„Su tikra pagarba…“: Antano Vienuolio ir amžininkų laiškų dialogai

2025 m. Nr. 4

„Su tikra pagarba…“: Antano Vienuolio ir amžininkų laiškų dialogai

Iš Anykščių krašto kilęs Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957) daugeliui pirmiausia yra apsakymo „Paskenduolė“ autorius, bet rašytojo kūrybos palikimą sudaro ir romanai, ir pjesės, ir daugybė apsakymų, legendų, feljetonų bei publicistikos tekstų. Kartu jis buvo ir vaistininkas, ir pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje – Antano Baranausko klėtelės – 1927 m. gegužės 1 d. įkūrėjas bei direktorius, ir sovietmečio Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, taip pat aktyvus tremtinių ir politinių kalinių rėmėjas bei užtarėjas. Plati A. Vienuolio interesų skalė atsispindi ir jo išlikusiame epistoliniame palikime. Balandis – A. Vienuolio gimimo mėnuo. Tai ir tapo paskata „Metų“ skaitytojams priminti šį žymų Lietuvos Respublikos ir sovietmečio rašytoją, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo dar XX a. pirmajame dešimtmetyje Kaukaze ir Maskvoje.
Jaunystės dienas praleidęs Rusijoje, 1918 m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos gyvendamas savo gimtuosiuose Anykščiuose, taigi periferijoje, rašytojas nenutolo ir aktyviai domėjosi Lietuvos kultūriniu, politiniu ir visuomeniniu gyvenimu. Dažnai lankydavosi Kaune, o nuo 1939 m. pabaigos ir Vilniuje, kur turėjo nemažą būrį bendraminčių, bičiulių ar šiaip pažįstamų, su kuriais palaikė nuolatinį tiek gyvą ryšį, tiek ir laiškais. Apie tai liudija Lietuvos atminties institucijose bei privačiose kolekcijose išlikusi gausi A. Vienuolio korespondencija. Ją tyrinėjant kilo sumanymas surinkti ne tik visus rašytojo mums šiandien žinomus ir prieinamus dar nepublikuotus ir jau publikuotus laiškus, bet ir laiškų dialogus su amžininkais ir juos išleisti dvitomiu leidiniu „Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija“. Juolab kad dr. Juozo Stonio 1988 m. parengta rašytojo laiškų publikacija šiandien reikalauja didelių papildymų ir naujų metodologinių sprendimų. Šis dvitomis bus savotiška mūsų dar 2019 m. parengtos A. Vienuolio ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų susirašinėjimui skirtos šaltinių publikacijos „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ tąsa, įprasminsianti dar vieną, platesnę, rašytojo ir muziejininko rankraštinio palikimo epistolinę dalį. Šių metų pabaigoje dienos šviesą išvys šaltinių publikacijos pirmasis tomas „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“, kurio leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė.
Žinoma, neįmanoma surasti ir rekonstruoti visų dialogų, bet, pavyzdžiui, sudėti į vientisą susirašinėjimą A. Vienuolio ir Valstybinės grožinės literatūros leidyklos XX a. 6-ojo dešimtmečio redaktorių Iciko Gurvičiaus (1920–1957) bei Jurgio Tornau (1919–2005) laiškai neblogai atspindi tada atskiram 1952 m. leidimui rengto romano „Puodžiūnkiemis“ ir iki 1944 m. parašytų ir sovietiniam skaitytojui bandytų pritaikyti kūrinių redagavimo situaciją. Filologių Bronės (1909–2006) ir Michalinos (1909–1995) Katinienių bei Elenos Samaniūtės (1910–1982) susirašinėjime su rašytoju gausu jo kūrinių genezės pavyzdžių. Įdomu, kad A. Vienuolis sulaukdavo ir skaitytojų laiškų su jo kūrinių vertinimais, ir buvusių ekskursantų laiškų, aprašančių Anykščiuose patirtus įspūdžius, taip pat moksleivių prašymų pakomentuoti jų pirmuosius kūrybinius bandymus. Rašytojas visada stengdavosi atsakyti kiekvienam, nors ir trumpu laiškeliu. Tokie išlikę laiškų dialogai atspindi A. Vienuolio pagarbą ir geranoriškumą jam rašančiajam.
„Metų“ publikacijai parinktas A. Vienuolio ir rašytojos Gintarės Adomaitytės mamos lituanistės pedagogės, redaktorės, Kauno universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas) absolventės Živilės Medekšaitės-Adomaitienės (1922–2005) 1955 m. pabaigos–1956 m. laiškų dialogas. Ž. Adomaitienės laiškai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštyne (F16–520), A. Vienuolio – G. Adomaitytės asmeniniame archyve. Dar mokydamasi Kauno ,,Aušros“ gimnazijoje, Živilė buvo aktyvi skautė, įsitraukė į žmonių su regėjimo negalia globą. Šiai veiklai ji skyrė visą gyvenimą. Ji buvo ir viena iš 1944 m. įsteigtos Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjų ir aktyvi jos veikėja. Šis dialogas pasirinktas kaip vientiso ir užbaigto pokalbio pavyzdys. Iš jo atsiskleidžia ne tik kai kurie A. Vienuolio kūrybinės virtuvės ypatumai (pavyzdžiui, sužinome jo 1956 m. parašyto padavimo „Medvėgalis“ pagrindinės herojės Dainoros vardo kilmę), bet ir rašytojo, kaip žmogaus, jautrumas ir dėmesingumas iš esmės nepažįstamam žmogui ir jo šeimai.
Rengėjai dėkoja Gintarei Adomaitytei už suteiktus laiškų skaitmeninius vaizdus ir kai kuriuos jų paaiškinimus.
Autografai perrašyti stengiantis išsaugoti individualios rašysenos ypatybes, t. y. taip, kaip jie buvo parašyti – su visomis gramatinėmis ir skyrybos bei korektūros klaidomis. Dviem pasviraisiais brūkšniais žymimas teksto perkėlimas į kitą puslapį.

