Proza
Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai
2016 m. Nr. 8–9
Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių literatūros bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tęsė filologijos studijas, studijavo anglų kalbą. 2014 m. jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų filologijos krypties daktaro laipsnis. Dirba lektore VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje.
J. Žąsinaitės literatūrologiniai, eseistiniai tekstai, recenzijos publikuoti įvairiuose mokslo, kultūros leidiniuose („Literatūra“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, „Darbai ir dienos“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir kt.). 2008 m. išleido apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“ („Gimtojo žodžio“ leidykla).
Šią naktį vėl viešėjau Sibės pusėje. Pasikvietė į tuos pačius metus, į tą patį vagoną, tik valandą kitą parinko, arčiau apyšvičio. Įsižiūrėjusi supratau, kad ir vagonas buvo kitas – anksčiau sutikdavo keturašiam, šįsyk į dviašį nusivedė.
Mes buvome ne vienos. Į spygliuota viela suveržtą langaskylę linko dvi dešimtys, gal trisdešimt galvų. Anksčiau Sibę matydavau tarp penkių dešimčių. Kaip jai pavyko įsisukti į ramesnę vietą? Golgotos budeliams vokiško vaisvynio pakišo, kadagio dūmuos išrūkytų lašinių, gal aukso, ruginės duonos? Juk nieko nesuspėjo pasiimti. Vien tik į Traklio rinktinę įbruktą iriais ornamentais išdailintą bevertį savo dokumentą.
Ta pati 130-oji psalmė, ta pati ražiena, tas pats vienišas belapis medis. Ir ji – jau sulaukusi ir praradusi dangaus sužadėtinį. Likusi su saldžiuoju kūnu, kol kas neišmestu į pakelės erškėčius. Viltingai spaudžianti morfino buteliuką.
Sako, turėjau būti jos dukra. Po trisdešimties metų. Per patį atšylį. Prieš pavasario lygiadienį. Azuritijoj.
Į korėtą mano pusės rytmetį grąžina kraupi žinia – miršta motina. Sibės tiesa kita – numirė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Privalau keltis ir ją apraudot.
1
Iki pavasario lygės, kol mus dar atperka rudenį sudeginto ožio auka, pasižadu iškakt svetur. Ne laimės ar skalsos ieškoti – vaistų bejėgei motinai. Esu tikra, kad rasiu. Sklęsiu lyg į Šventojo Atono kalną, virtusi vyriškos lyties asketu (Atono vienuoliai moterų prie Šventojo kalno jau tūkstančius metų neprileidžia), numaldžiusi tamsiąją savo valios pusę, sumenkusia širdimi, užgniaužusi išankstinį žinojimą, įsitikinimus, nuostatas, leidžianti Apvaizdai mane atpažinti.
Lygiadienių žemėj nesisekė. „Tingėjai deramai apsiuostinėti“, – girdžiu cukrinių patriotų balsus, „per mažai judinaisi“, – vapsi svetimais pinigais besinaudojantis, namus dūmais paleidęs šlapjurgis, „neišsiugdei apsukrumo“, – reziumuoja autoritetingi mokytojai. Tepadeda jiems… skaičiai, kad ir vidudienio Sumos: mylėti nors vieną, gerbti nors du, pagelbėt visiems, nė ašara neišsiduoti.
Ne, tai – ne apmaudas. Tulžies nelieju. Nėra dėl ko, be to, nenaudinga. Seniai supratau, kad pagaiža ne kitus, o mane pačią gaišina. Prisiskaičiau įvairiausių rašliavų, kaip tą neigiamą jėgą transformuoti, deformuoti ar eksterminuoti, net į pykčio tramdymo kursus vaikščiojau, maniau, išvykus prireiks. „Kam tu tokiems niekams pinigus leidi, – stebėjosi ne vienas, – verčiau į anglų kalbos kursus nueitum.“ Nesiginčijau su jais dėl verčių, tik viena sau mintijau, kad, išmokusi nirtulį lyg kokią stimpančią katytę paglostyti, daug daugiau naudos turėsiu, nei žarstydama ir taip pakenčiamai byrančius anglicizmus.
Tiesa, naudą įžvelgiau ir kitose veiklose. Kas vakarą sukdavau ir sukdavau vaizdajuostę su Mandžiūrijos vado laidotuvėmis, nekantriai laukdama dienos, kada lyg Oginskio poloneze atsisveikinsiu su savo tėvija. Nusibodo teisintis ir įrodinėti, kad privalau išvykti, kad neturiu kitos išeities, kad darau tai ne dėl savęs. Pavargau pildyti šimtalapes paraiškas kompensuojamiems vaistams gauti, apkarto su ligota motina stumdytis poliklinikose ir erinijų žvilgsnius smaigstančioms registratorėms kaišioti nuolaidų lapelius. Apkarto kabintis į gyvenimą, kuris lyg šlapias šuva manęs purtėsi.
Galvoje dieną naktį žingsniuoja Mandžiūrijos laidotuvių procesija ir skamba daktarėlių skanduojamos diagnozės: galimybė pasveikti labai menka, auglys piktybinis, ketvirta stadija, garbus amžius. Susitaikykit. Ir tas jų verkšlenimas, neva, įvedus kvotas kompensuojamiems vaistams, jie verčiami išrašinėti pigesnius, beje, turinčius šalutinį poveikį. Tiesa, juos gauna tik kas ketvirtas laimingasis. Mano motina į jų gretas nepateko.
Klausiausi virkaujančių baltaskvernių ir širdingai mūsų visų gailėjausi. Tas gailestis bloškė mane į vaikystę. Į mėnulio pilnaties pritvinkusias naktis, į ramų, nuobodų ir vienišą metą be Sibės, kai bičiuliaudavausi tik su etruskų mergaitės, spaudžiančios prie plokščios krūtinės negyvą paukštį, figūrėle. Iš jos akių kokonų išsiritę drugiai nuvasnodavo įtariai doksančio mėnulio pusėn ir lyg krakmolo lašai sustingdavo vaiskioj dangaus sietuvoj.
Jei galėčiau grįžti į vaikystę, nekeisčiau ten nieko: nei norų, nei minčių, gal tik skaityčiau ne tokias rimtas knygas – be magiškųjų pentagramų ir be teisingų Šventojo Rašto žodžių. Taip pat per jėgą nebesisprausčiau į išaugtas meiles ir ištikimybes.
Gailesčiui atlėgus vėl girdžiu daktarėlių žodžius: „Su-pras-ki-te. Dėl kvotų negalime suteikti būtino gydymo, neturime ko pasiūlyti net perpus jaunesniems pacientams. Geriausiu atveju skirsime vaistų už penkis tūkstančius per mėnesį.“
„Širdingai tamstoms dėkoju!“ – naiviai džiūgavau. Tik kodėl tie tamstos tarsi langus ištvatinę vaikėzai nudūrė akis į auksinėmis žvaigždutėmis spingsintį linoleumą? Veikiai sužinojau: „Efektyviam gydymui per mėnesį reikia vaistų už maždaug penkiasdešimt tūkstančių.“
Nepuoliau žliaubti ir kvakėti, tik spoksojau į slopstančias nelyg operacinės lempos baltaskvernių akis ir viltingai laukiau, kad jos vėl įsižiebs. Jų neonai suspingsėjo, bet neužsidegė. O aš jau graužiausi dėl pernai supleškėjusio mūsų sodo namelio. Dabar jį pardavusios sumokėtume bent už mėnesio gydymą. Ką dar iškišti? Butą? Reikia tėvo sutikimo. Tik kas dabar jį ras? Jau septyneri metai iš jo jokios žinios. Paliko motiną dėl pernelyg užsiteršusio jos energetinio lauko. Dėl to, kad nemokėjo ir nenorėjo stovėti už jo, kad gniuždė jo vyriškumą, kad savo nemoteriškumu kurstė patinišką pagiežą ir agresiją. Dėl to, kad kiekvieną rytą burokine tarka subrazduodavo genialias jo idėjas ir lyg pasiutžolės apstėjantį ryžtą keistis.
Žinoma, ją kaltinau. Nes nė piršto nepajudino, kad jį suprasčiau. Ar pati suprato? Tai – šiandienos klausimas, anuomet jo niekas nekėlė. Užtepdavom visus nutylimus klausimus ant pieniško batono, ir alkulys neerzindavo iki pat vakarienės.
Neoninės daktarėlių akys vėl susminga į mane: „Pabandykit netradicinę mediciną, kartais ji padeda. Ligą reikia prisijaukinti, tuomet ji tampa paklusnesnė.“
Paklusnesnė? Prisimenu kadais iš kaimo parsivežtą šešką, kurį, beje, pavyko prisijaukinti. Po metų jis papjovė mūsų katę ir pabėgo.
Laikas išjungti šviesas, bet neonai negęsta, vis čirksi: „Be abejo, galima išmėginti ir užsienio onkologijos centrus: Lježo ar Pamplonos. Bet ir ten tik mechaniškai truktels gyvenimą, juk jau ketvirta stadija, o už kursą mokėsit ne mažiau kaip po šimtą tūkstančių. Dar yra įvairių organizacijų, paramos fondų. Bandykit kreiptis. Gal padės?“
„Idiotai“, – nepajutau, ar lūpos išraitė tą žodį, ar tik mintyse nuskambėjo. Tarsi kontrolierių iš troleibuso išmesta, į paskaitas vėluojanti studenčiokė bailiai susigūžusi laukiau naujo skaičių akibrokšto.
Teisieji nutilo. Nubaustas zuikis jiems neberūpi. Pilni troleibusai ir autobusai tokių kaip aš, saugančių kišenėse savo vilties bilietėlius.
„Penkiasdešimt tūkstančių mėnesiui, penkiasdešimt…“ – lipdama aptrupėjusiais ligoninės laiptais lyg rožinį sau po nosim kartojau. Tai, matyt, iššūkis, paskata, kad pradėčiau suktis, veikti, kad pagaliau baigčiau tą savo barsukišką žiemą ir pakilčiau sutikt pavasario. Pavasario, kuris sprogsta ne gyvastinga žaluma ir šviežiais kvapais, o neonų spingsėjimu ir citostatikų aromatais. Pavasario su užmirštais lygiadienių tekstais. Turėjau jų ne vieną dešimtį, teliko viena. Pirmasis jos tekstas vadinasi r a u t u v ė. Su nusilupusia, bet numanoma pirmąja K. Skaitau šį ne visai rišlų kalbos–gyvenimo darinį. Tarsi vademecumas jis atveda mane į pradžią. Mano liguistas polinkis į saldumynus subrendo kaip tik čia, ant musių nutupėtų „Karvučių“. Tada jos – dar be popierėlių, nuogutėlės – prisilietė prie gąsliai bundančio libido. Manoji neapykanta viskam, kas ilga, irgi kilo iš čia. Menu ilgas pirmadi enio eiles prie forminės, brokuotos duonos, didžgalvių silkių ir smaragdinio „Tarchūno“. Maištaudama prieš tas ištįsusias eiles ėmiau trumpai kirpti nagus, blakstienas, plaukus, tikėjimus, viltis, sijonus, kelnes, laimes, meiles. Pamažu viską taip nutrumpinau, kad liko tik geluonis ir paširdžiuos įstrigusi didžioji K. Už jos užkliuvo keturašiam vagone uždaryta Sibė. Tuomet ir susitikom.
2
„Pakaks pakaks“, – pamišėliškai krūpčioju, saugodama kojas nuo trupančius nasrus iššiepusių ligoninės laiptų. Kol aš čia taip nuoširdžiai rūpinuosi teigiama ir neigiama įvykių įtaka savo gyvenimui, vėžinės ląstelės motinos kūne nepaliauja daugintis, puola dar sveikus audinius, nelyginant žiurkės skęstančiam laive lekia į atokiausius merdinčio organizmo užkaborius, idant, sočiai prisikimšusios ir išsituštinusios pragaištingom metastazėm, galų gale paliktų skenduolį.
Privalau ką nors daryti. Į galvą lenda absurdiškiausios mintys. Girdėjau, kad kišenvagiai per dieną susiveikia apie penkis tūkstančius. Per mėnesį išeitų visai padori sumelė, gal net pavyktų sutaupyti išganingiems gydymo kursams Pamplonoje. O gal imti meile prekiauti? Tik kas manęs, tokios trumpakojės, norės? Be to, parsiduodančioms mergelėms skurdžiai nubyra, bemaž viską rūstaširdžiai sąvadautojai susižeria. Ne, tai ne man. Amoralu? Po galais, nusispjaut man dabar į moralę! Apskritai iš kur ištraukiau šį žodį? Išmušta iš vėžių griebiuosi man pačiai neaiškių sąvokų. O tos prakeiktos vėžinės ląstelės vis dauginasi, tarsi kokie parazitiniai daugialąsčiai, akim neįžvelgiami bestuburiai, šlykščios gastrotrichos, macrodasyidos, chaetonotidos.
Žūtbūt užsimanau ko nors saldaus. Tik šįsyk ne plikų „Karvučių“ – padorių, į sidabrinius popierėlius įsuktų „Vėželių“. Visada bent po du į kiaurą kišenę įsimetu. Vieną sutriauškinu, kitas nukrenta į palankas. Iš ten dabar geidžiamą „Vėželį“ ir išsitraukiu. Išlupu saldųjį kūną. Matinėj „Vėželio“ papilvėj atsispindi nudiręs mano veidas. Koktu. Spriegiu saldėsį pro šalį liumpinančiai seselei po kojom. Jokios reakcijos. Net stiklasparniai drugiai jos kukulainėse nesuplasta.
Ar man nuo to lengviau? Jaučiuosi lyg turguje apspjovusi inteligentą.
Pakaks! Vėl raginu save judintis, savo laiką dar galiu marinuoti, bet motinos jau ne.
Rytoj balandžio dvyliktoji – Kosmonautų diena. Pagal Grigaliaus kalendorių tai jau šimtas antroji metų diena, nuo kurios iki metų galo lieka du šimtai šešiasdešimt trys. Tik kas man iš to? Stoviu lyg Houldenas Kolfildas rugiuose prie bedugnės, susimovusi iš visų dalykų, ir nesumoju, ką toliau daryti. Gal ir mano smegenis kokiu nors stebuklingu būdu atakuoja citostatikai? Girdėjau, kad jie pažeidžia ir sveikąsias ląsteles, todėl beveik visada sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų. Be to, dauguma citostatikų stipriai dirgina audinius ir yra kenksmingi aplinkai. Kas bus, jei mano kūną staiga ims ir suparalyžiuos? Tarsi bandydama pabėgti nuo pragaištingų citostatikų, iš visų jėgų trenkiu ligoninės lauko durimis ir neriu prie troleibusų stotelės. „Viskas gerai, – atsidūstu, – šiandien nenuėjau į darbą, ir nieko neįspėjau.“ Jei šitai galiu atsiminti, vadinasi, nuodai mano smegenų dar nepalietė.
Atvažiuoja troleibusas. Praleidusi kažkur visą laiką skubančias, terbom apsikrovusias pensininkes, įsliuogiu paskui jas į vidų ir įsitveriu prakaituotais delnais nučiupinėto turėklo. Šiandien manęs jau niekas neerzina: nei kojas mindantys ataušėliai, nei tiesiai į veidą pagirių kvapą pučiantys sumitę mergintojai, nei nuožmiai dėbčiojantys, ant savęs ir viso pasaulio nirštantys nelaimėliai. Esu apimta nesvarumo būsenos, kurioje mano kūnas palaimingai ilsisi. Bet mano nesvarumą lyg negilioj baloj dumbliną vandenį staiga ištaško senės cypimas:
– Sėsk, vaikeli, vieta atsilaisvino, dar prisistovėsi.
Abejingai klasteliu. Jeigu nebūtų taip sausakimša, išlipčiau. Neturiu jokio noro su kuo nors pliurpti.
– Ko tu su šitais pensininkais stumdaisi? – nebodama mano rūškanos, jokiai bičiulystei nenuteikiančios fizionomijos, čypia bobulė paukščio jauniklio balseliu. – Kuoptum kaip mano dukrelė į Azuritiją, vargo nematytum. Štai parkako Velykoms perlų dantimis, paauksintuose ratuose, gardžiais pyragais nešina, kalytei kiauksint:
Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, atsivežė daug pyragų!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Mėginu neklausyti tos cyplės, bet ausys tarsi atsiskiria nuo kūno ir išdavikiškai gaudo kiekvieną jos žodį. Abejingumas kažkur išgaruoja. Nubunda tautinis charakterio bruožas – pavydas. Mane pradeda erzinti nepažįstamos senės dukters sėkmė. Nirštu, nes žinau, kad našlaitėlės laimė manęs neaplankys. Veikiausiai kaip tingi pamotės duktė būsiu sušniaukšta meškos, o mano nučiulpti kaulai sumesti į kiaule užkinkytą geldą. Grįšiu kalytei kiauksint:
Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,
Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Trumpam net pamirštu motinos kūną atakuojančius vėžinius skėrius. O bobulė visai įdūksta ir jau gerkloja visam troleibusui:
– Nereikia čia kiurksot, nieko gero iš tų mūsų kiaurapilvių nesulauksit!
Lėkit, lėkit, sakalėliai,
Iš tėvų namų.
Lėkit, mieli paukštužėliai,
Iš savų lizdų!..
Epizodas, vertas Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė. Tik gaila, kad nesu senelis ir neturiu plaktuko.
Tarsi kokiame spiritizmo seanse pasigirsta hipnotizuojantis balsas – „Galinė maršruto stotelė“. Nudžiugusi pašoku – vis šioks toks palengvėjimas per kelias nerimo ir skausmo savaites.
– Palauk, dar nepasakiau, kaip toj Azuritijoj darbą rasti, – senės balsas tarsi lediniai budelio pirštai sugniaužia man kaklą ir stumia prie kruvinos bausmės trinkos.
Merdėjančios aukos akimis dėbteliu į senę ir, išrėžusi akmeninį „na“, laukiu, kada ji mane paleis.
– Važiuok į prospektą, išlipk prie Katedros, kiek paėjėjusi, rasi tokią firmelę, kuri renka darbuotojus. Nebijok, ten viskas kaip turi būti, mano dukrelė irgi per juos išvažiavo.
Bobulė atšlyja, dėl visa pikta apsičiupinėju kaklą – rodos, viskas gerai. Išdrįstu jai net padėkoti.
Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja. Kas iš tiesų yra troleibuse sutikta senė? Kas ją ir jos dukrą sieja su Sibe? Galiu ir neatsakyti. Galiu sutepti klausimus į sumuštinį ir užgerti saldinta arbata. Prisiminčiau vaikystės skonį. Dievinu tariamąją nuosaką, ji neįpareigoja veikti. Bet Sibei ji neegzistuoja. Sibė spigina į mane raudonomis akimis ir be jokių modalumų kloja savo istoriją. Net nesiteikia paklausti, ar noriu jos klausyti. Neaiškina, kodėl pasirinko kaip tik mane. Stumia į gyvulinio vagono kampą, liepia žiūrėti į nėriniuo tą randą ant jos rusvo pilvo, nuplėštus nagus ir delne įpjautą Dovydo žvaigždę. Prašo, kad šešiakampę paimčiau. Neva ji priklauso kitai. Toji slepiasi lediniame rūsyje.
Lengviausia pasyviai slinkti sapno ar vizijos keliais, priimti jų stenogramas, schemas, mistinį, įprastas linijas keičiantį laiką ir nesiaiškinti jų pranešimo reikšmės. Bet Sibė, pakreipusi tamspilkį veidą, reikalauja išgirsti: gargiančius agonijoj, šaukiančius iš baimės, sprogstančius iš įtūžio. Nesiliaujan tį vinių kalimą į duris, langrėmius, smilkinius. Ratų dundėjimą per geležines bėgių sandūras. Gimstančių ir mirštančių inkštimą. Pasakos žodžius: „Zakon – taiga, medved’ – sudja“1.
3
Niekada netroškau išskristi svetur. Svajojau laimėti milijoną, netikėtai gauti palikimą, gal net sugundyti pakenčiamos išvaizdos turčių, bet niekuomet – apie laimę stebuklų šaly. Apie laimę ir dabar negalvoju, per aštriai juntu citostatikų kvapą.
Privalau išjungti vėžinių ląstelių kadrilį.
Turiu išdrįsti įsėsti į meškos geldą.
Sibė tokiam sprendimui nepritaria. Tarytum gurų ižą kulnu pramuša gyvulių mėšlu apkaukusias vagono grindis ir sustabdo plėšria anakonda vingiuojantį ešeloną. Jaučiu jos įšėlį ir baimę. Trokštu pašokti ir šiaušti kuo toliau – į tolią šalį, kur upės teka. Bet pirmiausia turiu įveikti iš kėnių, maumedžių, pušų suręstą bekraštę taigą ir nedraugingą saulės dievą Ogdy2. Atšilus orui jis skrieja aplankyti akmeningosios Tunguskos. Kiekvieną vasarą su vandeningąja myluojas. Sykį iš meilės net virto pragaištingu bolidu. Dūmais paleido nemarią taigą.
Nepaklūstu Sibei. Vos įžengusi į savo daugiabučio laiptinę, neištveriu, apsisuku ir pasileidžiu atgal į stotelę. Šaunu į troleibusą, stumteliu kažkokią barbę ir, nekreipdama dėmesio į jos žvairakiavimus, nekantriai skaičiuoju stoteles iki Katedros.
Atvažiavom. Prasibraunu pro susigrūdusius keleivius, šoku lauk ir kiek kojos neša rūkstu prospektu. Dairydamasi į abi puses, ieškau savo ir motinos išsigelbėjimo pavadinimu „Darbas Azuritijoje“.
Ieškoti tenka ilgiau nei valandą. Pagaliau užeinu atokiame rūsiuke įsikūrusį biurelį geležinėmis durimis ir ant jų mėlynuojančiu užrašu „Atrask Azuritiją“. Įslinkusi vidun, randu dvi maloniai besišypsančias matronas. Akinančios jų perlinių dantų eilės – lyg nuo brangių drabužių nenuplėštos etiketės – išduoda, kad balinimui, protezavimui ir deimantiniams implantams šios dvi per klaidą lygiadienių krašte užstrigusios mediumės banknotų tikrai nestokoja. Prisimenu troleibuse sutiktos bobulės pasakojimą apie dukterį – ji irgi turbūt spingčioja tokiu akį rėžiančiu vypsniu. Kaip ir mano motiną vaistyję baltaskverniai. Kaip ir mano rūpestingasis darbdavys. Tik mudvi su Sibe švypsom išgeltusiais kaltais.
Nelyginant per kokį spiritizmo seansą nekantriai laukiu, kada būsiu suvesta su užsieninėmis sielomis. Tačiau beužsimezgantį ryšį nutraukia neįprastu vidudienio metu pasirodžiusi Sibė. Įkyriai ima kviest savęsp. Nevalioju priešintis, seku jai įdurmu. Šiuokart nusiveda ne į vagoną – į balto aukso rūmus. Tai – Sibės Azuritija. Aplinkui per bevaises žemes plaukia balčiausios akmens druskos lytys. Kad tik nesusigundyčiau užlipt. Ogdy kaipmat pagriebs. Giluminiais gręžiniais nuleis į šiltinę plukdantį Angaros vandenį. Aš, žinoma, sriūbtelėsiu. Nardyti užsičiaupusi niekada nemokėjau. Manding todėl, kad nuo mažystės buvau pratinama lukenti iš avinėlių pėdų.
Užuot kuopusi šalin, stimpinu Sibei įpėdžiui ir audžiu mintį apie vandenis. Tik dabar suvokiu, kodėl svarbiausiu kasmetiniu įvykiu senovės Egipte laikytas Nilo potvynis. Visa turtinga Egipto civilizacija priklausė nuo potvynių, atnešančių naujas derlingo dumblo sąnašas. Senovės egiptiečiai garbino potvynį dievo Chapo pavidalu. Vaizdavo jį atsikišusiu vėdaru ir nukarusiomis krūtimis – gerovės ir gausos simboliais. Ne šiaip sau svarstau apie Egipto potvynius. Neduoda ramybės grisus, į kriokiantį sūkurį traukiantis klausimas: kodėl lygiadienių čiabuviai, užuot meldęsi skandinančioms ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms krizėms, verčiau negarbina kokio vietinės reikšmės potvynio? Gal iškaulytų palaimingą sausrą?.. Nors, kita vertus, myliu žmones, kurie neplūkauja susireikšminimo vandenyse. Daug tokių patvinusių nūdien alpčioja: aš be rašymo, be vaidybos, be dainavimo palūžčiau. Arba dar vandeningiau: neįstengčiau egzistuoti, privalėčiau išplaukti Charono valtimi. Mazochistiškas ekshibicionizmas lyg neskęstanti Ofelija plūduriuoja įvairių menų vandenyse.
Iš visų vandenų – sūriųjų, gėlųjų, nuodėmingųjų, moteriškųjų, vyriškųjų, žiauriųjų, melancholiškųjų – mane labiausiai masina lygiadienių vandenys. Ne todėl, kad jie kuo nors išsiskirtų, išskirtinumas jau seniai nebėra vertybė, priešingai – todėl, kad jų universali sudėtis tinka bet kam maudyti. Ne kartą mėginta tuos vandenis tirti (kaip tiriama sąžinė), įspėti juose plaukiojančių mikrobų kilmę. Bet neįpusėjus analizei visi mikrobai žūdavo. Tiesa, su kiekvienu pavasario potvyniu į žuvusiųjų vietą atplaukdavo kiti, dažniausiai iš užjūrio vandenų. Tie naujieji daugindavosi stebėtinu greičiu, tarpdavo skurdžioj augalijoj, lyg saturnai savo vaikus rydavo visus, plaukiančius prieš srovę.
Dar mane džiugina lietaus vandenys. Ypač tie, kurie prikapsi iš lietvamzdžių į cinkuotus kibirus. Nuo vaikystės žaviuosi šiuo procesu. Nesvarbu, ar tai iš beržo į stiklainį varvanti sula, ar iš lašelinės į venas pumpuojama gliukozė. Triumfuoju, matydama vandens bejėgiškumą, jo akivaizdų nuolankumą žmogaus sumeistrautam indui.
Šlapiuojančių savo minčių niekuomet neišsakau, nes jos daug ką supykdytų. Teliktų prisipažinti: man hidromanija. Ir labiau už viską noriu ją išsigydyti. O kadangi bet koks gijimas įmanomas tik prisipažinus, kad sergi, kaip tik nuo to ir pradėčiau. Bėda tik, kad mano vienos pastangos būtų šašo vertos. Mat ši liga užkrečiama, ir serga ja kone visi mane supantys. Serga, bet neprisipažįsta, todėl ir negyja. Kalba vandeniu, galvoja vandeniu, gyvena vandeniu. Hidromanija užkoduota mano gentainių genuose nuo našlaitės Elenytės laikų. Gundo nusikalsti, hidrofiliniai gundymai beveik visuomet sėkmingi. Vandens nusikaltimai nepalieka jokių įkalčių, todėl taip pašėlusiai smagu juos kartot – viską įmanoma nuplauti, priplauti, išplauti. Plauti galima bet kokiu vandeniu: iš čiaupo, mitiniu, sakraliu, sekuliariu, paveldėtu, istoriniu. Niekuomet – tyru. Nūdienos visuomenei tyras vanduo jau tapęs manieringu anachronizmu. Net dangaus prakirstoj eketėj tyrumo nė lašo – nuo reklaminių miltelių dieviškasis mėlis putoja. Išeitis – sąmoningas dehidratavimas. Įgyvendinimo metodai – konformizmo, vujaristinio patriotizmo, perrūgusio altruizmo tvenkinių nusausinimas. Šalutinis poveikis – tyrumo komplekso išsivystymas. Nauda – neaktuali paskendusiai visuomenei.
Dar keli niurktelėjimai, ir būčiau paskendusi. Laimei, baltadantės mediumės laiku mane sugriebia – baltomis, ekskliuzyviniu kremu lepinamomis rankomis ir prancūzišku manikiūru žymėtais nagais.
Vyresnioji baltadantė įsakmiai pasiūlo nusivilkti paltą. Pasijuntu lyg būčiau sodinama į ginekologinę kėdę, net išraustu prisiminusi, kad šį rytą įšokau į vakarykštes kelnaites.
– Jūs tikriausiai dėl darbo Azuritijoje?
– Taip, ar turit, ką pasiūlyti? – lyg turguj ieškodama šviežių agurkų lepte liu.
– Turim, tik reikėtų jūsų gyvenimo aprašymo, dviejų rekomendacijų ir… ir dar turėsit susimokėti negrąžinamą šimtinės mokestį.
– Dviejų rekomendacijų, negrąžinamą?
– Na, bent vieną rekomendaciją ir mokestį.
Nesumoju, iš kur galėčiau gauti ir tą vieną rekomendaciją. Prašyti direktoriaus? Vargu ar pranešusi, kad išvykstu, galiu tikėtis iš jo tokios malonės. Taip ir girdžiu: „Palieki mane ant ledo! Darbų kalnai! Atvyksta partneriai, mirk gyvenk privalau turėti paruoštą medžiagą, o tu man šitaip!“
– O be rekomendacijų neišeitų?
– Ne, užsienyje darbdaviai reikalauja rekomendacijų. Galima juos suprasti, juk kaip nors turi apsidrausti.
– Nuo ko apsidrausti?
– Na, – nesitikėjusi tokio klausimo, mykia ji, – nuo visokiausių nesusipratimų, žinot, juk visko su tais užsieniečiais pasitaiko.
Nežinau ir nenoriu žinoti. Nesigilinu, kokius užsieniečius ji turi galvoje – ten išvykusius mūsų kraštiečius ar tikruosius Azuritijos gyventojus. Žiūriu į tviskančius jos dantis ir vėl matau tą neonų spingsėjimą. Ilgiau čia neištversiu. Griebiu paltą ir, nė neburbtelėjusi „sudie“, spusteliu geležinių durų rankeną. Durys neatsidaro.
– Jos automatiškai užsirakina, taip saugiau, – nesijudindama iš vietos, išraito vyresnioji. – O dėl rekomendacijos galime kai ką pasiūlyti. Sumokat mums penkias šimtines, ir rekomendaciją turit.
– Kaip? – nusistebiu.
– Labai paprastai – palikit šešias šimtines, mes viską sutvarkysim. Nebi jokit, mūsų įstaiga legali, viskas oficialu, sumokėjusi pinigus gausite sąskai tėlę.
Aš nebijau. Vidinis balsas, kurio paprastai nevalioju išgirsti, kužda – pasikliauk baltadantėmis. Beje, pastaruoju metu vis susiduriu su baltaspalviais – ligoninėje baltaskverniai daktarai, troleibuse baltagalvė senė, čia baltadantės administratorės, tetrūksta tik į kokią baltąją mešką ar nuodėmklausio albą atsitrenkti.
Vėl apsireiškia Sibė. Rodo man drobių rietimus, lininių siūlų gijas, lašinius, kiaušinius, duonos pagrandėlius. Niekas už šias gėrybes jai rekomendacijų nerašė. Niekas jos krypties Azuritijon nepakeitė. Kodėl man turėtų būti kitaip?
Niekada nemokėjau atsakinėti į tiesius klausimus. Tačiau gebėjau nuo jų išsisukti. Todėl ir dabar nusprendžiu su viskuo sutikti ir baigti šią baltąją karštinę. Išsitraukiu iš rankinės piniginę ir, sučežinusi naujais, vos prieš kelias dienas direktoriaus maloniai išmokėtais banknotais, trinkteliu delnu į stalą:
– Tikiuosi, kad nebus jokių nesusipratimų. Negąsdinu, bet aš ne iš tų, kuriuos lengva nuauti.
– Nebus, – prancūziški nagučiai stveria pinigus ir, skubriai perbėgę jų glotniais paviršiais, tris kartus lyg kokie neišjodinti eržiliukai spirteli į lakuoto stalo paviršių. – Puiku, dar tik atneškit savo gyvenimo aprašymą, o visa kita sutvarkysim.
Lyg vaikomų varnų būriai mano galvoje dar kranksi abejonės. Mintyse paimu akmenį ir, paleidusi į krankles, džiugiai išpyškinu baltadantėms:
– Dar šiandien atvešiu. Iki kelių dirbat?
– Iki šešių, – patenkinta pagaliau vypteli ir jaunesnioji kontoros darbuotoja.
Puolu prie durų. Pamiršusi, kad jos taip paprastai neatsidaro, įnirtingai traukiu rankeną ir nejučia paberiu riebių kipšų. Baltadantės prunkšteli man už nugaros. Įdūkusi grįžteliu:
– Ar jūs galit tų durų nerakinti? Juk prieš man įeinant jos praviros buvo.
– Atleiskit, – susitvardžiusi ramina vyresnioji, – prieš jums ateinant plūste plūdo žmonės, apie duris ir pamiršom. Nemanėme, kad tokia garbi viešnia užsuks.
Lengviausias būdas išmušti žmogų iš vėžių – kalbėti neadekvačius dalykus. Bet dabar nesugalvoju, ką čia tokio neadekvataus suoptelt.
Kaistu laukan. Nespėjusi įkvėpti senamiesčio oro, spriegiu į pustuštį troleibusą ir, tūpčiodama nuo vienos sėdynės ant kitos, vis žvilgčioju į laikrodį ant riešo.
Pristačiusi baltadantėms savo gyvenimo aprašymą, gaunu pažadą, kad, turėdama kelerių metų darbo patirtį ir gerai mokėdama užsienio kalbą, jau po dviejų savaičių būsiu įdarbinta daug žadančiame „svetur“.
Dar tą pačią dieną sulaukiu skambučio, kad galiu ruoštis kelionei. Vietoje adreso gaunu geografines koordinates: 53.3 šiaurės platumos ir 8.9 rytų ilgumos. Manęs lauks nedideliame miestelyje, didelėje kompanijoje.
Viltis triumfuoja. Net susigraudinu. Ne todėl, kad palieku lygiadienių viešpatiją, bet todėl, kad tokiai kaip aš ėmė ir pasisekė. Noriu padaryt ką nors didinga, kilnaus, gal net nulėkti į baltadančių kontorą padėkoti, arba lyg Kafkos Zamza ropoti sienomis. Bet staiga atsimenu sergančią motiną, dėl kurios juk ir stengiuosi, ir kuri dar nieko nežino.
Vėlei išlekiu iš namų, nebežinau kelintą kartą šiandien įšoku į troleibusą ir senamiesčio trinkelėmis išdardu į ligoninę. Čia viskas po senovei – aptrupėję laiptai, nosį riečiantis citostatikų kvapas ir vos girdimas vėžinių ląstelių ciksėjimas.
Atsargiai stumteliu palatos duris ir matau tai, ką noriu matyti, – prie lango stovinčią ligą įveikusią motiną. Palaiminga viltis – jau antrą kartą šiandien triumfuoja!
– Mama, aš išvažiuoju dirbti svetur!
Išgirdusi mano balsą, motina krūpteli. Saugodama savo gležną kūną nuo mirtinų bakterijų, tvirtai susisupsto į pilkai dryžuotą juodą chalatą – prie tokio net mirtis nedrįstų artintis – ir, kaip pridera tokią minutę, giliai atsidūsėja:
– Et, vaikeli, gal ir gerai, kad išvažiuoji, pailsėsi nuo rūpesčių, geresnio gyvenimo paragausi, pasaulio pamatysi.
– Aš ne pasaulio žvalgytis važiuoju, – teškiu, – tavo gydymui pinigų reikia, o mes jų neturim.
– Ką tu, Pelagija! Dėl manęs tai tikrai neverta, mano dienos jau suskaičiuotos, jokie pinigai, jokie už juos nupirkti stebuklingi vaistai man nebepadės, žiūrėk verčiau savęs.
Širstu, kad motina kalba tokias banalybes. Net stipriausia liga neįstengia jos pakeisti. Siuntu dėl to, kad ji pasiduoda, siuntu dėl gydymui jau sukištų pinigų, nirštu ant baltadančių ir žilagalvės senės – ant visų. Atsisėdu ant neonais spingsinčios lovos, įbedu akis į neoninę sieną ir, įkvėpusi neoninio oro, skiemenuoju:
– Turiu važiuoti. Čia laukdamos nieko nesulauksime.
Tarsi pamiršusi bijoti mirtinų bakterijų, motina nusivelka chalatą, pakabina kojūgaly ant lovos rėmo ir atsigulusi ištaria:
– Tu, vaikeli, žiūrėk, kaip tau pačiai geriau.
Savo žodyne ji turi keletą frazių, kurios veikia kaip nuodai. Šita yra jos mėgstamiausioji.
– Rytoj mane paleidžia, – nenutuokdama, kokios mintys zirzauja mano galvoj, motina tęsia savo litaniją. – Padėsiu tau susiruošti. Žinai, gal jau dabar pradėk taisytis, kiek tos savaitės, pamatysi, kad jau ir kelionėn laikas.
Gerbiu savo motiną, bet kartais ji į jokius vartus nepataiko.
4
Palengva slenkantis laikas, regis, bando mano kantrybę. Netveriu noru kuo greičiau baigti kelionėn ruošimosi ir atsisveikinimo spektaklį ir išvažiuoti. Nebepakeliu kaltės, kuri gildo lyg pirmas lapkričio šaltukas. „Ankstoka, – bandau priešintis, – išties per daug anksti šalnoms, juk dar tik gegužė.“ Kažkur skaičiau, kad gegužės mėnesį svetur uždarbiauti išvyksta daugiausia prostitučių. „Kuo jos čia dėtos?“ – nusistebiu savimi. Bet ko čia stebėtis, juk ir jaučiuosi kaip kokia skersmergė, išsitremianti į tolimąją Azuritiją.
Kaltę kursto ir Sibė. Net dieną nebeduoda ramybės. Tempiasi mane į drykstančius stepių laukus, prie neplėštų dirvonų, ten, kur negirdėtas dainas traukia į žagres įsikinkiusios moterys. Sibė klaupiasi ir bučiuoja jų įdiržusias pėdas.
Saulėta šeštadienio popietė, jokio mano išvykimą apraudančio lietaus. Išsikvietusios taksi, burzgiam su motina į oro uostą. Įkyrus taksistas klausinėja, kur išsiruošėm. Trokšdama, kad jis nutiltų, lepteliu, kad skrendam atostogauti, tačiau „varlių keliauninkių“ išvaizda, matyt, jo neįtikina. Kažką sumurmėjęs sau po nosimi, vėl užpila mus klausimais. Dabar atsakinėja motina, atvirai, tarsi kunigui. Taksistas patenkintas, ir už tokį jos nuoširdumą atsilygina pareikšdamas, kad būdamas jaunesnis ir pats dumtų iš šitos įgrisusios lygiadienių žemės.
Šmėsteli Sibės veidas. Šoniniame taksi veidrodėlyje. Pro jį mudvi išeiname. Ji dar ne viską man papasakojo ir parodė.
Druskos virimo cechas. Dešimt dešimties metrų aukščio ir tokio paties skersmens kunkuliuojančių katilų. Virš kiekvieno linguoja permesta lenta. Ant jų, lyg ant ištemptų cirko lynų, balansuodamos didžiulėmis mentėmis, žongliruoja baltaskarės fėjos. Tokiomis pačiomis kaip ir Sibės akimis, tokiais pat virvėmis perrištais kaliošais. Medinėmis mentėmis jos maišo druskos viralą ir atmušinėja į jas svaidomus parazitki, banditki, darmojedki. Nespėti atmušti keiksmai suplasta baltom skarom ir sminga į karštą druskos vonią. Virsta kristalinėmis etruskų figūrėlėmis.
Sibė liepia man užsimerkti. Neskubu, todėl kai ką spėju pamatyti: būrį vienodais skaruliais apsitaisiusių moterų priešais medinę pakylą. Estradą. Ešafotą. Ant jo varomi tų moterų vyrai, nuogut nuogutėliai, vien su pilko brezento auliniais. Ar tai koks matriarchato manifestas? Užsimerksiu, ir pašėls tuos nelaimėlius romyt? Bet šis vaizdinys ne iš Sumatros, Mikronezijos ar Tibeto, net ne iš senovės Egipto – girdėjau, kad ten dar įmanu užeiti amazoniškos valdžios reliktų. Aš stebiu mizansceną iš XX amžiaus Didžiosios Tėvynės kronikų. Užsimerkiu. Moteriško, žmogiško solidarumo vardan.
Panūstu Sibės pusėj ką nors palikti. Tik niekaip neišsirenku ką. Žodžius? Jie per lengvi, Angaros vėjas juos nupūs. Paveikslą. Sudėtą iš lygiadienių krašte pažįstamų ženklų. Panašų į mistiškąjį Čiurlionio „Rex“. Su septyniais skliautais ir septyniom aušrom. Įrėmintą geltonomis lyg vaškas kūdikystės nuotraukomis. Manęs tame koliaže niekas nesuras. Gal tiktai atskiras kūno dalis: plikai nugramdytą pakaušį, vangogiškąją ausį, iš Sibės pasiskolintas rankas – liūdnai sukryžiuotas lyg Pikaso melsvoj drobulėj. Graudžių reminiscencijų dėlionė, juodi simetriją čiaumojantys kvadratai su mano išverstom viltim ir smeigtuku prismeigta širdim.
Sibei ji buvo kelrodis. Kad, pūgai šėlstant, nuo Sajanų rytinės pakriaušės per užgargusią Angarą niūgdama anglių kaupinus maišus į Hadą nenuklystų. Kartą jau buvo netoli. Lengva. Lengvesnė net už orą. Tiek iš jos buvo telikę. Priėjo Acherono upę, geidavo paviešėt kitam krante. Tačiau Charono keltas jos nekėlė – monetos po liežuviu neturėjo. Siūlė Josifo parašą. Nepriėmė. Išsiuntė atgal. Idant grįžtų prie anglių ir savo kūno svorio. Dar metams, keleriems.
Nūnai ji žingsnio nežengia be mano širdies. Apvaikščiota Angara, Baikalas, taiga, asbestiniai Sajanai. Ir bėgiai išardyti kaip pakeista istorija. Pradžia tokia: mudvi gyvenom prie siauro geležinkelio, mirkstančio liepų ežere. Neskaičiavom dylančių dienų, tik bėgių apriestas rasakilas ir ežero vardus. Ant šamotinių plytų džiovindavom žiemai obuolius ir iki šalnų spėjusias užmėlti slyvas. Kas vakarą geležies kelias pjovė mūsų pėdas ir vedė virviniais bėgiais užveržton naktin.
Taip jau nebus, kai aš išskrisiu.
Ar Sibė pasiliks čia? Prie mano motinos? O gal mane lydės? Dangun įleistais bėgiais.
Oro uostas. Užvertusi galvą ieškau ekranuose geografinių koordinačių: 53.3 šiaurės platuma ir 8.9 rytų ilguma. Taip bespoksodama išgirstu motinos balsą. Atsigręžusi matau, kaip ji viena ranka moja man, o kita rodo į ilgiausią, įvairiom spalvom mirgančią išvykstančių gentainių eilę. Pavasariniai žiedai. Laiku, tik ne visai vietoj. Prie šio raibuliuojančio magneto prikimbu ir aš su dviem pilnutėliais lagaminais. Dabar labiausiai trokštu, kad mane nuo jo atplėštų. Deja, nėra kam – motina neturi jėgų, Sibė įsižeidusi pasislėpė, o visi kiti, kaip tas taksistas, mano kelionę tik laimina. Pasak jų, turėčiau džiaugtis, juk svetur eisis kaip sviestu patepta.
Lyg žvelgdama į Malevičiaus Juodąjį kvadratą, regiu naująjį pasaulį – dar pasislėpusį nuo mano neįgudusios akies, abstraktų, bet viltingą ir viliojantį.
5
Lėktuvas Azuritijoje nusileido ankstyvą pavakarę. Prilipusi prie iliuminatoriaus rijau akimis artėjančią žemę tikėdamasi, kad jos žaluma aptaškys mane gyvybės spalva lyg kokią figūrą iš spalvinimo knygelės.
Mano gentainiai, linksmai tarškančios lygiadienių krašto žmogystos, susigraibė nuo slenkančios juostos gėrybių prikimštus savo lagaminus ir iškurnėjo į žaliąją Azuritijos salą. Aš, savų apleista, vis dar stirksojau lūkuriuodama lagamino ir kuo rimčiausiai mintijau apie ką tik su manimi atvykusius naujuosius Azuritijos gyventojus. Ko jie čia visi garma? Užsidirbti? Pavargę nuo melo savo šalyje ieško čia tikrųjų vertybių? O gal simuliuoja tremtį? Gal šitaip aštrina atšipusią tapatybę? Lygumose ji išskysta. Idant vėl sugvilbtų, turi užropoti ant fiordų, ledynų, kalnagūbrių.
Per valandą nusigavusi į Azuritijos sostinės centrinę autobusų stotį, nusiperku bilietą į Sepijos miestelį. Nekantrauju apžiūrėti šalį, kurioje laimę surado ne vienas mano gentainis. Beje, kas trečias lygiadienių šalies moksleivis jau ne kosmonautu ar kokiu žvaigždūnu svajoja tapti, bet Azuritijos gyventoju. Prieš išvykdama tik ir girdėjau: „Pamatysi, kaip ten gerai, visi žmonės smaragdo pilyse gyvena, gatvėmis vien išmaniosios karietos rieda. Pusmetis, ir pati su tokia atbildėsi.“ Tokie drąsinimai mane tik gniuždė. Kažkodėl vis svarsčiau, kaip kitiems pasiteisinsiu, jei pavyks užsidirbti tik menkai brikelei.
Graibstau akimis pro autobuso langą šmėžuojančius, prieblandos jau dangstomus vaizdus, įspūdingas uolas su kelių šimtų metrų aukščio skardžiais, pro rūką be garso kiknojančius kalnus, įnirtingai kažin kur garmančius krioklius, senovines pilis, bažnyčias, nakties pirštų žnaibomus nebylius miestelius. Smaragdo šalis su manimi kalbasi. Nurimstu. Lygiadienių laimintojai tiesą sakė.
Į Sepiją atvykstu apie vidurnaktį. Nedidelis miestelis prie sraunios Gohto upės. Kadaise skaičiau, kad toj upėj milijonai lašišų. Kas žino, gal jos pavirs Jėzaus žuvimis, o aš būsiu pasmerkta gailestingumui?
Ši mintis vėl prišaukia Sibę. Ji spigina į mane gyvomis akimis. Dešiniajame kumštyje spaudžia deimantinę atmintį, kairiajame – apypilnį morfino buteliuką. Kardą ir svarstykles. Nesikviečia savęsp. Leidžia suprasti – dabartės ji mano viešnia.
Turiu parodyt jai naujus namus.
Prie stoties baltas namelis raudonomis durimis ir tokios pat spalvos langinėm. Beveik kaip ant vištos kojos. Duris ašauna malonių, tačiau į jokią dermę nesueinančių veido segmentų moteriškė. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodytų lygiadieniuos, bet čia ji – žingeidumą kurstanti furija.
Išsiblaškiusi delsiu pasisveikinti. Ir kaip čia man pasilabinus: „hello“, „good evening“ ar „good night“3? Nepažįstamoji nuoširdžiai šypteli, aš ulbteliu „hello“. Atsiprašau už tokį vėlyvą atvykimą ir sulaukiu neįtikinančio „no problems“4. Formalumai atlikti, belieka prisistatyti, ir būsiu įleista vidun.
Nenoriu prašmatnaus būsto. Varžausi Sibės. Ji mane kvietėsi į gyvulinį vagoną, baraką, ant narų. Lindėjo varvekliais sudygsniuotose lavonų išdriskose, ant jos blakstienų, antakių mizgėjo utėlės. Kartais šiugždeno Traklio rinkinį, kartais susiūtus penklinių lapus. Sykį mačiau, kaip piešė kortas ant sukarpyto angliškais užrašais išmarginto kartono su įspausta data 1946.
Sibė man dažnai rodo vandenis. Visokius – jūrų, upių, ežerų. Sunkius, gurkiančius šešėlius it saldų sirupą. Liūdnų šešėlių pilni Baikalo, Laptevų, Angaros gelmenys. Sibė kas mėnesį juos lanko. Pasivadina ir mane. Noriai keliauju. Patinka jausti, kaip kietai įmigę vandenys mane sapnuoja. Sibė brauko deimantinės atminties šukomis šešėlių plaukus, ilgas žoles ir platininės mėnesienos srūvį.
Bijau, kad naujoji šeimininkė nepultų manęs vaišinti. Menku kąsniu paspringčiau. Turiu palaukt, kol Sibė iš sąšlavų badputrės išsivirs, jos viduriai iš alkio garsiai garga. Kokią istoriją reiks sukurpti, jei ir furija juos išgirs? O ji įdėmiai klausosi. Ir spitrija kažkur kiaurai pro mane. Vyzdžiai lyg nuo Sajano skardžio atšokę anglies lustai – įdumk, ir suplėvos. Jie masina Sibę. Jos žvilgsnis toks, kaip tąsyk, kai iš baltųjų lapių apgružlotų kaulų tolioj šiaurės saloj krovė aukurą. Tie kaulai niekaip draugėj nesilaikė. Kol Barguzino vėjas atpūtė kaulinį skritulį. Sibė užkėlė jį ant žlegančio viršaus. Dailiai, tvirtai įsėdo.
Galiausiai baltojo namelio furija pasako savo vardą. Girdžiu tik sodrią e ir šnypštimą: Ešlin. Išmoksiu pakartoti tik po keleto dienų. Šiąnakt dar nedrįstu. Šnypščiantis vardas toks panašus į kanaaniečių deivės. O dar tie nederantys veido bruožai… Tikriausiai pervargau. Iš džiugesio delnus trinu, kad deiviškoji šeimininkė nepakviečia arbatos. Geidžiu išsimiegoti. Rytoj kuopiu į naują darbą. O dar turiu išvyst savo buveinę į šiaurę kiauksančiais langais. Ir pasikviesti Sibę. Ji prigula ant medžių drožlėm kimšto pakulinio maišo.
6
Antra diena Azuritijoj prasideda oranžinės saulės bičiulišku palabinimu. Jokio lietaus, menkiausio vėjo – vien apelsininis saldumas ir minkštu geltoniu sirpstanti viltis. Spėriai žinguodama kalu sau į selpiančią galvą, kad tai gera lemiantys ženklai. Įtari nuojauta vebžda ką kita.
Mane sutinka vyriškis, vardu Džonas. Apdovanoja trūkčiojančiais vypsniais ir pareiškia labai apgailestaująs, kad mano vieta jau užimta. Sustings tu. Trokštu, kad vėžinės ląstelės, ėdančios mano motiną, atlėktų čia lyg skėriai ir užpultų šį traukulių kamuojamą vyrpalaikį. Tarsi pajutęs pavojų, Džonas staiga virsta geruoju Džinu ir pasiūlo darbą prie dokumentų skaitytuvo. Tiesa, už pusę tiek, kiek gaučiau dirbdama baltadančių pažadėtą darbą. Neturiu kur dėtis, sutinku. Skėriai per vandenyną neatskris.
Malonūs netikėtumai nesibaigia. Išgirdę mano vardą, naujieji darbdaviai vieningai sutaria, kad ištarti jo niekam nepavyks. Azuritų liežuviams jis per daug vinklus. Tad iš Pelagijos esu perkrikštijama Pene. Norėčiau bent užsikosėti, springdama nuo nešvankiausių asociacijų, bet esu didelė bailė ir pernelyg gerai išauklėta, kad išdrįsčiau taip pasielgti. Nuolankiai burbteliu „thank you“ ir, klausydamasi gerojo Džino aiškinimų, kad Penė yra didžiai prasmingas ir azuritų mėgstamas vardas, bandau su juo susitaikyti. Nepavyksta. Neskubėsiu. Svetimybėms prisijaukinti reikia laiko, o aš jo į valias turiu.
Mano darbas – dėti į ūžiantį skaitytuvą mėlynos, žalios ar raudonos spalvos lapus, kompiuterio ekrane atsiradus klausimui „Do you want to save the document?“5, spausti „Yes“ ir tai, ką atrajos protingoji mašina, surūšiuoti į atskiras krūveles. Anot Džono, svarbiausia – nesumaišyti popierėlių spalvų. Suraukiu antakius, parodydama, kad suprantu man patikėtų pareigų svarbą, ir dar nesulaukusi, kol gerasis guru baigs apmokymus, kimbu į darbą. Skaitytuvas čiumpa iš mano drebančių rankų mėlynus lapus ir ūkdamas juos gromuluoja. Šypteliu išeinančiam Džonui ir apžiūriu naująją savo darbo vietą: esu įsprausta tarp trijų geltonai dažytų, lubas siekiančių gipskartonių. Siauras tarpas jungia šią vienutę su sale, pilna padrikai sustatytų pilkų stalų. Pakeliu akis – paluby lyg sagaskylės boluoja siauručiai langeliai. Dilga juos atsegti. Kas atsivertų? Vaiski poliarinė naktis? Lygiadienių vaivorykštės spalvom tvieskiantys Šiaurės pašvaistės stulpai? O gal kokia budinti, stebinti, laukianti Azuritijos šviesa? Visai ne abstrakti – sunki, šilta kaip kūnas, kurį galima paliesti. Prie jo prigludusi, jau nebesiečiau savo laiko su daiktų, žmonių, gyvenimo laiku. Girdėčiau vien tik sąskambius.
Nedraugiško smalsumo sugundyta kyšteliu galvą iš savo vienutės. Regiu jau matytus pilkus stalus ir už jų nugara į mane sėdinčius naujuosius bendradarbius. „Žmonės kaip žmonės, – nusiraminu. – Tai tik mano nervinga vaizduotė siautėja.“ Prie to prisidėjo ir Sibė. Po galais, kas ji tokia? Mano krikštamotės, amžiną jai atilsį, įpiršta istorija.
Sučiaumojusi mėlynus popierius, mašina nutyla. Tik dabar išgirstu, kokia spengianti tyla tvyro belangiame biure. Draudžiu sau lyginti, bet… tokia pati, kaip Sibės lediniame kape. Jei ne ūžiantis skaitytuvas ir retkarčiais suskambantys telefonai, pamanytum, kad čia nė gyvos dvasios nėra. Dar sykį kyšteliu galvą, norėdama įsitikinti, kad už stalų sėdi ne lėlės, o gyvi žmonės. Štai nuo vieno stalo pakyla liepsnagalvė žmogysta ir dybina tiesiai į mane. Lyg vėžlys į kiautą įtraukiu galvą, griebiu kitą mėlynų popierių krūvelę ir, sugrūdusi į skaitytuvą, nuspaudžiu raudoną mygtuką. Žmogysta praeina pro šalį, bet po kurio laiko sugrįžta. Burbteli „How are you doing?“6, numeta ant grindų pasklidus geltonus lapus ir pėdina atgal. „Kokie visi užsiėmę, – smilkteli, – čia tau ne lygiadieniai, kur ekologiškos arbatėlės gurkšnojimas užima bemaž pusę darbo dienos.“ Aš taip pat deduosi prakaitą liejanti. Mano tarnyba atsakinga: sprendžiu, kokius popierėlius – mėlynus, geltonus ar raudonus – atiduoti kriokiančiai mašinai.
Nėra abejonės, man pasisekė. Galėjau nieko nepešusi dar šiandien dausinti namo. Kas žino, kada kokį darbą rasčiau? Be to, ir baltojo namelio furija manęs vien už gražias akis kambary nelaikys. Atsivežtų pinigų net kelioms dienoms nepakaktų. Turiu džiaugtis, kad viskas taip pasisuko. Tai kas, kad rūšiuodama spalvotus popierius aukštų langelių sagaskylių neįstengiu atsegti? Taip dar stipriau juntu mane priglaudusio rūmo didybę ir iškalbingą rimtį. Jis nemeilikauja, neužkliudo jokių sentimentų, neapsimeta svetinga pastoge. Ne taip, kaip ilgai mudviejų su motina išpirkinėta blokinė dėžutė, kurios niekad net nevadinau namais, nes ji juos tik simuliavo. Iki koktumo banaliai – versdama klaidžioti jos butiškais labirintais, o po ilgų klajonių išvesdama į ilgojo koridoriaus šviesą. Ištisas naktis leisdavo skrabenti kokiai paklydėlei dvasiai. Traukdavo iš atminties nebūtus prisiminimus. Išdėliodavo juos ant fanerinių lentynų, sukaišiodavo į frotinių chalatų kiauras kišenes – iš ten jie dulkėdavo, byrėdavo. Kartais jos ankšta erdvė suspausdavo mane į glėbį, prisiglausdavo kreminės sienos. Išsilaisvindavo svajonės. Paskui ilgai jų nesuvaikydavau. Tačiau blogiausia, kad blokinė dėžutė taikėsi atstoti man motiną. Amžinai laukiančią, siūlančią paguodą, rūpestį, nuolat masinančią grįžti.
Negreitai suvokiau jos subtilią klastą. Juk iš tikrųjų esu benamė. Mano sapnuose nėra nei motinos, nei tėvo, nei namų. Kaip tik todėl Sibė mane ir rado. Mus suvedė bendrystė – nepavaldi erdvei ir laikui. Ir dar kažkas. Galbūt prievarta. Abi jai nuolankiai paklusom. Kiekviena savaip.
Ar Sibė man pritartų? Ji vėl mane kažkur vedasi.
Gaivus Šeštinių rytmetys. Medinė kaimo bažnytėlė, apsupta Jėzaus žengimo dangun laukiančių žmonių. Jų čia daugiau nei dvylika. Pamaitinti Jo Kūnu ir Krauju, kiekvienas grįš į savo namus, prie subrandinto miežinio alaus, su žirniais šutintų riebių kiaulių kojų ir savo rugių lauko. Senu papročiu apeis kiekvieną lauko pakraštį, magišku lanku apries pasėlius, kad koks nelabasis į juos neįpultų. Iš paskos miklins ir iš miesčiuko atriedėjusi Sibė. Smalsi, su visais drauginga, įskaudintuosius greita paguosti mergelė. Mylinti Dievą. Štai ir šiandien, per Kristaus šventę, ji pamaldžiai kelia žalsvas akis aukštyn tarsi norėdama išvysti, kaip Jis įžengia dangun. Kaip ir kasmet, Šeštines pasitinka tyra – žinguoja prie klausyklos susitaikyti su Viešpačiu. Nusilenkusi Kristui, atvirai išpažįsta: kad dieną naktį skaito „mirties dainių“, kad klausosi jo strazdo, šaukiančio iškirstoj girioj, kad šauksmo kviečiama pas girios brolius kelią mina.
Nūnai Jis iš tiesų kyla aukštyn, ir debesis Jį nuo visų paslepia. Jo žemiškoji misija baigta, ją perims apaštalai. Dabar iš savo irštvos išsirango blogis, ir viskas leista: saulę palaidoti girioj nuogoj, užgniaužti priešmirtines motinų raudas, į tyrlaukius išmesti šventąją vaikystę, Šeštinių dieną Charono barža išplukdyti vyrus, moteris, bamblius.
Netrukus Sibė savo aksomine oda pajus, kaip tvoskia nuo žvaigždžių ledinis vėjas. Girdės strazdą šaukiant, erškėtį skambant. Regės į žydrumą ištiestas Elijo rankas. Ir iš artimųjų kūnų lipdomą juodą tylos olą.
Niekuo nebetikės. Nepuls ieškot atsakymų į klausimus kodėl, už ką, kada ir kaip. Tik stebėsis, kad tokią dieną, vos valandai praslinkus po jos išpažinties, į sodžiaus kiemą nusileido šaltakakčiai angelai.
O nuostabai atslūgus, vėl skaitys. Eilėm sudėtą pranašystę.
7
Likus kelioms minutėms iki pirmos valandos, į mano vienutę atbilda mažaūgė moteriškė su smalos juodumo šiaušeriu ir veidu lyg žebenkšties snukutis. Kažką nesuprantama greitakalbe išpyškinusi, ji duria pirštu į žalias duris biuro galinėje sienoje. Kaip vėliau sužinosiu, ji antrojo aukšto darbuotojų, kuriems turiu garbės priklausyti, viršininkė. Jos vardas Midžela. „Dar viena deivė“, – vypteliu. Bet visi ją vadina „Mydžel“. Nesulaukusi mano atsako, devyngerklė Midžela amteli kaip šuo „lunch lunch“7. Smagiai linkteliu ir, tarstelėjusi „thank you“, išjungiu kriokiantį skaitytuvą.
Neblogai susikalbėjom. Gal užsienio kalba ne tokia jau ir reikalinga, kaip lygiadienių krašte visi įsitikinę.Azuritijoj, kaip ir laukinėse džiunglėse, – jei pavyks įrodyti, kad esi to paties kraujo, supras ir priims, o jei ne, jokia kalba nepadės.
Žalios durys veda į nedidelę virtuvėlę, vadinamą „canteen“. Tai – geltonojo rūmo aorta, išnešiojanti informaciją po visą rūmo organizmą. Čia spygso du didžiuliai langai ir ant sienų kaba vaikų piešinėliai. Įžengusi išspaudžiu „hello“, nuo spalvotų žurnalų pakyla keturios galvos ir unisonu ulbteli „how are you?“8. Gerai, kad tik tiek, nes ir į tą vienintelį „how are you“ neturiu ką atsakyti. Klesteliu prie stalo, pasiekiu iš pinto krepšelio blizgantį žurnalą ir, nedrįsdama per garsiai čežinti, įsmeigiu akis į pirmąjį puslapį. Nieko nauja, viskas kaip pas mus: įvairiausios būtos ir nebūtos nuogirdos apie žvaigždes ir žvaigždutes, visuomenės grietinėlės pokyliai, gyvybiškai svarbūs patarimai – kaip gyventi, kaip rengtis, ką valgyti, kaip mylėtis, kuo būti, kuo nebūti. Nejudindama galvos, pakeliu akis į šalia sėdinčias koleges – visos renčia ilgus mėsainius, užkąsdamos skrudintomis bulvytėmis, užgerdamos dietiniu limonadu. Dvi įdėmiai analizuoja Biharo dietą, kažką žymisi ant baltų, riebalų lašeliais aptaškytų servetėlių.
Perverčiu vieną žurnalą, išsitraukiu kitą. Turinys panašus, tik datos skiriasi. Imu gailėtis, kad neįsimečiau kokios knygos, bent laikas greičiau prabėgtų, ir dėl tų mėsainių taip seilės nevarvinčiau. Įsignybu – pati pradžia, o jau dėl gurgiančio dūblio išskydau.
Prie vaikiškų piešinėlių pastebiu Sibę. Kažin ką skaito, žymi rodykles. Pirmąsyk šypso. Neslėpdama skorbuto išgurintų dantų ir purpurinių dantenų. Nepaisydama mėlynais žiedais ant kaulėtų blauzdų pražydusių trofinių opų. Kad žiedlapiai nenubyrėtų, ji stypčioja pirštų galais. Mėgina įžiūrėti vaiko ranka pieštą pasaką. Su ilgais lyg vieškelis moters plaukais, prilipusiais prie ledo sienos. Kam jie priklauso? Būtina atspėti arba, brėžiant punktyrus, rasti. Užduotis per sunki net Sibei.
Po pietų pertraukos grįžtu į savo vienutę. Vėl rydau godųjį skaitytuvą, tik dabar jau ne mėlynais, o žaliais lapais. Šiokia tokia įvairovė, tik, kaip prigrasė rūpestingasis Džonas, turiu būti labai atidi, kad nesumaišyčiau spalvotų krūvelių, nes… Leido suprasti, kad tada jau nieko gero nesitikėčiau.
Susikaupiu ir tarsi kokius vaistus skirtingomis ligomis sergantiems ligoniams rūšiuoju mėlynus, žalius ir raudonus popiergalius. Bent iš pradžių privalau padaryti gerą įspūdį. Deja, nepavyksta. Baigiantis darbo dienai, į geltonųjų gipskartonių vienutę įtursena devyngerklė Midžela. Kažką neaiškiai vampteli ir sukikenusi įninka raustis mano tvarkingai sudėtose lapų krūvose. Stoviu priešais ją nelyg policininko sugautas vagis ir viliuosi, kad nebus rasta jokių įkalčių mano kaltei įrodyti. Policininkas gal ir nerastų, bet tik ne akyloji Mustela nivalis9 . Ji griebia iš žalios krūvelės mėlyną popierių ir, mosuodama man po nosimi, sucypčioja „green green green“10. Pasigirsta ir populiarieji azuritiški fukinimai . Paklusniai, lyg leisdama uždėti antrankius, ištiesiu abi rankas – viena paimu mėlyną popierių, kita žalią, padedu juos į atskiras krūveles ir išspaudžiu nedrąsų „sorry“11. Midžela įsmeigia į mane anglies juodumo vyzdžius ir pratrūksta sunkiai suprantamu azuritiškos provincijos dialektu. Išskyrus savo naująjį vardą, nieko daugiau nesugaudau. Matyt, todėl, kad atšipusiais dantimis krimtau užsienio kalbas ir dorai jų neperkandau. Esu kalta, kad prieš atvykdama čia patingėjau pasimokyti vinklių dialektizmų, kad būdama svetimšalė nerodau deramos pagarbos mane priglaudusiai tautai, kad esu nepataisoma snobė, o gal net…
– Last chance!12 – lyg nartus šuo išplečia šnerves Midžela.
– Thank you13, – išspaudžiu šypseną.
Taip baigiasi mano pirmoji darbo diena svetingoje Azuritijoje.
Grįžtu į baltąją trobelę. Vos spėju įžengti vidun, pripuolusi šeimininkė pareiškia blogai apskaičiavusi užstatą už nuomą – esą turėjau sumokėti dvigubai tiek. Skėsteliu rankomis – tiek pinigų dabar neturiu, o pirmąją algą gausiu tik po savaitės. Tačiau deiviškajai Ešlin tai nerūpi. Nesiteikusi net išklausyti, ji užbilda mediniais laiptais, kažin kam šūkteli ir netrukus nusileidžia drauge su garbaus amžiaus nepažįstamąja.
– This is Lucy14, – pristato man tą paniurėlę.
Ešlin pareiškia, kad nuo rytojaus mudvi su Liusi dalinsimės vienu kambariu. Dar priduria, kad ji dirba grybų augykloje ir atvyko iš tų pačių, kaip ir aš, prerijų.
– I am not from prairies, I am from Tatra Mountains!15 – kvykteli Liusi.
Tačiau kanaaniečių deivės palikuonė atsainiai mosteli ranka, ji neįžvelgia skirtumo tarp prerijų ir kalnų faunos.
Žvilgteriu į paniurėlę – ką čia veikia jos amžiaus ypata, ir dar viena? Lyg išgirdusi mano mintis, Liusi nusiminusi mosteli ranka ir, netarusi nė žodžio, vėl užbilda laiptais aukštyn.
– Lucy hardly speaks English16, – skuba paaiškinti Ešlin.
