Lina Simutytė. Pirmasis bučinys

2025 m. Nr. 5–6

Apsakymas

 

Po didžiąja kiemo kriauše užkasusios savo paslaptis nė viena neįtarė, kad kartu su nuogos Lauros nuotraukomis ir Prado nukalta metaline rože palaidos svarbią draugystės dalį. Į Dramblinę abi pasižadėjo kurį laiką nebeiti, tad neliko prasmės susitikti prieš diskotekas, vartyti žurnalus, aptarinėti naujausias madas, keistis drabužiais, ryškiai dažytis ir spėlioti, kas su kuo šoks, iki užspringimo laižysis ar kurioje mašinoje po to glamžysis. Tačiau Elena netrukus pajuto, kad Laura, daugiau laiko praleisdama vien su ja, akivaizdžiai nuobodžiauja. Laura nustojo klausytis jos pasakojimų, išgirdusi prasidedant dar vieną istoriją iš skaitomos knygos, imdavo demonstratyviai žiovauti, o kartą, kai Elena jai parodė savo kurtus koliažus iš žurnalų iškarpų, taip išsiviepė, kad tai buvo iškalbingiau už tūkstančius žodžių.

Laurą dominę dalykai išliko tie patys: bernų dėmesys ir paskalos. Vyresnių draugių, kurių kiekvieną žodį dėjosi galvon, patarimai ir pastangos joms įtikti. Nustojus lankytis Dramblinėje, į Laurą visos žvelgė su savotišku gailesčiu, tarsi dabar ji išgyventų kažką tragiško – jei tavęs nėra ten, nėra niekur. Taip iš dalies ir buvo. Laura Elenai vis dažniau pasiguosdavo, kad pasiilgo vieno ar kito vaikino, drąsių jų prisilietimų ir šokių salės tamsą skrodžiančių ryškių lazerinių spindulių. Neoniniai jų atspalviai dabar persikėlė į Lauros plaukų gumytes, kurių prisipirkdavo kioske prie mokyklos kartu su paauglėms skirtais žurnalais, ant liežuvio sproginėjančiais ledinukais ir traškučių pakeliais. Lauros šeima propagavo sveiką gyvenimo būdą. Savaime suprantama, mama visą gyvenimą laikėsi tai vienos, tai kitos dietos, o tėvas vakarais ne tik prakaituodavo sporto salėje, bet kartu tempdavosi ir dukrą. Taip nudrengtas metalinis kioskas su prie lango stiklo kone priaugusiais kramtomųjų gumų, saldainių ir šokoladukų popierėliais tapo slapta Lauros užuovėja ir įtakos plėtimo zona. Ji, verslininkų dukra, po pamokų čia atsivesdavo pažįstamus paauglius iš nuo algos iki algos gyvenančių šeimų ir ragindavo juos išsirinkti ką tik nori. Nuo suklypusių, dar praeitame tūkstantmetyje sukaltų lentynų kioskininkė stverdavo saldumynus, gazuotų ir energinių gėrimų skardines, degtukų dėžutes, didžiakrūčių moterų lipdukais apklijuotus žiebtuvėlius ir cigarečių pakelius, o juos pardavusi liepdavo nešdintis, kol niekas nepamatė.

Tačiau paaugliai buvo paaugliai, amžinai skubantys, užmaršūs, nepasotinamai godūs naujų patirčių, nuolat išalkę energinių gėrimų ir rūgščiu cukrumi apibarstytų guminukų. Jų dėkingumas ištuštėdavo kaip blizgus cigarečių pakelis, išsisklaidydavo su išpučiamais dūmais, nusitrindavo, kaip nuo odos nusitrina priklijuojamos vienkartinės tatuiruotės, o Laura netruko įsitikinti – jei tavęs nėra Dramblinėje, nėra niekur, net jei kitų dėmesį bandytum nusipirkti.