Inga Liepaitė, Antanas Verbickas

Antano Vienuolio ir Živilės Adomaitienės laiškai

1.

Mylimas Rašytojau,

Atsimenate, kaip šią vasarą užgriuvo Jus ir poilsį sutrukdė Kauno aklųjų ekskursija[1]. Mes išvarginom Jus, bet tai suteikė tiek daug laimės mūsų ekskursijos dalyviams, jie ir dabar vis džiaugiasi gavę su Jumis pakalbėti. O ką jau besakyti apie mane, kuri iš vaikystės ypatingai mėgau knygas!

Ačiū Jums už nuoširdžius žodžius tada pasakytus. Jų aš tikrai neužmiršiu.

Siunčiu padarytas nuotraukas, labai prašyčiau dvi iš jų su savo autografu atsiųsti man atgal[2]. Aš turiu į Jus ir kitą labai didelį prašymą, tik nežinau, ar nebus tai iš mano pusės per didelis įžūlumas, bet Jūsų nuoširdumas, Jūsų puikiosios legendos teikia man drąsos. Tačiau papasakosiu iš eilės.

Mano vardas Živilė. Jis labai daug padėjo man sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Dar visai maža būdama, aš kiekvienu svarbesniu atveju galvodavau, kaip mano vietoje pasielgtų Karijoto duktė Živilė[3]. Aš bijojau sutepti tą garbingą vardą, Živilės, tėvynės išdavikų teisėjos vardą. Tas įgalino mane pakęsti didelius skausmus, neprašyti pasigailėjimo, pareigą vertinti aukščiau viso kito. Štai ką reiškia vardas. Dabar aš pati turiu dukterį. Jai tik pusantrų metų, vardu Dainora[4]. Deja, visoje literatūroje nėra herojės tuo vardu. Mano Dainorėlė neturi pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti augdama ir išaugusi. Jūs taip puikiai rašote legendas, padavimus, (neseniai „Pergalėje“ skaičiau apie Platelių ežerą[5]), kad man kilo mintis prašyti Jus parašyti padavimą-legendą, kur pagrindinis veikėjas būtų Dainora, ji turi būti jautri, narsi, mėgti dainas (tą rodo jos vardas) ir mylėti savo tėvynę Lietuvą, žodžiu, aš norėčiau, kad ji būtų sektinas pavyzdys mano dukrytei. Tikiu, kad mano prašymas Jūsų neįžeidė. Jūs neįsivaizduojate, kiek laimės man, mano vyrui[6], mano mamytei[7], o ateityje ir Dainorėlei suteiktų šitoks padavimas.