Pasak jos, kalnietė čia apsigyveno vos prieš mėnesį. Atvyko kartu su vyru, bet lentpjūvėj jam nupjovė koją, tad turėjo grįžti į savo šalį. Atvykėliams gydymas Azuritijoje neįkandamas, būtų neišsimokėję. Liusi liko. Tik jai vienai už visą kambarį esą per brangu mokėti.
Panašią istoriją jau kažkur girdėjau. Ne įvykių detales, bet intonaciją, tuos fatališkus obertonus ir virštonius, nuspalvinančius kasdienišką kalbėjimą ypatingais atspalviais. Girdėjau juos Sibės pusėj. Iš bylojimų apie ledo kape užšalusiuosius: „Ješčio odin bandit stal kalekoj“17; „Eto vragi naroda a tut ich mogila“18; „Odnim negodejem menše“19.
Žvelgdama į mano rūškaną veidą, smaguolė Ešlin mirkteli gagato juodumo akim. Vylingai sušnypščia, kad Liusi kambaryje netrukus apsigyvens du vaikinai iš tolimų stepių, tad bus man su kuo į užeigas ištrūkti.
Šitaip, vos per kelias minutes, viena iš Azuritijos deivių spalvingojo internacionalo gyvenimus surūšiuoja nelyg iš skaitytuvo ištrauktus mėlynus, žalius ir raudonus lapus. Beveik nieko nesupainiodama, išskyrus tą nereikšmingą smulkmeną dėl prerijų ir kalnų. Bet tai joks prožingis – gyvi popierėliai patys į jiems priklausančias krūveles suguls.
Štai ko visada bijojau – būti kitų parašytu, nuspalvintu, padaugintu, išdalintu popierėliu. Kiekviena baimė – slaptas lūkestis, o jie, kaip žinia, pildosi.
Taip pat bijau gyventi pagal dienotvarkę, ryškiu magnetu prispaustą prie šaldytuvo. Bijau spalvų, efemeriškų vizijų, bijau vožtis rimtu veidu ant žliugino šaligatvio. Bijau kitų prišildytais ir užkalbėtais ilgais penktadienio pavakariais išgirsti gerąją naujieną. Bijau tampyt kutus flanelinės vaikystės, bijau įplyšusių, vis niekaip nenubėgančia akimi savo kojinių. Bijau, kad pradėsiu rimuoti pusryčius, pietus bei vakarienę ir, užbarsčiusi prėskais prisiminimais, naktovidžiais slapta čioplosiu. Bijau narciziškos senatvės, suvokimo, kad dar prieš tuščiai prašvilptą dešimtmetį mano protas veikė nepalygin ti geriau. Bijau veidrodinių erdvių – jose per daug apokaliptinių regėjimų, klonuotų reminiscencijų, padauginto, nukopijuoto mano kūno. Bijau psichologiškai, semantiškai, fiziškai būti suskaidyta į segmentus, semas, logiškas ir alogiškas struktūras. Bijau pati šio skaidymo imtis. Bijau nebetilpti į žodį, kuriame tarpsta ir miršta daiktiškasis mano pasaulis. Bijau iš nuobodulio griebtis begalę kartų išardyto metaforinio būties nėrinio. Bijau pasenti tiek, kad būčiau per sena numirti.
Mano baimės keičia formas. Iš aptakių, moteriškų tampa tiksliomis, proporcingomis norams, galioms ir aplinkybėms. Kartais apsistoja ten, kur manęs nėra, bet kur norėčiau ar turėčiau būti. Blaškosi tarp šiapus ir anapus, vidaus ir išorės. Iš tolo rūpestingai mane uosto. Ne visuomet užpuola.
Nenumanau, ko bijo Sibė. Tačiau žinau, kas jos daugiau nebegąsdina. Padangėj užgargėjusios grįžimo eketės. Stovintis sielos vanduo. Nutraukytos laiko rodyklės. Apgaulė. Skausmas. Kerštas. Išdavystė. Nuodėmė. Tikriausiai meilė ir mirtis. Ramiai pasenusių vaikų oksimoronai.
Sibė visuomet jauna. Gyvų ir mirusių pasauly. Tiesa, be jaunystės požymių.
1 Įstatymas – taiga, lokys – teisėjas (rus.).
2 Evenkų tautos, gyvenančios Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, ugnies dievas. Evenkų pasakojimuose aiškinama, kad garsusis Tunguskos meteorito sprogimas, įvykęs 1908 m. virš didžiulės Rytų Sibiro teritorijos (tarp Lenos ir Akmenuotosios (Podkamenaja) Tunguskos upių), buvo ugnies dievo Ogdy kerštas.
3 „Sveiki“, „labą vakarą“, „labanakt“ (angl.).
4Jokių problemų (angl.).
5 Ar norite išsaugoti dokumentą? (Angl.)
6 Kaip sekasi? (Angl.)
7 Pietūs, pietūs (angl.).
8 Kaip sekasi? (Angl.)
9 Žebenkštis (lot.).
10 Žalias, žalias, žalias (angl.).
11 Atsiprašau (angl.).
12 Paskutinis šansas! (Angl.)
13 Dėkoju (angl.).
14 Tai – Liusi (angl.).
15 Aš ne iš prerijų, iš Tatrų kalnų! (Angl.)
16 Liusi beveik nekalba angliškai (angl.).
17 Dar vienas banditas tapo luošiu (rus.).
18 Tai – liaudies priešai, o čia jų kapas (rus.).
19 Vienu niekšu mažiau (rus.).
Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas
2016 m. Nr. 8–9
Romano fragmentas
Ksaveras Andrašiūnas gimė 1901 m. gruodžio 6 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1908–1913 m. mokėsi rusiškoje Panevėžio liaudies mokykloje, 1914–1915 m. – realinėje gimnazijoje.
1919 m. su broliu Stasiu įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį, kur jau tarnavo vyriausiasis brolis Jonas. Kovojo bolševikų ir bermontininkų fronte. Apdovanotas kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.
1923 m. buvo priimtas „tikruoju studentu“ į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros skyrių, kurį baigė 1927 metais.
1939 m. tapo IV Seimo nariu. 1944 m. suimtas Šešuoliuose, kalintas lageriuose. 1946 m. byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, slapstėsi Kaune, dirbo dažytoju. 1975 m. persikėlė pas dukros šeimą į Vilnių. Mirė 1981 m. rugpjūčio 28 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Prieškariu K. Andrašiūnas literatūrinius rašinius skelbė Izidoriaus Tamošaičio redaguojamame „Vaire“, o humoristinius – Šamarlako slapyvardžiu – Teofilio Tilvyčio redaguojamame „Kuntaplyje“.
Visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. Pastaraisiais metais K. Andrašiūno dukra vertėja Irena Balčiūnienė parengė spaudai rašytojo autobiografinio romano „Gyvybės gambitas“ rankraštį.
Žurnalui pateiktoje kūrinio ištraukoje skaitytojas supažindinamas su įspūdžiais, kuriuos K. Andrašiūnas kartu su bendražygiais patyrė 1939 m. Buenos Airių šachmatų olimpiadoje, dalyvaudamas kaip Lietuvos komandos kapitonas.
Lietuvių kalbos pamoka
Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namoAvenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Užsukame į Gazeta redakciją.
Vėliau per sekinantį karštį nukankame į lietuvišką mokyklą. Netikėtai aš – rusiškų ir lenkiškų karcerių įnamis – taip susijaudinu pamatęs mokyklinį suolą, lyg kas dalgiu per širdį būtų pertraukęs. Kokioje kasdieniškoje aplinkoje vyksta dvasios ir kultūros perdavimo stebuklai!
Klasė pilna saulės pluoštuose švytinčių braziliško oro molekulių, o kvepia – lietuviškais meldais, razetomis, bijūnais. Mane pribloškia pastanga išmokyti vaikus viską pasaulyje pavadinti sava kalba, ištarti gražiais savais žodžiais. Kad Saulė būtų Motulė, kad per dangų plauktų Mėnuo Tėvelis. Tada lieka viltis, kad, nukeliavę ilgą kelią, moterimis ir vyrais tapę vaikai tebejaus Tėvynės trauką, tebesiilgės Namų, tebegirdės pasaulį lietuviškai. Ir, dienų galui atėjus, nesijaus vieniši, žvelgdami senai pažįstamai, Giltinei, į akis.
Bet laikas į traukinį. Perone konsulo žmona įteikia gėlių Elenai ir čekei Beatrizei, o konsulas spaudžia man ranką ir sveikina. ELTA paskelbė, kad tapau Lietuvos Seimo nariu, tragiškai žuvus mano pirmtakui, Klemensui Graužiniui1. Žinia dviprasmė – maloni, bet kraupi. Kaip ir kodėl jis žuvo?
Traukinys lekia. O mes verdame ir garuojame juoduose kostiumuose.
Audra
Po bemiegės nakties daugelis laivo denyje kiaurą dieną nesirodo. Aš irgi, patogiai įsitaisęs krėsle, beveik visą laiką snaudžiu.
Sunkūs, vienas kitą ryjantys debesys slenka pavandeniui. Bangos, apipustydamos putomis, šuosteli net į denį. Permainingos nuotaikos vėjas tai žemais tonais sustunga, tai spigiai įsišvilpiniuoja.
Į pavakarę susipina šviesa ir tamsa, apsiverčia vandenys, o paukščiai virsta žuvimis. Nuo grandinių nutrūksta visų krypčių vėjai, sutrata perkūno papliūpos, dangų suaižo išsišakoję žaibai. Laivą purto mėšlungis, kajučių griaučiai braška, o gultus, regis, laumės sūpuoja. Na štai – pagaliau audra pyktį lieja. Dauguma drąsuolių, bambėjusių, kad pernelyg ramiai plaukiame, blykšta ir menkiausio susižavėjimo neberodo. Matyt, vaizduotės akimis regi baisenybėmis knibždančias gilumas. Staiga užplūsta keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje.
– Šventosios Kotrynos įlanka, – aiškina stiuardas. – Pikta moteriškė, visada nepatenkinta.
Ištrūkusioms naikinimo jėgoms suteiktas laikas ribotas. Dieną – rugpjūčio devynioliktąją – vėjas apstoja. Nuo bangų išsulpto dugno dumblo priekrančių vandenys drumstai molini. Įplaukiame, palikę putojančią laivo šliūžę, į La Platos žiočių įlanką. Pamojuojame pajūrio kurortui, paskolinusiam laivui Piriapolio vardą. Horizonte pietų jūrų perlas – Montevidėjas. Panirdamas nosimi, mūsų link skuta uosto buksyras. Įlipa locmanas. Tik jis žino gelmę, tik jis gali pravesti mūsų laivą. Kad taip visiems gyvenimo atvejams po locmaną!
Montevidėjas
Prieplaukoje mus sveikina dešimt lietuvių. Be jokių formalumų lipame į krantą. Pats laisviausias uostas pačioje laisviausioje pasaulio valstybėje – Urugvajuje.
Žingsniuojame gatvėmis. Aikštė. Didžiulė žirgo skulptūra, ant jos – generolas Artigas, Ispanijos kolonijų nepriklausomybės karo didvyris, išdalijęs žemę gaučams, indėnams ir laisviesiems negrams.
Kitas paminklas. Ne, tik pjedestalas. O kur figūra? Sužinome – čia stovėjęs generolas, dar gyvam sau liepęs pastatydinti paminklą. Didis liaudies pyktis išaugęs į didžią revoliuciją už laisvę. Jį nuvertęs kitas generolas, o statulą paskandinęs jūroje. Bet negi griausi tvirtą, platų, brangų pjedestalą? Juk netruks atsirasti herojus. Juo grožėsis ir svetimšaliai, ir vietiniai, mylintys laisvę, įkūnijamą puikiuose paminkluose. Kokios tuščios ir nykios būtų aikštės be pergalingų generolų!
Kad ir kur einame, visur stūkso didvyriai išvaduotojai. Nejučia ima skverbtis mintis: jeigu buvo tiek už laisvę kovojusiųjų, vadinasi, jos pačios niekada nebuvo. Tik neturintis nei pradžios, nei pabaigos miražas, simboliškai įsikūnijęs paminkluose.
Tačiau vidinis cenzorius primena, kad pavojinga daryti apibendrinimus apie svetimas šalis.
Džiugiai priimame kvietimą į Kauno pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ten susipažinsime su lietuvių kolonija. Daugelio klausytojų veidai rodo, kad muzika pasigėrėjimo jiems nekelia. Bet Bacevičius – garsenybė, todėl visi atlieka priedermę. Už salę moka mūsų atstovybė, menininkai honoraro negauna, pinigai už bilietus keliauja į bendruomenės kasą.
Po koncerto esame pristatomi čia gyvenantiems lietuviams.
– Jūs taip pat grajinat? – klausia malonus senukas.
– Taip, grajinam šachmatais.
– Gal ir mums pagrajintumėt? Pasiklausytume.
– Kad instrumentus laive palikom.
– Gaila.
Užkąsti mus nuveda į Ramono saliūną. Prie baro stalo vieni vyrai. Nedraugiškos replikos.
– Dykaduoniai.
– Neturi namie ko veikti, tai šaškėm lošti važiuoja.
– Ne šaškėm, o šachmatais, – pataisau.
Užvalgome, išgeriame po bokalą alaus. Išgirdę, kad esame kviečiami kiton vieton, vyrai net ima siūlyti mums degtinės, o kai atsisakome, apipila užgauliojimais. Gatvėje teiraujuosi, ko jie tokie nepatenkinti.
– Čia socialistai, o einame pas dešiniuosius.
Kitu žvilgsniu į pasaulį žvelgiantieji jau laukė prie vakarienei padengto stalo. Kelios šeimos, profesorius Bacevičius ir iš Argentinos mūsų pasitikti atvažiavęs savaitraščio „Argentinos lietuvių balsas“ redaktorius Pranas Ožinskas. Šnekamės apie muziką, apie šachmatus, apie viską.
Ožinskas, sakydamas kalbą, pabrėžia būtinybę Urugvajaus ir Argentinos lietuviams bendradarbiauti, tiesti vieni kitiems draugišką ranką.
Aš irgi sakau trumpą kalbą apie lietuvius, plaukusius per vandenyną laimės ieškoti, ir jaunuosius mūsų šachmatininkus, taip pat išsirengusius į tolimą kelionę, idant nudžiugintų tautiečius sėkmingu žaidimu. Pasaulio olimpiadoje mums teks sėsti prie stalo su senųjų valstybių atstovais ir parodyti, ką galime.
Prie manęs prieina gale stalo sėdėjęs mandagus ponas. Lyg ir matytas.
– Ksaverai, savo akimis netikiu. Ar čia tu? Tik iš balso pažinau.
Tai susitikimas! Atmintyje iškyla tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų metų mūšis Latvijos laukuose. Mūsų Panevėžio atskirasis batalionas kaunasi su bolševikais. Zvimbia kulkos, o jis ramiai šluostosi skepetaite pensnė, mat rytas ūkanotas… Ir staiga – šimto kelių kryžkelėje – spaudžiame vienas kitam rankas.
Laikas grįžti į laivą. Prieplaukoje mus išlydi gausus būrys – kažin ar ilgam susibroliavusių? – lietuvių.
Buenos Airės
Laivui atitolus nuo kranto, užėjęs į kajutę randu jauną lietuvį, dėl draugystės nutarusį su mumis vykti net į Argentiną.
Tenka rimtai apsvarstyti šį klausimą. Ypač karštai jį gina Raclauskienė.
– Suprask. Juk mes – vienos idėjos žmonės. Turiu jam padėti.
Mane ši idėjinė bendrystė ne itin domina. Neramina galimi nemalonumai. Bet, išklausęs kaltinimų, kad nesu patriotas, pasiduodu. Tautvaišas atsigula ant grindų, o naujakurys – į jo lovą.
Pagaliau rugpjūčio dvidešimt pirmosios rytą – pirmadienį – priplaukiame Buenos Aires, šachmatine tvarka išplanuotą miestą. Užvožiu atvykėliui savo skrybėlę ir nepastebimai atvedu į denį. Įduodu sumuštinių, cigarečių ir sutariame, kad maloni mūsų pažintis baigta, o toliau teks suktis pačiam.
Pirmieji į laivą braunasi fotografai. Prieplaukoje jau įžiūriu išvaizdžią, – juodai vilkinčio, su katiliuku, – konsulo Broniaus Blaveščiūno figūrą. Mes pažįstami nuo Kauno laikų. Iš tolo sveikinamės.
Prasideda formalumai su pasais. Matau, kaip argentiniečių valdininkai klausinėja mūsų naująjį draugą. Atsisveikiname žvilgsniais. Muitinė. Lagaminai apžiūrimi tik dėl akių. Praėję pro sargybinių saugomus vartus, linksmai spaudžiame sutinkančių lietuvių rankas. Pasiuntinybės tarnautojas įteikia laišką nuo Helgos. Tai atsakymas į manąjį, siųstą oro paštu iš Pernambuko. Gera, kad taip greitai galima oru perduoti mintis ir jausmus.
Mus nuveža į Palace viešbutį. Ant fasado elektros lempučių apšviesta didžiulė žirgo galva. Krinta į akis perdėtas tarnautojų dabšnumas, juodi ūseliai, sulaižyti plaukai, veidrodinis batų blizgesys. Gauname kambarius. Apsigyvenu su latviu Friciu Apšenieku.
Restorane komandos sėdi atskirai. Ant stalelių kiekvienos šalies vėliavėlės. Pietūs trunka dvi valandas. Jei taip kasdien, prarasime daug laiko. Turime slaptą planą persikraustyti į pensioną.
Vestibiulyje mūsų laukia du lietuviai. Vienas jų – sporto klubo pirmininkas Šimkus. Jam konsulo pavesta mums padėti. Tuoj pat prašome rasti mums kambarius pensione.
Orientyras
Kitą dieną – rugpjūčio dvidešimt antrąją – mudu su Luckiu Argentinos šachmatų klube įteikiame dovaną – gintarinius šachmatus. Argentiniečių susižavėjimas beribis. Čiupinėja, dėlioja figūras, grožisi. Užsimename, kad mums ramiau būtų gyventi pensione. Sutariame su sporto klubo pirmininku Šimkumi, kad gausime viešbučiui skirtus pinigus ir įsitaisysime ten, kur mums patogiau.
Persikeliame į Vengrijos vokiečio pensioną La Valle 560 . Trys kambariai, langai į kiemą, pietūs ir vakarienė – viskas triskart pigiau negu viešbutyje. Pasijuntame kaip namie. Kam mums tas liokajiškas viešbučio blizgesys?
Visų širdžiai ypač mielas tampa Respublikos aikštės obeliskas, sukėlęs karštų diskusijų po to, kai marmurinis jo dangalas ėmė kristi. Jį pastatęs burmistras, nugvelbęs pusę milijono, išrūko į užsienį, ir paminklas, ilgėdamasis miesto tėvo, pravirko apdailos plytomis. Įsiplieskė tropinis ginčų karštis. Vieni reikalavo paminklą sunaikinti. Respublikos prezidentas jį gynė. Mes irgi visa širdimi buvome už tai, kad liktų, nes tarnavo kaip puikus orientyras.
Glaudžiai susimezgė mūsų gyvenimas su šia didžiule aikšte. Smagiai švytuodavome per ją žvalūs ir linksmi po pergalių. Dūlinome pusiaunakčiu, pavargę ir išsekę po pralaimėjimų, apnikti slogios vienatvės ar liūdesio.
Burtai
Rytoj olimpiados atidarymas. Iš vakaro su Luckiu einame į šachmatų klubą, įsikūrusį Avenida de Mayo . Klubas per du aukštus – penktąjį ir šeštąjį. Šimtas dvidešimt tarnautojų. Netylantys telefonų skambučiai. Ausys pripranta prie melodingo, visur skambančio mañana – rytoj.
Gauname ženkliukus. Pakraščiu apvestas užrašas baltame fone – Federacion Argentina de Ajedrez . Viduryje – šachmatų žirgo galva, juodame fone aukso raidėmis išrašyta – Torneo de la Naciones Buenos Aires 1939.
Čia pat susipažįstame su vertėju – Konstantinu Norkumi iš „Argentinos lietuvių balso“. Vykstame į viešbutį palikti pensiono adreso, kad persiųstų laiškus. Tenai nemenkas sujudimas. Esame kviečiami į radijo studiją. Mūsų vardu Vaitonis sveikina Argentiną ir – keliais žodžiais – visus tautiečius.
Dieną – komandų kapitonų susitikimas. Prašmatni Politeama teatro fojė. Bet ant stalų nėra peleninių. Nuorūkos metamos ant grindų. Traukiame burtus. Sudaromos keturios grupės. Mes patenkame į stiprią C grupę:
1. Argentina
2. Islandija
3. Danija
4. Lietuva
5. Ekvadoras
6. Airija
7. Olandija
Olimpiados atidarymas
Rugpjūčio dvidešimt trečiosios vakare2 Argentinos Respublikos prezidentas Roberto’as Ortizas iškilmingai atidaro olimpiadą. Milžiniškas Politeama teatras3 išpuoštas visų turnyre dalyvaujančių tautų vėliavomis.
Keturių aukštų ložės sausakimšos. Karinio orkestro ir plojimų lydimi, vietas užima prezidentas, ministrai, kardinolas, miesto valdžia. Buenos Airių meras Alexanderis Ruebas sako įžanginę kalbą. Jam ir visai Argentinai dėkoja Tarptautinės šachmatų federacijos pirmininkas ponas Augusto’as de Muro’as. Renginį palaimina kardinolas Santiago’as Copello’as. Akina prožektoriai. Filmuojama. Plojimų protrūkis, kai dvidešimt moterų prieina prie prezidento, ir jis kiekvieną pasveikina. Didžiausio nusistebėjimo ir viešo pasisekimo sulaukia tautiniu kostiumu pasipuošusi Elena Raclauskienė. Kitą dieną apie šį kostiumą rašo visi laikraščiai. Šachmatininkai tvirtina, kad tokio iškilmingo atidarymo dar nebuvo matę.
Mus užkalbina iš Kauno laikų pažįstamas pianistas Bangas. Kviečia vakare į kavinę. Norkus siūlo geriau eiti gerti alaus, bet aš nesutinku. Rytoj turnyras. Jokių svaigalų. Kava – kas kita.
Užsukame į El Gitano kavinę. Vengrų orkestras su pasaulinio garso smuikininku. Kelneriai vilki tautiniais drabužiais. Juntame visų dėmesį. Labiausiai širdį glosto gražuolių žvilgsniai. Bangas paaiškina, kad išdidžios argentinietės niekada viešoje vietoje nežiūri į vyrus, nes tai neoru, be to, pavojinga. Tačiau visi daug skaitė apie olimpiadą ir žiūri į mus ne kaip į vyrus, o kaip į šachmatininkus.
Tokią žinią priimame kaip smūgį žemiau juosmens.
Tautų mūšis
Likus penkioms minutėms iki didžiųjų įvykių pradžios4 vos prasibrauname į Politeama teatrą. Einame žaisti tiesiai iš gryno oro, įspūdžių nesujaudinti. Teatras sausakimšas. Staleliai nuo žiūrovų atskirti žalia virve. Tvyro laukimas.
Devinta valanda vakaro. Gongas. Teisėjai paleidžia kontrolinius laikrodžius. Galvų miškas palinksta virš lentų, aibė protų neria į mūšį. Šachmatų figūros atgyja.
Ekvadoras–Lietuva. Juodaplaukės, nedidukės, su juodais ūseliais figūros prieš mūsų šviesbruvius šachmatininkus. Pirmieji ėjimai.
Bet didžiausi publikos telkiniai ten, kur garsūs vardai: Kubai atstovaujantis Capablanca, Prancūzijai – Aliochinas, Palestinai – Czerniakas, Bulgarijai – Tsvetkovas, Estijai – Keresas, Švedijai – Stählbergas.
Žinia, daugiausia žvilgsnių prikaustęs Pietų Amerikos dievaitis – José Raúlis Capablanca. Juste junti, kad jį ir minią jungia viena kraujotaka. Jai reikia garbinamo stabo, jam – ekstaziškai žvelgiančių akių, kad galėtų misti kvaišulio ir nuolankumo syvais. Prieš kitą didenybę – Aliochiną – minia taip pat skiriasi kaip Raudonosios jūros vandenys, nes tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais kaip tik šiame mieste jis nubloškė nuo pasaulio sosto jų dievaitį. Visi godžiai laukia revanšo.
Keresas? Keresas? – klausinėja daugelis ir labai nustemba, išvydę laibą jaunatvišką figūrą. Smalsumą keičia meili šypsena. Daug kartų mačiau, kaip juodų akių smeigtukai smaigyte smaigo įžymųjį Estijos čempioną, apsišarvavusį nebyliu abejingumu. Raudona olando Lodewijko Prinso barzda irgi kelia triukšmingą džiaugsmą ir teikia jam pasitenkinimo.
Lankytojai mūru apjuosę stalelius, prie kurių žaidžia moterys. Degančiomis akimis, neapsakomai smalsiai žiūri išsidabinę argentiniečiai į šachmatininkes, kurių išraudę skruostai išduoda, kaip nelengva būti ryjamoms vyriškų žvilgsnių apsto. Ypač gyva prie vokietaitės Sonjės Graf. Valstybė atėmė jai pilietybę. Gabi šachmatininkė, pasaulio pirmenybėse kovojusi su Vera Menčik, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą vėliavą. Įsikandusi papirosą, trumpai apsikirpusi, rėksmingų spalvų bliuze, ji daug kam kelia nuostabą.
O kiek kovos įkarščio ir stulbinamų kombinacijų moterų lentose! Regis, jos pamiršo viską pasaulyje. Prarasta figūra, padėtis grėsminga. Blykšta šviesiaplaukė, o įsiaistrinusi, vien rega virtusi juodbruvė pietietė sviedžia atakon ir juoduosius žirgus, ir karalienę prieš kamputin įvytą baltąjį karalių, kurio žūtis neišvengiama. Tačiau puolimo įkarštyje juodasis žirgas įšoka į rikio liniją ir tampa savojo neapdairumo auka. Dabar jau bąla kubietės veidas. Išsigandusi traukia iš mūšio lauko ir kitą žirgą. Šviesiaplaukė atsikvepia. Jau ramesne ranka stumteli pagalbon bokštą. Bet priešės rikis veja nuo linijos baltųjų karalienę. Dairosi karalienė. Trauktis už pėstininkų nesinori. Priekyje – kraupiai baugi, bet viliojanti tuštuma. Įžūliai atsistoja prieš juodąjį karalių, pasislėpusį už pėstininkų. Vienas ją puola, bet ji nuteškia mažiuką. Vėl iššoka rikis. Apsižvalgo baltoji karalienė. Štai nepavojingas laukelis. Tylutėliai žengia į jį. To tik ir laukė juodasis žirgas. Šuolis, ir įbūgusi karalienė net pamiršta pridengti taip puikiai jai pasitarnavusį rikį. Juodasis žirgas kerštingai jį pribaigia. Veltui antrasis bokštas skuba užimti linijos. Juodasis rikis pralaužia pėstininkų grandinę, ir – o varge! – prie pat baltojo karaliaus šono išdygsta juodoji karalienė. Įsiplieskia baltosios pavydas, užverda kraujas – kaip drįsta pašalietė gretintis prie josios karaliaus. Viską pamiršusi, muša varžovę. Šoniniu smūgiu juodasis rikis atima jai gyvybę, bet… ir pats krenta nuo galingojo bokšto. Tada žirgas mikliu šuoliu muša bokštą, pats atsidurdamas saugioje vietoje. Atsiveria tuštumos. Įtampa dingsta. Karaliai išžygiuoja vienas prieš kitą, burdami išsklaidytą kariuomenę. Kovos įkarštis atslūgsta, priešininkės jau nebepamiršta nuspausti laikrodžio.
Publika dūzgia kaip bitės prieš išskrendant spiečiui.
Vaikščioju nuo vieno mūsiškių staliuko prie kito. Staiga regiu triumfuojančią Luckio šypseną. Priešininkas pasidavė.
– Aš pirmas pasiekiau pergalę! – neįstengia tramdyti džiugesio Luckis.
Ir kitų padėtis gera. Netrukus nuo lentos su pergale pakyla Mikėnas.
Antrame aukšte ant sienos kaba lentos, rodančios figūrų išsidėstymą. Aliochino ir Capablancos padėtis prastoka. Abu kovoja dėl lygiųjų.
Tautvaišas ir Vaitonis taip pat pasiekia pergales. 4:0! Geriau nė svajoti negalėjome! Tik nusiminęs Raclauskienės veidas sako – 0! Guodžiu ją.
Gongas. Pirma valanda nakties. Užrašomos nebaigtos partijos. Pamažu, gerdamiesi į sienas, grindis, lubas, tilsta mūšio aistros kupini garsai: kirsk pėstininku… aktyvink bokštą septintoje gulstinėje… atlik trumpąją rokiruotę… spausk karalių sparne… keiskimės valdovėmis… karaliui patas… nukirto žirgą… žūva rikis… šachas… matas… karalius mirė …
Su sąlyga
Miegame ilgai. Ateina vietiniai lietuviai užprašyti sekmadienį pas juos į svečius. Vis dar nesiorientuojame vietinių organizacijų sanklodoje, ir keista girdėti, kai kviečia praleisti vakarą pas juos su sąlyga, jei neisime pas anuos.
– Kad žmogus vaikščiotų tiesiai, jam reikia ir kairės, ir dešinės kojos. Jokių išankstinių sąlygų nepriimame. Juk ne karo būvis. Kas kvies, pas tuos ir eisime. Mes, šachmatininkai, bendraujame su visais lietuviais.
– Norėjome ypatingai jus pagerbti.
– Puiku, tik be sąlygų.
– Tada privalome pasitarti su valdyba.
– Tarkitės. Ir ateikit vakare pažiūrėti, kaip žaidžiame.
Pervertę laikraščius, einame pasivaikščioti po miestą. Visur jaučiame savo ženkliukų poveikį. Net senjoritosprašo autografų. Gerai, bet tik mainais į jų parašą ant atviruko: A los eximios jugadores de ajedrez, campeones en su lid recuerdo de la Argentina5 – Aurelija, Margarita Augusta, Chuana Marija, Jolunda …
Antrą vakarą komanda vėl tvirtai renka taškus. Lietuva–Airija 4:0. Nusiminusi tik Raclauskienė. Aliochinas ir Capablanca su savo priešininkais pasiekia tik lygiąsias. Nelengva čempionams.
Baigiame žaisti pirmą valandą nakties. Iki antros užsirašinėjame ėjimus. Mikėnas skundžiasi, kad pjauna alkis.
El Gitano
Iš ryto griaustinis taip pagrumena, kad ilgai traška išklibinti dangaus pamatai.
Užsukame su Vaitoniu į mūsų pamėgtąją El Gitano kavinę. Nuo vengriškų smuikų skruzdės per nugarą bėginėja. Prie gretimo stalelio sėdi prašmatni tamsiaplaukė savin nuskendusiu žvilgsniu. Iš tų, kuriomis gėrimasi. Smuikininkas ilgai groja jai. Melodija net užlūžta. Mudu su Vaitoniu negailime pagyrimų. Matome, kaip gražuolė stengiasi išgirsti mūsų šneką. Į sceną eina pianistas Bangas. Prašome ko nors lietuviško. Išgirdus šį žodį, nepažįstamosios veidas nušvinta keista šypsena. Grįžusiam Bangui pasakojame apie kaimynės elgesį. Jis labai mandagiai kreipiasi į ją:
– Gal teko būti Lietuvoje?
Jinai rusiškai atsako, jog taip. Esanti iš Lietuvos, tik kalbėti nebemokanti. Susipažįstame. Persėdame prie jos stalelio.
Ji – grafo Kosakovskio duktė. Gyvenusi prie Ukmergės, Vaitkuškio dvare.
– Ir aš nuo Ukmergės, – ištariu nepatikliai, o viduje visas virpu.
– Sakykite, – staiga su įstanga, lyg bandydama prisiminti kažką seniai pamiršta, klausia ji, – ar ten, kitame dvare, miške, tebestovi koplyčia – paminklas mano dėdei. Jis dėl meilės žuvo. Kaipgi tas dvaras vadinosi? Ni… Li… nepamenu.
– Lyduokiai.
– Taip, taip, Lyduokiai. Pamilo guvernantę. Tuoktis jiems neleido. Abu rado negyvus miške. – Akis tai niaukia liūdesio šydas, tai vėl jos tyros ir skaisčios.
– Prie to paminklo žiemą medžiodamas ilsiuosi. Mano namai vos už kelių kilometrų. Savo žirgu dažnai apjodinėju apylinkę. Visos istorijos man žinomos. Bet miško ten nebėra. Paminklas stovi laukuose.
– Maldauju, papasakokite daugiau. Noriu prisiminti… kaip sninga. – Gimtinės ilgesys palietė ją atminties burtų lazdele.
Pratrūkstu karštai, užsimiršęs:
– Pilkas dangus nusileidžia. Tyliai, be garso nusklendžia snaigė. Palietusi žemę, ji dingsta. Ore baltų dėmelių vis daugiau. Tankėjančiame sraute dangus ištirpsta. Žemė iš lėto bąla, banguoja ir apmiršta iki pavasario. Vėjas pakelia purų debesį, o jis subyra į žvaigždžių dulkes. Eini be kelio, be takelio per laukus, vis giliau grimzdamas į sniegą, nakties juodumą pašviesinantį…
– Gana. Aš svaigstu…
Nutylu. Šnekasi tik mūsų akys.
Kalbėčiau vien geidžiamąja nuosaka – karštai, užsimiršęs, deja, reikia grįžti pas tebežaidžiančius draugus. Kviečiame ją eiti kartu. Mielai sutinka.
Mikėnas, kaip mandagus kavalierius, padovanoja pergalę. Ir kiti tvirtina, kad ji atnešusi sėkmę. Partijoms pasibaigus, visi kartu einame namo. Ji gyvena prie obelisko. Atsisveikiname. Mano kūnas nužirglioja viena kryptimi, o vaizduotė – kita. Kodėl radau ją čia, kaip tik šioje pasaulio vietoje? Moterį, šypsena galinčią uždegti pragarą. Vaikystę ji praleido Lietuvoje. Tada baleto studija Peterburge. Karas. Revoliucija. Badas. Šokis scenoje, kai sušąla net šypsena. Bėgimas į pietus. Konstantinopolis. Viliojantys honorarai Pietų Amerikoje. Buenos Airės. Laimė šypsosi. Vėl scena. Ir katastrofa. Lūžusi koja. Alinantis laukimas. Nykuma. Nuobodis. Vienatvė.
Vėliau ne kartą susitinkame. Jos nuotaika permaininga it brizas: dieną drėgnas – nuo jūros, naktį karštas – nuo kranto. Ji beprotiškai mane traukia, bet giliausioje gelmėje tūno nuojauta – mūsų keliai išsiskirs.
Kartą užeinu netikėtai, apimtas noro pasakyti, kad sniegas temsta prieš jos veido baltumą. Bet… Pajuntu oro sūkurį prie skubiai užveriamų miegamojo durų, žmogaus kvapą ir garsią tylą. Brenda basa kilimu. Prieblandos šešėliai palinksta virš jos, slėgdami augančiu svoriu. Veidrodyje išvystu dar neatsigavusį nuo vyriškos glamonės veidą. Šiurpu per kūną pereina jausmų banga.
Šoku pro duris. Išpuolu į gatvę. Už nugaros tebegirdžiu meldžiantį, sklidiną nevilties balsą: Nepalik manęs . Bėgu neatsiliepdamas, išdžiūvusia burna, o įkandin skrieja akla neišsipildžiusi svajonė.
Lietuva–Argentina
Mus aplanko grupė jaunimo iš sporto klubo. Skubiai užsakome torto, kavos. Kambaryje linksma ir triukšminga. Lietuviškai jau nebemokanti mergina dainuoja ilgesingą ispanišką dainą. Vėliau, kiekvieną laisvą valandėlę, ją kažkodėl atkakliai stengiasi išmokti Mikėnas.
Paskui visa kompanija palydi mus. Mačas rimtas: Lietuva–Argentina. Glaudžiu mūru argentiniečiai apsupa staliukus. Ateina ir mūsų pasiuntinys Aukštuolis. Norkus įtaiso jį ložėje. Man tenka vaikščioti ir aiškinti padėtį. Turiu nešti liūdną žinią: Luckis pasidavė.
Virš lentos Grau–Mikėnas oras vibruoja. Visi meldžiamės už Mikį. Argentinos čempionas šluostosi prakaito išpiltą veidą. Staiga pastebiu gretimoje ložėje sėdinčias tris jo seseris. Vienos akyse ašaros. Mikėnas užsirašo ėjimą. Grau tik mosteli ranka ir sustabdo laikrodį. Pasiduoda. Minia aikteli ir, garsiai aptarinėdama, pamažu ima skirstytis.
Luckio aimanoms ir rypavimams nėra pabaigos. Norkus šaltai jį ramina:
– Nieko. Svarbiausia – pergalė prie pirmos lentos. Visų mušti negalima. Suges šalių santykiai.
Vaitonis išplėšia lygiąsias. Tautvaišas pasiduoda. Rezultatas: 1,5:2,5 Argentinos naudai. Taip, kaip ir su Olandija.
– Tai gerai, – aiškina Norkus, kai lietuvių pakviesti sėdime restorane ir ragaujame naują patiekalą – picą. – Negalima triuškinti argentiniečių. Dings susidomėjimas olimpiada. Nustos žmonės ėję, ir ištiks bankrotas. Į viską reikia žvelgti iš komercinio taško.
– Aš irgi komersantas, bet kodėl pirma nėjau žirgu, – virkauja Luckis.
Pampos
Automobilis zvimbia idealiai lygia autostrada. Pildosi jaunystės svajonė, kai mintyse keliaudavau geografijos žemėlapių ir nuotykių romanų puslapiais: indėnai, buivolai, raitelis, beribės pampos ir šaltas pietų vėjas – pamperas.
Bet pro automobilio langą viskas kitaip. Vielų aptvarai, beragių karvių bandos. Kraštovaizdį gyvina tik balti nameliai, į tuopas panašūs medžiai ir vėjo malūnų pompos. Karštymečiu vėjo malūnas sukasi ir pumpuoja vandenį į tam skirtus lovius. Karvių niekas nemelžia. Veršeliai žinda, kol patys tampa karvėmis arba buliais. Svarbu tik mėsa. Bandos genamos į skerdyklas, mėsa kraunama į laivus ir siunčiama į Europą.
Kuo toliau, tuo didesni aptvarai. Krašto gilumoje jų visai nėra. Gano raiti piemenys, Pietų Amerikoje vadinami ne kaubojais, o gaučais. Nuosavos žemės sklypai siekia du tris milijonus hektarų. Žemės reformos projektas, nustatantis dvidešimties tūkstančių hektarų ribą, buvo išjuoktas. Sukilo turčiai: gal juos ketinama paleisti elgetomis? Išsišokėlį senatorių paprasčiausiai nupyškino.
Lietingu pavasario laiku pampose suželia virš metro išstimpančios margaspalvės įvairiažolės – ašuotės, miglės, kiškio ašarėlės, – tik čia kitais vardais vadinamos. Karvės tunka, jų mėsa – argentiniečių maisto pagrindas. Dabar žolė nugraužta, sutrypta, kyšo vien dygūs kupstai. Vienodas vaizdas vargina. Užvedu kalbą apie gyvenimo sąlygas.
– Pinigo valdžia itin juntama. Net rinkimai vyksta pasitelkiant pinigus. Sumokama didelė suma rinkimus rengiančiai kontorai, o jos rūpestis – prisamdyti balsuotojų. Norintys balsuoti priešingai sumušami ir išmetami į gatvę. Per kiekvienus rinkimus liejasi kraujas, nes į valdžią beveik visada braunasi žmoniškumo stokojantys žmonės. Kas daugiau sumoka, to daugiau šalininkų atsiduria senate. Patekę į vyriausybę, jie pasiima koncesijas, pasitvirtina palankias sutartis ir taip atgauna rinkimams išleistus pinigus.
– Na, o laisvė?
– Laisvė yra. Žmogaus asmeninis gyvenimas neliečiamas. Pasas nebūtinas. Gyvenk kaip nori. Kalbėk ir rašyk, kas į galvą šauna. Tik Argentinos vėliavos įžeisti nevalia. Dabartinis prezidentas, teisininkas, pradėjo kai kurias reformas, nors į valdžią atėjo per kraują.
Argentina – milžiniškų galimybių ir begalinių kraštutinumų kraštas. Nėra tautos. Vien mišinys, kuriame kitus lenkia ispaniškas pradas. Vis dėlto gyvenimo tempą atnešė vokiečiai, anglai ir amerikiečiai. Nėra negriško arba pietų europietiško tingulio. Troškimas praturtėti – didžiausias pažangos variklis.
Taip, skriejant pro šalį gana proziškam pampų kraštovaizdžiui, sužinojome apie taip pat gana prozišką Argentinos gyventojų laisvę. Ėmė brautis mintis, kad Europoje daugiau mąslios dvasios, o Amerikoje – veržlios materijos. Tik kad toji dvasia kariauti rengiasi…
Sidabro ir vargo keliai
Daug metų, ieškodami darbo ir laimės, lietuviai plaukė per vandenyną. Vieniši ir nesaugūs klaidžiojo nepažįstamų vietų vargakeliais. Būdami atviri, susipažinome su labai skirtingo likimo ir padėties žmonėmis. Matėme nemažai įsigyvenusių šeimų, svečiavomės jose. Skausmingos pastangos ir alinantis darbas suteikė joms tai, ką dabar turi.
Kartą Elena Raclauskienė atsivedė į pensioną iš krašto gilumos atvykusį brolį. Jis ilgai gyveno atsiskyrėliškai, baidėsi miesto, buvo mažakalbis. Mėgo išlenkti burnelę. Tada liežuvis atsirišdavo, ir taip pamažu sužinojome šio teisybės ieškotojo klajonių istoriją. Nuo vaikystės buvo išmaišęs Rusiją. Vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Visiškai negalėjo pakęsti valdžios, prievartos, smurto. Šaukimo į kariuomenę išvengė. Pasislėpė, nes žmonių žudymo nepripažino. Po revoliucijos grįžo namo vilkėdamas maišu, virve susijuosęs, bet su žmona. Šiai pavyko gauti darbą, o jis išvažiavo į Braziliją. Iš ten – pėsčias į Urugvajų, vėliau į Argentiną. Miestuose gyventi negalėjo – visur savivalė. Išėjo į pampas. Ten naktys erdvios. Guli sau vienas ant žemės. Žvaigždžių spiečiai dūzgia it bitės. Platumos, laisvė. Ir nėra už tave viršesnio.
Šalies gilumoje, per miškus, žmonės pėdina palei geležinkelio bėgius. Tūkstančiai į vieną pusę, tūkstančiai – po vieną arba grupėmis – į kitą. Visi girdėję, kad kažkur galima gauti darbo. Ten ir traukia. Naujokai iš pradžių lazdomis daužo kiekvieną pastebėtą šliužą, roplį, gyvatę. Paskui liaujasi. Visų neištraiškysi. Daugelis miršta nuo įkandimų. Skruzdės, žvėrys, saulė greit viską sutvarko. Lieka tik kaulai, kaukolės.
Priėjus fazendą, pirmiausia turi suploti delnais – pranešti apie save – ir gauti leidimą. Kitaip – kulka be įspėjimo. Toks pampos įstatymas. Padirbėjus ir gavus atlyginimą reikia sugebėti dingti, nes pats šeimininkas arba prižiūrėtojas gali raitas pavyti, nušauti, pinigus pasiimti, ir niekam tai nerūpės. Gyveni paties išsikastoje duobėje, žolėmis užsidengęs stogą. Miegi lipniame purvo patale. Naktį kanda moskitai, per liūtis gali prigerti.
Kartą Pragaru pramintoje vietoje dėl kaitros Raclauskienės brolis savaitę negalėjęs užmigti. Teko virve prisirišus pasinert iki kaklo į upę. Kitą kartą, įkandus nuodingam vorui, mėnesį gulėjęs sutinusia ranka. Dar buvo nuotykis, kai, verdant arbatą, prisliūkino keistas žmogėnas, užvirto ir ėmė kandžioti. Kai vargais negalais išsilaisvinęs nuskubėjo tolyn, sutiktieji ėmė klausinėti, ar nematęs bepročio, užmušusio žmoną, pasmaugusio darbininką ir pabėgusio. Vengdamas nemalonumų, nieko nesakęs, nors labai įtartinai atrodęs kraujas ant kaklo ir rankų. Vos spėjęs užsikaisti miško gilumoje arbatą, kai vėl pamatęs tą beprotį, tik laiku spėjęs nustverti pagalį.
Vėl keliai keleliai. Iš laikraščių sužinojęs apie olimpiadą. Du tūkstančius kilometrų važiavęs ant prekinių traukinių platformų, kaip daugelis. Tuos, kurie nespėdavę prieš miestą iššokti, areštuodavę. Paso jis neturįs. Ką toliau ketinąs veikti? Norėtų grįžti į Lietuvą, bet stinga pinigų bilietui. Ką uždirba, prageria, ir jaučiasi dar nelaimingesnis. Vis dažniau apninka ilgesys. Keliaujant tenka sutikti amžingų klajūnų, ir jie atrodo kaip bepročiai. Nekalbūs, šalinasi žmonių, paklausti, kur eina, nežino, ką atsakyti. Ten – mosteli ranka.
Vis dėlto skurdas, kuriame gyveno, nepalietė sielos. Ji šiaušėsi prieš bet kokią dviveidystę, paklusimą neteisybei.
Prieš mums išvažiuojant buvo labai susirūpinęs, nerimavo, liūdėjo. Bet kartą atėjo patenkintas. Gavo darbo uosto dangoraižio viršutinėje aikštelėje.
– Kai vyksit namo, išlydėt negalėsiu. Bet nuo savo aikštelės ilgai viską matysiu. Jūsų laivas plauks tiesiai per mano širdį. Paskui grįšiu į pampą žvaigždžių skaičiuoti, nakties garsų klausytis… Ten liūdesį išvaiko vėjas, o bėdas nusineša kelias, – ištarė, stropiai bandydamas paslėpti sūrų bastūniško gyvenimo graudulį.
Kairė ir dešinė
Politeama salėje didžiulis pagyvėjimas. Sprendžiamas į finalą pateksiančių komandų likimas. Pirmosios penkiolika žais dėl Hamilton-Russell taurės. Likusios kovos dėl Copa Argentina . Lietuva susiremia su sena priešininke – Islandija. Šiai visada sekdavosi turnyruose nugalėti mus dideliu skirtumu. Šį kartą laimė šypsosi mums. 2,5:1,5.
Komandos nuotaika gera. Atsigavome po pralošimų Argentinai ir Olandijai. Mačą Lietuva–Danija komanda baigė puikiai: 3:1 ir užsitikrino C grupėje antrą vietą.
Tą vakarą buvo atėję daug lietuvių. Partijoms pasibaigus, esame kviečiami į vakarėlį. Trimis mašinomis važiuojame gana toli, pas pačius kairiuosius – komunistus. Bus įdomu. Įėjus į salę šokiai nutrūksta. Mus sodina prie didelio baro stalo, vaišina sumuštiniais, alumi. Susipažįstame. Greta manęs laikraščio „Momentas“6 redaktorius. Pradedu be užuolankų.
– Peržiūrėjau kelis paskutinius jūsų laikraščio numerius. Keista, kad ne tik smarkiai puolate valdžios atstovus, bet ir tautiškumą.
– Mes, komunistai, tautybių nepripažįstame.
– Tai grynai teorinis komunizmas, o praktinis, kurį stebime Sovietų Sąjungoje, kitoks. Kuriamos nacionalinės respublikos. Ir kalba, ir tautos papročiai gerbiami. Kaip tautininkas puikiai suprantu ir gerbiu kiekvieno žmogaus meilę tėvynei.
– Pasenęs reikalas. Prieš tautybes reikia kovoti.
– Tai kodėl negyvenate pagal savo skelbiamą tautų susiliejimo idėją – nevedate vietinių argentiniečių, mulačių, indėnių. Jūsų vaikams neberūpės lietuvių kalba, nebedomins Lietuva. Gal prisiminsite ją tik pasaulinės revoliucijos metu.
– Mes negalime liautis kovoję. Tik kovoje mūsų jėga ir tikėjimas.
– Bet ir mūsų maža tauta turi kovoti, kad neprarastų jūsų. Jai brangus kiekvienas asmuo. Tauta ištveria bet kokią valstybinę santvarką, tačiau valstybingumo praradimas jai pragaištingas. Reikia ieškoti valdymo formų, padedančių reikštis ir tautinėms, ir žmogiškoms vertybėms. Pažvelkit į mus, šachmatininkus. Na ir kas, kad mūsų požiūriai į valdymo būdą nesutampa. Mus vienija kalba, papročiai, kultūra. Ir mes draugai. Ar ne tiesa? Juk ir mus kvietėte kaip žmones iš Lietuvos. Tad išgerkime už dar nežuvusią lietuvių tautą.
Redaktorius kiek sumišęs. Pradeda regzti kažką apie klasinius priešus. Patariu jaunajam pašnekovui ramiai apie viską pamąstyti. Juk tauta – motina, kurią gerbi ir myli. O valstybė – namai, į kuriuos sugrįžti. Kartais kaip sūnus atskalūnas.
Tuo metu aplink sėdintys kelia bokalus. Dar didesnis suartėjimas įvyksta suskambus tango melodijai. Šachmatininkai šokdina paneles, nė nepradėję aiškintis klasinių nesutarimų. Ir dar sunkesnio klausimo – kaip komunizmas rado bendrą kalbą su vokiečių nacionalsocializmu.
Guerra
Prieš užmiegant tvyro nežinia iš kur atsliūkinusi nervinga įtampa. Atsigulęs mąstau apie tiltą per Vyslą ir vokiečių lakūną. Per sapną išgirstu sirenos kauksmą – gūdų, nesibaigiantį.
Visi nubundame, išbėgame į koridorių. Kaimynas argentinietis sako:
– Guerra, señor.
Išlenda ir Vengrijos vokietis margu chalatu.
– Krieg im Europa.
Vis dėlto prasidėjo7. Baisus karo riksmas nuskamba kaip tyla! Kas dedasi geriausiame iš galimų pasaulių? Ilgai žvelgiame į nakties tamsą, kol – tikriausiai nuo šalčio – imame drebėti. Grįžtame į kambarį.
– Ir mes kasdien simuliavome karą, – murma Luckis. – Nežinia, kas šioje kovoje bus pasaulio čempionas.
Deja, per karą žmonės taip pat miega. Užmigome ir mes šitoje žemės pusėje.
Iš ryto visuose laikraščiuose tik: Guerra, guerra, guerra . Vokiečių kariuomenė įžengė į Lenkiją. Lenkų miestus bombarduoja vokiečių aviacija.
Gatvėse judriau negu paprastai. Prie laikraščių redakcijų stovi policija. Raclauskienė, pirmą kartą pajutusi neapykantą šachmatams, verkia. Per miegą susapnavo, kad lentoje neliko baltųjų figūrų – visos virto juodosiomis…
– Sapnas sapnù nueis, – raminu ją.
Pralaimėjimai
Varžybų salė primena sensacijų redakciją. Visų rankose – laikraščiai, ant stalelių – spaudos šūsnys. Iš lūpų į lūpas perduodamos sunkiai tikėtinos istorijos. Ložėse nebėra gražuolių senjoritų .
Gongas. Žaidimas prasideda – finalinės kovos. Pietų Amerikos komandos ramios. Antrąsyk Lietuva–Argentina. Vienas Mikėnas, lošdamas juodaisiais prieš Grau, pažiūrėti atrodo ramus. Raclauskienė tik stumdo figūras drebančia ranka. Visi kiti irgi labai dirglūs. Man netikėtai atneša telegramą iš Lietuvos: Tuoj pat grįžk – Helga.
Daug kartų perskaitau. Įsidedu į kišenę. Vaikštau po salę, stebiu žaidimą. Luckiui partneris siūlo lygiąsias. Padėtis neaiški.
– Sutik, – patariu.
– Ne, geriau laikysiuos.
Vaitonis tuoj turi laimėti. Ir Mikėnas. Tik Tautvaišo padėtis blogesnė.
– Mes juos sutriuškinsim, – drąsinasi Luckis.
– Gerai būtų ir lygiosios.
Vaitonio padėtis puiki. Jau keli pėstininkai viršaus. Piazzinis išblyškęs, tuoj tuoj pasiduos. Ir staiga! Kažkas nepaaiškinama, tragiška. Vaitonis vietoj mato pasirenka keistą ėjimą. Dar partiją galima išgelbėti – rinktis lygiąsias. Bet vėl klaida, ir sutriuškinimas. Baisiai išblyškęs sėdi, neįstengia pakilti.
– Dabar aš negaliu sutikti su lygiosiomis, – sako Luckis.
Mikėnas virtuoziškai nugali.
– Gerai, tašką jau turim, – sveikinu jį.
Kitos partijos atidedamos. Grįžtame namo. Naktis šalta. Vaitonis nori žudytis.
Prieš miegą analizuojame Luckio partiją. Argentiniečių komandą visą mėnesį prieš olimpiadą treniravo Aliochinas. Jis padės išsiaiškinti nebaigtą partiją ir nurodys argentiniečiui kelią į sėkmę.
Kitą dieną, prasikankinęs tris valandas, Luckis grįžta niūrus. Pralaimėjo. 3:1 Argentinos naudai.
Ypač tragiškai vakarykštę nesėkmę išgyvena Vaitonis. Kalba nesustodamas.
Raclauskienė jį ramina:
– Aš beveik visas partijas pralaimėjau ir jau nebesijaudinu.
Norėdamas atsikratyti įkyrių minčių, išsivedu Vaitonį pasivaikščioti. Užsukame į mūsų pamėgtąją El Gitano.Pasakoju visokias istorijas. Bet jo žvilgsnis abejingas.
Gatvėje šūkauja laikraščių pardavėjai. Visi didieji Lenkijos miestai dega. Kaž kas virsta pelenais ir mano širdyje. Lenkų kavalerija kardais atakuoja vokiečių tankus. Dieve, atleidžiu lenkui, ties Giedraičiais kulka išdūrusiam skylę mano, aštuoniolikmečio, kareiviškoje kepurėje8. Juk kulkos dabar eina per jų širdis.
Kitą dieną mūsų komanda susiremia su dėmesio centre atsidūrusiais vokiečiais. Daug argentiniečių suplūdo pažiūrėti alemanų.
Žaidimą stebi nemažai lietuvių. Norkus pasakoja, kad vietiniai darbininkai daug pinigų statė už Mikėną. Šiam nugalėjus argentinietį Grau, lietuviai šventė pergalę – ir moralinę, ir materialinę. Kitų žaidėjų pralaimėjimas juos mažai jaudino. Svarbu, kad Argentinos čempionas dukart nugalėtas.
Ilgai kalbuosi su penktuoju, šiandien nežaidžiančiu vokiečių komandos nariu. Jis mane tikina, kad Vokietija gerbs mūsų neutralitetą.
Mikėnas ir Vaitonis baigia lygiosiomis. Luckis irgi gali taip baigti, bet įsileidžia į pavojingas kombinacijas ir įspūdingai pralaimi. Jau kišenėje turėjęs lygiąsias, Tautvaišas taip pat pasiduoda. 3:1 Vokietijos naudai.
Ypač skaudus pralaimėjimas mūsų laukė kitą dieną. Lietuva–Latvija. Mikėnas su Petrovu ir Vaitonis su Apšenieku – lygiosios. Luckis beveik iš karto pralaimi Feiginui. Tautvaišo padėtis gera, bet užsižiopso ir gauna kindermatą. 3:1 Latvijos naudai.
Apgula juodos mintys. Vėl kaukia sirenos. Anglija ir Prancūzija paskelbia karą Vokietijai9. Anglų bombonešiai mėto milijonus lapelių virš Vienos, Prahos, Miuncheno, Berlyno. Karo veiksmų žemėlapiai rodo, kaip vokiečių kariuomenė pleištu skrodžia Lenkijos teritoriją, ima Krokuvą, kitus miestus. Lenkai plūsta krauju, gindami Dievo Motinos šventovę – Čenstakavą. Atmintyje išplaukia šachmatininkų globėjos šv. Teresės Avilietės viltingi žodžiai: Savo maldomis mes pastatome Šėtonui mato tinklą.
Tik Norkus keistai abejingas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tautos kariauja. Laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ rytoj rengia pobūvį Lietuvos komandos garbei. Ketiname atsisakyti.
– Jokių kalbų. Jau turėjome pasirengimo išlaidų. Iš tolimų apylinkių suvažiuos žmonės. Atsisakydami įžeistumėt visus lietuvius. Gal liksite čia gyventi. Tada nieks jūsų nenorės nė pažinti.
Teiginiai svarūs.
Laisvė
Sekmadienis – rugsėjo trečioji – laisva diena. Salė didelė. Sutinkame daug naujų pažįstamų. Pirmiausia – koncertas. Skambina mūsų pažįstamas Bangas. Šoka ir dainuoja kylanti žvaigždė Paulauskaitė. Smuikuoja Ceitelis – taip pat buvęs Kauno gyventojas.
Ateina mūsų eilė kilti į sceną. Laikraščio redaktorius Ožinskas šiltai visus pristato, bet kai pamini Mikį, nuo plojimų susiūbuoja salės sienos.
Tariu žodį:
– Daug gražių dalykų yra pasaulyje, bet, jaučiu, šiuo metu visomis mintimis, visais jausmais bandome įveikti erdvę, pamatyti gimtojo namo stogą, prie kurio žalia liepa be vėjo siūbuoja… Karo gaisras supa mūsų valstybę. Bet pro šūvius ir bombų sprogimus girdime, kaip tyliai teka mūsų upės, giriose sakalai ulba, lazdyno krūme strazdas rykauja, ąžuole raiba gegužė kukuoja, o gal motulė šaukia… Ne nusiminimas, o džiaugsmas turi gyventi širdyse, nes turime Tėvynę, turime Valstybę… vėl išnirusią iš istorijos tamsy bių, ištarusią pasauliui – Aš Esu…
Prie nukrautų stalų prasideda linksmoji dalis.
– Gerai kalbėjote, – iškošia sarkastiškasis Norkus, – tik pradžia nevykusi.
– Kodėl?
– Todėl, kad… jūsų ekscelencija … įgaliotasis ministre … Ne jie šio pobūvio šeimininkai.
– Ten, kur bus Respublikos ministras, man jis visada bus pirmas.
– Pas mus įprasta kitaip.
– Bet taip neturi būti. Negerbdami valstybingumo, negerbiame savo tautos.
– Mes nevertiname tokio valstybingumo, kur nėra laisvės.
– Bet vertinate nepriklausomą Lietuvą?
– Lietuvą, bet ne režimą.
– Ministras čia atstovauja Lietuvai, ne režimui.
– Jis mums ne autoritetas.
– Jūsų valia spręsti, ko jis vertas kaip žmogus, bet kaip kunigas – ne Bažnyčia, taip valdininkas – ne Valstybė. Jie savo elgesiu – nelygu asmuo – gali teikti joms garbę arba užtraukti nešlovę. Tačiau jie tik dulkės. Suvienyti gali galutinis, o ne vienadienis siekimų tikslas. Įžeidinėdami vienas kitą, nebūsite verti pakelti akių į Lietuvos trispalvę, kai ją neš pro šalį.
– Mūsų idealas – laisvė.
– Laisvė – aukščiausias idealas. Bet ji neįsikūnija tuščioje erdvėje ir neatsiejama nuo pareigos. Laisvė be ribų – vėjas laukuose. O kas yra valstybė? Sutramdytas vėjas.
Pastebėjau, kad daugelis išeivių – dažniausiai stiprios asmenybės, kurios nepakluso, nesutiko, nenusilenkė ir rado laimę kitoje žemės pusėje, – kalbėdami apie Lietuvą, kaip medumi tepa, bet laido neapykantos kupinas replikas valstybinei santvarkai. Liguista aistra neapibrėžtam laisvės miražui užvaldžiusi ir laikraščius.
Su daugeliu faktų sutikau ir neabejojau, kad dažniausiai jie teisingi. Juk Valstybei tik dvidešimt metų. Apie mokyklų augimą, kooperaciją, žemės ūkio kilimą vietiniai nė trupučio nenutuokė. Be to, čia, svečioje šalyje, patys nieko bendra nesukūrė. Nėra lietuvių namų, vieningos valdybos – vien neigimas, o šis savo esme bergždžias. Dešimtys besiriejančių organizacijų su savo vadukais – apgailėtinas reginys. Ryškiausi kovotojai prieš valstybinę savanaudystę dažniausiai patys – nepralenkiami savanaudžiai.
Šachmatininkų buvimas ir vienodas elgesys su visais, nuolatos išklausant priekaištų kam pas anuos ėjome , įžiebė vilties kibirkštėlę. Kad ir toli nuo gimtojo krašto, visada rasi brolių ir seserų.
Laivas išplaukia
Lietus pila be pertrūkio. Laikraščių antraštės šaukia apie pavojų Europoje. Rytoj – rugsėjo ketvirtąją – išplaukia mūsų Piriapolis .
Gavau nuo Lietuvos šachmatų federacijos pirmininko ir Seimo sekretoriaus oficialų laišką, pranešantį, kad esu patvirtintas Seimo kandidatu ir, plaukdamas šiuo laivu, tik truputį pavėlavęs spėsiu į sesijos atidarymą. Išvykęs po mėnesio, galbūt prarasčiau mandatą.
Svarstau, kaip pasielgti. Komanda vienbalsiai pataria važiuoti.
Bet juk prasidėjo karas. Jei aš vienas kaip nors parvažiuosiu, kas bus su jais.
Nueinu pasitarti su pasiuntiniu. Jis irgi manąs, kad turiu vykti į Lietuvą. Tada klausiu tiesiai, ar įsipareigoja pasirūpinti komanda, jei karas sutrukdys grįžti. Ne – kategoriškai ne . Neturįs lėšų, o mes – jokių instrukcijų, kur būtų nurodyta, ką privaląs daryti.
– Bet juk tai mūsų valstybės komanda.
– Neturiu instrukcijų.
Nėra bjauresnės būsenos už dvejonių paralyžių.
Kaip nepriklausomybės kovų savanoris su dviem broliais, taip pat savanoriais, gavau žemės – iš grafo Mykolo Stanislovo Kosakovskio rekvizuotą Skačiūnų dvarą. Vyriausiasis brolis pasirinko kario profesionalo kelią. Jis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Antrasis brolis, sužeistas kare, tapo invalidu ir mirė. Likau ūkyje. Dirbau apylinkės, paskui valsčiaus taryboje. Visur tvirtinau: Lietuva – žemės ūkio šalis. Tik pagerinus gyvenimą kaime, sustiprės valstybė. Tam reikia turėti planą ir jausti atsakomybę. Aštriai pasisakydavau prieš administratorių ir valdininkų bukumą. Tapęs Seimo nariu galėčiau daugiau šioje srityje nuveikti.
Bet ! Dabar aš Argentinoje, su šachmatininkais. Man patikėti penki jauni žmonės – komanda. Tikrovės pasaulyje jie kiek vaikiški. Galvoje vien šachmatai. O kaipgi kitaip: žaidžiant šachmatais, privalu galvoti tik apie šachmatus. Jais rūpintis įpareigojo valstybė. Negaliu atmesti pareigos, prisidengęs tariamu jos menkumu. Visus kaip sirenų giesmės vilioja menamai dides nės užduotys, aukštesni postai.
Viskas aišku – lieku. Nesvarbu, kad grįžęs netapsiu Kauno kavinių liūtu, o smilksiu kaime.
Nunešęs laiškus į paštą, nueinu į prieplauką pažiūrėti, kaip Piriapolis išplaukia į Europą. O su juo – mintys, viltys, svajonės.
Bombardavimas lapeliais
Kita diena nebloga. Komanda sužaidžia su Prancūzija 2:2. Mikėnas ir Aliochinas baigia lygiosiomis. Visi laikraščiai apie tai rašo. Vėl gausybė mūsų Mikio nuotraukų.
Vėliau triuškiname danus. Sukyla viltys, grįžta pasitikėjimas.
Kino kronikose jau pasirodė Europos įvykių fotomontažai. Kasdien einu žiūrėti, kas dedasi frontuose. Vėjas išnešiojo karo gaisrą po Europą. Viena prieš kitą pasišiaušusios ideologijos protą verčia beprotybe. Kūnai dega, sielos skrenda į tikėjimo arba bedievystės dangų. Pašte nebepriima laiškų Par Avion . Anglų kreiseris Ajaxasskandina vokiečių prekybinius laivus Montevidėjo uoste. Anglų bombonešiai bombarduoja Vokietijos miestus lapeliais.
Girdžiu anekdotą: anglų eskadrilė gauna užduotį išmėtyti lapelius virš Berlyno. Šešios valandos skiriamos skrydžiui ir viena valanda – lapeliams mėtyti. Lygiai po šešių valandų eskadrilė grįžta. Išsikvietęs vadą, Čemberlenas klausia:
– Pasiekėte Berlyną?
– Taip, – išpyškina vadas.
– Instrukcijoje nurodyta, kad užduočiai skirtos septynios valandos.
– Instrukciją įvykdėme tiksliai, bet valandos mėtymams neprireikė, nes lijo, ir niekas nebūtų įskaitęs, kas lapeliuose parašyta. Išmetėme ryšuliais.
– Oh My God! – surinka Čemberlenas. – Juk permirkęs ryšulys galėjo nukristi ant praeivio ir jį priploti.
– Atleiskite, – sustena išsigandęs vadas. – Kitą kartą įsakysiu lapelius mėtyti parašiutais.
– Puikus sumanymas! Pristatysiu jus apdovanojimui.
Boikotas
Tarp olimpinių komandų baisi sumaištis. Anglai jau išplaukė namo10. Prancūzai, lenkai ir palestiniečiai atsisako žaisti su vokiečiais ir Bohemijos–Moravijos protektoratu. Argentiniečiai karščiuojasi. Atsisako žaisti su palestiniečiais. Olimpiadai gresia žlugimas. Komitetas apimtas siaubo. Sukišti didžiuliai pinigai. Apskaičiuotos pajamos. Valdžia šelpti atsisako.
Reikia pripažinti Olimpinio komiteto gebėjimą rasti išeitį iš susiklosčiusios padėties. Buvo nutarta neįvykusius susitikimus laikyti lygiosiomis.
Mums, deja, tai naudon neina. Nežaidžiantys turi laisvadienių. Išnyksta lygybė. Karštligiškai kovoja tik vokiečiai ir lenkai. Mes dar laimime prieš Čilę ir Palestiną, lygiosiomis sužaidžiame su olandais, brazilais ir čekais.
