Kazys Saja. Karas ir kas toliau. Iš mano išgyvenimų

2025 m. Nr. 3

Antrojo pasaulinio karo 80-mečiui

 

Vokiečiai traukiasi iš mūsų krašto. Vermachto kareiviai mūsų naujam klojime yra sumanę įrengti mašinų remonto dirbtuves. O ką jie mano daryti mūsų aptvaro alksnyne? Atsinešė kirvį, pjūklą ir kastuvą. Tankumyne įkasė į žemę du nupjautus strypus. Ir abu kažkodėl įstrižai. Prie jų prikalė ilgą skersinį ir po juo iškasė griovį. Galiausiai supratom, kad jie čia rengia savo tupyklą. Miško aplink mūsų klojimą jie neteršė.

Aš jau buvau baigęs Paukštakių pradžios mokyklos penktą skyrių ir šiek tiek pramokęs vokiečių kalbos. Kartą palapinėse gyvenančių kareivių paklausiau, ką reiškia jų diržų sagtyse atspausti žodžiai „Gott mit uns“. (Aš tai žinojau, bet man buvo įdomu, ką jie atsakys.)

Kareivis bakstelėjo pirštu į mane ir pasakė:

– Du bist Gott…

Paskui apkabino mane ir pakartojo tai, kas parašyta ant diržo:

– Dabar tu su mumis.

Kaime aš jau buvau šioks toks vertėjas, kai mūsų kaimynai atnešdavo kareiviams pieno, o jų virėjas pagal tam tikrą knygą žmonėms atsverdavo kelis šimtus gramų cukraus.

Šitie kareiviai, transporto mechanikai, buvo visai žmogiški. Tikriausiai džiaugėsi, kad jie ne fronte, kuris kasdien vis artėjo. Hitlerio armija traukėsi. Kelias nuo Telšių link Plungės kasdien vis labiau tirštėjo. Rytuose jau girdėjosi sprogimai.

Kažkokiu būdu čia atkeliavę žmonės mums pasakojo: vokiečiai palikdami Telšius susprogdino degtinės fabriką, kad miestą užėmę sovietų kareiviai neturėtų kuo pasivaišinti. Paskui paaiškėjo, jog tai padarė Telšių pijokai. Kai iš fabriko pasitraukė sargyba, jie nusileido į rūsius. Elektros nebuvo, tamsu – kažkuris ir uždegė degtuką… Tos gamyklos sprogimą išgirdome ir mes, pamanėme, kad Telšius jau yra užėmę bolševikai.

O kai Lieplaukės stotyje rusų tankai apšaudė vokiečių vagonus su minom geležinkelio tiltams, sprogimas buvo toks, kad nuo bėgių nusirito abu garvežiai. Po stoties griuvėsiais žuvo gal šimtas vokiečių kareivių, sugriuvo arčiau gatvės stovėję nauji lieplaukiškių namai. Net bažnyčia pasviro.

Vokiečių kareiviai su savo technika prieš tą sprogimą iš mūsų klojimo jau buvo išsikraustę. Prisiminimui liko tik apytuštis griovys su atrama mūsų alksnyne… Mano namiškiai – Ciocelė, dėdė Adomas ir Babūnė – šį bei tą susikrovė į vežimą ir paliko mane su katinu saugoti namus nuo gaisro ir vagių. Aš ir pats to norėjau. Šiaip ar taip, jau turėjau dvylika metų, buvau baigęs penkis skyrius ir ganydamas perskaitęs daug įdomių knygų.

Mano Ciocelei tais sunkiais karo metais paaštrėjo bronchitas. Aš porą kartų per mėnesį keliaudavau pėsčias į Alsėdžių vaistinę. Vaistininkui Adomėnui nunešdavau lauktuvių: kaušinių, truputį sviesto ar gabalėlį lašinių. Tačiau tablečių pagal receptą ne visada pavykdavo gauti. Vaistininkas Adomėnas tada ant mažos plytelės užkaisdavo tam tikrų vaistažolių. Kartais pro praviras kabineto duris aš matydavau maždaug savo amžiaus žydaitę. Daugelis žinojo apie tai ir džiaugėsi, kad Alsėdžiai turi tokį geraširdį „aptiekorių“.

Kartą paklausiau, kodėl jis kalba aukštaitiškai. Gal mes esame kilę iš vieno krašto?

