Tėvynės varpai
Jūratė Sprindytė. Bitė išskrido ir nebegrįš
2014 m. Nr. 11
In memoriam. Bitė Vilimaitė. 1943.II.16 – 2014.X.11
Mažos novelės didi meistrė paliko mus spalio 11-ąją ir atgulė Karveliškių kapinėse po beržais šalia sūnaus Igno ir motinos. Bitė apysakoje „Rojaus obuoliukai“ rašė: „Mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų.“ Juodoji sesuo prisigretina lemtingai ir tik vieną kartą.
Nuo 1966 metų išleidusi šešias labai plonas knygutes, Bitė neišdildomai įsirašė į mūsų literatūros istoriją. Visa jos kūryba suaugusiems telpa vienoje knygoje „Papartynų saulė“ – šimtas keturiasdešimt penkios trumputės novelės, dar trejetas leidinių vaikams, keli pabiri tekstai periodikoje. Tuo skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną Biliūną, kuris taip pat parašė mažai, o reiškia tiek daug. Vienas buvo psichologinės novelistikos kertinis akmuo XX a. pradžioje, kita – pabaigoje. Bitė debiutavo su ryškia savo karta – Saulius Šaltenis, Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus, Leonidas Jacinevičius, Rimantas Šavelis, Petras Dirgėla ir kiti XX a. 7-tojo dešimtmečio kūrėjai ieškojo naujoviškesnio kalbėjimo būdo. Novelė visose literatūrose yra tas poligonas, kuriame išbandomos naujovės, paskui jos pereina į romanus, tik Bitė liko ištikima mažajam žanrui. Ir jos vaikiškoji apysaka „Rojaus obuoliukai“, ir „Mergaitės romanas“ suskaidyti trumpais noveliško pobūdžio skyriais.
Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Daugelyje kūrinėlių visai nieko nevyksta. Kas pasakyta – skalsu, o kas nutylėta– giliau, esmiškiau. Tuos skaitytojui paliktus iššifruoti nutylėjimus vadino baltomis dėmėmis (šis principas įtvirtinamas jau knygoje „Baltos dėmės“, 1969). Beveik paradoksalu – nors ji nebuvo realistė, bet jos kūryboje atsiskleidė absoliuti gyvenimo autentika. Ji sugebėjo parodyti, kad kasdienybę klostančios smulkmenos kaupia milžinišką psichinės energijos dalį. Subtilaus bendravimo erdvėje nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai, o byloja gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar prasčiokiškos – nelygu charakteristikos poreikis – detalės. Vaizduodama mūsų klasikų Žemaitės, Povilo Višinskio ir Šatrijos Raganos santykius, ji nukėlė rašytojus nuo pjedestalo, rėmėsi to meto gyvenamos aplinkos mažmožiais, kalbėsena, sumaniai stilizuodama atkūrė XX a. pradžios buitinę ir kultūrinę terpę.
Sovietmečiu jos kamerinė novelė buvo tikra priešstata tada madingiems didiems statybų-gamybų, plačių užmojų romanams, gražbyliavimui ir tuščiakalbystei. Bitė atsigręžė į kasdienybę ir atliko precizišką jos vivisekciją. Matė paprastą žmogų ir jo aplinką, subtiliai kūrė žmonių santykių niuansus, vėlgi – be jokių sąmonės srautų ar išplėtotų komentarų – tik per lakoniškas, taiklias detales. Iš jos metaforiškų detalių galima būtų rašyti vadovėlį – tiek čia išradingumo, įvairumo. Jos palyginimai vizualūs ir poetiški, taip ir norisi cituoti atminty įstrigusius vaizdinius: „jazminai kaip šlapios katės glaustėsi prie palangių“, „mašina kaip kavos pupelė“, „katinas tupėjo ant stalo kaip antras alaus ąsotis“. Svarbiausia, kad šie tropai ne tik kuria nuotaiką, bet ir produkuoja socialines, psichologines charakteristikas. Mikrostruktūros meistrė sukūrė savo poetinę mokyklą, kuri it pradžiamokslis pasitarnavo ne vienai lietuvių prozininkei ar eseistei. Prasmingo turinio ir lakoniškos formos kūrinėliai ne tik paveikė lietuvių prozos pasakojimą; jie labai parankūs analizuoti mokykloje, o mokyklinės programos laiduoja rašytojui gyvastingą funkcionavimą.
Knyga-įvykis buvo Bitės novelės „Užpustytas traukinys“ (1996), beveik nepralenkta mažosios prozos knyga po Nepriklausomybės atgavimo, simptomiškai užčiuopusi naujas agresyvėjančio pasaulio būsenas, pasirodžiusi bent dešimtmečiu anksčiau už visuomenėje vėliau aktyviai svarstytas pedofilijos, kriminalų, beglobių vaikų temas. Bitė jas išpranašavo. Taip prognozuoti ateitį – retas, kone stebuklingas literatūros gebėjimas, duotas tik talentingiesiems. Bitės proza – vienas iš stiprių žmogiškumo bastionų. Ji pilna atjautos – vargstančiai moteriai, o ypač vaikams ir senukams, kurių psichologiją ir būtį gerai pažino. Regis, ir ji pati rašymu gynėsi, gydėsi nuo persekiojančio amžinosios našlaitystės jausmo. „Mergaitės romano“ dedikacijoje yra man brūkštelėjusi: „Viskas praeina, tik nepraeina vaikystės kančios. 2005, Žolinės.“ Bitės tėvas, veterinaras, turėjęs Švedijos diplomą, emigravo 1944 m., palikęs žmoną su trimis mažais vaikais. Tėvo stoka formavo vieną stipresnių jos prozos linijų – išardytos šeimos, nuskriausto vaiko ir patikimo ryšio, saugos trūkumo (rinkinys „Tėvo vardas“, 1987). „Rojaus obuoliukų“ našlys veterinaras, gyvenantis su aštuonmete Elze (juodu apsistoja sodyboje, kur yra rojaus obelis), – švelni, tik žodžiais įsikūnijusi nebūto, bet trokštamo vizija. „Mergaitės romano“ Elzę ištinka baisiausia trauma, kai miršta tėvas, bet romano finale iš nebūties atsklidęs tėvo balsas priverčia ją gyventi. Rašytoja turėjo pakelti visų artimųjų mirtis – jai artimo brolio, sūnaus.
Bitė yra gavusi prestižinių premijų – Nacionalinę kultūros ir meno (2003), Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto už kūrybiškiausią metų knygą, Antano Vaičiulaičio už geriausią „Metuose“ paskelbtą novelę. Iš jos laikysenos nelabai galėjai suprasti, kiek tie oficialūs pripažinimai jai rūpėjo. Buvo ne viešumos žmogus, nedalyvavo sambūriuose, nepalaikė ryšių su rašytojų bendruomene, įžvelgdama čia snobizmo ir susireikšminimo (novelė „Pieno klubas“ – piktokas rašančiųjų brolijos šaržas). Drąsiai sakomi negailestingi verdiktai išretino aplink ją žmonių. Kurso draugai ją vadino „širše“ (iš komjaunimo ir universiteto buvo išmesta už to meto nemotyvuotus nusižengimus). Kaip liudija jos bendraamžiai, toks išorinis atšiaurumas buvo tik savigynos forma. Bet jei Bitė „prisileisdavo“ arčiau, su ja buvo malonu bendrauti, galėjai be paliovos stebėtis jos nestandartinėmis reakcijomis į bet ką. Kartą pasiguodžiau, kad mano mama jaučiasi vieniša. „Bet juk ji turi savo sapnus“, – entuziastingai paprieštaravo Bitė. Iš tiesų ji buvo dėmesinga, labai smalsi, atidi mažmožiams ir drauge – labai kritiška. Kartais atrodydavo, kad net nederamai smalsi – bet taip čiulpė gyvenimo medžiagą savo kūrybai. Nenuostabu, kad Bitės buvo vengiama ar prisibijoma. Kaip staigmeną patyriau jos dosnumą: kai sužinojo, kad kolekcionuoju mažąją keramiką, gavau iš jos dovanų mažulytį žalsvą fajanso arbatinuką. Bitė mėgo ir vertino santykių ir daiktų aristokratizmą, kokybę, bet jos aplinkoje to stigo. Autobiografinių patirčių herojė mergaitė Elzė staliuką marmuriniu paviršiumi godoja kaip šeimos narį. Bitė žavėjosi gražiais daiktais, plačiais mostais: yra pakiliai pasakojusi apie kažkokį nomenklatūrinį veikėją, kuris vežė juodu limuzinu ir prašmatniai vaišino; ne tik naktižiedžių kvapas buvo toji prarasta ar neišsipildžiusi prabanga, nieko bendra neturinti „su skurdu ir vargais. Tai nekėlė pavydo, tik pasigėrėjimą ir skausmingą ilgesį“ (novelė „Dovana sau“).
Buvo susirūpinusi visuomenės būkle, sielojosi, kad Lietuva neliktų be globos ir atjautos, kuri „kaip skraistė apgaubia silpnuosius, sušvelnina gyvenimo kirčius“. Ne veltui savo paskutinį spausdintą rašinį pavadino „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“, perfrazuodama A. Vaičiulaitį. Klaustukas čia koduoja pozityvių dalykų lūkestį, o ypač viltinga yra žinia, kad Bitė paliko parašytą naują knygą, kuri, pasiremiant jos palyginimu, mums dar – „kaip nepraplėšta telegrama“.
Išskrido bitė, bet liko jos tekstų nektaras.
Zita Mažeikaitė. Trivialūs dalykai – kodėl jie tokie populiarūs?
2014 m. Nr. 10
Rašytojo postmodernisto vaidmuo tampa vis labiau performatyvus, vaidybiškas, o riba tarp kūrinio ir autoriaus nyksta. Kas laukia literatūros, kai kūryba vis dažniau virsta šalutiniu užsiėmimu?
Ar pats rašytojas gali liautis būti rašytoju? Tokį klausimą iškėlė norvegų prozininkas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968). Užbaigęs septintąją, paskutinę romano „Mano kova“ dalį, jis nusprendė daugiau neberašyti. „Mudu su žmona ir vaikai sėsime į Malmės traukinį ir grįšime namo, aš visą kelią džiaugsiuosi, kad nebesu rašytojas.“ Tačiau danų literatūrologas Jonas Heltas Haarderis knygoje „Performatyvus biografizmas. Svarbi kryptis postmodernioje skandinavų literatūroje“ (2014) yra kitos nuomonės. Jei K. O. Knausgårdas neparašys nė eilutės, skaitytojų sąmonėje jis vis tiek liks kaip populiarios knygos „Mano kova“ autorius. Net jeigu jis pasišalintų iš visuomenės gyvenimo, kaip kadaise J. D. Salingeris, domėjimasis juo dar labiau sustiprėtų. Bet neatrodo, kad K. O. Knausgårdas kur pranyks, jo daugiatomiai romanai ypač populiarūs Amerikoje, o autoriaus turnė primena popžvaigždžių keliones, kurių metu fanai valandų valandas stovi eilėje laukdami autografo.