Prasideda šaltos, lietingos dienos. Gulame trečią, ketvirtą ryto, bet jau smelkiami jausmo, kad miegame ne savo lovose, ne po savo stogu. Laikraščiai ir netikėtos žinios gadina nuotaiką, o čia dar besiilsintys laimingieji .
Anksčiau nepastebėtos smulkmenos išdidėja. Kaimynystėje dar neišaušus ima garsiai giedoti triskart prakeiktas gaidys. Greta esančioje mokykloje rytais taip pratrūksta spiegti vaikai, jog apgailestaujame, kad Argentinoje panaikintos rykštės, nes kiekvienas mielai sutiktumėm pabūti budeliu.
Pensiono šeimininkas skundžiasi. Verslas pašlijo. Daug kas išvažiavo. Boikotas.
Mieste matome, kaip prie vieno restorano durų išsirikiuoja eilė. O gretimo puikaus restorano durys praviros, groja muzika, kelneriai stovi prie tuščių stalelių. Kas yra? – Vokiškas restoranas. Boikotas .
Kasdien laikraščiuose spausdinami juodai įrėminti vokiškų firmų pavadinimai. Kai kino kronikose rodoma lenkų, prancūzų, anglų kariuomenė arba politikai, salė griaudėja nuo plojimų. Vokiečiai įnirtingai nušvilpiami. Tik ekrane pasirodžius Argentinos vėliavai, triukšmas liaujasi.
Smauglys
Mikėnas po septynių ir pusės valandos kovos su danu Jensu Enelvoldsenu priverčia jį pasiduoti. Grįžta septintą vakaro. Iki susirėmimo su Capablanca telieka dvi valandos poilsio. Išsimaudo po šaltu dušu ir sėda prieš Pietų Amerikos dievaitį. Šis, dvi dienas nežaidęs, ateina pailsėjęs, ramus, pasitikintis.
Praėjus valandai, Mikėnas man šnibžda:
– Jis mane smaugte smaugia. Nėra kuo kvėpuoti.
– Nepamiršk, Miki, tu juk didmeistrių siaubas.
Mikėnas mėgina prasiveržti, bet Capablanca kaip smauglys, lėtai judindamas figūras, spaudžia jį, kol pasmaugia. Stebėdamas jį jauti siaubą ir susižavėjimą.
Išblyškęs it kreida Mikėnas tylėdamas išeina į naktį. Kai baigę žaisti visi grįžtame, jis jau miega akmeniniu miegu. Įveiktas ne varžovo, o nuovargio.
Lietuva–Lenkija
Rytiniuose laikraščiuose skaitome: Lietuvoje mobilizacija. Mūsų kariuomenė pasirengusi išvaduoti lenkų užgrobtą sostinę – Vilnių .
Tačiau sovietai sulaužo Nepuolimo sutartį ir ima triuškinti lenkų kariuomenės dalinius11. Pasipila Lenkijos kraujas ir rytuose. Kaip pasielgs lietuviai su istoriniais broliais? Pasinaudos proga, atsiims iš nenaudėlių sostinę? Sujunda sukrunta lietuviškoji kolonija. Atėjo tautos vilčių išsipildymo valanda.
Turbūt pernelyg karingai nusiteikusi ėjo komanda į mūšį su Lenkija ir… 0:4!
Kitą dieną gaunu plūstamą laišką. Tokiu žaidimu mes esą darome gėdą visai tautai ir joks save gerbiantis lietuvis nenorės mums nė rankos paduoti.
Pajuntame, kad daugelis į mus žiūri kaip į lenktynių žirgą. Laimi prizą – še tau daugiau avižų. Patiri nesėkmę – esi vandenvežis kuinas. Kad tu kur nudingtum!
Pakviesti mus į savo vakarą ateina tykus, kuklus vyriškis, atstovaujantis Buenos Airių katalikų bendruomenei. Padūsauja, kad į bažnyčią vaikšto tik senyvi žmonės. Naujieji atvykėliai – bedieviai. Kažkas pagraužė tautos kamieną. Kai, padėkojęs už kvietimą, pažadu, kad visa komanda atvyks į vakarą, senukas nušvinta.
– Tai ačiū tamstoms, o jau sklandė gandas, kad draugyste su kairiaisiais teršiatės.
– Argi draugystė ne puikus dalykas?
Senukas suraukia antakius.
– Vieni su Dievu, kiti – su velniu. Tų, kur su velniu, reikia iš tolo vengti.
Nėra ūpo ginčytis su mielu senuku. Pakoneveikiu velnius, ir jis išeina patenkintas.
Asada
„Argentinos lietuvių balsas“ keturiasdešimt kilometrų už miesto, „Žalioje girioje“ surengia didžiai Norkaus išgirtą asadą . Tai iš kitų išsiskirianti, rūpestingai prižiūrima sodyba: du hektarai sodo, medelynas, namuose vandentiekis. Tik vis stiprėjantis lietus trukdo šventei. Valgome ant žarijų keptą mėsą, užsigerdami raudonu vynu. Šeimininkas tikisi pagyrimų, – jis tikrai jų vertas, – todėl sakau, kad tokį lietuvį nors ant akmenų pasodink, aplink augs žolė.
Kelias sutyžta, ir automobilis įstringa kieme. Labai nenorime įžeisti katalikų draugijos, o pas juos buvome žadėję atvykti šeštą valandą vakaro. Norkus šaiposi iš mūsų ketinimo keliauti pas davatkas, palikus tiek užkandžių ir gėrimų.
Laikausi tvirtai – žodis duotas. Sužinau, kad už trijų kilometrų yra geležinkelio stotis. Mus lydėti pasišauna kelios mergaitės ir asados kepėjas. Nors kiaurai permirkę, žingsniuojame linksmai, dainuodami. Stotyje žmonių judėjimas kaip pavasarinių vandens srautų. Traukinys irgi lekia greitai.
Vėluojame, tačiau mus sutinka labai širdingai. Žmonių daug, vyrauja senimas. Nors krečia šaltis, bet, atlikę pareigą, tikimės, kad už mus bus pasimelsta ir čiaudulys nevirs sloga.
Važiuojant į namus mąstau apie daugybę dievų, išsidalijusių pasaulį po dalelę – upę, medį, kalną, dangų, – ir pagaliau žmogaus prote įsižiebusią begalybės Dievo idėją.
Likti ar grįžti?
Skaitau apie mobilizaciją Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Laikraščiai springsta nuo klaikenybių. Šaukiamas komandų kapitonų pasitarimas. Argentinos atstovas mandagiai prašo nurodyti, kaip komandos norėtų grįžti namo. Mes – lietuviai, latviai ir estai – prašome, jeigu Belgija bus įtraukta į karą, nuplukdyti mus į Norvegiją, o tada per Švediją kaip nors parsigausime. Agentas užsirašo maršrutus. Siūlo ramiai žaisti toliau. Viskas bus taip, kaip pageidaujame.
Pensione randu panikuojantį Luckį. Per pietus be paliovos kalena, kad nieku gyvu negrįšiąs, tai beprotybė. Jaudinasi ir Mikėnas. Maždaug rugsėjo pirmą12 jo žmona turėjo gimdyti. Dabar jau rugsėjo dešimta. Buvo sutarta atsiųsti trumpą telegramą: Sūnus arba Dukra . Visai galvą pametęs, Luckis sako:
– Tikriausiai, Miki, jie nenorėjo tavęs jaudinti. Gal vaikas numirė arba žmona. Bijojo, kad žaidimui nepakenktų.
Prie stalo stoja kapų tyla. Mikėnas paspringsta mėsos kąsniu, gurkšteli vandens ir skubiai išeina.
Pamatęs grėsmingus mūsų žvilgsnius, Luckis sumurma:
– O ko jam grįžti, kai čia taip sekasi?
Žaisti darosi sunkiau. Graužia rūpestis dėl namų. Visa, kas buvo svarbiausia keliaujant į Argentiną, nebetenka prasmės. Vidur įkyrių minčių ir rūpesčių, vidur bemiegių naktų, švytėdami žemišku grožiu, iškyla mintyse paliktieji namai, laukai, sodas. Girdžiu – jie mane šaukia.
Rugsėjo keturioliktą baigiasi terminas, kai turime pareikšti laivininkystės bendrovei, ar plaukiame į Europą. Liekantieji atgaus trečdalį kelionei skirtų pinigų. Viską yra pažadėjusi sutvarkyti Šachmatų federacija. Atvykę į bendrovės kontorą sužinome, kad į juos nė nebuvo kreiptasi. Kyla sąmyšis.
Grįžtu pas saviškius. Tuoj pat turime nuspręsti, kas išvyksta, kas lieka. Visi sutrikę. Neketinu tapti lotoso valgytoju, todėl nieko nelaukdamas ryžtingai pareiškiu, kad grįžtu į Lietuvą, ir iš eilės klausiu kiekvieną, ką darys. Luckis blykšta. Atsigula ant lovos. Mąsto. Tada sako:
– Mane tik mirusį išvešite. Gyvas į pražūtį neisiu. Ką darys jauna mano žmona, jeigu žūsiu?
– O ką darys, jei negrįši?
– Karas vis tiek baigsis, o tada…
Gerai. Toliau Raclauskienė.
– Dar nežinau.
Tautvaišas, tik ką nubudęs ir dar mieguistas, klausia, ką reikės daryti, davus galutinį atsakymą.
– Jeigu nevažiuoji, privalai iki septintos vakaro nueiti ir užpildyti dokumentų blankus. Bus laikoma, kad tie, kurie neateis, išvažiuoja.
– Bet aš kaip tik ketinau eiti į vonią.
– Gana tų pakaruokliškų juokų.
– Tada einu praustis, o paskui – važiuoju.
Grįžtančių jau du.
– Gerai, ir aš su jumis, – staiga pasiryžta Raclauskienė.
Mikėnas ir Vaitonis taip pat nusprendžia grįžti. Luckis atsistoja ir kreipiasi į mane:
– Kas jums davė teisę gabenti žmones į tikrą mirtį?
– Kiekvienas pats sprendžia. Jėga niekas neverčiamas.
– Bet privalėjote išaiškinti, kaip tai pavojinga. Atsakysite už jų gyvybes.
– Sumokėsiu savąja.
Sovietų kariuomenė užėmė Vilnių. Ir Vilnius grįžo Lietuvai. Ne taip, kaip troško lietuviai13.
Žaidžiame toliau. Nesėkmių daugėja. Nebėra pirmykščio pasitikėjimo. Dėl viso pikto bandome ieškotis darbo. Atkakliau mokomės ispanų kalbos. Kasdien mus lanko trikdantis nerimas ir gildanti neviltis. Sunkėja ėjimai baltais dienų, juodais naktų langeliais.
FIDE
Prasideda Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE kongresas. Posėdžiai nuo vienuoliktos ryto. Man visai nelieka laiko poilsiui. Kasdien žadina skambutis ir Norkaus balsas: Kapitone, mes jau jūsų laukiame . Vyksta ilgi debatai dėl Kubos, kur yra dvi šachmatininkų sąjungos – viena sukurta išskirtinai Capablancai. Abi veržiasi į FIDE. Pietų amerikiečiai karščiuojasi. Jų kalbos primena gražbylingas deklamacijas. Jas į kitas kalbas verčia trys vertėjai. Po tris dienas trukusių komisijų, debatų, replikų ir kalbų nugali FIDE statutas, kuriame aiškiai ir logiškai nurodyta, kad vienai valstybei gali atstovauti tik viena sąjunga.
Ketvirtą dieną pradedamas svarstyti klausimas apie laikiną – kol vyks karas – FIDE būstinės perkėlimą į Argentiną. Aistros nunyra į bedugnes gelmes ir iškyla į beribes aukštumas. Ponas Alexanderis Ruebas, dabartinis prezidentas, nurodo, kad pagal statutą, norint klausimą įtraukti į dienotvarkę, reikia visoms sąjungoms pranešti apie tai prieš tris mėnesius. Tada pasiūloma jį išrinkti FIDE garbės pirmininku, o tikruoju pirmininku – argentinietį poną Augustoÿą de Muroÿą. Teigiamą balsavimą vainikuoja komiška užbaiga. Ponas Ruebas ramiai susikrauna popierius, užsega portfelį, ir, visų žvilgsnių lydimas, nužingsniuoja prie durų.
Tenka klausytis naujų kalbų apie ramų, tačiau blogai išauklėtą olandą.
Vis dėlto susitarti kažkaip pavyksta14. Uždarant olimpiadą abu pirmininkai jau draugiškai spaudžia nugalėtojams rankas ir šypsosi.
Sudie!
Kojos pačios atneša į El Gitano . Tas pats orkestras groja ugningus čardašus, tas pats smuikininkas verčia įsitempti ir skrieti, bet sėdžiu vienas.
Išeinu paklajoti triukšmingomis gatvėmis. Čia tiek daug visko, ko man jau nebereikia. Skuba įvairiaplaukė minia, grumdosi kitašaliai žmonės. Kurtina įvairiagarsis gaudesys, akina tviskios reklamų ugnys – viskas ryškina tuštumą ir bejėgystę. Protui ir širdžiai svetimame, pro šalį skriejančiame judėjime esu tik bereikšmis taškas, o savo laukų platybėse jausdavausi viešpats. Girdžiu kalbos garsus, bet ausyse – tik bekūnis luobas. Gal už fasadų ir sienų užsiglaudęs miestas nuostabus, gal jam nereikia nei nakties skliauto, nei ryškių žvaigždžių, nei mėnesio, nes per žiburius jo nesimato, bet aš jau dūstu kitų prialsuotame ore, gęstu be auksu dvazgančių rasos karolių. Nyksta buvimo prasmė.
Ir vėl, lyg ant siūlo tempiamas, į El Gitano . Gal ji tenai? Kampe matau laisvą staliuką. Vakarykštis padavėjas tyliai prieina. Užsisakau kavos. Atneša. Mandagi šypsena. Senjorita čia sėdėjo dvi valandas. Senjorita išėjo liūdna.
Ką gi, sudie! Dūžta gyvenimai čia, o prieš akis – akla nežinia.
Žaidynių pabaiga
Žaidynės baigiasi. Iš dvidešimt septynių turnyre dalyvavusių valstybių mūsų komanda užima dvyliktą vietą. Pirma atitenka Vokietijai, antra – pustaškiu atsilikusiai Lenkijai, trečia – Estijai. Rugsėjo devynioliktą įvyksta labai iškilmingas uždarymas ir prizų įteikimas. Aukso medalį bei turnyro komiteto prizą – auksinę sagę su briliantu – už geriausią asmeninį rezultatą gauna Capablanca, išvengęs dvikovų su didžiaisiais žaidėjais. Net kai turnyro pabaigoje Prancūzijos komanda turėjo žaisti su Kuba ir prie pirmos lentos susiremti Aliochinas su Capablanca, šis neatėjo, ir žaidė atsarginis. Beje, ir tas asmeninis rezultatas ne už didžiausią surinktų taškų skaičių, bet už didžiausią laimėjimų procentą. Asmeniniai rezultatai, sužaidus nevienodą partijų skaičių, tokie:
Capablanca 8,5 taško – 11 partijų
Aliochinas 7,5 taško – 10 partijų
Petrovas 9,5 taško – 13 partijų
Keresas 10 taškų – 14 partijų
Mikėnas 6,5 taško – 13 partijų
Moterų turnyre triumfuoja Vera Menčik. Elena Raclauskienė, tikrai didelei jos garbei, – trečia nuo galo.
Imame rengtis kelionei. Nueinu atsisveikinamojo vizito į pasiuntinybę. Komanda tai daryti atsisako. Pasiuntinys ir konsulas taip pat vyksta į Lietuvą. Palinkime vieni kitiems laimingo kelio.
Turiu bilietus nuo Antverpeno iki Kauno, todėl vokiečių pasiuntinybėje tuoj gaunu vizas.
Pinigų likę labai mažai. Luckis labiausiai dėl to mus ir gąsdina. Ką darysime, jei įstrigsime kur nors kelyje. Pensiono šeimininkas mus maitina veltui, nes parūpinu jam gyventojų. Šachmatininkams gyvenimas viešbutyje taip pablogėja, kad dauguma keliasi pas mus. Tarp jų ir estai. Keresui ramybės neduoda gražuolių argentiniečių skambučiai. Kartais net neina prie telefono.
Beveik pusė šachmatininkų – kaip ir mūsų Luckis – lieka Argentinoje. Tarp jų net penki Palestinai atstovaujantys žydai – Moshe Czerniakas, Heinzas Foerderis, Meiras Rauchas, Victoras Winzas, Zelmanas Kleinsteinas; už Vokietiją žaidę austrai – Erichas Eliskasesas, Albertas Beckeris; už Bohemiją-Moraviją – Karelas Skalička, Jiris Pelikánas; už Lenkiją – Mieczysławas Najdorfas15, Paulino Frydmanas, Franciszekas Sulikas; už Prancūziją – Aristide Gromeris, Paulette Schwartzmann. Pasilieka mūsų kaimynai: Estijos žaidėjas – Ilmaras Raudas ir Latvijos – Movsas Feiginas. Į Vokietiją negrįžta nė vienas jų komandos narys.
Kad užsidirbtų pinigų, Mikėnas dar nuvažiuoja į turnyrą Rosarijo mieste.
Iki išplaukimo likus vienai dienai atskrieja pribloškianti žinia. Argentinos šachmatų federacija nesumokėjo laivininkystės kompanijai už bilietus. Puolame į valdybą, ten mandagus mañana : nesijaudinkit, rytoj viskas bus sutvarkyta. Visu tuntu sugarmame pas laivininkystės kompanijos generalinį direktorių. Šis pareiškia užuojautą ir atvirai iškloja, kad Šachmatų federacija juos perspėjusi, jog už šachmatininkus nemokėsianti, ir jie galį imti kitus keleivius. Juk veltui mūsų vežti neketinąs.
Juokai išties menki. Net išskirtine savitvarda apdovanoti žmonės pameta galvas. Skambiname į Šachmatų federaciją. Pasigirsta malonus atsakymas: šiandien sekretorius išvykęs, būsiąs rytoj .
Bet dvyliktą valandą laivas išplaukia!
Man šauna išganinga mintis: juk ne rautams, pobūviams, vizitams čia paskirti mūsų šalių pasiuntiniai ir konsulai. Kiekviena komanda tegul kreipiasi į savuosius, o šie privalės viskuo pasirūpinti. Išsiskirstome, sutarę palaikyti ryšį.
Skambinu į atstovybę. Pasiuntinio nėra. Skambinu į namus. Atsiliepia žmona. Vyras Bolivijos ambasadoje, priėmime, bet pažada jį rasti. Netrukus sulaukiu pasiuntinio skambučio. Trumpai aiškinu padėtį.
– Nepatogu, rautas, užeikite rytoj.
– Jokių rytoj . Laivas išplaukia. Įteikite notas ten pat, raute.
– Nepatogu. Jei čia liksite, galėsite puikiai gyventi.
– Jeigu šiandien nepadarysite demaršo ir liksime čia, jums bus nepatogu susitikti su manim. Darykite, ką mes, komandų kapitonai, nutarėm.
– Pamėginsiu, – atsako nepatenkintu balsu.
Po valandos pasiuntinybės sekretorius praneša, jog parašytas ir šiuo metu įteikinėjamas demaršas Argentinos užsienio reikalų ministrui. Dar po valandos sužinau, kad protestus įteikė jau septyni pasiuntiniai.
Atsisveikinti atėję vietiniai lietuviai nusiveda šachmatininkus į kavinę. Niekas nebeturi vilties išvykti. Aš vienas bandau daužyti galva sieną. Rūkau ir laukiu. Bičiuliai skambina iš kavinės, kviečia prisijungti. Ne, nebenoriu kalbėtis apie Lietuvą, ji ir taip skamba širdyje ežerais, giriomis, dobilų laukais… noriu ją matyti, noriu grįžti… Ak, kodėl išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą?..
Dešimtą vakare skambina konsulas.
– Sveikinu, atrodo, laimėjai. Pats Argentinos prezidentas išsikvietė Šachmatų federacijos pirmininką. Rasta lėšų sumokėti už bilietus.
Dėkoju ir ilgai neišeinu iš tuščio kambario.
Išplaukiame
Atsisveikinti į uostą suplūdo nemažai žmonių. Su mumis atsibučiavęs, Luckis pratrūksta raudoti. Kai sulipame į laivą ir užkaukia sirena, minia surimtėja, nupilksta. Gal į mirtį išlydi? Ima tolti didinga uosto ir miesto panorama. Priešinis vėjas džiovina ašaras. Adios, Argentina!
Turėtume jaustis it kojos neiškėlę iš garsiojo Rio paplūdimio, nes laivas vadinasi Kopakabana . Visais kitais atžvilgiais – tai Piriapolio dvynys . Netgi gauname tą pačią kajutę, ir prie stalo tokias pačias vietas pasirenkame, tik Luckio šalimais nėra. Pirmą vakarą visi tylūs, susimąstę, dvejonių draskomi. Deja, mūsų laivas – ne Argas , visuomet atsakydavęs, kaip pasielgti.
Žinios iš Europos nežada nieko gero. Gauname pasirašyti popierius, kur aiškiai pasakyta, kad, ilgėliau kur nors įstrigus – uoste arba saloje, – laivininkystės kompanija neįsipareigoja keleivių maitinti ir jais rūpintis.
Tačiau laivo sraigtai sukasi, garsusis mañana lieka praeityje, tad vis labiau persiimame atkaklumu ir ramybe, mąstome apie tolimus dalykus, žvelgiame į laiko – o gal iliuzijų? – horizontą ir tikime, kad saulė dar kartą patekės. Juk visų klajonių didžiausias noras – sugrįžti.
Iš ryto įplaukiame į Montevidėjo uostą. Olimpiadoje neužėmėme aukštos vietos, todėl niekas iš lietuvių neateina su mumis atsisveikinti.
Išplaukus į jūrą, naktį mus vėl nesvetingai pasitinka šventoji Kotryna. Sujudusios dangaus galybės suvaro vandenyną į mažą plotelį. Bet jaudina ne tai, o dviejų Montevidėjuje įsėdusių belgų jūreivių pasakojimai. Jie tarnavę vokiečių garlaivyje Olinda , kurį nuskandinęs anglų kreiseris Ajaxas. Į jūros gelmes neišėjusius tas pats kreiseris surinkęs ir nuplukdęs į Montevidėją.
Mes, šachmatininkai, labai suartėjame. Daug laiko praleidžiu su estu Johannesu Türnu, kaip dauguma jo tautiečių ramiu, santūriu, mokančiu daug kalbų, kenčiančiu nuo jūros ligos. Jis ilgai sėdi prie radijo aparato, gaudydamas eterio žinias. Kad ir kokios baisios, praneša ramiai, nes jį baugina tik siūbuojantis vandenynas.
Kartais prie mūsų stalelio pasidaro triukšminga. Padedant vertėjaujančiam Türnui, pasakoju anekdotus. Jeigu prisėda Vera Menčik, užtraukiame rusiškas dainas. Tada atsiskleidžia ir Elenos Raclauskienės talentas: ji moka daugybę lietuviškų dainų. Padainuoja ir čekai. Arba anglas Haroldas Woodas ima smuiką, estas Gunnaras Friedemannas sėda prie fortepijono ir abu pagroja bei padainuoja angliškai. Pasiklausyti ateina laivo karininkai ir kapitono padėjėjai.
Daugelis beveik neturi pinigų. Azartiškai lošiamos partijos iš vieno belgiško franko, keliaujančio iš kišenės į kišenę.
Santo uostas vėl palieka pačius bjauriausius prisiminimus. Dvi dienas į laivą kraunama medvilnė ir kava. Pareigūnai spokso kaip apdvakusios varlės ir moka tik vieną žodį – no.
Latvių komandą į krantą išsiveda jų konsulas. Grįžta įsilinksminę po pusiaunakčio. Kitą rytą, jiems papriekaištavęs, išgirstu atsakymą:
– Kodėl mūsų neprašėte?
– Ir jūs mūsų neprašėte, kai į ten plaukėme. Ir ne konsulas, o paprastas mokytojas už jus laidavo.
– Patys kalti, kad nepaprašėte.
Še tau – brolių tauta. Lieka stebėti, kaip lėtai, sulinkę nuo kaulus laužančios naštos, negrai per karštį ir lietų krauna medvilnę.
Vėl Rio
Vėl Rio. Čia laivas stovės dvi dienas. Traukiu į kazino. Ten sėkmingai sulošiu bakara ir turiu už ką pirktis net suvenyrų – padėklą ir lėkščių su drugelių sparnais. Svarbiausia – visi apsirūpiname cigaretėmis, konjaku, romu ir džinu. Gal tai gelbės geriau nei pinigai? Radijo kanalais vedamos derybos su Belgija. Ar liekame čia, ar plaukiam toliau? Pagaliau gauname atsakymą – plaukiam. Turiu galimybę išsiųsti laišką – aklą karvelį – į Lietuvą. Laivo paštininkas iš pradžių jo nepriima. Nėra atgalinio adreso. Apverčiu voką. Susimąstau. Kaip prakalbinti bangą? Užrašau lietuviškai: Vandenyno dugnas. Amžinybė. Paštininkas pavarto, bet įsideda į krepšį.
Jau anksčiau pastebėjau, kad anglų ir prancūzų laivai nudažyti tamsia spalva. Jokių užrašų. Tamsūs milžinai išplaukia į jūrą be vardo, be vėliavos ir sūpuojasi, nepalikdami pėdsakų.
Ak, juodasis laiveli, ar perveši per jūreles, per mareles?
Dieną kitą mus dar lydi žuvėdros, bet sutiktas laivas ir jas pasiima. Padange šliaužia sunkūs gūbriuoti debesys. Kaip neapsakomai ilgas vanduo plaukia į galvą sunkios mintys, o išsprūstančią aimaną nustelbia vėjo kaukimas. Ne kartą po nemiegotos nakties stebiu rytiniame pakraštyje išneriančią saulę. Mano tėvynėje ji leidžiasi į jūrą, o čia iš jūros pateka. Gal praneria dugnu, virš kurio plaukia laivas?
Adresas
Kapitono padėjėjas, sutikęs mane koridoriuje, pasikviečia į kajutę. Jam laisvadienis, todėl visą popietę vaišinamės prancūzišku šampanu. Nors mintimis dalijamės kalbų mišiniu, bendrą šneką vis tiek randame. Anksčiau buvęs didelio laivo kapitonas, bet kažkoks valdininkas apšmeižęs vyresnybei, esą jis girtuoklis. Nors geriąs tik laisvu metu. Be to, nuodėmė tokį puikų daiktą kaip šampanas niekinti. Vandenynas kvėpuoja neramiai, todėl visiškai jam pritariu.
Išsitraukia kelias moterų nuotraukas.
– Čia mano uostų sužadėtinės. Nelyginant kriauklės – priglaudi ir išgirsti jūros ošimą. Jos kiekvienam jūreiviui reikalingos. Bet, matysit, visas suplėšysiu ir jūroje paskandinsiu, kai priplauksime Belgiją. Antverpene turiu žmoną. Penkiolika metų taip gyvename. Ji mane supranta, o aš ją. Susituokęs esu tik su jūra. Jos niekada nesu išdavęs. Plaukti ir plaukti – vienintelis mano troškimas.
Išgėrėme už jūrinius ir pakraštinius vėjus, už sužadėtines, žmonas, už nuolatinį pavojų, dvigubinantį valios jėgą, stiprinantį žmogaus kraujyje slypinčią aistrą jūrai, ir dar daug už ką.
Kas dvi dienos mokomieji aliarmo signalai. Reikia teisingai ir greitai užsirišti gelbėjimosi juostą ir bėgti prie nurodytos valties. Kai išsirikiuojame, jūreiviai patikrina, kaip užrištos juostos, iššaukia visus pavardėmis. Gelbėjimosi valtys pusiau nuleistos. Deniuose nupiešti dideli ratai ir nuspalvinti belgų vėliavos spalvomis, kad matytų lėktuvai. Ant laivo šonų taip pat belgų vėliavos spalvos ir didžiulis užrašas BELGIË. Naktį šį užrašą ir vėliavą laivagalyje apšviečia prožektorius. Visi užpildome blankus su namų adresais, jie per radiją perduodami į Belgiją, o nelaimės atveju keliaus toliau.
Dar turime užrašyti namų adresą ant specialių kortelių ir pritvirtinti prie lagaminų. Sudreba ranka, lyg mirtis per petį žiūrėtų. Skačiūnų žemė suskamba širdyje spiečiais vardų. Palikau ją su tvenkiniais, giraitėmis, dobilų laukais, medaus pilnais aviliais. Išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą.
Prisegęs kortelę su adresu, Tautvaišas sako:
– Dabar galime ramiai plaukti.
Kažin ar mokėsime ramiai nuskęsti. Ir ką ten, dugne, veiksime. Povandenines pievas šienausime? Jūros žvaigždėmis grožėsimės. Patirsime, ar žuvys miega?
Atsisėdu denyje. Du jūreiviai matuoja, pjauna storas lentas, kažką kala. Pamažėle suvokiu, kad jie dirbdinasi plaustą. Turbūt bangos jį ne taip greit apverčia kaip valtį.
Laivas vis keičia kursą. Sužinau, kad artinamės prie Afrikos ir sustosime Kanarų salose. Veikiausiai tai paskendusios Atlantidos viršukalnės, graikų vadintos laimingosiomis, finikiečių – purpurinėmis, Plutarcho – išganingomis.
1939 m. lapkričio 29 d.
1 Klemensas Graužinis (1880–1939) – Nepriklausomybės kovų savanoris, ūkininkas, į IV Seimą išrinktas Ukmergės rinkimų apygardoje, Kurkliuose buvo nutrenktas žaibo.
2 Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – Nepuolimo sutartis – bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai. Paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija.
3Politeama teatras nugriautas 1950 m.
4 Pirmoji diena – 1939 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis.
5 Iškiliems šachmatų žaidėjams, varžybų čempionams Argentinai atminti (isp.).
6 Argentinos lietuvių savaitraštis, leistas Buenos Airėse 1936–1943 m. Argentinos valdžios uždraustas.
7 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
8 Giedraičių, arba Giedraičių–Širvintų, mūšis vyko 1920 m. lapkričio 17–21 d. Lietuvos kariuomenė kovėsi su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine. Kulka, kiaurai perėjusi tik kepurę, praskriejo 1920 m. lapkričio 21 d.
9 1939 m. rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, bet karo veiksmų nepradėjo.
10 Anglijai paskelbus karą Vokietijai, anglų šachmatininkų komanda pasitraukė iš olimpiados ir dalis žaidėjų Alcantaroslaivu parplaukė į tėvynę. Trys jos nariai – Hugh Alexanderis, Stuartas Milneris-Barry’is ir Henry’is Golombekas – tuoj pat nuvyko į Bletchley Park rūmuose kurtą vokiečių dešifravimo būstinę Enigmos. Jeigu Enigmos šifro nebūtų pavykę įveikti, karas būtų užtrukęs ilgiau.
11 Dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
12 Sūnus Vladas Algirdas gimė 1939 m. rugpjūčio 29 d.
13 Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė atgavimo kainą ir savo nuomonę išsakė lig šiol nepamirštais žodžiais: Vilnius mūsų, o mes rusų.
14 Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui FIDE būstinė buvo perkelta į Argentiną. 1939 m. rugsėjo 13 d. Argentinos šachmatų federacijos prezidentas Augusto’as de Muro’as (?–1959) išrenkamas FIDE prezidentu.
15 Visa Miguelio (Mendelio) Najdorfo lenkiška šeima mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. Norėdamas nusiųsti žinią artimiesiems, kad yra gyvas, jis rengė didelius viešus šachmatų simultanus.
Gintaras Bleizgys. Predestinacija
2016 m. Nr. 7
Dienoraščių romano „Karmelio kalno papėdėje“ ištrauka
2015 m. liepos 3 d., penktadienis
Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų.
Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir tie keturiasdešimt laipsnių, žinoma, yra sąlyginis (bet vis tiek retai pasitaikantis) dalykas.
Važiuoju.
Temperatūra krenta iki trisdešimt dviejų.
Pusę trijų jau esu namuose. Nusivilkęs drabužius stoviu antro aukšto terasoje, norėdamas į save sugerti iki keturiasdešimties laipsnių įkaitusius saulės spindulius.
Brolyti, kaip karšta! Basomis kojomis terasos trinkelių negaliu net užminti, o pusvalandį prasėdėjęs joje ant suoliuko pajuntu, jog reikėtų užsidėti kokią kepuraitę.
Važiuodamas namo galvojau parašyti ką nors ironiška apie žmones, nuo saulės galvas dangstančius kepurėmis. Neva jie ištižėliai ir neva man niekada nereikia to daryti.
Pasirodo, šiandien reikia.
Tikriausiai senstu.
Ryt man sukanka keturiasdešimt.
Karštą ir saulėtą savaitgalį sinoptikai pranašavo dar prieš keletą dienų. Jo laukiau su dideliu džiaugsmu: norėjau keturiasdešimtmetį pasitikti giedrame ore, svilinant perkaitusiai liepos saulei.
– Kaip norėtum švęsti savo jubiliejų? – klausė žmona.
– Noriu visą dieną degintis ir nieko nedaryti, – atsakiau. – Tai man būtų pats didžiausias džiaugsmas.
Pasinerti į šį džiaugsmą nusprendžiau iš vakaro: dar šiandien.
Štai jau gerą valandą stoviu atsigręžęs į saulę (ir vis dar be kepurės). Gali būti, kad mane apėmusi didybės manija. Ir ne bet kokia, o labai didelė. Gali būti, kad dabar įsivaizduoju esąs stipresnis už pačią saulę, kuri vakarop nusileis už horizonto, o aš (kaip tikras nugalėtojas) taip ir liksiu stovėti antro aukšto terasoje. Gali būti, kad stovėsiu gavęs saulės smūgį, apsiseilėjęs ir su menka nuovoka, bet išdidžiai, apsimesdamas, jog nesuprantu, o gal ir iš tikrųjų nesuprasdamas, kad saulė ir vėl lyg niekur nieko pakils, o aš rytą veikiausiai jau gulėsiu paslikas, nepajėgdamas vėl taip „didingai“ atsistoti terasoje ir visą dieną išstovėti veidas į veidą – priešais karštą liepos saulę.
Temperatūra krenta.
Šešiolika keturiasdešimt: jaučiu, kaip oro temperatūra nuo trisdešimt dviejų nukrenta iki kokių dvidešimt aštuonių laipsnių. Sakyčiau: vėsoka. Ir netgi keistai vėsoka, nes iš tikrųjų purto drebulys. Matyt, esu nesveikas. Ir kaip prieš mėnesį sakė žmona: reikėtų dar gerai pagalvoti, ar šitas mano nesveikumas yra fizinis, ar psichinis. Ir iš viso: kodėl rašau šį dienoraštį?
P. S. Eidamas miegoti supratau, jog keletą valandų išdidžiai prastovėjęs prieš saulę neįdegiau labiau, nei esu jau įdegęs.
2015 m. liepos 4 d., šeštadienis
Tęsiasi vakarykštės keistenybės. Nuo pusės vienuoliktos iki pusės pirmos antro aukšto terasoje skaičiau knygas degindamasis prieš dar karštesnę negu vakar saulę. Bet ji man kaip vanduo nuo žąsies – labiau neįdegiau.
Paskui su žmona vaikštinėjome po Kairėnų parką. Žmonių nedaug, todėl ir čia nusivilkau marškinius – saulė svilinte svilino odą, bet kokia ji buvo, tokia ir liko. Lyg būčiau pateptas pačiu stipriausiu nuo įdegio apsaugančiu kremu (niekada jo nenaudoju).
Sustojau pavėsyje – liepų alėjos pradžioje.
– Kiek galėtų būti metų šitoms liepoms? – paklausiau lyg pats savęs, lyg žmonos.
– Na, daugiausia šimtas penkiasdešimt, – atsakė Ramunė.
Nežinau. Galėčiau, žinoma, internete pasidomėti apie liepų amžių. Bet nenoriu. Noriu nežinoti. Sakniavoje yra keletas labai senų liepų, šią žiemą numiręs dziedulis Mikas Dimša (devyniasdešimt septynerių metų) mėgdavo sakyti, kad tos liepos sodintos dar anksčiau, negu gyveno jo seneliai.
– Mažiausiai keli šimtai metų, – sakydavo jis.
Kas ten žino. Kai tikras dzūkas sako kokį nors skaičių, tai visada reikia dalyti bent iš dviejų, tada būsi arti teisybės. Išeitų, kad Ramunė dėl Kairėnų parko liepų alėjos teisi: jai koks šimtas penkiasdešimt metų – ne daugiau.
Liepos aukštos. Šiaurinė kamienų pusė kažkaip keistai blizga – tarsi medžiai būtų šlapi. Priėjęs arčiau pamačiau, kad tą šlapumo įspūdį sukuria samanos. Juodai žalios, pažemiais apaugusios šiaurinę kamienų pusę.
Kvepia. Pats žydėjimas. Dūzgia bitės. Rodosi, kad pakliuvai į bičių avilį ir esi jo gelmėse: lapai ir žiedai labai aukštai virš galvos, taip aukštai, kad bičių įžiūrėti neįmanoma, jas gali tik girdėti.
Iš lėto pereiname liepų alėja.
Po kelių minučių pasigirsta keistas garsas: traška ir pokši – lyg kas šaudytų saliutus. Atsigręžęs matau, kaip nulūžusi virsta viena liepa – tiesiai į rožynus, ten, kur Ramunė ką tik buvo nubėgusi pauostyti žiedų.
Grįžtame pažiūrėti. Liepos kamienas nulūžęs maždaug trijų metrų aukštyje.
– Prisiminsime, kad per tavo keturiasdešimtmetį buvo labai karšta ir lūžo šimto penkiasdešimties metų liepa, – sako Ramunė.
Prisiminsime.
Per visą likusį mano gyvenimo karštį.
– Tikėkimės, kad ateinantieji keturiasdešimt metų bus tokie pat karšti ir žydintys kaip ši diena, – tarsi skaitydama mano mintis šypsodama tęsia žmona.
– Tegu būna taip giedra, nė vieno debesėlio, – juokiuosi ir aš, ir pakėlęs galvą matau, kad iš šiaurės vakarų (iš ten šiomis dienomis pučia vėjas) atslenka bent keliolika plunksninių debesėlių. Tokie menki dar – tarsi vėjo ištaršytos jau senokai praskridusio lėktuvo dūmų uodegos.
Nuo trisdešimties laikas ėmė eiti labai greitai. Tik švyst metai, švyst. Septyneri paskutinieji – apskritai tarsi viena diena.
Tikriausiai dabar laikas dar pagreitės. Rituojantys nuo kalno įgauna pagreitį.
Kaip ir raketa, įveikusi Žemės trauką.
– Reikia eit skinti vyšnių, – vakarėjant sakau Ramunei, – nes kažkas, nežinau, ar paukščiai, ar kaimynai, jas jau skina.
– Jie turi teisę, – atsako man žmona, – jie nei sėja, nei pjauna, bet turi teisę lesti mūsų vyšnias.
Tik išgirdęs žodį „lesti“ suprantu, kad ji kalba apie paukščius.
Skyniau apie valandą. Priskyniau maždaug penkių litrų puodynę. Vyšnios viršūnėje paukščiams palikau keliolika šakų su uogomis. Jie turi teisę lesti. Po labai aiškiai ištartų Ramunės žodžių (Biblijos žodžių) nedrįsau visų nurinkti. Palikau ne tik paukščiams. Dar vieną šaką palikau ir apačioje – kaimynams, kurie šiandien kažkur išvažiavę. Tikriausiai prie jūros. Dauguma kaimynų išvažiavo prie jūros. Kitoje gatvės pusėje gyvenantys žmonės vakar netgi paprašė „prižiūrėti“ jų namą – kad vagys ar kitokie piktuoliai neįsibrautų. Na, visus namus čia saugo įvairios saugos tarnybos, bet kaimynai irgi turi vieni kitiems padėti.
Viename name – arčiausiai mūsų – likę vieni paaugliai rengia „tūsą“. Tranki muzika, laužas, keiksmai.
– Bus sunku miegoti, – sakau dukrai, kurios langas – tiesiai į kaimynų kiemą.
– Ne, – atsako ji, – smagu jausti, kad šalia yra gyvybė.
Žinau, ką tai reiškia. Nuo pat vaikystės nemėgstu vienas miegoti. O jeigu nakvoju vienas ir kaimynai rengia „tūsą“ su trankia muzika, man užmigti būna daug lengviau negu tyloje.
Vasarą atsidarau visus langus. Automobilių ūžesys, vėjo ošimas, šunys – bet koks tolimas, net ir menkiausias garselis mane veikia raminamai. O tyla baugina. Savaitę pagyvenęs vienas (vasarą taip nutinka dažnai: šeimos nariams būna atostogos, o man per paskutiniuosius šešiolika metų atostogos buvo tik kalėjime) pradedu keistai jaustis. Tarsi būčiau koks laukinis žvėris. Apima toks stiprus tuštumos, nutolimo nuo pasaulio jausmas, kad pradeda atrodyti, jog niekada negalėsiu į jį grįžti. Jaučiuosi esąs ne žmogus, o kaži koks gaivališkas, laukinis, mane patį bauginantis gyvis.
Būtybė.
Pernai vasarą, porą savaičių vienas pragyvenęs Italijoje, Urbino senamiestyje, keturių šimtų metų senumo namo pusrūsyje, ir per dvi savaites parašęs aštuoniasdešimt tris eilėraščius, pavirtau ta būtybe.
Vėlai vakare iš Reminiscento (Renesanso) aikštės ėjau namo ir siaurutėje senamiesčio gatvelėje išgirdau, kaip cypia išgąsdinti šunyčiai, o tamsoje šnopuoja ir kriokia galingas šuo. Priėjau arčiau – iš tamsos išniro sutrikusio šeimininko (tikriausiai tai buvo ne šeimininkas, o nepatyręs jaunuolis, kurio tiesiog paprašė prižiūrėti šunį) nenulaikoma rotveilerio ir tozos kalė mišrūnė. Tokios jėgos ir agresijos dar nebuvau matęs. Nesusilaikiau ir riaumodamas puoliau tą šunę. Norėjau mirtinai su ja susigrumti. Man rodėsi, jog tai visai ne šuo, o kaži kokia galinga nežemiška esybė. Lygiavertė man – silpnų, emocijas slepiančių žmonių pasaulyje.
Kalė kriokė ir riaumojo, bet nuo manęs traukėsi atatupsta. Nenoriu čia aprašinėti visų detalių, bet esu įsitikinęs, kad vargšas italas tikriausiai niekada nebeapsiims prižiūrėti svetimų šunų.
Savo veikiausiai irgi neturės.
2015 m. liepos 5 d., sekmadienis
Taip, toji mano dalis, kuri 2014-ųjų birželio pabaigoje vieną vėlų ir tamsų vakarą ankštoje Urbino senamiesčio gatvelėje užpuolė mišrūnę rotveilerę, man labai pravertė kalėjime. Mano slaptoji dalis, kurią vis labiau galiu įsisąmoninti, įsisąmonindamas ir kitą – atgimusiąją iš Dvasios. Didžiausia ir baisiausia dilema stovint Karmelio kalno papėdėje yra ta, kad tave nušviečianti šviesa nušviečia ir tavo tamsybes. Šviesoje (šiandieninio pamokslo eilutės, iš Pauliaus laiško efeziečiams (5,13): „Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa“) pamatai tai, ko skendėdamas tamsybėse apie save nežinojai. Vis aiškiau matai tą savo dalį, kuri neįeis į Dangaus karalystę, kuri siautėja ir vaitoja atsilikdama nykstančiame laike. Gyvulys, žvėris, kurį Dievas nurengia nuo tavęs, šlykštynės, kuriomis būtum ir likęs, jeigu ne Dangaus karalystė.
Jau keturiolika metų (po paskutinės išgyventos depresijos) gyvenu pagal griežtą, nesikeičiančią dienotvarkę: kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, stengiuosi laiku (tris kartus per dieną) pavalgyti, laiku eiti miegoti (per keturiolika metų – nė vienos nemiegotos nakties), ryte per ilgai neužsibūti lovoje. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos sujungus į visumą išeina tarsi kokio vienuolių ordino regula, atskirianti nuo pasaulio, ribojanti (nubrėžianti?) santykį su kitais žmonėmis, tramdanti depresiją sukeliantį žvėrį, kuris gali paskatinti ir baisią, netikėčiausiais pavidalais ištrykštančią agresiją.
Kalėjimo prižiūrėtojai nurodė nesivelti į nesutarimus su kitais kaliniais, neva visus konfliktus čia sprendžia jie, o ne patys įkalintieji.
– Ar tikrai taip? – paklausiau psichologės, kai trečią įkalinimo dieną buvo tikrinama mano sveikata ir psichika.
– Ne, – atsakė ji, – jeigu prieš Jus kils agresija, turite tuoj pat duoti atkirtį. Atsiminkite: iš karto duoti atkirtį – čia ir dabar.
Žvėriui tai buvo patys gražiausi kada nors girdėti žodžiai.
Kad ir ką sakyčiau, turiu pripažinti, kad tai buvo pats geriausias (saugaus?) gyvenimo kalėjime gaires nurodantis patarimas.
Per kalėjimą, ir per gyvenimą, ėjo ir eina tiek mano šviesioji, tiek ir tamsioji dalys. Gyvulys ir Dvasios atgimdytasis. Noriu būti antrasis. Ir visaip stengiuosi nebūti pirmasis.
Vieną kartą, kai vėlų vakarą po ilgų apklausų mane parvežė atgal į Lukiškes (iš kameros išvedė pusę septynių ryto, atgal grįžau apie aštuntą vakaro), gyvulys prasiveržė lauk. Buvau pavargęs, o kalėjimo prižiūrėtojai neapdairiai pajuokavo, kad mano apatinės kelnės suplyšusios (taip, jos buvo tikrai suplyšusios ne vienoje vietoje, tačiau kai tave kelias valandas pralaiko tamsioje, vos kelių laipsnių šilumos, pusės kvadratinio metro patalpėlėje – kad būtum sukalbamesnis per tardymus – tos suplyšusios, kūno šilumą sulaikančios kelnės yra tikra laimė, nors ir su jomis sušąli taip, jog imi prasčiau orientuotis aplinkoje).
Daugiau tą vakarą prižiūrėtojai nejuokavo: nuo priėmimo punkto iki kameros mane vedė keturiese (iš visų keturių pusių) – tylėdami ir išlaikydami nemenką nuotolį. Į jų pajuokavimą tą vakarą taip pat atsakiau savotišku „pajuokavimu“. Nieko daugiau. Netgi ne aš atsakiau, o ta mano dalis, kuri žino, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, kuri pamiršta, kad yra žmogus.
– O kas yra žmogus? – mėginau dar paprovokuoti į kamerą mane vedusius prižiūrėtojus.
Jie atkakliai tylėjo.
Ir tada pagalvojau, kad manyje nubudęs žvėris ką tik juos pačius iš žvėrių atvertė atgal į žmones. Kad mano ir jų žvėrys nubėgo kaži kur savo keliais, o mes vėl atvirtome į žmones, netgi, sakyčiau, tokius tylos įžadus davusius vienuolius.
Į Italiją išskridau 2014-ųjų birželio 15 dieną. Buvo sekmadienis. Ryte dar važiavau į memorialinę A. ir M. Miškinių sodybą (šalia Utenos), kur buvau apdovanotas A. Miškinio literatūrine premija. Iš apdovanojimo ceremonijos – tiesiai į oro uostą. Romoje atsidūriau jau vakare. Keitėsi oro uosto bagažą aptarnaujančios įmonės pamaina, todėl lagamino laukiau apie tris valandas, ir kai išėjau iš oro uosto laukan, buvo jau tikrai vėlu.
Paskambinau į įmonę, kurioje iš anksto buvau išsinuomojęs automobilį.
Maždaug po valandos manęs pasiimti atvažiavo toks jaunas, ant viso pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ italas. Nuvežė į kažkokius priemiesčio garažus (bent jau naktį man taip atrodė), parodė automobilį, paėmė pinigus, padavė raktelius, dokumentus ir išvažiavo.
Įsėdau į man priskirtą mašiną, užvedžiau ir pajudėjau pirmyn. Netrukus ėmiau svarstyti: o kurgi aš važiuoju?
Na, puikiai žinojau, kad man reikia važiuoti per visą Italiją (nuo Romos iki Urbino, esančio kitoje Italijos pusėje), bet naktį, svetimoje šalyje, kažkokiuose priemiesčiuose, kur nėra nė vieno gyvo žmogaus, o automobilyje jokio GPS ir jokio žemėlapio, staiga ėmiau ir labai aiškiai supratau, jog tokio „žinojimo“ man tikrai neužteks.
Gerai, kad dar kažkaip sugebėjau grįžti į tą vietą, iš kurios išvažiavau.
Pradėjo imti baimė ir visokie įtartini jausmai, o galvoje sukosi gniuždanti mintis: Gintarai, tu gal visiškas idiotas, jeigu tikėjaisi, kad atskridęs vidurnaktį į Romą sėsi į automobilį ir staiga sužinosi, kur tau reikia važiuoti. Ką aš sau maniau? Argi buvo sunku tinkamiau pasiruošti?
Tada supykau. Išlipau iš automobilio: aplinkui vien kažkokie garažai ir apleisti sandėliai – nė gyvos dvasios. Gerai, pagalvojau, tuoj aš jums parodysiu, kaip mane vieną palikti negyvenamame rajone: tuoj jums viską išdaužysiu.
Ir tas „išdaužysiu“ buvo be galo gera mintis, nes kai tik to ėmiausi, labai greitai iš kažkur išdygo apsaugininkas. Toks vyresnio amžiaus vyriškis, nekalbantis nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir net lotyniškai (čia kiek juokauju). Jis mokėjo tik italų kalbą ir jokios kitos. Tada jau aš tikrai susinervinau. Pradėjau rėkt, kad eitų sau arba paaiškintų, kur man važiuoti.
– Nieko nežinau! Iš viso – nieko! – rėkiau ant jo iš visų jėgų ir mojavau rankomis.
Staiga jis pradėjo mane suprasti. Nuėjome į apsaugininkų patalpas, kur viename kambarėlyje buvo įjungtas kompiuteris ir veikė internetas. Ant popieriaus spausdintinėmis raidėmis užrašiau, kur noriu nuvažiuoti, atsidarėme internetinius žemėlapius ir jis man išaiškino (šį žodį gal reiktų rašyti kabutėse, nes jis aiškino kalba, kurios nesuprantu; tikrai stengėsi), kaip išvažiuoti iš šito prakeikto priemiesčio ir apskritai iš Romos, o paskui, laikantis Florencijos krypties, sukti Urbino link.
Padėkojau žmogui. Paspaudžiau ranką. Tiesa sakant, atsisveikinom tarsi seni giminaičiai. Kai nuėjau automobilio link, jo veidas nušvito. Supratau, kad naktį su keistokai besielgiančiu manimi jis jautėsi gal ir ne visai saugus.
Iš nuomos punkto išvažiavau antrą kartą. Šį kartą sėkmingiau negu pirmąjį.
Planavau sustoti pirmoje pasitaikiusioje degalinėje ir nusipirkti žemėlapį: tada baigsis visos mano problemos. Bet degalinės dar teko palaukti. Tiksliau, jų buvo, tik visos – automatinės savitarnos, jose nėra jokių parduotuvėlių, todėl šūdą, o ne žemėlapį gali ten nusipirkti. Negana to, degalų rodyklė rodė, kad automobilio bakas beveik tuščias. O juk turėjo būti pilnas – taip būna visada, kai nuomojiesi automobilį. Nuomotojai rūpinasi savo klientais. Tik ne Italijoj.
Ištrūkęs iš Romos važiavau tamsoje, matomumas buvo tikrai blogas (vėliau paaiškėjo, kad dega tik vienas automobilio žibintas ir kad dešinysis priekinis automobilio šonas yra sudaužytas), degalų vis mažėjo, ir kaip tyčia vis jokios tinkamos degalinės.
Nusprendžiau nesijaudinti. Ir pravažiavau (pražiopsojau: laiku neišsukau iš kelio, o paskui buvo jau per vėlu) net dvi.
Už penkiasdešimties kilometrų nuo Romos pagaliau įsukau į didžiulę degalinę.
Nudžiugęs pagriebiau kuro pistoletą ir staiga supratau, jog nežinau, benzinu ar dyzelinu varoma mano mašina. Čia menka bėda: paprastai tai būna parašyta automobilio pase arba prie degalų bako dangtelio. Deja, dokumentuose, kuriuos man davė ant pasaulio šimtą kartų „padėjęs“ jaunuolis, kuro rūšis nebuvo nurodyta. Prie automobilio bako dangtelio – irgi.
Atsidariau kapotą, užvedžiau automobilį: galvoju – atpažinsiu iš garso. Bet neatpažinau. Tada pradėjau žiūrėti, ar yra žvakės (benzinui reikalingos žvakės, kad skeltų kibirkštį, dyzelinui žvakės nereikalingos, nes jis užsiliepsnoja nuo suspaudimo), bet man pakliuvo tikrai keista mašina: niekaip neįstengiau suprasti, yra tos žvakės, ar ne.
Ką daryti?
Prižadinau sunkvežimyje miegančius „furistus“, sakau, ateikit, pažiūrėkit, kokį kurą turėčiau piltis. Kalbėjau lietuviškai, bet ūsuoti italai (atrodė, tarsi būtų kokie meksikiečiai) viską suprato. Buvo nemažai išgėrę. Būtų supratę, net jei būčiau nieko nekalbėjęs. Jie jau skaitė mano mintis.
Atėjo. Žiūrėjo žiūrėjo, bet irgi nieko nesuprato.
Atsuko bako dangtelį ir uodė, mėgindami iš kvapo nustatyti, benzinas ar dyzelinas čia pilamas. Baisiausia buvo tai, kad uodė net cigarečių iš burnos neišsitraukdami. Pelenai byrėjo tiesiai į automobilio baką. Mojuodamas rankomis prie mūsų tuoj atbėgo degalinės darbuotojas. Stovėjau ir žiūrėjau į juos tarsi iš šalies. Tiesa sakant, buvau jau visai pavargęs ir galvojau: „Sprokit jūs na… su visa šita kolonėle, jeigu tokie durni.“
Mintis labai kvaila, nes ir pats būčiau su jais susprogęs.
Galiausiai visi nusprendėme, kad pilti reikia benziną.
Degalinės darbuotojas kone iki žemės lankstydamasis ir mindžikuodamas ant pirštų galiukų (pagalvojau – gal į kelnes pridėjęs, ar ką) skubiai pripylė man benzino. Užrakinau automobilį. „Furistai“ sulindo į savo sunkvežimių kabinas – toliau miegoti, o mudu su degalinės darbuotoju pasukome į degalinę.
Ji buvo didelė. Sumokėjau už kurą ir lentynose ėmiau ieškoti žemėlapio. Niekaip negalėjau rasti. Visi atskirų miestų, regionų, o man reikėjo visos Italijos žemėlapio. Degalinėje niekas nekalbėjo nei angliškai, nei vokiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, nei latviškai, nei rusiškai ir netgi lotyniškai. Tik itališkai. Degalinės ir joje ištisą naktį veikusio baro darbuotojai niekaip negalėjo suprasti, ko man reikia. Net prie baro miegoję vyrai prasimerkę mėgino suprasti, ko noriu. Bet nesuprato.
Ir staiga aš atsiminiau. Šovė į galvą kaži kokia mintis ir surikau:
– Tūta Italija!
Visi ėmė rėkti:
– Tūta! Tūta Italija!
Žvalgėsi vieni į kitus, į mane, linksėjo galvomis, atseit, gerai čia pasakei. Pakėlusieji galvas nuo baro staigiai prisipylė po stikliuką ir išgėrė, o naktinis darbuotojas atnešė man „Tūtą Italiją“.
Kurį laiką su prie baro nubudusiais vyrais ant išskleistos „Tūtos Italijos“ žymėjome kelią, kuriuo man reikės važiuoti. Tolokai, brolyti, dar maždaug trys šimtai kilometrų liko. Ir dalis per kalnus.
Susidaužėme stikliukais, tiksliau, jie stikliukais, o aš į jų stikliukus – kumščiu (jiems tai labai patiko) ir išsiskyrėme – tarsi senovinio filmo apie Amerikos ar Meksikos kaubojus personažai. Dar nuėjau prie jau spėjusių giliai įmigti „furistų“, iš visos širdies padaužiau į jų kabinos duris, palinkėjau ramaus miego ir geros kelionės, tada iš visų jėgų surikau: „Čiau, amygos“ (jiems juk vis tiek greičiausiai atrodė, kad aš tik sapnuojuosi, tai tegu būna įdomesnis sapnas) ir patraukiau automobilio link.
Naktis buvo karšta, labai tamsi, tolumoje stipriai dunksėjo (lyg griaudėtų – bet žaibų nebuvo matyti), pūtė karštas, drėgnas vėjelis. Kažkas labai kvepėjo.
2015 m. liepos 6 d., pirmadienis
Dešimtą valandą ryto jau dvidešimt septyni laipsniai karščio.
Važiuoju į bažnyčią pasiimti mikroautobuso ir kopėčių.
Maždaug po keturiasdešimties minučių grįžtu namo. Išleidęs kopėčias mėginu taisyti ir iš naujo priveržti fasado lenteles. Sekasi prastai. Varžtai į perdžiūvusį medį atsimuša lyg į kokį metalą. Nieko nebus. Reikia kitokių: šitų per tankus sriegis, teks nusipirkti varžtų su retu sriegiu. Tokius įsukti būtų tikrai lengviau.
Valandą pasikrapštęs nusprendžiu darbus atidėti kitai dienai: šiandien parduotuvės nedirba, todėl negaliu nusipirkti reikiamų medžiagų. Kadangi turiu ilgas kopėčias, nuplaunu porą langų (be kopėčių jų neįmanoma pasiekti) ir einu keptis blynų – pusryčiauti. Pats laikas – jau dvylika valandų.
Bevalgant blynus į virtuvę ateina dukra ir pasakoja apie prieš porą dienų Vilniuje prie Šilo tilto vykusias muštynes. Jaunuoliai dabar, kai mušasi, tai sugeba viską ir nufilmuoti, o paskui filmuotą medžiagą išsiuntinėja pažįstamiems (kvaili, nesupranta, kad patys sukuria įkalčius prieš save). Mušėsi ne tik vaikinai – su jais buvo ir šunų. Jaunuoliai pešėsi, šunys pjovėsi. Tikri gaujų karai. Žuvo stafordšyro terjeras. Man jo labai gaila (ir žmonai, ir dukrai – taip pat). Beprasmė mirtis.
– Bent jau žuvo pagal paskirtį, – galiausiai pasakė Ramunė. – Jis sutvertas kovoms.
Taip, jis žuvo paniręs į savo stichiją, pilnas jėgų ir gyvenimo, tikriausiai nejautė jokios baimės ir skausmo. Ir kaip tik dėl to man jo dar labiau gaila. Man labai gaila visų šunų, žmonių ir kitokių būtybių, kurios žuvo taip ir nesužinojusios, kad gali būti kitaip, kad yra pasirinkimas. Ar tikrai yra?
Mirtis sulygina galiūnus ir silpnuosius, nes prieš mirtį visi esame bejėgiai. Tas nuolankumas, kuris dažnam, deja, pasireiškia tik mirties akivaizdoje, yra kelio į Dangaus karalystę pradžia. Baisu, kai ta pradžia „prasideda“ tik tada, kai jau nebėra laiko, kai visi šaukštai po pietų. Atia, pavėlavai, traukinys šikančių nelaukia. Kartais tiesa yra baisi. Todėl ji ir yra tiesa. Čia ne apie šunis kalbu. Apie žmones. Kurie per gyvenimą taip ir nesuspėjo iš šuns atvirsti į žmogų.
Šuns širdis. Ištikima, bet žiauri. Kol plaka, tol kovoja už vietą gaujos hierarchijoje. Jeigu tik galėtų, užliptų žmogui ant galvos, būtinai užliptų. Daugybė žmonių, laikančių mylimus keturkojus augintinius, net nesupranta, kad šunys yra jiems užlipę ant galvų, kad su šunimis jie elgiasi „kultūringiau“ negu su žmonėmis, o tai reiškia, kad tie šeimininkai yra tiek nužmogėję, jog iš tiesų gyvena šunų pasaulyje. Kelias į Dangaus karalystę prasideda nuo žmogaus. Jeigu žmogus gyvena šunų pasaulyje ir šuo jam vadovauja, tai tam žmogšuniui iš pradžių reikia atvirsti į žmogų – visa kita bus įmanoma tik po to.
Yra žmogšuniai, yra mašinžmogiai, yra drabužžmogiai, yra katžmogiai, internetžmogiai, televizžmogiai – ir daugybė visokių kitokių „žmogių“, kurie net nuovokos neturi apie žmogaus kaip žmogiškos būtybės gyvenimą.
Tik Dievas gali juos pakeisti. Patys pasikeisti jie negali, nes nenutuokia apie keitimosi poreikį, yra susmirdę savo gyvuliškame, daiktiškame pasaulyje. Iš jų negali kilti pokytis, jie negali įeiti į Dangaus karalystę – taip, kaip kupranugaris negali pralįsti pro adatos skylutę. „Tai kas gi bus išgelbėtas?“ – paklausė Petras Kristaus. „Dievui viskas įmanoma“, – atsakė Dangaus karalystės valdovas, puikiai žinodamas, kad visa kyla iš Dievo: visi pokyčiai, visi vadavimaisi iš mirties.
Predestinacija.
Tai reiškia, kad visa valdžia buvo, yra ir bus Dievo rankose, kad Dievas niekada nepalieka tų, kuriems priklauso Dangaus karalystė. Predestinacija susijusi su Dievo valia ir jokiu būdu ji nėra susijusi su žmogaus valia (laisva ar nelaisva). Mėginimas predestinaciją sieti su žmogaus valia – tai tik kalbos nukreipimas nuo šios sąvokos esmės. Yra Dievo valia, visos kitos valios yra fakultatyvinės Jo valios atžvilgiu. Jeigu manome kitaip, tai išpažįstame esant kažką galingesnį už Dievą.
Išsukęs iš degalinės (grįžtu prie vakarykščio pasakojimo apie savo kelionę į Urbiną) neskubėjau. Važiavau maždaug aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atsidaręs langus. Buvo tamsu ir šiek tiek drėgna. Tolumoje plytėjo svetimas (su neaukštais kalnais ir neperregimais slėniais), naktyje sunkiai įžiūrimas peizažas. Ir su kiekvienu vėjo gūsiu vis stiprėjo tas labai malonus, svaiginantis kvapas. Lyg ir pažįstamas, tačiau niekaip negalėjau prisiminti, kur anksčiau esu jį užuodęs.
Retkarčiais sustodavau. Iš automobilio išlipdavau į neperregimą, kvepiančią Italijos naktį ir tyloje dairydavausi aplink – į juodumą, į nepažįstamą, šiek tiek mane bauginančią erdvę. Sankryžų raizgalynėse kelis kartus įvažiavau ne į tą kelią, todėl sustojęs artimiausiose degalinėse klausdavau kelio – bendravau su nepažįstamais, iš tamsos išnyrančiais ir vėl į tamsą pranykstančiais žmonėmis. Tolau nuo savo gyvenimo. Naktis, atrodė, niekada nesibaigs.
Vis laukiau, kad jau ims aušti. Birželio naktys Lietuvoje labai trumpos ir tokiu laiku jau brėkšta. Italijoje viskas kitaip: temti ten pradeda maždaug valanda anksčiau negu Lietuvoje, aušta apie porą valandų vėliau.
Niekaip nesulaukdamas aušros, apie ketvirtą valandą ryto, nusprendžiau sustoti kokiame nors pakelės viešbutyje ir šiek tiek pamiegoti. Kaip tik privažiavau gražų, palmėmis ir žydinčiais krūmais apsodintą, kvepiančiame kalnų papėdės slėnyje įsikūrusį viešbutį.
Kai sustojau, tegu dar ir labai menkai, bet jau šiek tiek aušo.
Viešbutis buvo tikrai prabangus. Kai registratūroje budėjęs mieguistas vyriškis pasakė kainą, tik nusišypsojau.
– Aš kelias valandas pamiegosiu ir išvažiuosiu, – pasakiau jam, – niekas net nežinos, kad buvau čia sustojęs, sumokėsiu tau trisdešimt eurų, ir ne mano reikalas, ką tu su tais pinigais darysi.
Italas suprato mane iš karto. Paklausė, ar norėsiu pusryčių (žinoma, kad norėsiu), ir merkdamas akį pridūrė, kad išvažiuoti turėčiau iki pusės vienuolikos. Puiku.
Mane nuvedė į liukso apartamentus (patys brangiausi ir prabangiausi viešbučio kambariai, todėl dažnai būna tušti) – su įspūdingais, kalnų peizažą atveriančiais balkonais, ištaigingais baldais ir daugybe dalykų, kurių man iš tikrųjų visai nereikėjo, bet buvo smagu, kad viskas taip prabangu. Už lango jau iš tikrųjų aušo, artėjo smarki pietietiška audra.
Užrakinau apartamentų duris, plačiai atidariau balkoną, iš atsineštos plonos virvutės prie balkono durų įrengiau „nematomą“ užtvarą – jos galus pririšau prie kelių toršerų. Jeigu kas įlips pro balkoną ir mėgins įeiti į vidų, užkliudys virvę, o tada jau kils toks dūžtančių toršerų triukšmas, kad pažadins mane net giliausiai įmigusį. Jeigu kam toks atsargumas atrodo keistas, skubu pasakyti, kad registratūroje dirbančio vyruko tai nenustebintų.
Atsiguliau. Buvau pavargęs, bet miegas neėmė. Vis dažniau griaudėjo, ūžė smarkėjantis vėjas. Aušo.
Paskui šiaip ne taip užmigau.
Atsikėliau aštuntą ryto. Nusiprausiau, susirinkau daiktus, nusinešiau į automobilį, grįžau, pavalgiau pusryčius, pakalbinau prie viešbučio atvažiavusių policininkų ekipažą. Jie, žinoma, nieko nesuprato, šypsojosi ir į mano žodžius atsakė linksėdami. O aš jiems sakiau: gerai dirbate, niekas naktį pro balkoną į mano kambarį nelindo.
Gal ir gerai, kad manęs nesuprato. Dar būtų pagalvoję, kad tyčiojuosi.
Pasivaikščiojau palei viešbutį. Audra jau buvo nurimusi, švietė saulė. Oras drėgnas ir karštas, viskas aplinkui kvepėjo tuo svaiginančiu, visą naktį mane lydėjusiu kvapu. Dairiausi aplinkui, bet niekaip negalėjau suprasti, kas čia taip kvepia.
Sėdau į automobilį ir išvažiavau.
