Kazys Saja. Avėjau nagines ir klumpes, Dzūkijoj grybavęs, Vilniuj jau sukumpęs…

2025 m. Nr. 11 

Iš mano išgyvenimų

 

Mano tėviškė – Skėrių kaimas prie Lėvens, netoli Pasvalio. 1939 metų žiemą mane, septintuosius įpusėjusį našlaitį, ir šešiolikmetį brolį Apolinarą teta Žebriūnienė išsivežė į Kauną. Apaliu vadinamas brolis pateko į vienuolyno prieglaudą, o aš, gyvendamas dėdės Žebriūno, kariuomenės kapitono, šeimoje, Kaune dar spėjau baigti pirmą skyrių.

Kai Lietuvai buvo grąžintas lenkų užgrobtas Vilnius, mūsų mokyklos vedėjas Reutas (vėliau bolševikų sušaudytas) visą Žaliakalnio mokyklą nuvedė į Prezidentūros aikštę. Mes ten įsiliejom į džiūgaujančių kauniečių minią. Giedojom himną, o kai balkone pamatėm savo Prezidentą, vieningai šaukėme „valio“. Antanas Smetona ištiesęs ranką mus tildė, turbūt numanydamas, kas mūsų laukia. Po kelių dienų per radiją išgirsim Pupų Dėdės dainą: „Vilnius mūsų, o mes rusų“…

Žebriūnai (tėvai, duktė Danguolė ir sūnus Arūnas) išsikraustė į Žemaitiją. Už Telšių, prie Masčio ežero jie buvo įsigiję sklypą, meistrai jau klojo namų pamatus.

Nežinau, kas tada globojo mano brolį, o mane Žebriūnienė įsiūlė auginti bevaikiams ir beraščiams Norvaišams. Mano tetos Petronėlės vyras Adomas buvo klumpdirbys. Jie gyveno Vaištarų kaime, pusiaukelėj tarp Telšių ir Plungės.

Kurį laiką aš neturėjau nei draugų, nei žaislų, nei knygų. Ėmiau skaityti laikraščius, kuriais buvo išklijuotos trobos sienos. Kai Lietuvą ėmė valdyti bolševikai, „smetoniškus“ laikraščius teko pakeisti. O kai kilo karas ir atėjo vokiečiai, „pašikstai“ įsakė sovietines „tiesas“ nuplėšti. Tų senų, neišplatintų laikraščių Adomas gaudavo iš Lieplaukės „paštoriaus“ už savo klumpes.

Rudenį pradėjęs lankyti Paukštakių mokyklą, aš ten prisirinkdavau knygų, naujos valdžios „nurašytų“ į malkinę prakurams. Tos ir kitos skolintos knygos gerokai apšvietė mane. 1943 m., aplenkdamas savo bendraamžius, baigiau visus penkis mokyklos skyrius. Toliau mokytis kokioj nors gimnazijoj jau neturėjau galimybių.

Po penkerių metų, mums kasant bulves, į mūsų sklypą atėjo saugumiečių suimto mūsų kaimyno Bartkaus sūnus Leonas. Jis buvo pašalintas iš Telšių amatų mokyklos ir davė man savo draugo pažymėjimą. Pamokė, kaip galėčiau suklastoti pavardę ir važiuoti su juo į Klaipėdą. Ten įsikūręs Žemės ūkio technikumas naujus mokslo metus pradeda tik nuo spalio pradžios. Leonas vylėsi, kad mes ten gausim bendrabutį ir šiokią tokią stipendiją.

Štai taip ir prasidėjo net šešetą metų trukusi mano gyvenimo istorija Klaipėdoje. Pirmąją žiemą mudu su Leonu, pritrūkę valgyklos talonams rublių, eidavom į mokomojo ūkio laukus, ten prakapstę sniegą dar atrasdavom morkų ar bulvių.