Postmodernaus rašytojo vaidmuo jau tapęs medijų vaidmeniu. Pati kūryba ne tokia svarbi kaip autoriaus pasirodymai scenoje, įvairūs interviu, TV „sofos“, tinklaraščiai ir pan. Taigi kūryba tampa ypač sunkiu darbu tiems, kurie nelinkę viešai plepėti. Anot švedų rašytojos Kerstin Ekman, kūrėjo vaidmenį dabar reikėtų skelti pusiau.
Ir K. O. Knausgårdas septintoje savo romano „Mano kova“ dalyje prisipažįsta: „Knausgårdas jau tapo prekiniu ženklu, logotipu.“ Rašytojas virto tarsi kokiu projekciniu ekranu skaitytojo svajonėms ir fantazijoms. Danų rašytoja Suzanne Brøgger knygoje „Transparence“ („Perkėlimas“, 1994) rašė, kad žiniasklaidos, medijų dėmesys pasiglemžė jos tapatybę, sukūrė savotišką antrininkę, kuri jos vardu išdarinėja keisčiausius dalykus.
J. H. Haarderio nuomone, senieji modernistai buvo griežtai atskyrę savo kūrinį nuo asmens, privatus gyvenimas nebuvo saistomas su kūryba. Tik septintajame dešimtmetyje, kai literatūra virto politika, į kūrybą prasiskverbė rašytojo „aš“, bet ir tai tik norint sustiprinti vaizduojamų išgyvenimų autentiškumą. Tradiciškai autobiografinę kūrybą skaitytojai supranta taip: jeigu knygos veikėjas yra rašytojas, tai visa, kas ten vaizduojama, yra autoriaus išgyventa.
Neseniai atsiradęs autofikcijos žanras daug ką pakeitė – rašytojas savo išgyvenimus laisvai sumaišo su išgalvotais, skaitytojas jau nebežino, kas yra kas. Terminas „autofikcija“ nėra naujas, dar 1977 m. jį pavartojo prancūzų rašytojas Serge’as Doubrovsky, dabar šis terminas siejamas su pastarųjų dviejų dešimtmečių kūriniais. Performatyviojoje autobiografijoje rašytojas savo asmeninį gyvenimą naudoja kaip medžiagą. Skaitytojams tampa nebeaišku, kur yra autoriaus vaizduotė, o kur tikras įvykis. K. O. Knausgårdo romanuose kalbama ne tik apie realius šeimyninius rašytojo santykius, bet ir apie tai, kas nutinka šeimai, kai knyga pasirodo. Šeštoje romano „Mano kova“ dalyje pasakojama, kaip antroje dalyje pavaizduota šeimyninio gyvenimo iliuzija dvasiškai beveik sužlugdo rašytojo žmoną Lindą, beje, švedų prozininkę. Toji knygos dalis visuomenėje sukėlė sprogimą, apie tai daug kalbėta. Tačiau tai žeidė realios Lindos tapatybę. „Aš taip sudėliojau veidrodžius, kad juose ji matytų ne tik save, bet ir kiti galėtų ją stebėti“, – sako rašytojas. Taigi performatyvus rašymas ne tik atspindi tikrovę, bet ir stengiasi į ją įsiskverbti.
1986 m. nusižudęs Michaelis Strunge (g. 1958), danų poetas, savo kartos kultinė figūra, yra prisipažinęs: „Pasirodymą medijose aš laikau atskiru žanru, kita kūrybos forma, savotišku hepeningu, savo knygose aš sukuriu ne vieną, bet kelis savo paties paveikslus. Esu kaltinamas savęs inscenizavimu, bet verčiau pats save inscenizuosiu, nei leisiu, kad tai darytų kiti, pvz., žurnalistai.“
Kitas danų rašytojas Clausas Beck-Nielsenas (g. 1963) ryžosi dar įžūlesniam performansui. Naujojo tūkstantmečio sandūroje jis paliko savo šeimą ir išėjo į gatvę, nusprendęs suvaidinti paso neturintį benamį Clausą Nielseną. Jis kreipėsi į valdžios institucijas prašydamas naujo paso, bet jo negavo. Tada nusprendė praplėsti savo eksperimentą, apsimetė žurnalistu, ieškančiu tapatybės neturinčio Nielseno. Ėmė skambinti policijai, žmonėms, pažinojusiems Clausą. Susisiekė su vakariniu laikraščiu, kuris paskelbė paiešką, galiausiai viename dienraštyje patalpino keletą straipsnių su nuotraukomis, kuriuose „atsiradęs“ Nielsenas pasakoja savo istoriją. Eksperimentas, žinoma, buvo išaiškintas, jis susilaukė ir kritikos, ir skaitytojų nuostabos: kam, dėl ko visa tai? Ar tai nėra tik noras susireikšminti? Taip atrodė ir jo žmonai, kuri iš tikrųjų jį paliko. Rašytojas visa tai perkėlė į knygą „Clausas Beck-Nielsenas (1963–2001). Biografija“, o C. Beck-Nielseno „mirtį“ atšventė sukvietęs draugus į savo laidotuves.
Tai kas gi nulėmė K. O. Knausgårdo knygos „Mano kova“ populiarumą? Ji išversta į aštuoniolika kalbų, vien Norvegijoje parduota per penkis šimtus tūkstančių egzempliorių. Pasirodo, daugeliui patinka aktuali romanų tema, kurią suformulavo pats rašytojas: „Aš gyvenau ne savo gyvenimą. Mėginau jį paversti savu, tai ir buvo mano kova, aš labai to norėjau, bet man nepasisekė, per daug troškau kažką pasiekti, tai mane visiškai išsekino.“
Bet argi tai iš tikrųjų yra nauja? Ne veltui Skandinavijos šalių, JAV, Anglijos kritikai ir skaitytojai stebisi: kodėl žmones taip vilioja trivialūs dalykai?
Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra
2014 m. Nr. 10
Šio rudens pradžia – šilta ir saulėta. Ant liežuvio veliasi žodis – skaidri. Šis skaidrumas smelkia mane, bet yra neatsiejamas nuo nostalgijos ir laikinumo. Ir kaltas ne tik amžinas gamtos ratas ar mūsų mirtingumo suvokimas.
Yra ir labai konkreti priemaiša – karo grėsmė. Jis jau siautėja netoli Lietuvos sienų. Ir gali visai priartėti – pavyzdžiui, persikelti į Vilniaus gatves.
Visoms buvusioms imperijoms sunku iškakoti didžiavalstybines ambicijas. Su tuo tarsi susidorojo Didžioji Britanija. Prancūzijai sekasi daug sunkiau. Tai rodo arogantiška poza ir siekis – kartais nemotyvuotas ir absurdiškas – visą laiką stengtis įkąsti JAV, kurios jau seniai užtemdė ankstesnės Prancūzijos spindesį.
O ką jau kalbėti apie Rusiją. Jos skurstantys gyventojai sovietų laikais bent jau galėjo didžiuotis priklausantys vienai iš dviejų pasaulio galybių. Tik demokratija buvo pajėgi kiek amortizuoti šių vilčių žlugimą. Bet jos Rusija taip ir nesulaukė. Galima išvardyti daug priežasčių, kodėl taip atsitiko. Pavyzdžiui, galinga azijietiško mentaliteto injekcija per totorių-mongolų valdymo metus. Ir ne tik.
Kas yra didžiausia kliūtis, siekiant imperijos restauracijos? Ukraina. Tokia artima kultūros ir kalbos požiūriu, bet jau pasipusčiusi padus link Europos.
Kodėl atsivėrė toks plyšys tarp šių tautų?
Ukrainiečiai (būsimieji, tada tauta tik formavosi) patyrė daug menkesnę totorių-mongolų įtaką. Išgelbėjo LDK. Ji įdiegė ir pakantumo bei kultūrinio polilogo pradmenis – būtinas demokratijos prielaidas. Sukūrė naują – Unitų – Bažnyčią, kuri vyrauja aplink Lvovą. Atskirties nuo Rusijos sąlygomis formavosi ukrainiečių kalba ir nacionalinė savimonė.
Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Vakarų Ukraina atiteko Austrijai-Vengrijai, kurios civilizacinis ir demokratinis lygmuo buvo kur kas aukštesnis nei Rusijos.
Visai kitoks likimas laukė ukrainiečių, atsidūrusių Rusijoje dar Bogdano Chmelnickio laikais. Jų, kaip tautos, rusai apskritai niekad nepripažino, o kalbą draudė, laikydami ją rusišku dialektu. Nenuostabu, kad Rytų Ukraina pamažu rusifikavosi – ne tik kalbos, bet ir mentaliteto požiūriu.
Vis dėlto suvienytoj šaly Vakarų Ukrainos virusas išplito ne tik į centrines sritis (aplink Kijevą), bet, kaip rodo pastarojo pusmečio įvykiai, įsivyravo ir pietinėje šalies dalyje (Odesa, Chersonas, Nikolajevas) ir dalyje rytinių (Zaporožė, Dniepropetrovskas, Charkovas) sričių. Tik Donbase gyventojai pasiskirstė maždaug po lygiai. Bet, aišku, be aktyvaus Rusijos įsikišimo antiukrainietiškai nusiteikę gyventojai (užzombinti rusiškos propagandos) būtų seniai žlugę.
Rusija į konfliktą įsitraukė pamažu. Be šūvio prarijusi Krymą, tikėjosi panašiai susidoroti ir su Donbasu. Įsiutino smarkus – ilgai sėkmingas – ukrainiečių pasipriešinimas. Tada prasidėjo tiesioginė rusų kariuomenės invazija, vis dar maskuojama nesikišimo skudurėliais. Ir ne tik. Pradėta atvirai grasinti Vakarų šalims. Ir, aišku, Lietuvai, nes jos balsas – nepaisant šalies dydžio – girdėti bene labiausiai. Retorikoje peržengtas ir tabu, Rubikonas, – kaip atgrasymo įrankis paminėti branduoliniai ginklai.