Draugės tarsi susikeitė vietomis: Laura pasidarė tyli, lėta ir nerangi, jos kūnas ir mintys sustingo, o žodžius reikdavo traukti iš burnos atsargiai, tarsi prarytus žvejybinius kabliukus. Elena pradėjo dažniau kalbėti nei šį, nei tą, pasakoti ir klausinėti, kad tik draugė ką nors atsakytų. Laura nustojo vėluoti į pamokas, net nebepraleisdavo užsiėmimų muzikos mokykloje, o po jų vakarais droždavo tiesiai namo. Iš pradžių teisinosi, kad nori kuo geriau pasiruošti atsiskaitymams, nors namuose tiesiog išsipleikdavo priešais televizoriaus ekraną.

Tai buvo laikai, kai žmonės tebegyveno įaudrinti dangoraižių dvynių griūties Niujorke, o provincijos gyventojai iki šiol prisiminė realybės šou „Akvariumas“ Jolitos-Raudonos ir Psicho sukeltą sekso skandalą. Didžiausias šalyje prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ toliau veikė visu pajėgumu, lankytojus dosniai apiberdamas akcijų, nuolaidų pažadais ir išpardavimais, kurių būdavo „nevalia praleisti“. Apsipirkti ten važiuodavo ir Lauros šeima, kaskart, kai tėvams prireikdavo aplankyti sostinę dėl verslo ir „Naftos“ reikalų. Iš didmiesčio ji grįždavo pasikeitusi ir kurį laiką atrodydavo nutolusi. Ne tik dėl drabužių iš naujausių kolekcijų ar provincijos parduotuvėse dar neregėtų kosmetikos gaminių ir blizgios bižuterijos, kurią prieš tai būdavo mačiusios tik užsienio kanalų programose, bet ir dėl jas skiriančios nelygybės. Kol Laura Elenai pristatinėdavo savo pirkinius, kiekvieną traukdama iš kvepiančių įpakavimų, Elena tegalėjo pasidžiaugti dėl paskutinėje dėvėtų rūbų siuntoje rastų palaidinių su atšokusiais žvyneliais, kurias ketino atnaujinti, arba tamsoje šviečiančių kedų su paduose įtaisytomis neoninėmis švieselėmis. Tačiau jei anksčiau Laura šią nelygybę mėgindavo atitaisyti, kaip paguodos prizą atiduodama draugei dėvėtus, bet tebemadingus savo sijonus, batus ir marškinėlius, tai dabar apskritai nustojo važinėti į sostinę ir pasilikdavo namuose. Tėvams sakydavo, kad ruošis atsiskaitymui muzikos mokykloje ir gros, bet iš tiesų užsitraukdavo svetainės užuolaidas, įsijungdavo televizorių ir leisdavosi nunešama muzikinių klipų srovės. Mėgstamiausias buvo jau prieš kurį laiką pasirodęs, bet paauglių tėvus ne mažiau nei Raudonos ir Psicho sekso scena šokiravęs „t.A.T.u.“ dainos „All the Things She Said“ vaizdo klipas. Tiesa, jame besisukantiems kadrams suaugusieji buvo atsparesni – suprato, kad tai, kas rodoma ekrane, ko gero, yra suvaidinta, ir kaltę suversdavo iš proto einančiam Vakarų pasauliui arba jau seniai išprotėjusioms ruskėms.