Daugiau nebevarginsiu Jūsų savo laišku. Dar kartą visos ekskursijos vardu tariu Jums nuoširdų ačiū.

Živilė Adomaitienė
Kaunas, 1955.XII.21
Mano adresas: Kaunas, Tulpių g-vė Nr. 5 bt 4
Adomaitienė, Živilė

 

2.

Anykščiai, 1956.I.12.

Gerbiamoji Tamsta,

Nuoširdžiai dėkoju Tamstai ir ekskursantams už malonų prisiminimą ir gražų atsiliepimą apie mane ir mano kūrybą. Ir aš Tamstas gražiai prisimenu ir norėčiau dar kada vėl susitikti.

Savo kūryboje aš jau daug gražių moteriškų vardų įamžinau: Vinga, Varta, Migla, Rustė, Galinda[8] ir t. t., bet Dainora kažkaip buvo pamiršta. Dabar turėsiu j[ą] galvoje ir prie pirmos tinkamos progos pasinaudosiu.

„Platelių ežero paslaptis“, apie kurią Tamsta taip gražiai // atsiliepei, gimė iš vardo Zifrina[9] ir vietovardžių Plateliai[10], Pilies sala, Veršių sala, Pliksalis[11] ir Kumelkatė[12], o visa kita mano fantazijos vaisiai. Gal ir Gerbiamoji Tamsta ką nors panašaus pateiktumei man, o aš jau apvilkčiau, kad ir padavimo ar apysakos fantazija ir pasinaudočiau tokiu gražiu vardu kaip Dainora?

Aš dar ne visai pasveikau[13] ir tuo tarpu nieko nerašau, bet manau greit pradėti ir dirbti.

Nuoširdžių linkėjimų, nors ir nepažįstu, Tamstos Mamai ir gyvenimo Draugui. Mintimis // bučiuoju į galvutę ir mažutę Dainorėlę ir linkiu jai užaugti didelei, gražiai, darbščiai savo tėvelių paguodai ir mūsų mylimos Tėvynės pasididžiavimui; kad ir ji, kaip ir jos Mamutė, garbingai nešiotų savo, Dainoros vardą.

Su tikra pagarba A. Vienuolis
P. S. Ačiū už fotonuotraukas. Dvi su savo autogrefu [! autografu] prisiunčiu Tamstoms, tik bėda, kad susiliejo raidės. A. V.

 

3. 

Jūsų laišką ir fotografijas gavau. Ačiū Jums. Dainorėlei Jūsų nuoširdūs, tokie gražūs linkėjimai tikrai bus brangi dovana.

Gaila, kad Jūsų sveikata nenori taisytis, bet tokios ligos paprastai reikalauja ilgo gydymo, o dabar dar ir orai tokie netikę.

Kokių vietovardžių galėčiau Jums pasiūlyti? Čia reikėtų ilgiau, daugiau pagalvoti. Šiuo metu mano mintyse štai kas.

Neturtingas, bet gražus, svajingas Dzūkijos kraštas – Dainavos šalis. Teka, vingiuoja čia dvi upės – Merkys ir Verknė. Tai galėtų būti gili senovė, kai lietuvius nuo priešų slėpdavo ir gindavo miškai, pelkės. Galėjo tada gyventi ten kunigaikštis Merkys su savo dukterimi, o galėjo Merkys pamilti Dainorą. Priešas užpuolė kraštą. Dainora, kuri savo dainomis linksmindavo, drąsindavo žmones, kuri juos daug dainų išmokė, dėl ko ją žmonės labai mylėjo ir praminė Dainora. Dainora žūsta. Žmonės gailisi jos, daug ašarų išliejo ir toje vietoje atsirado upė Verknė. Dainoros tėvas ar mylimasis Merkys iš sielvarto virto upe Merkiu. Abi upės teka į Nemuną. Žmonėse gi nemirštamos liko dainos, o pati šalis dėl gražių dainų ir Dainorai atminti vadinama Dainavos šalimi.