Praėjusi naktis mane kaži kaip labai stipriai atskyrė nuo įprasto gyvenimo, nunešė į naują, nepažįstamą erdvę. Gyvenimas Lietuvoje atrodė kaip sapnas, o šiandienos rytas Italijoje taip pat buvo kažkoks nerealus, priskirtinas sapnų ir kliedesių kategorijai.
Automobiliu važiavau gilyn į Italiją, tolau nuo žmonių ir vis stipriau nirau į kvepiantį, svaiginantį, bet sunkų sapną, kuriame veikiausiai vis dar pagiriojosi į meksikiečius panašūs italų „furistai“, o jų cigarečių pelenai byrėjo į benzino baką – – jeigu tame bake būtų benzino – viskas būtų susprogę, o tai, kad į degalinę įvažiavau jau visiškai pasibaigus kurui, yra Dievo stebuklas – – į tuščią baką gali berti žiežirbų ir pelenų kiek tik nori – niekas neužsidegs, niekas nesprogs – – tai, kas žmogui atrodo blogai, kas jį neramina (kad baigėsi kuras ir negalėsi važiuoti), pasirodo, nėra baisu, netgi atvirkščiai – būtent ši neraminanti aplinkybė, pačios įvairiausios neraminančios aplinkybės kartais išgelbsti mums gyvybę.
Dievo valia, apie kurią neturime žalio supratimo.
Rytdiena, kuri mums dar tik ateis, kurios mes nematome, tačiau ją mato Dievas. Jam nėra nei ryt, nei poryt, nei vakar. Jam visa yra dabar.
Predestinacija.
Dievo suskaičiuoti plaukai ant mūsų galvų, slėniuose augantys javai, kurių duoną valgysime ateinančią žiemą, mūsų tėvai, kurie pasitiko mus gimusius šiame pasaulyje, žmonės, kurie išlydės mus iš šio pasaulio, kurie mazgos mirusius mūsų kūnus. Dievui visa yra kaip ant delno. Visa, kas mums dar tik nutiks. Visa, apie ką mes net nenutuokiame.
Ko mes norime?
Ko mums reikia?
2015 m. liepos 10 d., penktadienis
Tas pažįstamas, bet niekaip neatpažįstamas kvapas, lydėjęs mane ilgą tamsią naktį per visą Italiją ir pasitikęs rytą išėjusį iš viešbučio, nesitraukė ir kitą dieną. Jo buvo pilnas Urbino miestas, į kurį atvažiavau maždaug antrą valandą dienos.
Kvapas tarsi nurenginėjo nuo manęs visas mano jėgas, visą savarankiškumą, kurį suaugęs žmogus įgyja per ilgus gyvenimo metus. Nuo jo su kiekviena valanda jaučiausi vis pažeidžiamesnis – tarsi vaikas, paliktas vienas nepažįstamame pasaulyje, nepajėgiantis savarankiškai gyventi.
Paklausiau Giuliano (jo namuose turėsiu gyventi ateinančias dešimt dienų), kas čia per kvapas. Kas čia per kvapas, kad juo šitaip persmelkta visa Italija? Giuliano juokėsi, sakė, taigi čia liepos taip kvepia, šitos šlykščios liepos, kurios visą Urbiną nubarsto limpančiais žiedais.
– Jos viską apteršia, – mostelėjo Giuliano. – Mes Urbine jų labai nemėgstame.
Taip, šitas kvapas tikrai panašus į liepų. Tik daugybę kartų stipresnis, pasiutėliškesnis negu Lietuvoje.
Aš gimiau liepos pradžioje. Druskininkuose, kuriuose gimiau, ir Kučiūnuose, į kuriuos buvau netrukus po gimimo nuvežtas, kaip tik žydėjo liepos. Pirmasis kvapas, užplūdęs į naujajį pasaulį, į šią žemę atėjusį mane, buvo liepų kvapas. Negaliu jo prisiminti protu, bet prisimenu visais savo instinktais, aklomis, pasaulio nesuprantančiomis akimis, jo garsų nemokančiomis atskirti ausimis, visa savo pasąmone, visa žemiškąja savo prigimtimi.
Daug stipresnis negu Lietuvoje Italijos liepų kvapas, ilga, tamsi naktis, po kurią klaidžiojau ieškodamas kelio, mane varė iš proto, iš mano gelmės vertėsi kaži kokie giluminiai jausmai, emocijos, veikiausiai panašios kaip 1975-aisiais, liepos mėnesio pradžioje, kai atėjau į šį pasaulį.
Pirmąjį vakarą, klajodamas siauromis Urbino gatvelėmis, buvau visiškai sutrikęs – tarsi nemokėčiau vaikščioti, tarsi nemokėčiau kalbėti, tarsi nemokėčiau valgyti. Aš ir nevalgiau. Jau dvi dienas ir taip mažai ką turėjau burnoje, o pirmąjį vakarą Urbine praryti maisto apskritai negalėjau. Mane ėmė baimė. Siaubas. Palikto vaiko, kūdikio, gimusio nežinomame pasaulyje, siaubas.
Gyventi turėjau kelių šimtų metų senumo name. Pirmame aukšte, kuris iš tikrųjų buvo pusrūsis, – nedidukas langelis su grotomis, drėgna, niūru, šalia mano kambario koridorius ir dirbtuvės, kuriose prikrauta įvairių skulptoriui ir knygininkui reikalingų medžiagų, atraižų, visokių liekanų – kvapas lyg senos bažnyčios zakristijoje. O aš – vaikas, kūdikis, ir man čia baisu.
Baisu baisu baisu, mieloji sese Elena Faustina, kaip tik savaitė iki man išvažiuojant į Italiją „Bernardinams LT“ ėmusi iš manęs interviu – apie knygą „Kai sėlinsi manęs“ – ir klaususi, ar nebijau, ar nesijaučiu kartais vienišas net ir Dievo akivaizdoje. Ne, ne – niekada, sakiau tau, visaip įrodinėdamas, kad apskritai nieko nebijau, kad šiame pasaulyje niekas negali manęs išgąsdinti, toks mat jau esu subrendęs, daug ką gyvenime regėjęs ir patyręs vyriškis… Štai šiandien, mieloji Elena Faustina, Dievas juokiasi iš mano pagyrūniškumo. Tepraėjo kiek daugiau negu savaitė ir visa mano narsa išgaravo. Tarsi jos niekad nebūtų buvę. Esu toks bejėgis, kad net negaliu nuryti kąsnio.
Po poros dienų Giuliano į svečius pasikvietė draugų, taip pat ir mane, pagal specialų itališką receptą gamino makaronus, ištraukė naminio vyno, o aš, kramtydamas pirmąjį kąsnį, pajutau, kad jeigu mėginsiu jį nuryti, tai ne tik apsivemsiu, bet gali būti, kad dar ir neteksiu sąmonės. Atsikėliau nuo stalo ir grabaliodamas rankomis sienas (susirinkusieji galvojo, kad stengiuosi juos prajuokinti) išsliūkinau į kitą kambarį: tegu niekas nemato, jeigu kurį laiką tįsočiau netekęs sąmonės.
Gulėjau ant grindų. Kvėpavau iš lėto, atsargiai. Giliai. Ramiai. Mėgindamas prisiminti, kas esu, prisiminti, kad nebijau, kad galiu gyventi. Kad esu gyvis, uždarytas liepų kvapo pilname pasaulyje, nedideliame kelių šimtų metų senumo pusrūsyje, kambarėlyje su mažyčiu grotuotu langu, zakristijoje, praeityje, siaube, kurį privalau nugalėti. Privalau gyventi, esu gyvis, o tai reiškia, kad turiu gyvybę, esu gyvybė.
Grįžau prie stalo. Sėdėjau ir žiūrėjau į šurmuliuojančius žmones, mėginau šlietis prie jų gyvenimų, semtis stiprybės ir drąsos iš tų, kurie štai sau gyvena ir juokiasi dabar susėdę prie stalo, ir nebijo žydinčių liepų, nėra svetimame pasaulyje palikti kūdikiai. Nieko nevalgiau, nieko nekalbėjau. Sėdėti ir nenugriūti po stalu – tai buvo labai didelis iššūkis, ir jokios čia perkeltinės prasmės, jokios metaforos.
Nenugriuvau.
Pamažu, labai iš lėto – ne tą vakarą ir dar ne kitą dieną – gyvybė grįžo į mane. Tarsi po kokios mirtinos operacijos – iš lėto, tyliai, atsargiai plūdo į mane. Kai jau galėjau valgyti ir šypsotis, ji vis dar plūdo. Ir netgi kai jaučiausi labai stiprus ir visiškai atsigavęs, gyvybės manyje vis dar daugėjo.
Giuliano atnešė keliolika specialiai man paruoštų (senovinėmis knygdirbių staklėmis supjaustytų) minkšto, storo, gelsvo popieriaus lapų, parinko minkštą, patogų rankai juodai rašantį tušinuką ir liepė rašyti. Pasakė:
– Būtų gerai, jeigu prirašytum septyniasdešimt tokių puslapių.
Išsigandau. Bet rašiau.
Vis rašiau ir rašiau, o gyvybė nesiliovė plūdusi į mane. Per porą dienų prirašiau septyniasdešimt lapų ir paprašiau dar septyniasdešimties. Po kelių dienų – dar septyniasdešimties.
Per septynias dienas prirašęs du šimtus keturiasdešimt puslapių, dar keliasdešimt parašiau šiaip – asmeninei Giuliano bibliotekai, tiksliau – jo dirbtuvėms, kad jis galėtų savo nuožiūra pjaustyti, puošti mano prirašyto teksto lapus, spausti ant jų specialiai pagamintų klišių įspaudus, vienas raides paryškinti, kitas išblukinti – ką tik nori tegu daro. Neturiu kur dėti šito savo rašymo.
„Urbino dienoraščiai“ – ne pasaulio stebuklas, bet vis dėlto poezija. Per dešimt beprotiškų dienų parašyta knyga. Jeigu kada bus išleista, kritikai galės juoktis kiek tinkami, poetai irgi. Aš nepyksiu. Žiūrėdamas į juos besijuokiančius (tikiuosi) taip pat juoksiuosi: imkit ir patys per dešimt dienų parašykit tokią knygą, linkiu jums išgyventi tokias dešimt dienų, kaip aš Urbine, ir neišprotėti: viskas yra poezija, viskas jungiasi į vienį – kad ir kur pažvelgsi, visur matai kiaurai laiko ir daiktų, Dieve, sustabdyk šiuos regėjimus, šitą rašymą, šitą jėgą, kuri laužo mano ankšto kambario sienas, mano laikino kūno galimybes, Viešpatie, kuris vėlų 2014 metų birželio 26-osios vakarą į ankštą Urbino gatvelę atsiuntei man kelią pastojusią kriokiančią metafizinę kalę, pasigailėk jos pavadį laikiusio jaunuolio, taip, pasigailėk visų, susidūrusių su Tavimi ir Tavo siųstais demonais, kuriuos mes turime įveikti, pasigailėk visų, kurie nesigręžiodami eina į savo gyvenimą, į Tavo jiems kiekvienam dovanotą gyvenimą, apokaliptinę kovą, kurios negali išvengti nė vienas, įrašytas į gyvenimo knygą, – ir turi peržengti pasaulio kraštą, laiko ribas, kūnišką laikinumą. Ačiū, kad leidi rašyti – tada ir dabar.
2015 m. liepos 11 d., šeštadienis
Tada ir dabar. Kaip šis mano dienoraštis susijęs su „Urbino dienoraščiais“? Prabėgo metai, ir „dienoraščio“ sąvoka vis aiškiau figūruoja mano kūryboje. Išeinantis laikas. Išgarmantys metai.
Įnirtęs vėjas šiandien dangumi gena bejėgius debesis. Bejėgius? Galinga yra tų debesų „bejėgystė“. Tokia galinga, kad vėjas išsijuosęs turi pūsti ir pūsti. Patarnautojas vėjas. Tarnaujantis debesų galiai. Ir galingi debesys, pasiduodantys vėjo galiai. Gaivalų pasaulis. Žmogaus trapumas ir laikinumas įsiveržia į tai, kas nėra nei trapu, nei laikina.
Visame kame yra tik viena galia, tik viena valia. Yra Dievas, ir visa paklūsta Jam. Visa mėgina Jį atrasti, būti Jo artybėje. Vėjas pučia ir pučia, negalėdamas liautis, nes Jis taip nori. Debesys skrieja ir skrieja, nerasdami sau vietos. Kur yra debesų vieta? Kur yra mano vieta? Koks dar liko iki jos atstumas? Ir koks kvailys gali klausti atstumo – ten, kur atstumų nėra, kur viskas yra iš karto, kiekvienoje vietoje. Mano vieta yra ten, kur esu, kur negalėdamas liautis vėjas, pagal Jo valią, pučia ir pučia mane. Patarnautojas vėjas. Kalnų upės vanduo, gludinantis mano sąmonę. Tada ir dabar. Milijardai iš mano gyvenimo išgarmančių akimirkų. Dienos ir metai, iš kurių turiu išsivaduoti.
Būtybė, būnanti būtyje.
Kodėl kalbu?
Melsdamiesi ir gyvendami turime ieškoti Dievo valios. Ne savo. Tik Dievas žino, kas mums geriausia. Dažnai tą pamiršta net tikintieji. Žmogus ko nors prašo Dievą, bet to negauna ir pradeda pykti. Pyksta, kad yra ne taip, kaip jis nori. Toks pyktis tėra vargšo žmogaus kvailybė. Juk tas jaunuolis italas, dirbantis automobilių nuomos įmonėje, kuris neįpylė degalų į mano automobilį, esu įsitikinęs, negalėjo net nutuokti, kad aplaidus jo darbas išgelbės man gyvybę.
Argi jis ką numanė apie girtus vairuotojus, bersiančius cigarečių pelenus tiesiai į mano degalų baką? Argi mes numanome, kokie saitai sieja visokias mūsų gyvenimo smulkmenas? Tiksliau, argi mes suprantame, kad smulkmenų nėra? Kad viskas jungiasi į didžiulę, gilią prasmę, viskas yra kelias, viskas yra Dievo valia, kurios mes turime ieškoti. Turime mėginti atrasti ir įeiti į savo predestinaciją. Į savo laimę, savo santykį su Dievu. Štai ir aš kalbu tarsi koks nevykėlis: ne į savo santykį su Dievu, bet į Jo santykį su manimi. Viskas kyla iš Jo. Iš Jo malonės buvau sukurtas, Jis man parinko tėvą ir motiną, laiką ir pasaulio vietą, kurioje turėjau gimti, Jis mane atpirko, Jis leidžia rašyti šiuos žodžius ir Jam priklauso visa – mano tėvas ir motina, laikas, kuriame gyvenu, valstybė, mano žodžiai ir aš pats. Be Jo manęs nebūtų. Ir tas „nebūtų“ yra labai sudėtingas, nes tų, kurie yra be Jo, kaip ir nebėra – jie tik vaidenasi, užgesusios, išnykusios žvaigždės, su išspinduliuota paskutine šviesa.
Tie, kurie ieško savęs, niekada savęs neras. Tie, kurie ieško Dangaus karalystės, ras ne tik ją, bet ir visa kita – „visa kita bus jums pridėta“. Kas čia taip kalba? Aš? Kryžiaus Jonas? Šventoji Dvasia? Ar man padeda žodžiai, kuriuos pasakau? Ar jie skirti man? Ar ryt atsiminsiu, ką šiandien kalbėjau?
2015 m. liepos 20 d., pirmadienis
Labai įdomu palyginti hermeneutiką, kurią Vilniaus universitete dėstė profesorius Arūnas Sverdiolas, su ta, kurią pernai rudens semestre mokiausi Biblijos koledže. Filosofijos (ar filosofinė) hermeneutika pirmuoju atveju ir Biblijos aiškinimo hermeneutika – antruoju. Ta pati, bet ir kitokia. Biblijos hermeneutika, skirta Šventojo Rašto aiškinimui, yra tikslingai (lyg būtų kokia semiotika) nukreipta į teksto analizę ir interpretavimą.
Mokydamasis Vilniaus universitete lietuvių filologijos bakalauro programoje, o vėliau literatūros teorijos magistrantūroje, daugiausia domėjausi semiotika, psichoanalize ir fenomenologija. Hermeneutika man atrodė per daug nuo teksto nutolęs ir todėl nepriimtinas metodas. Bet Biblijos koledže požiūris pasikeitė.
Turiu prisipažinti, kad sėdėdamas užsiėmimuose ir mokydamasis namuose ne kartą savęs klausiau, ar šis teksto analizės metodas, kuris koledže dėstomas kaip hermeneutika, iš tikrųjų yra hermeneutika. Klausimas nėra toks jau kvailas. Biblinė hermeneutika, kurios dabar mokiausi, lyg ir turi visus A. Sverdiolo dėstytam dalykui būdingus principus. Svarbu teksto ir konteksto ryšys, aktualizuojamas per konkretaus laiko (kai buvo rašomas tekstas ir kam jis buvo adresuojamas) realijas: geografinės nuorodos, vietovardžiai, to meto papročiai, teksto rašymo ir aiškinimo tradicija ir taip toliau. Bet vis dėlto konteksto reikšmė aiškinant konkretų tekstą radikaliai pakito. Kuo ilgiau mokiausi biblinės hermeneutikos, tuo darėsi aiškiau, kad čia tokia struktūralizmo principais papildyta hermeneutika, kurioje galioja teksto imanentiškumo principas (?!). Labai panašiai kaip semiotikoje. Ir į kontekstą iš teksto išeinama nepažeidžiant teksto imanentiškumo.
Reformuotoje Bažnyčioje dėstoma hermeneutika remiasi Martyno Liuterio teiginiu, kad Raštas gali būti aiškinamas tik pačiu Raštu, bei Ulricho Cvinglio apibrėžtais Biblijos aiškinimo principais, sakančiais, jog bet koks neaiškumų keliantis Biblijos žodis ar žodžių junginys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Biblijos eilutę, kurioje šis žodis ar žodžių junginys yra užrašytas, eilutė turi būti aiškinama remiantis pastraipa, kurioje yra toji eilutė, pastraipa turi būti aiškinama pagal Biblijos knygos skyrių, kuriame ji yra, skyrius turi būti aptariamas remiantis konkrečia Biblijos knyga, kurios skyrius analizuojamas, ir taip toliau, svarbiausia, kad Biblijos teiginiai nebūtų aiškinami kokiais nors užbibliniais tekstais, kurie šventraščio aiškinimą apvelia Biblijai nebūdingomis ir nepriimtinomis interpretacijomis.
M. Liuterio ir U. Cvinglio teiginiai – teksto imanentiškumo apibrėžties pradžia. Reformacija padėjo pamatus struktūralizmui? Ne šio rašinio klausimas, bet panagrinėti būtų įdomu.
Profesorius A. Sverdiolas per hermeneutikos paskaitas pateikė pavyzdį iš Mato evangelijos, kur Kristus sako: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22) ir „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‚Nesvetimauk!‘ O aš Jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28).
Hermeneutas Kristus (anot profesoriaus) nuodėmės suvokimą čia perkelia iš veiksmų į intencijų pasaulį. Jeigu žiūrėsime iš Platono filosofijos pozicijų, turėsime kalbėti apie idėjų pasaulį, už materijos, už žmogaus veikimo ribos esantį pasaulį, kurio negalima kontroliuoti ir valdyti. Nuodėmės suvokimo perkėlimas į intencijų lygmenį reiškia jos perkėlimą į neįmanomybę, į tokį gylį, kuriame nuodėmės neįmanoma suvaldyti, paveikti. Kai kuriuos žmones dėl to gali apimti neviltis ir depresija – maždaug taip, šypsodamasis ir šiek tiek provokuodamas savo studentus, tada kalbėjo profesorius.
Šiandien į jo labai tikslią ir teisingą kalbą replikuočiau maždaug taip: kiekvieną kartą, kai į krikščionybę žvelgiame iš Platono filosofijos pozicijų, kalbame apie predestinaciją. Krikščionybei nereikia Platono. Taip, kaip Šventosios Dvasios įkvėptam tekstui nereikalingos jokios žmogiško proto filosofijos. Bet turiu pripažinti, kad Platono kalba apie idėjų pasaulį yra labai panaši į kalbą apie predestinaciją. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: kai išdidus ir stabmeldiškas (save sudievinantis žmogus) kalba apie pasaulį, kurio jis negali kontroliuoti ir valdyti, jį apima nerimas, baimė ir depresija, tačiau kai apie tokį pasaulį ima kalbėti nuolankus, Dievo autoritetą pripažįstantis žmogus, avis, ganoma visavaldžio Dievo, nėra jokios baimės, nerimo ir depresijos. Atvirkščiai, yra dangiška ramybė ir absoliutus saugumo pojūtis, nes nuolankus, Dievą tikintis ir Juo pasitikintis žmogus pripažįsta, jog viską kontroliuojantis tobulas, neklystantis, nesikeičiantis, emocijoms ir visokioms užgaidoms nepasiduodantis, teisingas ir mylintis Dievas, galingiausias visų pasaulių asmuo, daug geriau už žmogų žino, ko jam reikia. Ir ne tik žino, bet savo absoliučia valdžia ir galingumu garantuoja, kad visa, kas žmogui nutiks, bus geriausia, kas tik gali jam nutikti (ribotais savo protais mes to dažniausiai nesuprantame). Visa, kas nutiks, bus žmogui naudinga, skirta jo gerovei ir Dievo šlovei. Niekas negali išplėšti Dievo ganomų avių iš Jo rankos. Tuo skiriasi Dangaus karalystė nuo pasaulio filosofijų.
Manau, kad profesorius tą puikiai supranta ir pats. Ir taip pat puikiai suprastų provokacinį šitos mano replikos pobūdį.
Kodėl vis grįžtu prie predestinacijos sąvokos? Todėl, kad, mano manymu, ji yra tiesiogiai susijusi su žmogaus nuolankumu. Kaip jau rašiau anksčiau, predestinacijos sąvoka yra sietina su Dievo, o ne žmogaus valia. Visi, siejantys predestinaciją su žmogaus laisva ar nelaisva valia, daro esminę klaidą. Predestinacija yra Dievo, o ne žmogaus ypatybė. Teigti, jog predestinacija reiškia, kad žmogus negali pats priimti sprendimų, yra tolygu tokiems logikos stokojantiems pareiškimams: rytoj lis, nes antys yra pilkos; arba – Lietuva yra šalia Baltijos jūros, nes dramblys gyvena Afrikoj.
Predestinacija nėra susijusi su žmogaus gebėjimais ar galėjimais, žmogui ji aktuali tik vienu aspektu – nuolankumo. Nuolankus žmogus pripažįsta, kad viskas yra Dievo. Viskas. Tai reiškia, kad nėra jokių išimčių, jokių „o“, „bet“, „tačiau“, „išskyrus“. Visi daiktai, reiškiniai ir įvykiai, kaip ir kiekvienas plaukas ant mūsų galvos, kaip kiekviena lauko lelija, aprengta gražiau už Saliamoną jo galybės viršūnėje, kaip kiekvienas paukštis, kuriam nereikia nei sėti, nei pjauti, yra Dievo valioje. Absoliuti, nenugalima, tobulai vykdoma ir įvykdoma Dievo valia. Tikinčiojo gyvenimas yra mokymasis šią valią suprasti ir priimti. Tikintysis neieško savo valios. Tai yra krikščionybės pamatas. Kristus ir apaštalai. Daugybė katalikų šventųjų (norėčiau sakyti – visi katalikų šventieji, bet ne visų gyvenimus ir mokymą žinau) apie tai kalbėjo. Kas juos išgirdo?
Rimantas Kmita. Pietinia kronikas
2016 m. Nr. 7
Romano fragmentas
Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj. Ka taip išeič’ i šokius toliau nuo sava mokyklas i rezultatyviai su mergička nuvirsč’ į žalumynus, tai beveik ka i nebuva da. Sava mokykloj arba kur nakčiovkėj su palatkėm, tai aišku. Bet kai tik najni i kitų mokyklų šokius, ypač į centrą, tai tik žiek, ka i galva negautum. Kokie da ten žalumynai.
Nu o dėl to rezultatyvuma tai nereik’ skubėt’. Kaip čia pasakius. Guliam mes tarp tų paparčių, nu, i kaip i neblogai. Toks įspūdis, ka i laižytis visai moku. Ne pirms karts gi. Užknis tik visokias žoles i šapai, lend visur po drabužiais, nu bet nieka, kentiet’ gal’. Bet tik va kaip čia ką nors daugiau nuveikus, va kur klausims. Liaudies aplinkui pilna, da kažkokias drauges vis prein. Man atroda, ka jos susitarusias taip, ka jeigu kas ką, tai ka netoli būtų. Nu i šiaip situaciją pakontroliuot’. Jaučiu, susirastų jos kokius kietus čiuvus, likč’ čia viens gulėt’, i da gerai, ka be fanara.
Bet visai neįkertu, kaip jai. Atroda, ka biški nuobodu. Nu bet ką, aš toliau vaidinu kietą i tipo viskas labai gerai. Nors taip i nėra, i jaučiu, ka kažkas nelimp. Aš vis kažką bandau bazaryt’, kišt’ ranką po drabužiais šnekėdams apie paparčia žieda ieškojima, bet reikalai į priekį nesistum’. Nors aš i nežinau, kaip tas priekis tuose papartynuose turėtų atrodyt’.
Ji vyresne, i tas mane biški gandin. Bo jeigu ji būtų mana amžiaus, aš gal i galėč’ pagaut’, apie ką ji tyl’. O kai vyresne, tai nelabai. I da mane gandina, ka ji juoda. Ta prasme, plaukai juodi. Juočkes tai aš tik per MTV mates. Tamsi i vyresne, i tode ten da labiau neįsikirsi, ką ji galvoj.
Daug paprasčiau, apie ką aš galvoju i ko noriu. Čia nėra daug ko vardint’. Nu ka i treningiukų, sakykiam. Nu daba tai aš su treningais, bet vis tiek tas yra labai svarbu. Svarbu turiet’ i tokius, kokių reik’. O juos gaut’ nėra taip paprasta, bo man vis da visus drabužius perk motina. Ji kažkaip greičiau nuperk, o tada jau negali pirktis sau da tokia pačia drabužia, bo jau yra toks, kitaip bus skandals. O būn visada maždaug taip.
– Nu tai ajnam į turgų, nupirksiu aš tuos treningus, – saka motina.
Va, galų gale. Šeštadienis, ajnam į turgų i jau pirmadienį aš būsiu kiets, i visi tą žinos.
Nu najnam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokie man reikalingi, mamai atroda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokių brangių, saka ji. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, PUMA arba NIKE. Arba ADIDAS. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus.
Tai grįžtam iš turgaus su tokiais juodais i kažkokiom rūžavom paloskėm an krūtines. Nu pablizgints kostiumiuks, bet kas iš to. Nėra nei NIKE, nei ADIDAS ženkliuka. An tokia, aišku, i negal’ būt’, bo jie i nėr tokie, kokius visi nešioj. Nu, i sporta sale gali ajt’, bet kam reikalingi treningai sporta salėj? Turi maike, šortus i varai.
Treningai reikalingi ne tam, ka sportuotum, i ne tam, ka neturėtum ko kita apsirengt’. Treningai reikalingi tam, ka jaustumeis normaliai, toks, kaip visi. Nei per siūlę kitoks. Nei spalva, nei modelis, nei ten kokie pričindalai netur’ skirtis nuo to, kaip ka visi vaikšta. Ta prasme, visi normalūs i kieti pacanai. O daba mana tai net iš tola neneš į tokį, kaip visi. I tu tada esi balta varna, nesvarbu, ka su juodu treningu. Čia nėra pasirinkima – arba tu turi normalų treningiuką, arba esi ablavuchs, molis, katras netaika į kiečiausias mergičkas, i nieks į tokį rimtai nežiūrės. Viskas. Nėra čia daugiau ką šnekėt’. Gali tik pagalvot’, ka šiaip tai įdomiai čia – visi nor’ originalų, bet patys originalais būt’ nenor’. Originalus treningiuks, originalūs džinsai pakel’ tava markę, o jeigu tu pats originals, koks čiūdiks, tai čia krenti konkrečiai.
O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai. Jeigu kas mata iš tola teisingus treningiukus, tai iškart viską suprant. Nelįs prie taves. Už tai tu pats gali drąsiai prie bet ko ajt’ ir tvarkyt’ reikalus. Jauti, ka žiūr’ kaip į lygų. I pacanai, i mergičkas suprant viską be žodžių. Kaip šarvuose gali būt’ ramus, gali galvot’ ką tik nori, šarvų viduj. Bet visi galvoj, ka suprant, ką tu galvoji, bo teisingi treningai paroda tava požiūrį į neramų gyvenamąjį metą. Čia taip kažkas iš vyrų rūbinėj pasake, i man įstriga. Pagalvojau, va, čia tai tiksliai. Visada jaučiau, ka treningai nėra vien drabužis, bet negalėjau to pasakyt’.
Nu mana situaciją da biški gal gelbėj bačiukai. Pirkau Lvove, kai buvom išvare į tokį turnyrą. Juodi, dermantininiai, kaip tik prie kuostiuma. Gavom maistpinigių, tai nusipirkau. Nepasirode, ka brangu. Nu i kojines, aišku, baltas. Bet vis tiek be normalių treningiukų viskas yra taip an ribos.
I ji turėja tą suprast’. Musiet i suprata. Bet nieka nesake. Aš visai nesistebiu, ka mes daba einam su ta Meile namo. Ji sake, ka jos toks vards – Meile. Aš jai an pečių užmetes sava treningiuką, o viena ranka apkabines. Aišku, taip ait’ kelis kylus gal i niera patogu, bet ne dėl patoguma čia mes ainam. Mes čia Jonines šventėm. Kas tos Jonines, tai aš nifiga nesupratau. Pirmą sykį buvau Joninėse, pirmą sykį buvau prie Rekyvas, ka i kaip durnai gal’ pasirodyt’. Nu ko man ten važiuot’. Dienom trenkes, savaitgaliais teliks arba su chebra kur, kašį a kažką. Vasarom kaime. Aš gyvenau sava rajuone i sava kaime. Du kylai spindulys nuo nama man buva daugmaž aišku i daugmaž to užtekdava. I kai pirmą sykį išgirdau SEL „Čia mano kiemas“, man stalčius atsidare. Nu bet kaip taip pagaut’ viską, apie ką tu galvoji, i kaip viską supranti? Tai iš sava kiema per daug noses nekišdavau, nu išskyrus, jeigu kur į turgų pašaut’. I kas tos Jonines? Žinojau du dalykus: paparčia žieds i šokinėjims per laužą. Apie pirmą gal nieka nesakysiu, o dėl antra tai irgi – nu ne per laužą šokiniet’ ten ėjau. I man atroda, ka nieks ten per tą laužą nešokinieja. Ką reišk’ „per tą laužą“, aš to lauža net nemačiau.
Bet ką daryt’. Jeigu aš prejnu prie mergičkas, katra atroda visai nieka, i sakau kietesni balsą nutaises: „Nu tai pašokam gal.“ O ji sutink. Nieka nepasakius. Bet aš suprantu, ka ji sutink, nu i mes šokam. Kai įsižiūrėjau, tai pamačiau, ka ji ne šiaip sau, ka ji labai nieka tokia.
Treningiuka irgi neatsisake, tipo, ką čia duodi. Tai biški palengvėja. Kažkaip gal nieka jai tas treningiuks. I juos juodi plaukai an man juoda blizgaus treningiuka irgi neblogai atroda. Kol mes ateinam iki jos namų, aš jau viską išpasakojes – dvi sava keliones į užsienį, iškomentaves ten kainas i visokius čiūdus, jau pastūmės, kaip tie lochai iš centra užknis, papasakojes, kas gera Rygos turguj, i kokias ten kainas. O daugiau kaip i viskas. Ką aš jai da galiu pasakyt’.
– Tai gal telefoniuka užrašysi, – sakau prie laiptines.
I užraše. Kai taip be komentaru, tai atroda, ka viskas aišku. Bet man buva aišku, ka nieka čia nebus. Nors da galvojau. Čia tas be komentara tai gal’ būt’ visaip. Viens variants, jo, viskas gerai, paskambink, suderinsme, kai tėvų nebus. Bet gal’ reikšt’ i maždaug – imk tą telefoniuka i mink iš čia greičiau. Tas tava trenings ne tik ka lievs, bet da i nieka nešilda. Nu bet jeigu jau dave, tai kaip nepaskambinsi. Turėjau paskambint’.
Kitą dieną pasidailinau sava plytą, primečiau, ką čia galėtume paveikt’. Nu, jeigu iškart į namus nekvies.
Skambinu.
Pakel’ ji.
– Labas, čia Rims.
– Kas toks?
– Rims. Nu sykiu iš Joninių grįžom.
– A.
(Kas per „a“, galvoju. Čia gerai, ka prisimen, a blogai, ka tas prisiminims tėra „a“? Bet reik’ kabintis i toliau varyt’.)
– Ką veiki?
– Nieka.
– Tai gal paveikiam ką?
– Nu i ką?
Supratau, ka jeigu nieka nepasiūlysiu, tai i nesusitiks. Gerai, ka buvau apgalvojes variantus.
– Čia parke tokia aitvarų švente, – sakau pigiausią variantą. – Tai gal nieka būtų.
– Gal ne.
– Nu arba galiam į koncą…
– Į kokį?
– Nu čia Džordanas koncas kultūrkėj.
– Gerai.
Iš jos atsakymų šiaip nieka nesuprastum, bo tie jos sakiniai po vieną du žodžius daug informacijas neduod. Bet už Džordanas, jutau, užsikabina, bo balsas iškart pagyvėja. Čiuju, jeigu būč’ pasiūles varyt’ į kokį Augulį, Sekmadienįarba Combo, tai vėl būtų ką nors užvėmus, o aš būčÿ likes an ledą, bo kietesnių variantų mergai nebeturėjau.
Ėjau susitikt’ i jutau, ka kojas kažkaip dirbtinai dėliojas, o nuo kojų iki pirštų galiukų kai elektra ka varinėj. Atrode, ka viduj vire kažkoks katiliuks, i buva baisu, ka kas neperdegtų i nesprogtų. Bo ką aš žinau, kaip ten būn, kai varai į pasimatymą, kas ten kaist, i kas ten kada sprogst. Bo iki šiol jeigu i varydavau pas kokią klasiokę, tai vis tiek, suskėles kokią nesąmonę, nu, tarkim, nugirsti, ka jos bratans atseit tur’ daug kaskių. Davaj, atvarysiu pas tave, persirašysiu gal ką.
– Nu atvaryk.
Nuvarai, tėvai tik akikes susmeig’, i šypsos kažkaip durnai. Tipo, žentelis atvare… Visi vyresni bratanai klausės Kino, Mašina vremeni i visokius rokus rinkiniuose pavadinimais Rock ballads, Rock power i panašiai. Bet persirašinėjau, bo norėjos ilgiau pasitrint’. Pabazariji, persirašai vieną kitą, o tada tau jau saka, nu, jeigu da kas įdomu, tai gal imk, namuose persirašysi. Tėvai trinas visą laiką namuose, nu tai pasijami tas kasetes i varai lauk. Tuom i baigias draugišks vizits.
O čia tikras pasimatyms. Autike iki kultūrnamia ji vėl beveik visą laiką tylėja, o aš jau buvau kaip i viską išpasakojes. I ką aš kai durnelis visą laiką turiu malt’ liežuviu? Tai tada bandžiau iš jos ką nors išpešt’ – kur mokos, ką veik’, kokią muziką klausa. Protingesnis dėl tokių klausimų neatrodžiau, bet ji bent jau pravėre burną. Nebuva ji iš drovių, iš išvaizdas pasakytum, ka net atvirkščiai, bet kažkode jutau, ka aš jai nelabai įdomus. Man jau i pačiam pasidare įdomu, kode ji su manim susitika.
Trinamės kulturkes fojė, laukiam, kol ateis teta i mus praves.
– Tai tu bilietų neturi?
(Nu pagaliau jai kažkas įdomu i ji tur’ ko manęs paklaust’!)
– Ne, čia mana teta dirb, praves, – sakau nutaises tokią intonaciją, ka ji suprastų, kaip yra krūta, kai ką nors gali susišaudyt’ ne už pinigus, o per pažintis arba kaip nors kitaip, svarbu, ka ne mokėt’ už viską pinigais, katruos gauni už sąžiningai atartas valandas.
– A, – saka ji, nors žodis „saka“ tam burnos pravėrimui biški perdėts. Bet i jo užtenk, ka pajusčiau, kaip viskas slyst man iš rankų.
Išsitraukiu iš kišenes Snickerį, pasiūlau, i pirmą kartą pamatau jos santūrią šypseną. Brangiai man ta šypsena kainava, galvoju aš, i laukiu nesulaukiu, kada ateis ta teta, bo žmonių pilna, paskiau sakys prie durų, ka nė vienos vietas nebelike, net stovimos, i ka negal’ nieka padėt’. Tada tai pravals, i jokie snickeriai neišgelbėtų.
Bet vos ji įsisavina Snickerį, preja teta. „Ainam, vaikiukai“, – pamoj ji, i aš krentu į kraskę. Ne, nu geresne kreipinia tokioj situacijoj neparinksi. Apsimetu, ka negirdėjau, i einu tokią pachodkę įmetes, ka ji vieną sykį pamirštų apie visokius vaikiukus.
Gavom visai neblogas vietas, net ne prie krašta. Musiet, kažkas neateja, i mus greitai pasodina į tas vietas. Jeigu pasirodys vėliau, patys kalti, bus tamsu i nieks ten jau nesiryškins, kur kieno vieta. Nors tos vietas, i tos kėdes eilėm sustatytas, primine kokį nors mokyklas renginį. Pradžioj, kol viskas įsivažiuoj, gal i nieka. Paskiau jau norėtųs i pajudėt, Džordana įsijautus spaudž’ iki dugna, o tu sėdi sava vietoj, bo visi sėdž’ sava vietose, bo čia nėra nei kur šokt’, nei ką. Mokykloj tai gali susmukt’ į tą kėdę i žiovaut’ iki pabaigos, o čia žiovulys nejam, bet turi sėdėt’ lygiai taip pat. Nu ten ploji, kartais net rankas iškėles, o jau per kulminaciją, kai uždainuoj „Nemylėjau tavęs“ arba „Gimimo diena“, visa sale atsistoj, trypčioj, o kartais net banda visa eilė susikibt’ už rankų i siūbuot’, nu, jeigu gabals lėtesnis. O čia jau visiška loterija. Jeigu šalia taves normali merga, tai smagu, bet jeigu kokia mymra? O jeigu koks čiuvs? Tai stovi, linguoji kai medis i visą laiką galvoji apie jo prakaituotą ranką, katra jis prieš koncą tulike laike sava štolcą.
Nu bet šį kartą loterijas nebuva. Iš kultūrkes ėjom jau susikabine už rankų. O prie namų apkabinau, ji nepradėja draskytis kai klasiokes už spintas. I aš kažkaip pasilenkes pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Mana paširdžiuose tik suūže, kai koks malūns ka būtų įsijunges. Tas malūns taip ūže, ka aš net nesureagavau, kai ji pasake „labanakt“ i dinga laiptinėj. Nebuva nė minties, ka galiečÿ užeitÿ. Skridau namo kaip koks Karsons su tuo malūnu paširdžiuose. Turiu paną! Ne iš sava klases i net ne iš sava mokyklas! Plaukai jos kai anglis, i ta anglis prie mana auskariukų da labiau spindės! Visi prikraus į kelnes iš pavyda pamate mane su ja. „Iš kur tokią parovei?“ – bus parašyta an jų kaktų.
Tėvui pasiūliau biški pinigų, katruos buvau gaves iš Magic Crystal. Da iš Hanuoveria biški dienpinigių buvau parsivežes. Sakau, čia ne visi, bet kol kas tiek. Nieka nesake, pajame. Kitą dieną užeja pas mane į kambarį. Taip i taip, čia tava pusbratans larioka tur’, daba taukai ain, pardes negaun, deficits. Aš tau galėč’ kokia dėžikę sušaudyt’. Nuneši į tą larioką, i be jokios rizikas parduosi. Vis šis tas.
Va tau i grūščiks.
O man pats tas. Saugūs pinigai. Pačiu laiku. Kaip tik merga pasisuka, tai be babkių su ja reikalai į priekį niekaip nejudės. Jaučiau, ka snickeriais neužkimšiu, o tuoj reiks į kokią kavinę ją vestis.
Nu i pradėjau po biški. Po biški viskas judėja. Svarbiausia, ka ramiai, gražiai, be jokios panikas. Ką ten be panikas, jaučiaus kai rimts verslininks.
Jūs tik įsivaizduokiat. Išlipat iš autobusa stotelėj, o priešais jus – larioks tokiais dideliais langais. I per visą larioka langą – balti taukų pakiukai sustatyti į tokią piramidę. Išlipi iš autika i tik pyst’ – taukų pakiukų piramide prieš akis. Visur lariokų langai būn užgrūsti visokiais šūdais, mirgu margu, o čia vien tik balti, spindintys, į piramidę sudėlioti pakiukai.
Nu man tai jau iš toli pamačius ta balta piramide už širdies griebdava.
Bo tie pakiukai buva mana.
O larioks – pusbratana.
Jis ten prekiaudava visokiom daržovėm, ką aš žinau, iš kur jie jų paraudava, nu bet paėme i mana pakiukus.
Larioks stovėja prie stoteles, tai išlipusias babuses galėja iškart i pirkt’ tuos taukus. Nu i tirpa ten tie taukai kai sniegs prieš pavasaria saulę.
Aš, aišku, užsiprašydavau tų taukų daugiau, tiek, ka vienoj vietoj sunkiai parduosi. Eidavau per visus lariokus iš eilės i pasilenkes prie langelia klausdavau: „A taukų nereik’?“
Bet lariokuose navarą reikėja dalintis. Tai pagalvoju, jeigu pasimsiu vieną taukų dėžikę i prie pardes staigiai prakalsiu, gal nieka tuokia. Čia visi an kiekviena kampa ką nors stumda, tai kodie mentai turėtų mane kirst’? Ypač kai jau sykį Rygoj toj loterijoj išlošiau, tai gal daba eilė i kitiem, kam man vienam tiek laimes?
Stoviu prie Lyras pardes visas kiets. Cha, pardėj nėra, o aš turiu. Va taip va. Sakot, kapitalizmas, sakot, laisva prekyba. Jūs prekiaukiat’, prekiaukiat’, jeigu tik gaunat kuom. O aš va gaunu. I tašks.
Prekyba kaip i vykst. Nepasakyč’, ka ajn su vėju, bet matau, ka aš čia prie tos pardes per daug trumpesnį laiką prastumsiu daugiau, negu per kelis lariokus tuo pačiu metu. O tada jau skambinu Meilei. Reiktų da prieš tai praseit’ per kavines, bo aš apie jas daugiau tik girdėjes. O tai da įsirausi į kokią tokią kaip Tomas arba Inga, tai išeisi pliks basas, jeigu išvis išeisi. Man an akių kaip plėvele kokia ka būtų užsitraukus, atroda, viską darau, bet galvoj tik tie jos juodi plaukai. O stovint prie Lyras vis iš galvos neišeja, ka čia visai netoli ji gyven. Biški nenorėč’, ka ji čia mane pamatytų. Žvalgaus, nors da nežinau, ką daryč’, jeigu pamatyč’. Susikrauč’ viską i bėgč’ slėptis?
Bet ką daryt’, prekyba ajn, prakalsiu tą dėžę i viskas, daug man nereik’, šią savaitę būsiu biški padidines apyvartą, o daugiau sėdėsiu sau tyliai i klausysiuos, kaip lariokuose kapeikas byr.
Pasilenkiu aš vienai bobai paimt’ pora pakiukų, pakeliu galvą, prieš mane stov’ agurks. Iš kur tas grybs išdyga? Aš gi nieka daugiau nedarau, kaip tik žvalgaus aplink, o iš čia neblogai matyt’, kas iš katros pusės atein. Nematau tik, kas iš pardės pro duris ein. Tai toks įspūdis, ka jis ką tik išlinda iš pardes, daba su liežuviu varinėj po tarpudančius, matyt, valos ką tik pietums sužiaumotas bulkikes trupinius.
– Dokumenčiukus turi?
– Kokius dokumenčiukus, – klausiu aš, labiau nustebes dėl mažulių „dokumenčiukų“, negu nesuprates, ko jis manes klaus’.
– Leidimą prekiaut’?
– Ne.
– Tai prajnam į nuovadą.
Boba, stovėjus su dviem pakiukais rankoj, da klaus’, a aš nebeparduosiu. Ne, dovanoju, sakau. Ta pagalvoja, ka bajeris, i įmete tuos pakiukus man atgal į dėžę. Prisigyvenom. Per Velykas pilnas bažnyčias žmonių, tikinčių prisikėlimu, o ka aš dovanoju du pakiukus taukų – boba netik’. Tai daba tik įkalčių daugiau turės.
Sėdžiu aš jau be sava pakiukų mentūroj. Bet užtat pats supakuots. Točna. Supakuots i da perbales visas. Kai tie mana pakiukai vitrinoj. Tik ka, kaip suprantat, džiaugsma iš to juokia. Vėl man rags. Bet daba jau konkretus. Pravalą su dešrom buvau biški nugesines, kažkiek skolos tėvs nuraše. Daba vėl viskas paimta be pinigų i vėl pasiliek mentūroj. Nu kažkiek da taukų lika lariokuose, bet i tų kaži a užteks grąžintÿ tėvui už tas visas dėžes, katras jis man parneše.
– Tai prekės netikrintos ir jokio leidimo?
– Ne.
– Tai sava gal kokį dokumenčiuką turi?
– Ne.
– Tai bent susipažikim. Vardas, pavardė…
– Rimants, Kmita.
– Kiek metų?
– Šešiolika.
– Katroj mokykloj mokais?
– Šešioliktoj.
– Kokia skaičių magija. Tie pasikartojantys „ššššš…“ (aš jau čia kažko visai nepagaunu, kas čia per čiuvs pasitaike). O žinai, ka prekiaut’ čia išvis negal’?
– Iš kur man žinot’, jeigu visi aplinkui prekiauj?
– Reik’ sava galva galvot’, o ne į kitus žiūrėt’. Kiti tegu gyven, kaip jiems patink. Kiti tave tik išdurs, o kalts visada liksi pats.
(Būtent, galvoju, aš gyvenu kaip noriu, i kiti, pirmiausia mentai, nesikiš į mana gyvenimą.)
– Nu tai adresiuką pasakyk.
– Kokį adresiuką?
– Nu sava, sava.
– O gal nereik’?
– Mindaugai, najk, patikrink ten Kazakevičiaus reikalą, gal jau kas nors nauja girdėt’.
Jo naparniks išein, o jis, pasisukes į mane:
– Nu nežinau, gal i nereiktų… Bet negalima, negalima taip. Kaip čia atrodys, jeigu visi stumdysmia taukų dėžes kur papuole i kaip papuole.
(Aš čia turiu ką nors pasakyt’?)
– I da tokias prekes, taukus, tirpst jie greit, per pirštus varv, slidūs tokie…
Nešdams tokį briedą jis atsisėd šalia manes kitoj kėdėj, užded ranką an leškas i nieka nelaukdams, bet i gana atsargiai i švelniai keliauj mana kankolų linkui. Aš iš pradžių nepagaunu, a jis čia da sugalvoja patikrint’ mana kišenes, a ką. Bet tas truka tik pusę sekundes, o tada aš pašoku kai pabaidyts zuikis. Man kai būtų saugiklius išmuše, nieka nebepagaunu. Tiksliau, nėra čia ko daug nepagaut’, bet žodis „pyderai“ man tebuva skambus keiksmažodis, neturintis jokių atitikmenų gyvenime, o ypač mana. Kai tik supratau, kas čia vykst, iškart pagalvojau, ka sapnuoju. I kaip sapnuose būn, atroda, ka nieka negali padaryt’. Tik širdis daužos, lyg prieš mane skraidanti lėkštė būtų nusileidus i iš jos išlipes marsietis. Kažkodie daug labiau, negu Meilę pabučiavus.
– Nu ko tu baidais, viskas gerai, sėskis.
– Ačiū, ačiū, pastovėsiu. Rašykitės adresą.
– Nu kaip nori.
Jis atsisėd prie stala užsirašyt’, bet atsidara kabineta durys i kažkas jį pakvieč’.
– Gerai, laisvas, čiuožk iš čia i daugiau ka nepasipainiotum…
Aš beveik svirduliuodams išlindau iš mentūras, i ors lauke buva gaivus. Atrode, ka buvau užmiršes kurį laiką kvėpuot’.
…Miesto gydymo įstaigos irgi išmoko teikti gyventojams mokamas paslaugas. Per 1992 metus jos už tai gavo 1.218.236 talonus pajamų. Gimdymo namuose 52 proc. šių pajamų sudarė mokesčiai už nėštumo nutraukimą, psichoneurologiniame dispanseryje net 80 proc. pajamų gauta už atliktas girtumo ekspertizes policijos sulaikytiems girtiems vairuotojams…
Tėvai išjunge teliką, atsisėda an sofkikes, o mane pasisodina priešais fotely.
Tas pyders vis tik praneše. Tyčia. Susirada pagal pavardę.
Nu i prasidieja. Ilgai jie ten šnekėja, bet aš nesiklausiau. Ką čia gali pakeist’. I ką tu gali atsakyt’?
O kam tau pinigų, klaus’. Durns klausims. Man toks da ne sykia nekila. Man atroda, ka joks sveika prota žmogus to neklaus’. Bo pinigų reik’. Pinigai kaip koks kupranugaris atneš an sava kupros visa kita. Ką atneš? Ką aš žinau, bet būn čiotkai. Laimes žiburys. O gal ne laimes, o sekmies. Daug babkių reišk’, ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau negu laimings. Bo laimings tai toks išsiviepes ištižėlis, bet koks durnelis gal’ būt’ laimings kokį blizgutį rades. Arba gali nieka nedaryt’, į debesis žiet’ i būt’ laimingas. Gyvenime tokių gal i nėra labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka nerades, tai neapsiblioves, o susibiesines – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk’, ka kažką darai, i ka gali padaryt’. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones i pavydž’ sekmies, o ne laimes.
– Ko tau trūkst?
Traukiu pečiais. Negi sakysi „sekmies“. Bo jau laimings tai aš turėč’ būt’ paliubomu, jiems turbūt taip atroda.
– Tai tiek prisidirbai i nežinai dėl ko?
– Nuuuu… Nežinau.
– Ką, tu nepavalgęs, neapsirengęs?
Tyliu. Dūsauju.
– Ko, mages reik’?
– Nu jo, mages…
– Nu tai pasiimk mūsų, gali grot’ kiek nori.
– Aha.
Čia tokia santrauka, o esmė – rezultats. Tėvų mage buva visai ne tas. Gerai, ji groja, bet kaip ji atrode?! Balta, maža i… rusiška. Taip, rusiška! Iš kur ją tokią ištrauke? Aš da suprasčÿ, latviška kokia, bet ne, ji buva rusiška i da be jokios firmas, be jokia normalaus pavadinima. Ne Elegija, ne Sonata, ne Proton, bet kažkokia Vesna M-310C. Jau geriau atrode ta Elektronika-302 su olimpiniais žiedais kampe, katrą kažkada turėjom, negu šita. Čia blogiau negu Wartburg mašina, bo tos irgi buva baltas, niekam neįdomias, iškart pasmerktas pensininkų ratui, bet jos bent jau buva vokiškas. Nesvarbu, ka ta mage netrauke, ka pasileides visą garsą i kaimynų nepažadinsi, gal net nesvarbu, ka ji maža i balta, bet rusiška… I čia da ne viskas. Jeigu nekreiptum dėmesia į jos rusiškumą, pazorną dydį i išvaizdą, da gal tik artimiausi draugeliai žinotų, bet ji buva vienos kasetes, tai yra neperrašinėjanti. Tai jeigu aš noriu ką nors persirašyt’, turiu lėkt’ į apačia pas Mindę, taikytis prie jo, jungt’ laidus, žiūrėt’, a viskas gerai i panašiai. O perrašinėt’ ką nors reik’ kokius tris kartus per savaitę. Žodžiu, net jeigu susitaikyč’ su jos nuline išvaizda i prestižu, iš praktines puses ji buva apgailėtina.
Bet aš daviau suprast’, ka gerai. Negi su tėvais leisies į techninius išvedžiojimus arba išvis – pareikši, ka čia pazors, o ne mage, i liksi vaabšče be nieka.
Tai daba sėdžiu i nesuprantu. Dėl mages, katros man gėda, aš sutikau daugiau nieka nebesiimt’, atėmiau iš saves bet kokią galimybę ką nors susišaudyt’. Tai daba nei galimybes, nei rezultata jokia. O ką aš galėjau užsišaukt’? Gal tokį centriuką, koks stov’ pas tetą Klaipėdoj? JVC, ble. Žodžiu, ten išvis tokia kaip spintele, mage, patefs, stipriaks, apačioj da vietas kaskėm i plokštelėm, viskas atskirai, visi sudėti į tokią spintelę, uždarytą stiklinėm durikėm. Jau vien tos durikes! Jas ne šiaip sau preini, patrauki i atidarai. Jas minkštai spūsteli, i jos atsidara… Tai ką jau ten šnekėt’ apie kokybę, garsą i visa kita… Bet čia Klaipėdoj, o mes tai Šiauliuos gyvenam, i aš nežinau, a čia išvis kas nors tur’ kažką panašaus. Bent aš tai jau nesu mates nė pas nieką.
I išvis, kas su manim yra? Jeigu man tik kas biški, man svarbu staigiai nešt’ mieles, nesvarbu, ką prarasi, kiek tas kainuos, svarbu, ka viskas greičiau užsibaigtų i vėl būtų ramu. Taip aš gyvenime nieka neturėsiu. Bo kai sėdi pliks basas, tai kažko tos ramybes nėra.
O ką aš noriu turėt’? Kode aš nepasakiau, ko aš noriu? Kam man tų babkių? Durns klausims, babkių nor’ visi. Nu gerai, bet kam tos babkes ne visiem, bet man? Nu nusipirksiu da krūtų šmutkių? Nauja kašia kamuolį, ka paskiau visi prašinėtų i drožtų dieną naktį kieme? Kasečių da prisipirksiu i leisiu per tą pazorną magę? I jas visi skolinsis, paskiau vaikščiok kaip koks mižnius i prašinėk, ka atiduotų. Pusę iš jų grąžins susuktų i sutraukytų.
Siutau an savęs. Mentai supakava, babkių nebėr, tėvai suvyste kai mažą vaiką, kojas skaud, nei į kiemą kašia palošt’, nei išvis ko noris. Užsidariau sava kambary. O čia į mane susmeige visi sava akikes – visi švarcai i stalones, vandamai i briusly, Džims Keris, i tas sava kreiva šypsena, maždaug, nu ką, bachūrs, gavai per ausį. Dvi azijietes sava siaurom akikėm kažkokiuose paplūdimiuose su papinykais, čiurkas jūs, ble, ko čia žiūriat! Kažkaip ramiausiai buva žiet į Kurtą Kobainą i Metallica, tie kažkaip normaliai. Nu i viskas, kas iš ankstesnių laikų, irgi normaliai. Pingvinų nakleike su užrašu „Lietuvos jūrų muziejus“, vytis su kardu, iš senų laikų tokias sportines mašinas an rašomaja stala stalčių priklijuotas, nu tokias vandenines nakleikes, tokias visur klijuodavom, kai da vaikai būdavom, an kupriakų, an penalų, an papkių, tos tai nieka, viskas, kas iš anksčiau like, kažkaip nediorgina. Nu tai tuos i palikau, o visa kita nachui. Nepuoliau kaip koks isteriks ten plėšyt’, nors norėjau, norėjau taip, kaip filmuose, ištaškyt’ viską, bet ne, da pagalvodams, da pagailėdams, gal da tą palikt’, gal paskiau gailėsiuos, sakysiu, durnius, supsichavau, išmečiau viską, daba plikas sienas vietoj plikų mergų, tos bent kažkaip šildydava, o į plikas sienas tai aš koridoriuj pažiet’ būč’ galėjes, užtektų pilnai. I tas mana trypčiojims mane irgi siutina, bet ką galėjau padaryt’, plėšiau be isterikas, i to jau buva gana, bo jausmas buva toks, ka plėštum kokį pleistrą, taip gerai prilipusį, o žaizda po juo da ne visai užgijus, o labiausiai neužgijus ne čia, an odos, o ten, kur grobai, sąnariai, nervai, plėši, atroda, plyšinėj kažkokie pleistrai nuo plaučių, kažkur pažastų viduj, po nagais… Žodžiu, nemoku aš čia nupasakot’. Bandžiau įsijungt’ radiją, bet ten groja Metallica, „Nothing Else Matters“, kaip daba atsimenu, tada tai angliškai išvis nieka nesuprasdavau, bet gruza man i taip užteka, jaučiau, ka čia bus kažkaip perlenkta, išjungiau.
Paskiau biški nusiramines galvoju. Panašu, ka viskas čia taip i tęsis su tėvais, kol aš į mokyklą aisiu. Tol i sėdėsiu su jų mage. Reik’ raukt’ su ja i eit’ į profkę. Nuvariau į tą artimiausią, kur kažkada dziudo lankiau, sentimentai sukila. Galvoju, palankyč’ da čia, pasiridinėč’ su panom. I specialybių visai nieka čia yra, nu ka i stalius, kuom blogai?
Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu į profkę. Nafik ta mokykla. Sakau, reik’ apie gyvenimą galvot’, ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia į šūlę vaikštai. Jokia tolka, laika tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ka ten an staliaus moka, nu i gerai.
Tai i vėl jie mane pasisodina. Jie an sofas, aš priešais. Kaip i aną sykį. Nu i praded.
– A tu rimtai stalium nori būt’?
– Aišku, o ką? Medis kvep’.
– Bet tai ka tu niekad su medžiu nedirbai… Nuo kada čia staliai tau patink.
– Nuo seniai. Man darbuose geriausiai su medžiu i sekės. Va, ka i ta lėkštė sausainiams sudėt’, juk aš ją per darbus padariau. O daugiau tai nieka tokia, kas tiktų naudojimui, nesigava. Tik ta lėkštike.
Mama tyl’. Matau, ka jai atroda, ka aš čia šneku kažkokius vėjus. Tai aš varau toliau:
– Medis man patink. Darbs ramus, medis kvep’. Va, kaime, kai dėde dirb, man patink. Drožles, viska. Kvep’. Šilts tas medis toks. Nervus kažkaip nuramin. Medžiuose visada paukščiukai pypauj. Nu i kvep’. Bet jau sakiau.
– Niekada anksčiau nešnekėjai apie jokius stalius.
– Anksčiau, kaip jūs gerai žinot, buva biški kiti planai. I man atroda, viskas būtų gerai, jeigu ne tie mentai.
– Tik jau nepradėk. Baigsis tos lenkijas i tie turgus. Visam normaliam pasauly geriausiai gyven žmones, katrie tur’ išsilavinimą, baig’ universitetus. Tokie niekad neprapuol. I čia taip bus greit. Tai ne mes, kaip dirbam, taip i dirbsme iki gyvenima gala, i nieka neuždirbsme.
(Iš kur ji žina apie normalų pasaulį, tai man sunku pasakyt’.)
– Nu nežinau, stalium gal nėra blogai. Namiuka sau kokį gali pasistatyt’…
– Kol tu tą namiuką pasistatysi… Kaip batsiuvys be batų, taip i stalius be namiuka. Kas čia lika, da pora metų i viskas. Matematika sekas, galėsi kur į kokią ekonomiką, a kur stot’.
Tyliu.
– Nebūk durns, pagalvok. Spėsi da prisidirbt’.
– Gerai, pagalvosiu.
Nu ką čia galvot’. Jeigu jau atvirai, tai nei stalium, nei kuo nors kitu būt’ aš neplanavau.
Aš gi visą laiką galvojau žaist’ regbį. Visą gyvenimą. Pradžioj kur nors Vokietijoj, tada Prancūzijoj, o paskiau Anglijoj a Pietų Afrikoj. Bet daba jau matau, ka gal taip i nebebus. Viskas gerai, bet keliai kažkaip parein, o daktarai nieka ten nerad. Širdis irgi, kartais taip dur’, o daktarai saka, nieka tokia, nieka mums neroda. Jiems gal i ne, o man tai i roda, i dur’. Reik’ biški pristabdyt’. Neaišku, kaip čia bus. Vasarą pailsėsiu, viskas gal susitvarkys. I jeigu toliau žaisiu, tai nėra skirtuma, a profkėj, a šūlioj tuos pora metų prastumt’.
Bet jaučiaus tai kaip mažas vaiks. Tėvai mane antrą kartą išdur’. Aš noriu babkių, o gaunu vienos kaskes nieka netraukiančią magę. Aš sakau, ka aisiu į profkę, o viskas baigias tuom, ka aš toliau į šūlę čiuošiu. Beliek da susiest’, pabazaryt’, i aš sutinku mest’ regbį.
Kazys Saja. Radijušas. Telefonas
2016 m. Nr. 7
Radijušas
Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei. Ji – mūsų mirusio tetės sesuo ir Apalio, mano brolio, krikštamotė. Jis ir pats krikštamotei parašė: „Brangi Tetule, aš jau išaugau ir nudėvėjau drabužius, kuriuos man buvote atsiuntus. Nežinau, kuo reiks apsitaisyti, kai rudenį turėsiu eiti į mokyklą. Bučiuoju Tamstos rankeles ir prašau: gal vėl atsiųstumėt man kokių nors, kad ir nenaujų, jau panešiotų skudurėlių.“
Mama iš geraširdės Rudakienės tikėjosi gauti ir keliolika dolerių, o Pasvaly ketino aplankyti vieną bičiulę, kuri buvo laimingai ištekėjusi ir su vyru čia apsigyvenusi. Gal ji paskolins mamai nors pusšimtį litų. Mokesčiams, daktarui, vaistams – bent iki to laiko, kol sulauks pagalbos iš Amerikos.
Šį kartą Mamutė nebeturėjo nė penkių centų, kad po pamaldų man nupirktų bandelę. Sakė, ten, kur mes einam, būsim pavaišinti. Liepė man būti mandagiam ir visoms ten esančioms ponioms pabučiuoti ranką.
Aš dar niekad nebuvau tokiame dviejų aukštų mūriniam name su aukštom lubom ir plačiais langais. Mano mama ten iš tikrųjų buvo laukiama, jauna ponia mane net pagyrė, pasakė, kad esu gražus, atrodau protingas ir gerokai panašus į savo tėvą. Bučiuodamas jos ranką pajutau, kaip skaniai ji kvepia, o ant vieno piršto – žiedas su tokia pat akim, kaip ir jos auskarai, iš tolo kaip dvi žuvų pūslės. Ešerių, kuriuos Apalis sugauna Lėveny.
Kitam kambary už stalo sėdėjo du vyrai ir viena moteris, jie, gal mūsų laukdami, buvo nusprendę kortomis palošti „Kiaulę“.
Aš dar nebuvau matęs, kad palubėj šviestų stiklinė kriaušė su kažkokiu sijonėliu! Prie sienos – toks baltas kaušelis su dviem guzikėliais. Paspaudi vieną, ta lempa ima šviesti, paspaudi kitą – ji užgęsta. Užpūsti nebereikia.
Aš turbūt nuraudau pajutęs, kad per ilgai esu nustebęs, išsižiojęs. Išgirdau, kaip mama klausia, ar tos virvelės, einančios per sieną, įkaitusios negali užsidegti.
– O kas čia degs? – pasididžiuodama kalbėjo jos buvusi draugė. – Čia viskas iš plytų, viskas iš mūro.
– Pas jus – kaip bažnyčioj, – pritarė mama.
– Skirtumas tik tas, kad mes dar turime elektrą…
Mus jau sodino prie stalo. Stengiaus neišlaistyti saldžios arbatos ir nepritrupinti gardžių pyragėlių.
Mamutė perspėjo, kad šitiek suvalgęs daugiau nebeimčiau, bet ponia pasiūlė bandelių:
– Kiti jas valgo prie alaus, o tau įpilsiu kompoto…
Tuo metu ne toks šnekus jos vyras išsitraukė laikrodį su grandinėle ir atsistojęs priėjo prie kito, mažesnio stalelio, ant kurio, kaip ant kokio altoriaus, buvo uždengta kažkokia paslaptinga skrynelė. Ją atidengęs tas ponas pasakė:
– „Pupų Dėdės pastogė“. Gal norėsit išgirsti.
Jis ten dar kažką pasukiojo, ir įvyko stebuklas!
Ta skrynelė, kurioj net gaidys ar katinas turbūt neišsitektų, prašneko lyg čia pat kažkur stovintis žmogus. Ne tik prašneko, bet ir uždainavo:
Avinas aveles muša,
Kam neklauso radijušo…
Neiškentęs pripuoliau, ieškau, kur čia kas galėjo taip gudriai „pasikavoti“, o tas ponas šeimininkas nusijuokęs man sako:
– Čia radijas, vaikeli, radijas. Turbūt niekad nesi tokio daikto nei matęs, nei girdėjęs?
– Ne…
Sakiau „ne“, o jau linkčiojau galvą, žvelgdamas į mamą. Ji iškart suprato, kad man atsitiko nelaimė.
– Jis prileido į kelnes… – paaiškino šeimininkams ir pripuolusi trejetą kartų sušėrė man per pasturgalį.
– Einam… – negarsiai jai patarė ponia šeimininkė. – Parodysiu jums… Galėsit nusiprausti.
Šeimininkas susiprato pradaryti langą.
Mamutė pačiupo man už ausies ir nuvedė ten, kur stovėjo ne koks kubilas ar gelda, o balta kaip sniegas didelė vonia.
Aš verkiau iš gėdos ir prausiamas mamos prašiau:
– Eikim namo. Tik Apaliui parėjus nieko nesakyk. Daugiau aš niekad… Tikrai taip nebebus.
– Paskubėk. Nusišluostyk, kol aš ten visų atsiprašysiu.
Beveik visą kelią iki liepto per Lėvenį mudu ėjom tylėdami. Tik Mamutė porą kartų pasakė:
– Gana, jau gana. Užmirškim. Nors tu nebedūsauk.
Aš tik norėjau prisiminti juokingą to „dėdės“ dainelę:
– „Avinas aveles muša, kam neklauso radijušo…“ O kaip ten toliau?
– Toliau… Tu pats žinai, kas buvo toliau…
– Man labiau patinka ta, kur tu dainuodavai:
Per žirnienas, per pupienas –
Pyragėlių pirkti!
Pirksiu didlį – nesuvalgys,
Pirksiu mažą – neprivalgys,
Pirksiu vidutinį!
Mama paėmė mane ant rankų žinodama, kad aš per tą svyruojantį, iš karčių sudurstytą lieptą pats vienas nepereisiu.