Leonas buvo už mane vyresnis, iš trečiojo kurso jį paėmė į kariuomenę. Jis jau nebespėjo pažinti Timiriazevo akademiją Maskvoje baigusios mūsų dėstytojos Aidaitės. Ji čia vos atvykusi prieš Gegužės šventes suorganizavo mūsų ekskursiją į Maskvą. Ten mes prisijungėm prie „akademikų“ ir nužingsniavom į Raudonąją aikštę. Prasibrovėm į mums paskirtą vietą ir galiausiai ėmėm bliauti „ura“ tribūnoj pasirodžiusiam kompartijos biurui ir Stalinui.

Klaipėdos technikume nudrengęs savo vienintelius batus avėjau dėdės Adomo klumpes. Vėliau buvau įsidarbinęs augalų apsaugos stebėtoju. Kiekvieną savaitę raitas apjodavau pajūrio ūkius. Jų vadovai savo parašais turėjo patvirtinti, kad Baltijos bangos jiems neatplukdė kolorado vabalų ir bulvių maro užkratų.

Paskutiniųjų atostogų metu buvau sodo sargas, o ketvirtajam kurse turėjau įstoti į komjaunimą, kad būčiau įdarbintas augalininkystės laborantu.

Mieliausiu ir įtakingiausiu žmogum iš technikumo dėstytojų man buvo ir liko Liudas Alseika. Jis dėstė geodeziją, o vėliau mums bendraujant yra pavadinęs mane „dvasiniu sūnum“.

Nepriklausomoj Lietuvoj Alseika buvo vienas iš Laisvamanių draugijos steigėjų. Dar carinės Rusijos rytuose buvo šiek tiek užsikrėtęs dzenbudizmo idėjomis. Man studentaujant, vasarom mes baidarėmis keliavom Lietuvos upėmis ir ežerais. Alseika žuvo paskutinėje savo organizuotoje kelionėje dviračiais į Vladivostoką…

1952 m., kai man sukako dvidešimt, baigęs technikumą „su pagyrimu“, turėjau teisę studijuoti toliau. Nors Klaipėdoje buvau minimas kaip šioks toks literatas, aš, kaip ir mano pusbrolis Arūnas, pasirinkau architektūrą ir įstojau į Kauno politechnikos institutą. Priemiestyje išsinuomojau kuklų kambarėlį ir laisvalaikiu planavau šį tą rašinėti.

Tik to laisvalaikio neliko. Paskaitų konspektai, vadovėliai ir dar vatmano lakštas, kuriame turėjau nubraižyti Maironio rūmų fasadą. Po skaudžių dvejonių, praėjus mėnesiui grįžau į Klaipėdą. Ten Mokytojų institutas lyg ir buvo žadėjęs mane priimti į lietuvių kalbos ir literatūros skyrių, bet kai atvykau, direkcija mane kaip agronomą nukreipė studijuoti gamtos ir geografijos…

Gal taip lėmė likimas – Klaipėdoje suartėjau su teatru, kurį sudomino mano komedija „Lažybos“. Kompozitorius Juozas Karosas ir teatro dailininkas Romualdas Lukšas net panoro aplankyti mano globėjus, pajusti tą repetuojamos komedijos aplinką. Iš gauto honoraro nusipirkau motociklą ir į „Lažybų“ premjerą atsivežiau savo globėją Adomą, kuris anksčiau apžergdavo tik klumpdirbio ožį…

Tikėjausi, kad po sėkmingo spektaklio Klaipėdoj Vilniaus universitetas priims mane studijuoti kalbos ir literatūros. Bet paaiškėjo, kad be stojamųjų egzaminų ir be ministerijos leidimo jie to padaryti negali.

Neišmanydamas, ką bedaryti, Gorkio gatve patraukiau iki Aušros Vartų. Nors neturiu nei žvakės, nei gėlių Aušros Vartų Mergelei, gal Ji vis dėlto paguos ir ką nors patars… Ir čia prie Bazilijonų vartų pamačiau užrašą: „Vilniaus pedagoginis institutas“.