Savaitgalį Elena pas Laurą pasirodo popiet, iš kiemo vos išsukus raudonam motinos „Jaguarui“. Kurį laiką abi iš tikrųjų groja, nes vienas iš atsiskaityme privalomų kūrinių turės būti atliekamas duetu. Viena pora rankų jos, kita – Lauros, susitinka joms palinkus virš pianino klaviatūros. Nuo Lauros pirštų lašantys skaidrūs kaip stiklo rutuliukai viršutinių oktavų garsai užlieja pritemdytą svetainę, tačiau netrukus juos sutraiško gremėzdiški, padriki Elenos akordai iš kontroktavos. Groti duetu Elenai sekasi dar prasčiau nei mintinai, todėl dabar neriasi iš kailio, kad nesusimautų, o Laurai viskas išeina tarsi be pastangų. Suklydus Elena prašo pabandyti dar, dar ir dar kartą. Po paskutinio bandymo Laura kurį laiką sėdi sustingusi, tarsi duetu ką tik būtų grojusi ne ji, bet jos išnara. Užtildytas televizorius mirga svetainės prietemoje, nuo ekrano sklindanti sintetinė mėlyna šviesa krinta ant jųdviejų rankų, nukeldama Eleną į vaikystės dienas, kai tėvas sirgo žuvies liga, o ji su broliu dirbo langų gamyklos sandėlyje, be paliovos girdėdama „Eifel 65“ dainą. Elena pamano, kad ir Laurą apkėtė ta pati klastinga liga, todėl nemačiomis dirsteli, ar plaukuose ir ant pečių nematyti baltų žvynelių. Tačiau jokia žuvies liga jai negresia, Lauros plaukai tviska net kelias dienas neplauti. Kai Laura pagaliau sujuda ir užvožia pianino dangtį, naktinėmis užuolaidomis perdrėksta riba tarp kambario ir vakaro sutemų jau atrodo išsitrynusi. Elena žino, ką daryti, viskam yra kruopščiai pasiruošusi. Dar vakar vakare iš tėvų piniginių prikrapštė monetų, kad šiandien nupirktų mėgstamiausių Lauros traškučių.

„Estrella“ mėlyni: bulvės, svogūnai, grietinė ir aliejus. Tie patys riebalai, kuriuose Elenos vaikystėje kepdavo bado blynai. Neoninė iškaba, paryčiais tuščiame mieste dūzgianti virš pigaus viešbučio durų. Šniokštimas tarp nutolusių radijo stočių. Staigus žaibo išlydis. Aštrus skonis burnoje, prasiautus audrai. „Estrella“ mėlyni: vingiuoti ir traškantys kaip ištryptos Dramblinės grindų lentos, kaip po kojomis skylanti sausa žemė. Tuštindamos bulvių traškučių pakelius ir tėvų barą, Elena ir Laura tyli, leisdamos kalbėti MTV kanalui. Abi žino, ko laukia. „All the Things She Said“ klipo, kuriame Lena Katina ir Julija Volkova pasirodo prie aukštos spygliuotos tvoros, jas skiriančias nuo pasaulio. Dramatiškai pila dirbtinis lietus, žmonės slepiasi po juodais skėčiais. Lena rusvais banguotais plaukais, o Julija trumpai kirptais tamsiais, abi vilki mokyklines uniformas. Nuo lietaus drabužiai permirksta, vandens lašai rieda jų veidais ir slidžiomis kojomis, tačiau svarbiausia – žvilgsniai. Aistra, įniršis ir naivus didžiavimasis savo tariama beprotybe, nepaneigiamu išskirtinumu. Viskas, apie ką draugės dabar nedrįsta nė pagalvoti, bet vis tiek galvoja. Ir jos taip norėtų, ir jos taip galėtų. Dviese prieš visą pasaulį, šią akimirką susitraukusį iki saujelės žmonių už tvoros.

Klipe Julija ir Lena bučiuojasi, o žiūrovai beveik gali justi, kaip vienas liežuvis randa kitą, kaip vienos drėgmė susimaišo su kitos. Lietus virsta sniegu, o klipo pabaigoje jos susikimba už rankų ir pasuka už vaikų piešiniais nuterliotos plytinės sienos. Atsiveria tolimas, bet šviesus horizontas, sovietiniai daugiabučiai primena kosminius erdvėlaivius. Nustoja lyti. Abi tolsta permirkusios, tačiau žmonės už tvoros kažko tebelaukia – staigaus jųdviejų atsitraukimo, paleistų rankų, bet ko, kas paliudytų, kad tai tebuvo išgalvota istorija, pasakojama kabelinės televizijos kanalo.