Iki šiol stebiuos, kad Adomėnas man, visai dar vaikui, atvirai išdėstė savo jaunų dienų konfliktą su Antanu Vienuoliu-Žukausku. Jiedu buvo sumanę Anykščiuose įsteigti vaistinę. Įveikė visokius sunkumus, vaistinė gyvavo, bet po kurio laiko, kai reikėjo subalansuoti išlaidas ir pelną, jiedu nebesutarė. Adomėnas nusprendė pasitraukti. Tuometinis sveikatos reikalų ministras Adomėnui pasiūlė važiuoti į Telšius, kur jau gyvavo „Masčio“ audimo fabrikas. O dulkių prisikvėpavusiems darbininkams reikėjo medikų pagalbos.

Vėliau Alsėdžiuose buvo pastatytas modernus vaistinės mūras. O kai Lietuvą „išvadavo“ sovietai, vaistinės vadovas Adomėnas valsčiaus pareigūnams įteikė pareiškimą, kad prie bažnyčios mūrinės sienos, netoli vaistinės, nebūtų guldomi „banditų“ lavonai. Vasarą jie greitai pradėdavo dvokti, apsėsdavo musės… Dėl šito rašto Adomėnas netrukus buvo suimtas ir į Alsėdžius nebegrįžo.

Turbūt nebuvo nė vieno Lietuvos kaimo, miesto ar miestelio, iš kurio nebūtų kas nors ištremtas į Sibirą. Arba ten, kur statant komunizmą reikėjo vergų.

Mano globėjas Adomas Norvaišas buvo mažažemis, beraštis klumpdirbys, sovietų valdžiai nenusikaltęs. „Išvaduotojai“ mūsų niekuo nekaltino, bet leidimo neprašę kareiviai telefonistai užkariavo pusę mūsų trobos. Jie nuo vieškelio čia atvedė laidus, prijungė komutatorių. Kuris nors iš trijų telefonistų turėjo nuolatos budėti, o kiti prižiūrėti tam tikrą atstumą vieškelio laidų.

Mano globėjams liko tik du kambariai. Mūsų virtuvėj stovėjo ilgas klumpdirbio ožys, įbridęs į nemenką skiedrų krūvą, prie jo kaladė su įkirstu kirviu. Kampe įspraustas nedidelis stalas. O kitame pasienyje – Adomo lova, durys į gretimą kambarį ir siauras suolelis palei krosnį, ant kurio aš atsisėdęs skusdavau bulves.

Ciocelė ir aš miegodavom „gerojoj troboj“, gretimam kambary. Čia buvo dvi lovos, staltiese uždengtas stalas, o kampe, palei šildomą sieną – daug naujų, džiūstančių klumpių.

Dabar mano lovą užėmė Adomo motina, senoji Babūnė, o man teko įsitaisyti savo gultą virš lubų, ant aukšto, šalia „meigų“ grūdams. Naktį čia šmirinėdavo pelės, arčiau kamino cirpavo svirpliai.

Trys telefonistai, atsakingi už karinius ryšius, mums buvo draugiški. Gaudavo iš mūsų bulvių ir kitų daržovių. Jie čia kas pusmetį keisdavosi. Kai jiems priskirtoj telefono linijoj kas nors sugesdavo, aš turėdavau kinkyti mūsų Raudę ir vežti juos į avarijos vietą. Tai buvo mano rusų kalbos ir sovietų politikos pamokos.

Penkių kilometrų kelyje iki Lieplaukės atsirado du vienodi stendai: „Osvoboditeliam Litvy slava!“ Aš telefonistams pasakiau, kad garbę tikrai pelnytų tie, kurie išlaisvinę paliktų mus tvarkytis kaip mes norim… Vienas iš mano keleivių griežtai paklausė, kas mane išmokė taip sakyti. Dėdė Adomas ar koks nors kaimynas? Kai aš tai paneigiau, kitas, nuoširdesnis kareivis, supurtė mane apkabinęs ir patarė daugiau niekad apie tai nekalbėti.

Baigėsi karas. Laimėtojai triumfavo. Į kiemą išėję saliutavo net mūsų telefonistai. Jie dar kokį mėnesį mūsų neapleido. Žemaitijoj buvo ir daugiau karinių padalinių. Kai kurie naktimis plėšikavo, girtuokliavo, valgiui vogdavo gyvulius. O civilinė sovietų valdžia vis labiau ėmė rūpintis, kad šen bei ten atsiranda ginkluotų partizanų.