– Kazelis – paskutinis mano kryželis, – pasakė nepiktai. – Nebenupirksiu aš tau pyragėlio. Nei didelio, nei mažo.
Po daugelio metų aš susipažinau su tuo žmogum, kuris prieš karą pasivadinęs Pupų Dėde per Lietuvos radiją dainuodavo savo kupletus. Tai buvo Petras Biržys, jis dabar gulėjo Vilniaus onkologiniam dispansery Bokšto gatvėje. Dar nebuvo praradęs vilties pasveikti ir kokiam nors filme ką nors suvaidinti.
Pupų Dėdė labai smagiai juokėsi, kai jam papasakojau, kaip aš Pasvaly, išgirdęs jį dainuojant „Avinas aveles muša“, iš nuostabos net apsikakojau.
– Matai! – apsidžiaugė Biržys. – Kas galėjo manyti, kad būdamas senas ir dar čia atsidūręs, išgirsiu tokį komplimentą! Žinai, nedaug trūksta, ir man kas nors atsitiks… Dabar aš jau radijušo nebesiklausau.
Telefonas
Mano dėdė Pranas Žebriūnas po karo buvo suimtas kaip buvęs nepriklausomos Lietuvos kariškis, kapitonas. Grįžo iš Vorkutos lagerių ieškodamas atsakymo, kodėl jo ir mūsų valstybės gyvenimas taip nepalankiai susiklostė. Apskritai, ar verta mums klausti KODĖL, jei nerandi atsakymo TODĖL?
Man kartais atrodo, kad visas žmogaus gyvenimas – tokio atsakymo ieškojimas. Iki šiol sakau sau ir kitiems: eik su tais, kurie ieško, o ne su tais, kurie šaukia: radau!
1939 metų vasarį, kai, vieną rytą ilgiau pamigęs, seklyčioje išvydau tarp dviejų žvakių gulinčią Mamutę, galima sakyti, numiriau ir aš. Neprisimenu, nežinau, ką tuo metu veikė mano brolis, kas ir kada iš Pasvalio stoties parsivežė tetą Juzę ir dėdiną Žebriūnienę. Kas kapuose atkasė tą pačią duobę, kur jau gulėjo mūsų tetė ir du mano broliai? Kur ir kaip buvo sutarta, kad žmonės, kuriems mes buvome skolingi, išsidalins mūsų likusį turtą, namus ir žemę?
Spėju, kad visa tai kažkaip sutvarkė teta Žebriūnienė ir mūsų kaimynas Antanas Andrašiūnas. Gal jis nuvežė mus vėliau ir į traukinių stotį.
Paskui jau kaip sapne: Apalis siauruko vagone apkabino mane stovintį prie lango ir ėmė raminti sakydamas, kad mes važiuojame į Kauną, gyvensime pas savo dėdę kapitoną. Jis turi dukterį Danguolę ir sūnų Arūną. Jie ten žaidžia ne su kokiom valgomom pupom, kaip aš iki šiol, o su mažais, beveik tikrais automobiliukais. Prisuki, paleidi, ir važiuoja… Jie ten turi visokių žaislų, o jau naginių tai tikrai nenešioja.
Tuos Apalio gundymus aš dar prisimenu, bet nežinau, kada mes persėdom į kitą traukinį ir kaip atsiradom Kaune. Mus kažkur vežė dėdinos nusamdytas vežėjas. Sustojom prie fotografo durų. Dėdina vėliau pasakojo, jog aš buvau naginėtas, apvilktas mamos vatinuku, perjuostas pančiu, ant kaklo – vilnonė mamos kojinė. Bet kai Žebriūnienė tokį nudriskėlį pastatė prieš fotoaparatą, brolis apkabino mane, ir atsukome fotografui nugaras.
Man iki šiol graudu ir keista, kad globėjai per daugelį metų nerado reikalo nuoširdžiau su manim pasikalbėti, ką nors paaiškinti, kad aš jiems pasidaryčiau savesnis ir nesijausčiau toks vienišas, niekam nereikalingas.
Aš ir dabar dar nežinau, ar dėdina po mūsų mamos laidotuvių pati viena nusprendė vyrui kapitonui padaryti staigmeną – parvežti mus nuskurdusius į Kauną ir parodyti jam, ne per seniausiai jai išdrožusiam:
– Arba aš, arba tie tavo ubagai!
Dėdė Pranas priekaištavo žmonai už jos norus padėti jaunesniam broliui Viktorui ir seseriai Vandai. Dabar ji Pranui pasakys:
– Štai!.. Ubagų yra ir tavo giminėj.
Rodos, tą pačią dieną Apolinarą jie išlydėjo į našlaičių prieglaudą, zitietės vienuolės mano brolį ketino išmokyti amato. Aš tik viena ausim išgirdau, kad Apalis galės būti batsiuviu.
Žebriūnai man taip ir nepaaiškino, kad aš nuo savo tetės esu apsikrėtęs džiova, todėl mane būtina atskirti nuo Danguolės, o juo labiau nuo jaunesnio Arūno. Kol jie būdavo mokykloj, o dėdė su dėdina darbe, aš likdavau vienas. Be draugų ir be žaislų. Pas mus ateinanti tarnaitė Julė mane pamaitindavo ir liepdavo išgerti dar kažkokių vaistų. Nuo jų pradėdavau gokčioti, o ji žemaitiškai kartodavo:
– Je, je… Vaista, katrie mačija, visuomet būna bjaurūs.
Tebebuvo žiema, basas po kiemą lakstyti negalėjau. Naginių jau nebeturėjau, o pirmuosius batus dėdė Pranas nupirko tik vasarą. Šiek tiek per didelius, išaugimui, ir dar su skylutėm ir su dirželiu. Net žinau, kad jie kainavo septynis litus.
Iki tos laimingos dienos apsiaudavau tik senais Arūno batais ir išeidavau į kiemą. Jau žinojau, kad žaliai dažytas namas su dvejom stiklinėm gonkom priklauso Orentams, o mes išsinuomoję tik pusę namo, Basanavičiaus gatvėj pažymėto 14 numeriu.
Pavakariais, kai visa Žebriūnų šeima susirinkdavo svetainėje prie stalo, aš jau turėdavau būti pamaitintas ir eiti į savo prieškambarį. Ten stovėjo mano vaikiška lova, prie sienos – kabykla paltams ir kepurėms, apačioj išrikiuoti batai, o palei lubas – elektros skaitiklis, protarpiais įkyriai ir bauginančiai zirziantis.
Čia nebuvo nė vieno lango. Užgesinai šviesą ir miegok.
Tas per daug ankstyvas miegas buvo pati didžiausia kančia, kokią po Mamutės mirties teko išgyventi. Naktimis mane kamavo tokie sapnai, tokios nenusakomos šmėklos! Jos nedingdavo netgi tada, kai atsibusdavau. Užsiklojęs galvą pradėdavau melstis: „Dievo angele, mano Sarge, apsaugok mane nuo to, kuris dabar tūno už ano palto…“ Kartais dar tekdavo prisipažinti: „Man labai reiktų išlipus nusišlapinti, bet nežinau, kaip pasiekti naktipuodį, pakištą ten giliai po lova…“
Aš nebesusitikdavau su broliu. Nežinojau, kur ir ką jis veikia. Ar dar prisimena mane? Kol kas neturėjau nė vieno draugo, kuriam būčiau galėjęs visa tai apsakyti.
Ačiū Dievui! Rudenį jau turėjau eiti į mokyklą. Beveik iš karto pamilau savo pirmąją mokytoją. Edvardą, su kuriuo buvau pasodintas į pirmąjį suolą, jau kitą dieną vadinau Edziuku.
Praėjo metai, kuriems aprašyti reikėtų neplonos knygos ir dar didesnės skaitytojų kantrybės.
Prisukamų automobiliukų nebuvo nei mūsų, nei Edziuko namuose, bet Edvardas žinojo, kaip galima pasidaryti beveik tikrą telefoną. Reikia ilgo vaškuoto siūlo ir dviejų „švakso“ dėžučių. Siūlą jis pats žadėjo parūpinti, o dėžutes reikėjo man kur nors surasti. Prieškambary, kuriame aš miegojau, buvo ne tik visokių batų ir šepečių, bet ir dėžučių su batų tepalais.
Vieną radau jau tuščią, o kitoje dar juodavo šiek tiek tepalo. Peleninėj pastebėjęs gerą papiroso nuorūką, tą likusį „švaksą“ iš dėžutės pakraščių gražiai iššluosčiau ir užtepiau ant dėdės pusbačių.
Paskui mudu su Edziuku abiejų dėžučių dangteliuose vinimi iškalėm po kelias skylutes, o į dugnelius įvėrėme vaškuotą siūlą. Užmezgėm ir dar stropiai užlipdėme vašku. Viskas. Dabar galime vienas nuo kito atsitolinti beveik per visą kiemą ir dėžutę priglaudę prie ausies ką nors išgirsti arba patys į ją ką nors pasakyti.
Iš pradžių abu taip garsiai plyšavom, kad ir ausinių mums nebereikėjo.
– Edziuk, – šaukiu, – ar tu mane girdi?
– Kol kas dar ne. Tyliau šnekėk, tada išgirsiu…
Nebaigėm. Mane griežtu mostu pasišaukė dėdė kapitonas.
– Eikš, eime su manim. Ką tu padarei su mano batais?
– Aš? Nieko. Truputį ištepiau, bet kol kas nenublizginau.
– O kas tavęs prašė?
– Edziukas. Mums reikėjo dėžutės telefonui.
Dėdė atsivedė mane į saloną ypatingiems svečiams. Ant sieninio kilimo kabojo karininko kardas, sukryžiuotas su to paties kardo makštimi. Čia dar buvo apvalus stalas, radijas, sofa, sekreteras… Žebriūnas mane bloškė kaip kokį pupų pėdą ant tos sofos ir pradėjo tvatyti. Ačiū Dievui, ne diržu, o delnu. Ir ne per ausis…
Dėdė Pranas nuo paties ryto buvo priekabus ir piktas. Prieš porą dienų svetainėje perdegė lempa, kuri turėjo gražų porcelianinį gaubtą. Kažkas taisydamas tą šviestuvą šiek tiek nuleido. Dėdė paryčiais grįžo išgėręs ir praplikusia galva jį sudaužė.
Dar buvau girdėjęs, kad dėdė Žebriūnas atsistatydina. Jis jau turi Telšiuose prie ežero nusipirkęs sklypą ir ketina ten ūkininkauti. Gal ir grįžo atsisveikinęs su bendražygiais.
Jį suerzino ir Julė, panorusi atsiimti, kiek jai priklauso už ištarnautus metus, ir pagaliau ištekėti. O anądien atėjo raudodama: tas apsimetėlis, sukčius pasiglemžė jos pinigus ir dingo. O Stalino Rusija rengėsi „priglobti“ visą Lietuvą. Dėdė Žebriūnas citavo Prezidento žodžius: „Atgavome Vilnių, bet praradome savo valstybę.“
Lupamas, kaip ir priklauso, aš pradėjau verkti. Lyg ir nebuvau tos bausmės vertas. Dėdė mane paleisdamas pasakė:
– Kietas tas tavo pasturgalis… Net ranka paskaudo.
Jis patarė man nusiprausti, o Edvardui telefonu garbingai raportuoti: „Pelnytą bausmę atlikau, toliau tarnausim Dievui ir Tėvynei.“
Kitą dieną mieste išgirdom neįprastą maurojimą. Rusų tankai Savanorių prospektu leidžiasi Kauno senamiesčio link!
Po savaitės išsikraustėme į Žemaitiją. Žebriūnai dar nebuvo nusprendę, kuriam iš tetų ir dėdžių mane ten atiduos. Kur ir kaip toliau gyvens Apolinaras, man jie nieko nesakė, o gal ir patys nežinojo.
1944 metų rudenį aš jau buvau dvylikametis. Nauji mano globėjai, „ciocelė“ Petronėlė ir dėdė Adomas, artėjant frontui pasitraukė su savo gyvulėliais toliau nuo Paukštakių kryžkelės. Čia platesnis vieškelis ėjo nuo Telšių link Plungės, o siauresnis – nuo Alsėdžių į Kantaučius ir Žlibinus.
Tą dieną iš gretimo Paežerės kaimo į mūsų kiemą įsuko du poriniai vežimai. Viename – net nuo Pasvalio čia atkakę mano vaikystės kaimynai Andrašiūnai su keturiais vaikais, kitame – dėdė Kazimieras ir dėdė Pranas. Abu taip pat su žmonom ir vaikais. Jie buvo pasiryžę keliauti į Vakarus, bet vieškelį užtvindė besitraukianti vokiečių kariuomenė. Kai tik atsirasdavo tarpai, į juos tuoj įlįsdavo tos progos laukusių bėglių vežimai.
Dėdė Žebriūnas su Andrašiūnu nuėjo prie Paukštakių mokyklos pasižiūrėti, gal ir jiems jau būtų galima judėti toliau. Jų žmonas kamavo abejonės, ar apskritai verta rizikuoti. Žebriūnas, nepriklausomos Lietuvos kapitonas, nujautė, ko gali tikėtis iš sovietų valdžios. Antanas Andrašiūnas taip pat nerimavo. Kadaise jis buvo savanoris, dalyvavo kovose su bolševikais.
Kol vyrai stebėjo kelią, moterys man įdavė vištą ir liepė nukirsti jai galvą. O aš niekada to nedaręs, bet vis dėlto pasiėmiau kirvį… Bėgliai gal dar spės pavalgyti pietus, o toliau – kaip Dievas duos.
Dėdė Žebriūnas nuo vieškelio man parnešė dovaną. Jis ten rado kariško telefono ausines. Viena dar visiškai sveika, o kita įskilusi.
– Te, – pasakė prisiminęs, kaip anais metais mane nubaudė. – Gal išrasi kokį modernesnį telefoną.
Gal per daug plačiai šypsojaus tokiu netinkamu laiku, todėl jis dar pridūrė:
– Matau – gražius dantis esi užsiauginęs. Gal kitiems šiandien jų neberodyk.
Ir čia, bėgliams bevalgant, nuo Telšių pusės nugriaudėjo labai stiprus sprogimas. Vadinasi, sovietų armija jau ten, už keliolikos kilometrų. Dabar jau nebe laikas ir vištiena dalintis… Visi paskubom susėdo į savo vežimus ir pasuko atgal. Paežerės kaimas buvo tolėliau nuo visų vieškelių.
Vėliau paaiškėjo, kad rusai tuo metu dar buvo toli. Per sprogimą Telšiuose išlėkė į orą beveik nebesaugoma spirito gamykla. Telšių girtuokliai jau ir anksčiau rasdavo būdų pasiekti didžiąją saugyklą. Dabar ten ne kažin kas bebuvo likę. Vagišiai nusileido kopėčiom į požeminę cisterną, tamsoj nusprendė pasišviesti, ir visas fabrikas išlėkė į orą.
Po penkerių metų, kai jau mokiausi Klaipėdos žemės ūkio technikume, dažnokai guldavau nevalgęs. Kambaryje turėjau po pagalviu pasikišęs dėdės Prano dovanotą sveikąją ausinę. Ją prisijungdavau prie garsiakalbio laidų, kurie buvo išvedžioti po bendrabučio kambarius. Per tą „švakso dėžutę“ netrukdydamas kitiems galėdavau klausytis iš Vilniaus transliuojamų koncertų.
Tuo metu dėdė Pranas Žebriūnas Vorkutos lageriuos „ilsėjosi“ ant narų arba plušėjo anglių kasykloje. Jis buvo nuteistas dešimčiai metų. Nelinksmas ir Andrašiūnų šeimos likimas. Nepažįstu nė vieno, kuriam po karo Lietuvoj būtų buvę smagu. Neteko bendrauti su tokiais.
Lina Simutytė. Miesto šventė
2016 m. Nr. 5–6
Lina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.
Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma. Ir visai ne be reikalo – juk tokios šventės vyksta tik dukart per metus – vasaros sezono atidarymo, o paskui uždarymo proga. Tik du kartus per metus pripučiami, du kartus išleidžiami dviaukščiai batutai. Senamiesčio stadione pakyla vėliavos – viena su miesto herbu, antra – Lietuvos, trečia – Europos Sąjungos. Miesto šventė oficialiai baigiasi sutemus, o temsta paskutinėmis rugpjūčio dienomis ne taip vėlai. Tada prasideda visų laukiama diskoteka. Stadioną apšviečia neoniniai šviesų takeliai, iš sostinės atvykęs didžėjus perjunginėja dainas ir vis primena, kad šiąnakt – paskutinė vasaros naktis ir kad švęsti reikia iki ryto – ir dar kartą įjungia „I’ll fly with you“.
Tik šią vasarą viskas pasisuko kitaip. Pirmiesiems dūmų kamuoliams pradėjus veržtis ir plisti po visą miestą, visi iškėlę galvas dairėsi ne į lazerių šou, bet į gaisro pašvaistę, nes stadione viskas buvo daug kartų matyta, nusibodę – net ir tie nuostabūs dviaukščiai batutai.
Prie vieno iš tų batutų pernai Augustei pavogė naujus sportbačius, mamos parvežtus iš Amerikos. Naujus, baltus ir firminius. Ant šono ir ant liežuvėlio iš tolo galėjai atpažinti įspūdį darantį ADIDAS ženklą.
Mama sėdėjo prie apskrito languota klijuote aptempto stalo. Ant jo stovėjo didelis dubuo su bulvėmis, ir močiutė dar karštas jas griebė ir druskino, pūsdama ir visaip vėsindama. Mama pakėlė akis, nužvelgė Augustę ir giliai, demonstratyviai atsiduso. O Augustė vakar grįžo be batų. Tėtis knaibė bulves, užpiltas spirgučių ir grietinės padažu. Lėkštėje žaliavo svogūnų laiškų, agurkų ir krapų salotos. Senelis rūkė prie pravirų durų. Jo marškinių sagos ant išsipūtusio pilvo buvo prasisegusios. Arbatinuke virė vanduo. O Augustė vakar parėjo be batų. Mama, tėtis, ji – šiandien jie turi važiuoti namo. Baigiasi atostogos. Reikia viską susižiūrėti, – sako mama močiutei, kuri vis kviečia dar pasilikti. Mama stebi močiutę. Mama žino, kad cholesterolio daugiausia turi kiaušinio trynys. Ji stebi žinodama ir tai, kad nuo duonos lengvai tunkama. Dar žino, kad druska kenkia širdžiai ir kepenims.
Nesveika tiek druskos. Susivarysi širdį. Kepenis.
O Augustė vakar grįžo be batų. Be naujų, baltų ir firminių „Adidas“.
Sakiau, saugok, kiek kainavo, žinai?
Dolerių, ne litų.
Tai ir nesivalkiok po batutus kažkokius, nusiavei ir palikai ant žolės.
Papai jau auga, o dar batuto reikia.
Batų buvo gaila. Rugsėjo pirmąją ir vėl teks eiti su tais pačiais, visiems jau matytais blizgiais mėlynais laiveliais. Ne. Augustė neturi iš ko rinktis. Juk tai ji paliko sportbačius prie batuto. Visus tris šimtus keturiasdešimt septynis kilometrus iki namų Augustė girdėjo tą patį. Pasakojimai apie Ameriką. Čikagą. Didelis miestas. Ten per tris mėnesius užsidirbi daugiau nei čia per metus. Lietuva nemyli lietuvių. Jo, visiškai.
Kiek čia liko? Du milijonai? Daugiau? Ne? Du su puse? Nu gal, gal ir tiek. Bet vis tiek išsibėgios.
Tai aišku.
Geriausi daktarai, talentingiausi mokslininkai. Meno žmonės. Visi bėga.
Kaip žiurkės iš skęstančio laivo.
Visiškai.
Kaip per „Titaniką“, atsimeni?
Nu. O tu, Auguste, mokykis angliškai, girdi? Alio?
Dar metai, kiti, galėsi ir pati jau užsidirbt. Naujiems batams, – mama pabrėžė paskutinius žodžius. Naujiems batams.
Augustė norėjo turėti ausines, tokias, su kuriomis negirdi. Pirmiausia todėl, kad ją kiekvieną vasarą palikdavo visiškai vieną. Vasaros buvo pilkos kaip banko pastatai. Išlipusią močiutės mieste Augustę užguldavo pilkas banko pastato jausmas. Miesto sienos ją suspausdavo su visais savo pravirais langais, langeliais, palangėmis ir orlaidėmis, smarkiai įsiremdavo į šonus, rankas, šlaunis. Pilkumo jausmas nutūpdavo senelių name ant sienų. Jis byrėdavo kaip tinkas ant rudų grindų lentų. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, pradėdavo skambėti truputį po septintos, jau prasidėjus „Panoramai“. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi „TV pagalba“, „Taip ir Ne“, „Gelbėtojai“, „Snobo naktis“. Pilkumo jausmas tiksėjo didžiuliame laikrodyje ir vėlavo dvi minutes, nuskambėdavo truputį po trečios, kai močiutė sėsdavo žiūrėti mėgstamo serialo kartojimo. Augustė žinojo, kada prasideda ir baigiasi kiekviena TV3 laida, kada senelis perjungs kanalą į LNK. Žinojo, kelintą valandą kyla ir leidžiasi saulė, nes kasdien nuplėšdavo kalendoriaus lapelį ir įdėmiai perskaitydavo. Dvynių akmuo – perlas ir tigro akis. Šaltalankių aliejus puikiai gelbsti nuo skrandžio skausmo. Jaunas mėnulis – palankiausias metas persodinti karališkąsias orchidėjas. Dilgėlių kaukė plaukams. Saldumynai iš vaistinės – rinkitės hematogeną. Hematogenas praturtintas geležimi. Geležis randama kraujyje. 50 gramų per dieną suaugusiesiems. Hematogenas negali tapti maisto pakaitalu.
Po pietų, kurie baigdavosi apie antrą valandą, senelis nueidavo prigulti ant sofos prie televizoriaus. Augustė likdavo sėdėti prie apskrito, sunkaus medinio stalo ir klausydavosi, kaip burbuliuoja vanduo, močiutės užkaistas indams plauti. Augustė susidėdavo rankas ant stalo, smakras nepatogiai įsiremdavo į riešus. Užsimerkusi ji tyliai kvėpuodavo ir stengdavosi girdėti. Kaip garsiai šnopuoja per kelias minutes užsnūdęs senelis. Girdėti, kaip skimbčioja nunešami puodeliai baltomis ąselėmis, iškeliauja tuščios didelės lėkštės su maisto likučiais, o išsipūtę skrandžiai kraujui perduoda sukauptą cukrų. Cukrus keliauja venomis, pripildo arterijas, kraujas tampa saldus, plaučiai apauga švelniais, cukriniais vatos pūkeliais. Augustė plauna indus, o močiutė juos skalauja ir šluosto.
Tai kada atvažiuos Marija, klausia Augustė, bet močiutė nežino, ji tik spėlioja, kad gal penktadienį.
Gerai išplauk muilą, nevaryk tiek „Feirio“, sako močiutė ir nusišluosto rankas į prijuostę.
Penktadienis. Tik tiek reikėjo, kad vėl būtų galima pradėti skaičiuoti. Iš naujo. Pradėti laukti.
Pilkumo jausmas varydavo į neviltį ir ji dažnai lipdavo į palėpę, kur džiuvo šūsnys mėtų ir melisų, o palubėje, suverti į karolius, – baravykai sriubai. Beviltiškai pavargusi Augustė išsitiesdavo ant spalių ir klausydavosi, kaip apačioje garsiai kosėja senelis, kaip močiutė siurbia kilimus ir kaip lėtai, lėtai ir nuobodžiai eina laikas. Palėpėje galėdavai daugybę kartų iš naujo prisigalvoti, kaip bus gera, kai pagaliau grįš mama, kaip garsiai visi juoksis kieme, į jį įsukus sidabrinei „Audi 100“. Augustė svajodavo apie pusseserę Mariją, kuri jau visai greitai turėtų atvažiuoti iš kito, didesnio miesto. Marija groja smuiku ir būtinai jį pasiims, kad galėtų groti balkone, o visi kaimiečiai kaimynai išėję į savo kiemus spoksos ir plos po kiekvienos sugrotos gamos. Marija kaip visada paprašys autobuso vairuotojo, kad šis sustotų arčiau, kad nereikėtų iš stoties sunkiai tempti krepšio iki močiutės namų. Penktadienis. Pagaliau būdavo ko laukti. Ir tik tada pilkumo jausmas šiek tiek pasitraukdavo, nulipdavo tarsi didelis senbernaras, kuris gulėjo užspaudęs Augustės krūtinę.
Tomis akimirkomis, kai sunkus senbernaras nulipdavo, o nykuma tarsi pelės išsislapstydavo palėpės plyšiuose, Augustė atrasdavo save, savo slaptas vietas, kurias mokėdamas teisingai liesti gali pajusti keistą ir su niekuo nepalyginamą jausmą. Karštis plūsdavo jai į skruostus, galiausiai ji liesdavo save ne vien per šortus ar kelnaites, bet nusismaukusi jas. Drėgna ir vėsi Augustės ranka net virpteldavo kūną pervėrus žaibiškam malonumui. Ji jautėsi ypatinga ir vienintelė, nes dar nežinojo, kiek mergaičių, merginų ir moterų daro lygiai tą patį, kai užmerkusios akis lėtai pasineria į neapibrėžiamą amžinybę. Ji negalėjo net įsivaizduoti mamos ar močiutės, darančių ką nors panašaus, o Marijai apie tai papasakoti taip pat nedrįso. Augustė ilgai tįsodavo spaliuose, kol jie pradėdavo nemaloniai badyti kojas, jos imdavo niežėti, parausdavo, Augustė čiaudėdavo, kol galiausiai prisiversdavo atsikelti ir nulipti.
Kartais slogutis vėl prisistatydavo ir šliauždavo paskui ją į sodą, kur ji rinkdavo į kibirą krituolius, dar žalius arba jau visai supuvusius obuolius. Aplinkui buvo ir daugiau namų, o priėjusi šiek tiek arčiau daržo, perlipusi kelias agurkų lysves ir kartimis paramstytus žirnius, Augustė pamatydavo Mizarienės anūkes – taip jas vadino močiutė. Augustė skindavo žirnius, godžiai valgydavo juos ir mesdavo tuščias ankštis kur papuola. Mizarienė gyveno dideliame name su vyru ir dviem suaugusiomis dukterimis, kurios irgi turėjo vyrus ir po dvi mergaites. Šios, regis, žinojo daugiau negu Augustė, ir ne vien dėl to, kad buvo vyresnės. Kai visos keturios išsirikiuodavo ir įsispitrindavo į Augustę, ją išmušdavo toks karštis ir oras taip praretėdavo, kad ji pati nebesuprasdavo, kokios vėsos dabar labiau nori: parduotuvės kondicionierių ar šniokščiančio, krentančio upės vandens.
Visos keturios jau nešiojo liemenėles, dvi pešiojosi antakius, o trys iš jų turėjo ilgus lakuotus nagus. Augustė nenešiojo liemenėlės, antakių pešioti net nebandė, o nagus privalėjo trumpai kirpti, nes savo mieste lankė muzikos mokyklą ir grojo pianinu, kurio, kaip Marija smuiko, negalėjo atsivežti. Augustė stovėjo ir čiupinėjo žirnių ankštis, kai viena anūkių pakvietė ją. Einam, ką parodysiu. Tai čia tuoj, nieko nesakysim močiutei. Ir tu nesakyk. Augustė matė jų kojas, sėdmenis, kai viena po kitos lipo medinėmis kopėčiomis, kurios tarsi tamsošviesos liniuotė pamažu užkėlė jas iš šviesos į prietemą. Pastogės kvapas ir spaliai priminė močiutės palėpę. Anūkės vis šnabždėjosi, žvalgydamosi į Augustę. Žinodamos daugiau. Tada viena išsitraukė cukraus kubelių, kita ant jų užlašino valerijono lašų ir išdalijo. Augustė taip pat gavo gabalėlį, ilgai jį laikė burnoje, kol šis galiausiai ištirpo. Kai visos sučiulpė cukrų, viena anūkių priėjo arčiau. Kitos liko stovėti, tik žiūrėjo ir pritarė kalbančiai.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Aha.
Gal tu būsi draugė ir parsineši namo?
Jo, paslėpk kur namie.
Palėpėj gali, nu. Kad nieks nerastų.
Jo, mes čia negalim laikyt.
Būk gera.
Augustė nesugebėjo nieko atsakyti. Ji tik paėmė kažkokių į popierių suvyniotų žurnalų ryšulį. Dar po vieną cukraus kubelį, valerijono kvapu suvilgytos lūpos, kopėčių skalė nuo tamsos viršuje iki šviesos apačioje, kelios slyvos, nukritusios ant žolės, obelis, nedidelis juodųjų serbentų krūmas, tada agrastai ir pagaliau – tos gerai pažįstamos ir net spėtos pasiilgti kartys žirniuose, agurkų lysvės, šulinys, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys.
Viskas kaip įprasta – tie patys spaliai, tos pačios vaistažolės ir ta pati prietema. Augustė įsitaisė pamėgtoje vietoje. Žurnalų ryšulys.
Mes čia turim tokių žurnalų.
Ant viršelio didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta HUSTLER, moteris nuotraukoje lipšniai šypsojosi, delnais atsirėmusi į sieną, plaukai atmesti atgal. Tiesa, ji buvo visiškai nuoga, bet tai kažkodėl nestebino ir Augustė pradėjo versti vieną puslapį po kito, atrasdama jai naujus nuogų, susipynusių kūnų pasaulius. Ji ilgai žiūrinėjo, studijavo kiekvieną puslapio centimetrą ir pikselio taškelį, kol pajuto, kaip kūnu atslenka didžiulė ir karšta susijaudinimo banga. Augustė žinojo, kaip atrasti save. Ranką atitraukė tik tada, kai nuogi kūnai žurnaluose pradėjo lietis, kojos panižo nuo spalių, o aštrus vaistažolių kvapas ėmė kutenti nosį. Žurnalai. Paslėpti. Palėpėje vietos daug.
Pavakariams Augustė valgė pyragą. Mielės, aguonos, cukrus tešloje. Skrandis išsiplečia ir priima sočius, šiltus kąsnius, kurie, užgeriami pienu, lengvai nuslysta stemple. Jau rytoj atvažiuos Marija. Jos apsivilks ilgas močiutės sukneles ir juoksis. Marija užsikiš pagalvėlę ir atrodys kaip nėščia. O naktį jos lips į palėpę, naktį, nes tada seneliai miega ir galima atsigulus ant spalių tyliai rūkyti. Kol Marija lėtai pūsdavo dūmus į tamsą, Augustė pasistiebdavo ir pro sutrūkinėjusio stogo plyšius stebėdavo dangų, žvaigždės priartėdavo ir nutoldavo, o Augustė išsigalvodavo tik jai vienai žinomus žvaigždynus, kurie, kai labai labai nori ir primerki akis, pradeda kristi. Žvaigždės atsiklijuoja nuo dangaus karpinio ir krisdamos dingsta tamsoje. Ir tada, kai žiūri į jas ir matai, kaip krenta ištisi žvaigždynai, ne galvoji norą, bet tyliai skaičiuoji, kiek reikia laiko, kol žvaigždynas tarsi nuogas kūnas iš HUSTLER žurnalo prapuls lipnioje nakties tamsoje.
Augustė su seneliais žiūri filmą. Kai dailus aukštas vyras išpučia tirštus pypkės dūmus ir prisitraukia liekną garbanotą blondinę su juoda skrybėlaite ir perliniais auskarais, močiutė perjungia kanalą, o senelis giliai iškvepia. Sėdėdama ant sofos Augustė pakelia akis ir žiūri į paveikslą. Kaitrios vasaros fone, beveik tokios kaip ši, dideliame parke su fontanu ir akmeniniais suolais, po aukštomis tujomis ir raudonaisiais ąžuolais, greta šaltalankių krūmų ir žydinčių snapučių ant žolės guli vyrai, laikraščiais prisidengę akis nuo saulės, o mieguistos moterys primerktomis akimis bando gaudyti knygų žodžius. Moterys su rausvais maudymosi kostiumėliais, baltais taškučiais margintais sijonais iki kelių. Keturi bėgantys vaikai, teptuko šereliais pagautos tarp medžių ištemptos vėliavėlių girliandos. Iš tiesų, jeigu matai, kad spalvotas skiautes judina vėjas, tai paveikslas atgyja lyg kino kadras. O gal tada jau ir pradeda temti, nes artinasi audra, o gal vidury parko sudūžta lėktuvas, kuris iš Amerikos skraidina tėvus su lauktuvėmis. Močiutė perjungia kanalą ir ekrane vėl tas pats pažįstamas vyras ir gražuolė jo moteris. Jau rytoj atvažiuos Marija, – kartoja sau Augustė, skaitydama pasibaigusio filmo titrus. Titruose raidės, iš kurių susideda žodžiai, vardai ir pavardės. O jei galėtum būti viena tų prabėgančių pavardžių, gal tada ir paveikslas, kuris kabo virš sofos, galėtų atgyti ir judėti kaip filmas nedideliame televizoriaus ekrane?
Kartais taip norisi tikėti, kad net pati liūdniausia akimirka gali sustoti tarsi filmo kadras, paveikslas virš sofos ar fotografija. Tokioje sustojusio laiko akimirkoje galėtum sugalvoti naują pabaigą, sugalvoti, kad tie baisūs šešėliai ant sienų ne pavojingi, bet geri, gal tik todėl, kad jie yra, galiausiai ateina rytas ir pirmieji spinduliai apšviečia iš pradžių dulkes ant medinių grindų, kilimėlius, ant kurių ilsisi šlepetės, o galiausiai ir duris, už jų prasidės diena, leisdama pamiršti mintis, kurios dabar priartėjo su visais šešėliais tarsi siena. Gali sugalvoti, kad visu greičiu į jūrą krentantis lėktuvas staiga vėl pakils, darys akrobatinius sukinius, kol pagaliau saugiai nusileis oro uoste, o laukiantieji pribėgs prie išsiilgtų giminaičių su balionais, gėlėmis ir šakočiais. Augustė žiūri į tuščią televizoriaus ekraną ir bando prisiminti, kaip, prieš perjungiant kanalą, vyro lūpos artėjo prie blondinės veido. Ji bando liesti save, tikėdamasi, kad taip lengviau užmigs, tačiau ašaros rieda ir niekas nepadeda. Pavargusi padeda galvą ant pagalvės, senas, gerai pažįstamas pilkumo jausmas atsigula šalia, kvėpuoja, juda ir primena, kaip viskas beprasmiška ir kokia ta beprasmybė vis dėlto graži, net jei lėktuvai krenta į jūrą ir niekada nebeišnyra, o balti rugsėjo pirmosios bateliai lieka drumzliname dugne šalia išsibarsčiusių sraigtų ir vielų, pažirusio stiklo ir išsilaksčiusių auksinių žuvelių sukeltų burbulų.
Atėjo rytas ir šešėliai išsisklaidė, lėktuvai pakilo, traukiniai pajudėjo iš vietos, o autobuso vairuotojas, prisipylęs pilną baką degalų, jau laukė Marijos autobusų stotyje. Augustė užvertė žurnalą, kuriame moteris, atsukusi nugarą, laikė rankoje didelę teniso raketę. Jos plaukai buvo surišti į dvi arklio uodegas, matėsi krūties pusmėnulis, ji mūvėjo ilgomis baltomis kojinėmis raudonais galais ir stovėjo šiek tiek pasilenkusi, tiek, kad galėjai matyti tarp sėdmenų šviečiančią gaivios, drėgnos tulpės spalvos vietelę, į kurią Augustė žiūrėjo po antklode pasišviesdama nedideliu žibintuvėliu.
Viskas baigėsi tik tam, kad vėl prasidėtų, į miestą įvažiavo keli dideli furgonai, tada krovininė mašina, daug lengvųjų automobilių, ir visi sustojo miesto stadione. Po kiek laiko jie pradėjo kraustytis, tempti žole batutus ir juos pūsti, konstruoti mažytes karuseles vaikams, lašinti ledus iš automatų. Augustė tyliai pro tvorą žiūrėjo į naujai pripučiamą miestą mieste ir nekantravo. Vienas po kito atsidarinėjo kioskeliai, ir stadionas galiausiai tapo spalvingas ir išsipūtęs tarsi keksas vitrinoje. Pradėjus rinktis žmonėms, Augustė nusižiūrėjo vietą po didžiuliu ąžuolu ir sukiojosi aplinkui. Ji matė žmones, kuriuos pažinojo, tačiau apsirengę šventiniais drabužiais jie atrodė nutolę ir svetimi. Moterys vaikštinėjo po stadioną, stabčiojo prie kioskų, žiūrinėdamos papuošalus su akmenėliais ir angliškais užsegimais, vyrai gėrė alų ir klausėsi koncerto, vaikai dūko ant batutų ir sukosi karuselėse, o Augustė, nusipirkusi cukraus vatos, laižė ją pasislėpusi nuo visų už balto tirpstančio debesėlio. Pro ją praslinko keturios anūkės, visos tokios skirtingos, bet ir vienodos. Jos sustojo netoli Augustės ir žvilgčiodamos tyliai kalbėjosi.
Cukrus yra saldus konservantas, nervų sistemą stimuliuojantis produktas.
Pelėms buvo leista rinktis cukrų, kokainą ar vandenį, ir visos pelės rinkdavosi cukrų.
Du arbatiniai šaukšteliai cukraus bent dviem valandoms penkiasdešimčia procentų prislopina imuninę sistemą ir taip atveria kelią infekcinėms ligoms.
Auguste.
Vandens trūkumas yra pirmoji dieną pajuntamo nuovargio priežastis.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji.
Didžiausia Saulės sistemos planeta Jupiteris turi šešiasdešimt šiuo metu žinomų palydovų.
Auguste.
Rugpjūčio dvidešimt septintoji. Penktadienis.
Marija.
Eina sau, kaip per metus užaugai. Žiauriai.
Marija taip arti. Ji atvažiavo. Paprašė vairuotojo, kad išleistų prie namų, ir pasidėjo krepšį. Pilkasis banko pastato jausmas nutolo, o Augustė patraukė nuo veido cukraus vatą. Keturios gulbės priėjo ir stebeilijosi į Marijos nagus, papuošalus, gumos burbulą, kurį ši išpučia.
Bet taip išaugai. Žiūrėk, kokį telefoną atkirtau iš brolio. Kietas, ane?
Marija taip arti, o pilkasis banko pastato jausmas nutolęs. Marija taip arti, ir Augustė jau ne viena. Ir keturios gulbės nuleidžia sparnus.
Metija.
Adrastėja.
Amaltėja.
Tebė.
Tebė žengteli arčiau, atsiplėšia cukraus vatos, sumaigo į kamuoliuką. Metija paduoda jai valerijono buteliuką. Du lašai. Lūpos prasiveria. Nuryja vatą. Šypteli. Liežuvis cakteli per saldžias lūpas.
Nori, Marija?
Ai ne. Tai kaip jūs, susidraugavot visos čia?
Marija. Augustė taip išaugo, kad pradėjo net žurnalus tokius vartyt.
Jo, net nežinau, ar čia normalu, nes ten vien tik moterys.
Nuogos.
Jeigu suvalgytas cukrus nėra paverčiamas energija, jis virsta kūno riebalais.
Auguste? Kokie ten žurnalai?
Nėra jokių žurnalų.
Kokie?
Nu, ji rodė mums, vadinasi HUSTLER, ten visokios nesąmonės.
Papai.
Laižo ten viena kitai.
Ir kiša.
Nu, kiša, visokius ten pimpalus, bet ne pimpalus, o netikrus, tai tada galėtų su vyrais ar kažkaip geriau. Bet jos be vyrų.
Pimpalus ir visokius ten. Prisisegamus. Ir ne tik. Purškiasi grietinėle. Gal ir jai taip patinka. Augustei, nu.
Auguste?
Kur tu? Auguste!
Ai, tai tegu bėga, palėpėj ji paslėpė, rasi. Nori sidro?
Marija, ar nori sidro?
Augustė jau bėgo. Cukraus vatą per kelias sekundes nupūtė vėjas, leoparduose ir begemotuose sukosi vaikai, muzika garsiai sucypė, nes kažkas nesureguliavo mikrofonų, o Augustė tik bėgo ir bėgo, rydama ugninio pykčio ašaras. Nė viena žvaigždė nenorėjo kristi, dangaus karpinyje buvo tvirtai priklijuotos galaktikos, žvaigždynai, planetos, šešiasdešimt Jupiterio palydovų, Mėnulis su visais savo krateriais, vanduo, užšalęs Marse. Karpinio popierius juodas, žvaigždės didelės ir baltos, o iš arčiau įsižiūrėjus gali pamatyti ir namą, kuriame nedega šviesos, ir mergaitę, ji stovi po tamsiu šermukšniu, ant neasfaltuoto kelio nukritusios uogos patvirtina, kad baigėsi vasara. Tame brėžinyje sustingsta ir Augustė, žiūrėdama į senelių namą, kuriame praleido visas savo gyvenimo vasaras.
Raktai, plytelė, suskilusi plytelė, akmuo, laiptelių betonas, pirmas, antras laiptelis, durys, mėlynas linoleumas, raudona šluota, pastatyta kampe, dulkių kamuolys, apsilupinėjusi durų rankena, virtuvės grindys, apskritas medinis stalas, kėdės, aptrauktos gobelenu, žalsvas koridoriaus durų stiklas, laiptai, girgždantys, tamsiai rudi, mediniai, seni ir statūs, durys į kambarį su veidrodžiu, durys į kambarį su knygų lentyna, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Trys muškietininkai“, „Karas ir taika“, „Laima“, „Grybų enciklopedija“, „Mezgimo vadovas“, SSRS žemėlapiai, paveikslas su mišku, palangės kraštas, praviras langas ir durys, dermantinu aptrauktos, tamsiai mėlynos palėpės durys, ryšulys, žurnalai, šiugždantis popierius, degtukų dėžutė, vienas, antras, ketvirtas, šeštas, greičiau.
Netikiu, kad ten ji kokia lesbė. Šiaip pavarto, ir tiek. Dar per maža žinot, lesbė ten ji ar ne.
Nu, gal ir jo.
Aš ir pati su Austėja kažkada laižiaus, atsimeni?
Nu jo, bet susilažinusios buvot, o ne šiaip.
Gal ir šiaip, tai nieko ten tokio.
Jos garsiai šaukė, nes pradėjo groti paskutinę dainą, atlikėjas mojavo rankomis tarsi prisuktas.
Kur jūsų rankos.
Jos garsiai šaukė, nes buvo paskutinis vasaros savaitgalis, jos šaukė, nes žinojo, kad ir didžiausiame triukšme visam pasauliui gali garsiai išrėkti keturis žodžius ir užsimerkti, nes vis tiek jausi, kaip tave glosto violetinė ir mėlyna, žalia ir raudona lazerių spalvos. Tai naktis, kai nebereikia skubėti, nes laiko vis tiek nebėra, o turbūt niekada ir nebuvo. Tai naktis, kai net močiutė su seneliu ruošiasi miegoti ne taip kaip kiekvieną vakarą, jie šalia, senelis rūko, o močiutė visa nušvinta, pamačiusi pirmuosius fejerverkus.
I’ll fly with you.
Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje laimėtais dirbtinio aukso auskarais, skrabančiomis apyrankėmis iš mažų vielinių žiedelių, „Kalnapilio“ atidarytuvais ir iš namų atsineštais patogiais pledukais jaukiam pasisėdėjimui ant žolės stadione, nes visi suoliukai, kaip žinia, miesto švenčių metu greitai nudergiami, aplaistomi alumi, lipniomis sultimis. Gaisrui kilus liepsnojančio namo link skubinosi net seniai. Rankose spausdami karšto rūkymo skumbres ir į laikraščius suvyniotus karšius su česnakais, jie kad ir lėtai, bet vis tiek prikepėstavo prie kunkuliuojančio į viršų kylančių dūmų stulpo. Čia jau galėjai nujausti greitai atvažiuosiant ugniagesius. Nors jie greičiausiai irgi šventė, bet galiausiai turėjo viską be gailesčio mesti – nesurūkytas cigaretes, naujas kortų partijas, nebaigtą žiūrėti krepšinio rungtynių kėlinį. Švęsti buvo privaloma.
Marija stovėjo prie namo ir klykė. Keturios gulbės išsirikiavusios pagal ūgį spoksojo viena į kitą, o tada ir vėl į ugnį. Augustė tamsoje ieškojo išėjimo iš namo ir sunkiai kvėpavo. Ugniagesiai vyniojo žarnas ir purškė vandenį, sumaišytą su kažkokiais milteliais, tai buvo akimirka, kai gali užsimerkti ir atsimerkti, sugalvoti, kad viskas tik paveikslėlis virš sofos ar sena fotografija, gali užsimerkti ir atsimerkti, ir žmonės, susirinkę pažiūrėti į fejerverkų fone degantį namą, net jie, jei labai labai nori, gali užpūsti ugnį, ir ji visai neplis, o tiesiog užges, pro duris išeis Augustė, ji šypsosis ir kiekvienam, kiekvienai išplėš po puslapį iš HUSTLER žurnalo, nes tai, kas ten yra, yra grožis, net jei jame reikėtų sudegti.
I’ll fly with you.
Marija verkė, įsikniaubusi į močiutę, kai Augustė ir vėl užmerkė akis, atmetė atgal plaukus, prasisegė palaidinės sagutes ir dar kartą prisitraukė prie savęs didžėjų, kuris pavargęs gulėjo ant grindų už užtrauktų scenos užuolaidų.
Augustė pergalingai atsikėlė, jos kojomis nuvarvėjo plona kraujo srovelė, ji susitvarkė, užlipusi ant scenos pagarsino muziką ir ilgai žiūrėjo, kaip virš miesto blykšta dūmai ir kaip atsitraukiant storai naktiniais drugiais apkibusiai užuolaidai danguje sublizga naujo ryto langas. Nuo dangaus karpinio atsiklijavo žvaigždės, mėnulis, visi kiti dangaus kūnai ir liko tik popierius, ant kurio Augustė užklijavo naują lapą:
I’ll fly with you.
Užrašė. Ir pagarsino muziką.
Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga
2016 m. Nr. 5–6
Šiuo Renatos Šerelytės tekstu atveriame galimybę žurnale publikuoti kūrinius, kurių pagrindinis adresatas – paaugliai ir jaunimas. Spausdindami kokybišką grožinę literatūrą jaunimui norime prisidėti prie tiesiančiųjų tiltus tarp rašytojo ir jaunesnio skaitytojo. Kita vertus, kokybiški tekstai visada peržengia amžiaus ar žanro ribas ir tampa universalūs bei ne mažiau įdomūs visiems skaitantiesiems.
Prie šios iniciatyvos kviečiame prisijungti jaunimui rašančius autorius – atsiųsti savo tekstų galima el. pašturedakcija.metai@gmail.com
Ištrauka iš romano
I.
Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną, užkliuvo už atsikišusios medžio šaknies ir su planšete drėbėsi į gličius, trylikto penktadienio siaubu dvokiančius lapus, o kai atsistojo, ant klešnės pamatė dar ir balkšvus sutraiškyto šungrybio likučius.
Timis žinojo: grybai – keista gyvybės rūšis, nepriklausanti nei augalams, nei gyvūnams, o jų sporos veikiausiai gali sklisti net vakuume. Todėl pasijuto lyg užpultas ateivių. Valydamasis nuo kelnių drėgnus, trūnyti pradedančius rudenio lapus, pamanė, kad šito priemiesčio miškelio pakeliui į mokyklą galėtų ir nebūti.
Ir tada Timis išvydo rausvą sportbatį, kyšantį iš po lapų krūvos. Dingtelėjo – o, irgi toks pat nelaimėlis su planšete. Užkliuvo už archajiškos medžio šaknies ir prasmego į lapus kaip į juodąją skylę. Jam netgi linksma pasidarė, nors juoktis Timis nemokėjo – turbūt prarado tą sugebėjimą iškart, kai jam, tik gimusiam, tėvai davė Apolinaro vardą. O gal ir pats nusprendė nesijuokti. Kai būdavo juokinga, paspausdavo šypsenėlę. Ir dabar būtų spaudęs, bet planšetė po vakarykščio nuotykio tūnojo kuprinėj ant nugaros. Taigi Timis jau ketino eiti pro šalį.
Bet staiga, lyg baksteltas adata, atsisuko.
Koja su sportbačiu nejudėjo.
Timis priėjo arčiau. Lapuose pamatė ir plaštaką su ryškiai žaliais nagais – ant odos juodavo kraujosruva, panaši į sudžiūvusį purvą. Lyg stumiamas nežinomos jėgos, Timis ištiesė ranką ir ėmė žerti lapus į šalį.
Kai iš po lapų pasirodė plačiai atmerktos akys, žiūrinčios tiesiai jam į veidą nė vienos, net menkiausios gyvybės nebeturinčiu žvilgsniu, Timis nejučia atšlijo. Evelina. Ne, tai ne ji… Negali būti.
– Labas, berniūkai, ką čia radai? – džiūsna atkištais dantimis, kaip paprastai, pritykino pasalom, vilkdama iš paskos savo dusulingą riebų mopsą. Timis neatsakė. Ne todėl, kad pyktų – anaiptol. Nepyko ant jos nė truputėlio. Netgi tada, kai mopso šeimininkė, pamačiusi radinį, sukliko nesavu balsu.
Į jos riksmą kaipmat atsiliepė netoliese lakstęs nervingas taksas, ir netrukus prie lapų krūvos susirinko visi šunų vedžiotojai. Traukė telefonus, skambino ir fotografavo, o mopso šeimininkė lakstė aplink, plyšodama, kad reikia saugoti įkalčius, kol atvyks policija, užtat tegu niekas nieko neliečia. Niekas ir nemanė liesti – visi buvo labai supratingi, aiškiai prisižiūrėję kriminalinių serialų.
Timis pasitraukė nuo jų toliau.
„Kaip gerai, kad nužėriau ne visus lapus.“ Jam nepatiko tas negyvo kūno čiupinėjimas mobiliaisiais.
Norėjo išsitraukti planšetę, nes jautėsi sutrikęs. Bet staiga akis užkliuvo už rausvos dėmės, šviečiančios pro lapus. Timį nutvilkė keistas jausmas – kartėlis. Lyg būtų tai jau matęs ir išgyvenęs.
Jis pritūpė, brūkštelėjo lapus ir pamatė rausvą sąsiuvinio viršelį su juodu drugeliu. My Diary – skelbė juodos gotiškos raidės. Evelinos dienoraštis – vaikiškos, apvalios. Matyt, jos ranka užrašytos. Tąja, kyšančia iš po lapų. Žaliais nagais.
Timis paėmė sąsiuvinį į rankas, jausdamas, kad surado kažką, ko niekam neatiduos, nes tai priklauso jam.
Ir policijoje, apklausiamas lieso, vis pakosčiojančio tyrėjo, panašaus į Volterį Vaitą iš „Bręstančio blogio“, Timis pasakė, kad neturi nė vienos įvykio vietos nuotraukos. Būtų pridūręs, kad jam to ir nereikia – visai nesidomėjo kriminalais, nemėgo jų nei knyginių, nei televizinių. Tyrėjas nepatikėjo – buvo matyti iš įtarių akių.
– Jūs, paaugliai, visi fetišistai, – konstatavo.
Tada įsikišo senelė.
Ji sėdėjo prie apklausos stalo, šaudydama akimis tai į tyrėją, tai į Timį, budri kaip mafijos advokatas.
– Timis ne fetišistas, – užstojo. – Mano anūkas – liudininkas. Tamsta nepainiokite sąvokų.
Tyrėjas dėbtelėjo į senelę. Norėjo kažką sakyti, bet susilaikė.
Senelė užmetė koją ant kojos, nužvelgė smailą zomšinio aulinuko kulną – ar neprilipo kas, lapas ar fosilija virtęs katšūdis. Kadangi kulniukas buvo švarus, išdidžiai pažvelgė į tyrėją, atsidarė rankinę ir ėmė po ją knaisiotis. Timiui pasidingojo, kad ji tuoj išsitrauks cigarečių pakelį ir užsirūkys – taip pasielgė tėvų susirinkime, kai auklėtoja per daug užsišnekėjo apie pažangumo rodiklius.
Bet senelė išsitraukė ne cigarečių pakelį, o mobilųjį telefoną vyšniniame futliare, iškrapštė jį, pasižiūrėjo, kiek valandų, ir su siaubu sušuko:
– Jėzusmarija, jau penkios.
Timis užsimerkė. Kad tik senelė nepasakytų ko nors nepadoraus – kad vėluoja į repeticiją, kurioje jai skirtas viešnamio šeimininkės vaidmuo.
Ačiū Dievui, senelė daugiau neaiškino. Įmetė telefoną į rankinę ir ryžtingai atsistojo:
– Jeigu tamsta jau baigėte, mes eisim. Nepamirškit, kad vaikas patyrė traumą – juk ne kiekvieną dieną akis į akį susiduria su tokiu siaubingu dalyku.
Timis dėbtelėjo į senelę. Šitas dalykas buvo keistas ir liūdnas, bet ne siaubingas. Tik suaugusiesiems visada atrodo kitaip.
Tyrėjas norėjo kažką sakyti, tačiau senelė užbėgo jam už akių:
– Mes, beje, turime teisę reikalauti psichologo.
O ne, ar ji pakvaišo?
Matyt, taip manė ir tyrėjas – jis irgi atsistojo ir netgi atidarė duris, rodėsi, net nusilenks jai, kad tik ji greičiau išeitų.
Ne, nenusilenkė. Timis, grįžtelėjęs tarpdury, pamatė, kaip tyrėjas sėdasi už stalo ir pasiremia galvą rankomis, lyg būtų labai pavargęs.
– Redžinaldai! – sušuko senelė koridoriuje.
Timis krūptelėjo.
Senelė, linksmai spygaudama, šokinėjo aplink solidų pagyvenusį poną nukarusiais kvietiniais ūsais. Kadangi ji buvo smulkutė, Timiui iki peties, o ponas – nemenko ūgio ir svorio, tai atrodė, lyg terjeras bandytų įkąsti jūrų vėpliui.
Timis priekaištingai žiūrėjo į senelę. „O dar laiko save išauklėta“, – pagalvojo lėtai eidamas artyn.
Panašu, kad jūrų vėplys nė kiek nepyko, kad senelė taip audringai reaguoja jį pamačiusi. Jis netgi pabučiavo jai ranką, ir tai Timiui pasirodė kvaila ir nehigieniška. Ponas ir jam linktelėjo, – Timis tik susitraukė į kuprą. Jam nepatiko, kad žmonės jį pastebi.
– Mano anūkas Timis, – sučiauškėjo senelė, gnybteldama jam į šoną. Timis pasitraukė nuo jos toliau. – Vargšelis, toks sukrėstas.
„Kas sukrėstas? Aš?“ – pagalvojo Timis.
Jūrų vėplys žvelgė į jį su užuojauta.
– O čia, – senelė mostelėjo ranka, – mano senas draugas Redžis.
Jūrų vėplys linktelėjo.
– Kartu lankėm teatro studiją, – paaiškino senelė, ir jos akis aptraukė svajingas prisiminimų rūkas.
– Deja, kaip matai, jaunuoli, artistu netapau, – tarė Redžinaldas ir mirktelėjo Timiui. – Aš ne toks gabus kaip tavo senelė.
Senelė šyptelėjo.
– Na, bet esi policijos inspektorius, – pasakė atlaidžiai. – Tai irgi šis tas.
Jūrų vėplys palingavo galvą – nesupaisysi, pritarė ar ne.
Buvo aišku, kad senelė, sutikusi senų laikų draugą, nepaleis jo taip paprastai, tad Timis atsikosėjo ir burbtelėjo:
– Tai jau eisiu.
– Ką? – sušuko senelė. – Kur?..
– Namo, – gūžtelėjo pečiais Timis. – Kur daugiau.
– A, namo… – sumurmėjo senelė, nenuleisdama akių nuo seno draugo. – Eik, eik. Šaldytuve yra triušis, iškepiau šiandien. Su burokėliais.
Timis krūptelėjo. Triušis – koks siaubas.
– Gerai, – stengėsi, kad balsas skambėtų abejingai.
Apsisuko eiti.
– Ką? – vėl suriko senelė. – Dirbsi prie šitos bylos? Tuuuu?..
Jūrų vėplys kažką pasakė – ką, Timis nebesiklausė. Paleido duris, ir šios pokštelėjusios užsidarė.
Žingsniuojant šaligatviu, pro šalį pralėkė kažkoks marozas su sena gelda ir aptaškė Timį purvinu vandeniu. Kliuvo net į veidą.
„Visa tai dėl to, kad neturiu su savimi planšetės, – pamanė Timis, šluostydamasis rankove skruostą. – Su ja kažkaip saugiau. Lyg už sienos. O tik išeik be jos…“
Visa laimė, kad namai netoli. Tereikėjo kirsti gatvę, pasukti už kampo ir neskubriai paėjėti ištrupėjusiu priemiesčio šaligatviu, kol išvysi nedidelį smėlio spalvos kotedžą, padalintą dviejų kiemų. Vienoje kotedžo pusėje, priklausančioje senelei, jau kurį laiką gyveno Timis.
II.
Timis, nepakeldamas akių nuo planšetės ekrano, kuriame lyg spalvotas zigzagas sukosi alternatyvios visatos modelis, panašus į spalvotų siūlų kamuolį, atidarė šaldytuvą. Tai, kas buvo padėta ant vidurinės lentynos, trumpam atitraukė žvilgsnį nuo ekrano.
Ir tik todėl, kad objektas priminė ne maistą, o gaisro ar kriminalinio įvykio auką ir siaubingai netiko prie nekaltai pūpsančių dešrelių ir fermentinio sūrio pakuotės.
Timis kurį laiką žiūrėjo į skardą su auka. Taip, čia, matyt, bus tas vargšas triušis, kurį minėjo senelė.
Ji ne tik nemėgo gaminti maisto ir tvarkytis namuose, bet ir visai dėl to nesisielojo, o nekenčiamiausia moteris pasauly jai buvo TV laidos „Spindintys namai“ vedėja, įsiprašanti pas ką nors tam, kad galėtų švaistytis su soda ir citrinos rūgštimi, šveisdama visus paviršius ir barbariškai niokodama gražiai plevenančius voratinklius.
„Kai paimu į rankas skudurą ar kempinę, tiesiog egzistencialistiškai pajuntu, kaip niekais eina mano gyvenimas“, – ne kartą girdėjo Timis. Ir jis su tuo susitaikė. Tik, būdavo, senelei kniosteldavo į galvą, kad Timis dėl to kenčia. Ir ji puldavo gaminti kokį nors įmantrų patiekalą, bambėdama, kad nors visi tie posakiai „savęs nugalėjimas“ ir „žengimas nauju keliu“ yra visiškos nesąmonės, skirtos ir taip kvailoms namų šeimininkėms kvailinti, bet gal kartais reikėtų pabandyti…
Timis uždarė šaldytuvą. Senelės bandymas nugalėti save vėl nuėjo niekais. Na ir gerai. Dabar iki Kalėdų bus ramu.
Prisiminė turįs pusę kebabo – nuo vakar dienos guli stalčiuje. Jeigu nebus prasmirdęs, tai ir užteks. Timio poreikiai kuklūs.
Pasižiūrėjo į ekraną. Planšetė projektavo dar vieną visatos modelį – šįkart panašų į baseiną. Timis atsiduso. Kažkodėl prisiminė jūrų vėplį kvietiniais ūsais. Ko senelė į jį taip įsikibo? Negi tikrai dėl kadaise lankytos teatro studijos?..
O jeigu jinai atsives jį čia ir lieps jaustis kaip namuose?..
O jei inspektorius taip ir pasielgs?.. Ims, pavyzdžiui, ir atidarys šaldytuvą… O čia – triušis burokėlių įkapėse. Ir ką jis pasakytų?.. Timis kiek pagalvojo ir priėjo prie išvados, kad veikiausiai nieko. Juk policininkai, net pensijoje, pasižymi savitvarda ir santūrumu. Be to, pats komisariate matė – inspektoriui būdingas ir takto jausmas. Tad nieko nuostabaus, jeigu jis neatsisakytų to triušio ir paragauti.
Timis nusipurtė. Dirstelėjo į laiškų dėžutę. Žinutė nuo motinos – kaip visada, tekstas pilnas gramatinių klaidų, bet tai nesvarbu, svarbiausia – pozityvumas. Pozityvų požiūrį motina skleidė kelių kilometrų spinduliu visur, kad ir kur būtų, it kokią radiaciją. Kadangi Timis norėjo būti gyvas, jis iš tos zonos paspruko ir nė kiek nesigailėjo taip padaręs.
Na, tėvas liko, liko ir mažoji sesutė, į Angliją jie išsivežė ir kačiuką. Net širdį sugniaužė apie tai pagalvojus. Bet ką padarysi, išsigelbėti gali tik stipriausieji, tokie kaip jis ir senelė. Tėvas jau žuvęs, pasmerkta ir sesutė. Kačiukas, jei nebus kvailas, dar gali pabėgti. Jeigu nepabėgs, jam gresia pozityvus gyvenimas – nutukimas, diabetas ir sterilizacija.
Timis ištrynė motinos žinutę, prieš tai pasiuntęs jai vieną iš sumodeliuotų atsakymų, kurie turėjo ją nuraminti. Paskui šmėstelėjo mintis, ar tik motinos žinutėje nebuvo ko nors apie atvykimą į Lietuvą. Prieš Kalėdas. Ar per Kalėdas. „Ojėzau, tik ne tai“, – išsigando Timis.
Paskui nusiramino.
Jeigu motina tikrai planuoja Kalėdoms parskristi į Lietuvą, apie tai dar ne kartą parašys, nes jai labai svarbu sukurti tai, ką vadina „džiaugsmynga laukymo nuotaika“. Taigi Timis dar turi laiko pagalvoti, kaip nuo viso to išsisukti.
„Būtų gerai sukurti hologramą“, – pamanė. Bet tuoj paniuro, nes prisiminė, kad motina labai mėgsta prie visų pripulti ir apsikabinti, o kadangi ji mažo ūgio, tai, galima sakyti, pasikabinta it koks svarmuo. „Holograma netinka, – nuliūdęs pagalvojo Timis. – Nebent įrašyčiau garsinį perspėjimą, kad sergu kokiu nors pavojingu gyvulių gripu ar ebola ir prie manęs negalima artintis.“
Jis dar labiau nuliūdo, suvokęs, kad motinos entuziazmo tai nesustabdytų. Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas užmuša visas bakterijas.
Ir kas gi galėtų dėl to prieštarauti? Niekas. Netgi senelė, kuri pažįsta savo dukterį kur kas ilgiau nei Timis.
Ekrano kamputy sušvito nauja žinutė. Reikalavo Timio dėmesio.
Kurį laiką jis spoksojo į žinutę. „Evelina.“ Atidarė. Ėmė skaityti. Kaip visada, nerišlūs paistalai, vis apie kažkokius skudurus ir kavines. Timis įsiropštė į lovą, pasidėjo šalia kebabą. Automatiškai atrašė, galvodamas, kad reikėtų sutvarkyti beprasmiškus jos žodžių srautus – dabar kaip tik tinkamas momentas. Nes jinai visam laikui pasitraukė iš trimatės erdvės ir persikėlė į virtualią. Ir dabar Evelina visą laiką bus „Evelina“. Programa jo planšetėje.
Visą laiką…
Timį nuvėrė keistas šiurpas. Ilgesys, o gal baimė, gniaužianti pilvo apačią. Kodėl pilvo, o ne širdies, paaiškinti nesunku – žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, atsakingos už jausmų reguliavimą, ir jeigu tų bakterijų trūksta, žmogus gali netgi šizofrenija susirgti.
Prisiminė Eveliną, sėdinčią klasėje ant suolo. Žiūrėdavo į Timį pro nuleistas blakstienas, o kadangi amžinai gromuluodavo gumą, Timis stengdavosi per daug prie jos nesiartinti – jam dingojosi, kad spjaus kaip įpykusi alpaka. Vieną kartą bakstelėjo jam į nugarą rašikliu – Timis nutirpo. Kai sukosi į ją, jautėsi lyg girgždanti raganos trobelė.
Tada ji norėjo nusirašyti matieką.
Timis, aišku, neprieštaravo – pirmą kartą iš arti pamatė jos akis, pilkas, su geltonomis dėmelėmis. Jos ne prašė – reikalaute reikalavo.
Antrą kartą išvydo jas ten, po lapų krūva. Ir tada jam pasirodė, kad jos kažko reikalauja. Taip pat įsakmiai. Netgi piktai.
Tokia ji jau buvo, toji Evelina. Išdrįso netgi savo rašinį suplėšyti, viešai, prieš visą klasę, kai lituanistė pareiškė, kad tokios primityvios mintys, nukreiptos tik į materialius dalykus, daro gėdą žmogiškajam dvasingumui. Aišku, kilo skandalas, Eveliną nuvedė pas direktorių, tik tėvų neiškvietė, ji gyveno globos namuose, tėvų neturėjo.
Tiksliau, tėvai buvo, tik nežinia kur, niekas nė neieškojo, nes jie nesugebėjo ne tik Evelina, bet ir savimi pasirūpinti.
Timio mama – tikra jų priešingybė. Namų jai nebeužteko, ji pabandė kažkuo rūpintis darbe, o tas kažkas atšovė, kad Timio mamytė nesikištų ne į savo reikalus. Tada mama pareiškė, kad Lietuvoje jaučiasi psichologiškai nesaugi ir važiuos į Angliją – ją kviečia mokyklos laikų draugė, puikiai įsikūrusi miestely netoli Škotijos, ir pirmai pradžiai net prieglobstį siūlo.
Tėvas trumpam pasišiaušė, bet tuoj nurimo – buvo iš tų naminių vyrų, kurie neturi savo nuomonės. „Gyvensim kaip didelė šeima“, – džiūgavo motina. Timis išsigando. Jis visai nenorėjo gyventi tokioj šeimoj – tai dar blogiau, nei gyventi čigonų tabore. O kadangi tuo metu skaitė Džeimso Kriuso „Timą Talerį“, pasijuto taip, lyg iš jo norėtų atimti tai, ką jis turi brangiausia.
Jis laikė save jau ganėtinai suaugusiu, kad galėtų spręsti pats, tad nieko mamai nesakė, tik kartais, pakėlęs akis nuo planšetės, žiūrėdavo, kaip ji krauna daiktus. Bet kai ėmė jį raginti ruoštis kartu į migracijos tarnybą darytis nuotraukų užsienio pasams, Timis atšovė, kad niekur nevažiuos.
– Kodėl? – sušuko motina.
– Blogai jaučiuosi, – tarė Timis. – Skauda pilvą.
Motina tylomis pažiūrėjo į jį.
– Gerai, – sutiko. – Nuvažiuosim kitą kartą. O dabar eik ir susidėk daiktus.