Jūs tiek daug nuostabių dalykų parašėte, kad man ką nors Jums siūlyti nesmagu. Žinau, kad Jūs pasirinksite įdomų siužetą ir apvilksite jį puikiausia, tobula forma, kaip tik Jūs vienas pas mus sugebate. Ką Jums Jūsų fantazija padiktuos, tai ir bus gera.

Jei ateity aš sugalvosiu dar kokių // vietovardžių, Jums parašysiu. O dabar mane patraukė vardai: Dainava, Merkys, Verknė, Dainora dėl savo panašumo ir kontrastingumo.

Gal aš Jus varginu savo laiškais, tada pasistengsiu neįkyrėti. Nepykite. Bet aš seniai norėjau Jus arčiau pažinti. Iš Jūsų kūrinių aš žinojau Jus kaip rašytoją, šiek tiek kaip žmogų. Ir tik po daugelio metų man pasisekė su Jumis pasikalbėti, ir tai mane be galo džiugina. Pasirodo, aš teisingai iš Jūsų raštų apie Jus galvojau, bet su Jumis susitikus kažkaip nuostabiai gera, lengva. Mes trumpai kalbėjome, bet Jūs iš karto man buvote kažkaip artimas, o turiu pasakyti, kad paprastai aš sunkiai priprantu prie žmonių. Štai ir dabar man jau laikas baigti laišką, o kažkaip nesinori. Atrodo, Jums daug ką galima būtų papasakoti, patikėti, ir Jūs suprastumėte. Na, bet užtenka Jus varginti.

Tik dar turiu vieną prašymą. Mano puseserė mokosi Vilniuje XI klasėje, kai ji sužinojo apie Jūsų fotografijas su Jūsų autografu, tai net apsiverkė, ji taip norinti turėti Jūsų autografą. Mokosi ji puikiai, vienais penketais, pati rašo eilėraščius, myli literatūrą ir muziką. Aš pažadėjau jai paprašyti Jūsų autografo jai – Lenai Daubaraitei[14]. Jei Jūsų per daug neapsunkino, padarykite jai tą malonumą, siunčiu Jums ir fotografiją.

Su tikra pagarba Živilė A.
Kaunas, 1956.III.5

 

4.

Anykščiai, 1956.III.14.

Gerbiamoji Tamsta,

Tamstos laišką gavau. Ačiū. Jei aš moku rašyti apysakas, tai Tamsta šimtą kartų geriau ir sklandžiau už mane dėstai savo mintis laiškuose. Aš manau, kad Tamsta galėtum kurti gražius dalykus ir proza. Be to, ir Tamstos braižas pavidėtinas, tai ne mano. Aš ką parašau, tai kitą kartą ir pats nebeperskaitau. Tamstos laiškai skaityti tai sudaro malonumų ir minčiai ir akiai. Tokius laiškus aš padedu savo archivan.

Aš studijavau lietuvių kalbą ir rašybą iš „Wisu szwintu žywatu“[15], „Bromu ing wiecznasti“[16], maldaknygių, prisižiūrėdamas kaip koks žodis rašomas. Tokio mokslo pasekmės man atsiliepia ir šiandien.

Ačiū už siužeto pasiūlijimą. Aš jį panaudosiu vėliau, o dabar Dainoros vardą įamžinsiu Medvėgalio padavime[17] ir novelėje[18]. Jau pradėjau ir rašyti. Rašau aš labai pamažu, neskubėdamas, apgalvodamas, „tašydamas“, dailindamas ir negreit išleidžiu viešumon – atiduodu spaudon.

Mano raštų mėgėjai prisiunčiu savo autografą.

Su tikra pagarba A. Vienuolis

 

5.

Ačiū Jums už fotografiją, laišką už Dainoros vardo įamžinimą. Kaip labai aš džiaugiuosi, kad Jūs pasveikote (apie Jūsų sveikatą sprendžiu iš to, kad pradėjote rašyti). Tikiu, kad atėjęs pavasaris padės Jums galutinai sustiprėti, o to noriu ne tik aš, bet visa Lietuva.