Stebina vienas momentas. Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį prarado maždaug dvidešimt septynis milijonus žmonių. Ne veltui daugelyje pokario kino filmų ir grožinės literatūros kūrinių kaip malda buvo kartojama frazė: „Kad tik nebūtų karo.“ O dabar propagandos įaudrinti Rusijos piliečiai drąsiai kliedi apie trečiąjį pasaulinį karą. Nenorom kyla asociacijos su Kinija. Jos buvęs lyderis Mao Zedong’as kadaise pareiškė, kad dėl pasaulinės revoliucijos pergalės gali paaukoti kelis šimtus milijonų gyvybių. Deja (o gal – ačiū Dievui), Rusija tokių resursų neturi.
NATO ir Rusijos karinės pajėgos nesulyginamos. Ką daro mūsų kaimynė? Blefuoja? O kodėl ne? Juk blefavo devintajame dešimtmetyje Ronaldas Reiganas. Ir jam visai neblogai sekėsi – parklupdė ant kelių (ekonomiškai) Sovietų Sąjungą. Tačiau dabartinis pokeris kitoks. Per daug jame iracionalios susinaikinimo retorikos (iš Rusijos pusės). Ignoruojami ir pagrindiniai atgrasymo įrankiai. Pvz., NATO nebėra šventa karvė. Tai rodo neseni įvykiai. Vis dažniau pažeidžiama Baltijos šalių (ir net Švedijos) oro erdvė. Vėl atsinaujino reikalavimai sukurti per Lietuvą į Kaliningrado sritį „žaliąjį“ koridorių, kuriuo be kontrolės galėtų judėti ir civiliai, ir karinės pajėgos. Nors susitarimas dėl tranzito, tarpininkaujant Europos Sąjungai, seniai yra pasirašytas su Rusija.
Šie veiksmai – savotiškas zondavimas: kiek galima pažeisti NATO šalies saugumo sistemą? Kiek nekvestionuojamas yra NATO penktas punktas?
Bet grįžkime prie Ukrainos. Juolab kad mūsų ir kitų Europos šalių nuogąstavimai gali realizuotis tik tada, kai Rusija vienaip ar kitaip „išspręs“ Ukrainos klausimą. Atrodo, tragiškiausio scenarijaus – šalies sunaikinimo ir įsiurbimo į Rusijos imperiją – bus išvengta. Dabartinė pato situacija (ukrainiečiai nepajėgia išvaduoti Donbaso, įsikišus rusų kariams; Rusija vengia iki galo legalizuoti savo veiksmus ir stambių pajėgų nesiunčia) užšaldys esamą padėtį. Ir tai nėra labai gerai Ukrainai. Valstybė, nekontroliuojanti savo teritorijos, negali tapti nei NATO, nei Europos Sąjungos nare. Tai visiškai patenkins Vakarus, nes jiems geriau gėdinga ramybė, nei atsitraukti nuo vyno taurės ir keptų varlių šlaunelių, sėdint Paryžiaus bulvaruose.
Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių. Tai skelbia Rusijos ideologiniai ruporai.
Nejaugi ir mūsų karta – kaip tėvai, seneliai – turės savo karą.
2014 m. rugsėjis
Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?
2014 m. Nr. 10
Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje.
Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas, domėjosi, ar Švedijos kultūros muziejus (Nordiska museet) neturi užfiksuotų kokių nors liudijimų, susijusių su „vilko valanda“. Filmo veiksmas vyksta būtent taip vadinamu nakties metu. Tačiau nei žodynuose, nei liaudies tikėjimų rinkiniuose tokios sąvokos nėra. Senuose tikėjimuose pasakojama apie mirusiųjų dvasias, kurios naktį keliasi iš savo kapų. Nuo dvyliktos iki pirmos nakties esanti vaiduoklių valanda, tada didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tačiau vos pradėjus aušti dvasios grįžta į savo kapus. Taigi vilko valanda senovės Švedijoje buvo nežinoma.
1968 m. įvyko šio I. Bergmano filmo premjera. Žiūrovams buvo paaiškinta, kad „vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimė, o visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai būna aktyviausi. Per vilko valandą gimsta ir daugiausia vaikų“.
Iš tiesų įtaigus apibūdinimas. Tą ypatingą valandą viešpatauja košmarai ir baimė. Net ir mokslas pripažįsta, kad paskutinė nakties valanda prieš aušrą tikrai skiriasi nuo kitų paros valandų.
Vis dėlto ne viskas tame vilko valandos apibūdinime yra teisinga. Miegas prieš aušrą retai būna gilus, mūsų miegas yra cikliškas – nuo gilaus, besapnio iki lengvo, pilno sapnų, dažniausiai nakties pabaigoje. Liaudiškai sampratai prieštarauja teiginys, kad tuo metu sukyla visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai, tautosakoje jie paprastai siautėja vidurnaktį. Tačiau kino teatro salės tamsoje žodžiai įgauna beveik hipnotizuojantį poveikį. Jie sukelia žiūrovams neramią laukimo būseną, šiurpoką košmarų nuojautą.
Pagrindinis „Vilko valandos“ veikėjas, dailininkas Johanas, kurį vaidina Maxas von Sydowas, su savo žmona Alma (Liv Ullmann) kaip atsiskyrėliai gyvena saloje. Johaną kamuoja naktiniai košmarai, nemiga, jis šalinasi žmonių. Kartą juodu pakviečiami vakarienės į netoliese stovinčią pilį, ten Johanas sutinka žmonių, kurie jam atrodo panašūs į košmariškų jo sapnų demonus. Kai jie grįžta namo, artėjant vilko valandai Johanas papasakoja žmonai slogius savo vaikystės prisiminimus, tada jį mažą prilupdavo ir uždarydavo su jo baimėm į tamsią drabužių spintą. Dar sykį apsilankęs pilyje dailininkas mato buvusią savo gyvenimo moterį, ji guli negyva, bet atgyja, vos tik jis paliečia. Apsėstas savo demonų Johanas pabėga į mišką.
„Vilko valandą“ žiūrovai sutiko skirtingai. 1968-ieji buvo paženklinti „kairuoliškais skersvėjais“, studentų maištais – ne itin palankus metas „gotiškai“ siaubo pasakai apie naktinius menininko košmarus. Peras Olovas Enquistas, vienas iš skeptiškų filmo kritikų, palygino I. Bergmaną su nuodinga juodąja mamba, kuri susirangiusi tūno buržuazinio salono kertėj, ten graužiasi dėl savo agresyvumo, neurozių, verkšlena, kad vaikystėj kažkas užlipo jai ant uodegos, svaičioja, kad be šio gyvenimo dar yra kitas. Vis dėlto I. Bergmano filmas, ypač jo pavadinimas, įsirėžė į švedų sąmonę. Prabėgus dvidešimčiai metų, pats P. O. Enquistas parašė pjesę „Lūšies valanda“.
Filme Johanas pasakoja žmonai, kad seniau žmonės priešaušrį vadindavo vilko valanda. Švedų folklore tokių įrodymų nėra. Greičiausiai I. Bergmanas sugalvojo ir šią sąvoką, ir jos turinį. Seniau žmonės eidavo gulti kur kas anksčiau, taigi košmarai jiems galėjo sapnuotis dar gerokai prieš aušrą.
Švedams būdingas tam tikro nakties meto siejimas su kokiu nors gyvūnu. Žodžiu „hundvakt“ (pažodžiui – šuns sargyba, budėjimas) nusakomas jūreivio budėjimas nuo vidurnakčio iki ketvirtos ryto. Ir anglai, ir vokiečiai turi panašius žodžius: „dog watch“ ir „Hundewache“. Tarnyba tokiu paros metu laikoma sunkiausia, beveik nežmoniška. Prisiminkime šunišką darbą ir šunišką orą. Beje, tuo nakties metu ryškiausiai šviečia Sirijus, Šuns žvaigždė.
Labai ankstyvą ryto metą švedai vadina „svinotta“ („svin“ – kiaulė, „otta“ – ankstuma, ankstus rytas), mat gruodžio vidury ketvirtą arba penktą valandą ūkininkai skersdavo Kalėdoms kiaules.
Iš Biblijos švedai žinojo, kad naktis skirstoma į tris budėjimus (sargybą) pagal Senąjį Testamentą arba keturis pagal Naująjį. Ketvirtos nakties sargybos metu, tarp trečios ir šeštos valandos, mokiniai pamato Jėzų, ateinantį vandeniu (Mt 14), jie mano, kad tai šmėkla.
Biblijoje tam tikrą nakties metą nurodo ir gaidgystė. Pirmieji gaidžiai užgieda jau vidurnaktį. Viduramžiais buvo tikima, kad mirusiųjų dvasioms būtina grįžti į savo kapus. Antrieji gaidžiai – jau reikia paskubėti, o po trečiųjų visos dvasios jau turi būti po žeme. Vėliau gaidgystė pradėta sieti su ryto brėkšma.
Neaišku, ar I. Bergmanas žinojo prancūzų posakį „I’ heure entre chien et loup“ (pažodžiui – valanda tarp šuns ir vilko). Šiuo posakiu nusakoma vakaro sambrėška, kai tamsa tokia juoda, kad sunku atskirti šunį nuo vilko, draugą nuo priešo.
Tad gal sąvoką „vilko valanda“ I. Bergmanas sukūrė įkvėptas literatūros? Jis pats yra sakęs, kad kai kuriuos veikėjų vardus savo filmui paėmė iš E. T. A. Hoffmanno. Tam tikrų paralelių galima įžvelgti tarp I. Bergmano „Vilko valandos“ ir Hermanno Hesse’s „Stepių vilko“ (1927). Daug panašumo rastume tarp nemigos kamuojamo dailininko Johano ir Hario Halerio, pagrindinio „Stepių vilko“ veikėjo. Atsiskyręs nuo dienos pasaulio jis patenka į nakties pasaulį, kuriame įmanoma keisti tapatybę, čia pilna veidrodinių atvaizdų, grimuotų veidų, persirengėlių, tai magijos, teatro pasaulis. Simboliniai sapnai, seksualinės fantazijos būdingos abiem kūriniams. Kai per kaukių balių Hariui Haleriui kažkoks velnias įbruka kartoninį rūbinės skrituliuką, kuriame parašyta: „Šiąnakt ketvirtą valandą magiškas teatras – tik bepročiams“, atrodo, lyg tai būtų scena iš I. Bergmano filmo.
Šiandien sąvoką „vilko valanda“ galima rasti Akademiniame švedų kalbos žodyne ir Nacionalinėje enciklopedijoje, kur nurodyti ir jos atsiradimo metai – 1968-ieji. Taigi vilko valanda įėjo ne tik į kasdienį gyvenimą, literatūrą, bet ir į kitaip vaizduojamą tikrovę.
