas, įkyrumas, jų naikinimo būdai. Iš tiesų čia yra daug nedidelių pasakojimų ne tiek apie muses, kiek apie žmones, kai kuriuos būtų galima laikyti novelėmis, bet dažnai tai yra tęstinumo stokojantys epizodai, lyg ir kokio didesnio kūrinio fragmentai. Pavyzdžiui, skyriuje „Balzamuotojos“ kalbama apie laidotuves, daugiausia velionio sūnaus akimis. Prie mirusiojo nuolat budi, jį aprauda moteris, kurią jis paliko prieš dvidešimt metų. Sūnus ją apibūdina kaip „pamaldžiąją ištvirkėlę“, galima manyti, kad dėl neištikimybės ją vyras ir paliko, bet nei ši tema, nei apskritai šių žmonių santykiai neišplėtoti – tai tik eskizas, nes dėl autoriaus dėmesio čia sėkmingai konkuruoja pagrindinė viso kūrinio tema – musės (šiuo atveju – jų potraukis mirusiųjų kūnams). Panašūs ir kiti epizodai iš musių ir žmonių gyvenimo, jų netgi nebūtina skaityti iš eilės. Vis dėlto L. Gutauskas yra ne novelės, bet romano meistras. Matyt, būtų galima tarti, kad nors autoriaus stilius ir literatūrinė jausena yra modernizmo pakraipos, kūrinio struktūra šį kartą postmodernistinė.
Visai nepostmodernistinis yra labai aiškus hierarchinis požiūris į vertybes. Krikščioniškoji pasaulėžiūra, labai būdinga L. Gutausko pastarųjų metų kūrybai, abiejuose šios knygos kūriniuose ypač ryški. Čia daug kartų primenama, kad, kaip minima Biblijoje, musių valdovas yra Belzebubas. Šie vabzdžiai nuolat traktuojami kaip velniškojo blogio simbolis: jos yra „pragariškos“, „velnio sugulovės“, sapnuojančios „girtus šėtono sapnus“. Kai kur musės siejamos su žmogiškuoju blogiu – degradavusiais girtais paaugliais prievartautojais, taip pat degradavusiais naminės gamintojais (skyriuje „Alkoholikės“), kitur, kaip jau per minėtas budynes, musės yra normalaus žmonių gyvenimo kenkėjos, bet visada su simboliniu užtaisu. Štai būdingas atvejis, kai personažas negali pamiršti cheminiu žydrumu blizgančių šūdmusių, sustingusių, nuo saulės spindulių apsvaigusių, dėkojančių Musių Valdovui už suteiktą teisę išnirti iš šūdo duobės ir stiklinėmis akimis pažvelgti į – musių nuomone – Belzebubo sukurtą pasaulį, kurį joms lemta pažinti ir užkariauti (p. 52–53).
Studijoje „Musės“ daugiausia pasakojama apie šėtonišką blogį (retkarčiais sąmojingai ir žaismingai, kartais moralizuojama), o „Palėpėje“ priešingai – apie dievišką gėrį, ypač apie žmogaus kovą su mirtimi ir kvietimąsi, ieškojimą dieviškosios pagalbos. Pastarajame romane kalbama apie pagrindinio veikėjo Karolio žmonos Evelinos sunkią ligą, kurios kulminacija buvo gausus kraujavimas ir – operacija, reanimacijos palata ligoninėje, sunkus gijimas. Atskleidžiama daug tyrų jausmų, vilties, visa tai vyksta Vilniuje per svilinančius karščius, „liepos liepsnoj“, ir šiek tiek kaime, harmoningoje gamtoje ir esant neharmoningiems santykiams su tamsoka kaimo liaudimi („Prie ruso buvo geriau“). Visame pasakojime gana daug graudulio ir patetikos.
Yra daug simbolinę prasmę įkūnijančių paukščių, plunksnų, baltumo (balti chalatai – „tarsi kovotojų su mirtimi uniforma“). Bet yra ir buitinių detalių, kasdienybės realijų (likęs namie be žmonos Karolis, kaip tikras vyras vienišius, tris kartus per dieną gaminasi vienintelį vyrų išmoktą patiekalą – kiaušinienę).
Tai yra ir romanas apie meilę – ne apie įsimylėjimą, bet apie tvarią, keturiasdešimties metų laiko išbandymus įveikusią dviejų žmonių meilę, ištikimybę, tvirtą ryšį mirties grėsmės akivaizdoje. Priartėjus anapusybei, religinis matmuo stiprėja. Religija čia įgijusi archajiškos, liaudiškos katalikybės pavidalą: Karolis skeptiškai žvelgia į Vatikano ir Bažnyčios medžiaginių turtų spindesį, o nuėjęs prie Aušros Vartų dalija monetas elgetoms, kad pasimelstų už žmonos Evelinos išgijimą.
Autoriaus sąsaja su herojumi literatūros kritikui ir romano vertei, žinoma, nėra labai svarbi, bet rašytojas čia palieka aiškius autobiografinių motyvų ženklus. Skyriuje „Gimimo diena“ prisimenamas penkiasdešimtmečio šventimas „lapkričio šeštąją aštuoniasdešimt aštuntais metais toli nuo Vilniaus, šilų kaime“ – data Leonardo Gutausko, o kaimas, matyt, Mardasavas (Dzūkijoje). Vis dėlto romano herojus Leonardas nėra rašytojas, tik „plunksnagraužys“, pragyvenantis iš straipsnių rašymo, tačiau, paprašytas leidyklos redaktoriaus, jis rašo įkvėptą išpažintį apie savo požiūrį į religiją, akcentuodamas kančios vertę (p. 231– 243), tai yra tas tekstas, kuris Leonardo Gutausko pavarde pateiktas rašytojų pasisakymų apie religiją rinkinyje „Tikėti ir rašyti“ („Aidai“, 2002). Nurodyta „Palėpės“ parašymo data – taip pat 2002-ieji.
„Musėse“ stipriai jaučiamas autoriaus polinkis vaizduoti šiurkščiąją, vulgariąją tikrovės pusę, kuri įspūdingai skleidžiama, pvz., romane „Kazbek“ (2003), tik „Musėse“ moralinis (arba moralistinis) pamušalas storesnis, o „Palėpėje“ įsivyrauja sunkių išgyvenimų ir taurių jausmų raiška (kaip „Sapnų teologijoje“, 2006). Rašytojui tai yra rizikinga teritorija, kur nuolat žiojėja pompastikos žabangai.