Eglė Ambrožaitė. Tiršta upės tėkmė
2025 m. Nr. 12
Gintaras Bleizgys. Šešėlių upė. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 64 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.
Naujojo Gintaro Bleizgio poezijos rinkinio pristatyme Rašytojų sąjungoje, kurį vedė knygą redagavęs poetas Dainius Gintalas, netilo juokas. Autoriaus pasakojimai apie karatė, muštynes, psichoterapiją bei mokėjimą išbūti dabarties momente maloniai suglumino. Beje, šioji knyga yra net dvylikta sukauptoje poetografijoje. Be poezijos, G. Bleizgys dar yra išleidęs du esė rinkinius ir vieną romaną. Praėjusiais metais pasirodė kelionių eilėraščių rinkinys „Urbino liepsna“, o šįmet skaitytojams pristatyta „Šešėlių upė“.
Knygos pavadinimo keliamos asociacijos kreipia graikų mitologijos link. Kyla aliuzija į Stikso upę, kai lyrinis subjektas, tarsi užėmęs Charono poziciją, vietoje mirusiųjų vėlių bando į pomirtinį gyvenimą perkelti praeities bei atminties reliktus, prisiminimus kaip vėles, kurios, neturėdamos ramaus prieglobsčio, vis lanko ir žeidžia lyrinį subjektą. Jo mokama kaina už tokį bandymą perkelti vėles – dvasinės kančios, blaškymasis tarp praeities ir dabarties. Kita vertus, tai itin žmogiška ir reikšminga patirtis, juk žmogus visuomet yra, todėl neišvengiamai tenka būti apsuptam tokių vėlių, kurios visada bus. Tuo ir žavingas, bet kartu ir liūdinantis susitaikymas su atminties reliktais atsiveria mums knygoje.
G. Bleizgio kuriama poetinė atmosfera asocijuojasi su Hanso Zimmerio garso takeliu, kurtu Christopherio Nolano filmui „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“). Knygos anotacijoje D. Gintalas kviečia skaitytoją išgyventi „daugiasluoksnį žodžių filmą“ – būti blaškomam emocijų bangų, patirti švelnius kontempliacijos atoslūgius, bandyti suvokti intensyvius bei lengva ranka nepaaiškinamus metafizinius reiškinius, kol stebimas šis profesionaliai semantiškai sukarpytas žodžių filmas. Ne veltui šis rinkinys išskirstytas į tris scenas, o ne skyrius, kaip būtų įprasta.
Poeto steigiama gamtos ir žmogaus dvasios simbiozė yra ryškiausias jo poetikos bruožas, bet radikalesnio poetinio pokyčio šioje knygoje nerasime – autorius neišsižada savojo poetinio tono. Nors atsiranda rizika kartotis, tačiau neretai pavyksta suskambėti naujai: „atitraukiu naktį kaip spintą nuo durų / mėgindamas grįžti namo“ (p. 15); „pasaulis kaip užtiesalas / žodžių ir prakaito raštai“ (p. 17); „visi lyg duino elegijos / teka pajuodusiu vandeniu“ (p. 20).
Galima svarstyti, ar palyginti dažnai leidžiamos poezijos knygos išlaiko kokybės standartą, ar tai netampa mechaniško rašymo pavyzdžiu iš vidinio poreikio leisti knygas, taip tarsi saugant vietą literatūros lauko dabartyje, bandant, nebūtinai sėkmingai, nuolat ją atnaujinti, įtvirtinti savo kaip reikšmingo poeto statusą. Prisiminkime knygą „Urbino liepsna“ (2024), kurios du trečdaliai eilėraščių, kaip pažymi pats autorius, parašyti vienuolikos dienų laikotarpiu. Ar tokiu greičiu rašomi eilėraščiai nesiniveliuoja tarpusavyje, ar įmanoma pasiekti ir išlaikyti aukštą estetinę kokybę – drįstu suabejoti.