Norvaišų giminės mums patarė saugoti avis ir kiaules. Dėdė Adomas prie tvarto atvilko ratus, paklojo šiaudų, įtaisė gultą ir prie šono dar paslėpė šakes. Nusprendėm pakaitom kieme nakvoti ir saugoti tvarte uždarytus gyvulius.

Lyg ir buvom apsidraudę. Bet vieną naktį, kai vežime mane pakeitė dėdė Adomas, trys gražios mūsų avelės pradingo. Jos buvo kažkaip nutildytos, uždusintos, nes per miegus negirdėjom jokio bliovimo.

Visi buvom sutrikę, nusiminę, dėdė Adomas jautėsi kaltas, net žadą praradęs. Ir kareiviai telefonistai mus užjautė, tik buvo neaišku, kodėl prie komutatoriaus budintis seržantas nieko nepajuto.

Kur čia bus aišku, kai miškuose atsirado ginkluotų vyrų būriai, stribai juos vadino banditais, o išvežtųjų žmonių pastatai, padargai, gyvuliai turėjo sudaryti būsimų kolchozų pagrindą. Net vagystės mūsų nebestebino, nes priviso įvairiausių grobstytojų. Ir mūsų įnamiai telefonistai turėjo savo užnugarį. Norėdami mus šiek tiek paguosti, jie nežinia iš kur ir kokiu transportu parsigabeno dvi papjautas ir nuluptas avis: kapokit, pjaustykit, sūdykit ir virkite – užteks visiems.

Kol pas mus gyveno kareiviai, užteko ir malkų: iš pakelės senųjų stulpų ir miškuose kertamų brokuotų rąstų. Dabar mums reikėjo išsikasti durpių. Kai mūsų žemę prijungs prie kolchozo, likusio sklypo ir daržui vargu ar užteks.

Kai kur žmonės turėjo samaninių durpių: kaip kokią duoną supjaustei gabalais, sukrautos krūvos saulėj išdžiūvo – vežkis ir kūrenk. Jos nebus tokios kaitrios kaip mūsų „plaktinės“. Iš po velėnos turi jas iškasti, iškabinti kaip juodą, sutirštėjusią košę. Ant lygaus dirvonėlio supilti, paskui tąsyti kibirus vandens, paliejus lyginti grėbliu ar net su ratų dugnine, kad išeitų vienodo storumo „vapna“. Ją reikėdavo skersai išilgai dar sučaižyti „atvarslais“. Kitaip sakant, vadelėm, kad paskui saulėj iškeptų daugmaž vienodos durpių kaladėlės.

Tokiam darbui reikėjo sumanių darbininkų. Karo metais bene seniausioj mūsų kaimo sodyboj, kur vienoj troboj gyveno dvi nebejaunos Klevinskaitės, o trečioji ištekėjusi už Bartkaus, apsistojo toks Jonas Šarkauskis, Telšiuose išsiskyręs su savo žmona. Jis čia garsėjo kaip geras kirpėjas, turintis savo „mašinką“ ir dar puikiai grojantis lūpine armonikėle.

Dėdė Adomas jam ir jo sugyventinei Justei buvo atidavęs dvi poras klumpių. Jonas liko skolingas ir buvo vienas iš durpių kasėjų.

Čia turiu prisipažinti: ne durpės, o Jonas Šarkauskis šiuose prisiminimuose man liko svarbiausias.

1946-ųjų vasarą, po šienapjūtės, kai mūsų Šėmargė turėjo veršiuotis, o daržuose dar nebuvo nei morkų, nei agurkų, mes išgyvenome sunkmetį. Pietums Ciocelė išvirė rūgštynių sriubos su kiaušiniais, o likusiom bulvėm rengėsi pavaišinti vištas. Ir čia mes pamatėm nuo mokyklos ateinančius tris nematytus vaikus. Mergaitė, per petį užsikabinusi terbą, ir tikriausiai du jos broliukai pasuko į mūsų kiemą.

– Zdravstvujte, – pasisveikino rusiškai ir prisipažino, kad jie čia atkeliavo iš Baltarusijos. Per karą netekę artimųjų, neturi ko valgyti…

– Viešpatie!.. – sudejavo Ciocelė. – Pasakyk, kad ir mes čia – pakelės ubagai, o ne ponai. Va, pasrėbėm sriubos be mėsos ir liko tik dvi bulvės… Galiu atiduoti.

– I na tom spasibo… – padėkojo rusaitė.