Už tų vartų barokinė šventovė buvo paversta kažkokiu sandėliu, o dviaukštis vienuolynas – instituto rūmais. Į juos aš ir patekau ketveriems metams studijuoti gimtosios kalbos ir literatūros. Nuo marksizmo paskaitų buvau atleistas, reikiamas žinias jau gavęs studijuodamas Klaipėdoje.

Čia buvo sunkiau su bendrabučiais. Mane laikinai priglaudė Vorkutoje įkalinto dėdės Prano žmona Genutė ir jos sesuo Vanda, gavusios varganą butą Arklių gatvelėj. Aš miegoti galėjau tik ankštoj virtuvėj išskėtęs sulankstomą lovelę.

Instituto literatų būrelyje susipažinau su biržiečiu Vaidotu Spudu. Mudu Basanavičiaus gatvėj, Šeškevičiaus bute išsinuomojome kambarį. Tam pačiam aukšte už sienos gyveno ir būsimasis dainininkas Virgilijus Noreika. Čia aš Vilniaus teatrui sukūriau komediją „Silva studentauja“, o Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėjai Aldonai Liobytei įteikiau savo apsakymų rinkinį „Klumpės“. Liobytė dar pasitelkė dailininką Vytautą Valių, ir išėjo tais laikais patraukli mano prozos knygelė.

Ji padėjo surasti mano dingusį brolį Apolinarą. Jis karo metais buvo išvežtas į reicho darbo tarnybą. Vėliau tapęs kareiviu fronte pasidavė britams. Galiausiai Pietų Amerikoj jis tapo jūreiviu.

Santa Monikos pakrantėje Apalis pamatė vilą su reklaminiu užrašu „Palanga“. Tos vilos šeimininkas buvo Miltonas Starkus. Jo tėvai, Lietuvos patriotai, prieš karą buvo išsiuntę sūnų į savo tėvynę, kad jis ten baigtų bent pradinę mokyklą. Miltonas iš Lietuvos gaudavo knygų ir mano „Klumpes“ parodė į „Palangą“ užklydusiam Apolinarui.

Tą mano knygą perskaitęs Apalis leidyklai parašė jaudinantį laišką. Prie jo buvo pridėtas laiškelis ir man. Praeis aštuoneri metai, kol aš gausiu leidimą nuskristi į Ameriką ir pasimatyti su broliu, įsigijusiu namą Santa Monikoj. Vėliau lankiausi pas jį net porą kartų. Brolio gyvenimas buvo sunkesnis negu mano. Ant kuklios jo kapo plokštės užrašyta: „Saulele, Lietuvą sušildyk, kad niekam nebereiktų ieškot užuovėjos svetur.“

Į rusų kalbą išverstų mano „Klumpių“ ir dar poros teatruose rodomų pjesių užteko, kad būčiau priimtas į Rašytojų sąjungą ir gaučiau kambarį rūmų palėpėje. Už mano kambario sienos gyveno ilgametė RS sekretorė. Vieną rytą ji grįžo iš savo darbovietės norėdama dar kažkuo apsivilkti ir man pasakė, kad pas pirmininką Antaną Venclovą yra atvykusi Sofija Čiurlionienė.

Aš „Pergalėje“ buvau perskaitęs jos atsiminimus „Žemaitiški pasipasakojimai“. Ponią Sofiją netrukus pamačiau rūmų laiptais lipančią žemyn su mūsų sekretore. Kai pasisveikinęs pagyriau viešnios prisiminimus ir dar pasakiau, kad pats užaugau netoli Plungės, Čiurlionienė pasiūlė, kad ją palydėčiau iki Vileišio rūmų, kur buvo įsikūręs mūsų Lietuvių kalbos ir literatūros institutas.