– Gerai, – Timis atsikėlė nuo stalo.
– O aš nubėgsiu į parduotuvę, – mama ėmė raustis rankinėje, ieškodama piniginės.
Kai grįžo, Timio nebebuvo. Nei jo daiktų, nei kokio raštelio. Motina vos galo negavo, apieškojo ligonines ir visus pažįstamus. Paskui jai toptelėjo, kad Timis gali būti pas senelę.
Motina su senele jau seniai nebendravo, ir Timiui atrodė, kad ten jo niekas neieškos. Žinoma, senelė apstulbo, kai išvydo jį ant slenksčio, tačiau pateisino viltis – nieko neklausinėjo, įleido į vidų ir užkaitė arbatos.
Timis gerdamas arbatą pasakė, kad jam nepatinka toks motinos sumanymas, jis nenori važiuoti į užsienį ir ar galima padaryti taip, kad jis liktų gyventi čia. Senelė ilgai į jį žiūrėjo. Paskui paklausė, ar Timis tikrai to nori. Ar nesigailės paskui ir nekeiks jos, vadindamas sena prietranka.
Timis papurtė galvą. Ir pasakė, kad tenori, jog jį paliktų ramybėje.
Senelė atsiduso:
– Gerai. Aš pasistengsiu viską sutvarkyti.
Ir sutvarkė. Motina atlėkusi iškėlė sceną – vieną iš tų, mėgstamiausių, melodramatiškų. Tai sąmokslas, – ardėsi ji, mostaguodama rankomis, nuvertė orchidėją ir nė nemirktelėjo, – tai vaiko pagrobimas, ir taip toliau.
Senelė žiūrėjo į ją su neslepiamu pasidygėjimu.
– Kodėl taip padarei? Lyg ne mano vaikas būtų!.. – šaukė motina.
– Ir kas čia tokio? – atkirto senelė. – Man irgi atrodo, kad tu – ne mano vaikas.
Motina nutilo. Timiui pasirodė, kad jos veide šmėkštelėjo tamsus šešėlis. Bet greičiausiai tik pasirodė – mama stengėsi dėl nieko per daug nesijaudinti ir visur, net laidojimo rūmuose, skleidė pozityvų požiūrį į gyvenimą.
Taip viskas ir baigėsi.
Šeima išvyko į Angliją. Įsikūrė mažame angliškame namuke, kur lubos buvo tokios žemos, kad šviestuvui nuvalyti neprireikdavo kopėčių, užtekdavo kelių enciklopedijų, o pievelę reikėjo šienauti kas savaitę, nes ūgtelėjusi žolė – baisaus apsileidimo ženklas. Motina pareigingai bombardavo Timį žinutėmis, nes į skambučius jis retai teatsiliepdavo. Timis, išnagrinėjęs motinos žinutes, sukūrė kiekvienai jos emocijai po atsakymo modelį, kartais tik pakeisdavo kai kuriuos žodžius – dažniausiai būdvardžius, apibūdinančius nuotaiką, – kad jai nekiltų įtarimas. Kadangi tuos atsakymų modelius nuolat jai siųsdavo, žinutės ilgainiui liovėsi plaukusios. Matyt, motinos pareigingumas buvo užganėdintas. O gal ji rado naują objektą savo pozityvumui išreikšti.
Kartą senelė, prie atviro lango rūkydama cigarilę, pasakė, kad dėl tokio jo motinos charakterio kaltas ne kas kita, o auklėjimas.
Kadangi Timis nustebęs tylėjo, senelė nukratė pelenus ir burbtelėjo:
– Aš ne save turiu omeny.
Timis vis tiek nesuprato, o senelė, atrodo, net kiek paraudo. Lyg būtų susigėdusi.
– Abu su tavo seneliu buvome menininkai. Aš – jaunutė gležna aktorė, jis… – senelė užsitraukė dūmą taip giliai, kad net nosies šnervės susiaurėjo, – toks panašus į Ričardą Bartoną…
– Kas jis buvo? – perklausė Timis.
– Nežinai Bartono? – pasipiktino senelė ir krestelėjo ant savęs pelenus. – Jėsuzmarija, kur ritasi pasaulis?.. Kur?..
– Ne, aš klausiau, kas toks buvo senelis, – paaiškino Timis, suglumintas senelės reakcijos.
– Na, jis rekvizitą teatre tvarkė, – atsakė po ilgokos pauzės ir nusisuko.
Timis leido senelei patylėti. Buvo visiškai aišku, kad senelis tikrai ne Bartonas.
– Taigi mes… Kadangi gyvenome teatre ir dėl teatro… – senelės balsas suvirpėjo, ji tebestovėjo nusisukusi į lango pusę. – O vaikas… vaiko juk neauginsi tarp rekvizito… Nutarėm kuriam laikui atiduoti ją į pensionatą.
Ji nukratė cigarilės pelenus į tamsą už palangės, tamson prasmego ir švystelėjusi žiežirbėlė.
– Taigi ten ji ir augo… Kol sukako vienuolika, – senelė žiūrėjo į tamsą. – Tada aš ją pasiėmiau… Bet…
– O senelis? – neiškentė Timis.
Senelė atsisuko.
– Senelis? O senelis jau buvo mane palikęs… Dėl kitos aktorės… jaunos, gležnos ir labai jautrios…
Taigi, ką čia besakysi – viskas suprantama, nors ir liūdna.
– O aš… – staiga tarė jis ir nutilo.
– Tu?.. – senelė perbraukė ranka jam per plaukus. – Ką, Timi?..
„O manęs ar neatiduosi į pensionatą?“ – norėjo paklausti Timis, bet neišdrįso.
Senelė žiūrėjo į jį prietemoje giliomis, juodomis akimis. Ir Timiui atrodė, kad jos atsako – niekada. Kol gyva būsiu.
III.
Timis išsitiesė ant lovos, nekreipdamas dėmesio į netvarką, paliktą iš ryto: obuolio graužtukas ir išlukštentų sūrelių popierėliai, aplipę šokoladinio glaisto trupiniais, tuščias maišelis nuo spurgų. Pagalvėles išmėtė ant grindų – jos užėmė per daug vietos.
Senelė bandė burbėti dėl tokio apsileidimo, bet kai Timis pasakė, kad materialioji tikrovė galbūt yra tik spėjama ir mes gyvename menamame pasaulyje, priblokšta nutilo. Ir niekada daugiau Timiui nepriekaištavo – matyt, toks atsakymas atima bet kokį norą ginčytis dėl tokių niekingų dalykų kaip sūrelių popierėliai.
Pagal spėjamumo teoriją jų praktiškai ir nėra. Tai dėl ko ginčytis? Be to, juk ir pati niekinamai žiūri į pedantišką tvarką ir nekenčia laidos „Spindintys namai“.
Susirado planšetėje „Eveliną“.
– Labas, – tarė Timis, žiūrėdamas į dideles pilkas akis.
Ji nusišypsojo. Nieko neatsakė.
Timis bakstelėjo pirštu į ekraną.
Ji pažvelgė į jį vylingai, nuleidusi blakstienas, ir iškišo liežuvio galiuką.
– Kaip sekasi? – paklausė Timis.
Po kiek laiko ekrano apačioje pasirodė atsakymas: „Man gerai. O tau?“
– Šiaip sau, – atsakė Timis.
Ji neklausė kodėl. Matyt, paprasčiausiai nerūpėjo. Tačiau bent buvo mandagi – o tai jau didelė pažanga, nes klasėje garsėjo kaip akiplėša. Kai matematikos mokytojas liepė jai atsistoti ir paaiškinti, kodėl apspjovė algebros formulę ant lentos, nutaisė tokią veido miną ir taip įžūliai pažvelgė jam į akis, kad pagyvenęs vyriškis sutriko. Net paraudo.
Timis žiūrėjo į jį ir jautėsi panašiai.
Kam apie tai papasakoti? Senelei?.. Aišku, ji suprastų, juk menininkė. Bet moterims tokių dalykų niekas nepasakoja.
Timis pakėlė akis nuo ekrano.
Kambary kaupėsi sunki vakaro prieblanda. Pakilo vėjas – į langą bloškė pilko lietaus šuorą. Kažką Timiui priminė.
„Dienoraštis!“ – toptelėjo staiga.
Pažvelgė į kuprinę, numestą prie stalo. Ji pūpsojo prietemoj lyg snaudžiantis gremlinas. Timiui per nugarą nuėjo šiurpas.
Turbūt dėl to, kad vėsu – šildytuvo svirtelė išjungta. Juk ne nuo pragaištingos nuojautos – tokiais dalykais Timis netikėjo.
Atsistojo. Atsinešęs kuprinę, iškratė ją ant lovos, įjungė stalinę lempą ir tarp vadovėlių ir sąsiuvinių iškart pamatė rožinį viršelį su juodu drugeliu.
Paėmė į rankas. Kurį laiką žiūrėjo į jos vardą, užrašytą apvaliomis vaikiškomis raidėmis. Pauostė – sąsiuvinis kvepėjo kažkuo, nuo ko Timiui sugildė širdį: salsvu, graudžiu, amžinai prarastu.
Trinktelėjo laukujės durys, pasigirdo senelės balsas. Timis sukluso. Ji ne tik kalbėjo, bet ir juokėsi, o tai reiškė, kad grįžo ne viena.
– Timi, tu namie? – sušuko senelė.
– Jo, – atsiliepė Timis, kišdamas dienoraštį po apklotu. Be reikalo – senelė niekada neįsiverždavo į jo kambarį, nes gerbė privatumą.
– Kuo čia galėčiau tave pavaišinti, – kalbėjo senelė, ir Timis suprato, kad tai ne jam, o svečiui. – Sėskis, tuoj įjungsiu kavos aparatą… Kavos nenori? Tai gal arbatos?
Svečias kažką atsakė, ir senelė vėl prapliupo juokais.
Timis neiškentė ir pravėrė duris.
Pro plyšį išvydo, kad prie stalo sėdi ne kas kitas, o policijos inspektorius Redžinaldas, tas pats, su kuriuo senelė kadaise lankė teatro studiją.
O senelė, atrodanti kaip tikra madam su leopardo raštų švarkeliu ir į rytietišką pagodą panašia šukuosena, stato ant stalo konjako taures ir pila „Hennesy“.
– Kaip gaila, kad iš tavęs neišėjo aktorius, – padavė taurę svečiui. – Juk visai neblogai mudviem pavykdavo balkono monologas „Romeo ir Džiuljetoj“.
– Neblogai, – sutiko Redžinaldas. Pakėlė taurę prie nosies, pauostė. Gurkštelėjo. Pasižiūrėjo į senelę, kuri vogčia pasipudravo nosį, nusisukusi nuo jo. Šyptelėjo.
– O kaip tu dabar?.. Ką veiki?.. – senelė irgi paėmė taurę ir pro jos stiklą pažvelgė į inspektorių.
Timiui pasirodė, kad senelė vaidina kine.
Viename iš tų senų filmų, kuriuose tiek daug reiškia pauzės ir žvilgsniai.
– Tiriu šitą bylą, juk žinai, – atsakė inspektorius, ir Timiui pasirodė, kad jo akys apsiniaukė.
Senelė gurkštelėjo konjako, užspringo ir ėmė kosėti.
– Ak, atsiprašau, – sumojavo. Pribėgo prie kriauklės, atsuko čiaupą, įsipylė vandens.
– Na… – tarė atsikvapsčiusi. – Aš ne apie tai… Aš…
Inspektorius, būdamas nuovokus, suprato.
– Su žmona išsiskyriau prieš penkerius metus, – pasakė ramiai.
– Prieš penkerius metus, – pakartojo senelė, lyg tai būtų buvę labai svarbu.
Įpylė Redžinaldui dar konjako.
– Nesu mizoginas, taigi galiu pasakyti, kad ji mane metė, – paaiškino inspektorius.
Timis planšetės ekrane įrašė žodį „mizoginas“ – kas jis toks.
– Ak tu Dieve, – atitarė senelė. – Ir kodėl gi?
– Neištvėrė vienatvės. O aš gi kaip Megrė – manęs niekada nėra namie…
Timis įrašė žodį „megrė“.
– Gyveni vienas?..
Inspektorius linktelėjo.
– O aš štai – su Timiu…
„Pasakė taip, lyg būčiau koks naminis gyvūnėlis“, – pamanė Timis.
Ir apskritai – ar jie ne per seni vaidinti tokią sceną?..
Sėdi vienas priešais kitą, žiūri į akis. Senelė, paėmusi už kojelės, sukioja taurę.
Timis pasitraukė nuo durų, palikęs pravertą plyšį. Kai duris uždarai, jos bjauriai girgžteli, o jam visai nesinorėjo, kad senelė su inspektoriumi suprastų, jog jis klausėsi.
Grįžo prie lovos, įsitaisė ir išsitraukė pusę kebabo iš baltinių stalčiaus. Suvalgė žiūrėdamas naujausias žinias. Televizorius pranešė: nužudytos paauglės žudikas ieškomas. Timis vos nepaspringo salotos lapu: iš ekrano vėl žvelgė ji.
Ir tada jam bene pirmą kartą smilktelėjo, aiškiai ir negailestingai, – ir planšetė, ir televizorius meluoja. Kad ir kiek rodytų jos atvaizdų ar apie ją kalbėtų, tai nieko nereiškia – jos n e b ė r a.
Jis net sustingo, nutvilkytas šito žodžio. Esamojo laiko veiksmažodžio, reiškiančio nebūtį. Apie kurį stengėsi negalvoti, nes susidurdavo su tokiais klausimais, kurių mokslinės hipotezės nesugebėjo paaiškinti.
Kriminalinių žinių pranešėjas, žiūrėdamas į Timį taip, tarsi pats būtų ką tik nužudęs porą senučių, pranešė, kad tiriamos visos versijos ir kad policija tyrimo nekomentuoja.
Timis pažvelgė į pridarytas savo kambario duris.
Iš virtuvės sklido kavos kvapas. Skimbtelėjo šaukštelis. Inspektorius kažką pasakė. Paskui subildėjo atstumiama kėdė, – matyt, jau ruošėsi išeiti, o senelė, žinia, pasišovė palydėti. Trinktelėjo laukujės durys, ir name pasidarė tylu.
Už lango sušniokštė vėjas. Kadangi Timis buvo užtraukęs užuolaidas, jam pasirodė, kad lauke šniokščia tamsos vandenynas.
Nebūtis. Be žvaigždžių, be paralelinių visatų, be šviesos per begalybę nueinamo kelio. Nieko.
Timis pašoko nuo lovos. Virtuvėje senelė paliko šviesą – ant stalo stovėjo dvi taurės ir kavos puodelis. Ant kraštelio matyti raudono lūpdažio pėdsakas. Vadinasi, kavą gėrė ji.
Timis grįžęs į kambarį paliko praviras duris – kad nesijaustų aklinai uždarytas.
Įsijungė planšetę. Susirado „Eveliną“. Ji čia buvo ir ji čia visada bus, kad ir kas atsitiktų. Netgi mirtis nesutrukdys. Nes kas gi yra ta mirtis? Hipotezė, ir tiek.
– Labas, – tarė išvydęs jos veidą, o paskui, susivokęs, kad ji negirdi, parašė: „Labas.“
„Labas“, – atsakė.
Kadangi Timis neseniai buvo patobulinęs jos elgesio modelį, šįsyk ji atrodė smalsi ir truputį sutrikusi.
„Klausyk, Timi, kaip tau atrodo, ar, be mūsų, kosmose dar kas nors yra?“
Tokios temos Timį žavėjo. Apie kosmosą jis galėjo šnekėti be galo.
„Taip, – parašė jis. – Naujai atrastose egzoplanetose tikrai kažkas yra.“
„Kaip nuostabu“, – apsidžiaugė ji ir vaikiškai nusišypsojo.
Timis, žiūrėdamas į ją, irgi nusišypsojo. Jautėsi globėjiškai, lyg matematikos mokytojas, aiškinantis tiesines lygtis.
„Bet jos taip toli.“
„Toli? – Timis ir toliau buvo globėjiškas. – Ką tu, tik taip atrodo. Juk per kosmosą niekas nekeliauja su vidaus degimo varikliu. Reikia sukurti alternatyvų keliavimo modelį. Pavyzdžiui, teleportaciją… Arba naudoti nematomąją žvaigždžių medžiagą…“
„Bet juk mes patys esame kilę iš žvaigždžių, ar ne? – perskaitė jos atsakymą. – Mes patys esame žvaigždžių medžiaga. Mes keliaujame kaip žvaigždės.“
Timis kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Nors pokalbio tema jam buvo prie širdies, tokie jos žodžiai nuskambėjo nenatūraliai.
Realybėje nieku gyvu nebūtų taip pasakiusi.
Timis atsiduso. Šitą modelį reikia subtiliai pakoreguoti. Kad ji neatrodytų per daug protinga.
Na, bent jau galėtų pasakyti tuos žodžius apie žvaigždžių medžiagą gromuluodama gumą ar krapštydama atšerpetojusią odelę prie nago. Taip būtų įtikinamiau. Lyg jai būtų ne pačiai į galvą atėję, o pasivaidenę.
– Man reikia tave patobulinti, – pasakė Timis prieš išjungdamas programą.
Ji neprieštaravo. Išnyko linksmai nusišypsojusi. Ne į nebūtį – tik į miego režimą. Iki rytojaus.
IV.
Praeidamas pro suolą, ant kurio stovėjo gedulingu kaspinėliu perrišta jos nuotrauka, nesusilaikė ir žvilgtelėjo. Buvo žadėjęs nežiūrėti – nuotraukos jam nepatiko, atrodė negyvos ir nekintančios.
Nepatiko ir Evelinos – ypač akys, kurios žvelgė niauriai ir įžūliai. Padidinta mokinio pažymėjimo kopija, nes kitų padorių nuotraukų, matyt, neatsirado – visose ji elgėsi įžūliai, demonstravo save, rodė liežuvį, vaipėsi ir kraipėsi. Šalia degančios žvakės ir baltos kalijos labai jau netiktų kvaila poza su iškištu liežuviu.
Atsivertė sąsiuvinį, galvodamas, kad „Evelinoje“ ji daug įdomesnė nei gyvenime.
Klasės vadovė Kengūra atsisuko į klasę ir kostelėjo. Kiek susimetusi į kuprą, trapiomis mažutėmis rankomis, mėšlungiškai spaudžiančiomis kreidą, – atrodė, tuoj liuoktels prie nuotraukos ir ką nors jai padarys. Pavyzdžiui, brūkštels per veidą su kreida. Kengūra nemėgo Evelinos ir nesistengė to slėpti.
Bet neliuoktelėjo. Vėl kostelėjo, nusisuko į lentą ir užrašė laisvos temos pavadinimą. Timis susigūžė. Jam nepatiko laisvos temos: čia nėra ką veikti nei protui, nei vaizduotei. Nebent mokėtum pilstyti iš tuščio į kiaurą – kitaip tariant, aprašinėti, ką jautei, kai žiūrėjai pro langą į pušynėlį, o dangumi plaukė kamuoliniai debesys. Timio nuomone, tai fiziologija, ir tiek. Žinoma, Kengūrai atrodė kitaip – ji tiesiog kvaito nuo šitų nesąmonių ir pačius didžiausius pilstytojus vadindavo „dvasinguoliais“. Timį nuo šito žodžio purtė.
Vienos iš tokių pilstytojų, beje, geriausios Evelinos draugės, šįkart klasėje nebuvo. Timis per pertrauką nugirdo, kad Serena buvo iškviesta apklausai į policiją, o paskui mama vedė sukrėstą vaiką pas psichologą. Timis, jeigu tik būtų sugebėjęs, būtų sardoniškai nusijuokęs: kam jau kam, bet šitai fyfai mažiausiai reikėjo psichologo pagalbos. Tokios jau gimsta genetiškai modifikuotos – atsparios bet kokiems sukrėtimams.
Bet apsimesti jautriam ir pažeidžiamam, aišku, naudinga – kaipmat susilauki aplinkinių užuojautos. O jei dar į mokyklą, viską metę, lyg čia būtų įvykęs teroristinis aktas, atlekia tėvai ir pasistato savo džipus ant mokyklos vejos – šakės, kaip krūta… Kodėl ant vejos, ne stovėjimo aikštelėj – et, matyt, iš sielvarto. Ir ko jie taip susijaudino – taigi ne fyfai kas nors atsitiko, o Evelinai. O vaizdas toks, tarsi Evelinos mirtis būtų tik smulkmena.
Timis niūriai nužvelgė kostiumuotą tėvelį ir stilingą mamytę, pagalvojo, kad jo tėvai niekada taip neatrodys, nes pozityvumas nėra stilius, veikiau gyvenimo būdas. O kai netyčia nugirdo juos kalbant, tokiais balsais, lyg kas būtų liepęs jiems dainuoti iš operos, kitaip sušaudys, dar labiau nusivylė. Buvo užsikrėtęs senelės neapykanta operos solistams: ji mėgo muziką, bet nekentė operos solistų vaidybos. „Kiekvienas gatavas ne tik marškinius, bet ir krūtinę persiplėšt.“ Timis kiek palaukė prie direktoriaus kabineto, bet anuodu išėjo sveiki. Užtat fizionomijos tokios, lyg ką tik į dvi dalis būtų perplėšę direktorių.
Atsisėdęs ant suoliuko mokyklos kieme palaukė, kol aprims bukas skausmas ties skrandžio duobute – paprastai ten ir maudžia, kai per krepšinio pamoką gauni alkūne į krūtinkaulį. Ir tada išvydo jūrų vėplį Redžinaldą, neskubiai besileidžiantį laipteliais. Pamatęs Timį, lyg niekur nieko priėjo ir atsisėdo šalia. Timis pašnairavo iš padilbų. „Dabar leptels kokią nesąmonę, – pamanė. – Kokia graži diena ar panašiai.“
– Dairausi, – pasakė jūrų vėplys.
Timis kiek nustebo. Linktelėjo, pats nežinodamas kodėl.
Redžinaldas pasižiūrėjo į Timį. Lyg ir norėjo dar ką sakyti, bet nutylėjo. Atsistojo.
„Kad tik nepliaukšteltų per petį.“
Nepliaukštelėjo. Panašu, kad inspektorius gerbė asmens privatumą, kaip ir senelė.
– Taip, taip… – sumurmėjo panosėje jūrų vėplys ir, nieko daugiau nepasakęs, nuėjo.
Timis nulydėjo jį žvilgsniu. „Matyt, tyrinėjo aplinką. Taip ir turi būti.“ Bet ką čia ištyrinėsi?.. Viskas ir taip aišku.
Namuose jo laukė nerimastingas senelės raštelis, padėtas ant stalo labai jau demonstratyviai, lyg Timis būtų koks vėpla. Parašytas raudonu rašalu ir dar prispaustas bjauriu keraminiu katinu išverstomis akimis – jis atrodė lyg partrenktas automobilio. „Timi! Aš filmavime! Susimildamas, suvalgyk ką nors!!!“
Timis kurį laiką žiūrėjo į kreivas raides. Jam nepatiko dramatiška raštelio potekstė. Jau seniai galvojo, kad būtų gerai įsirengus tokį raštelių ekraną, kuriame vietoj žodžių užtektų formulių ar figūrų, gal rodyklių, nereiškiančių jokių emocijų. Viena rodytų į šaldytuvą, kita – į spintą ar į kiemo pusę, kiekviena su konkrečia funkcija. Ir viskas būtų aišku. O dabar atrodo, kad senelė ne į filmavimą išėjo, o ją užklupo stichinė nelaimė.
Atidaręs šaldytuvą, lengviau atsiduso. Burgeris su kumpiu kur kas geriau nei autoavarijoje žuvęs triušis. Dar ir „Fantos“ skardinė. Nuostabu.
Pasidėjęs viską ant lovos, įsijungė planšetę. Susirado jos programą. Šį kartą ji atrodė liūdna. Turbūt suprato, kad yra mirusi. Timis jos ir neguodė – tegu supranta, santykiai paskui bus aiškesni. O tai vėl ims nosį riesti, niekus paistyti. Kai esi miręs, nelabai turi pasirinkimo, su kuo bendrauti – bendrauji su tuo, kuris neištrina tavo telefono iš savo sąrašo.
Jis palietė pirštu jos skruostą. Atvaizdas krūptelėjo. „Simuliatorius veikia“, – patenkintas pamanė Timis. Ir, žiū, visai neblogai – jos akyse netgi šmėstelėjo kažkas panašaus į susierzinimą. Nors gal tai tik spalvų programa: dėl įvairumo Timis keisdavo jos akių spalvą, nors jam labiausiai patiko tikroji – melsvai pilka, o aplink rainelę – geltoni taškeliai, panašūs į bitkrėslių žiedus.
„Labas“, – parašė Timis.
Ji neatsakė. Timis dar sykį palietė pirštu jos skruostą.
„Labas“, – atsakė ji ir nusišypsojo. Kitaip negu vakar – ne pasitikinčiai, o sutrikusi. Timiui tai patiko. Tik kas ją trikdė? Negi tai, kad dabar gyvena jo planšetėje?
Užtat Timis nesijautė sutrikęs. Atsikando burgerio, salotos lapas sutraškėjo tarp dantų, nurijęs kąsnį riaugtelėjo. Jeigu taip būtų atsitikę mokyklos valgykloje, sėdint prie bendro stalo su ja, Timis veikiausiai būtų paspringęs ir pabėgęs.
Galima būtų uždėti užsklandėlę, kad ji nematytų jo valgančio, bet koks skirtumas – juk Evelina dabar tokia rami.
Timis atsikimšo „Fantą“. Keli oranžiniai purslai užtiško ant planšetės. Timis nusišypsojo.
„Ar skanu?“ – parašė.
Po neilgos pauzės ji atsakė: „Kas?“
Timis: „Fanta.“
Jinai: „Geltona? Violetinė?“
Timis: „Oranžinė.“
Ji atsakė: „Oranžinės aš nemėgstu.“
Timis baigė valgyti. Tik pamanyk, oranžinės nemėgsta. Ar tik nemeluoja?
„Kuo šiandien norėtum vilkėti?“ – parašė. „Balta suknele.“ Timis nustebo. Jos veidas atrodė liūdnas, ir Timiui tai nepatiko. Nuobodu.
Už lango temo. Rudens vakarai tokie trumpi.
Kai grįžo iš tualeto, jos ekrane nebebuvo. Timis susierzino. Rasti nebus sunku, planšetėje jai nėra kur pasislėpti. Tik kam jai taip elgtis? Susirado ją – atrodė susigėdusi. Negana to, rankose laikė kažkokį sąsiuvinį rožiniais viršeliais. Timis jį ištrynė jai iš rankų.
Paskui prisiminė, kad tą sąsiuvinį yra matęs.
„Ką ten turėjai?“ – parašė.
Ji ilgai neatsakė. Timis net pamanė, kad programa sugedo. Tik kai krepštelėjo ją nagu, atsakė.
„Dienoraštį.“
„Kieno?“
Ji ilgai žiūrėjo į Timį, ir jos akys vis labiau juodo, kol pavirto neįžvelgiamomis.
„Savo.“
Timiui nepatiko juoda akių spalva – įjungė ryškiai mėlyną.
„Savo?..“
Evelina žiūrėjo į Timį ryškiai mėlynomis akimis ir šypsojosi. Panašu, kad nauja akių spalva pakeitė jos nuotaiką. Regėjosi, tuoj ims krykšti kaip darželinukė, pamačiusi karuselę.
„Nenori paskaityti?“ – vylingai primerkė akį.
Timis irgi jai mirktelėjo. Ne iš vylingumo, tiesiog atkartodamas.
Ir staiga prisiminė, ką turi lovoje po apklotu. Pašoko, atvertė antklodę. Taip, sąsiuvinis rožiniais viršeliais. Su juodu drugeliu. Jam net dilgtelėjo. „Ir kaip galėjau pamiršti.“
Įsijungė toršerą, nes kambary jau kaupėsi sunki vakaro prieblanda. Atsivertė sąsiuvinį. Pirmieji lapai išplėšti, grubiai, su visu įrišimu. „Kas ir kodėl taip padarė?“ – nusistebėjo Timis. Pradėjo skaityti.
„Lapkričio 5. Šiandien manęs aplankyt atėjo močia galvojau neisiu tegu riogso prie durų, bet auklėtoja užsisėdo eik liepė, nes neduosiu nauju kelnaičiu kaip tik labdaringa siunta atėjo… Nuėjau. Lapkričio mėnuo, o močia – su basutėm, kulnai juodi nagai kokie, visi nuo grybelio ne negaliu rašyt Bliamba, ką pasakytų Serena jeigu ja pamatytu jos tėvai tokie elegantiški… Motina šaneliu kvepinasi ir į ją pažiurėjes nepasakytum, kad vyresnė už savo vyrą dešimčia metu… O maniške tikra griuvena ir dar smirdi tuo namų kvapu taukais prakaitu ir mėnėsi nekeistais triūsikais.“
Timis palingavo galvą. Skaitė toliau.
„Lapkričio 8. Serenos mamytė parašė knygą. Apie kvapus kurie kokiems interjerams tinka. Eina sau pas juos ir namuose viskas taip kvepia kad nusišaut norisi o jos tėvas na serena sakė, kad patėvis bet tai nesvarbu nes jis abi jas dievina ir taip toliau tai va tas jos tėvas atnešė mums kavos jėsuzmarija aš net persigandau, kai padėjo tą padėklą ant stalo ir dar kažka pasakė tipo skanaus mergaitės. Ir dar paklause ar ko nereikia.“
Timis atsiduso. Vargšė Evelina, nepratusi prie gražaus elgesio.
„Lapkričio 9. Mūsu klasėje nėra nei vieno padoraus berno. Kurie būtu kieti, o ne išlepe mamyčių suneliai. Yra vienas kuris man patiktu, bet jis toks keistas tylus ir nežiuri man į akis, gal aš jam negraži? Yra tokiu berniuku kurie isprotėje dėl mokslo ir visokiu nesamoningu teorijų, tai gal ir Timis…“
Timiui išdžiūvo burna. Žvilgtelėjo į planšetę. Evelina ramiai laukė – žiūrėjo ryškiai mėlynomis akimis. Kol Timis skaitė dienoraštį, šiek tiek pasikeitė jos plaukų spalva – pašviesėjo iki kaštoninės.
Timis užvertė sąsiuvinį.
Buvo taip įpratęs prie jos pasikeitimų ekrane, kad dienoraštis jį stačiai išgąsdino. Iš eilučių dvelktelėjo laukinis, nežabotas gaivališkumas, ir Timis žinojo, kad tos eilutės niekada nepasikeis – visada liks tokios pat. Kaip knygos. Kaip skulptūros. Kaip diena ir naktis.
„Miegok“, – parašė jai, jungdamas miego režimą.
Ji nusišypsojo. Liūdnai. Nors galbūt Timiui tik pasirodė. Jis padėjo planšetę ant stalo ir ėmėsi ruošti pamokas. Taip įnikęs sprendė uždavinius ir taisė kalbos klaidas Kengūros pateiktame teste, jog visai pamiršo Evelinos dienoraštį.
Nesulaukęs senelės, susitepė sumuštinių, pavalgė ir nuėjo miegoti.
Vėlai naktį virtuvėje ant žemės nukrito puodas – Timis pašoko iš miegų, sunerimęs, kad Lietuvą pasiekė silpna seisminė banga. Bet tai tik senelė grįžo iš filmavimo, ir ne viena, su drauge, irgi aktore, ir vidury nakties ruošėsi kažką gaminti, gal mėgstamą fondiu.
– Bet kaip apmaudu, brangioji, kaip apmaudu dėl lietuviško kino… – bosijo draugė prarūkytu balsu. – Moteriai, sulaukusiai gražiausių metų, jame ne tik kad nėra vietos, bet ir koncepcijos…
– …o ką aš sakiau? – riktelėjo senelė, puodas vėl nusirito grindimis, ir Timis pagalvojo, kad taip jį mėtydamos jos vargu ką pagamins. – Kaip norėčiau suvaidint, pavyzdžiui, kad ir prietranką, glėby besinešiojančią pliauską… Na, žinai, yra tokia nukvakusi moteriškė Lynčo „Tvin Pykse“… Bet kurgi tau! Mūsų kinui reikalingos tik perekšlės, susirūpinusios savo alfonsiukais, ar jų kelnės nepraplyšusios, skrandžiai prikimšti, o…
– …o intelektas? – rūsčiai perkirto senelės tiradą draugė.
– Intelektas! – prunkštelėjo, o gal nusičiaudėjo senelė. – Dar pasakyk – moters, tai šitų dviejų žodžių skambesys suveiks taip, kad tave iškart atleis iš darbo.
– Š…, – pasakė draugė susisielojusi.
Paskui užsmirdo kaitinamu sūriu, kažkas skambiai sudužo, turbūt vyno taurė. Senelė dar sušuko, kad subobėję vyrai pražudys ne tik kiną, bet ir valstybę, ir Timis uždarė duris, nebenorėdamas daugiau klausytis.
Prieš guldamas į lovą, žvilgtelėjo į planšetę. Juodame ekrane lyg visatos pakrašty kažkas tyliai gaudė. „Gal sapnas?..“ – pamanė Timis. Kažin. Visata niekada nemiega.
V.
Evelina sėdėjo šalia jo ir tylėdama žvelgė didelėmis pilkomis akimis. Timiui pasirodė keista, kad ji taip arti, tokia vėsi ir didelė, ir jam nereikia gręžiotis, kad pažvelgtų į ją – Evelina gaubė jį kaip miglos debesis, kaip kosminė ūkana. Galėjo matyti ją net pakaušiu ir net užsimerkęs. Negana to, nuo jos sklido keistas, šiek tiek dilginantis šnerves kvapas – tokį skleistų žaibas, jeigu tik turėtų.
– Sveikas, Timi, – tarė Evelina.
Balsas be kabučių, tembras monotoniškas ir vėsus.
– Labas, – atsakė Timis. Pasislinko nuo jos truputį toliau – iš įpročio, kad Evelina jo netrikdytų.
Bet jinai Timį trikdė. Atrodė ne tik kad labai didelė, bet ir tolima – įspūdis toks, lyg ji būtų čia pat, ir kartu – labai toli, kaip ratilai, kurie nepaliauja sklisti, nors į vandenį įmestas akmuo jau seniai nuskendo.
– Ar skaitei? – paklausė ji.
– Ką?
– Mano dienoraštį.
Timis neatlaikė žvilgsnio. Pameluoti neišeis – juto, kad ji žino. Tai kam tada klausia?..
Pasitraukė nuo jos dar toliau – bent kad to kvapo neužuostų, nes jis labai keistai veikė jo uoslę. Taip būna, kai įeini į gėlių parduotuvę – Timiui atrodė, kad mirštančios gėlės gailiu, saldžiu kvapu siunčia paslaptingus signalus. Jos žino apie mirtį tai, ko niekada nesužinos žmonės.
– Vadinasi, skaitei, – konstatavo.
Timis pakėlė akis.
Ji buvo pasitraukusi dar toliau – į paskutinę ratilų eilę, ir Timio jau nebekrėtė dilginantis šiurpas.
– Taip geriau?
Timis neatsakė.
– Netrikdau tavęs?..
Timiui užkando žadą. Evelina skaito jo mintis? Na ir kas. Juk tai galima logiškai paaiškinti.
– Ar reikia? – paklausė ji.
„Reikia“, – mintyse atsakė Timis. „Telepatija. Paprasta ir netgi banalu.“
– Perskaitei visą?
– Ne, – atšovė Timis.
Jinai vėl priartėjo. Timis išvydo jos akis, kuriose aplink juodus vyzdžius švietė geltonos dėmelės. Tik jos nebepriminė bitkrėslių, veikiau panėšėjo į planetas, kurios sukosi aplink juodąsias skyles. Ir Timis žinojo, kad juodosios skylės anksčiau ar vėliau planetas praris.
– Kaip gerai.
„Kas – gerai?“ – suglumo Timis.
Bet ji tik atsiduso. Ir priartėjo taip, kad perėjo per jį kiaurai. Kaip rentgeno spinduliai.
Timis suvirpėjo ir atsimerkė. Kurį laiką žiūrėjo į lubas; ant jų sumirgo gatve pravažiuojančio automobilio šviesos, o paskui vėl pasidarė tamsu. Ištiesė ranką ir įjungė toršerą. Planšetė rodė pusę penkių. Timis prisiminė Eveliną. Tenai, mikroschemose… ji miega ar sapnuoja?..
Atsikėlė iš lovos, pradarė duris ir įsiklausė. Iš senelės miegamojo sklido garsus knarkimas – toks energingas ir piktas, lyg senelė ir sapne su kažkuo kalbėtųsi apie lietuvišką kiną. Virtuvėje ant stalo kėpsojo puodas sūriu apvarvėjusiu šonu, dvi taurės, lėkštė ir aukštakulnis batelis, veikiausiai ne senelės, o bosijančios jos draugės, kokio penkiasdešimto dydžio.
Timis nuėjo patikrinti, ar laukujės durys užrakintos. Juk visko gali būti, jei draugė išeidama palieka batelį ant stalo.
Prietemoj sugrabaliojo rankeną, truktelėjo. Užrakinta.
Po kojomis kažkas sušnypštė. Timis atšoko.
Prie durų ant kilimėlio tupėjo raina katė ir spoksojo į jį keistomis akimis – milžiniškomis ir dar oranžinės spalvos.
Kaip ji čia pateko? „Jeigu būtų aštuonkojis, suprasčiau, kad pro rakto skylutę“, – pamanė Timis. Bet katės tokiais sugebėjimais neapdovanotos.
Už nugaros kažkas nusičiaudėjo. Timis krūptelėjęs atsisuko. Senelė. Su pižama, indėniška skraiste ant pečių, pirštinėmis ir veidą dengiančiu tinkleliu, karančiu nuo skrybėlaitės. Ko gero, taip apsirengusi ir miegojo.
– Kordelija filmavimo aikštelėj rado, – tarė senelė, trindamasi akis ir žiovaudama. – Filmavom tokioj nykioj vietoj, kur nė gyvos dvasios, tik tas aptriušęs vagonėlis… – ji nutilo, su nepasitenkinimu pažvelgė į katę. Katė atsakė tuo pačiu. – Bet va, Kordė išvažiavo su taksi, o katę pamiršo. Ką čia jai duot, kad nebliautų?..
– Ji nebliauna, – pataisė Timis.
Katė pažvelgė į jį pritardama. Ir nužingsniavo į virtuvę – taip užtikrintai, lyg šimtą metų būtų čia gyvenusi. Senelė gūžtelėjo pečiais.
– Gal rasiu ką šaldytuve, – tarė. – Paskui paskambinsiu Kordelijai. Tegu atvažiuoja ir pasiima. O tu eik miegot. Dar anksti.
Timis uždarė savo kambario duris – patikrino, ar tvirtai, nes jam nesinorėjo, kad pas jį ateitų tas keistas padaras. Geriau jau ateivis iš Kentauro žvaigždyno – Timis buvo tikras, kad bendrauti su ateiviais kur kas paprasčiau nei su katėmis.
Mokykloje šis nuotykis visai išėjo jam iš galvos, užtat kai grįžęs atidarė duris, pasijuto nemaloniai nustebintas – katė tupėjo ant batų dėžės ir įdėmiai į jį spoksojo. Neišleido nė garso, tik sukarpė ausimis.
Timis nusiavė batus ir, dėbtelėjęs į katę, pasuko į virtuvę. Ant stalo vėl gulėjo senelės raštelis; na, ir kodėl ji negali rašyti jam į planšetę, kaip visi normalūs žmonės? Turbūt knygą iš tų raštelių sukurps, nes juose gi tiek dramatizmo. Pavadins „Aktorės užrašai“ ar panašiai.
Na va, vėl audra stiklinėj: „Timi!!! (Su šauktukais jai bus bėdos, – pamanė Timis), parnešiau katei kraiko ir maisto, padėjau spintelėj, įberk kraiko į batų dėžutę kolei kas, nes tualeto jai nespėjau nupirkt, ir pašerk tą gyvūną, nes Kordelijai baisus gastritas, ji ligoninėj, aš pas ją!!!“
„Kurgi ne, – pamanė Timis. – Gastritas. Nereikia vidurnaktį ryti kaitinto sūrio.“
Atidarė spintelę, dirstelėjo. Taip, viskas yra. Maišas kraiko su įniršusio katino snukiu ant pakuotės. Ir spalvoti pakučiai, ant kurių trimis kalbomis parašyta – triušiena ir vištiena šuniukams iki dvylikos mėnesių.
Vėl triušiena. Baisūs padarai tie triušiai.
Galvodamas, kur čia tą kraiką pilti, nes batų dėžučių namuose nebuvo, senelė, regis, tokiam menkam faktui neteikė dėmesio, – Timis išgirdo nuleidžiamo vandens garsą. Nustebęs nuėjo pažiūrėti.
Tualeto durys buvo praviros, Timis uždegė šviesą ir įkišo galvą vidun. Katė nušoko nuo bakelio ir atsitūpė ant grindų. Timis pasižiūrėjo į katę, paskui – į klozetą. Vanduo tebešniokštė lyg krioklys, verždamasis iš uolyno viršaus.
– Naudojaisi tualetu?..
Katė pakarpė ausimis.
Timis pasijuto priblokštas. Bet po akimirkos nusiramino. Argi modernių technologijų amžiuje ką nors turėtų stebinti tai, kad katė moka naudotis tualetu?..
Prisiminė Youtube matęs, kaip katė ėsdama naudojasi šakute.
Padėjo ant stalo lėkštę, įrankius – ne tik šakutę, bet ir peilį – ir įkrėtė šuniukų guliašo. Katė užšoko ant stalo ir ėmė godžiai ryti, nekreipdama į šakutę jokio dėmesio.
„Na, nereikia tiek daug norėti iš gyvūno“, – pamanė Timis šiek tiek nusivylęs.
Išplovė lėkštę, įdėjo į indaują.
„Tikiuosi, senelė ne tik katei, bet ir man nepamiršo ko nors nupirkti.“ Prisiminęs šuniukų guliašą, Timis sunerimo.
Ačiū Dievui – šaldytuve ant viršutinės lentynos kūpsojo XXL pica su jautiena, didelis indelis Cezario salotų, vytintos dešrelės ir energinio gėrimo skardinė – to klaikaus, su žaliomis velnio šakėmis. Matyt, senelė supainiojo jį su „Fanta“. Painiavų diena, ką padarysi.
Susidėjęs viską ant padėklo, nusinešė į savo kambarį. Norėjo koja atidaryti duris, bet pamatė, kad jos jau praviros.
Katė oriai lyg liūtas savanoje gulėjo ant jo lovos ir iš aukšto žvelgė į Timį.
– Eik iš čia, – Timis ne juokais susinervino, kad katė pasikėsino į jo privatumą.
Katė nekreipė dėmesio. Tik lyžtelėjo leteną ir pasitrynė snukutį, lyg sakydama – susimildamas, tik nereikia čia mėgėjiško teatro, tuo man įspūdžio nepadarysi. Negi nematai, kas čia žvaigždė?
Timis atsiduso. Atsisėdo su padėklu ant lovos krašto, stengdamasis neprispausti rainos uodegos. Vietos buvo maža, ir jis ištiesė ranką, kad stumtelėtų įnamę. Katė dėbtelėjo oranžine akimi ir staiga kaptelėjo jam į pirštą. Timis vos padėklo neišmetė. Jau norėjo pikčiurnai užvožti, bet šioji šoko nuo lovos ir palindo po spinta.
– Ir nedrįsk čia daugiau išsidrėbti, aišku? – suriko Timis. – Čia mano vieta!
Katė nieko neatsakė. Tik žybtelėjo žaliais žiburėliais iš tamsos.
Timis pasižiūrėjo į pirštą. Kąsta nesmarkiai, oda net neparaudo. „Kažin ar tas padaras nepasiutęs?“
Suraukė antakius, stengdamasis prisiminti, kokie pirmieji pasiutligės požymiai: vandens baimė, raumenų silpnumas, gerklų spazmai…
Planšetėje sumirgo šviečiantis laiškų langelis. Motinos žinutė!.. Timis išsigando. „Kodėl, kai tik aš imu galvoti apie kokias nors ligas, vis gaunu motinos žinutę?.. Ar šiuo atveju irgi veikia telepatija?“
– Nnnniaau, – paprieštaravo katė, išlįsdama iš po spintos, ir atitipeno prie Timio. Pasitrynė į koją.
Timis užkėlė kojas ant lovos, su baime žiūrėdamas į baisųjį padarą. O jeigu šita katė – robotas, kurį atsiuntė motina, perpratusi jo mintis?
– Nnnniau, nnniau, – nuramino jį katė, nupėdino prie durų, pasigalando nagus į staktą ir išbėgo į prieškambarį.
Matyt, pasitikti senelės. Trakštelėjo atrakinamos durys, pasigirdo garsus „Oi, kaip aš pavargau“, o tada – sodrus „Tau reikia pailsėt, brangioji“.
Timis vos kąsniu nepaspringo. Redžinaldas!.. Ar jie čia iš tikrųjų, ar tik kokią sceną vaidina?.. Ne, gana jau. Šiuose namuose per daug teatro.
– Kokia graži katė, – pagyrė inspektorius.
Timis atsiduso. Pataikūnas. Čia ne katė, o pabaisa, juk plika akimi matyti.
Senelė energingai aiškino, kaip ta katė atsirado – tratata ir tratata. Kai ko Timis nežinojo: kad gyvulėlis buvo uždarytas aptriušusiame vagonėlyje ant ratų, kažkokio miško pakrašty, vagonėly viskas apleista, kažkas, matyt, tyčia ją bus ten uždaręs, vargšė liesa kaip ratlankis, o ir jie būtų jos neradę, jeigu ne Kordelijos intuicija – ji visur kiša nosį…
– Na, tada tai ne intuicija, bet smalsumas, – pataisė Redžinaldas.
– Ar ne tas pats! – sušuko senelė.
Redžinaldas, regis, paprieštaravo, kad ne tas pats, bet senelė kažką numetė, kilo sambrūzdis – matyt, jūrų vėplys puolė padėti, – ir Timis atsidusęs nuėjo uždaryti durų.
Būtų ir uždaręs, bet nugirdo – senelė klausė, kaip sekasi byla. Timis sustingo prie tarpdurio.
– Yra kelios versijos, – tarė Redžinaldas ir sunkiai atsiduso. – Neturėčiau tau pasakoti… juk čia ikiteisminis tyrimas…
– Na, lyg tu nežinotum, kad aš – gūdus kapas! – pyktelėjo senelė. – Iš mano lūpų niekas neišsprūs!
– Žinau, – sutiko Redžinaldas.
– Išvirsiu kavos, – aplink senelę subarškėjo indai. – Ir šlakelį konjako… Šlakelis nepakenks.
– Aha, – vėl atsiduso Redžinaldas. – Šlakelis.
– Tik nedūsauk čia man!.. – vėl pasipiktino senelė. – Megrė, kaip žinai, visada išgeria šlakelį. Tai konjako, tai balto vyno, tai muskatelio… Taigi prancūzas, mokėjo džiaugtis gyvenimu, net nusikaltėlius stebėdavo su taurele rankoje, ogi pas mus visai nėra jokio kasdienybės grakštumo, tik užsisakyk muskatelio, tuoj būsi apšauktas prakeiktu girtuokliu!..
Ir nors Timis nematė, bet pajuto, kaip Redžinaldas linktelėjo savo sunkią, rūpesčių ir versijų pritvinkusią galvą.
– Tos mergaitės šeima… – dzingsint kavos prikaistuviui, pradėjo Redžinaldas.
„Taukų, prakaito ir mėnesį nekeistų triūsikų kvapas…“ – prisiminė dienoraščio eilutę Timis.
„Prr“, – kažkas pasitrynė jam į koją.
Kas gi daugiau, jei ne katė, – irgi atslimpino pasiklausyti svetimų paslapčių. Timis pridėjo pirštą prie lūpų. Katė pasižiūrėjo į jį didelėmis oranžinėmis akimis lyg sakydama – negi tu manai, kad aš tokia kvaila.
Timis prikišo ausį prie tarpdurio, katė pakreipė galvą. Ir abudu pasiruošė klausytis.
Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio
2016 m. Nr. 5–6
Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“
Žaliai auksiniai
Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės; grubios praamžės pamiškės riedulių skulptūros; molio atodangų bareljefai; rausvai gotiška pelkių batika; juodoji Merkinės keramika; saulėtekių ir saulėlydžių vitražai; rožynų ir erškėtrožių rozetės; įvairiaglazūrė paukščių majolika; monochrominė rūko ir miglų tapyba; genių išskaptuotos medinės pagoniškų dievukų figūrėlės; perlamutriniai upės geldelių nėriniai; rasų juvelyrika; žvyrkelių freskos ir mozaikos; kalvų, miškų ir slėnių scenovaizdžiai; spalvingi rudens lapijos koliažai; medžių žievėse spindulių išraižyti ofortai; lininiai arimų raižiniai; samanų, kerpių ir čiobrių skiautiniai; vandens lelijų kamėjos; įmantrūs vijoklinių raganių mezginiai; optinė ežero bangelių tapyba; senųjų medinių rakandų ir rykų asambliažai. Žodžiu, kad ir kur pažvelgsi, – visur menas. Klasikinis ir šiuolaikiškas, truputėlį suklaidintas ir pamišęs. Tad ar reikia stebėtis, kad kokiame atkampiame šilų kaime įsikuria ne vienas, o keletas meno (ir literatūros) kūrėjų, pagerbtų tautos premijomis ir vienadieniais apdovanojimais, – kaip čia neprisiminsi valstybinių pensijų, kurių tikrai užtenka duonai, žuviai, vynui ir turėtų užtekti paskutinei vakarienei…
Du seni poetai
Du seni poetai globos namų kambarėlyje turi apie ką pasikalbėti, šį bei tą prisiminti, kas be ko, ir pasiginčyti, aišku, vienas kito neįžeisdami. Po keleto mėnesių jiedu dažniausiai laiką leidžia tylėdami, apie kažką labai svarbaus mąstydami. Tačiau tyla negali tęstis ilgiau, nei jai patinka tylėti. Tad kriošos pradeda pusbalsiu skaityti ankstyvuosius savo eilėraščius, slapta svajodami, kad jie kokios smalsios leidyklos bus pakartotinai išleisti ir nustebins literatūrinę bendruomenę. O kadangi ši tuščia svajonė taip ir liks svajone, tai vėl prarandamas noras kalbėtis, į kambarėlį vėl įslenka dulkiasvorė amžinybės tyla. Tuomet vienas senis vis bando iš naujo suskaičiuoti seno parko pušyse tupinčias ir nakvojančias varnas, o kitas po siūlą ardo pilką geležinės lovos apklotą, vildamasis numegzti tankų tinklą, kuriuo pagaliau sugaus prakeiktą, vis išsprūstantį, nematomą likimą. Tačiau jeigu vienas staiga numirtų, tai pasilikusysis imtų staugti į pilnatį, o išėjusysis vargu bau kada jį aplankytų – tiek jie vienas kitam bus įsiėdę iki gyvo kaulo…
Aplankyk Bernardinuose tą marmurinį angelą
Aplankyk Bernardinuose tą marmurinį angelą, saugantį nežinomą kapą. Nusinešk metalinį šepetį, šluotelę, vandens, juk praeitą kartą matei, kaip dusliai žalios, nuožmios ir smalsios samanos, bebaimės kerpės pasiglemžė dangaus sparnuočio basas kojas ir kopia aukštyn, aiškiai sumaniusios užgrobti marmurinę krūtinę, nežemiško grožio veidą ir netgi sparnus. Nes samanų tikslas – viską sugrąžinti žemei ir požemiams. Tad nugremžk jas šepečiu, šluotele nušluok dulkes, paskui skaidriu vandeniu numazgok angelo kojas, rankas ir veidą, nes jis pats – bejėgis apsiginti nuo negailestingo pelėsio. Baigęs darbą, prisėsk ant gretimo antkapio, pasigrožėk tobulomis marmurinėmis formomis, įsiklausyk, kaip šlama marmurinių sparnų plunksnos, ir nenustebk, jeigu šis metaforiškas šlamėjimas pakuždės tau į ausį penkias dar nebūto eilėraščio eilutes. Įsimink jas: „Neapibrėžtas keistas jausmas / Su girių pano švilpyne / Kai žodžiai šluoja dulkių auksą / Nuo tų maldaknygių seniausių / Nendrinės startos plunksnų šluotele…“
Tegu poezija būna
Tegu poezija būna žiemą ant sušalusios sniego plutos pabertos šiaudų nuokulos sužvarbusiam kurapkų pulkeliui, arba storame ežero lede iškirsta eketė, kuri neleistų vandens gyvūnijai uždusti, – tai turėtų būti ryžtingas pačios kalbos apsisprendimas niekada nemeluoti ir būti gailestingai…
Apgaulūs žodžiai
Apgaulūs žodžiai, daug apgaulesni nei paukščių giesmės, vėjo gūsiai ir šnaresiai marių nendrynuose ar jūros mūša į palaimintųjų salų uolas. Žodžių apgaulę sunkiau pastebėti ir ją įrodyti, nei suvokti, kad juodajam strazdui nežemišką balsą dovanojo Dievas. Tad su žodžiais patartina bendrauti švelniai ir per saugų atstumą. Nepamirškime, kad ne šiaip sau žodynai juos laiko įkalinę – išleisti į laisvę jie netikėtai galėtų sugriauti pasaulį…
Mūsų gimimo akimirka
Mūsų gimimo akimirka – tėvų pasirašyta sutartis su nebūtimi, leidžianti mums nueiti ligi paskutinės stotelės. Sutartis, kuri, mums išėjus anapus, įdedama į pirminės medžiagos – molio – archyvą. Ir niekas kitas ja pasinaudoti negali ir negalės. Nebent aukščiausiasis dangaus teismas nuspręstų ją peržiūrėti, norėdamas įsitikinti, kad ji nebuvo per anksti nutraukta…
Apie smėlį būtų galima
Apie smėlį būtų galima pasakyti štai ką: iš jo lydomas stiklas langams, lempoms ir akiniams; smiltimis pabarstomi kapinių takai; į Neringos kopas supustytas smėlis; smėlio laikrodis; smilčių prineštos perštinčios akys; smėlėtos atodangos upių krantuose; smėlyje įspraustos laikinos pėdos, kurias nuplauna banga; vaikų smėlio pilys pajūryje; smėlio dėžės, iš kurių žiemą pabarstomi aplediję šaligatviai; balsvai melsvas verdantis smėlis, kurį išplauna Ūlos Akies versmė; tarp dantų grikšintis smėlis, žeriant tulžingus skiemenis į pataikautojų, prisiplakėlių, svetimų minčių vagių akis. Čia būtų galima prisiminti slenkančio smėlio užpustytus Karvaičius ir į lakiojo smėlio kiaurymes prasmegusias XIX amžiaus pašto karietas. Beje, niekas taip švariai, tobulai nenugludina kaulų, kaip birus smėlis senose bulvių duobėse. Nugludina iki švytėjimo. Į karo pabaigą užkasti nugaišę arklių kūnai, kuriuos pasiėmė sūrožemis, vis dėlto paliko mums nedūlantį kaulų lobį. Prisiminkime peilių rankenas, kaulines papuošalų dėžikes, ant židinio išrikiuotus kaulinius drambliukus, plokščius pletrus gitaroms, kaulines šukas, amuletus, apyrankes, kaulinius mezgimo vąšelius, taip nuskaidrinančius moterų senatvę; šachmatų figūrėles, kaulines sagas kailiniams, kaulinius senųjų keltų lankus, iš kurių paleistos strėlės nukaudavo mitinį šerną ar jūrų gyvatę. Smėlis ir kaulai. Ir tie beprotiški bandymai iš smėlio pasigaminti aukso. Tad tegu „auksinis smėlis“ taip ir lieka romantiška metafora, panašia į „gintarinius krantus ties sena Palanga“…
Žvelgdamas į
Žvelgdamas į labai ilgą, gyslotą, laibą K. kaklą, kuris baigiasi maža su pagurklio karuliais galva, net nenorėdamas pagalvoji: gal Darvinas ir buvo teisus su sava evoliucijos teorija – juk K. kaip iš akies trauktas kalakutas! Nesunkiai galima pastebėti vyrus ožius ar avinus raguotus, vyrus jaučius ar kuilius. O kiek stipriosios lyties atstovų didžiuojasi pelikaniškomis nosimis, o atlėpausiai – tobula muzikine šikšnosparnių klausa. Silpnosios lyties atstovių įvairovė kone dar išradingesnė: nuo vištos, karvės, kumelės (prisiminkim Remarko Geležinę Kumelę) iki gulbės, stirnos ir egzotiškųjų lyrauodegių, puikumu nenusileidžiančių rojaus paukščiams…
Tuščiažodžiaujančios knygų pastraipos
Tuščiažodžiaujančios knygų pastraipos – kodėl jos nepašalintos, kas jas pražiūrėjo? Autorius, redaktorius ar korektorė? Gal pakartotinuose knygų leidimuose jų bus atsisakyta? Vargu bau, nes vyraujanti nuomonė, jog kas užrašyta – šventa, to nė kirviu neiškirsi, niekam neleidžia kišti nagų prie spausdinto žodžio altoriaus. O gaila – kiek būtų sutaupyta brangaus popieriaus, kuris galėtų būti panaudotas sapnininkų, astrologinių kalendorių, simbolių žodynų, pagaliau išmintingų įstatymų rašymui ir spausdinimui. Matyt, tik sąžiningasis Antonas Pavlovičius Čechovas ryžtingai išbraukdavo vstavnyje predloženija, kurie, anot meistro, rodo autorių protinę negalią. Nors, tarkim, Klodas Simonas ar Džoisas su tokia išvada niekaip nesutiktų, o ką jau kalbėti apie Kafką ar Prustą…
Senamiesčio griuvėsius
Senamiesčio griuvėsius, nebetinkamus gyventi žmonėms, po karo labai greitai užgrobė kitokia gyvastis: šikšnosparniai – ausytasis (Plecotus auritus), plačiaausis (Barbastella barbastella); žiurkės žvynės (Rattus); valkatos šunys, kurie čia užsukdavo vedami žavių prisiminimų apie prabangų gyvenimą turtingų šeimininkų rūmuose. Skalda, durų, langų nuolaužomis ir atmatomis užgriozdintuose kiemuose oriai vaikštinėdavo santūrios, gilia išmintimi pasižyminčios Vilniaus varnos. Vienoj kitoj kiaurymėj ar apirusioj kriptoj įsikurdavo raiboji pelėda (Surnia ulula) ar paprastoji pelėdikė (Athene noctua). Visai šiai gyvasčiai niūrūs griuvėsiai nekeldavo jokių liūdnų minčių – būstai kaip būstai, na ir kas, kad belangiai! Tiesa, retkarčiais svajingomis vasaros naktimis čia prisiglausdavo kokia jaunuolių porelė, neturinti savo kampo, bent menko palėpės kambarėlio. Sykiais naktimis griuvenose sužibdavo įvairiakalbių valkatėlių lauželiai. Įtarimas, kad senieji stilingieji pastatai (vienas kitas netgi šventas) nebus atstatyti, pasitvirtino – juk patogiausia viską nušluoti sunkiąja technika ir atsilaisvinusius plotus užsėti durnaropėmis, į žemę įkišant vieną kitą gėlės sodinuką. Tad mums, šiame mieste per vargus pergyvenusiems tą kruviną viesulą, o kai kam šioje upių santakoje ir gimusiems, beliko prieškarinės fotografijos, kuriose taip meniškai pavaizduota „Svajingoji Vilniaus Jeruzalė“…
Nepaneigsite, kad ruduo
Nepaneigsite, kad ruduo – poezijos metas. Bet jis praeina, pasirodo pirmosios snaigės, ir vakarais prie ugniakuro proza pareiškia savo teisę į kalbą, o prasidėjusi pūga ją dar sustiprina. Įsižiūrėkit, argi tai ne A. Čechovas sėdi vežimaityje, įsisupęs į kailinius, sušalusiomis rankomis apglėbęs daktaro lagaminėlį – jis skuba į atkampų tolimą užpustytą kaimą pas sunkų ligonį. Toliai – tokie beribiai, kad svaigsta galva. Liūdną vežiko dainą pasičiumpa sniego sūkurys ir nusineša… Taip, apsakymus, trumpus pasakojimus, net apysakas valdo žiema, kone mistiniu savo dvelksmu pritarianti ugniakure traškančioms malkoms ir liepsnų plevenimui – poezijos čia neaptiksime, dabar ji slepiasi laukinių (ir naminių) pelių urveliuose, snaudžia voratinkliuose pirkios palubėje, drabužių spintoje sykiu su naminėmis kandimis, o drąsesnė – vilkų irštvose, lapių olose ir po užšalusių ežerų ledu…
Gal tai visai ne žvaigždės
Gal tai visai ne žvaigždės, o į Dievo karstą sukaltos auksinės vinys? Poetai apie tai šį tą nujaučia, bet vengia prasitarti. Ne paslaptis, kad į naujai iškastą kapą nukrinta mirusiojo žemišką kelionę lydėjusi žvaigždė, o ant Pasaulio medžio lapų – surašyti visų žmonių vardai. Tad ar ne dėl šių paslapčių viduramžiais „Simbolių žodynas“ buvo parankinė knyga – juk be horoskopo ženklų sugretinimo ir jų reikšmių pažinimo nebūdavo įmanoma karo žygių pradžia, derliaus–nederliaus metų ir vilties pranašystės…
Žmogų kasmet traukdavo nuvažiuoti prie marių
Žmogų kasmet traukdavo nuvažiuoti prie marių. Ne, jūroj jis nesimaudydavo, valandėlę pasivaikščiojęs pajūriu, grįždavo prie žvejų uostelio, kad dar ir dar sykį pasiklausytų žuvėdrų ir kirų krykštavimo – jam atrodydavo, kad paukščiai jį atpažįsta ir sveikina sugrįžusį. Jis stebėdavo, kaip iš žvejų uostelio rytais išplaukia dorės, uosdavo vėjuje besisklaidančius ungurių rūkyklos dūmus, klausydavosi priekrantės švendrų ošimo. Bet vieną rytą, kai virš marių tvyrojo neperžvelgiamas rūkas ir be perstojo kaukė priešrūkinė švyturio sirena, jis ūmai suvokė, jog būtent dėl šio ilgesingo, tarytum iš anapus sklindančio garso jį taip traukia į Nidą. Rūke išnykęs pasaulis ir lemties šauksmas, kažką neišvengiama pranašaujantis. Pagalvojo, jog šį ūksmą anuomet turėjo girdėti ir Tomas Manas, smėlynų judėjime galbūt išgirdęs pirmuosius būsimos knygos „Juozapas ir jo broliai“ žodžius ir sakinius. Net miegant šis anapusinis kosminis garsas suranda žmogaus sąmonę. Po kelių valandų, rūkui išsisklaidžius ir atsivėrus regimam pasauliui, švyturys nutilo, pro pušų lajas skverbėsi išlydytas saulės varis. Krantinėje pasirodė dar tamsios žmonių figūros, prie tinklų ir venterių triūsė žvejai ir viena kita moteris, pietvakariuose išniro dangų remianti smėlio siena, ant kurios keteros, lyg išbarstyti karoliai, švytėjo sutūpusių jūrinių kirų krūtinės, o po sparnais slėpėsi paukščių šešėliai…
Miestelyje atlaidų popietę
Miestelyje atlaidų popietę priešais zakristijono Silvestros Pranulio namą ant kelkraščio sėdėjo senas ubagas ir kažką panosėje murmėdamas iš savo didžiulio apdulkėjusio prasižiojusiu padu bato kratė žemes ir žvirgždo akmenukus. Pro langą stebėdamas senį, Silvestra pagalvojo: „Po gyvenimo kelionės…“
Vartydama fotografijų albumą
Vartydama fotografijų albumą sena moteris kalbėjo: „Kartą žiemos vakarą motina pasikvietė mane, dvylikametę, ir vyresnius brolius ir, versdama tris prieškarinius odiniais viršeliais fotoalbumus, pasakė: „Rinkitės, kurios patinka, kitas sudeginsiu.“ Tėvas jau buvo miręs, tad aš išsirinkau nuotrauką, kurioje jis su mama, dar jauni, stovi Karo muziejaus sodelyje tarp tų dviejų bronzinių liūtų, o broliams ne fotografijos buvo galvoj – tik mergos, vynas ir papirosai. Pakūrusi plytą, motina iki vidurnakčio mėtė į ugnį nepakartojamas praėjusio laiko relikvijas, o aš verkiau. Kai iš visų fotografijų beliko pelenai, ir aš išdrįsau mamos paklausti, kodėl taip pasielgė, ji numojo ranka, keistai šyptelėjo ir pasakė: „Man nesvarbūs praeities prisiminimai, nieko gero juose nebuvo, laikas praėjo ir išnyko, tai kam tuos popierius saugoti.“ O, kaip žiauriai tą naktį nuskambėjo motinos žodžiai. Niekada jai už šį negailestingą poelgį negalėsiu atleisti – buvo sunku patikėti, kad šitaip žiauriai pasielgė mano geroji, mylimoji, brangiausia pasaulyje, vienintelė artima mamulė, nejaugi ji buvo tokia kietaširdė?