Tačiau Elena ir Laura nori tikėti, kad atlikėjų meilė, kaip ir lietus, staiga virtęs sniegu, yra tikra. Vis dėlto Elena šįkart tiki labiau nei Laura. Gal todėl sugauna jos žvilgsnį, iš arti stebi veidą, visus tiek kartų skaičiuotus apgamus ant skruostų. Vaizdai ekrane keičiasi, paskutinių saulės spindulių pluoštai pro užuolaidas skverbiasi vidun primindami, kad jos niekada nėra iš tiesų vienos, o Elena pasislenka dar arčiau ir paliečia Lauros kaklą. Prisiartina prie pastelinių jos lūpų, nušviestų tebemirgančių ekrano pikselių. Elena užsimerkia, kad visa išnyktų, o tada ir vėl atsimerkia. Drėgnais delnais suima Lauros skruostus, kaip vesternuose daro ryžtingi vyrukai. Tarsi būtų viską suplanavusi, sugrūda liežuvį Laurai į burną. Ji nesipriešina, ne, net šypteli, o Elena įsivaizduoja, kad šį šypsnį atsimins amžinai, juk būtent taip nusišypsoma amžiams, kaip po oda amžiams įsirašo tatuiruočių rašalas. MTV karuselėje sukasi „Red Hot Chili Peppers“ ir Avril Lavigne, Kylie Minogue ir Shakira. Ville Valo klausia, ar šiąnakt jos mirtų iš meilės, Britney Spears išpažįsta savo aistrą rokenrolui. Nelly su Kelly Rowland sprendžia nesibaigiančią dilemą, o Eminemas tvarko savo spintą.

Jos bučiuojasi ilgai ir šlykščiai, abiejų liežuviai apsinešę sūriais traškučių prieskoniais ir Lauros tėvų džinu. Elena bijo, kad tuoj apsivems, bet negali liautis. Tarsi ragautų kažko, kas per ilgai gulėjo tolimiausioje šaldytuvo lentynoje. Pirmasis bučinys: bulvės, svogūnai, grietinė ir aliejus. Tie patys riebalai, įsigėrę į Elenos vaikystę. Ir neoninė pigaus viešbučio iškaba nustoja šviesti, ir nutolusių radijo stočių programos pradeda spiegti vienu metu. Pirmasis bučinys išbyra pro dantų tarpus kaip išmindžiotos žemės purvas. Metalo skonis lieka ant Elenos liežuvio, tarsi būtų jį ištraukusi iš surūdijusios dėžės, kurią abi užkasė po didžiąja kiemo kriauše. Kaip gaila, galvoja ji, erdviame prieškambaryje audamasi batus, kaip gaila, kartoja mintyse, žiūrėdama į nedingstančią Lauros šypseną. Kaip gaila, sukasi Elenos galvoje tarsi klipai MTV karuselėje. Kaip gaila, kartoja sau, labiau nei bet kada skubėdama į pridvisusius savo namus, kaip gaila, galvoja šveisdama dantis. Kaip gaila, šleikštulio nesulankstysi ir nesugrūsi į jokią dėžutę, kad palaidotum po medžiu.

 

Po to savaitgalio Elena nebenorėjo rodytis ne tik Dramblinėje, bet ir pas Laurą. Tačiau ši lyg tyčia ją vis dažniau pasikviesdavo, net tada, kai tėvai niekur neišvažiuodavo, o raudonas motinos „Jaguaras“ kieme iš toli šviesdavo tarsi tviskančiu vandeniu dosniai aplietas reto grožio žiedas. Ilgainiui jos įprato keistis ne tik drabužiais, bet ir seilėmis. Tačiau kaip Laura Elenos palaidines išmesdavo į šiukšlių konteinerį, taip Elena pakeliui namo išspjaudavo jos seiles. Grįžusi iš krepšio traukdavo brangiai kainavusias sukneles, vos kelis kartus avėtas basutes ir leisdavo mamai nuspręsti, ką galės pasilikti, o ką parduos „Komise“.