Lydėdamas mūsų brangiąją viešnią papasakojau apie Vilniaus dailės institute skleidžiamus gandus, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo nesveiko proto, todėl sovietų valdžia jo paveikslų nerodo.

Ponia Sofija apie skleidžiamas paskalas jau buvo girdėjusi. Ji stebėtinai atvirai man papasakojo, kaip, nuvykusi „Kostuko“ aplankyti į Lenkiją, rado jį privačioj sanatorijoj netoli Varšuvos. Jis ten kūrė ir gydėsi. Kai Sofija su juo išėjo pasivaikščioti, ji pastebėjo atsiradusį keistoką Čiurlionio įprotį: jis sustodavo prie kokio nors medžio, tylėdamas apeidavo aplink ir jį paglostęs tęsdavo nutrūkusį pokalbį.

Ponia Sofija net man, jaunam Čiurlionio gerbėjui, prisipažino, kad į Vilnių tąsyk grįžo tokia išvargusi, jog stotyje žmonių turėjo klausti, kokiom gatvėm jai sugrįžti namo. Atsidusdama dar pridūrė:

– Aš tuo metu laukiausi Danutės…

Atsisveikindama ji mane kvietė, kad Kaune ją aplankyčiau, ir žadėjo padovanoti kokį nors Čiurlionio paveikslo atspaudą. Bet per savo kuklumą ar žioplumą aš tuo kvietimu nepasinaudojau.

Dabar praleiskim keliolika mano tolesnio gyvenimo metų ir stabtelkim prie ne itin džiugaus penkiasdešimtmečio. Antakalnio gatvėj „rašytojų namo“ ketvirtajam aukšte aš buvau gavęs kambarį, o vėliau ir visą trijų kambarių butą. Čia sukūriau net keletą pjesių. Panevėžyje, Juozo Miltinio teatre buvo patraukliai suvaidinti mano „Devynbėdžiai“ su Giedriaus Kuprevičiaus muzika, o Kaune Jono Jurašo režisuota „Mamutų medžioklė“ sukėlė net politinį skandalą. Po sėkmingų spektaklių Maskva į Kauną atsiuntė politinį veikėją, kuris įsakė „Mamutų medžioklės“ neberodyti.

1982 m. sovietinio saugumo cenzūra teatrams uždraudė dar tris mano pjeses: Vilniuje „Ubagų salą“, Kaune „Sielų mainus Paguodos namuose“ ir Panevėžyje „Surūdijusį vandenį“. Teatro kritikai tik bejėgiškai skėsčiojo rankom.

Iš Kauno dramos teatro dėl neaiškių priežasčių buvo atleistas gabus aktorius Česlovas Stonys. Jis tarsi pakurstė mane rašyti dialogus: vienas vaidmuo Česlovui, o kitas man. Mes juos emocingai skaitėme literatūros vakaruose, atsakinėjom į klausimus, kurie rūpėjo klausytojams. Stonys iš tų vakarų šiek tiek uždirbdavo, o man užteko ir to, kad Česlovas su savo mašina mane nuveždavo. Tokių aštrių satyrinių dialogų dar iki Sąjūdžio sukūriau daugiau negu dešimt.

Galiausiai mus pakvietė į Telšius, kur vaikystėj turgaus aikštėje man tekdavo pardavinėti klumpes. (Mokesčių inspektoriai prie tokio paauglio negalėjo prikibti.)

Iki mūsų vakaro buvusioj Telšių teatro salėje dar buvo likus valanda, ir aš Česlovui pasiūliau aplankyti kapines, kur 1941 m. bendrame kape buvo palaidota daugiau kaip dvidešimt Rainiuose nukankintų „buržuazinių nacionalistų“, kurie buvo įkalinti Telšiuose. Kapuose mudu su Česlovu nustebom: kovo pabaigoj kankinių kapas buvo apsodintas žydinčiom našlaitėm! Tirštoj telšiškių salėj nuo to įspūdžio kapinėse aš ir pradėjau mūsų vakarą. Pagyriau žemaičius, kurie nepabūgo valdžios ir nepamiršo Rainiuose žiauriai nukankintų kalinių.