Jiedu susitikdavo Bernardinų sode
Jiedu susitikdavo Bernardinų sode tamsių medžių pavėnėje. Šitoks bendravimas tęsėsi visą vasarą, kol pagaliau jaunuolis išdrįso paprašyti merginos rankos. Praėjo penkiasdešimt penkeri jų bendro gyvenimo metai. Vieną vasaros vakarą jiedu vėl sėdėjo ant to paties suolelio Bernardinų sode po tamsiai žaliais medžių kupolais. Už Pilies kalno leidosi rugpjūčio saulė, Vilnios įlankoje turškėsi laukinės antys, maža mergaitė su motina stovėjo ant kranto ir stengėsi nedrąsiu mostu į vandenį įmesti baltos duonos kriaukšles. Ūmai senis atsiklaupė ant tako žvirgždo, suėmė moters rankas ir paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ – „Taip“, – sušnabždėjo moteris. „Bet ar tikrai žinai, kad čia tas pats suolelis?“ – „Žinau“, – atsakė vyras…
Sakoma, kad prieš mirštančiojo akis
Sakoma, kad prieš mirštančiojo akis praskrieja visas gyvenimas, tarsi pagreitinti kino juostos kadrai. Šios vaizdinių kaitos dar nepatyrusiam sunku tuo patikėti, bet jeigu čia tiesa, tai kas tą juostą suka ir kam? Gal norima mirštančiajam parodyti, koks tuščias ir beprasmis buvo jo būties kelias ir kokios trumpos džiaugsmo ir meilės valandėlės? Nors sunku patikėti, kad mirčiai tokios smulkmenos rūpėtų. Tad gal ši vaizdinija kaip nors susijusi su pasąmone ir sapnais? Įdomu, ką apie tai pasakytų Froidas? Apskritai, ši išvada panašiausia į tiesą – juk sapnuose taip pat keičiasi būties paveikslėliai ir nebūtinai nuoseklia eile. Kita vertus, gyviesiems ši problema neturėtų rūpėti, nors, tarkim, Francą Kafką ji tikrai domino ir buvo jam svarbi. Bet jis jau seniai miręs, o iš gyvųjų gal tik trūkčiojanti Jono Meko kino kamera bus labiausiai priartėjusi prie kaleidoskopinio praeities vaizdavimo – visiškai laisvas, tarsi durklo ašmenimis vaikštantis, nepakartojamas poetas. Beje, mums nereikėtų pamiršti, kad J. M. – lietuvis nuo Semeniškių…
Koks čia, po perkūnais
Koks čia, po perkūnais, posakis „nusigėręs kaip vežikas“? Esu daugybę kartų dardėjęs įvairiausių Kauno ir Vilniaus pokario vežikų karietose, ir nė sykio nesu pakliuvęs į bėdą. Jeigu vežikai būtų tokie nepataisomi girtuokliai, tai niekas į jų vežimaičius nebūtų sėdęs. Be to, dorieji arkliai (geriantys tik švarų skaidrų vandenį) nesileistų girto vežiko pakinkomi. O štai posakis „nusigėręs kaip šiaučius“ turi pagrindo. Batsiuvys sėdi prie savo namų durų ir, užmovęs taisomą batą ant geležinės „kojos“, net nežiūrėdamas medinę vinutę įkala ten, kur reikia. Visada vienas ir dažniausiai paėmęs burnelę, kad nebūtų taip nuobodu. Posakis, matyt, kilęs iš to fakto, kad šiaučiui neretai pasitaiko prie batų poros prikalti skirtingo aukščio pakulnes, o atsainiai prisiūti puspadžiai po pirmo smarkesnio lietaus prasižioja, tad klientams atrodo, jog tai girto darbas. Už batsiuvius galvos neguldau, bet visada būsiu nekaltų vežikų pusėje. Jie niekada nelenda keleiviui į akis su kvailais šiaučiškais juokeliais, moka (tikriau, mokėdavo būtuoju dažniniu laiku) kantriai laukti kliento, užšokusio į kokią zabegalovką alaus bokalo ir užtrukusio kelias valandas. Šios profesijos vyrai (Kauno barzdoti staravierai ir Vilniaus lenkuojantys ūsuoti seniai, beje, moterų vežikių neteko sutikti) labai mylėjo arklius, o toks faktas liudija apie jautrią jų širdį. Prisimindamas sunkų, sveikatą alinantį vežikų triūsą, aš visada girdžiu Čechovo apsakymą „Toska“, kuriame senas susikūprinęs apsnigtas žmogelis sėdi ant karietaitės pasostės nuleidęs galvą ir kantriai laukia, kol iš šurmulingo kabako išvirs įgėrusių studentų šutvė. Laukia ir tyliai verkia, negalėdamas užmiršti neseniai palaidoto vienintelio sūnaus. Tad šaunuolių juokeliai giliai skaudina jo pavargusią širdį…
Kas gali būti melsvas kaip rūkas?
Kas gali būti melsvas kaip rūkas? Tiulio užuolaida lange vakarėjant, lengvai supama pietryčių vėjelio; balsas žmogaus, kuris kalba užuominom; skaidriame šilų upokšnio vandenyje virš dugno akmenėlių plevenantis kiršlio šešėlis; japonų trieiliai; į širdį įslinkęs prisiminimų ilgesys; trumpas sapnas prieš nubundant; Sekminių rytas ant Šventosios krantų; ežero paviršius prieš audrą; senas artimo žmogaus laiško vokas…
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Vilnia-Wileika-Vilnelė buvo geležies ir kitokio metalo lobynas, tad dažnokai galėjai matyti kokį braidantį pusamžį valkatėlę su ilgu storos vielos kabliu rankoje ir velkantį į nuožulnų krantą senus surūdijusius kibirus, sulankstytus ir kiaurus bidonus, dviračių rėmus, ratlankius, perkreiptus vairus, kušečių, fotelių ir lovų spyruokles, spygliuotos vielos gniužulus, pradegintas keptuves, įvairių dydžių ir formų kiaurus aliumininius puodus, ketaus turėklų nuolaužas, pažaliavusias pasagas, sudedamųjų lovelių rėmus, įvairių ilgių ir storių geležinius vamzdžius, kloakų dangčius, surūdijusias konservų skardines „Treska v masle“. Ne gražioji įstabioji Vilniaus upė, atitekanti nuo Medininkų aukštumų, o neišsemiama metalo kasykla! Reikėtų priminti, kad visas šis aukso rublių vertas geležynas būdavo storai aplipęs smirdančiu tamsiai pilku dumblu, dvokiais skarmalais, gličiu balsvai melsvu nežinia kuo, panašiu į šarmo muilą. Beje, šia tyre buvo padengti ir praamžiai upės dugno akmenys, tad basas braidytojas turėdavo laikyti pusiausvyrą lyg ant cirko trapecijos, kad nesmigtų girta burna tiesiai į plūkaujančias išmatas, nes tėkmė jų plukdydavo pakankamai. Ant tilto, kaip įprasta, visada sustodavo žioplių pulkas, stebintis valkatėlės triūsą ir patarinėjantis, kur koks naudingas gelažgalys riogso – iš aukštai visa geriau matyti. Na, o pačiame vilnių paviršiuje prieš saulę mirgėdavo grynas plonų smulkių aukšlelių sidabras, tarsi šioms mažoms žuvelėms glitus dumblas ir visokios dvokios nuotekos būtų nė motais! Taip ar panašiai galėtų atrodyti istorinis XX amžiaus vidurio būties tarpsnis – nepamirškime, kad „žaliaisiais“ tuomet net nekvepėjo…
Jeigu pirmą kartą gyvenime
Jeigu pirmą kartą gyvenime atvažiuosite į Vilnių ir nedrįsite žengti į senamiesčio labirintą bijodami paklysti, tai patartina kreiptis į poetą T. – jis su malonumu lėtu pasivaikščiojimo žingsniu įves jus į siaurų gatvelių ir skersgatvių tinklą, be to, ir išves lygiai toje pačioje vietoje, kur į labirintą įžengėte. Kelionę greičiausiai pradėsite nuo Šventaragio gatvės, iš jos pasuksite į Universiteto gatvikę, tuomet – į dešinę ir keliausite Liejyklos gatvele, iš jos – į Jono Žemaičio gatvę, tuomet – į Švento Ignoto, iš Ignoto – į Stiklių, iš čia – į Žydų gatvę, iš šios – į Vokiečių, iš Vokiečių – į Antokolskio, iš Antokolskio – į Gaono, iš jos – į Švarco skersgatvį, vėliau – į Didžiąją gatvę, iš čia – į Latako, toliau – į Rusų, iš Rusų – į Literatų, iš Literatų – į Švento Mykolo, pasuksite į Pilies skersgatvį, tada – į dešinę ir pateksite į Bernardinų skersgatvį, iš jo – į Šiltadaržio gatvikę, taip pasieksite Barboros Radvilaitės gatvę ir žengsite į Šventaragio, nuo kurios ir pradėjote kelionę Vilniaus senamiesčio labirintu. Suprantama, galimas ėjimas ir priešinga kryptimi, tačiau tai jau priklausys nuo poeto vedlio ir gido T. nusiteikimo ir nuo to, kuria koja jis bus išlipęs iš lovos…
Ne vienam poetui, ir ne tik
Ne vienam poetui, ir ne tik, gyvenimas medžiuose anaiptol ne naujiena. Dauguma raštijos žynių ir filosofinės lyrikos kūrėjų vaikystės metais bent po pusdienį praleisdavo medžių lajose suręstuose būstuose, mat jiems nuo mažumės knietėjo apžvelgti pasaulį iki tolimiausių pakraščių ir dar toliau, kaip toje viduramžių graviūroje padarė vienas smalsus žmogelis, iškišęs galvą pro žemę gaubiantį kupolą ir žvelgiantis ten, kur angelai lošia kortomis iš žvaigždžių sidabro, sklinda dangiškų būtybių giesmės, maloniai kvepia nevystantys ir amžinai žydintys augalai, kokių nerastum net katedrose ant altorių. O kad gyventi medžiuose įmanoma, liudija istorinis faktas: Tiudorų valdomoje Anglijoje karalienė Elžbieta I pietaudavo milžiniškos liepos lajoje suręstame prabangiame būste…
Kiek kartų
Kiek kartų šilų kaimo pirkioje tankėjant prieblandai ir kitapus upės už miškų besileidžiant saulei, jos įstrižiems spinduliams nusitęsus per pievą ir plaukiančius rugius, kai moters žvilgsnis nutolsta į tą beribę, nepažįstančią jokių dvejonių ir varžtų erdvę, į svaiginamą sutemų aksomą, kuplių medžių damastą, jis norėjo jos paklausti: „Apie ką tu galvoji?“ Bet niekada taip ir nesiryžo brautis į ilgesingą jos sielos paslaptį. Tad išeina į kiemą, atsisėda ant suolo prie namo sienos, užsirūko, laukdamas, kada iš seno alyvų krūmo pasigirs draugiški juodojo strazdo švilpavimai. Kiek kartų norėjo paklausti, tačiau taip ir neišdrįso…
Kadangi „viskas yra menas“
Kadangi „viskas yra menas“, anot amžiną atilsį Mačiūno, tai kodėl mums nestabtelėjus prie reklaminio stulpo ir nepanagrinėjus postmodernizmo pavyzdžių? Margos, sluoksniuotos anksčiau priklijuotų plakatų liekanos: štai ligi peties nuplėšta dirigento ranka su batuta pirštuose (pats maestro išnykęs) – įdomu, kokiam šmėklų ar šešėlių orkestrėliui jis diriguoja? Kiek kairiau – pusė gražuolės veido, perplėštos lūpos ir krūties nuoplaiša – iš kokio triukšmingo „šou“ ji išspirta į gatvę? O štai ir postmodernistinis raidynas: CIRKERTAS PO TROLĖS KIMAITYNĖS, tarsi eilutė, išrauta iš Diušano siurrealistinio eilėraščio – slaptaraštis, norėjęs sugriauti ir iš naujo sukurti pasaulį. Vaizdų visuma – aktualus koliažas, ir šitokio „meno“ pilnas senamiestis, tad turistams turėtų būti nenuobodu vaikštinėti tolediškomis gatvelėmis – jie jau seniai įpratinti prie gilios filosofinės tiesos, jog „viskas yra menas“…
Nors mes užjaučiame kalinį
Nors mes užjaučiame kalinį, pro vienintelį grotuotą vienutėje langą žvelgiantį į baigiamą užmiršti pasaulį, bet argi ir mes, gyvendami laisvėje, į miesto stogus ir bokštus rytais nežvelgiame pro vienintelį langą – dažniausiai tai būna langas iš kairės nuo rašomojo stalo. Nepažvelgę į bundančią gatvę, į dūmus iš kaminų, į barokinį bažnyčios kupolą, mes nepradedame darbo dienos, nes iš vakaro įpusėto pasakojimo negalime tęsti be to įvairiaformio ir įvairiaspalvio vaizdinio, nepajudinamai tvyrančio anapus vienintelio lango stiklo, tarsi tas žiūrėjimas būtų esminis įkvėpimo šaltinis, padedantis sąmonei atpažinti erdvėje slypinčius prisiminimų siužetus. Jeigu šis vienintelis langas į pasaulį po nakties būtų tiesiog uždažytas juoda derva, mes tikrai sutriktume. Tai, sakykit, kuo gi mes, rašto pelės, skiriamės nuo vienutėje tūnančio kalinio – juk ir jam leidžiama rašyti – kai kurie iš tų rašinių yra tapę netgi pasauliniais bestseleriais…
Nunerti tokį tankų pasakojimą
Nunerti tokį tankų pasakojimą, kad juo būtų įmanoma sugauti į kambarį atsitiktinai pro pravertą langą įskridusį vėją, tą smalsų vasaros popietės vėjūkštį, mėgstantį vartyti rankraščio lapus, lyg norint kažką užmiršta prisiminti. Šio tinklo akys tebus sunertos iš vijoklinių rožių, voratinklių, švelnių dienos šviesos nyčių, iš kaminų dūmų, iš smagaus, skaidraus upokšnio verpetų. Šiuo smulkiaakiu tinklu sugauti vėją, kuris vijosi kraujasiurbį gylį ir per klaidą pro pravirą langą pateko į kambarį. Ir vis dėlto tai, kas čia surašyta, dar nėra pasakojimas, o tik keletas vasaros popietės akimirkų. Ką gi, ir tai – šis tas, vis geriau negu nieko, gal net prasmingiau nei tuščias popieriaus lapas…
Ne tik skurdžios laukinės antys
Ne tik skurdžios laukinės antys, likusios žiemoti, bet ir dieviškos gulbės (daugelio karalių, didikų herbų simbolis) supasi ant juosvai pilko dvokiančio vandens šalia kloakų vamzdžių, nešančių į neužšalusią upės įlanką miesto atliekas. Plūkauja, ieškodamos menko kąsnelio, murkdo į srutas švytinčius oranžinius snapus, panardindamos net baltas galvas. Širdį geliantis vaizdas, bene vienas ryškiausių XXI amžiaus civilizacijos motyvų. O juk kadaise gulbinu pasivertęs Dzeusas sugundė kilmingąją Ledą, balti gulbinai traukė Apolono vežimą, keltams gulbė įkūnijo dangišką būtį, gulbės kiaušinis laikomas Pasaulio Kiaušiniu. Žvelgi į tarp atmatų, srutų ir išmatų nardančius mitinius paukščius ir darosi liūdna. Prisimeni mūsų liaudies pasaką „Gulbė – karaliaus pati“, kuri šioje aplinkoje rodosi tokia nereali, it niekada vaikystės metais neskaityta…
Jeigu koks nors aršus nomadas
Jeigu koks nors aršus nomadas užimtų šį kraštą ir įsakytų sudeginti visus avilius, tai vis viena bitės neišnyktų – likusios gyvos įsikurtų poezijoje, sapnininkuose, meilės laiškuose, tad poetams neišvengiamai tektų prisiminti medaus kopinėjimo meną su g e i n i u, tuo virviniu prietaisu kopti į medingą Pažinimo medį…
Miestuose ir miesteliuose
Miestuose ir miesteliuose gyvena balandžiai, o kaimuose ir aplink juos – karveliai, kurių į miestų turgavietes, net pabėręs maistingų grūdų, niekaip neprisikviestum – tokia jiems atgrasi minios maišalynė ir gatvių triukšmas. Čia karaliauja dažnokai raiši, vienaakiai, nušepę, purvini, nulaužytais nagais balandžiai. Dėl to ir dainose tegirdime „karveli mėlynasai, karvelėli tu pilkasai, vai, kur tu lakioji?“ Beje, naujojo meno madų diktatorius Pablas Pikasas piešė tik balandžius, o ulduko ar purplelio, ko gero, nebuvo net akyse regėjęs. Tad būtų gerai šių sparnuočių nepainioti…
Kai motina globos namuose
Kai motina globos namuose jau nesikėlė iš lovos, tik buvo sesučių vežiojama rateliuose po niūrius koridorius, tą ketvirtadienio rytą ją aplankiusio sūnaus paprašė turguje nupirkti vytelių narvelį su geltonomis kanarėlėmis (iš vyriausiosios gydytojos leidimą ji jau gavusi) ir pakabinti palatos lange, kad nebūtų taip liūdna „laukti mirties“. Tuomet sūnus (jau pats senis) prisiminė savo vaikystės namo Kauno Žaliakalnyje mamos kambario lange kabėjusį narvelį su geltonomis kanarėlėmis – po tėvo mirties šie įstabiai čiulbantys paukšteliai buvo jos paguoda. Prašymą tikrai būtų išpildęs, jei ne telefono skambutis vidurnaktį: „Priimkit mano užuojautą, jūsų mama prieš dvi valandas mirė, nesikankino, tiesiog užmigo ir neatsibudo“, – pranešė globos namų vyriausiosios gydytojos balsas. Karčios ašaros sugniaužė sūnaus gerklę… Šiandien vytelių narvelis su geltonomis kanarėlėmis kabo jo darbo kambario lange – motinai duotą pažadą ištesėjo, o langai juk visur vienodi – visi su ilgesiu žvelgia į dangų…
Karštomis liepos dienomis
Karštomis liepos dienomis iš tamsiai pilkų nei senas stalo sidabras, laiko patinos padengtų pirkios rąstų ima sunktis auksaspalvė pušų derva, nors medžiai buvo nukirsti prieš šimtą metų lenkmečiu. Vis dar gyvi gyvybingi sienojai be šaknų, be lajų, alsuojantys sveikatingu terpentinu, kuris taip traukia ir svaigina didžiuosius pušų ūsuočius, tuos juodasparnius rajūnus vabalus, pametančius galvą dėl sakų lašelio. Tarytum suakmenėję rąstai, per rievių gyslas vis dar išsunkiantys kvapniąją dervą, atsparią laikui, pelėsiui ir niekingiems grybeliams. Rąstai, į kuriuos atšimpa pjūklas ir kirvis, nes buvo nupjauti nenusakinti. Gyvasakių patvarumas. Vaistas, kurį įkvepiant gyja prarūkyti poetų plaučiai. O kur dar prieš milijonus metų į pirmykščių galingų pušų sakus įklimpę uodai, vienadienės, net maži drieželiai ir arkliniai gyliai, tokie patys, kaip šiandien lakiojantys virš upių ir pievų. Sustingę, kone sakralūs, auksaspalviai sakai, senesni už rašto atsiradimą, tačiau vis dar skaidrūs, kaip mitinių deivių ašaros, nors seniai išnyko didžiosios civilizacijos, ištisos gentys ir tautos, ir užgeso ne viena žvaigždė…
Juk žinai, kad niekada
Juk žinai, kad niekada negalėsi pasisotinti atminties ir sapnų dovanojamais prisiminimais – tau visada jų buvo ir bus negana. Be jų tu tiesiog nemokėtum rašyti, o gal netgi gyventi – taptum ant jūros kranto išmesta žiopčiojančia žuvimi. Niekada nebuvai pamiršęs, kad graikų mitologijoje mūzų motina yra Mnemosinė – Prisiminimas, kuris, pasak Klodo Simono („Flandrijos kelio“ autoriaus) yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštimi…
Kaip ne vienas malūnininkas
Kaip ne vienas malūnininkas nusigaluoja nuo miltų dulkių ir sėlenų, metų metais įkvepiamų į plaučius, taip ne vienas rašto puoselėtojų – nuo inkunabuluose apipelijusių raidžių ir troškaus pageltusio popieriaus kvapo. Ir vis dėlto poetas nedrįsta įsidarbinti vėjo malūne, o malūnininkas – rašyti knygų…
Pragerti metai
Pragerti metai, pasenusio vyro nuovargis, ilga kelionė į namus dulkiant rudens lietui ir švytint balose gatvės žibintų atspindžiams; tie neįmanomai statūs laiptai, remiantys pragaro skliautus; niekaip kišenėje nesugraibomas raktas nuo durų; laiptinės tamsoje nesurandama durų rankena, kuri būtų lyg šiaudas skęstančiojo rankoje; nenykstanti migla akyse; į kojas įsimetusi drebanti baimė; paširdžiuose įsikirtęs deginantis kaltės dyglys; spėliojimai, kas pasitiks anapus durų – kartūs mylimos moters žodžiai ar globiančios šildančios rankos, priimančios savąjį pavargusį šunsnukį, dvokiantį valkatą. Ar gebantis viską atleisti balsas – tokia bedugnė yra moters kantrybė ir gailestingumas. Nors panašios naktys jau seniai nugrimzdo į užmarštį, bet lietingas šaltas jų alsavimas išnyra kokią naktį kambario tyloje, kad surūdijusia laikrodžio rodykle (pasukta keliais dešimtmečiais atgal) įsmigtų į sąmonę, ir žmogus pajustų sąžinės graužatį…
Nei joms saulės šviesos
Nei joms saulės šviesos ar mėnesienos reikia, nei žiburio ar žibinto, nei žvakės ar žibalinės lempos, nei Iljičiaus lemputės ar prožektoriaus, toms mintims, patamsiuos reginčioms kaip šviesiausią dieną; nei joms per rudens purvynus klampoti ar uždusus kopti į kalnus – jos skrenda virš visų kliuvinių ir žabangų, už jokio akmens, stagaro ar vėjarodės neužkliūdamos, virš ežerų, marių, jūrų salų ir bevardžių archipelagų; laisvesnės už padangių sparnuočius, nežinia, kokioje sąmonės ar širdies kertelėje užgimusios, be akių visa reginčios, praeities tarpekliuose ir griovose nepaklystančios mintys, viena kitą besivejančios, sykiais susitinkančios erdvėje. Jos sugeba užrašyti be raidžių būsimas eiles ar be balso sudainuoti kokią dramatišką operos ariją. Kartais jos liūdnos, pilkos, tarsi pelynai ar pelenai, sykiais žėruoja kaip lydomas auksas. Pasak visažinio žodyno: mintis – mąstymo vyksmas, gebantis perbėgti visą žmogaus gyvenimą ar sukurti prabangų realybės vaizdinį. Nematerialios, bekūnės, besvorės, nemetančios šešėlio, įdomios, dar niekada nebūtos ar seniai nusibodusios minteliūkštės, mėgstančios užminti mįsles, mintinai kartoti daugybos lentelę ar apskaičiuoti pokarinės lempos šviesoje iš vaiko galvos ant laikraščio byrėjusias utėles. Tarytum ir nereikalingos, neduodančios jokios apčiuopiamos naudos, tik apsunkinančios poilsio valandėles, vis pulsuojančios, dilgčiojančios smilkiniuose. Ir vis dėlto be jų nebūtų parašyta nė viena knyga ar laiškas. Mintys, mėgstančios pasirausti poeto kišenėse ieškodamos atliekamų centų cigarečių pakeliui, – joms, matyt, labai patinka nuodingas svaigus tabako dūmo kvapsnis…
Atsitinka, kad
Atsitinka, kad balandžio pabaigoje šiaurės vėjo netikėtai atneštas sniegas užkloja pirmų pavasario gėlių žiedus. Žvelgi į šią anomaliją, o širdyje – toks liūdnas grožis, kurį maga perkelti ant japoniško ar kiniško šilko ir paveikslėlį pavadinti „Žiedai po sniegu“…
Karo bangai grumant į Vakarus
Karo bangai grumant į Vakarus, N. miestelyje gyveno kalvis Šopara Alpas, galiūnas, rankomis lankstęs pasagas, vienas, be vyrų pagalbos, romydavęs paršus, stirnoms statydavęs kilpas ir grobį užsimetęs ant pečių parsinešdavęs į namus. Didelis naminės mėgėjas, jis į lovą virsdavo su mėšlinais batais ir taip trankiai leisdavo vėjus, kad sudrebėdavo trobos langų stiklai, ant palangių nuvysdavo ir numesdavo žiedlapius žmonos puoselėjamos pelargonijos! Tų griausmų išsigandęs katinas užšokdavo ant pečiaus ir apsimesdavo esąs nematomas, o senutė Šoparos motina per miegus apsiversdavo ant kito šono ir sumurmėdavo: „Ar vėl rusai bombarduoja?“ Grūdų maišus į malūną kalvis sunešiodavo švilpiniuodamas lyg žaisdamas – tokie jie jam būdavo besvoriai. Ir vis dėlto net šį galiūną susirado mirtis, speiguotą gruodžio vidurnaktį girtą parklupdydama užpustytame pakelės griovyje ir užmigdydama amžinuoju miegu. Jo medžioklinis šuva pusę metų dieną naktį kaukė ant kalvio kapo, tad teko jį nušauti…
Kodėl įsimylėjus
Kodėl įsimylėjus, kai viduje netelpa jausmai, o kraujas tiesiog kunkuliuoja, dažniausiai tylima? Ar tik ne dėl to, kad nerandama žodžių, galinčių išreikšti tą meilės paslaptį? Čia reikėtų tobulų, vienintelių nepakartojamų, dar niekada niekieno neištartų, tačiau kaip juos aptikti toje beribėje žodžių gausybėje? Juk patys žodžiai – bejausmiai, tiesiog raidžių konstrukcijos, sausi dariniai, o jausmas juk – kaip jūros potvynis ar atoslūgis, kaip kalnų krioklys! Ir kalba tai žino, dėl to ir neskuba mums į pagalbą, nes prisilietimas yra grynesnis už tūkstančius žodžių. Argi mes artumo valandomis nesakome: „Nekalbėk“?
Ant patvory stūksančio beržo
Ant patvory stūksančio beržo šakos tupėjo du ryškiaspalviai, šaižiai klykaujantys kėkštai. Prie naminukės pusbutelaičio besišnekučiuojantys du bičiuliai, poetas ir novelistas, žvelgdami pro langą susilažino, kuris paukštis pirmas pakils nuo šakos ir nuskris į kitapus vieškelio ant smėlėtos kalvelės dunksantį mišką. Laisvalaikio nuotaikos, padedančios įveikti žemės ir senėjimo trauką, beprasmės lažybos, kurios vis dėlto parodo, jog netgi poilsio valandėlės suteikia erdvės fantazijai. Tik šį kartą nebuvo atsižvelgta į galimybę, kad abu kėkštai nuo šakos pakils vienu metu…
Dažnas Franco Kafkos pasakojimas
Dažnas Franco Kafkos pasakojimas – tarsi grasos namų durys be raktų ir be rankenų, nes raktai skimbčioja prisegti prie likimo diržo, ir nėra net menkiausios galimybės jų nugvelbti – galima tik įsiklausyti į ilgais klaidžiais koridoriais slankiojančių šešėlių žingsnius, spėliojant, ar ten vaikšto vyriausiasis psichoneurologas, ar lipšnioji seselė svajonė. Beje, net šie, lyg anapusiniai, garsai nuramina ir paguodžia pasakotojo vienatvę…
Kai jau atrodo
Kai jau atrodo, kad dienos tvankuma taps nepakeliama, o kelias, kuriuo eini, niekada nesibaigs, troškulys ir akis graužiančios dulkės užvaldys visą erdvę aplinkui, tuomet visada atsiranda medis su savo pavėne, iš jo šaknų trykštanti šaltinio versmė; užslenka rūkas, smulkūs lašelyčiai sugeria dulkes ir priploja jas prie kelio dangos. Visada atsiranda medžio pavėsis ir samanotas, lyg aksomu ar pliušu užklotas akmuo pavargusiai galvai priglausti…
Sapnavau, sako moteris
„Sapnavau, – sako moteris vyrui, – kad tu eini per sniegą basas, žinau, jog turiu tau parūpinti batus, įeinu į kažkokį tuščią namą, vaikštau po kambarius, dairaus, ieškau, visur pripustyta, net baldai užkloti sniego paklodėmis. Ūmai, nužėrusi rankomis pusnį, kampe aptinku batų dėžę. Pirmiausia iškeliu sandalus, bet suprantu, kad dabar žiema, tad padedu atgal. Rausiuosi didelėje batų krūvoje, pagaliau išimu šiltus su kailiu aulinukus, tu jais apsiauni ir mudu išeinam į gatvę, tik tuomet pastebiu, jog sau batų nepasirinkau, stoviu ant snieguoto šaligatvio vienomis kojinėmis, bet man nešalta. Nubudusi pasižiūrėjau į sapnininką: basa ant sniego, ypač švaraus balto, reiškia, kad turėčiau greitai išgarsėti, gal, sakau, pavyks su profesoriumi paskambinti Ravelio koncertą, liko dar du mėnesiai, reikės groti ne po dvi, o po keturias valandas…“ Vyras, išklausęs moters monologą, ramina: „Esu tikras, kad tau pavyks, nesijaudink, o už šiltus batus su kailiuku, mieloji, ačiū…“
Senis Amšiejus
Senis Amšiejus, buvęs kolchozo bandos skerdžius, o dabar negalios prirakintas prie lovos našlys, be dukters pagalbos negalintis atlikti reikalo ir apsikuopti, vakarais iš senos maldaknygės baladojantis poterius, retsykiais, į pirkią užėjus kokiam kaimynui, jaunystės laikų draugeliui, vis dėlto neatsispiria pagundai paburnoti prieš Dievą. Pasiklausykim: „Ar nenorėtai, Dzievuli, katro niekas nikdij nematė, gulcis laškon vietoj manį, senio Amšiejaus, ir kad tau patarnautų ne angelas, o cinginė mano dukra, šykštuolė Mariulė, neišnešanti kibirėlio iš palovio? Dzievuli, pasiversk negalinčiu buvusiu skerdžiumi Amšiejumi, prispaustu ramato ir dusulio, gulėk laškon ir lauk kąsnio ar sriubos šaukšto. Ale tu cikrai nenorėtai keiscis vietom, tau labai pacinka lankycis švarion, šviesion bažnytėlėn, gėlalėm ir aukštom žvakėm apstatyton, tau smilkalai prieg širdzies, o senis Amšiejus testa laškon drūni ir apleistas gyvas pūsta. Ateitaj kadu, prisėstaj prieg mano, ubago, nevelėto patalo, paskalbėtum apie rojų ir pragarų – kur geriau būcie? Ar danguj nemarkatna, kad sugruzdus vėlės širdis atsilaistų, kų gero iš žamės prisminus, ar kadu per metines šventes vėlalės gauna vynelio stiklinaitį? Bet tau skerdžius Amšiejus nei galvon, nei šiknon, kad drūni senis kamaron apkurtįs ir žabalas, tau nerūpi, tai žinok, ir tu man nerūpi, tos visos tavo pasakos. Ateitaj, tai nusigrįžtau veidu ing sienų ir nekalbėtau…“ Burnoja Amšiejus, vis persižegnodamas, ir kaimynas supranta, kad senis vis dėlto bijo Dievo, tai tik liežuvis mala nežinodamas, kas ant seilės užeis. Išeidamas iš pirkios greičiausiai pasakys senio dukrai: „Jau tavo dziedas visai išsidūrinįs, pats nesupranta, kų baladoja…“ O Marė pagalvos: „Gal jau neilgai raikės man su seniu dusycis…“ Ir, išlydėjusi kaimyną, nueis lesint vištų. Likęs vienas Amšiejus galvoja: „Paprašysiu Mariulės, kad pakviestų Svirnelį Julių ir Petrų Kalantų, ciej atais, tai testa gražiai pasodzys an kėdės ir išneš abu manį senos liepos pavėnėn, pasiilgau bitių, o dar pats medunešis, pasiklausysiu, kap jos dūzgia.“ Tokia mintis krebžda senojo skerdžiaus galvoj – Amšiejus nenujaučia, kad dūzgiančios liepos pavėsy, uosdamas liepžiedžių kvapsnį, užsnūs ir užmigs amžinu miegu…
Tik tamsa ir perniek einantis laikas
„Tik tamsa ir perniek einantis laikas“, – mąstė slaugos namų kambaryje ant geležinės lovos krašto sėdintis senis, žvelgdamas į kitapus lango tamsėjantį dangų. „Tamsa ir veltui bėgančios valandos po laikrodžio stiklu; ką buvai sumanęs parašyti, viskas jau seniai parašyta, kai kas netgi paversta knygomis; tuomet atrodė, jog laikas turi kažkokią paslaptingą prasmę, kiekviena nakties valanda prie rašomojo stalo buvo brangi ir vertinga, tad reikėjo skubėti, nes bijojai, kad laiko neužteks, o dabar jis slenka per tamsų lango stiklą it apmirus rudeninė musė aukštyn žemyn, aukštyn žemyn be jokio tikslo; kad nors galėčiau skaityti, bet visa regiu tarsi pro matinę miglą, raidės susilieja į tamsiai pilką brūkšnį, tarytum kažkas, ką tavo raštai jau senokai nervina, būtų per sakinius perbraukęs atskiesto tušo teptuku; per radiją transliuojama muzika niekaip negali pasiekti sąmonės nei širdies per tuos kurtumo kamščius ausyse, tik gaudžia vienodu monotonišku gausmu. Taip. Tik tamsa ir perniek einantis laikas. Ir niekas nežino, kiek visa tai tęsis…“ Apmąstęs savąją būklę, senis gulasi šonu ant pilko lovos apkloto ir nusigręžia į sieną – paskutinę patikimą atsparą beprasmių dienų, naktų, savaičių, mėnesių nerealume, sukeistoj tikrovėj, tame ilgame, tuščiame ir tamsiame pavargusių minčių koridoriuje, kuris baigiasi dar niekada neatvertomis sunkiomis, geležimi apkaustytomis durimis…
Vos tik motina
Vos tik motina su puspilniu pieno kibiru rankoje išeidavo iš tvarto, kaipmat prie jos kojų imdavo glaustytis katė, nežinia kur kiaurą naktį prasibasčiusi. Toks katės gebėjimas iš tolybių pajusti pieną vaikui atrodė didi paslaptis, nes jeigu mama jo nepakviestų, tai šilto pieno puodelis taip ir liktų ant virtuvės stalo neišgertas. Beje, vaikinukui didi paslaptis buvo ir šuns klausa – pirkioj dar niekas nieko negirdi, o Reksas negarsiu amsėjimu jau praneša, kad nuo tolimo šventoriaus kalno leidžiasi ir artėja ubagų pulkas…
Pasakojimai prie židinio
Pasakojimai prie židinio tebus lėti, svajingos minorinės tonacijos, su atsikvėpimo pauzėmis, prisiminimų detalės atidžiai ir kruopščiai atrinktos, nevengiant pasikartojimų, nes skaitytojai mėgsta atpažinti kartą jau perskaitytą nuotykį ar įvykį, kaip vaikai vakarais prašo, kad motina dar ir dar kartą paskaitytų tą pačią pasaką, kurią jie kone mintinai išmokę. Reikėtų vengti svetimų dzenbudistinių pafilosofavimų. Patartina užbaigtų trumpų pasakojimų žodžius patepti viržių ar grikių medumi. O svarbiausia – niekada netikėti, kad žodžiai labai greitai sensta…
Nubudus vidurnaktį
Nubudus vidurnaktį nelengva suprasti, ar tai sieninis laikrodis gręžia tamsą, ar šeriuota žiurkė – tavąsias knygas? Tik giliau įsiklausęs suvoki, jog taip girgžda netepti laiko sąnariai, kai jis bando pereiti nuo vieno nakties pakraščio iki kito – jis sėlina nei paveikslų vagis, bet net nemėgink jo išgąsdinti mesdamas naktinę šlepetę! Tokį nakties metą tau atrodo, kad nėra nieko atgrasesnio už valandų dantų griežimą tamsos tyloje. Tu netgi nejaukiai pasijunti, tad slepi galvą po antklode, kad jos tavęs nerastų. Žinoma, būtų geriausia tuo laikrodžiu visiškai atsikratyti ir nuplėšus nuo sienos trenkti į parketą, kad šukėmis pažirtų stiklinė jo kaukė ir išlakstytų visi sraigteliai, dantratukai, spiralės ir spyruoklės! Bet žinai, kad šitaip niekada neišdrįsi, nes jis skaičiavo valandas dar tada, kai tu nebuvai pradėtas, o buvai niekas, tuščia vieta laiko begalybėje. Tad belieka apsiversti ant dešinio šono (ant kairiojo ima klupti širdis) ir užsimerkus pamėginti užmigti…
Jo nebėra
Jo nebėra. Tik apsnigtas kauburys kalnelyje su kuklia pučiančio dūdelę piemenuko skulptūra. Tad šiame nesvetingame mieste jau nebeliko nė vieno, kuris per pūgą, šlapdribą ar rudeninės nakties tamsą pasibelstų į tavo duris, geisdamas pasėdėti prie židinio, pasikalbėti ar patylėti dviese. Ne jo vieno – jie visi, su kuriais buvai artimas, lyg susitarę vienas paskui kitą žąsų vorele tylėdami jau pasiekė Stikso krantą, ir keltininkas, paėmęs užmokestį, juos perkėlė ten, iš kur atgal kelią žinojo tik aklasis Homeras, bet ir jo jau labai seniai nebėra. Vos keletas suspėjo atsisveikinti, o dauguma sušlamėjo peleniniais sparnais ir išnyko. Tegu tad šis trumpas skaitinys bus skirtas jų atminimui, nors ir maža vilties, kad juos pasiektų. Kaip ir laiškai, kuriuos dažną naktį rašai, nežinodamas, kur juos išsiųsti. Beje, tikriausiai to nežino ir visažiniai pašto karveliai…
Vienam galvoje prašviesėja
Vienam galvoje prašviesėja gavus didelį palikimą; kitam – išlošus Europos loterijoje; trečiam – sužinojus, kad ilgametis triūsas rašto dirvonuose įvertintas garbingu apdovanojimu; dar kitam – atkasus kokį dinozauro slankstelį ar viduramžių dukatą. O štai miško kirtėjas Svirnelis Alyzas, sėdintis ant kelmo kirtavietėje ir pakėlęs į kitų kirtėjų sveikatą, pasako: „Man, vyreliai, paėmus lašų, kap tai galvon šviesiau pasdaro…“
Pėdsakuose
Pėdsakuose, kol jų nenuplauna bangos, likę prisiminimai – tarytum laikina viltis ar paguoda, kad ne viską akimirksniu pasiglemžia užmarštis, šis tas dar glūdi smėlio duobutėse, basų pėdų įspaustuose loveliuose. Įsižiūrėk, ir atpažinsi…
Įnamė kuprelė Zabelka
Įnamė kuprelė Zabelka, pritūpusi suolo gale, atidžiai pro ašarų miglą stebėjo šešių aukštų žvakių liepsneles – vos tik juodos dagtys pailgėdavo ir imdavo rūkti, ji pašokdavo ir didelėmis amžiną atilsį siuvėjos žirklėmis apeidavo aplink karstą, nukirpdama „knatus“. Bet šį kartą, jau grįždama į savo vietą ant ilgo suolo, ji ūmai stabtelėjo ir įsmeigė akis į velionės senelės veidą – juo rėplinėjo musė. „Iš kur dabar šėtono peras atsirado?“ – pagalvojo. Musė tuo tarpu, palikusi užmerktus vokus, nusileido ant išbalusių senosios siuvėjos lūpų. Zabelkai pasirodė, kad nuo musės kojelių kutulio jos mokytoja, priėmusi ją į savo namus grįžusią iš Šiaurės, pakrutino lūpas ir sušnabždėjo: „Zabelkut, nuvaryk muselę, kutena ir neleidžia ramiai miegoti.“ Kuprelė apsidairė, ar niekas iš giedotojų nepastebi musės, tačiau seniai ir moterys net užsimerkę progiesmiu meldėsi: „Atmink, Viešpatie, savo mirusią tikinčiąją, išvaduok ją iš skaistyklos kančių ir nuvesk į palaimintąją šviesos karalystę…“ Tuomet pakėlė nuo grindų nedidelę eglišakę ir, persisvėrusi per karsto kraštą, pamojavo ja virš musės. Ši sustingo, tada šovė tiesiai į galvūgalyje stovinčios žvakės liepsną ir apsvilusi nukrito ant vystančių gėlių. Niekas Zabelkos judesio nepastebėjo, tad ji apėjo gėlių ir vainikų kauburį ir pritūpė ant suolo galo. Vienintelė iš visų susirinkusiųjų į šermenis jaučianti pareigą saugoti savo mokytojos miego ramybę…
Gyvenimo mažmožiai
Gyvenimo mažmožiai, kuriais lipte aplipus kasdienė būtis. Sykiais tai – smulkios akimirkos, kitais kartais – paprasčiausios kambarių dulkės, ant kurių pirštu gali užrašyti savo ar artimo vardą ar išėjusio brangaus bičiulio mirties datą, kad niekada neužmirštum. Trumpos kavos gėrimo valandėlės, kelionės į vaistinę ar į kirpyklą, žuvies turgų, stabtelint prie kiosko nusipirkti gudiškų cigarečių. Ėjimas į paštą su laišku kišenėje, komunalinių paslaugų knygelės pildymas kiekvieno mėnesio pabaigoje. Kasrytinis paukščių lesinimas pro virtuvės langą. Beprasmis praeivių stebėjimas, sėdint ant suolo Bernardinų sode, žiūrėjimas į skubantį Vilnios vandenį, į besiturškiančias antis ir upines žuvėdras, kartu klausantis Katedros varpinės varpo dūžių. Tokia apdulkėjusi mažmožių rutina, neatskiriama nuo senatvės. Ir vis dėlto tai ji suteikia gyvenimui pastovumo. Ir retos svaiginamos valandos, praleistos su Bacho „Pasija pagal Matą“, su Bramsu, Vagneriu, su Vivaldžio „Metų laikais“, su Mocarto, Verdžio ar Berliozo „Rekviem“. Valandos, praleistos muziejuose ar parodose. Išvykos į Kernavę, į Kuršių neriją ir klajojimas kopomis iki tamsos, kai ims blykčioti švyturio veidrodžiai. Vakaro valandos, praleistos su Apučio, Elioto, Džoiso, Kafkos, Čechovo knygomis. Smulkmenų ir mažmožių, ir svaigių valandų suma – argi viso to negana, nukriošęs senas pirdžiau? Argi ne visa tai prisimins tavoji siela, kuriai ryt poryt ar už kelerių metų bus lemta klajoti bevardžių šviesulių tyloje?
Ventės rago paukščių gaudyklės
Ventės rago paukščių gaudyklės. O, kiek jose mažųjų giesmininkų, bet ar tai iš tikrųjų padangių sparnuočiai? Gal ten spurda, plasnoja, čirškauja Donaldo Kajoko haiku, patekę į tinklus pakeliui į Japoniją? Juk visko poezijos pasaulyje pasitaiko. Yra eilių, kurios marma kloakų vamzdynais po Paryžiaus grindiniu; yra ir žuvų žvynais žėrinčių po užšalusių ežerų ir marių ledu; yra poemų, pasiklydusių Paukščių Tako verpetuose ir migloje; pasitaiko sonetų, tvaskančių laukinių rožių spygliais; yra rondelių, skriejančių su donkichotiško vėjo malūno sparnais, ir rondo, dundančių vandens malūno ratu. Tad gal Ventės ragas – tik tarpinė plunksnuotų eilių stotelė pakeliui į bevardes erdvių tolumas? Ir vis dėlto šiais „pasakojimais prie židinio“ nebandyk sugraudinti artimos moters širdies ir apgauti pasaulio…
Prieš galutinai panyrant žiemos saulei
Prieš galutinai panyrant žiemos saulei į tamsą, vienišo novelisto kambario lange sužimba auksakailio lapino akis, smalsi, gudri, sykiu naivi ir patikli. Ar čia tik ne Pietario lapinas Renaras iš pasakos „Lapės gyvenimas ir mirtis“? Ir ūmai prieš vienišiaus akis iškyla pokario žiema: raudona nei kalvės žaizdre įkaitinta geležis saulė grimzta už senojo ąžuolyno, po berniuko kojomis girgžda sniego plutelė, kieme tėvas aštresniu už skustuvą blizgančiu peiliu diria auksakailio lapino kailinius; žvėris pervertomis užpakalinėmis kojomis karo po pašiūrės sija. Vienišius užmerktomis akimis regi, kaip vienu ilgu išilginiu peilio pjūviu perrėžiamas lapino pilvas, dviem staigiais ašmenų brūkšniais kailis atskiriamas nuo letenų, stiprūs tėvo pirštai suima kailio kraštus ir traukdami žemyn numauna lapės puošmeną tarsi vilnonę kojinę! Tada peilis aprėžia ausis, akis, ir nuimtas nuo brankto kailis jau nešamas į kluoną; vaikas su iškelta liktarna žengia pirma tėvo – būtina pašviesti, nes jau bemaž sutemę. Šviesti teks ir tuomet, kai tėvas ištiesintą išlygintą kailį kals prie kluono durų iš vidinės pusės. Vaikinukas žino, kad po keleto savaičių jau išdirbtas purus auksu švytintis kailis bus per pilvą susiūtas, į kiauras akiduobes bus įklijuotos stiklinės akys (medinėj dėžikėj tėvas jų turi nemenkas atsargas), kad prabangi prekė būtų paslapčia nunešta kolchozo pirmininko žmonai ir parduota. Už gautus rublius tėvas nupirks šovinių, nes žiema dar tik įpusėjo – klebono gaspadinė tikrai nenorės nusileisti partinio pono žmonai, tad gal paims ir du kailius, o jei sugalvos pasisiūdinti kailinukus, tai ir visus penkis… Praeities vaizdiniams užgesus, vienišius novelistas pažvelgė į tamsų langą – lapino Renaro akis buvo išnykusi…
Išsekus skirtam laikui
Išsekus skirtam laikui, kai pasensi, būsi įgrūstas į kokius globos namus, nes mirti tokioje įstaigoje laikoma padoru, galima sakyti, netgi būtina, nes vaikai jau seniai išskridę, o gyvenimo šuliniai uždumblėję, juose įsiveisė rupūžės ir kitokie ropliai su šliužais – tau vietos juose nebeliko. Tik vieno gaila, kad niekam nepaliksi prisiminimų, o nusineši juos į amžinąją užmarštį. Gal norėtum juos palikti stovintiems tau už nugaros eilėje į kitą krantą, tačiau ir jiems jų nereikės, nes jie turi sukaupę savų, gal dar prabangesnių ir nepakartojamų, kuriuos ir jie norėtų palikti už save jaunesniems rašto žiniams ir filosofams, gebantiems iš blusos sukurti Pegasą…
Juk žinai
Juk žinai, jog kada nors priartėsiančios amžinosios tamsos neprakirsi kirviu, neprakalsi vinimi, neperrėši peiliu, nesuplėšysi kaip seno juodo džiuto maišo į skutus, nesudeginsi. Net skausmingu paskutiniu atodūsiu nenustumsi jos nuo užmerktų savo vokų. Nesugraudinsi, neišmelsi nė menkiausios šviesos kibirkšties, kad ja pasišviesdamas pagaliau prieitum nakties pakraštį, už kurio tamsa būtų bejėgė kankinti pavargusią širdį…
Jūs galite sakyti
Jūs galite sakyti, kad visa tai – gryni paistalai, o aš įsitikinęs, jog kažkam nematomam, bet labai galingam, siekiančiam aukščiausius circhus debesis, mes tikrai panašūs į skudurines lėles, o mūsų būstai – ne didesni už žaislinius lėlių namučius. Mums atrodo, kad sėdime saugūs prie rašomojo stalo, trečią kartą peržiūrinėdami romano rankraštį, kai židiny traška ugnis, ant sienos tiksi ištikimasis laikrodis, prie kojų snaudžia dar ištikimesnis šuva. Bet ar galime būti tikri, kad visas šis scenovaizdis – ne fantazijos vaizdinys? Juk visa priklauso nuo žiūros taško. Štai žvelgiame į du vabalus, susikibusius mirtinoje kovoje dėl arkliašūdžio kauburio, – jie tikri, kad kaunasi kaip riteriai, o mums jie tik menkaverčiai, pagarbos neverti šūdvabaliai, kuriuos galima sutraiškyti kastuvo kirčiu. Beje, tarkim, skruzdėlė šiam kietasparniui vabalui apskritai neverta dėmesio – kažkokia pažemiais krutanti dulkė. Tad apmąstykit čia pateiktų žiūros taškų įvairovę, ir suvoksite, kad „lėlių pasaulyje ir mes – tik lėlės“…
Kad ir kokios nežemiškos fantazijos
Kad ir kokios nežemiškos fantazijos retkarčiais aplanko sąmonę (ar miegant – pasąmonę), nubusdamas pamatai tik sprunkančius kasdienybės šešėlius – jie neturi nei pavidalo, nei vardo, tad tu vėl pasilieki prie tuščios geldos, kuri fantazijose sklidina paukščių pieno ir dangiškų migdolų, o tu buvai įkopęs į stiklo kalną, kad nusiskintum aukso obuolį. Ir ūmai suvoki, jog visa tai – taip pat apgavystė, kažkas iš tavo fantazijų juokiasi, gal netgi laiko tave psichiniu ligoniu, kuriam vieta beprotyno palatoje. Viskas, ką tu gali, tai sukeisti vietomis ant sienų kabančius paveikslus ir nuotraukas, arba iš vienos lentynos į kitą perkrauti knygas, tikėdamasis aptikti dar neskaitytą arba užmirštą…
Po karo Kauno Žaliakalnyje
Po karo Kauno Žaliakalnyje daugelis neišvežtų pas baltąsias meškas medinių namų savininkų kiemų gale mediniuose tvarteliuose laikė kiaules, ožkas, o kai kas ir karvę. Tad rytais, vos pasigirdus vežikų arklių kanopų kaukšėjimui, moterys ir vyresni vaikai skubėdavo pro vartelius į gatves, kad nedideliais šiupeliukais į senus kibirus susemtų dar garuojančius šienu kvepiančius, šiaudų aukso atspalvio žalius arkliukų sukrautus obuolius, kurie mėšlu niekada nevadinti, nes tai buvo rimta paspirtis maitinant kiaules, toks šių nešvarių gyvūnų skanėstas, nuo jo lašiniai būdavo ploni su raumeniu. Žodžiu tariant, tais laikais net mėšlelis nenueidavo perniek! Kaip ir laikraščių egzemplioriai – taupiai sukarpyti jie būdavo pasmeigiami ant vinies tuose nedideliuose nameliuose, į kuriuos karaliai pėsti vaikšto – dar gal nepamiršote šio sparnuoto posakio?
Citata: „Big Lorelio medžiotojai prisiekinėjo, kad pelėda kalbėjusi žmogaus balsu, ir nors jie nesutarė, ką tiksliai ji pasakė, visi tvirtino tuo metu danguje matę du mėnulius.“
Kai numirsiu
„Kai numirsiu, tu mane švariai nuskusk, stengdamasis skustuvu neįpjauti, aš neliksiu skolingas, sumokėsiu, kiek pasakysi, turiu tam reikalui atsidėjęs padorią sumelę“, – kartą paprašė senas poetas iš Užupio laikų pažįstamo barzdaskučio, andai vadinto auksarankiu. Tas labai nustebo išgirdęs tokį keistą lyriko prašymą, tačiau davė žodį mirusiojo šeriais ir barzda pasirūpinti, kad jis prieš Aukščiausiojo sostą stotų lygiu, švariu, iškvėpintu veidu ir gražiai pakirptais žilais plaukais. Na, o poetas, vis dar kažką neva labai svarbaus skrebenantis, kas kartą susitikęs barzdaskutį primena savo prašymą ir tvirtina neliksiąs skolingas. Tad auksarankis vis laukia, kada gi pagaliau eiliakalys išvirs iš klumpių ir pakratys kojas, kad atsiimtų pažadėtas monetas…
Iš visų miglos rūšių
Iš visų miglos rūšių migla virš pievų, upių ir slėnių pati netvariausia – pūstelėjus ryto vėjūkščiui, ji ištirpsta. Tačiau yra jūros migla, tas Magelano ūkas, kybantis per amžius ir andai suklaidinęs to paties Magelano, Kolumbo ir Amerigo flotiles – ji kažkuo paslaptingu glaudžiai susijusi su į akis pučiama poetine migla: „Su tais savo eiliavimais nepūsk man miglos į akis.“ Yra ir sąmonę prislėgusi neįgyvendinamų svajonių migla, kurios šaknų sistema giliai nugrimzdusi sapnų kloduose – juos nuodugniausiai ištyrinėti stengėsi Zigmundas Froidas. Ši miglos atmaina nepriklauso nei nuo oro sąlygų, nei nuo paros pokyčių, nei nuo Saulės ar Mėnulio užtemimų, nei nuo horoskopų, nors smėlio migla dykumoje daugelį amžių klaidina arabų poetus, kuprių vilkstinių vadovus ir pačią kalbą, bandančią šias miglos rūšis užrašyti…
Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti
2016 m. Nr. 4
Gimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje. Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.
Apsakymas-distopija
Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų.
Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti. Jo nereikia pasitikti. Madam Koko nupurto skėtį ir lipa į autobusą. Turiu pasitraukti. Šonu, kaip liokajus. Mano petyje lieka duobutė nuo jos nykščio.
Tikėjausi atrasti visišką ramybę ir tvarką, tarsi koks nukaršęs anglų džentelmenas, grįžtantis į tuščią užmiesčio dvarą. Viskas turėjo būti taip, kaip kadaise ir palikau, tik be jos. O gal ir ne, gal ko nors nebūsiu paskaičiavęs?
Čiaudulys pargena mane į vietą. Alergija išmetamosioms dujoms ir tarpinėms stotelėms. Į autobusą susirenka visos politinės ir ekonominės klasės ir ima laukti, kol vairuotojas sugrauš obuolį. Jaunuolis, kurio nereikia pasitikti, atsisėda šalia. Jis čia ir sėdėjo nuo pat pradžių, nuo tada, kai atsargiai pasiteiravo, ar galima. Galima. Viskas dabar galima. Gale bruzda baltarusiai, nes nesupranta, ką reiškia „stovėsim neaišku kokiuose laukuose, prie smailiastogės stoties su keleriom medinėm sūpynėm ir tualetu, stovėsim dešimt minučių“. Sunku būtų nepritarti jų bruzdėjimui. Vairuotojas peiliuku atsipjauna skiltelę, įsideda ją į burną. Ją sukramto visas autobusas. Peiliukas gražus, lenktinis, raudonom kriaunom. Madam Koko išsidriekia per dvi vietas. Vandeniu užgeriu mikroelementų tabletę. Laukia dar ilgas kelias.
Kodėl su ja neatsisveikinau? Buvau užsiėmęs? Rūpėjo skaičiai. Buvau blaškomas? Ne. Ir dabar tebesu susikaupęs, nors nėra prasmės. Be to, ji gyva, o apie skaičius, tuo labiau apie pinigus, visiškai nėra prasmės galvoti. Nors vis tiek galvoju.
Į besileidžiančios saulės pusę lekiame didžiuliu greičiu. Sėdėdami per du metrus nuo žemės. Tik tai mus ir vienija: noras sėdėti per du metrus nuo žemės ir lėkti į Vakarus. Į nežinią. Kondicionierius pučia man į kaktą. Jaunuolio galva žaidžia žaidimą: kiek nusvirs man ant peties ir kaip greitai atsitokėjusi atsities. Ant jo rankos – auksinis laikrodis. Auksinis, nes aukso spalvos. Pastaruoju metu pastebiu laikrodžius. Įvairius, ne tik auksinius. Norėdamas sužinoti, kiek valandų, dažniausiai pakreipiu galvą. Taip susitaupo daug laiko, vengiant bereikalingo aiškinimosi, ypač jeigu iškyla kalbos barjeras. Tarsi laikas ir auksiniai laikrodžiai ką keistų. Šalto oro srovę nukreipiu į jaunuolio galvą.
Kada paskutinį kartą buvau grįžęs? Stiklo atspindy nesimato žilų plaukų. Matau tik veido kontūrus, susiliejančius su pievomis, laukais ir karvėmis. Į vieną veidą telpa viskas, visos karvės ir visos pievos. Susemiu visą kelią. Tame kelyje matau ir Madam Koko siluetą, ji atsidaro maisto dėžutę. Kaip netrukus sužinos autobusas – tai rūkyta dešra ir rauginti agurkėliai. Baltarusiai prityla ir bando užmigti, nors nėra tikri, ar supras galutinę stotelę. Jų galutinės stotelės aš nežinau, negaliu jiems padėti. Aš pats nežinau, ką rasiu. Aš nieko nežinau.
Autobuso šnerves pripildo jaukus aromatas. Tas mūsų dosnumas. Ko jau ko, bet kvapų negaila. Autobusas pamažu nugrimzta į nirvaną. Išskyrus Madam Koko. Jos žandikauliai kaip Tibeto būgneliai. Tram tram tram. Tram tram tram. Stengiuosi nespurdėti ir nesimuistyti. Noriu būti gera atrama jaunuolio galvai.
Nežinojau, ką rasiu. Ramybė ir tvarka tebuvo burtažodžiai, kuriuos kartojau visą kelią. Kol neužsnūdau.
Apsimiegojusi galva pakyla nuo mano peties. Ar jau atvažiavom? Visi sukrunta pamatę fabrikų kaminus. Jau. Baltarusiai pradeda rengtis ir nustebę šūkčioti. Nustebę dėl fabrikų ar kad jau atvažiavo, nesužinosiu. Vieno fabriko kaminas aptrupėjęs. Jaunuolis žvilgteli į auksinį laikrodį. Pakreipiu galvą ir aš. Madam Koko pagaliau nirvanoje. Jau vėliau – kai visi seniaĩ bus pakėlę nusėdėtus užpakalius ir išėję į jūrinį klimatą – ją pažadins vairuotojas. Tikėtina, kad taip ir bus. Vienas kitam negailime liūdnų šypsenų, tarsi būtume atvykę į nežinią. O juk čia tik miestas prie uosto. Užsimetęs kuprinę išlipu ir einu prie pagrindinės gatvės. Žinau, kad manęs niekas nepasitiks. Kaip ir to jaunuolio su auksiniu laikrodžiu. Piko metas, o gatvėse beveik nėra automobilių. Nieko nėra.
Kai įžengiau pro duris, ant slenksčio pamačiau auksinį dešimtuką, ant palangių – nelaistytas gėles. (Vėliau radau dar du auksinius dešimtukus, gali būti, kad juos kas specialiai ten padėjo.) Tu sėdėjai krėsle, kampe. Galva nusvirusi ir apdulkėjusi. Kambarį persitvarkiau taip, kaip man patogu: džiovintas vaistažoles perdėjau ant palangės, o valgomąjį stalą atsitempiau į kampą. Atidariau langus, juos taip ir palikau. Žaidimų aikštelėje kirkinosi šunys ir vaikai (naktimis tenai riaumodavo girtuokliai). Apie jūrą primindavo klykaujantys kirai, jų gailus balsas gąsdino labiau nei girtuoklių riaumojimas. Svetimus garsus priimti nebuvo sunku. Sunkiau buvo priprasti prie gyvų gėlių, kurios tiesė į mane lapus ir žiedus tarsi norėdamos apglėbti ir nebepaleisti. Jų buvo tiek daug, kiekvienam kampe. Neatrodė, kad esu vienas. (Nesuprask manęs neteisingai.) Vos apsitvarkęs, skubėjau jas palaistyti. Dėl viso pikto.
Prieš sėsdamas už stalo iš bato iškratau akmenuką, nešiausi jį visą kelią nuo Didžiosios Sankryžos. Akmenukai ten įkrenta į batus ir pradeda spausti. Jį prisiminiau tik nusiavęs. Pastebėjau, kad atmintis veikia kaip bloko grandinė, viskas joje lieka, tik kai kas būna užspausta. Būtina išlaisvinti, iškratyti.
O tada dar reikėjo pasidaryti kavos, kurios atsivežiau, nes daugiau nėra būdų susikaupti. Nes daugiau nėra būdų suprasti, kaip viskas bus. Kava, kaip ir atsitiktinis pritūpimas, pagerina širdies ritmą. Pagerina, vadinasi, paspartina, bet neaišku, ar tai gerai. Grafikus ir kreives išskleidžiu ant stalo. Perbraukiu pirštais nematomas dulkes. Viskas liko tik popieriuje, kaip galiausiai ir turėjo būti. Sustingti laike.
Daugiau niekas neturi blaškyti dėmesio. Net ir tokie menki pastebėjimai, kad nuo vandens čia troškina. Vanduo turėtų būti visur vienodas. Gal čia kažką į jį deda ar pašalina? Nesvarbu. Atsisėdu į tave nugara. (Nesuprask manęs…) Kalendoriuje atversta gegužė. Kalendorius, kaip ir visa kita čia, – kiniškas. Sunku nepastebėti tų vazelių ir plastikinių gėlių. Toks galėtų būti Madam Koko buduaras. Madam Koko, be abejo, mėgsta vazeles. Tos vazelės, kalendoriai ir plastikinės gėlės atkeliauja didžiuliais konteineriais. Juos pasitinka girgždantys kranai, panašūs į mamutų kaulus. Jie čiumpa konteinerius it batonėlius, o Madam Koko stovi su raudonu šalmu ir mosuoja rankomis, rodydama, kur iškrauti. Didžiulis žalias konteineris kyla nuo laivo, gręžiasi šonu, jį prilaikantys trosai girgžda, aukštai jis toks nedidelis ir lengvas. Madam Koko, raudonas taškelis, mosikuoja rankomis, rodo… Netikėtai suima nepaaiškinamas drebulys. Gurgteli pilvas.
Anglų džentelmenas grįžta į senus namus. Randa gėles, kičą, tave. Randa bate akmenuką. Auksinių ant slenksčio. Gėlių… O tada…
O tada uosto kranų girgždėjimą pradeda stelbti pilvas. Kuo toliau, tuo smarkiau. Labai praverstų dešra ir agurkėliai. Šaldytuve tik uogienės ir kažkokie maro spalvos konservai. Nieko valgomo nėra ir spintelėse. Vien vaistažolės, sudėtos į dėžutes nuo juodosios arbatos iš Indijos. Ant palangės guli susuktas parduotuvės maišelis. Šalia alijošiaus.
Geriausi batai yra be akmenukų. Ir tie, kuriems nereikia šaukšto. Ar šakutės. (Ir čia staiga prisimenu Čapliną, kuriam reikėjo šakutės.) Raktai su Eifelio bokštu vos telpa į džinsų kišenę. Tai bus mano raktai kurį laiką. Ir mano Eifelio bokštas. Eifelio bokšto formos kreivė – tai euforija, paskui desperacija. Meškų ir bulių kautynės.
Lauke vis dar šilta, įtartinai ramu. Rudens medžių fone kaimynė lėtai dulkina kilimą. Taip lėtai, kad norėtųsi padėti pagreitinti procesą. Matyt, toks yra dulkių greitis kosminėje tyloje ir šiame mieste. Ji nužvelgia mane, tarsi būčiau prašalaitis, tarsi koks meteoritas, nukritęs ne ten, kur reikia, nors esam bendravę, ji tikrai turėtų mane atsiminti. Esam bendravę. Linkteliu.
Kad kas nors čia būtų pasikeitę, išskyrus tai, kad sumažėję žmonių. Ir tie patys daugiausia seni arba dar nenumirę nuo gėrimo. Vaikų girdėti tik balsai. Gal jie įrašyti? Takelis veda palei apsilaupiusius daugiabučius, namų numeriai kybo šonu primindami svetimus laikrodžius. Šaligatvių nėra arba jie sutrūkę ir priaugę žolių. Tokį šį miestą ir prisimenu. Nuolatinė senatvė. Kai lieka tik vidinis gyvenimas. Laukimas prie lango.
Tai vienur, tai kitur iš aukštos žolės mane stebi akys. Naują džiunglių gyventoją. Mažoje krautuvėlėje nusiperku daržovių, duonos ir tris upėtakius, kad užtektų kelioms dienoms. Kaip be žuvies pajūryje. O jos yra, vis dar. Štai kodėl tiek daug iš žolės stebinčių akių. Tau paimu „skysčio“ (mes ir dabar tai vadiname skysčiu), nors nežinau, ar prireiks.
Nebuvo panašu, kad be kaimynės ir džiunglių gyventojų daugiau ką nors sutiksiu. Tuščioje gatvėje stypsantis tipas priminė pasaulio pabaigos skelbėją, matytą kažkuriame pasaulio krašte. Anas laikė užrašą, kad pasaulis eina į pabaigą. Šis – didžiulio formato nuotrauką, su moters profiliu prie kažkokios vitrinos. Matosi lygiai pusė moters. Ji žengia į gatvę, o gal nežengia, tik stovi ant slenksčio. Stovi ir žiūri į gatvę. Nespalvota nuotrauka. Graži nespalvota moteris. Ketinau prieiti ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau apie to tipo kojas rangėsi kažkoks gyvis, panašus į šešką. Apsidairiau, žmonių aplinkui nebuvo. Tik prie namų.
– Kodėl jūs nekariaujat? – ji stovėjo prie laiptinės ir laukė manęs.
– Aš nekariauju, – prisipažinau. Aš daug ko nedarau. Karas – tik vienas iš tokių dalykų. Panašu, kad ji mane prisiminė. Susuktas kilimas gulėjo šalia. Išdulkintas lėtuoju būdu.
– Visi kariauja, – nepasidavė ji.
– Atvažiavau ne tam, – atkakliai laikiausi savo. – Turiu kai ką sutvarkyti. O dabar nusipirkau žuvies, štai. Beje, gal kartais žinot, kas tas veikėjas, laikantis didelę nuotrauką ar plakatą? Aplinkui nė gyvos dvasios, o jis sau stovi. Nespėjau įsižiūrėti, pamačiau kažkokį gyvūną.
– O mums tai patinka, – burbtelėjo kaimynė.
Taip su ja atkūriau kontaktą. Tiksliau, ji su manim. Pamiršau paklausti vardo, bet gal ji pati primins. Taip jau su tais vardais. Daug ką teks jaukintis. Ne tik tas akis žolėje. Ne tik tave.
Įžengęs į šiuos namus, turėjau iš karto tave įjungti, bet delsiau, norėjau apsiprasti. Norėjau, kad klausimų apie karą daugiau niekam nekiltų. Dėl to iš karto atsiribojau nuo visų informacijos priemonių. Paslėpiau radiją, susukau interneto laidą. Galėjau ramiai galvoti apie pinigus. Apie auksinius dešimtukus ant slenksčio, apie auksinius laikrodžius. Apie sustingusius grafikus ant stalo, su Eifelio kreivėmis, Bolingerio juostomis ir Ičimoku debesimis. Galvoti apie visa tai kaip apie pasibaigusį žaidimą žiūrint pro langą į bepradedančias dengtis auksu medžių viršūnes. Jokių naujienų. Jokio informacijos triukšmo. Biržos indeksą nuo šiol atstos namai, kranai ir fabrikų kaminai. Ir Eifelio bokštas su raktu. O radiją – iki išnaktų už lango besigirdintys klyksmai, šūksmai bei lojimas. Ir kirai. Tai, kas paprastai būna taikos metu.
Tave įjungiau tik trečios dienos pavakary. Patikrinau skysčius, jungtis, apvaliau dulkes. Tavo pirmieji žodžiai buvo: „O. O kur mama?“ Truputį buvo pikta, kad tu ją vadinai mama, o ne, pavyzdžiui, ponia Elena. Ji tau nebuvo mama. Ji tau nebuvo mama. Tada tavo veidą nutvieskė šviesa, kuri turėjo reikšti šypseną. „O. Sveikas, Lino. Malonu tave matyti. Atrodai nepasenęs. Gal arbatos?“ Tavo mandagybių rinkinį iš pradžių ketinau pakeisti kuo nors kitu, gal tiesos sakymu ar naujausiomis žiniomis, bet tuo metu man kaip tik reikėjo šalia ko nors paslaugaus ir mandagaus, su dvidešimties procentų humoro jausmu. To, kuris supratingai tyli, o klausia tik apie kavą, ne karą. To, kuris pasisuka šonu arba nusisuka į sieną. „Žinoma, Enrike. Žolelių. Tik nenunuodyk.“ Enrike. Ji tave pavadino pagal serialo herojų, turtingą ir gražų. Tuo metu tu prilygai šešiolikos metų jaunuoliui, Enrike.