Įsidėjo tas bulves į tuščią savo terbą ir dairėsi, kur čia dar jie galėtų paėjėti.

Panašiai yra buvę ir su vokietukais, „vilko vaikais“, atklydusiais pas mus nuo Karaliaučiaus. Tada jų nešmenė nebuvo tuščia. Ir iš mūsų jie gavo po kiaušinį. Man tų rusiukų pagailo. Apsidairęs parodžiau į vartus už mūsų aptvaro. Toliau ėjo apžėlęs takas į Vaištarų kaimo sodybas.

– Ten retai kas užeina, – jiems aiškinau. – Gausit ir duonos, ir pieno. Rasit vaikų, kuriems bus įdomu su jumis pabendrauti.

Įtikinau. Mergaitė padėkojo ir nuėjo į tą pusę, kurią jiems nurodžiau.

Tos dienos pavakary mes išgirdome šūvius. Ten, kur gyveno Ruibiai, Klevinskaitės, Bartkus… Už jų sodybų – Trinkučio giria. Joje gal ir šaudė. Bet kas? Stribai ar miškiniai?

 

Tais laikais žmonės nuo mažens buvo mokomi tylėti. Gerokai vėliau sužinojau, kad Adelė Ruibytė į jų kiemą atėjusiems rusiukams pasiūlė sulipti į trešnes ir pasivaišinti jau prasirpusiom uogom. Adelės broliai, su kuriais ne kartą žaisdavom slėpynių, buvo išėję pasirinkti voveraičių, o tėvai lyg ir buvo kažkur išvažiavę.

Tiksliau negaliu pasakyti, ar Adelė pranešė besislapstantiems miškiniams, kad trešnėse tupi ir žvalgosi iš kažkur atklydę rusiukai. Gal jie „stribokų“ atvežti, nes jų nauja, iš kareiviško rankšluosčio pasiūta terba dar niekuo neužpildyta…

Partizanų tardoma sujaudinta mergaitė nesugebėjo tiksliau atsakyti, kas ir kaip čia juos iš Baltarusijos atvežė, kur ir kada juos ketino atgal pasiimti… Trinkučio pakrašty, tankiam beržyne jie buvo sušaudyti, o Bartkus Šarkauskiui įsakė vaikus ten užkasti. Jonas neišdrįso prieštarauti. Įtikintas, kad rusiukai buvo čekistų primokyti žvalgai, iškasęs duobę palaidojo, uždengęs jų veidus eglišakėm, sukalbėjo amžinatilsį ir persižegnojęs stengėsi nusiraminti.

Bet jam tai nepavyko. Miške varydamas naminę krimtosi, murmėjo, o prie stalo išgėręs reikšdavo abejonę, ar tuos vaikus vertėjo nugalabyti. Gerokai vėliau Jonas Šarkauskis Bartkaus sūnui, mano draugui Leviui, besimokančiam Telšių amatų mokykloje, prisipažino:

– Virš tvarto ant šieno gulėdamas išgirdau, kaip tavo mama stengėsi nakčiai uždaryti šunį. Supratau: naktį atėję miškiniai mane nugalabys… Ir ką aš turėjau daryti? Žegnotis ir laukti?..

Jis tada apsidairydamas atbėgo į mūsų klojimą, paryčiais nudrožė basas į Alsėdžius ir viską išklojo stribams. Apie Bartkų, Ruibius ir „banditų“ slėptuvę Trinkutyje…

Vincentas Bartkus, jo žmona ir kaimynas Ruibys buvo suimti ir tardomi. Bartkienė prisipažino, kad vyras jai liepė padaryti taip, kaip ji padarė. Miškiniai Šarkauskiui būtų išaiškinę, kas per paukščiai buvo tie rusiukai… Saugumiečiai po keleto dienų Bartkienę paleido, Ruibys buvo tardomas pusmetį, o Bartkus Telšių kalėjime buvo kankinamas tol, kol pasimirė.

Jau irti pradėję sušaudytų vaikų palaikai buvo atkasti. Skleisdami dvoką buvo vežami prie atsiųsto furgono. Ėjo kalbos, kad jie čia atsirado ne iš Baltarusijos, o iš kažkokios sentikių kolonijos Lietuvoj.

Už mane vyresnis, bet man draugiškas Leonas Bartkus Amatų mokykloj Telšiuose buvo vertinamas kaip geras krepšininkas. Gal ir dėl to po tardymo jis buvo paleistas. Ir Jonas Šarkauskis jam buvo draugiškas. Bet 1948 metų rudenį Levis vis dėlto iš tos mokyklos buvo pašalintas.