„Vilko valanda“ („vargtimme“) – ne vienintelė rašytojo sukurta sąvoka. Henrikas Ibsenas yra sukūręs „gyvenimo melą“, Augustas Strindbergas – „knapologiją“ (mokslinė nereikšmingų faktų sistema). Danų kilmės norvegų rašytojo Akselio Sandemose’s žodis „Jantelag“ iš jo romano persikėlė į bendrinę vartoseną. Jantė – išgalvotas rašytojo vaikystės miestelis, kurio smulkmeniški, pavydūs žmonės gyvena pagal savo taisyklę: nemanyk, kad esi geresnis už kitus.
Vladas Sirutavičius. Baltijos keliui – 25
2014 m. Nr. 8–9
Nedaug naujausioje Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurių vertinimas nekelia jokių prieštaravimų ir kontroversijų, dėl kurių egzistuoja bendras, nacionalinis sutarimas. Vienas iš tų nedaugelio – Baltijos kelias. Apie gyvą nuo Vilniaus per Rygą iki Talino nusidriekusią žmonių grandinę parašyta daug. Įvairiose istorikų ir politologų studijose, kuriose aptariama naujausioji Baltijos šalių istorija, trijų tautų vadavimasis iš sovietinės imperijos jungo, Baltijos kelias minimas kaip vienas iškiliausių įvykių. Jau ne kartą mokslininkų aptartos ir išaiškintos šios protesto akcijos atsiradimo aplinkybės, jos eiga, sovietinės vadovybės reakcijos ir tarptautiniai atgarsiai. Todėl nėra prasmės visų tų gerai žinomų dalykų kartoti. Juolab kad dabar įvairiose konferencijose mokslininkai labiau linkę kalbėti apie tai, kokį vaidmenį Baltijos kelias vaidina mūsų istorinėje atmintyje, o politikai ir įvairūs aktyvistai – kaip tą atmintį reikėtų puoselėti, kaip tos atminties pagrindu ugdyti jauniausios kartos, apie Baltijos kelią žinančios tik iš įvairių internetinių svetainių, patriotinius jausmus.
Taigi atrodo, kad Baltijos kelio reikšmės klausimas ir šiandien lieka aktualus. Bus jis aktualus ir rytoj. Greitai besikeičiančios politinės, socialinės, ekonominės bei kultūrinės aplinkybės mūsų šalyje, o ir dramatiškas tarptautinių santykių pobūdis skatins iš naujo įvertinti gyvąją žmonių grandinę, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną sujungusią tris Baltijos šalių sostines ir simbolizuojančią teisėtą laisvės troškimą.
Apskritai 1989 metais buvo keli įvykiai, kurie gana abstrakčiam laisvės troškimui suteikė konkrečią prasmę. Praėjus keliems mėnesiams po Baltijos kelio griuvo Berlyno siena, buvo pakloti pamatai vokiečių tautos susivienijimui. Abu šie įvykiai – Baltijos kelias ir Berlyno sienos griūtis – simbolizavo svarbų politinį pokytį – nacionalinio suverenumo principo įsiveržimą į rutininę, biurokratizuotą tarptautinę politiką. Tada nė vienas politikas nebūtų išdrįsęs pareikšti, kad nacionalinės kultūros, tradicijos, iš kur ir kyla nacionalinis suverenitetas, tėra niekam nereikalingas ir pavojingas šlamštas, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti. Tačiau, kaip pastebėjo vienas didelis Lietuvos politinis vyras, „tuomet buvo tuomet, o dabar yra dabar…“
Baltijos kelias bus prisimenamas ir suvokiamas kaip solidarumo pačia bendriausia ir plačiausia prasme pavyzdys ir išraiška. Žinoma, gyva žmonių grandinė pirmiausia išreiškė trijų Baltijos tautų reikalavimą, kad prieš penkiasdešimt metų įvykusi neteisybė privalo būti atitaisyta. Taigi šiuo požiūriu Baltijos kelias buvo aiškią politinę programą turinti nacionalinio solidarumo išraiška. Kita vertus, Baltijos kelyje nebuvo egoistinio ir agresyvaus nacionalizmo. Nesvarbu buvo kelio atkarpa, kurioje stovėjai, nesvarbios buvo ir to, su kuriuo susikabinai už rankų, politinės simpatijos ar antipatijos, jo socialinė padėtis, galiausiai nesvarbi buvo ir to žmogaus tautybė. Šiuo požiūriu Baltijos kelias liudijo svarbų dalyką – kad tarp dviejų principų, kuriais grindžiama bet kuri žmogiška socialinė sistema – bendražmogiško ir nacionalinio – nėra tokios prarajos, kaip kai kas bandė tada ir bando dabar vaizduoti. Ir dar viena svarbi aplinkybė. Gyvoji grandinė liudijo didžiules saviorganizacijos galimybes, kurios slypėjo to meto Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenėse. Rašoma, kad 650 km gyvai grandinei sudaryti reikėjo apie 600 tūkstančių žmonių. Skaičiavimai liudija, kad vien Lietuvoje Baltijos kelyje dalyvavo apie pusė milijono žmonių. Automobilių judėjimo tą rugpjūčio 23 dieną būta milžiniško, keliuose susidarė didžiulės spūstys. Tačiau nebuvo jokių nelaimingų atsitikimų ar konfliktų. Zmonės stengėsi padėti vieni kitiems. Apskritai Baltijos kelio akcijos organizavimas pademonstravo Lietuvos Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų galią ir įtaką visuomenėse. Tai, žinoma, negalėjo nekelti Kremliaus pykčio.
Tačiau svarbu ne tik tai. Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai laikėsi taikingos vadavimosi iš imperijos gniaužtų politikos. Jie ne tik stengėsi išnaudoti sovietinėje politinėje sistemoje dėl liberalizacijos atsiradusias galimybes, bet ir dar labiau jas išplėsti. Tiesa, tik taikingomis politinėmis priemonėmis. Baltijos kelias buvo tos taikingos ir nesmurtinės kovos kulminacija. Gyvoje grandinėje niekas neslėpė savo veidų po kaukėmis, čia nebuvo Molotovo kokteilių. Virš žmonių skraidė lėktuvėliai ir mėtė gėles. Tas taikus akcijos pobūdis darė ją simpatišką ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose. Gyvąją grandinę bandyta – vienur sėkmingiau, kitur mažiau – pakartoti. Galiausiai akcija „Baltijos kelias“ gavo ir tarptautinį pripažinimą – 2009 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą. Ko gero, viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių tokį sprendimą, buvo taikingas laisvėjimo pobūdis. Deja, praėjus dešimtmečiui nuo Baltijos kelio tarptautinėje realioje politikoje įsivyravo priešingos tendencijos. Atrodo, kad kai kuriuose pasaulio regionuose prievarta laikoma neatskiriama jų regioninės tapatybės dalimi: kovojant su vienais despotais bendradarbiaujama su kitais ir remiamos tokios pat tironiškos kovotojų grupės, o išvadavimai sugeba sugriauti socialinę-politinę tvarką, tačiau neįstengia sukurti kitos – stabilesnės, saugesnės, mažiau korumpuotos.
Formaliai Baltijos kelias buvo organizuotas paminėti Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtmečio, nulėmusio tragišką trijų šalių likimą – sakoma, kad kelias buvęs padalytas į penkiasdešimt atkarpų. Tačiau svarbi buvo ne tik praeitis ir istorinė atmintis. Gyvoji žmonių grandinė bylojo apie ateitį. Tai buvo akcija, kupina optimizmo, galvojimo, kad tik veikiant solidariai, taikiai galima pasiekti tikslą. Kažkas yra pasakęs, kad 1989 metai buvo didžiųjų iliuzijų metai – iliuzijų, kurios visada lieka su mumis.
Renata Šerelytė. Matyti peteliškės šešėlį
2014 m. Nr. 7
Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale (2014 m., Nr. 3). Jubiliejų įprasmino ir antras svarbus įvykis – novelių antologijos „Debesis ant žolės“, kurioje sudėti visi per dvidešimtmetį premijuoti kūriniai, pasirodymas.
Tokie būtų sausi, faktą konstatuojantys žodžiai. Jų iškilmingame vakare, apdovanojant laureatą, būta ir daugiau, ir nieko čia nepadarysi, nes statistika savo iškalbingais skaičiais savaip papildo ir netgi praplečia žodžių reikšmės lauką. Į vakarą vedusio Vytauto Martinkaus klausimą, ar kas žino, kiek per porą dešimtmečių „Metuose“ buvo išspausdinta novelių, salė atsakė neramiu bruzdėjimu – bandyta spėti, bet spėjimai nebuvo tikslūs (bet štai antologijos pratarmėje V. Martinkus šią paslaptį išduoda – novelių skaičius artėja prie tūkstančio). Kitas iškalbingas skaičius – premijos laureatai pagal feministinį diskursą pasiskirstę beveik pagal visas lygių teisių galimybes ir prioritetus: šeši vyrai, keturios moterys. Nė nepalyginsi su praėjusių metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, kurias spauda jau spėjo pakrikštyti „vyrų premijomis“.
Kaip pabrėžė V. Martinkus, tokios gražios sukakties, tokio gausaus būrio laureatų ir pagaliau novelių antologijos, šiais laikais itin retos viešnios leidybos laukuose, nebūtų buvę be iniciatyvos, be idėjos, kurią prieš dvidešimt metų palaimino ir įgyvendino būrelis lietuviškos novelės žanrui neabejingų žmonių – Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių literatūros katedros vedėjas Albertas Zalatorius (1932–1999), Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius Juozas Aputis (1936–2010) ir Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (1920–2003), rašytojo Antano Vaičiulaičio našlė. Žmonių, kuriuos V. Martinkus įvardijo kaip trejetą, suvienytą geros novelistikos („šedevrų, kurių joks laikas nepaveiks“) ilgesio.