Ar galėčiau rašyti, nežinau. Kažkada svajojau būti gydytoja ir rašytoja, na, kaip Čechovas[19]. Pomėgis rašyti mūsų šeimoje eina iš kartos į kartą. Mano senelis (tarp kitk[o] jis buvo pavarde Baranauskas, tik ne Antanas, o Augustinas[20]) spaudos draudimo metu gyveno Liepojuje ir daug rašė, kai kurie jo dalykėliai buvo spausdinami. Tai nebuvo tikrai vertingi literatūriniai kūriniai, taip rašė daugelis to meto mūsų rašytojų. Daug sąsiuvinių prirašė ir mano mamytė, jos sesers[21] kai kurie eilėraščiai buvo spausdinami. Štai ir aš svajojau – būsiu rašytoja. Iš pradžių daug rašiau. Nežinau, ko vertas buvo tas mano rašymas, bet mokytojai pranašavo kurią dieną būsiant mane rašytoja. Išėjo ne taip. Aš savo prigimtimi tikra lyrikė, o rodyti savo jausmus žmonėms aš neišdrįsau. Ką parašiusi skaitydavau tik savo artimiesiems. Ir pradėjau galvoti: ar tikslu rašyti sau? Laikas, taip labai man brangus laikas, prabėga, aš dažnai nemiegu, rašau, o kam? Protu priėjau tos išvados, bet tik protu. Jutau, kad nerašyti negaliu. Pradėjau kovą. Pradžioje nepajėgdavau nugalėti noro rašyti, po ilgos kovos imdavau plunksną ir rašydavau, po to pasidarydavau lengva, gera. Ir vėl kova. Taip aš stengiausi atprasti nuo rašymo. Atpratau. Tik svajoti neatpratau. Kartais visą naktį praguliu atmerktomis akimis, ko tik aš tada neprisvajoju! Ateina rytas, darbai, taip // aš nieko ir neužrašau. Kas įdomiausia, tai kad žuvo ir kita mano svajonė – būti gydytoja. Metus laiko studijavau mediciną, susirgau, sveikata neleido toliau tęsti studijų. Vėliau baigiau filologiją.

Prirašiau Jums tokią daugybę, ir vis apie save, o Jums juk ir neįdomu. Net negražu. Tiek to. Tebūnie jau laiškas toks, koks yra.

Jei Jūs kada būsite Kaune, neužmirškite mūsų. Jūsų apsilankymas ar apsistojimas mūsų namuose tikrai visai šeimai suteiks daug malonumo.

Mano Dainorėlė dar labai mažytė, juk birželio 10-tą jai sueis tik dveji metukai, bet pasakas ji labai mėgsta, atidžiai jų klausosi ir pati pasakoja, o ir tris raides jau pažįsta: A, U, O. Kai ji paaugs, tikrai džiaugsis Jūsų fotografija, jai atsiųsta, linkėjimais ir Jūsų kūriniais.

Visa mūsų šeima – mano mamytė, vyras ir mažoji Dainorėlė siunčia Jums nuoširdžiausių linkėjimų, o puseserė niekaip negali atsidžiaugti gautu autografu.

Jūsų laiškų visados labai laukiu ne tik aš, bet visa mano šeima, manau, kad Jūs, nors ir labai užimtas, vėl kada nors man parašysite, o jei aš galiu Jums kuo nors būti naudinga, padėti, rašykite, ir aš padarysiu visa, ką galėsiu.

Živilė Adomaitienė
Kaunas, 1956.V.3

 

6.

Ačiū už linkėjimus. Seniai norėjau Jums parašyti, bet bijojau įkyrėti, trukdyti. Dabar sužinojau, kad Jūs nebeturite mano antrašo, todėl nutariau Jus vėl sutrukdyti, nes aš labai džiaugiuosi, gavusi iš Jūsų laišką. Tikiu, kada nors dar ir gyvu žodžiu su Jumis pasidalyti Kaune ar Anykščiuose.