G. Bleizgio poezijoje išryškėja prieš laikinumo srovę sunkiai atsilaikančio žmogaus vaizdinys. Skaitydama sustoju prie žodžių: „nuolat ginamės nuo minties kad pavėluosim“ (p. 15) – šiandienos žmogaus skubėjimas, nuolatinis stresas dėl baimės praleisti kokias nors galimybes palieka pėdsakų ir šio rinkinio eilėraščiuose.
Plačiau šį reiškinį savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ analizuoja nūdienos korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas, vadindamas šiuolaikinę visuomenę pasiekimų visuomene. Ne veltui miniu B.-Ch. Hano filosofinių esė rinkinį, nes G. Bleizgio eilėraščiuose netrūksta egzistencinio nuovargio, psichoanalizės tamsiųjų gelmių, kurios knygoje transformuojamos į poetines atvertis: „psichoterapija atskleis / kad bijau sumerkti akis / tarsi stirna vilkolakių irštvose / regėti kaip pats / virtęs demonu artinuosi prie savęs“ (p. 35). Pats autorius knygos pristatymo metu užsiminė, jog studijuoja geštalto terapiją, kurios pagrindinis tikslas – kurti kokybišką, esamuoju laiku grįstą santykį su savimi ir aplinka, kitaip tariant, būnant čia ir dabar praktikuoti sąmoningumą. Toks santykis justi ir rinkinyje, kai svarbūs tampa sąmonės sustojimai, bet visai nesvarbu, kur jie vyksta – gamtoje, sąmonėje ar kitokiame erdvėlaikyje. Svarbus tiesiog stebėjimas – kaip vysta rožės, mezgasi aviečių koriai, tiksi laikrodis, dokuose bumbsi konteineriai, kaukši praeivių žingsniai. Įsiklausymas į aplinką, sąmoningumo praktikavimas tampa svarbiais eilėraščių dedamaisiais.
Be kita ko, sąmonės sustojimai derinami su chaosu, kurio rinkinyje kartais per daug. Kalbėtojo dvasinis chaotiškumas kuria upės tėkmės iliuziją – ne visada pastovios, tačiau visada išlaikančios savo kryptį su tam tikrais nuklydimų vingiais. Chaotiškame buvime gamta padeda išsisaugoti pastovumo, kontempliacijos galimybę, juk „vidinė daiktų muzika pradeda skambėti tik tada, kai užmerkiame akis ir prie tų daiktų užsibūvame“[1]. Kartais atrodo, jog lyrinis subjektas išgyvena patirčių perviršio krizę, kai sukauptos patirtys užveria duris naujų patirčių radimuisi, nebėra vietos išsaugoti naujoms patirtims, istorijoms: „įspaudai ir detalės kurias čiupinėjau / varžteliai iš čirškiančių smilkinių / galėčiau šauti pro save kaip pro skylę / ir likčiau gyvas“ (p. 50). Patirtys ir išgyvenimai kaupiasi atmintyje, visa tai – palaima ir kančia, niekada nebūna gaila to, kas pamiršta, gaila, kai išlieka, to, kas skaudu. Apie atmintį susitaikiusiojo balsu prabylama: „– pasitraukit – sakau priėjusiems man padėti / – čia ritinys iš mano gyvenimo knygos / kurį turėsiu sukramtyti ir praryti / kuriuo su niekuo negaliu dalintis“ (p. 7). Galima jausti ir šiokį tokį koketavimą su skaitytoju, kai dalybos vyksta tarp skaitančiojo ir poeto per eilėraštį kaip mediatorių.
Eilėraščiai žodiškai klampūs, semantiškai tiršti, nors ankstesniuose G. Bleizgio rinkiniuose įvardinto tirštumo kiek mažiau (pavyzdžiui, gerokai minimalistiškesne retorika pasižyminčiame rinkinyje „Žiema, ruduo, vasara“, 2007), bet „Šešėlių upėje“ to apstu. Tai gali varginti bandant perprasti esminę eilėraščio mintį, kai gamtos motyvai susipina su lyrinio subjekto patirtimis ar būsenomis, fizikos ir metafizikos jungtimis, religiniais motyvais, vyro kaip šeimos dalies tema. Kita vertus, tik taip lyrinis subjektas atsiskleidžia kaip veikianti gyvybė, vienu metu esanti šeimos, gamtos, visatos ir nesulaikomo laiko dalimi bei / ar jungtimi.