Likusi viena Elena matuodavosi Lauros drabužius ir apžiūrinėdavo save prieš veidrodį. Įsivaizduodavo, kad taip gali paveikti laiką – pakreipti jį sau tinkamiausia linkme. Galbūt tada jos galėtų dar kartą susipažinti, tik visai kitomis aplinkybėmis. Elenos drabužiai kvepėtų švara, o ne prie virtuvės sienų priskretusiais riebalais. Prieš diskoteką ji teptų plaukų galiukus tikru arganų aliejumi ir tiesintų tam skirtu tiesintuvu, o ne degintų įkaitusiu lygintuvu. Keliaudama pas Laurą negirdėtų mamos eik, gal bent paėst duos. Ir apskritai, galbūt tada Elenos šeima maistą visai ne ėstų, o valgytų, ragautų, skonėtųsi, uostų, kaip ji dabar uodžia išsvajotą Lauros megztuką su juoda avimi. Ir vėl tikrina, ar ant jo neras žuvies ligos ženklų – odos atplaišų, žvynelių, kruvinų ašakų. Tačiau megztinis, kaip visi kiti jai atitekę drabužiai, dvelkia gerai pažįstamais kvepalais iš obuolio formos buteliuko. Jokių bulvių, jokių svogūnų, jokios grietinės ir aliejaus. Nieko, kas primintų tą šleikštų skonį, kaskart įsismelkiantį į liežuvį. Nieko, kas atmintyje išnirtų kaip prieškambario prietemoje joms atsisveikinant vis šmėstelėjanti ir pakimbanti lydekiška Lauros šypsena. Aštrūs, lyg pagaląsti dantys, gleivėtas liežuvis, plėšrūniška burna, kurios neįmanoma užpildyti nei bučiniais, nei traškučiais iš didžiausio „Estrellos“ pakelio.

Muzikos mokykloje neišvengiamai artėjo egzaminų savaitė, todėl Elena vis daugiau laiko praleisdavo prie pianino. „Rīgos“ klavišai jos akyse mirgėjo juodomis ir baltomis amžinybėmis, jų tarpuose prasmegdavo Elenos kantrybė, įniršis ir azartiškas noras groti taip, kaip tąkart – kai, sau pasižadėjusi iš tikrųjų išmokti, taip ir padarė, o tada pirmą ir paskutinį kartą laimėjo jaunųjų pianistų konkursą. Tačiau instrumentas nepakluso nei jos pastangoms, nei slidžioms nuo prakaito pirštų pagalvėlėms, kurios, užuot sekusios natų geografiją klaviatūroje, daug geriau atsiminė, kaip įžiebti degtuką ir pridegti cigaretę.

Prieškambaryje, čia pat už sienos, brolis rišosi batus ruošdamasis išeiti, o Elena įsivaizdavo, kaip numindžiotas raudonas kilimas po jo kojomis plečiasi tarsi kraujo dėmė, kurią netrukus išnešios po visą kiemą iki didžiosios kriaušės. Mintyse regėjo, kaip kraujas susigeria į žemę, prasisunkia iki pat metalinės dėžutės su Lauros nuotraukomis. Įsivaizdavo, kaip Edis peržengia kiemo ribas, kaip kruvini pėdsakai kerta ir raudonai nužymi benzinu kvepiančią gatvę, o tada nusidriekia ilga senamiesčio gatve iki pat muzikos mokyklos. Edis atveria paradines pastato duris, vaikšto siaurais pianistų skyriaus koridoriais, galiausiai pasiekia koncertų salę. Prie juodo, tamsa kone varvančio fortepijono jau sėdi Laura ir Elena. Jų duetas skamba taip pergalingai, kaip pergalingai tėvas iš piniginės kadaise ištraukė sulamdytą šimtinę, o Elena ją suspaudė delne neįtardama, kad taip grojimas taps tik dar sunkesne bausme.

Prieš egzaminą jos susitiko už muzikos mokyklos. Atsirėmusios į aptrupėjusią sieną su anksčiau uždažytais senais ir naujais piešiniais, užrašais muzikalkė – dūchų mokykla, NIRVANA, Paulius pyderas, čia buvo G., A + V = KML traukė mėtines cigaretes, o jų kvapą vėliau užmaskavo Lauros kvepalais. Abi žino, ko laukia. Abi jaudinasi, tarsi ant scenos liptų pirmą kartą. Elena, kaip visada, bijo labiau už Laurą. Gal todėl vėl bando sugauti Lauros žvilgsnį, atsiremti į jį kaip į sieną už nugaros, į ateities pažadą, naujos pradžios tašką. Dar? – viena klausia, kita linkteli.