Šiandien – sekmadienis. Kaunas ūžia, Kaunas pasipuošęs festivaliniais ženkliukais. Tai pirmas Kauno miesto festivalis. Aš klausau ramaus savo dukrytės alsavimo. Ji miega ir kažko šypsosi. Ir mane apima gilus džiaugsmas, stebint jos sveiką miegą. Taip gera, džiugu. Kitame kambaryje guli mano draugė[22]. Ji sunkiai serga. Treji metai prirakinta ji prie lovos, baisūs skausmai ir sielvartas ją kankina. Ir taip kentėti ji pasmerkta visam gyvenimui. Nyksta mano gera nuotaika. Kažkaip baisiai skaudu matyti kenčiantį žmogų. Kažkas sunkus prislegia mane. Ir taip dviejų priešingų jausmų, nuotaikų veikiama rašau Jums šį laišką. Gal geriau reikėjo jo nepradėti. Bet tiek to. Išsiųsiu jį tokį, koks yra. // O dabar baigsiu rašyti. Kai turėsite laisvą valandėlę ir noro, parašykite nors kelis žodžius. Taip miela skaityti Jūsų knygas, o ką bekalbėti apie laiškus.

Mano antrašas toks:
Kaunas, Tulpių g-vė Nr. 5 bt. 4
Adomaitienė, Živilė

Gal kada būsite Kaune, neužmirškite mūsų. Mano telefono numeris 28/14.

Labai lauksiu Jūsų laiško.
Živilė A.
Kaunas, 1956.IX.23

 

7.

Anykščiai, 1956.X.8

Gerbiamoji Tamsta,

Grįždamas iš Palangos aplankiau daugelį žemaičių piliakalnių, jų tarpe ir Medvėgalį. Jo paslaptingos didybės sužavėtas ir parašiau du dalykėliu: „Medvėgalis“ ir „Medvėgalio tvirtovė“

Viename jų įamžinau Audronės vardą, kitame – Dainoros. Pirma, Dainorą norėjau įamžinti „Medvėgalio tvirtovėje“, bet vėliau perkeliau jį į Medvėgalį. „Medvėgalio tvirtovė“ jau įdėta į š. m. „Pergalės“ Nr. 10, // o „Medvėgalis“ dar šiais metais įeis į rinkinį atskira knyga, kartu su kitais Lietuvos padavimais-fantazijomis[23]. „Medvėgalio“ mašinėle perrašytą rankraštį su dedikacija mažutei meilutei Dainorėlei Adomaitytei šiandien išsiunčiau Tamstos adresu. Su pagarba

Viso geriausio
A. Vienuolis

 

8.

Ačiū. Nuoširdus lietuviškas ačiū. Mes visi su dideliu įdomumu skaitėme Jūsų padavimą. Labai patiko. Mažoji Dainorėlė klausėsi išsižiojusi. Žinoma, ji dar per maža, kad viską suprastų, bet ji gerai supranta, kas yra jos. Ir buvo labai patenkinta, kad padavimas parašytas ir atsiųstas jai. Ji iš kelių kartų klausė: „čia man? Mano?“ Ir gavusi teigiamą atsakymą, labai džiaugėsi. Kai sužinojo, kad Dainorą norėjo pagrobti Danyla[24], tai pareiškė, kad Danyla blogas, o Dainora – gera. Mūsų Dainorėlei dabar dveji metai ir keturi mėnesiai, bet ji, nors šiaip jau labai judri, gali visą valandą kuo ramiausiai išsėdėti, klausydama skaitymo. Kai jos pusbrolis[25] ruošia pamokas, ji nuo jo neatsitraukia. Visai sąmoningai pažįsta raides: A, E, S, O, U, K. Su dideliu pamėgimu klausosi muzikos, dainų. Visais kitais atvejais ji tiek judri, kad nė minutės nepasėdi vietoje.

Štai, kiek daug aš Jums prirašiau apie savo dukrytę, bet tai dėl to, kad aš Jums be galo dėkinga už taip gražų padavimą. Kai Dainorėlė užaugs, ji // pati Jums padėkos, o dabar ji, kai tik sužinojo, kad dėdė rašytojas Vienuolis atsiuntė jai pasaką (padavimo sąvokos ji dar nesupranta), surado savo fotografiją ir kategoriškai pareiškė, kad ją reikia nusiųsti dėdei Vienuoliui. Vykdydama Dainorėlės prašymą, siunčiu Jums jos fotografiją[26]. Tuo metu Dainelei buvo dveji metai ir 2 mėnesiai.