Turint omeny, kad tais nelengvais laikais, Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, premijų, juolab literatūrinių, nebuvo gausu, toks J. Vaičiulaitienės ryžtas kėlė didelę nuostabą. Turbūt ne vienam laureatui, kuriam teko garbė ir laimė priimti premiją iš ponios Joanos rankų (šių eilučių autorei – taip pat), tai reiškė kur kas daugiau nei jo kuklios kūrybos įvertinimą. Man tai buvo atsikuriančio ryšio su nežinoma išeivijos literatūros žeme paliudijimas, patvirtinantis mūsų visų bendrą kalbos giminystę. (1989–1994 m. studijuodama Vilniaus universitete, jau laisvai skaičiau grįžtančią į programas lietuvių išeivijos kūrybą: vieną kursinį darbą rašiau iš Mariaus Katiliškio kūrinių, o diplominį – iš Antano Škėmos.) Vėliau, poniai Joanai iškeliavus į anapilį, novelės prestižą įkūnijančią premijos tradiciją sėkmingai perėmė trys Vaičiulaičių dukros – Joana, Aldona ir Danutė, kurios kasmet atvyksta į Lietuvą, kad pagerbtų ir įprasmintų savo Tėvelio atminimą, o birželis – tam tinkamiausias metas. Birželio 23-ioji – A. Vaičiulaičio gimimo diena, diena prieš pat Jonines, prieš vasaros saulėgrįžą. Pats derliausias metas, kai magiškai veikia žodis kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas.
Simboliška, kad šiais metais, šalia novelių antologijos ir dešimtosios A. Vaičiulaičio premijos, pasirodė ir solidžios apimties (958 puslapių) tomas – Antano Vaičiulaičio „Laiškai“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), vertingas epistolinis rašytojo palikimas, suteiksiantis daug įsimintinų akimirkų ne tik A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojams ir biografams, tačiau ir tūlam literatui, panūdusiam geriau pažinti išeivijos gyvenimo aktualijas. Svariais „Laiškų“ egzemplioriais buvo apdovanoti šiemetinės A. Vaičiulaičio premijos komisijos nariai Jūratė Sprindytė, Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas ir Vanda Juknaitė, kuriems teko nelengva užduotis iš nemažo būrio kandidatų išrinkti verčiausią, labiausiai atitinkantį A. Vaičiulaičio novelistikos dvasią, žodžio drausmę, jo estetinius kriterijus.
Pusė šios premijos laureatų – pripažinti lietuviškos novelės klasikai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla. Darniai su jais vienoje antologijoje ir laureatų sąraše susigyvena ir viduriniosios bei jaunesniosios kartos prozininkai Danutė Kalinauskaitė, Vidas Morkūnas, Valdas Papievis, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė. Pasak komisijos narių, vertinant „Metuose“ spausdinamus kūrinius, gal liko šiek tiek nuskriausta modernistinė novelė, tačiau žanro kanono ir taisyklių paisyti vis dėlto reikia. Ir pernai, ir šiemet būta gražių ir svarių novelių – visiems komisijos nariams labai patiko R. Granausko „Nepamatytoji“, geru žodžiu minėtos žaismingos, giedros ir šmaikščios Henriko Algio Čigriejaus novelės, įdomūs buvo ir jaunieji – Ieva Toleikytė, Vytautas Varanius, Saulius Vasiliauskas ir kiti, – tačiau Valdo Papievio „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ nugalėjo be didelių ginčų kaip neabejotinos žodžio kultūros, pasakojimo subtilumo ir tylaus lietuviško egzistencializmo lydinys.
V. Papievis, prisiminęs ankstesniųjų laureatų kalbas, kuriose skambėjo frazės „paglostyti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, priminė ir dar vieną rašytojo priedermę – apginti žodį. „Aš galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime <…>.“ Manyčiau, šie žodžiai nelyginant savotiškas giminystės ryšys sieja visus premijos laureatus vieną su kitu ir su pačiu A. Vaičiulaičiu, su visa išeivijos literatūra, kuri sugrįžo ir įsišaknijo Tėvynės žemėje.
Premijos mecenačių vardu kalbėjusi Danutė Vaičiulaitytė-Nourse į visus kreipėsi meiliai: „Mieli draugai.“ Neretą galbūt šiek tiek nupurtė nerimas, išgirdus šį kreipinį, nes daugelį gražių lietuviškų žodžių, kaip ir papročių ar kitų dalykų, buvusi sistema neatpažįstamai iškreipė, tačiau Danutės kalboje sklandžiusi šilta draugystės dvasia neleido suabejoti kalbos nuoširdumu.
Ne veltui ir skaitymui buvo pasirinkta klasikine tapusi A. Vaičiulaičio novelė „Popiežiaus paukštė“, kurią išraiškingai perskaitė skaitovas Juozas Šalkauskas. Novelės įvaizdžiai – paukštė, jos giesmė, šventoji ramybės dvasia – nereti rašytojo kūryboje: juk A. Vaičiulaitis buvo ne tik diplomatas, eseistas, darbštus spaudos darbuotojas, puikus novelistas, tačiau ir poetas. Jo eilėraščių rinkinys, išleistas Čikagoje 1980 metais, vadinasi „Ir atlėkė volungė“.
Tokia prasminga sąsaja buvo pereita prie antrosios vakaro dalies – knygos „Debesis ant žolės“ (paantraštė – „Lietuvių novelės antologija, 1994–2014“). Pavadinimo, pasak V. Martinkaus, ieškota ilgai – tikėtasi rasti premijos laureatų tekstuose, tačiau jį suteikė paties A. Vaičiulaičio kūryba: eilutės iš eilėraščio „Pieva“ („Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo gimtųjų lygumų krašte“) ir eilėraštyje „Debesėlis“ vaizduojama debesėliu virtusi siela. Bandyta prisiminti, kada gi paskutinį kartą leista novelių antologija – ko gero, paskutinioji buvo „Žalias laiko vingis“ (1981). Kaip matome, laiko tarpas iš tiesų įspūdingas. Veikiausiai ne veltui iškart pasigirdo balsų, siūlančių novelistikos antologijų tradiciją tęsti.
Ši knyga ypatinga – kiekvieno autoriaus novelę lydi esė – laureato kalba, pasakyta atsiimant premiją. Esė liudija to laiko pulsą ir aktualijas – pavyzdžiui, R. Granausko esė „Rakto ieškojimas“ atskleidžia prie sovietmečio privilegijų pripratusio, nomenklatūrininku virtusio rašytojo, nebesuprantančio naujų laikų, dramą.
Antologijos sudarytoja ir redaktorė D. Kalinauskaitė pajuokavo, kad visi autoriai – labai rimti ir pokštauti nelinkę, išskyrus nebent R. Šavelį. Aštuoni iš dešimties vienaip ar kitaip užsimena apie mirtį, ir tai, be abejo, gilaus lietuvių novelistų egzistencializmo pojūčio ženklas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tarė trumpai drūtai: lietuvių literatūra visais laikais turėjo du žanrus, kuriais galėjo didžiuotis. Tai eilėraštis ir novelė. Sunku jam nepritarti – šie žanrai nedaugiažodžiai savo forma ir struktūra, reikalaujantys disciplinos ir intelekto, galbūt todėl nepasiduoda laiko madai, lieka savaip vieniši, izoliuoti; leidyklų nenoras leisti novelių knygas liudija ne smukusį jų prestižą, o veikiau išdidų šio žanro aristokratiškumą. Ko gero, šiame žanre, kaip ir eilėraštyje, sunkiausia įteisinti banalybę, neretai besiremiančią žodžiais „aktualus“, „šiuolaikiškas“, „inovatyvus“.
Ne veltui ir V. Papievis sako, kad „kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą“ („Šį mūsų nerimo pavasarį“ – „Metai“, 2014, Nr. 5–6). Ir ne veltui žodis „žurnalistinis“, prie kurio vargšo TV žiūrovo ausis jau įpratusi kaip prie natūralaus dalyko, susijusio su kažkuo lyg ir svarbiu, aktualiu, bet tuoj pat pamirštamu, banaliu ir nešvankiu, iš J. Sprindytės lūpų nuskambėjo it aiškus papeikimas. O juk iš tiesų – daugybė žodžių, sakinių, laikraštinių, aktualių ir visokių kitokių, sparčiai blėsta atminty, gal joje nė neįsišaknija, nebent įsigraužia kaip parazitai, o jei neįsigraužia, tai nuolat bando apgauti, neva jie esą tie „kamertonai“.
V. Martinkaus įžanginiame knygos žodyje „Metų“ novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ yra toks sakinys: „Bet geriausias noveles ir šiandien verta skaityti balsu, anot Jūratės Sprindytės, deklamuoti lyg eilėraštį“ (p. 11). Tai sietina ir su V. Sventicko žodžiais apie novelę ir eilėraštį. Ir su V. Papievio teksto skambesiu, kuriuo, beje, būtų galima ir baigti šį rašinį:
„Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja“ (Valdas Papievis. „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, 2014 m.).
O gal galima tęsti?.. Klausantis savo dvasinio kamertono?..
„Kiek ten tų žmonių buvo? Dešimt? Dvylika? <…> Jis dabar matė savo atminties akyse tą vaizdą, kuris tada, kai fotografavosi, rodos, taip trumpai šmėkštelėjo ir taip greitai dingo, ir vargu ar kas kitas pastebėjo ir įsiminė. Tai buvo peteliškė. Tai buvo balta peteliškė <…> ką tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, išplėtusi sparnelius, ir nuo tų sparnelių ant tėvo sudėtų rankų taip pat krito mažytis, visai mažutytis šešėlis“ (Romualdas Granauskas. „Su peteliške ant lūpų“, 1994 m.).
„<…> o prieš savaitę, kai smarkiai lijo, ji laikė virš galvos japonišką skėtį su drugeliais. Joris matė, ir jo taksas, rodos, matė, kad mergaitė slapčia žvilgčiojo į juodu. Gal ji nedrįso pasiūlyti prisiglausti po drugelių stogeliu?“ (Juozas Aputis. „Pro memoria“, 1996 m.).
„Bet kambarėlyje kažko būta! Tai rodo ne tik atrakintos trobos durys. Kambarėlyje kažkieno būta, ir Franekas gramelį verčiau išgers kitoje vietoje. Jis čia nebuvo ir nieko nematė. Su tuo, kas moka atrakinti tokias durų spynas, geriau neturėti reikalų“ (Rimantas Šavelis. „Tamarikso žydėjimas“, 1997 m.).
„<…> kažkas ropinėjo storais akinių stiklais, krebždėdamas sausomis kojytėmis. <…> Iš tiesų – stiklais kažkas ropinėjo, baltai pilkas, panašus į drugį, o kai ji prisikišo norėdama įžiūrėti, lyg sprigtelėtas nulėkė kažkur į kambario kampą“ (Renata Šerelytė. „Raudona ir balta“, 2001 m.).
„Klajojančiu žvilgsniu Ažukalnis apžvelgė savo būstą. Nepamatė jame nieko vertingo. <…> Visų vertingiausias daiktas buvo taškelis ant sienos. Kai nebeišmanydavo, kaip iš vargo išbristi, ir puldavo į neviltį, Valerijonas atsiguldavo į savo medinę lovą ir dienų dienas spoksodavo į juodąjį tašką ant sienos“ (Petras Dirgėla. „Arklių šventėj“, 2002 m.).
„Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą“ (Danutė Kalinauskaitė. „Namo“, 2003 m.).
„Giliai nusivylęs sūnumi, jis užtrenkė savo širdį kaip šulinio dangtį. Jo iškastas šulinys buvo nepaprastai gilus ir saulėtą dieną jo dugne pasimatydavo žvaigždės“ (Bitė Vilimaitė. „Ta mergaitė“, 2008 m.).
„Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo <…> Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?“ (Vidas Morkūnas. „Mirtis“, 2010 m.).
„Jo basos pėdos ant šviesiomis pušinėmis lentomis išklotų grindų atrodė didžiulės ir baisios, lyg roplio letenos. Elena pajuto įtampą, kokią dažnai ir aštriai išgyvendavo kai kurių vyrų akivaizdoje kaip vienišas ir beginklis moteriškos lyties žvėrelis“ (Laura Sintija Černiauskaitė. „Nekaltutis“, 2011 m.).
Matyti – tai, kas įžiūrima ir ko neįmanoma išvysti. Peteliškės ir skruzdės šešėlį. Girdėti pelėsio pūkelį plevenant. Užsirakinti nuo mirties ir pačiam užrakinti mirtį, įkalinti ją. Pabėgti iš kalėjimo trapiomis žvėrelio kojytėmis.
Viktorija Daujotytė yra ištarusi – eilėraščiui nieko nėra negalimo. Valentinas Sventickas – kad novelės prigimtis artima eilėraščiui. Vadinasi, ir jų galimybės jei ne vienodos, tai labai panašios.
Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant
2014 m. Nr. 5–6
Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”. Visuomenė, su ja susijusios ideologijos siekia meną išviešinti. Bet ir didelėj viešumoj pati gyvybingiausia meno dalis lieka paslėpty ir paslapty. Paradoksas, su kuriuo susiduriame bandydami aptarti viešuosius meno, ypač poezijos, reiškinius.
1964 metais, kiek palaisvėjus ideologiniams gniaužtams, Justinas Marcinkevičius apie kasmetinio poezijos leidinio viziją prasitarė Eduardui Mieželaičiui, tuomečiui Rašytojų sąjungos pirmininkui. Gavo pritarimą. Mąstyta, kad almanachas galėtų lyg priglausti įvairesnius poezijos reiškinius, kai ką ir paslėpti, kas pernelyg kristų į akį atskiroje knygoje, per viešuosius renginius atsirastų daugiau bendravimo su žmonėmis. Bent iš dalies tokios viltys pasiteisino.
Poezijos pavasariui – 50. Nesunkiai įsivaizduojame plakatą su tokiu užrašu. Su Stasio Krasausko poezijos paukšte – su raidėmis ar medžio lapais sparnuose, kartais ir su mažyte, trikampe akimi. Bet šis vaizdinys labiau tų, kurie laikė rankose pirmuosius almanachus; jiems skaičius penkiasdešimt yra ir realus, ir slypintis giliai – po eilėraščiais, gyvais ir seniai užmirštais, po vardais, tapusiais poezijos klasika, po viltingai palydėtais (debiutuoti „Poezijos pavasaryje” buvo garbė) ir be pėdsako išnykusiais. Priklausau prie tų – ir mano akyse kito ir keitėsi almanachas. Ir prie tų, kuriems 2013 metų paukštis neatrodo pavasariškas, bet vis dėlto paukštis, nors kitų paukštis. Negalima norėti, kad visų akys matytų tą patį. Ir paukštės vizualinė transformacija į patukusį, bet tvirtai ant žemės stovintį paukštį yra įdomi, gal ir aiškinanti.
„Poezijos pavasaris” keitėsi, išgyveno tikrą krizę pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, kai jauni (ir ne tik) jautė teisėtą pasidygėjimą ano gyvenimo formomis, pavidalais, kai trokšta kažko iš esmės naujo, atnaujinančio. Paskui vėl įėjo į vagą, kaip vagą pagaliau suranda ir išputoję pavasario vandenys.
Mums, laukusiems pirmųjų „Poezijos pavasarių”, labai patiko albumėlio forma (lyg kažkas užmiršta, atgaivinta iš seniai, kai eilėraščiai, atmintys įrašinėti ranka), tiko ta forma ir dailininkams, aktyviai almanache dalyvavusiems. Vėliau grįžta prie įprastos knygos; grįžta tai grįžta, gal ekonomiškiau, gal patogiau, lengviau telpa lentynoje. Gal jau tikrai pastarųjų metų „Poezijos pavasariai” labiau knygos negu almanachai, atsiranda naujų sudarymo principų, nebesiekiama atspindėti poezijos padėties, o tik pademonstruoti vieną ar kitą žvilgsnį. 2013 metų „Poezijos pavasariui” eilėraščiai atrinkti iš publikacijų 2012 metų kultūrinėje spaudoje – gal ir sėkmingai. Turėtų ateiti į galvą sudaryti pavasarinę poezijos knygą ir iš eilėraščių, paskelbtų internete, jų ten nemažai plaukioja – su vardais ir be jų. Kodėl gi ne. Knygos formatas išlaisvina. Almanacho kriterijai konkretesni, bet gal tik taip atrodo, juk jei grįšime į pradžios tašką, tai rasime, kad almanachas (lot. almanachus) – pranašysčių rinkinys… Su pranašystėmis žmonijai vis sunkiau, jų daugėja, bet patikimumas mąžta. Tiesa, ano laiko pavasariniai almanachai socializmo pergalės ir komunizmo artėjimo pranašavimų turėjo per akis; bet išliko ir pastanga juos kiek įmanoma mažinti. Kartais tie pranašavimai (kaip ir šlovingų sukakčių minėjimai) pridengdavo kai kurių eilėraščių nepaklusnumą, aiškias poetines erezijas. Jeigu reiktų pasakyti, kas man šiandien atrodo svarbiausia iš ano laiko „Poezijos pavasarių”, – tai poetinės erezijos, aiškus nesutikimas su „vyraujančia poetine linija”. Tas ypatingas meno pasislėpimas savyje pačiame – lyg ežiuko, išleidusio spyglius greitkelyje. Ereziją matė tik matyti daugiau ar mažiau pasirengusi akis. Sigito Gedos eilėraščiai 1967 metų almanache – taip, poezija pasislepia poezijoje, su pasaulį perkeičiančia Paukščio-Žmogaus energija, su spalvomis (žalia, geltona, raudona).
Jei staigiai mestume žvilgsnį į dabartinę pavasarinę poeziją, tai galėtume sakyti, kad ji pernelyg atvira, kad jai stinga pasislėpimo savyje, kad būtų pateisinta visai nepaaiškinama formulė: ars latet artis sua. Kai menas slepiasi mene, žmogaus siela atvirėja. Nebijo savo atvirumo ir atvirumo sau. Jaučia prieglobstį meno, pirmiausia poezijos, slaptyje.
Kokie mąslūs, kokie protingi dar tokie jauni „Poezijos pavasario” autoriai – kartais. 2013 metų leidiniui rašiau paskutinį žodį Marcelijui Martinaičiui, dabar vartau knygas, ieškodama jo pėdsakų. Tiesą sakant, jau esu pervertusi. Ir rašydama apie Janiną Degutytę, ir apie Just. Marcinkevičių, ir apie S. Gedą, ir apie Joną Strielkūną pirmiausia peržiūrėjau pavasarius. Visad rasdavau kažką, ko kitur nebūčiau radusi. Eilėraščių, kurių kartais nelikdavo knygose, pasisakymų: apie save, apie kitus, apie bendrus reikalus. Iš 1966-ųjų almanacho: lyg užmiršta jaunos vasaros nakties šiluma per širdį: „O laukuos ten į užmirštus šulinius krito žvaigždė – / Mirė boružė” („Paskutinė vasaros naktis”). Ir kokia aiški M. Martinaičio mintis, mąstant apie tradiciją. Esam tradiciški kaip vienos kultūros žmonės. Kuo labiau stengsies nuo tradicijų bėgti, tuo labiau nepabėgsi. Iš Salomėjos Nėries mechaniškai išvedam net atskirus poetus. O iš ko išvesti pačią S. Nėrį? Kristijonas Donelaitis – tradiciškesnio už jį neturim. Kitų literatūrų įtakos, tačiau „nacionalinė būtis jas moduliavo, perlydė”. Didelės asmenybės nesutelpa į jokią koncepciją, ir nors baigiama mintimis apie tarybinę poeziją, svarbiausia pasakyta prieš tai.
Daug kartų skaitytas trumputis Vlado Šimkaus įvadas į Joną Strielkūną (šį pavasarį jam būtų buvę 75-eri), taip pat iš 1966-ųjų (rubrika „Nauji vardai” buvo itin laukiama jaunų „Poezijos pavasario” skaitytojų). Kaip taip galima pasakyti, lyg ir nieko nepasakant, lyg visai pasislepiant, bet ir esmingai pasisakant: „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas. Parašė nuošaliai, nepraktiškai, nedėdamas į save didelių vilčių, nelepinamas nei mūzų, nei gyvenimo sąlygų. Tiesiog jautė poezijai lyg silpnybę, lyg pašaukimą.” Ir V. Šimkus lyg parašė, lyg ir ne. Sakinius „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas” irgi galima matyti kaip poezijos vėliavą, gal virš Panevėžio, šių metų kultūros sostinės, ir iškeltą. Apie poeziją, kuri pradėjo plisti. O juk nesustoja plitusi, nors taip pasakyti gal ir nebegalima. Bet gal ir todėl, kad jau pasakyta.