Puikiai atsimenu: mes – Ciocelė, dėdė Adomas ir aš – visi su kibekliais ir krepšiais suklupę kasame bulves. Levis, išlipęs iš pravažiuojančio sunkvežimio, keliauja namo pro mūsų lauką. Man jis turi neblogą naujieną: rado skelbimą, kad Klaipėdoje neseniai įsikūręs Žemės ūkio technikumas pritrūko mokinių. Iki spalio pirmosios priims kitų mokyklų nebaigusius ir čia stojamuosius egzaminus išlaikiusius mokinius. Jiems bus mokama stipendija ir skiriamas bendrabutis.

Leonas žinojo, kad aš esu baigęs tik penkis skyrius, bet gramatiką, algebrą šiek tiek išmanau. Jis atvežė man vieno kurso draugo pažymėjimą. Kažkas pamokė: reikia acto rūgšties, kad rašalas išbluktų, ir tada gali įrašyti savo pavardę.

– Jeigu tau pasiseks, galėsim abudu keliauti.

Įkalbėjo. Nieko nelaukdamas įdėjau savo kibeklį į krepšį ir nuėjau į namus klastoti pažymėjimo. Mes turėjome kažkokių rūgštim atsiduodančių nuodų musėms marinti. Ant pamėlusio popieriaus pasistengiau kaligrafiškai įrašyti savo pavardę.

Klaipėdos priemiestyje, netoli Dangės, buvusiam Bachmano dvare karo metais buvo įrengtas beprotnamis. Tuose rūmuose dabar vyko remontas. Stojančiųjų egzaminams buvo paskirta salė virš moksleivių valgyklos. Mokyklos direktorius buvo lietuviškai nemokantis azijietis, vedęs rusę, technikumo partinę sekretorę. Jiems rūpėjo įvykdyti planą – paruošti kolūkiams daugiau specialistų…

Mudu su Leonu buvom priimti. Mums parodė didoką bendrabučio kambarį su išdėliotais čiužiniais.

– O lovos kur? Gulėsim ant grindų?

Kažkuris iš vyresniųjų pasišaipė:

– Jūs, rodos, iš Amatų mokyklos? Susimeistraukit.

– O lentų iš kur gauti? – paklausė Levis.

– Mes prieš metus nuo daržinės plėšėm…

Mudu su Leonu tuo patarimu nesinaudojom. Kurį laiką miegojom ant grindų. Vėliau iš kareivinių ar iš kažkurios uždarytos ligoninės mums atvežė geležinių, jau išklibusių lovų. Ateities viltis įveikė nelengvą mūsų buitį. Žiemą mudu su Bartkum ne kartą susiradę kastuvus ėjom į mokomojo ūkio laukus, po ištižusiu sniegu ieškojom išlikusių bulvių ir morkų. Menkos stipendijos užtekdavo tik pietų talonams. Iš namų taip pat nedaug ką galėjom atsivežti. Vieni jau kolūkiečiai, kitų sušlubavus sveikata – nebėra jėgų nei užsidirbti, nei ko nors pasivogti…

Kartą, traukiniu važiuodami į namus, mudu su Leonu nusprendėm išlipti Tarvainiuose, o ne Lieplaukėj, kaip buvome įpratę. Ten, šiek tiek paėjus, buvo galima stabdyti kokią nors į Plungės pusę važiuojančią mašiną, o iš Tarvainių takas buvo daug trumpesnis. Levis tai žino, ir mudu keliaujam. Šnekam, atviraujam. Kaip tikri kaimynai ir draugai.

Atsitiko tai, ko aš nesitikėjau. Leonas prisiminė Šarkauskį. Kur jis dabar? Vis dar Telšiuose? Aš to nebūčiau klausęs. Bet Levis pats panoro papasakoti.

Partizanams rūpėjo kaip nors užčiaupti Šarkauskio išdavystes. O Jonas, Telšiuose aprengtas, pamaitintas, buvo kaip koks pavyzdys, kad čekistams ką nors pliurpti apsimoka.