– Spėsim?

– Dar vieną, paskutinę, spėsim.

Nė viena neįtarė, kad tai bus paskutinė perpus surūkyta cigaretė. Nežinojo, kad netrukus viskas aplinkui bus nuklijuota plakato dydžio nuogos Lauros nuotraukomis: mokyklos sienos, langai, trūnijantys stadiono suolai, Dramblinės vidus ir išorė, net parduotuvių vitrinos.

Po egzamino ir pertraukos, kai visi buvo pakviesti ant scenos, kad išgirstų garsiai skaitomus pažymius, mama išsivedė Laurą iš salės. Jos veide tebešvietė aukščiausio įvertinimo džiugesys, ausyse skambėjo griausmingi plojimai, o šešetą gavusi Elena pagaliau ir vėl regėjo tą Laurą, su kuria susipažino, todėl pasileido jai iš paskos. Tačiau netrukus abi išvydo tai, ką jau buvo mačiusios ir visam laikui užkasusios. Dešimtis, o gal ir šimtus kartų padidintos nuogos Lauros nuotraukos mirgėjo ant klasių durų, stenduose su egzaminų tvarkaraščiais ir iškabintais pavyzdingų mokinių pasiekimais, su kadrais iš koncertų, įvairių išvykų ir Dainų švenčių. Elena atpažino nuotraukas, kurių atsiradimo užkulisius buvo mačiusi, kai, dar prieš joms su Laura susidraugaujant, slapta po pamokų muzikos mokykloje keliskart nusekė ją iki Dramblinės. Kitos nuotraukos buvo iš to pluošto, po diskotekos atsiradusio Lauros vidinėje džinsinio švarkelio kišenėje. Tačiau dabar, įprastoje mokyklos aplinkoje, kiekvienas kadras su priartintomis Lauros krūtimis, gašliai, anaiptol ne paaugliškai išsišovusiais speneliais, pro kelnaičių kraštus sprūstančiais plaukeliais ar atvirai apnuogintu tarpkoju, padidintu tarsi biologijos vadovėlyje, atrodė net ne begėdiškai ar nederamai, o tiesiog brutaliai.

Elena pribėgo prie Lauros, tačiau aplinkui jau spietėsi kiti paaiškinimų kaulytojai: mokiniai, jų pasiimti atvažiavę tėvai, chorinio dainavimo ir solfedžio mokytojos, ūkvedys, net mokyklos valytoja. Nežinia, kokių atsakymų jie tikėjosi. Taip, nuotraukose mano papai. Taip, ir subinė mano. Taip, pozavau ir čia. Taip, Dramblinė yra kurvų lizdas. Ne, nežinojau, kad tuos kadrus kas nors išplatins. Ne, neįtariu, kas galėjo. Ne, nesu prostitutė. Ne, už nuotraukas man niekas nemokėjo. Taip, mano tėvas – „Naftos“ akcininkas. Ne, apie jį tada negalvojau. Taip, ir verslininkas. Ne, negalvojau ir apie mamą. Nei apie brolį. Taip, šeimos reputacija sugadinta. Ne, neturiu gėdos. Taip, aš to verta. Taip, kalta. Ne, šiame mieste turbūt nepasiliksime. Taip, teks išsikraustyti. Taip, gali būti, kad ir ten nebebus taip, kaip buvo.