Liūdesys, bet gal labiau liūdesio šviesa apšviečia veidus jau išėjusiųjų „Poezijos pavasario” autorių. Kokie jie gražūs, kokie jauni, kokie amžini. Janina, Judita, Onė, Nijolė… Kaip norisi tarti vien vardus, daugeliui žinomus, artimus. Judita Vaičiūnaitė sudarė 1990 ir 1991-ųjų almanachus, ribinius. Kaip ji atrinkinėjo eilėraščius, kokių principų laikėsi, ar galima būtų atsekti. Gal ir galima. Kiek kartų almanachą sudarinėjo Albinas Bernotas. Ir oficialiuoju lygiu rūpinosi E. Mieželaitis, Alfonsas Maldonis. Kiek daug padaryta Vytauto Kubiliaus – kiek vardų, puse lūpų tariamų, jo iškelta su rubrika „Iš literatūrinio palikimo”: kad ir Vytauto Mačernio. Algimantas Baltakis – vis redakcinės kolegijos narys, atsakingasis redaktorius. Ir būdamas tuo atsakinguoju 1967 metais sugebėjo įdėti gana didelę Algimanto Mackaus publikaciją; ji yra svarbiausia, o ne parašymas, prismaigstytas to meto ideologinių kuolelių. Kad neišnyktų, kad ir pati neužmirščiau – 1965 metais laiške motinai Marija Gimbutienė: „Palaidojom savo Kudirką, geriausiąjį, stipriausiąjį ir patį jauniausiąjį poetą.” Svarbu buvo, kad tragiškojo savo laiko Kudirkos – Algimanto Mackaus – eilių nors trupinys būtų pasėtas ir nelaisvoje Lietuvoje. Daigi buvo sėkla, gerai to meto žemėje dygo.
Lietuviškumo jutimas – visko yra tuose anų laikų „Pavasariuose”, bet ir Lietuva yra. Ir paslėpta savo pačios istorijoje, ir iš jos iškelta, matoma kraštovaizdžiuose ir kraštoveidžiuose (įspūdį palikęs Aušros Sluckaitės straipsnis „Balys Sruoga – lyrikas”). Janinos Degutytės „Lietuva” pirmuosiuose 1965 metų almanacho puslapiuose: „Tu – mažutė, tu telpi visa / Į Čiurlionio karalių delnus…” Netikėtas tam laikui Juozo Macevičiaus poetinis išsitarimas: „Aš tau turbūt jau nusibodau / Su savo lietuvišku nerimu, / Su savo lietuvišku rudeniu, / Su savo lietuviškom godom.” Gilioji lietuviškumo vertikalė – grafika, greta poezijos, kilusi į ryškų atsinaujinimą, pajutusi tradicijos šaknis. Pavasarių laureatai – didžioji dalis turėtų išlikti poezijos vardyne. Petro Palilionio Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė – gražus sumanymas, trūksta rėmimo, juda per lėtai. Bet yra kuo pasidžiaugti – ypač tais atvejais, kai tuos keliasdešimt eilėraščių atrenka pats autorius.
Pusšimtis metų (ir dar apimant didžiųjų pasikeitimų tarpsnį amžių sandūroje) – reikalas rimtas. Turime unikalią galimybę matyti lietuvių poezijos, lietuvių poetinės kalbos kitimo linijas, kreives. Turime pajudėjimų į priekį – svečiai iš užsienio šalių, kompaktinės plokštelės, poetų balsai. Galime jausti tęstinumą, sakyti, kad Poezijos pavasaris, patyręs krizių, abejonių dėl savo reikalingumo, išliko keisdamasis, vis iš naujo įvykdamas – sėkmingai ir ne taip sėkmingai. Nebe tokie gyvybingi susitikimai su žmonėmis, menkesnis viešasis rezonansas. Tiesiog – kiti laikai.
Iš visų bandymų apibūdinti literatūrą šiandien priimtiniausia atrodo H. G. Gadamerio versija: tai, kas turi galią pats iš savęs prasitęsti. Literatūra, kaip ir kalba, turi šią unikalią galimybę: būti pati iš savęs, įskaitant ir galimybę pačiai savyje pasislėpti. O kartais ir atsiverti taip, kad ir atsivėrimas liktų kaip paslėptis.
Kintančio ir gyvo pavasario ribą gal bandyčiau įžvelgti 2000-ųjų leidinyje (toną jo sudarymui davė Valdas Kukulas, tada dar pilnas poezijos, jos vardų, tekstų, tendencijų). Labai gražus viršelis, sukurtas dailininko Lino Spurgos (nors knyga aiškiai per didelė, per stora). Pradedama Gintaro Grajausko „Mažosiomis erezijomis”. Pirmoji – savojo laiko apibūdinimo pastanga: „Amžių sandūroje, tebelaukiant barbarų: idealus laikas reziumavimui, įvardijimui. Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos XX amžiui – Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės?” Ko išmokome – ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą. Turime priežasčių – XX amžius buvo vienas fanatiškiausių žmonijos istorijoje. Ką patyrėme? Kad žmonijos progresas vienpusiškas. „Žmogaus siela lieka tapati. Tebesame tie patys neandertaliečiai, tik su balistinėmis kuokomis.” Supratome, kad „pinigai – tobuliausias cenzorius”. Kad vienintelė kryptis – „tas pleištas nuo gražumo prie tikrumo”. Aiškiai matome, kad skaitančią publiką „orientuoja ne rimtoji literatūros kritika, o televiziniai pokalbių šou”. „Gyvename ne kultūroje, o kultūros muziejuje.”
Erezijos pasikeitimas „Poezijos pavasaryje”: nuo pasislėpimo pačios savyje arba mene iki atviro skelbimo. Slaptosios erezijos išlieka poezijos podirvyje. Atvirosios pereina į padėties suvokimą, įsitvirtina kaip tiesos, nors pačios to vengia. Ne kartą – ir pačiais kritiškiausiais momentais – buvau užklausta apie Poezijos pavasarį. Atsakymų nebeatsimenu. Aišku tik, kad, nepaisant visko, – con amore.
Poezijos pavasaris galėtų ir turėtų būti rimtai tiriamas kaip kultūros reiškinys.
Mano sveikinimas sukaktuvininkui lieka impresinis.
Gintarė Adomaitytė. Ledonešis, arba Keli žodžiai apie Vilniaus knygų mugę
2014 m. Nr. 4
Ant ledo
Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją.
Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.
Antradienį vyko spaudos konferencija – nei įdomi, nei nuobodi, tokia, kaip kasmet. Akimirką pasijutau rojuje: kultūros ministras žadėjo, kad gyvenimas tik gerės. Daugiau, daugiau, gerokai daugiau – visko, kas rūpi knygų žmonėms, bus tik daugiau.
Patyriau laimės akimirką. Jos reikėjo: tai buvo tas metas, kai mano bičiuliai, o ir aš pati, jautėmės ant ledo: prirašyta projektų, prisigalvota, prisisvajota, gal ir prifantazuota, o žinių – jokių.
Ledai pajudėjo gerokai vėliau. Dabar, kai rašau, jau žinome šį tą apie valstybės stipendijas. Kai mano rašinys pasirodys – žinosime apie projektus.
Tris kartus šioje įžangoje jau paminėjau ledą. Minėsiu ir dar. Nes kai ėjau namo iš LITEXPO rūmų palei Nerį – nuo jos toldama ir vėl artėdama – kai keliavau iš Lazdynų per Žvėryną beveik iki Žirmūnų – upė nešė ledus.
Lyčių sangrūdos… mirksniu atsirandantys ir dingstantys kriokliai kriokliukai… neaiškios kilmės daiktai… ir net labai pažįstamos šiukšlės… – ar priminė visa tai mūsų gyvenimą?
Ir taip, ir ne. Labiau ne. Ledonešis man padėjo užsimiršti – išnerti iš kultūros ir nerti į natūrą.
Besidairydama po mugę retsykiais pasijusdavau lyg ir prie upės – kaip ji pati, nešdama ir šlamštą, ir šį tą įdomesnio, išsiprausia.
Prano Mašioto mįslė
Ką jaučiate išgirdę „Pranas Mašiotas“? Ką prisimenate?
Greičiausiai – vaikiškas knygas knygutes – daugybę tų knygų. Naivias ir paprastas. Jo paties rašytas ar itin laisvai verstas (persakytas) – dažniausiai iš vokiečių kalbos. Tokias naivias ir taip laisvai persakytas, kad nenustebčiau išgirdusi, kaip sakote: jos – jau vakarykštė diena.
Mugėje pristatyta knyga „Prano Mašioto šviesa“ – nei naivi, nei paprasta. Anaiptol ne vaikiška. Ko gero, itin tinkanti šiandienai. P. Mašioto straipsniai draudžiamoje spaudoje, o vėliau – tik gimstančioje laisvoje periodikoje, jo paties atsiminimai ir atsiminimai apie jį, žiupsnelis epistolikos…
Vienas knygos sudarytojų Kęstutis Urba apgailestavo, kad pernai, minėdami šimtametę Meilės Lukšienės gimimo datą, beveik pamiršome P. Mašioto šimtą penkiasdešimt. Laimei, buvo surengta konferencija Marijampolės kolegijoje, vakaras Rašytojų klube – abu įvykius inicijavo K. Urba ir jo vadovaujama Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, jos Lietuvos skyrius.
Buvau ir Marijampolėje, ir Rašytojų klube. Išduočiau savo principus, jei imčiau virkauti: per mažai besidominčių. Kiek buvo žmonių, tiek – juk buvo!
Ir knygų mugėje – buvo. Laimei, ne tik sudūviai. Baiminuosi reiškinio, mano tėvų ironiškai (ak ne, sarkastiškai) vadinto parapiniu patriotizmu. Noriu tikėti, kad pastaraisiais metais itin akcentuojama regionų kultūra padės parapijoms prasivėdinti, o ne priešingai – uždarys jas dar siauresniame rate.
Manasis P. Mašiotas gyvena jo knygoje „Gimnaziją prisiminus“. Kiek kartų jos ėmiausi, nerdama į publicistiką. Kas, jei ne ši knyga, padėjo man pajausti, gal kiek ir atkurti XIX amžiaus pabaigos alsavimą. P. Mašiotui esu skolinga: tai jo dėka atradau Vincą Kudirką – šaunų, dailų, sportuojantį. Ir ne tik jį.
Jei lygintume dviejų skirtingų žmonių skirtingiausius prisiminimus – P. Mašioto ir dvidešimčia metų jaunesnio Merkelio Račkausko – tų dviejų caro laikų gimnazistų (Marijampolės ir Šiaulių), bendrybių rastume. Svarbiausia ši: švietimo reformos besikuriančiai Lietuvai oi kaip reikėjo. Ir dėl mokinių, ir dėl mokytojų. P. Mašioto ir M. Račkausko užrašuose tie cariniai gimnazijų mokytojai – dažniausiai itin nelaimingos, vienišos, iš svetur atkeliavusios būtybės, nelabai susivokiančios, kur atsidūrė ir kodėl.
„Baltrus buvo gimnazijos kiemininkas“ – ataidi P. Mašioto pasakojimo pirmasis sakinys. „Marijona buvo mokyklos valytoja“ – gal taip atitarčiau rašytojui, jeigu kada imčiausi savųjų prisiminimų.