– Todėl, kai aš iš Telšių parvažiuodavau į namus, ne tik namiškiai, bet ir kaimynai klausinėjo, kaip ten Šarkauskis, jeigu jį dar sutinku… „Tu jam pasakyk, kad Justė jo laukia ir jo vargonėlius tebesaugo. Tegul jis pagaliau grįžta. Nei kieme, nei darže – nė vieno vyro. Apie miškinius nebėr ko kalbėti. Nė slucho, nė ducho…“ Ir kiti manęs klausia, kur dingo Šarkauskis, mūsų kirpėjas…

Kai aš Jonui Telšiuose visa tai susakiau, jis, atrodo, manim patikėjo. Aš jam patariau grįžti per Jonines. Atšvęsim vardines… Šarkauskis kiek pasvarstęs sutiko. Parvažiuos, apsidairys… Jei kas nepatiks, galės pasiimti savo daiktus ir prie kelio stabdyti mašiną.

– Gerai sugalvota, – įsiterpiau. – Bet spėju, kad jums kažkas nepavyko.

– Ir taip, ir ne, – atsakė Leonas. – Prie mokyklos, kryžkelėj Jonas išlipti nenorėjo. Vairuotojas išleido mus arčiau Tarvainių. Jonas darėsi vis liūdnesnis, nebešnekus ir kažkuo abejojantis. Visai nebetoli namų, prie medžių, į kuriuos mes buvome įkėlę špokinyčias, Šarkauskis sustojo ir pasakė, kad į mūsų namus jis tikrai jau kojos nekels. Justė tai turėtų suprasti… Jonas čia palauks, kol aš atnešiu po lova pakištą jo čemodanėlį su paliktais batais ir plaukų mašinėle. Armonikėlės kažkodėl nebeminėjo… Namie mūsų laukė du broliai partizanai… Pavardžių neminėsiu, nors tu juos turėtum pažinoti. Vienas liko namie saugoti nerimaujančios Justės, o man buvo įsakyta…

Levis nutilo, atsiduso ir vis dėlto baigė savo išpažintį:

– Man buvo liepta perduoti tą lagaminėlį ir čiupti Jonui už kojų. Pargriauti ar bent laikyti, kol pribėgs antrasis partizanas. Turbūt numanai, kas toliau atsitiko.

– Numanau… Pribėgo Daračius. Danis arba Vytas, kuriuos aš pažinojau.

Leonas šito nepaneigė. Brolių Daračių tėvas buvo nuteistas, o likę šeimos nariai ištremti į Sibirą.

– Tai kur jūs tą Šarkauskį palaidojot? – paklausiau.

– Mes neturėjom nei kastuvo, nei laiko. Už keliolikos žingsnių buvo durpynas su kvarkiančiom varlėm…

– Baisu, bet suprantu… – pasakiau prisimindamas, kaip Jonas linksmai kasė mūsų durpes. Arba kaip man kirpdamas plaukus kita ranka dar grojo vargonėliais.

– Matai, kaip aš tau viską išplepėjau. Lyg būčiau kunigui atlikęs išpažintį. Tikiuos – tu niekam apie tai…

– Kai ko ir tu dar nežinai… – atsidusau. – Gal toj istorijoj aš ir esu visų kalčiausias. Netiki? Iki namų dar spėsiu tau šį tą paaiškinti.

Skaitytojas visa tai jau žino. Skaudi istorija prasidėjo nuo to, kad aš tą užklydusią alkaną rusaitę ir jos brolius „geraširdiškais“ mostais paraginau eiti ten, kur šalia Trinkučio girios gyvena Bartkus, Ruibys ir sesės Klevinskaitės.

Daugelis mano jaunystės draugų ir čia paminėtų žmonių iškeliavo ten, kur ir man jau būtų metas iškeliauti. Nereiktų man skaičiuoti kitų nuodėmių, ir savųjų nebeverta minėti. Bet negaliu sau atleisti vienos, kitiems galbūt visai nereikšmingos šunybės.

Prieškario metais, kai ciocė Anė Žemaitijoj mane atvedė gyventi pas Norvaišus, Ciocelė Petronėlė kažkurią dieną man padavė seną įskilusią klumpę, kurioje cirpavo dar neatakę kačiukai. Ji man liepė tą klumpę užkasti po obele, ir aš nedrįsau jai prieštarauti.

Tie kačiukai ir dabar dar cirpauja mano ausyse. Aš nežinau, kur ir koks yra žmonijos garbinamas Dievas, o man Jo tikrasis paveikslas – gyvoji Gamta, mūsų Motina. Kosmosas – jos Tėvas. Tik neklauskit, kam Gamta mus šioj žemėj sukūrė…

2025