Nuo tos dienos viskas iš tiesų negrįžtamai pasikeitė. Žinoma, Elena ne kartą stovėjo prie jos namų durų. Tačiau jei Laura ir pasirodydavo, atsisakydavo kalbėtis. Buvo įsitikinusi, kad tai Elena atkasė nuotraukas ir kažkam atidavė. Juk buvo dienų, kai pozavo kartu, bet Elenos vaizdai kažkodėl neišplito. Laura nežinojo, bet jos tėvas darė viską, kad išsiaiškintų, kas taip pasielgė. Iškratė kiekvieną Dramblinės erdvę, nusamdė sargybinį, kad slapta sekiotų dukrą. Niekas taip ir nepaaiškėjo. Vieni spėjo, kad tai buvo pačios Lauros sumanymas. Tai aišku, pati norėjo, dėmesio trūkumas. Kiti svarstė, kad galbūt nuotraukas suklastojo įtakingiems verslininkams norėję pakenkti priešai. Ten, kur pinigai, ten ir purvas. Elena įtarinėjo Lauros brolį Tomą, visą laiką nekentusį provincijos, nekantravusį kuo greičiau baigti mokyklą ir išsinešdinti. Arba Pradą – juk, visą laiką leisdama su Laura, jį paprasčiausiai pamiršo. Galbūt Pradas matė jas tą vakarą, kai kieme užkasė jo dovanotą rožę? Tačiau nė vienas spėjimas nepasitvirtino: likusi namie viena atkasė metalinę dėžę, bet jos turinį rado nepaliestą.

Elenai buvo uždrausta eiti į kiemą. Po pamokų prie mokyklos laukdavo iškleręs tėvo „Opelis“. Jis pats atidarydavo girgždančias mašinos dureles ir varydavo dukrą vidun. Visus, net „Komise“ pardavinėjamus Lauros drabužius Elena turėjo surinkti ir pristatyti mamai. Ši pasirūpino, kad nei namuose, nei parduotuvėje neliktų nieko, kas priklausė tai šlykštynei. Elena taip ir padarė. Pasiliko tik princesės Dianos megztinį primenantį megztuką su avimis, kurį vėliau paslapčiomis įkišo į vieną iš plovimui ir dezinfekcijai partemptų dėvėtų drabužių maišų ir mamos tiesiog išmeldė leisti jį pasilikti. Elena dabar viską darė viena, o gal tiesiog gyveno taip, kaip buvo įpratusi. Dar labiau nekentė brolio, kuris ir toliau galėjo šlaistytis gatvėmis kiek panorėjęs. Į žaidimus ir pamokų ruošimą su juo nesileisdavo net verčiama tėvų: Edis bet kada galėjo užpilti klausimais apie Lauros užpakalį, tarsi išplatintos jos nuotraukos būtų lygiavertės Raudonos ir Psicho seksui „Akvariume“, „t.A.T.u.“ bučiniams klipe ar „Al Qaedos“ terorizmui. Išties – visi jų provinciją pasiekę skandalai dabar nutolo ir atrodė nereikšmingi, todėl svetimi, o Lauros istoriją kiekvienas galėjo ne tik kasdien stebėti kaip savą, bet ir, regis, keisti jos eigą.

Galbūt todėl, vos sužinoję, kad iki mokslo metų pabaigos tėvas Laurai apmokės namų mokymą, žmonės jai pradėjo tempti laidotuvių vainikus, nešti nežinia iš kur ištrauktus seksualius apatinius, pačių pieštus plakatus. Iš tų plakatų į Lauros namų langus žvelgė paskubomis nukeverzota jos kopija. Davatkos dievagojosi, kad siekia padėti paklydusiai sielai, todėl nuolankiai prašo Dievo atleidimo: nešinos rožiniais, Kristaus paveikslėliais bei mediniais kryželiais ateina sugiedoti sveikamarijų. Iš pradžių žmones išvaikydavo Lauros tėvų kviečiami policijos pareigūnai, bet netrukus tai baigėsi – įsikišus miesto merui, vietiniuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad panašaus pobūdžio vieši susibūrimai bus traktuojami kaip teisėtos protesto akcijos. Negelbėjo nei savivaldybei siūlomi tėvo kyšiai, nei grasinimai. Šeimos dienos slinko kaip niekada lėtai, kiekvieną rytą viliantis, kad skandalo nuodai pamažu išgaruos, bet kiekvieną vakarą jų vėl tekdavo gurkštelėti prieš neramų nakties miegą. Dauguma įtarinėjo, kad naujus mokslo metus Laura pradės sostinėje. Turbūt todėl paskutinėmis rugpjūčio dienomis dar gausiau rinkosi prie jos namų. Vainikų nebenešė, rožinių nebekalbėjo, plakatų nebepiešė. Viską pakeitė fotoaparatai, pasiruošę bet kada įamžinti atsisveikinimą. Žmonės nebuvo matę Lauros nuo pavasario – spėliojo, kaip ji atrodys po tiek laiko. Arba nežmoniškai sulysusi, arba nežmoniškai išstorėjusi, tačiau bet kokį jos pokytį ruošėsi sutikti vienodai pasišlykštėję.