Pasaulio pabaigos veikėjas – PPV (kaip aš jį mintyse pavadinau) tebestovėjo toje pačioje vietoje. Dabar jis laikė iškėlęs paveikslą su natiurmortu. Šeškas snaudė prie kojų, todėl galėjau prieiti arčiau. PPV žvilgtelėjo į mane ir užmerkė akis.
– Olandų tapyba, septynioliktas amžius, – sušvokštė.
– Mat kaip, – gūžtelėjau, – nieko sau moliūgas ir ta išsirangiusi citrinos žievelė.
Jis suraukė nosį ir nusisuko, lyg tikėdamasis kitokios reakcijos. „Ooo, ta tamsa, gaubianti lėkštę! Egzistencinė tuštuma. Šiurpą keliantys kontrastai, – sušukau mintyse. – Ooo, pasaulio nukvakimas, keistuoliai su senais olandais, pasmirdęs šeškas.“ Kai ėjau namo, nusipirkęs kavos ir bananų, pastebėjau kai kuriuose balkonuose ir languose didžiulio formato paveikslus ir kilimus. Jie kabojo lyg laukdami įvertinimo. Jie šaukė man: „Žiūrėk! Štai! Štai tas vidinis gyvenimas, kurio tu ieškai šiame mieste.“ – „OK“, – linktelėjau balkonams ir langams. Man kaip tik kažko trūko. Kažko trūko, kad neatrodytų tuščia. Seni olandai dera prie senų balkonų.
Vakare pasigirdo tylus beldimas. Pritykinęs prie durų pro akutę pamačiau kaimynę, rankose ji kažką laikė.
– Niučis, – ištarė, kai atidariau duris.
– Kas? – toptelėjo, kad tai pasisveikinimas, panašus į buenos noches.
– To šeško vardas. Niučis, – moteris rankose laikė lėkšę blynų. – Pagalvojau, kad jūs alkanas arba nelabai turite laiko maistui gaminti.
– Malonu, nors visai nesitikėjau. Bėdos nėra, įsijungiau Enrikę, jis vikriai sukasi virtuvėje.
– A, Enrikė. Jūsų mamai jis labai padėdavo. Kaip ir mano Antonijas, kol nesugedo.
Kaimynė taisėsi prijuostę ir visai nesiruošė išeiti. Ji akylai nužiūrinėjo naująją buto tvarką, tarsi norėdama ką nors svarbaus pasakyti.
– Tai jau prisėskit. Enrike – arbatos. Tik nenunuo…
– Maniau, jūs pas ją arba kariaujat. Atrodot sveikas, nepijokaujat.
Ji atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į popierius ant stalo.
– Sveikas tai sveikas, bet – va, turiu visokių darbelių, nenoriu visko palikti taip, kaip… Be to, be to… nekariauju, vis dar, – skėstelėjau rankom. Nenorėjau per daug veltis į aiškinimus, nes žinojau, kad tai tik dar labiau komplikuos padėtį.
– Vyrai paliko savo moteris ir išėjo, – tarė ji. – Išvyko į Pietus, ginti civilizacijos. Jie jautė pareigą. O moterys išvyko į Vakarus. Dirbti ir vaikų daryti. Jos irgi jautė pareigą. Kol kas dar niekas negrįžo. Tuščia dabar pas mus. O jūs… Valgykit blynų.
Aš irgi jaučiau pareigą, norėjau jai atsakyti, grįžti. Bet ką čia su ja diskutuosi. Dabar ji mane įpareigojo valgyti jos keptus blynus. Ant blynų kaugės pūpsojo braškė. Traukiau blynus po vieną iš apačios, kad braškė nenukristų. Priėjęs galantiškai ant stalo pastatei puodelius ir ispaniškai palinkėjai gardžios arbatos. Tada nuėjai į kambario kampą ir sustingai.
– Kas tas žmogus su šešku? Kam jis visa tai demonstruoja? Tuos paveikslus, nuotraukas, – paklausiau pilna burna.
– Mes jį mylim. Jį ir Niučį. Jis mums tiek visko prirodo, jis toks aktyvus. Vienintelis nenudegradavęs. Nesuprantu, ko čia stebėtis. Žmogus rodo meną.
– Jūs visi vienas kitam rodot meną. Tik kas jį…
– Valgykit blynų. Jūsų mama tai buvo šauni moteris. Gaila, kad išvyko. Ji nuolat valydavo laiptinę, prižiūrėjo gėles. Darbšti moteris, nesiskundė gyvenimu. Maniau, kad ir jūs kartu…
– Ji juk nekariauja.
– Žinau…
– Esu jums spyną sutaisęs, pamenat? Kai negalėjot išeiti iš buto? Rėkėt balkone, – vėl sukau į šalį.
– A, tai jūs? Maniau, kad tai buvo jūsų brolis. Pamenu, kaipgi… Įsidėjau dar vieną spyną. Nesaugu dabar. Gera šeima buvot.
– Buvom?!
– Išsivažinėjot.
– Aš grįžau.
– Jūs nekariaujat. Nejaučiat… Et, man metas.
Ji atsistojo, pasitaisė prijuostę ir dar kartą apžvelgė mano tvarką.
– Jos gėlės, – mostelėjo ranka.
– Taip, aš jas laistau.
– Aš galiu… Enrikė gali palaistyti. Jis ir į parduotuvę nueis. Jūs turit užsiimti rimtesniais reikalais.
Ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris reiškė: „Imkit haubicą, ar kaip dabar tai vadinasi, ir eikit į karą.“ Prie durų sustojo, pauostė pirštus.
– Jums čia bus sunku. Jūsų čia niekam nereikia.
– Atnešiu lėkštę.
Norėjau paklausti, kodėl sugedo Antonijas, ir pasisiūlyti jį pataisyti. Tik nežinojau, ar jai reikia jo. Gal reikėtų išvalyti laiptinę? Išdulkinti kilimą? Netikėtai užsimaniau būti taikos balandžiu ir praskristi pro jos langus, švelniai brūkštelti juos sparnais. O gal ji spendžia spąstus balandžiams?
Prieš miegą tavęs paprašiau, kad man ką nors pašoktum. Ką nors, ko dar nebuvai šokęs. Klykaujant kirams, šūkaujant girtuokliams ir į langus trankantis vakarų vėjui tu šokai kažkokį, galbūt japonišką šokį, lėtai sukdamasis, keldamas į viršų rankas, sukiodamas galvą. Iš tavęs sklido tyli muzika. Tavo kojos truputį kliuvo už kilimo, bet tai suteikė šokiui sunkiai paaiškinamo grakštumo.
– Gražiai šoki, Enrike.
– Šokdavau jai.
– Garantuotai moki čia čia čia ir rumbą. O gal net pasadoblį.
Tu iškilmingai nusilenkei ir žengtelėjai atgal.
– Enrike?
– Taip, Lino.
– Ar tu jautiesi reikalingas?
– Aš tau reikalingas, nes įjungei mane. Kai būsiu nereikalingas, išjungsi, ar ne?
– Taip, Enrike.
Virš lovos kabantis raudonas, iš ryžių popieriaus pagamintas lempos gaubtas suposi nuo pavėluotai atsklidusių šokio bangų. Paskui, kai tu užgesinai šviesas ir prisijungei krautis, pradėjau galvoti apie tai, ko iš tiesų aš čia atvažiavau. Ir kodėl manęs čia niekam nereikės. Ir kodėl grafikai liko tik popieriuje. Ir kodėl… Lempos gaubtas suposi iki paryčių.
Niekas taip nepadeda ryte, kaip vaistažolių arbata, kava ir mikroelementų miksas – taikiausia energijos bomba.
– Nėra už ką, – tarei, nusirišęs prijuostę.
Sėdėjau ant lovos išskleidęs žemėlapį, kurį radau šalia, ant spintelės. Tai buvo paprastas miesto žemėlapis, kuriuos dalina turizmo informacijos centruose. Jame raudonu pieštuku buvo apvestos keturios skirtinguose žemėlapio kampuose esančios žalios teritorijos. Žalių teritorijų miestas turėjo itin mažai, gyvenamieji kvartalai buvo apsupti industrinių rajonų, iš vienos pusės fabrikų, iš kitos – uosto. Miestas buvo apžiotas krokodilo nasrų. Vienas iš tų žalių taškelių buvo kapinės. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu ten nuvykti. Savo noru. Aplankyti jo kapo. To, kurį pažinojau tik iš nuotraukų, kuriose jis mane laikė ant rankų. Vienoje iš jų buvau su motociklininko šalmu, kitoje – su didžiuliais saulės akiniais. Dabar jau kurį laiką jis laikė nedidelį juodą marmuro akmenį. Jį būčiau galėjęs atpažinti iš toli. Tačiau tam reikėjo dviračio.
Tavęs dar nebuvo. O jeigu ir būtum buvęs, vargu ar būtum galėjęs suprasti, ką reiškia žvelgti į ją pilnomis išgąsčio akimis su keliais dydžiais didesniu šalmu ant galvos. Žvelgti į tetą Eleną, žiūrinčią pro objektyvo akį į mane, pasiruošusį klykti iš siaubo. Su motociklininko šalmu. Ar žinai, kas yra šalmas?
Slenku ištiesęs rankas tarsi zombis. Rūsy tamsu dar nuo tų laikų, kai vaikystėje apgraibom ieškodamas kaimynų mergaitės nusiritau nuo laiptų. Kas buvo po jos suknele, visam laikui liko paslaptis. Rankos šį kartą užčiuopia jungiklį. Koridoriaus gale zvimbdama įsižiebia balzgana lempa. Betoninės sienos skleidė šilumą, bet ta šiluma galėjo būti jauki tik žiurkėms, jų pėdsakų čia nemažai. Laimei, pirmųjų, metalinių durų raktas spynoje nesisuko. Vadinasi, ji užakusi. Negi čia, už tų užakusių durų, tikėjausi surasti dviratį? Viskas, kas dar likę gero, – balkonuose. Galbūt kada nors ateities archeologai turės ką veikti kasinėdami rūsius. Jie ras dviračių, dvikojų ar keturkojų griaučių, įmirkusių čiužinių, stiklainių, pilnų melsvos ir žalsvos spalvų gėrybių, ir iš jų galės iššifruoti visą genetinę kultūrinę informaciją. „Tai buvo aukso amžius, – sakys archeologai ir atsidus, – su tam tikromis išimtimis.“ Laimei, mano misija čia baigėsi neprasidėjusi. Palieku aukso amžių tiems, kam jis bus įdomus.
Miestas per ilgas apeiti. O balkonai per aukštai. Liko nuomos punktai. Žinojau vieną dailės krautuvėlę, kurioje nuomodavo ir taisydavo dviračius. Eidamas iki jos languose suskaičiavau šešis paveikslus (ekspresionistai, marinistai), keturias nuotraukas (šeimos) ir penkiolika kilimų (tradicinių raštų, su tigrais). PPV niekur nesimatė. Visko gali būti, kad jis tuo metu tapė natiurmortą arba su savo šešku kur nors graužė vaisius iš sidabrinės lėkštės. Visko gali būti.
Krautuvėlės durys buvo atidarytos. Įėjęs garsiai pasisveikinau, tačiau niekas neatėjo pasitikti. Iš kažkur skambėjo muzika. Je ne veux pas travailler… Prie sienos stovėjo atremti du dviračiai, vienas iš jų atrodė važiuojantis, nes buvo su ratais. Je ne veux pas déjeuner… Uždėjęs rankas ant rankenų, išgirdau balsą:
– Tai – hibridas, dvidešimt šešių pavarų, – barzdotas senis rankose laikė paveikslo rėmą.
– Man reikia dviračio, – pasakiau. – Porai dienų.
– Dviračiai čia du. Vienas iš jų lenktyninis, tas be ratų. Beje, čia prasideda ir baigiasi įrėminimas: paveikslai, nuotraukos, diplomai. Visos paslaugos, – priėjęs barzdočius ištiesė man rėmelį. – Palaikykit.
– Man reikia tik dviračio, – pakartojau. – Grąžinsiu.
Barzdočius paspaudė sveikojo dviračio padangas, kilstelėjęs jį, pasuko priekinį ratą ir spustelėjo stabdžius. Tą patį atliko su galiniu ratu.
– Tai mano paties dviratis, radau prieš trejus metus. Nebenuomojame. Pats suprantate, pinigai utiutiu. Galėčiau paskolinti iki rytojaus, bet turite išsirinkti rėmelį.
– Kad man nereikia… – atsakiau. Staiga prisiminiau šešką ir jo šeimininką. – Bet aš nežinau matmenų.
– Su matmenimis grįšit rytoj. Imkit, kad jau reikia. Imkit dviratį.
Padėkojau ir išmyniau į šiaurinę miesto dalį. Dviratis buvo neįtikėtinai lengvas ir manevringas, gailėjausi teturįs tik vieną dieną, o reikėjo aplankyti ne tik kapines. Su tokiu dviračiu.
Pagrindinėje miesto gatvėje, apstatytoje naujais daugiaaukščiais, trūko žmonių ir automobilių, trūko gyvybės. O gal jos ir netrūko. Gal miestui ir buvo lemta nuolat būti tuščiam. Suorganizuoti didžiules, kosminio masto statybas ir ištuštėti. Pasistatyti stiklo rūmų, prekybos centrų, daugiabučių, ledo arenų, paminklų. O tada, lyg susitarus, vieną pavasario dieną visiems nusileisti iš savo stiklo rūmų ir pranykti. Nes ką daugiau beveikti amžinos senatvės mieste? Ne, grūmoja kaimynė, viskas daug sudėtingiau: vieni išvyko į Pietus, kiti – į Vakarus. Jie jautė pareigą.
O tada ėmė ir užako rūsiai. Su dviračiais ir konservais.
Pavažiavus už tilto buvo matyti skulptūrų parkas, kuris iš tolo rodėsi tamsus, bet nebūtum galėjęs pasakyti, kad tuščias. Nes parkai tušti nebūna, net kai juose nėra žmonių. Akmeninės skulptūros, suskilusios, daugelis iš jų apaugusios samanomis, buvo panašios į žmones. Kai kurios ir buvo milžiniškos žmonių figūros, rymančios liepų šešėlyje, talžomos jų žemai nusvirusių šakų. Jos nebėgo iš savo stiklo rūmų, nes tokių neturėjo. Numyniau prie savo mėgstamiausios, vaizduojančios vyrą, moterį ir vaiką. Trijulė stovėjo išdidžiai, tarsi pasiruošę žengti į šviesų rytojų, nors tas rytojus buvo jau gerokai patamsinęs jų veidus. Užrašų nebesimatė, visi jie buvo apaugę žole. Susmego prieš eidami.
Kiek toliau – kalnelis. Sunku patikėti, kad tai tas pats kalnelis, juk tada buvo kalnas. Juk tada buvo kalnas, nuo kurio tiek čiuožinėta. Kalnas su mistiška aura: jį visą buvo apsivijusios medžių šakos. Kadaise tai stebino, o dabar sudomino po šakomis įtaisytos durys. Jos juodavo praviros. Durys kalne. Privažiavęs arčiau už medžio pamačiau palinkusią figūrą. Mėlyna juosta aplink galvą išdavė, kad ji buvo taviškė. Nesujudėjo, kai priėjau arčiau ir krenkštelėjau. Kostelėjau dar du kartus. Tada paliečiau petį. Ji nesujudėjo. Būčiau galėjęs ir toliau krenkščioti, bet galiausiai įjungiau. Ji pakėlė galvą, sužybsėjo akimis, tada tarė prislopintu balsu:
– Aš – Olia.
– Kaip seniai tu čia, Olia?
– Jie paliko… negaliu pasaky-ti.
– Kas už tų durų?
Olia sugergždė ir nutilo. Tada vėl įsijungė. Sužybsėjo akimis.
– Atsiprašau, turėjau persikrauti. Skystis?
– Neturiu skysčio, – atsakiau. – To, kurio reikia. Kas už tų durų, Olia?
– Elektros skydinė. Jie – kitur.
– Kas kitur? Tavo šeimininkai?
– Jie, visi. Kitur, kitos durys.
Iš to, kaip ji kalbėjo, panašu, kad čia išbuvo ganėtinai ilgai. Palikta ir peršalusi, ar kaip tai pavadinti. Palikta kaip senas dviratis. Anksčiau už tai būtų grėsęs kalėjimas, bet dabar nebuvo kam atsakyti. Vaikystėje tu išbėgdavai ir žiūrėdavai į medžius, žiūrėdavai ir mokydavaisi sustingti. Nors tau šito mokytis ir nereikėjo. Be to, medžiai turėjo lapus, kurie buvo gyvi. Jie virpėjo, sukinėjosi vėjyje ir be vėjo, žaidė su saulės spinduliais. Pažaidę nukrisdavo, rudenį. Lapų pamėgdžioti tau nepavykdavo. Bet užtai tu mokėjai persikrauti. Visada gali persikrauti.
Prisiminiau turįs žemėlapį, su pažymėtais plotais. Išskleidžiau jį ant žemės. Skulptūrų parkas neliestas, tačiau, be kapinių, dar buvo apibrauktas stadionas ir pelkynai miesto rytinėje dalyje.
– Ar čia, kur pažymėti plotai? – parodžiau žemėlapį Oliai. Ji žybtelėjo akimis.
– Nežinau.
Olia atrodė sutrikusi. Žemėlapio kampe užrašiau adresą ir išplėšęs jai padaviau.
– Jeigu niekas čia nepasirodys po dienos, jeigu aš nepasirodysiu, jeigu pradės lyti, eik tuo adresu, rasi Enrikę.
– Jis bus šeimininkas?
– Jis bus draugas.
Pagalvojau, kad kaimynė gali jos neįleisti laikydama užrėmusi duris ir žybsėdama akimis. Visai kaip Olia. Tada ji turėtų bandyti patekti gerumu. Arba gudrumu. Taip, kaip ir mes.
Kuo mūsų mažiau, tuo mes aršesni. Bet kitaip ir būti negali. Toks yra mūsų vidinis pasaulis. Tokia yra mūsų gynyba.
Leidžiantis saulei, oras po truputį vėso, bet vis dar buvo šilta. Šilta ne tik man ir Oliai, šilta ir akmeninėms skulptūroms. Pro trijulę pravažiavau jiems už nugaros. Jie tebestovėjo, visi trys, nors pasirodė, kad truputį pajudėjo į priekį. Liepų šakos stumtelėjo, ne kitaip. Į šviesų rytojų.
Tada, kai baigiasi asfaltuotas kelias, būtinai prasideda žvyrkelis, tiesiog, kad viskas neatrodytų pernelyg lygu. Mano gyvenimas buvo žvyrkelis, kartais pereinantis į miško taką, prikritusį pušų spyglių su viena kita žemuoge. Bet dabar jis vedė į kapines.
Prie pat kapinių ant nedidelės kalvos stovėjo medinė koplyčia, apsodinta tujomis. Medinė ir sena, nes pastatyta, matyt, dar tada, kai dar niekas nebuvo atvykęs į kapines. Nes jų nebuvo. Dabar ji švietė šviežia geltona spalva. Atrodė kaip nauja. Ir ne tik spalva būtų atkreipusi dėmesį. Privažiavęs arčiau pastebėjau prakastą įėjimą su durimis po koplyčia. Iš žemių krūvų buvo aišku, kad iškasta neseniai. Iškasta visai neseniai. O dar balsai. Jeigu ne balsai, indų tarškėjimas, būčiau nuvažiavęs toliau. Jeigu ne raugintų kopūstų ir mėsos kvapas. Sulėtinau greitį ir įsiklausiau. Apeigos? O gal paaiškinimas paprastesnis: palaidoję vieną savo narį, žmonės praalko. Ir sulindo po žeme pavalgyti. Kopūstų ir mėsos. „Viskas daug paprasčiau“, – liudijo prie durų sudėti skėčiai ir tušti vandens buteliai.
Durys pasidavė sunkiai. Lyg būtų šarvuotos, lyg turėtų saugoti ką nors ar nuo ko nors. Laiptai vedė į apačią, gilyn, laimei, ten jau buvo šviesa, nereikėjo eiti ištiesus rankas tarsi zombiui. Pro arkas pasimatė stalai, už tų stalų sėdėjo žmonės ir valgė. Nes vakarienės metas, nes palaidojo artimą savo. Stebėjau juos iš toliau, iš tamsos, nesiryždamas prieiti. Čia iš tikrųjų man nebuvo ką daryti, nes taip tiesiog prisigretinti būtų buvę nesolidu. Vieni sėdėjo už ilgų stalų, kiti stovėjo eilėje prie maisto, jauni žmonės. Tiek daug jaunimo. Ir… Madam Koko siluetas. Lyg niekur nieko. Ką ji čia veikia? Iškrovusi konteinerius su vazelėmis ir gėlėmis. Su kalendoriais.
Iš kampo atsklido derinamos gitaros garsai. Pro arkas pamačiau pažįstamą muzikantą. Grįžęs iš emigracijos? Sveikas ir gyvas? Nieko apie tai nebuvau girdėjęs. Kas čia atsitiko ir ką jie čia veikia? Siena už manęs buvo skliautuota ir šalta, štai ten išėjimas. Staiga pasijutau tebesąs autobuse. Važiuojantis su visa ta publika. Su visomis politinėmis ir ekonominėmis klasėmis. Tada dar kartą įsižiūrėjau į valgytojus. Prie stalų sėdėjo baltarusiai ir srėbė kopūstienę. O visai šalia jų sėdėjo…
Į durų pusę pasukau lyg sulėtintame filme, lyg sapne. Lyg mane kas laikytų už skverno, o kojos būtų įklimpusios pelkėje arba meduje. Kaip sapne. O tada su visu sapnišku svoriu įsiręžiau į duris. Turėjau iš čia ištrūkti. Tas žalias megztinis, tas iki kaulų pažįstamas…
Tai galėjo būti tik jos megztinis.
Nežinau, ar kada nors suprasi, bet kartais man sunku suvokti savo erdvę ir laiką. Tarsi staiga, atidaręs duris, pradėčiau gyventi kitoje dimensijoje. Su visais tais žmonėmis, kuriuos kadaise pažinojau, kuriuos buvau matęs. Su ja, su mama. Netgi su Madam Koko. Ten, kur laikas ir erdvė nebeegzistuoja. Tame rūsyje – visi mano sutikti žmonės, visi mano žmonės. Ar gali patikėti? Toks laikas ir erdvė man nesuprantami. Visas miestas ir jo gyventojai kaip viena didelė apgaulė. Tai jau nebe mano žvyrkelis, bet tu gal to nesuprasi. Aš taip pat nesuprantu, ką reiškia būti išjungtam, o ką reiškia būti įjungtam. Ką reiškia persikrauti.
Kapines galima pravažiuoti ir nesustojant. Guodžiantis tuo, kad tų žmonių vis tiek nepažinojai. Nepažinojai ir tėvo.
Sustojęs už kelių kilometrų nuo kapinių paguldžiau dviratį ir šalia išsitiesiau pats. Negi ten buvo ji? Sakė vykstanti į Vakarus pas draugę, toliau nuo karo grėsmės. Negi ir ji melavo? O kaimynė? Nebežinojau, kuo pasitikėti. Aplinkui buvo tylu, nesigirdėjo net paukščių balsų. Atsistojęs išskleidžiau žemėlapį. Jis turėjo mane grąžinti į dabartį, nors toje dabartyje tuščia. Tuščia nuo melų. Tuščias miestas. Bailių miestas.
Pelkynai tą vakarą turėjo būti paskutinė lankytina vieta, nes irgi apibrėžti žemėlapyje. O ji bet ko niekada nežymėdavo.
Tie pelkynai buvo aptverti aukšta tvora, už kurios, panašu, vyko statybos. Krūmokšniai ir medžiai iškirsti, aplinkui tik plynės ir daugybė provėžų. Vienos iš tų kosminių statybų. Riedėdamas palei tvorą, privažiavau vartus, prie kurių stovėjo sargybinis. Nieko nesakydamas jis stumtelėjo vartus, kurie girgždėdami atsivėrė. Žiūrėjau laukdamas, kol kas nors pro juos išvažiuos. Nieko. Sargybinis mostelėjo:
– Važiuokite!
Už manęs daugiau nieko nebuvo, jis kvietė mane.
– Važiuokite, ko laukiate?
Pamatęs mano sumišimą, paklausė:
– Jūs į slėptuvę?
– Nežinau.
– Greičiau galvokit, nes rytoj užsidarys. Rytoj vakare.
– Aš nežinau, – sumurmėjau, lipdamas ant dviračio.
Aš daug ko nežinojau šiame mieste. Nežinojau jo taisyklių, papročių. Jis dabar man turėjo būti svetimas. Meluojantis miestas. Bet netiesa, kad manęs niekas nelaukė. Man ką tik buvo atverti vartai. Prašalaičiui.
Į krautuvėlę kaip galima tyliau įridenau dviratį. Barzdočiaus nebuvo. Tačiau eidamas pro duris pamačiau rėmelį, ant kurio kabojo raštelis „Turite paimti“. Rėmelis buvo vidutinio dydžio, kvepėjo šviežiu laku ir neatrodė sunkus, todėl paėmiau, jei kartais sutikčiau PPV, ar ką nors kitą, kam jo galėtų prireikti. PPV stovėjo ten, kur ir visada, tačiau neturėjo jokio paveikslo, šalia nesimatė šeško. Ant jo galvos pūpsojo piltuvas, rankoje jis laikė grąžtą.
– Pabėgo, – priėjęs išgirdau šniurkščiojimą. – Pabėgo žaltys.
– Šeškas?
– Niučis, – linktelėjo.
Jis atrodė sutrikęs ir man truputį jo pagailo.
– Štai, – ištiesiau rėmelį. – Kitiems šedevrams. Gal tilps koks olandas.
Jis stovėjo nuleidęs galvą, ant kurios pūpsojo piltuvas, ir verkė. Kas toji moteris nespalvotoje nuotraukoje? Kas ji, toji nespalvota moteris? Kodėl olandai? Kodėl ir kam jis rodė paveikslus ir nuotraukas? PPV vis purtė galvą, negalėdamas patikėti, kad nebėra jo Niučio. „Gal jūs jį netyčia pragręžėt?“ – kirbėjo klausimas. Niekada nesužinosiu.
Niekada nesužinosiu, kodėl griuvo biržos, ką mačiau po koplyčia ir kas nutiko šeškui. Nesužinosiu, ir kas prie buto durų padėjo buteliuką, kurio grįžęs vos nepaspyriau. Ant jo iš vienos pusės buvo užrašyta „Jodas“, o iš kitos – „jodas“. Jame baltavo tabletės. Daugiau prie durų nebuvo nieko.
Nieko daugiau nesužinosiu.
Žinau, kad manęs neieškojai. Skirtingai, nei Olia savųjų. Dėl to tavęs ir neišjungiau prieš išeidamas. Neužrakinau durų. Eifelio bokštą su raktais palikau ant stalo. Kaip ir Eifelio grafikus. Skystį. Išėjau ten, kur manęs laukė, kur man buvo atvėrę vartus. Nežinau, ar ji atėjo, ta Olia. Būtų įdomu jus kartu pamatyti. Kaip jūs tai darot. Net jeigu ir neatėjo, nuobodu neturėjo būti. Juk galėjai šokti tango kaimynei, su kaimyne. O paskui abu, atsistoję iš skirtingų pusių, galėjot dulkinti kilimą. Ir stebėti, kaip lėtai kyla dulkės. Atomai. Atominės dulkės. Tarsi kokiam kosmose.
O ji, įsivaizduoji, pasakė, vieni – į Vakarus, kiti – į Pietus. Tiesiog taip, palikę savo dangoraižius ir kavines. Visi, net mama. Vėliau net šeškas, ir tas neišlaikė. Visi, anot jos, išsivažinėjo. Ar gali patikėti?
Dėl visa ko – paklausk jos apie duris. Kai šoksit tango ar dulkinsit kilimą. Lyg tarp kitko, kai pilsi jai arbatos. Parodyk žemėlapį. Užsimink apie duris.
Prieš pakylant dulkėms.
Rasa Aškinytė. Glesum
2016 m. Nr. 4
Romano ištrauka
1. Sniegas
Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.
Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.
Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.
Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.
Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.
Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.
Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.
Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.
Snigo vis labiau.
2. Vanduo
Selija atidarė duris ir iškart prisidengė akis nuo akinančios saulės. Pusę piršto dengė sidabrinis gyvatės formos žiedas. Sidabro Selija turėjo, jos vyras, Gondas, sidabro parveždavo daug. Ir stiklo karoliukų, spalvotų. Selija pas vietinius meistrus galėjo užsisakyti vėrinių, segių ar apyrankių kada tik užsimaniusi. Ir užsisakydavo, tegu visi mato, kad jai nieko netrūksta. Tegu visi taip galvoja.
Selija pasitaisė apsiaustą. Lapės kailis smuko, Selija piktai perdūrė jį žalvariniu smeigtuku ir prisegė prie šiurkštaus vilnonio audinio. Negerai badyti kailį, bet kas jai, išmes vargšams ir pasiims naują. Jos vyras Gondas visada turi pilnus vežimus kailių, surinktų iš vietinių medžiotojų ir paruoštų išvežti. Selija neklaususi gali pasirinkti kurį nori, Gondas niekada nepyksta. Gondas geras, Gondas ją saugo, Gondas moka susitarti su dievais, Gondas visada pas ją grįžta, Gondas yra gražus vyras ilgais šiaudų spalvos viršugalvyje surištais plaukais, mėlynakis, o jo veidą kerta didžiulis randas, Gondas sako, kad pakeliui į Kornuntą užpuolė burgundai, bandė viską atimti, bet Gondas ir jo žmonės neleido, baisiai lijo ir žaibavo, Gondas net pats nežino, ar jo veidą perskėlė žaibas, ar burgundo kalavijas. Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę.
Kirnis atnešė dar malkų, Selija norėjo sakyti, kad gana, viduje karšta, bet Kirniui nepasakysi, Kirnis senas, kūreno krosnį dar jos tėvų name, Selija pasiėmė Kirnį eidama gyventi su Gondu. Visi matė, kad Kirnis per senas dirbti, bet Kirniui to nepasakysi, jis daro ką nori, tyliai eina, senas karys, nors jau seniai nebepakelia kardo, tik tris pagalius krosniai pakurti, šerno pakabučio nuo kaklo nenusiima nors tu ką, lyg jam ir čia, prie krosnies, reikėtų Deivės Motinos apsaugos, kaip kaunantis su kokiais germanais.
Tik pamačiusi kraują Selija suprato, kad persidūrė pirštą. Nulaižė raudoną lašą nenuleisdama akių nuo kiemo, norėdama įsitikinti, kad niekas nepasikeitė. Saulė kilo vis aukščiau. Selija giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius sniegą ir šaltį. Pirštai stiro, Selija pasitaisė lapeną. Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir dilginantis šaltis maišėsi, sukosi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti, kai jos vyras, Gondas, geras, bet parsivežė kitą moterį.
Parsivežė grįždamas perkirstu veidu. Ilgai nebuvęs, sakė, kad randą paliko burgundai, ir Selija tikėjo, kuo jai daugiau tikėti?
Gabendamas prekes į Kornuntą, Gondas prikraudavo pilnus vežimus kailio, medaus, gintarų. Parsiveždavo sidabro, vario, alavo ir cinko, Selija nežinojo, kas tai yra, nuėjo pažiūrėti, bet nieko gero nepamatė, gabalai, ir tiek. Parsivarydavo ir vyrų, jaunų, bet pavargusių nuo ilgo ėjimo pėsčiomis, jei kokie bandydavo pulti, viską atimti, Gondas ir jo žmonės likusius gyvus sugaudydavo, pririšdavo prie vežimo, arba parduodavo, kiti pasitarnaudavo per aukojimus.
Parveždavo vyrų, o dabar – moterį.
Kirnis prasigrūdo pro Seliją, jau visai aklas, lėtai nuėjo kiemu, jis nebuvo toje kelionėje, nepasiklausi.
Tai net ne moteris, dar visai vaikas. Keliavo paskutiniame vežime, Selija pati matė, kaip ji išlipo. Lengvai iššoko, juk dar vaikas. Ji, Selija, taip nestrykteltų, ne jos amžiui ir ne jos padėčiai. Selija sugniaužė kumštį, nagai įsmigo į delną. Ji taip neiššoktų. Nebe. Dar kiečiau suspaudė delnus. Kai atgniaužė, ant delno liko keturi rausvi lankelio formos įspaudai, neišnyko kelias valandas, anksčiau išnykdavo tuoj, dabar nebe.
O ta moteris, tas vaikas, dairėsi aplinkui, stovėjo įsikibusi į vežimą, lyg pasileidusi nugriūtų. Gal ir tikrai nugriūtų, tiek važiavo, matyt, neišlipdama, tikriausiai niekas neišleido. Atrodė išsigandusi ir pasiruošusi gintis. Pagauto vilkiuko žvilgsnis. Ir gerai, tegu bijo, o ji, Selija, nebijos, ko, jai, Selijai, bijoti?
Vyrai krovė daiktus, į jas nekreipė dėmesio. Apsimesdama, kad apžiūrinėja krovinius, Selija ėjo vis arčiau prie paskutinio vežimo. Nenorėjo, bet ėjo. Nenugalėsi priešo jo nepažinęs. Vyrai rėkavo viens kitam, prisirinko daugiau pagalbininkų, Gondas turėjo daug vyrų, kariai galėjo eiti pas savo moteris ir vaikus, surikiuoti pasieniuose ietis ir skydus, jie savo darbą jau padarė, saugiai parlydėjo krovinius ir patį Gondą.
Gondas geras vyras, parvežė Selijai didelę sidabrinę apyrankę, ties viduriu siaurą, bet storėjančią į galus, atnešė ir užmovė, net ranka linko. Selija palietė randą, Gondas loštelėjo. Niekada neatsitraukdavo, o dabar atšlijo. Selija pabandė dar kartą, bet Gondas apsisuko ir nuėjo. Vyrai krovė daiktus į didžiules krūvas, žinojo, kad vėliau grįš savo dalies, Gondas geras, visiems atlygins teisingai, ir tiems, kurie keliavo, ir tiems, kurie buvo likę čia.
Moteris, dar vaikas, buvo ne tokia kaip mūsiškiai. Plaukai ne šiaudiniai, o ryškiai rudi, banguoti, akys, ir tos rudos, šviesios ir skaidrios.
– Čia Glesum, – pasakė Gondas.
Selija krūptelėjo, nepajuto, kaip jis priėjo, krūptelėjo nuo vardo, tokio dar nebuvo girdėjusi, nebuvo mačiusi tokių plaukų, tokių akių, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnio.
– Ji nebylė, niekas nėra girdėjęs jos balso, gali nieko neklausti, – paaiškino Gondas.
– Pati matau, – atsakė Selija.
– Ji gyvens su mumis, – pasakė Gondas. – Pastatysiu jai kiemo gale namą, ji gyvens su mumis.
– Pati matau, – pakartojo Selija.
Geriau jau ji su mumis negyventų, pagalvojo, geriau ji negyventų išvis, pagalvojo.
Besimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys.
Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.
3. Kraujas
Selija lenkė pirštus, skaičiavo dienas. Jų tikrai buvo per daug, mėnesinių kraujas nesirodė, Selija suprato, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Ji jau augino sūnų, Bentį, Gondo sūnų, kuriam daugiau nei dešimt žiemų, sūnų, kuris nutirpus šiam sniegui, kai diena susilygins su naktimi, bus pakankamai suaugęs tapti kariu ir vienu iš vadų, kaip tėvas.
Selija didžiavosi sūnumi, kuris gimė pirmąją žiemą, vos ji pradėjo gyventi su Gondu. Bentis buvo visas jos gyvenimas, daugiau gyvenimų ji neturėjo. Dabar laukėsi dar kartą, kraujas nesirodė, nors Selija bandė jį iššaukti. Dienos ėjo, vakarai vijo rytus, Selija turėjo skubėti, nes kai vaikas pradeda judėti, jį ištraukti per vėlu.
Selija pabeldė į duris, sena moteris, vos pavilkdama vilkų apgraužtą, randuotą, skaudžią, nors ir seniai sugijusią koją, atidarė. Pakvietė eiti į vidų, troba buvo maža, kiek vienam žmogui reikia, tuo labiau senai bobai vilkų sužalota koja.
Visi pasieniai margavo nukaišyti žolėmis, dvokė tepalai. Viduje nebuvo oro, troškus džiovintų augalų ir verdamų su kažkokiom vaistažolėm kiaulės taukų tvaikas smelkėsi į Selijos širdį. Pasidarė bloga, žemė susvyravo, viskas ėmė suktis, augalai atgijo, sudžiūvę žiedai skleidėsi, šakos tįso ir vijosi apie Selijos kojas.
Kai atsimerkė, Selija gulėjo ant purvinos aslos, pridengta nutriušusiu kailiu. Sena boba laikė jai kažką aitraus prie veido, Selija pasuko galvą, kad negraužtų akių. Dar apakins, šita boba, vilko apgraužta koja, viską gali. Ji gali net vasarą vandenį paversti ledu, vien primetusi į jį kažkokių žolių. Ji gali paruošti mirusiųjų kūnus taip, kad jie sulauktų laidojimo laiko. Ji gali pagydyti karių žaizdas, tepa jas visokia bjaurastimi, kad net vyrai nuo smarvės vemia, bet žaizdos užsitraukia. Gali sudėti lūžusius kaulus, liepia kietai sutvarstytam gulėti trisdešimt naktų, o kartais ir du kartus po trisdešimt, paskui vėl žmogus lyg naujai gimęs, tai boba gali padaryti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Gali sumažinti kosulį, gali nuraminti karštį, gali skausmą pakeisti ramybe, gali mirusį paversti gyvu, o gyvą – mirusiu.
Ji pati išsigydė vilko sužalotą koją, nors vaikai sukibę parnešė ją iš miško jau negyvą, ištekėjusiu krauju, parnešta atsigavo, pasakė, kuriuo tepalu tepti, vaikai tepė, tepė daug, ji pati taip liepė, tepė vemdami nuo smarvės ir išdraskytų mėsų. Dar liepė ištepus aprišti lininiais vyturais, buvo tokių prisidariusi, nežinojo, kad sau, ji viską darė kitiems, gyveno kitiems, o va, ir pačiai prireikė. Vaikai apvyniojo, aprišo, boba užmigo, vaikai išsilakstė ir viską pamiršo. Vilkai puldinėjo dažnai, apgrauždavo senas bobas, jei jos nuklysdavo per toli nuo namų. Jei jos nemirdavo, stengėsi gydyti, bet retai pavykdavo, jos atitekdavo Deivei Motinai ir nugarmėdavo užmarštin. Vaikai retai gailėjo senų bobų, jie labiau mėgo gyvenimą nei mirtį.
Pamiršo vaikai ir šitą bobą, bet kai vieną dieną kažkuris prisiminė ir nubėgo pažiūrėti, boba buvo sveikut sveikutėlė, tik dar senesnė ir vilko randuotą koją. Bet ir vėl slankiojo po miškus ir pievas, rankiojo augalus, nes kas kitas jai prirankios?
Selija verkė, pati nežinodama ko. Žmonės sako, kad šitos bobos troboje visi verkia. Vieni dėl mirusių, kiti – dėl gyvųjų, nes visų žaizdos vienodos, nėra ko lyginti.
Boba paglostė Selijai galvą, ir viskas nurimo, skausmas dingo, baimė dingo, blogumas, ir tas dingo.
– Ko, Selija, atėjai? – paklausė boba. – Tavo vaikeliui viskas gerai, ir tau gerai, gali rami eiti namo, tau nieko nereikia, tu viską turi.
– Aš viską turiu, – sutiko Selija.
– O atėjai, lyg tau kažko trūktų…
Selija suprato, kad boba viską žino. Žino, kad jai nereikia to vaiko. Selija pyko, ko ji tiesiog neduoda viralo ir neišsiunčia jos lauk.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
Selija tik nusijuokė, skaidriu skardžiu juoku.
– Selija, aš tau neruošiu to viralo net už visą sidabrą, kurį tu turi ir kurio tavo vyras Gondas tau dar parveš.
Selija vėl nusijuokė. Dar nebuvo girdėjusi, kad sidabras nesuminkštintų širdies ir proto, nenumalšintų dievų baimės.
– Selija, tu turi viską, aš – tik vilkų apgraužtą koją. Bet man daugiau nieko nereikia, – ramiai pasakė boba.
Nėra žmogaus, kuriam ko nors nereikėtų, pagalvojo Selija. Ir tau, boba, ko nors trūksta.
– Pasakysiu Gondui, jis tave išmes į mišką, nebeturėsi žmonių, nebebus kam smirdančių tepalų virti, niekam tavęs nebereiks, galėsi gydyti vilkus, kurie tave apgraužė, – pagrasino Selija.
– Selija, tu užpykdysi Deivę Motiną. Selija, taip nedaryk.
– Mano vyras Gondas stiprus ir turtingas. Aš galiu daryti viską, ką noriu.
Boba susigūžė. Ji galėjo viską, bet Selija buvo ne jos jėgoms. Selija neturėjo nei širdies, nei proto, Selija buvo tokia, kuriai net geriausi bobos tepalai negalėjo padėti.
Vilkdama koją, boba nušliaužė į pasienį, paėmė gerą pundą džiovintos durnažolės, dar porą šakelių vienos žolės, porą kitos, saują sėklelių, ir virė. Nemaišydama, tokio viralo maišyti nereikia.
Kai baigė, supylė viralą į mažesnę puodynėlę, gražią, neseniai nulipdytą, supylė su visomis žolėmis, nusilenkė Deivei Motinai, atleisk, mes ne visada galime rinktis, ir atidavė puodynėlę Selijai. Liepė dar palaikyti keletą dienų, tada pamažėle gerti.
Kraujas pasirodė, ir vėl grįžo įprastas gyvenimas.
Likusio viralo Selija neišpylė, pasidėjo kitam kartui.
4. Rūkas
Kirnis vėl ėjo su glėbiu sausų malkų, kurias pats parnešė, sukapojo ir sukrovė tokias rietuves, kad užteks visoms žiemoms, kurios dar liko. Ko tu, Kirni, senas kary, tampaisi su malkomis, kiek tau kartų sakyta, kad savo jau padarei, tarnavai vadui kiek išgalėjai, tavo skydas ir ietys laukia, kol atguls į kapą kartu su tavim. Ką tu gali senam seniui pasakyti, kuris senas senis klauso?
Kirnis vėl ėjo su glėbiu malkų, brovėsi tarpdury pro Seliją, ant vienos kojos – prabangus odinis batas, žemiau kelio užveržtas dirželiu su blizgančia sagtimi, net skambaliukai ant jo pakabinti, tyliai skimbčiojo dzin dzin Kirniui lėtai kilnojant senas kojas, prabangus odinis batas, kurį Kirnis nuavė nuo germano kojos, prieš tai pervėręs krūtinę ilga, gerai padaryta ietimi. Kirnis sako, kad buvo ir kitas batas, to paties germano, toks pat gražus, toks pat odinis, su dirželiu ir pakabukais, kad ateidavę net kitų gyvenviečių žmonės tokio nematyto grožio pažiūrėti, tik nelabai kas tiki, nes kita Kirnio koja visą laiką apsukta kailiu, ar žiema, ar vasara, Kirniui nei šalta, nei karšta, o pakabučiai vis skimbčioja dzin dzin.
Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
– Tikrai sudegė, – antrindavo visi senesni, kurie dar atsiminė.
Kadaise, kai Gondas nemokėjo vaikščioti, tik stojosi, Gondo tėvas gavo žinią, gal gerą, gal blogą, tik Deivei Motinai žinoti. Julijanas, Romos imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, atsiuntė pasiuntinius į Baltijos pajūrį parvežti gintaro. Būrys raitelių, keli prekybininkai, dar daugybė vyrų gintarui krauti jau savaitę keliavo po pajūrį, į pinigus mainė visą gintarą, kurį pajūrio žmonės rado. Sako, jie iki mūsų jojo keturiasdešimt dienų be sustojimo, atvyko pikti, išsekę, bet jų žirgai prunkštė ir kasė žemę, žvilgėdami saulėje; raiteliai, stoję ant mūsų žemių, nuleido skydus ir kalavijus, kokių čia niekas dar nebuvo matęs, o jų pirkliai laukė atkaklūs, taikūs, žinantys, ko nori.
Gondo tėvas, patyręs karys ir vyriausias genties vadas, gavo tokią žinią, reikėjo spręsti, ką daryti. Kuo skubiausiai Šventoje Giraitėje sušauktas genčių vyrų pasitarimas, vyrai kalbėjosi, tarėsi su Deive Motina, ir neliko nieko kito, kaip patiems vykti į pajūrį ir žiūrėti ten. Rūkus išsklaidyti gali tik būdamas toje vietoje.
Kirnis pasitaisė batų dirželius, ėmė skydą ir ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant jis galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti. Kirnis buvo antras stipriausias genties vyras po Gondo tėvo, apsukrus ir patyręs; nors netrūko ir kitų vyrų, Kirnis visada ėjo šalia vado ir grūmėsi nė kiek ne blogiau.
– Ne, Kirni, turi pasilikti čia, – pasakė Gondo tėvas.
Kirnis mirksėjo prieš saulę, gaudė orą, nežinojo, ką sakyti.
– Dabar, Kirni, kai aš turiu sūnų, Gondą, tavo darbas yra būti ten, kur bus jis, ir saugoti.
Kirnis mirksėjo saulėje, gaudė orą, nežinojo, ar tai garbė, ar nuopuolis, bet vadui nepaprieštarausi.
Nepraėjo nė diena, kai Gondo tėvas surinko stipriausius vyrus ir aštriausias ietis, juk nežinai, ar tie atvykėliai kariai ir prekijai nori gero ar blogo, o eis per mūsų žemes, nežinai, ar taikiai, ar plėšdami ir žudydami. Vos ryto ūkanoms sklaidantis kas sėdo ant arklių, kas bėgte, palikę vaikus ir moteris, saugomus Kirnio su keliais patikėtiniais, iškeliavo į pajūrį. Ėmė darytis neramu. Kirnis, senas karys, žinojo, ką tai reiškia.
Keistas dundesys artėjo, Kirnis suprato, kad tai ne perkūnija ar kiti gamtos griausmai. Žirgai, kanopos, beldžiančios į žemę. Jų žemę. Kirniui, senam drąsiam kariui, stingo širdis. Iš garso suprato, kokios nelygios bus jėgos. Prakeikti langobardai, germanų padermė, nežinia, kurie tiksliai, gal gotonai, lugijai ar burgundai, žiaurūs ir gobšūs, jiems kad tik kuo daugiau prisiplėšt, Kirnis buvo matęs jų nusiaubtas gyvenvietes, nors jų pačių nė vieno nei kada regėjo, nei nukovė.
Kirnis žinojo, kad neužteks jo ir tų kelių vyrų, žinojo, kad langobardų apsauginės aštrių kuolų tvoros nesustabdys. Reikėjo kuo skubiau bėgti, lįsti į žemines, kurias turėjo išsikasę grūdams laikyti ir gerai iš išorės apdėjo mėšlu, gal tie bjaurybės neras.
Gondas. Turiu būti ten, kur jis, ir saugoti. Kirnis kaip pasiutęs čiupo Gondą, pasikišo po pažastimi ir lėkt, ietis vienoj rankoj, skydas kitoj, motina klykdama iš paskos, gal ir nesuprasdama, kas apsėdo Kirnį, ko jis dumia su jos vaiku, jos gyvenimu, ji neturėjo jokio kito, o klyksmo pažadinti žmonės, seniai ir moterys su vaikais, pasileido bėgt iš paskos. Dabar jau visi girdėjo dundesį, visų širdis stingdė ta pati baimė, kojos trypė javus, kurių, nežinia, ar dar jiems reiks.
Klykė tik motina, juk atimtas jos vaikas, kiti bėgo tylėdami, pasilaikydami paskutinį klyksmą atsisveikinimui, kai langobardų ietys smigs į nugaras ar kalavijai pervers širdis.
5. Midus
Kirnis lėkė pirmas, Gondas miegojo po pažasčia, motina klykė, jei kas neštųsi jūsų vaiką, ir jūs klyktumėt, pamišėlis Kirnis, motina gailėjosi, kad nepasičiupo peilio, durtų jam į nugarą pavijusi, dundesys artėjo, o batų skambaliukai vis dzin dzin.
Motina arklių negirdėjo, tik miegančio vaiko kvėpavimą, dar toks mažas, net nešamas nepabudo, o jau nešamas, jau reikia slėpti. Motina verkė, verkė be ašarų, vakarėjo, pakilo vėjas, medžiai ošė, kas jiems.
Kirnis prie žeminės pasidėjo ginklus ir vaiką, rankomis ėmė draskyti mėšlo luobą, motina pasičiupo Gondą ir sukosi lėkt atgal, pamatė atbėgančius kitus, ir tik dabar suprato, kas vyksta. Dundesys jau buvo visai arti, vakarėjo, nelabai ką begalėjai įžiūrėti, Kirnis sukišo žmones į žeminę, kiek tilpo, pirmiausia motiną su Gondu, kiti prasikasė kitas žemines, sulindo, vyrai jas vėl užtaisė mėšlu. Pasiliko ir stipresnės moterys, pasidalijo peilius ir ietis, su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti.
Visi bėgte atgal į gyvenvietę, kad nebūtų prie žeminių, jei koks vaikas pradės verkti ar seniai neiškentę ims dejuoti. Apsauginė kuolų tvora jau degė, degs ir visi namai, pagalvojo Kirnis, sausa, temsta, nieko neužgesinsi. Arklių prunkštimas ir godžius nasrus iššiepę, kalavijais mojuojantys langobardai. Kirnis neturėjo savo moters, savo vaikų, tarnaudamas Gondo tėvui nerado laiko apie tai pagalvoti, ir gerai, nes reikia ginti jo vaiką.
Jau degė arčiausiai tvoros buvę namai, pleškėjo kuo puikiausiai, mediniai, gražiai apdrėbti moliu. Dūmai, riksmas, metalas į metalą, tylūs mirštančiųjų sveikinimai Deivei Motinai.
Kirnis suspaudė ant kaklo kabančią šerno figūrėlę, apsaugok mane, apsaugok Gondą, ir smeigė. Daug kartų, kur tik buvo tarpas šarvuose, iškėlęs ietį aukštyn, užpuolikai krito nuo arklių, Kirnis, visas kruvinas, nežinia, ar tai jų, ar jo kraujas, paskui apsižiūrės, dabar tik smeigė ir smeigė. Kirnis, senas karys, tiek mūšių turėjęs, bet niekada nejautė tokio įsiūčio, žinojo, kad jei ne jis, nėra kam, telikę keli vyrai ir moterys, jų vis mažėjo, Kirnis matė, kaip priešai šliaužioja po jų namus ir ima kas geriausia. Kirnis smeigė ir smeigė, kraujo ir neapykantos kvapas, stipresnis nei juodžiausi dūmai.
Jis nebėgs, bet ir nemirs, dabar negali, reikia būti ten, kur bus Gondas, ir saugoti. Viskas aptilo, nes nebeliko gyvųjų, tik Kirnis ir atėjūnai, jie garsiai juokėsi, rodė vieni kitiems ką radę, skambino dabar jau ne kardais, o sidabru. Kirnis stovėjo prisispaudęs prie kraštinio namo sienos, tvirtai įsikibęs ieties, jei koks bjaurybė prieitų per arti. Vieno bato nebebuvo, matyt, atsileido dirželis, viskas degė, Kirnio plaukai nusvilo, ugnis artėjo, Kirnis atsigulė ant žolės ir ėmė tyliai šliaužti miško link. Užpuolikai sėdo ant arklių ir rėkalodami išnyko tamsoje.
Taip baigėsi narsiausias Kirnio mūšis, bet paskutinis. Sudegė didžioji dalis namų, o Kirnio nesudegė, ten ir parsinešė Gondą, ten juos atsekė ir motina. Visi buvo išsigandę ir tylūs, lyg amą praradę dairėsi nakties tamsoje, bet ką įžiūrėsi? Ryte, kai likę gyvi puolė tvarkyti svilėsių, rankiojo išmėtytus daiktus, susigaudė kelis pabėgusius langobardų arklius, Gondas žengė pirmuosius tvirtus žingsnius, Kirnis atrėmė skydą ir ietį į sieną didžiajame savo trobos kambaryje ir paliko laukti jo mirties. Po to karto Kirnis nutilo, nieko nesakė net klausiamas, net kai grįžo Gondo tėvas, nieko neaiškino, tik padavė Gondą tylėdamas, apžvelgė išdegintą gyvenvietę, kairiąją koją jau buvo apsiraišiojęs kailiu, tik įprastai skimbčiojo dešiniojo bato skambalėliai.
Namus vėl atstatė, vėl prisikaupė sidabrų, vėl grįžo įprastas gyvenimas, tik Kirnis ėmėsi nešioti malkas ir nieko nėjo jam padaryti. Sėdėjo savo troboj, kol šilta, arba eidavo į mišką, o užėjus šalčiams darė ką reikia, kad Gondui nebūtų šalta. O kartais tiesiog praverdavo duris, pažiūrėdavo į Gondą ir ėjo namo, niekam nieko nesakęs, ramus traukė orą, uodė, ar viskas gerai, kartais pasukęs galvą klausė, ar tai ne arkliai, svetimi arkliai, savus pažino, nebėjo į žygius su Gondo tėvu net kviečiamas, bet ir savo moters neįsitaisė, ar savo vaikų, niekas nesuprato, ką jis darys toliau, ar kur eis, niekas jo nebematė nei linksmo, nei liūdno, visi jį užmiršo ir paliko ramybėje vaikščioti tik Deivei Motinai žinomais keliais.
Kai kokie vaikai, ar moterys, geromis dienomis neturėdami ką veikti, užsimanydavo ką paerzinti, klausdavo:
– Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas?
– Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat.
Protui sudegti reikia tiek nedaug.
Tąkart imperatoriaus Nerono kariai apkeliavo Baltijos pajūrio prekybos kelius ir krantą ir parsivežė į Romą tokią gausybę gintaro, kad juo išpuošė gladiatorių kautynių podiumą, nuo žvėrių saugančio tinklo mazgus, arenoje vietoj smėlio gintaro papylė, dar ir laidojimo neštuvams bei kitiems reikmenims jo užteko. Parsivežė ir mažų gabaliukų, ir didelių, sveriančių daugiau nei vos gimęs kūdikis.
Aisčių vadai juos priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, sėkmingai išmainė gintarą į gausybę sidabro, monetų, kitų turtų, kuris patiko ir vyrams, ir moterims. Priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, juk kartą sėkmingai gavę ko nori, atvažiuos ir vėl.
6. Ašaros
Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Deivės Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus dalykus, ne vyrų galioms šnekėti, tartis su gamta.
Tirpstant sniegui ir dienoms ilgėjant moterys imdavo nerimastingai dairytis, vis laukė, kada, tiksliai nė viena nežinojo, tik senoji boba vilkų apgraužta koja, ji ir sukviesdavo visas staiga, pasakydavo, kad jau, ir visos: jaunos ir senos, stiprios ir ligonės, jei tik paėjo, turtingos ir net vergės, prietemai artinantis išsipindavo kasas, žolių nuovirais plovėsi plaukus, kad kaip reikiant vakaro žaroje spindėtų, gobėsi gražiausiais nuometais, pametusios vaikus ir vyrus lėkdavo į liepų kalną, linksmos ir uždususios, visos lėkė, jaunos ir senos lyg jaunos, nejusdamos nei skausmo, nei kaulų traškesio, nei kasdienio nerimo, nei jokių baimių, nes gyva esi, kol gali įkopti į moterų kalną, jei ne, tai dėl ko gyventi?
Reikėjo sulaukti tinkamo meto, kai diena susilygina su naktimi, tik sena boba tai žinojo, tam ruošėsi, virė gėralus visoms ir šunvyšnių tepalą senėms, jau buvo iš ko, liaunos pavasarinės žolelės su visa savo stiprybe sumestos į puodą, šaltinio vanduo ir senės burtai traukė jų esmę, tik senės rankose augalai darėsi tokie, o šiaip žaliavo be naudos, ir kitos senės daug apie žoles žinojo, žavėtojos, galėjo pagydyti ir apžavėti, jei nepatiks, bet tik sena boba vilkų apgraužta koja mokėjo kalbėtis su Deive Motina, prašyti jos malonės ir leidimų, klausti ko įsigeidusi, tik ji žinojo žvaigždes ir matė, kada diena jau užtektinai ilga švęsti ir prašyti.
Senė griežtai saugojo savo paslaptis, o kas bus, kai mirs? Nurimkite, nieko nebijokite, sena boba vilkų apgraužta koja jūsų taip nepaliks, ji geriau už jus žino, kada mirs, ir tikrai neišeis kurios iš jūsų savo paslapčių nepamokiusi. Nieks nežinojo, kuri tai bus, visos norėjo, tikėjosi ir laukė, bet ne jums rinktis, senė parinks, kuri tinkamiausia, Deivė Motina parinks, jums liks vykdyti jos valią.
O kol kas visos ramiai šoko ratelius, pynė pirmuosius vainikus, dar tokius mažučius iš trumpų žolelių, vos išlindusių, dėjosi ant galvų sau ir viena kitai, taškėsi šviežiais vandenimis, nė viena nežiūrėjo, kas draugė ar kurios nekentė, buvo tokios, kokios būna tik kai be vyrų, dainas dainavo, ir liūdnas, ir linksmiausias, kuriai ateidavo eilė, kuri nors senė pirma užvesdavo, kitos tik pritarė, kūrė laužus, prašė kuri ko, ko trūko širdžiai ar namams, prašė derliaus gražiai užaugti, kviečių, miežių ir avižų, dar kiek rugių ir sorų, vaikų nepalikti alkanų, prašė žvėrių ir ligų jų nepulti, prašė sėkmės savo vyrams karyboje, prašė sidabrų ir kitų gražiausių dalykų, prašė vaikų, kurios neturėjo, prašė poilsio tos, kurioms vaikų jau buvo gana. Prašė ir prašė, tokia ta diena, tokia šventė, kai Deivė Motina klauso kiekvienos, mato kiekvieną ašarą, kai gali ją trukdyti net ir menkiausiais įnoriais. Taip sakė sena boba vilkų apgraužta koja, o kas už ją geriau žino?
Gėrė suruoštus viralus, buvo gerai paskirta, kuris kuriai, boba neleido supainiot. Ir Selija gėrė, jai davė raudono skysčio pravalymui, nes tokios net Deivė Motina neklausys, o Selijai kas, ji žinojo, ko nori, ir gaudavo. Gėrė ir Glesum, čia užkopusi ne savo noru, kitos pro šalį bėgdamos atsitempė išsigandusią, stovėjo sustingusi, matyt, bijojo, kad ją paaukos, bet ne, kvaišele, ne tokia čia šventė, čia tokių aukų nereikia, užtenka bobos smilkalų, sulipdytų iš gintaro dulkių, uždegtų nuošaliau nuo šokėjų, po šakočiausia liepa, kad svaigintų Deivę Motiną ir minkštintų jos širdį, kad jų, paprastų moterėlių, neskriaustų. Davė ir Glesum atskiro viralo, kad nurimtų, ilgai dar čia bus, kaip ištvers viską, vargšelė, kad sutvirtėtų, būtų pasiruošusi, daug dar jos laukia. Paglostė sena boba vilkų apgraužta koja Glesum plaukus, mano vaikeli, už ką tau tiek, viskas aptils, bus gerai, išgyvensi. Ir tikrai Glesum rimo, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnį keitė sodri tykuma.
Gėrė ir kitos, kol sena boba užvedė atsisveikinimo šokį, patį gražiausią, sukosi visos susikibusios už rankų didžiausiam rate, lankstėsi pirmyn atgal apimtos siautulio, nebežinodamos, kas jos tokios, sustiprėjusios savo moteriškumu, tapusios vieniu, nedaloma Moterimi, kurios paramos prireiks bet kokiems vargams iškilus. Dainai nutilus visos lėkė namo, tokios dar apsvaigusios, tokios laimingos, liko tik kelios seniausios priešakyje su sena boba vilkų apgraužta koja.
Tos, kurioms buvo leista likti, pačios žinojo, sėdosi po sena liepa, smilkalai jau sudegę, tepėsi pažastis ir kirkšnis šunvyšnių tepalu, murmėjo kaži ką sau po nosimi, senė vilkų apgraužta koja vedė pirmoji, kilo visos ir skrido susitikti su kitų genčių senosiomis, pasiversdamos juodvarniais ar juodais debesimis, leidosi į liepas, klegėjo, tik per tai sužinodamos tikrąją Deivės Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau, gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiamas, bus kaip visada.
7. Pienas
Gondas, vėl prisikrovęs pilnus vežimus visokiausio gėrio, pirmiausia gintaro, didelių gabalų ir mažesnių, neapdirbtų, paskui, kiek dar tilpo, gerų kailių, po žiemos ruošėsi į Kornuntą, gal net į Romos imperijos Akvilėją, dar reikėjo nuspręsti.
Gondas vėl sušaukė stipriausius gretimų, to paties vardo, to paties kraujo genčių vyrus į Šventąją Girią, svarbią protėvių pranašavimais ir sena baime. Vieta nuošali, niekas netrukdo, ir dievai čia arčiausia. Žinoma, į Akvilėją vežti pelningiau, ten gintarą tiesiai superka, vėliau apdirba. Kornunte pinigų gausi daug mažiau, tarpininkai romėnai nori savo dalios. Į Akvilėją jau kartą vežė gintarą, tai pardavę visko tokias daugybes gavo, kad atgal grįžtant vos vežimai nelūžo, greta pinigų ir stiklo indų vario, alavo ir cinko parvežė, vietiniams meistrams užteko keleriems metams, juos sumaišę tiek žalvarinių apyrankių, segių, kabučių ir kitų papuošalų pridarė, kad net nešioti tiek žmonių nebuvo, moterys ir vyrai galėjo juos keisti kas dieną ir puoštis vis naujais.
Selijai tada meistrai padarė gražiausią krūtinės juostą, kaip tik buvo kituose kraštuose išmokę, ir nuo savęs daug pridūrė, nes mokėjo ne blogiau – iš šonų du smeigtukai kiaurarašte apskrita galvute, vieną reikėdavo įsisegti į kairiąją, kitą – į dešiniąją krūtinės pusę. Prie galvučių buvo pritaisyti tokie lyg pakabukai, kaip pusė apskritimo, irgi gražiai iškalti kiauraraščiu. Kiekvieno plokščiojoje pusėje – po penkis ratukus, nuo jų ėjo ilgos, mažų ratukų grandinėlės, penkios, skirtingų ilgių, kad dengė visą krūtinę. Selija dėjosi juostą, kai buvo geros nuotaikos, ar tiesiog kai norėjo parodyti, kieno čia, gentyje, viršenybė.
Selija stovėjo už medžio ir klausėsi. Žinojo, kad negalima, ir kas? Parsivežti kitą moterį irgi nebuvo galima, o kas klausė? Kad ir kiek save ramino, Selijai šiurpo kūnas. Medžiai ošė, piktai kažkaip, dar ta pelėda, u-ū lyg apkerėta. Ko negali patylėti? Ir gąsdina, ir klausytis trukdo. Kaip tyčia ir vyrai aptilo, vis kalbėjosi, bet patyliukais, Selija nelabai ką suprato.
Darosi vis blogiau, sakė Gondas, germanai suuodė prekeivius, visi: lugijai, burgundai, markomanai, kvadai – taip ir taikėsi užpulti vežimus, vyrus išpjauti ar paimti belaisviais, o gintarus sau, lyg niekur nieko, lyg patys būtų surinkę. Markomanai ir kvadai veržėsi į Romos imperiją, nuėjo kariaudami iki pačios Akvilėjos. Pakely jau galėjai sutikti ne tik palaidų germanų plėšikų, bet ir rimtų, gerai ginkluotų karių armijų, o gintaro ir maisto, kurio atsargų visada vežėsi, reikėjo visiems. Iš tokios kelionės gali ne tik turtų neparsivežti, bet ir pats negrįžti. Reikės sukti labiau į rytus, sakė Gondas, eiti labiau per kalnus, bus ilgiau, tikrai koks penkiasdešimt dienų į vieną pusę, bet toks gyvenimas, dažnai neduoda iš ko rinktis.
Aptarta, nutarta, geriamieji ragai paruošti, midaus pripilti susitarimams užtvirtinti.
Selija verkė, to dar betrūko – netekt vyro, Bentis dar per mažas. Kažkokie gyviai sukosi apie kojas, miškas blizgėjo nuo žvėrių akių, Selija lėkė namo bėgte, kiek galėdama greičiau, uždusus.
Kai Gondas grįžo ryte, pavargęs, bet aprimęs, Selijai tepasakė, kad po kelių dienų ims geriausius vyrus ir iškeliaus. Selija verkė, prašė niekur nebeiti, ir taip visko užtenka, dar daugiau nei užtenka.
– Koks aš vadas, jei man nereikia daugiau? – paklausė Gondas.
Kad ir Selija išmoktų norėti, Gondas jai leido eiti prie vežimų, kuriuos dėl visa ko net čia pasikeisdami saugojo kariai, ir imti, kiek įsigeis. Gondas buvo teisus, juk vadas, be proto geriausiu netapsi. Pirmiausia Selija griebė didžiausius gabalus, bet juk tokių po kaklu nepasikabinsi, o skaldyti gaila, sakė Gondas. Ko gaila Gondui, gaila ir jai. Tokia žmonos pareiga.
Gal reikės Gondui nesant vėl eiti pas seną bobą vilkų apgraužta koja, gal pataisys vėl ko Glesum, kad išeitų tyliai, ramiai ir be skausmo? Bet vėliau, dabar gintarai.
O tada Selija pamatė tai, ko reikėjo. Nedidelis, baltas lyg pienas gintaro gabaliukas gulėjo pačiame dugne, gerai, kad giliau pakrapštė. Selija tvirtai suspaudė jį rankoje, lašelį, tokį pilną gyvenimo, pienuką, per kraštą ėjo rudas lyg sukrešusio kraujo brūkšnelis. Selija eis pas meistrus, nestos į eilę, jai nereikia, kitoms reiks laukti, eis ir prašys daryti kabulį, pritaisyti grandelių, kad visada galėtų nešioti ant kaklo, kaip ženklą, tegu žmonės ir dievai mato, kieno čia valdžia.