„Pergalės“ 10 Nr. dar negavau. Kai tik gausiu, būtinai perskaitysiu Jūsų padavimą.

Dar kartą tariu nuoširdų ačiū savo ir savo šeimos vardu.

Živilė A.
Kaunas, 1956.X.17

---

[1] Kaip liudija Antano Baranausko klėtelės svečių knygoje Ž. Adomaitienės paliktas įrašas, 1955 m. rugpiūčio 28 d. Kauno miesto / Aklųjų kombinato darbuotojai aplankė / Anykščius, 40 žmonių ilgai atsimins / Baranausko klėtelę, džiaugsis mūsų / visų mylimo rašytojo Vienuolio pasako- / jimais. / Ž. Adomaitienė / [neįskaitomas parašas – rengėjai] / Apsilankė – Aklųjų / Kombinatas – / 1955 VIII 28 / Šukys. Žr.: A. Baranausko vardo memorialinio muziejaus svečių knyga; nuo 1955.II.9 [rankraštis]. – 1955–1958. – VŽM 6365 D 1920. – P. 88.
[2] A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomos dvi išlikusios Kauno aklųjų kombinato darbuotojų ekskursiją Anykščiuose menančios nuotraukos. Vienos jų kitoje pusėje paliktas toks įrašas: Niekados / Neužmirš Kauno / aklieji Jūsų ne tik / kaip žymaus rašy- / tojo, bet ir kaip tikro / žmogaus. / 1955 m. VIII. 28 (žr.: VŽM 3308 F 341); kita nuotrauka A. Vienuolio dedikuota Ž. Adomaitienei: Gerb. Živilei Ado- / maitienei 1955 m. / vasar[ą] prisiminti / A. Vienuolis (žr.: VŽM 3212 F 246).
[3] Turima galvoje Vinco Nagornoskio 1905 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išspausdintos dramos „Živilė duktė Karijoto“ herojė.
[4] Dainora Adomaitytė (1954–2022) – Kauno muzikinio teatro baleto artistė ir baleto pedagogė.
[5] Turimas galvoje A. Vienuolio padavimas „Platelių ežero paslaptis“, parašytas 1954 m. Pirmą kartą išspausdinta: Pergalė. – 1955. – Nr. 10. – P. 15–18.
[6] Antanas Adomaitis (1916–1990) – chorvedys, pedagogas, kompozitorius, žurnalistas. Kauno aklųjų instituto (dabar – Kauno Prano Daunio ugdymo centras) auklėtinis, vėliau mokytojas, Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) absolventas.
[7] Ona Baranauskaitė-Medekšienė (1897–1976) – vaikystėje ir jaunystėje aktyvi Liepojos (Latvija) lietuvių judėjimo dalyvė (choristė ir spektaklių vaidintoja), knygnešio Augustino Baranausko (1861–1923) dukra.
[8] Vinga, Varta, Migla, Rūstė, Galinda – A. Vienuolio 1944–1945 m. parašytos istorinės pjesės „Tvirtovė“ veikėjos.
[9] Manoma, kad sukurti padavimą ir pagrindinę jo heroję – įnoringąją grafaitę Zifriną – A. Vienuolį įkvėpė jaunoji plateliškė, vaistinės darbuotoja Zifrina Urbonaitė-Martinkienė (g. 1937).
[10] Plateliai – miestelis Plungės rajono savivaldybėje, 20 km į šiaurę nuo Plungės, vakariniame Platelių ežero krante.
[11] Pilies sala, Veršių sala, Pliksalė – Platelių ežero salos.
[12] Kumelkaktė – pusiasalis, įsiterpęs į Platelių ežerą.
[13] A. Vienuolis sirguliavo jau nuo 1955 m. balandžio ir gydėsi namuose. Vėliau, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, rašytoją ištiko širdies infarktas ir jis beveik iki rugpjūčio vidurio gulėjo ligoninėje Vilniuje. Ir vėliau skundęsis sveikatos problemomis, dėl kurių spalio pabaigoje jam vėl tekę atsigulti į ligoninę tyrimams Vilniuje.