Rinkinyje užkliūva palyginimų kūrimo būdas, kai kurie jų skamba dirbtinokai. Be to, diduma palyginimų formuojami su jungtuku „kaip“, pavyzdžiui: ugnis kaip vijokliai, vienatvė kaip paukštis, mane kaip elektrinį grąžtą, laikas kaip visata, pasaulis kaip vynas, telkšo kaip kraujo klanas, kūnas kaip gelstantis lapas. Ankstesniuose rinkiniuose tokio lyginimo būta mažiau, pavyzdžiui, knygoje „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (2008) palyginimai kurti organiškiau, jie įtaigesni. Nors tokie palyginimai kartais ir nuskamba netikėtai, tačiau pasirinktas pats paprasčiausias palyginimo kūrimas neatitinka poetui keliamo lūkesčio išlaikyti aukštą poetinę įtaigą, originalumą.
Protarpiais justi per daug pretenzingas tonas, tai kritikų jau minėta ne kartą, rašant apie G. Bleizgio kūrybą, tačiau naujoje knygoje atrandami ir žaidybiškai įdomūs sąskambiai su retesnėmis sąvokomis, pavyzdžiui, su „deksiribonukleorūgštimi“ (p. 54), labiau žinoma trumpiniu DNR. Tiesa, žodyje praleista raidė „o“ – deoksiribonukleorūgštis. Jei tokia klaida įsiveltų eiliniame žodyje, taip neužkliūtų, juk korektūros riktų pasitaiko, tačiau tokios terminijos klaidingas vartojimas verčia susimąstyti apie forsuotą norą stebinti ar sugluminti skaitytoją temomis, kurių gerai neišmanoma.
Kad ir pasitaiko trūkumų, žavi G. Bleizgio gebėjimas atlikti aštrų semantinį pjūvį dar eilėraščio viduje, ir ne sykį, taip meninį krūvį išskaidant, balansuojant viso eilėraščio struktūroje. G. Bleizgio eilėraščiuose poetinis krūvis retai sutelktas (tik) į pabaigą, kurią, anot Donaldo Kajoko, galima vadinti eilėraščio smūgine eilute. Tokios smūginės eilutės gali būti ir eilėraščio pradžioje, ir viduryje ar pabaigoje, o kartais jų viename eilėraštyje gali pasitaikyti net kelios.
Skaitytojas knygoje vedamas netikėtumų keliu, kuriame smūgis gali ištikti bet kada, o tai viena didžiausių šio rinkinio stiprybių – gebėjimas sukelti stiprias bei netikėtas jutimines patirtis, kone nokautuoti. Tam įtakos turi ir kuriamas ritmas, eilutės laužiamos tada, kai kinta vaizdinys, bet ritmas išlieka vientisas. Tokiu atveju vienoje strofoje eilučių yra tiek, kiek trunka nepertraukiamo vaizdo ar pojūčio fiksavimas. Vaizdiniai vienas nuo kito atskiriami, todėl pirmiau fokusuojamasi į paskiras eilėraščio dalis, o tik vėliau į visumą, kurioje tie paskiri vaizdiniai suveikia kaip prasminis vienis.
Naujoji Gintaro Bleizgio knyga nenuvylė, ji savotiškai reabilituoja poetą po ne itin teigiamai sutiktos „Urbino liepsnos“. Bendrame kontekste rinkinį vertinčiau palankiai, ir, nors upės tėkmė kartais nuo visko tampa per tiršta, išlieka malonumas ja plaukti. O baigti norisi rudeniškomis realijomis: „staiga vėjas kaip švitrinis popierius / paliečia akis / atmintis tarsi spazmai sviedžia mane ant žemės / verčia raitytis ir gūžtis / susivynioju kaip klevo lapai“ (p. 7).
[1] Han B.-Ch. Eroso agonija / vertė Tomas Sodeika. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – P. 55.