Ir vis dėlto niekas jos daugiau nebeišvydo. Nei rugpjūtį, nei rugsėjį, nei lemtingąjį spalio pirmadienį, kai raudonas „Jaguaras“ pagaliau išsuko iš Lauros namų kiemo. Miestą sudrebino dar vienas skandalas, o gal veikiau netikėtas įvykis, kurį žmonės ir vėl išvystė iki kriminalo. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį užsidegė Dramblinė, liepsnojo dar ir kitą dieną. Ugniagesiai darbą baigė tik popiet. Laikraščiuose rašė, kad gaisro priežastis nežinoma. Vieni kaltino pasenusią elektros instaliaciją. Kiti tvirtino, kad medinį buvusio Vasaros teatro pastatą pražudė neatsargiai numesta nuorūka. Treti neabejojo: padegėją nusamdęs Lauros tėvas, juk būtent čia darytos pornografinės jo dukters nuotraukos.

Tą rytą miestas skendėjo tirštuose dūmuose, tačiau žalingas jų poveikis mažai ką atbaidė. Į gaisro vietą ėjo, bėgo, slinko, skuodė, klibikščiavo, pėdino, sliūkino ir kreivojo tos pačios davatkos, paaugliai, vaikai, jų tėvai, seneliai ir visi kiti, tiek atsimenantys užburiančius didžiojo Vasaros teatro vaidinimus, tiek nė karto juose nesilankę. Tą rytą net Elenai tėvai leido pakeisti įprastą trajektoriją namai–mokykla–muzikos mokykla–namai, ir ji lyg užhipnotizuota stebėjo ore besiraitančias liepsnos gyvates, smauglius, žalčius ir pitonus, ryjančius savo pačių uodegas.

Visiems pagaliau paaiškėjo, kad jokio dramblio Dramblinėje nebuvo. Tačiau tik ten, kur nieko nėra, gali sukurti, kas galėtų būti. Pastatas nyko, traukdamas gyventojų žvilgsnius ir išpūsdamas tai, ką per metų metus buvo sukaupęs – nostalgiją savo klestėjimo laikams, užsilikusius spektaklių, roko koncertų ir diskotekų bilietus. Ir, žinoma, nuoskaudas. Elena žiūrėjo į liepsną kaip į gražiausią kada nors regėtą filmą suaugusiesiems. Matė, kaip greitai ugnis viską praryja – ryškiai mėlyną medinio dramblio odą su visais šonkauliais ir viduriais, ir galvojo norą po noro. Dar nežinojo, kad, grįžtant namo varnų priterštu šaligatviu pro beržus, pro išsėdėtus stadiono suolus tribūnose, gatvių sankryžoje ir vėl įsižiebs raudonas šviesoforo signalas. Vienas automobilis – tas pats purvinus gatvių vandenis tarsi japoninis karpis išdidžiai skrodžiantis Lauros motinos automobilis – akimirkai stabtelės prie perėjos, ir visu greičiu nulėks. Gale sėdinti vienintelė jos draugė, juodoji avelė, pirmasis jos bučinys, neatrodys nei nežmoniškai sulysusi, nei nežmoniškai išstorėjusi. Laura bus tokia, kokia visada ir buvo, tačiau Elenai reikės laiko tą suprasti. Laura ir vėl šyptels, parodydama lydekiškai aštrius dantis, ir jos šypsena visam laikui pakibs virš sankryžos.