To vakaro salėj pirmoj eilėj sėdėjo Telšių valdžios atstovai ir tuometinės žemaičių kultūros veikėjai. Nėra ko stebėtis, kad netrukus visoms kultūros įstaigoms buvo uždrausta mus kviesti į literatūros vakarus.

Kai Vilniaus saugumo rūmus perėmė nepriklausomos Lietuvos komisija, Balys Gajauskas man perdavė ten surastą mano bylos kortelę: už antisovietinę propagandą aš būčiau teisiamas pagal 58 straipsnį (tą kortelę esu perdavęs Pasvalio muziejui).

Sąjūdžiui dar neprasidėjus dalis nusipelniusių rašytojų iš mūsų namo (Antakalnio 8) kėlėsi į ramesnius, modernesnius namus Švyturio ir Mildos gatvėse. Tada mudu su žmona Gražina tikėjomės iš ketvirto aukšto persikelti į kokį nors žemesnį, kad ir triukšmingesnį butą, nes aš jau tada turėjau sveikatos problemų. Dėl to kreipiausi į Rašytojų sąjungos pirmininką Alfonsą Maldonį, bet šis tik skėstelėjo rankom: čia ne jo valia. Butai jau paskirstyti.

Mudu su Gražina nusprendėm pasidaryti savo bute šiokį tokį remontą: perdažyti sienas, lubas, atnaujinti jau aptrupėjusius balkonus.

Dzūkijoj, Rudnios kaime prie Skroblaus upelio mes buvom nusipirkę apleistą sodybą. Tad ir guodėm save: jei vasarą ten pasidarbuosim, mieste bus lengviau laipioti į ketvirtą aukštą. Vieną lietingos vasaros dieną grįžę iš kaimo pamatėm, kad mūsų kambariuose pro lubas lašnoja vanduo. Man reiktų užlipus ant aukšto tose vietose bent įmirkusį šlaką išsklaidyti.

Tad pradėjau darbuotis. Ir čia aš atvėriau paslaptį: virš mūsų kambarių buvo išvedžioti laidai ir lubose įcementuoti mikrofonai. Aš tą įmantriai izoliuotą kabelį nuo balkono buvau nuleidęs iki pat namo pamatų, kad vijokliai turėtų į ką įsikibti.

Kai Lietuvos teatrai mano veikalų neberodė, Talino dramos teatro režisierius Grigorijus Kromanovas pakvietė mane į „Šventežerio“ peržiūrą. Jis dar panoro, kad su manim atvyktų koks nors teatro kritikas. Nedvejodamas pakviečiau Ireną Veisaitę, kurios vyras su dukra buvo išvykę pas gimines Londone.

Taline po sėkmingos „Šventežerio“ peržiūros mes buvom pakviesti į teatralų vakarienę. Restorane su muzika ir šokiais. Ir kas po to?.. Režisierius, įsimylėjęs Ireną, netrukus išsiskyrė su savo šeima, atvyko į Vilnių ir gyveno čia iki gyvenimo pabaigos. O kai ne taip seniai mirė ir mūsų Irena, jos pelenai buvo palaidoti Talino kapinėse šalia Grigorijaus K.

Visa tai rašant man būtų laikas įterpti ir kokį nors linksmesnį savo gyvenimo nuotykį. Gal prisiminti 1991 m. savo kelionę į Romą, Vatikaną ir Pizą, kur lėlių teatro konkurse turėjo dalyvauti ir lietuviai. Tokią kelionę mūsų ambasadorius Stasys Lozoraitis buvo suplanavęs Vytautui Landsbergiui, kad jis galėtų pasimatyti su popiežium Jonu Paulium II. Bet Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas po Sausio 13-osios įvykių iš Vilniaus išvykti negalėjo, todėl kasetę su dramatiškų įvykių vaizdais įdavė man, kad įteikčiau ją popiežiui.