[14] Lena Daubaraitė-Rapalienė (g. 1936) – medikė chirurgė, visą gyvenimą dirbusi Nemenčinės (Vilniaus rajonas) ligoninėje. Literatūrinei bendruomenei žinoma kaip poetės Janinos Degutytės (1928–1990) artima bičiulė ir asmeninė gydytoja.
[15] Greičiausiai turima galvoje viena iš Serafino Lauryno Kušeliausko (1820–1889) iš lenkų kalbos išverstos ir sudarytos knygos „Wisu metu giwenimaj szwentuju“ laidų.
[16] Greičiausiai turima galvoje viena iš Mykolo Olševskio (apie 1712–apie 1779) knygos „Broma atwerta ing wiecznasti…“ laidų.
[17] Turimas galvoje A. Vienuolio padavimas „Medvėgalis“, parašytas 1956 m. Pirmą kartą išspausdinta: Tarybinė moteris. – 1957. – Nr. 4. – P. 7–9.
[18] Kaip rodo kiti A. Vienuolio laiškai, istorine novele jis vadino legendą „Medvėgalio pilis“, kuri parašyta 1956 m. Pirmą kartą antrašte „Medvėgalio tvirtovė“ išspausdinta: Pergalė. – 1956. – Nr. 10. – P. 26–34.
[19] Antonas Čechovas (1860–1904) – rusų prozininkas, rašęs apysakas, apsakymus ir pjeses. Vienas žymiausių rusų rašytojų.
[20] Augustinas Baranauskas (1861–1923) – vargonininkas, knygnešys, lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“ ir kituose lietuviškuose leidiniuose. Parašė eilėraščių, prozos kūrinėlių, scenos vaizdelių, rinko tautosaką. Vienas „Atgajos“ draugijos kūrėjų.
[21] Zuzana Baranauskaitė-Gabrėlienė (1895–1981) – iki Antrojo pasaulinio karo – Kauno notariatų raštininkė, po Antrojo pasaulinio karo – Kauno universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas) raštinės darbuotoja. Patriotinės lietuviškos spaudos platintoja. Mordovijos (Rusija) lagerių kalinė.
[22] Domicelė Naudžiūtė-Januševičienė (1919–2012) – prancūzų kalbos, geografijos mokytoja. Besimokydama Kauno „Aušros“ gimnazijoje tapo ateitininke. Taišeto (Rusija) lagerio kalinė. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą paralyžiuotomis kojomis, kelerius metus buvo slaugoma Adomaičių namuose Kaune.
[23] Turimas galvoje A. Vienuolio 1957 m. išspausdintas penkių lietuvių ir šešių Kaukazo tautų motyvais parašytų padavimų ir legendų rinkinys „Padavimai ir legendos“. Padavimas „Medvėgalis“, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vilniuje Bronės Katinienės (1909–2006) liudijimu, į šį rinkinį nepateko dėl idėjinės klaidos. Apie tai žr. plačiau.: Katinienė B. Atodairų vasara. – Vilnius: Alma littera, 2002. – P. 99 (žr. komentarą). Padavimas, kaip minėta, 1957 m. išspausdintas „Tarybinėje moteryje“.
[24] Gudų kniazius Danyla – A. Vienuolio padavimo „Medvėgalis“ herojus.
[25] Rimantas Aleksandravičius (g. 1944) – statybininkas, tekintojas, įvairiausių amatų meistras. Ž. Adomaitienės sūnėnas, jos sesers Gražinos Aleksandravičienės (1918–1986) ir internuoto Lenkijos piliečio Zigmanto Aleksandravičiaus sūnus, augęs Adomaičių šeimoje, kol jo motina kalėjo Šilutės lageryje (nuo 1950 m.). Tėvas, palikęs šeimą, grįžo į tėvynę.
[26] Nuotrauka saugoma A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Kitoje jos pusėje Ž. Adomaitienės ranka paliktas įrašas: Mažoji Dainelė / sako dėdei Vienuo- / liui ačiū už taip / gražų padavimą ir / siunčia atminimui / savo nuotrauką. / Kaunas, 1956.X.17 (žr.: VŽM 3027 F 55).