Per Maskvą atskridęs į Romą apsigyvenau Šv. Kazimiero kolegijoj. Jos rektorius Algimantas Bartkus man paskyrė kambarį ir malonų vadovą, kuris aprodė Romos, Vatikano šventoves ir senovės krikščionių katakombas. Pagaliau man buvo pranešta, kurią dieną ir valandą popiežius žada mus priimti: mane ir kolegijos rektorių Bartkų, kuris buvo mano vertėjas.

O Šventasis Tėvas manęs lietuviškai paklausė:

– Na, tai ką man pasakysi?

Aš perdaviau Landsbergio linkėjimus, kasetę ir trumpai apsakiau, ką pats, kaip AT deputatas, buvau regėjęs. Mums buvo reikalinga Vatikano ir visų Europos valstybių parama, popiežius pasakė, kad jis mums stengsis padėti, Landsbergiui perdavė linkėjimų ir gražų rožinį. Palaimino mane, o Bartkui, matyt, jau ne pirmą kartą, draugiškai paspaudė ranką.

Kitą dieną mūsų prašymus Šventajam Sostui aš privalėjau išdėstyti raštu. Galiausiai Kolegijos vairuotojas mane nuvežė į Pizą. Ne tam, kad pamatyčiau tą pasaulyje žinomą pasvirusį varpinės bokštą, bet kad prie Maskvos vizos pridėčiau pažymą, jog lankiausi ten vykusiame Europos lėlių teatrų festivalyje.

Ką dar galėčiau jums „pameluoti“, kaip anuomet sakydavo žemaičiai?

Yra dar slaptingų dalykų. Kuriuos žmogus jaučia, išgyvena, bet jų kilmės negali paaiškinti. Kai mums reikėjo kaimo sodyboj išsikasti šulinį, aš tokios vietos ieškojau su virgule – žilvičio šakele.

Niekas iki šiol nepaaiškino, iš kur ir kaip žmoguje atsiranda tokia galimybė. Daugelis turbūt atsimena per televiziją rodytus „ekstrasensų mūšius“. Prie mūsų Mokslų akademijos net buvo įkurtas tos temos nagrinėtojų būrys. Ir aš jam priklausiau.

Kartą pas mus iš Maskvos atvyko šios temos tyrėjas ir žinovas. Jis Verkių rūmuose po savo paskaitos paklausė, ar tarp dalyvių yra žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti ekstrasensais. Kaimynų paraginta į sceną įžengė senyva moteris, buvusi mokytoja, kuri prisipažino turinti „tokią kažkokią“ nuojautos galią.

Kita jaunesnė ir žvalesnė moteris panoro, kad aiškiaregė ją ištirtų. Ji atsisėdo scenoje ant kėdės, o ekstrasensė stovėjo už kelių žingsnių, savo delnu tarytum glostė pacientę ir vardijo jos negalavimus.

Jų buvo tiek daug – žmonės žiūrovų salėj net ėmė vis garsiau juoktis. Nesijuokė tik tiriamoji pacientė. Ji prisipažino esanti gydytoja, o aiškiaregės minimos ligos – skaudi teisybė. Kaip, iš kokio šaltinio aiškiaregio sąmonėje ji gali atsirasti?

Kai aš ketvirtajam aukšte per daug užsisėdžiu, akys nuo skaitymo pavargsta, ir jei lauke nei sninga, nei lyja, einu į gaivinantį Sapiegų parką pasivaikščioti. Vienas, bet geriau su Gražina.

Man jau devyniasdešimt treji, todėl čia rašydamas kai kur galėjau suklysti. Bet apsirikimas – ne vagystė. Taip mano vaikystėj sakydavo žemaičiai.

Rudnelė, 2025