Manieji prisiminimai trykštų neapsakomu noru, ko gero, beviltiška pastanga sau pačiai paaiškinti: kodėl mes taip bijojome matematikos mokytojos. O kai bijai mokytojos, tai ir mokslai – ne taip, ne ten, kitaip.
Didžioji mįslė, uždavinys: kodėl P. Mašioto matematikos pamokas jo mokinės, net ir humanitarės, prisimena geru žodžiu?
Visada žinojau: viena knyga prisišaukia kitą, giminingą.
Tuoj po P. Mašioto knygos pristatymo mugės srovė nuplukdė mane iki stendo, kur viskas o viskas – tik po penkis litus. Ir štai: knyga tos autorės, kurią rašyti palaimino Klaipėdos gimnazijos direktorius bei matematikos mokytojas P. Mašiotas.
Ji – Liūnė Janušytė. Čiumpu jos „Korektūros klaidą“. Gausiu valstybės stipendiją ar ne, bet penkis litus norimai knygai vis dar randu. Ypač tokiai knygai, pasakojančiai apie stipendiją, leidusią Liūnei Janušytei bent kiek pagyventi – ir dar kaip pagyventi – Paryžiuje.
O tuomet jau pati iriuosi per mugę toliau – į tą salę, kur žmonių mažiau, kur turgus – gerokai menkesnis, o knygos, tos knygos… Madingų ten beveik nėra. Protingų – dar ir kiek. Kad ir neseniai minėtasis M. Račkauskas, jo „Užrašai“.
Ten – ir kita, visai kitokia nei Liūnė Janušytė to paties P. Mašioto mokinė dar iš Voronežo laikų. Ten – Bronė Buivydaitė, jos „Stebuklingoji radasta“.
Obuoliai ir mišios, ir… sindromas
– Mes labai norėjome už Bronę Buivydaitę aukoti mišias, bet už ką? Nutarėme parduoti obuolius iš jos sodo, – taip šių metų sausio 31 dieną Anykščių viešojoje bibliotekoje kalbėjo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorius Verbickas – taip pat Antanas.
Tą dieną Anykščiai minėjo rašytojos B. Buivydaitės mirties datą – trisdešimt metų. Gal kam ji – ir primiršta rašytoja. Bet ne man. Vaikystėje skaičiau ir nuskaičiau „Auksinį batelį“. Tos knygos nebeturiu. Bet kaip dažnai prisimenu.
Svarbios ir kitos dvi B. Buivydaitės knygos. To, man svarbiausio žanro – prisiminimų: „Pro vaikystės langą“, „Vargai vartus kilnojo“.
Kai Anykščių bibliotekoje prisiminimų ištraukas skaitė gimnazistai, buvo juntama: tekstas jiems keblokas, archajiškas. Kita vertus – toks vaizdus, taip bloškiantis praeitin ir toks intymus (kad ir pirties scenos), kad kyla noras šauktis filmininkų: tai bent būtų scenarijus.
Dabar jau skubu paskelbti: skersai išilgai skaitydama mugės programą, pirštu braukdama per visus dalyvius, matau nedaug muziejų, kurie būtų drįsę (ir galėję) turėti savo atskirą stendą. Anykščiai galėjo. Turėjo ką rodyti.
Nepamirštu B. Buivydaitės, dar ne. Tik noriu žvilgterėti į klasiką. Ne todėl, kad šiemetinės mugės ir šūkis buvo toks: skaitome klasiką. Tik todėl, kad muziejaus išleista Antano Baranausko „Kelionė Peterburkan“ – iš tiesų unikali knyga. Ji telpa į delną. O tame delne – tiek senovės. Kalba senoviška, ir iliustracijos iš senovės, ir rankraščio faksimilė iš senovės, ir… ir… pajunti, kad skaitant, vartant, žiūrinėjant priartėja, dabartimi tampa anas – jaunojo Baranausko – laikas, kai traktu Sankt Peterburgas–Varšuva dardėjo diližonai.
Organizacijos CIVITAS kviečiama, Lietuvos traktais dardu ir aš – kartais diskutuoti su gimnazistais, o kartais – su brandesniais žmonėmis. „Ar reikia Lietuvai menininkų“ – štai tokią temą bene prieš šešetą metų man pasiūlė Darius Kuolys. Būna, kad bediskutuodama pajuntu, kaip nuo pašnekovų pusės plūsteli banga, šaldanti mane ir bauginanti: jie bando romantizuoti sovietų laikų Lietuvą, laimei – bent jau ne idealizuoti.
B. Buivydaitė, jos lemtis mane gelbėja, kai pasakoju apie pokarį, sovietiją. Ta rašanti mokytoja turėjo stiprų stuburą: grįžo į vaikystės namelį Anykščiuose, giesmių valdžiai negiedojo. Beveik ir nerašė. Net nemokytojavo. Augino daržoves, parduodavo jas siauruko stotyje. Abi jos prisiminimų knygos – iš vaikystės, paauglystės. Tik iki tų revoliucinių laikų, apie kuriuos pasakodama būtų privalėjusi meluoti.
Tose lyg paskaitose, lyg diskusijose miniu ir mylimą rašytoją E. T. A. Hoffmanną. Juk pamenate: jo pasakojimuose paprasčiausia daržovių prekeivė ima ir pasireiškia neapsakoma galia.
Anykščiai, nepamiršę B. Buivydaitės, tebesaugantys jos namelį, daržą ir sodą, tikrai „kalti“, kad nuo jų stendo toje ramesnėje, menkiau prekiaujančioje salėje priklydau ir prie kito. Ir radau – radau hofmaniška knygą.
Kaip kitaip galėčiau vadinti Dinos Rubinos „Petruškos sindromą“?
Bet ką aš čia veikiu?
Pamenu, kaip spaudos konferencijoje mugės rengėjai lyg ir apgailestavo, kad „žvaigždžių“ šiemet nebus. Nei Milano Kunderos, nei J. K. Rowling, nei Dano Browno, nei… nei…
Man to ir nereikia. Net būtų keista: jei mugės pagrindinė tema skirta klasikai, laiko patikrintoms knygoms – taigi, senovei – tai kodėl dėmesį turi pasičiupti „žvaigždė“, dar nepatyrusi laiko išbandymų?
Kita vertus, gerai suprantu, kad Dina Rubina yra iš tų rašytojų, kurios tekstus įmanoma žvaigždinti: juk jau versta į daugybę daugybę daugybę kalbų.
Ją atradau prieš kelis mėnesius Antakalnio bibliotekoje. Naršau ten nuo vaikystės, naršau taip dosniai, kad kyla noras sakyti: neršiu. D. Rubinos aptrintą, beveik jau suskaitytą rinkinį skaičiau rusiškai – jaukūs, gelmingi, daugiaprasmiai tekstai.
Rašytoja gimė ir augo, ir muzikos mokslus baigė Uzbekijoje, Taškente, vėliau įsikūrė Maskvoje, dabar gyvena Izraelyje.
Mano bičiulė Irena Aleksaitė pastaruoju metu lyg ir užsimindavo, kad verčia kažką toookio ne bile kokio, dabar jau žinau: vertė D. Rubiną.
Esu lankiusi visas Vilniaus knygų muges. Būdavo ir taip: grįžtu iš to leidybos okeano, iš renginių ir reginių gausybės, o savo kuprinėje pasigendu… knygos, kurią galėčiau skaityti – tiesiog maloniai skaityti. Įsijausdama, nerdama užmarštin, pasikliaudama.
Į „Petruškos sindromą“ įsijaučiau. Ji prašosi rimtos recenzijos. Gal… kada nors. Jei ne aš tą recenziją parašysiu, tai kiti – dabar galiu tik įšokdinti knygą į savo pasakojimo upę.
Knyga pabrėžtinai lėliška. Ji – apie dieviškai talentingą lėlininką. Ir apie tuos žmones, kuriems šalia dieviškai talentingo lemta patirti anaiptol ne talentingus gyvenimus – tiesiog gyvenimus. Aprašyta ir lėlių teatro banalybė, prastumas – kas iš mūsų nepamena kraupių, kraupiausių privalomųjų spektaklių, kai buvome tik pradinukai?
Retsykiais, neramią nakties valandą, įsivaizduoju save lėle. Žinau, kad niekada nebūčiau marionete – nepatampysite manęs. Bet… Būna, kad pajuntu: tartum nugaroje įsiskverbęs raktas. Kieno rankai leista jį pasukti ir leisti man eiti tolyn?
Štai citata iš „Petruškos sindromo“ – tai ji man padės eiti šio rašymo pabaigon.
Kelis kartus esu susidūręs su tikrais genijais: lėlė, visiškai aktoriaus nejudinama, vis dėlto buvo gyva, neįtikėtinai gyva…
Prisimenu vieną iš jų – seną alkoholiką, kuriam prieš kiekvieną spektaklį reikėdavo nusibalinti plieninius dantis, antraip jie atspindėdavo šviesą. Vienoje pjesėje jis vaidino vaikiškai naivų Liūtą. Prišokdavo prie jo Kiškis ir skambiai paklausdavo: „Dėdule, o ką jūs čia darote?“ Tasai atsakydavo: „Ant vienos kojytės šokinėju.“ Ir kartą po šios frazės jis sustojo ir susimąstė. Matyt, prieš akis jam atsivėrė visa niekingos būties bedugnė. Ir staiga Liūtas tarė: „O kurių galų man šito reikia?“ Ir artistas paguldė lėlę, ir išėjo iš teatro – su visam.
Man irgi vis dažniau kildavo toks noras…
Buvau sumaniusi šiame pasakojime pateikti ir dar šiobeito. Kąnorstokio – skambaus, apibendrinančio. Gal net kerštaujančio.
Pavargau.
Nebenoriu loti ar bent jau urgzti kaip tie vandens didybės įbauginti Vilniaus šunys ties Neries krantais – per ledonešį. Kai lytys glaudžiasi viena prie kitos ir tartum kalbasi: ša, ša.
Ša.
Regimantas Tamošaitis. Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?
2014 m. Nr. 3
Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai yra tavo geismo išraiška.
Pinigai – nuolatos cirkuliuojanti substancija, tai nelyg vartotojo kraujas ar oras, kuriuo tasai kvėpuoja. Ši energija vartotoją jungia su gyvenimu ir teikia jam buvimo džiaugsmą. Pinigai ateina, pinigai išeina, bet jie visada yra. Ir visados esi tu, kol tik judi su savo pinigais ir jungiesi į didžiuosius pasaulio pinigų srautus. Pinigai turi nuolatos judėti, todėl tu sakai: perku, vadinasi, egzistuoju.
Taigi jei esi sąmoningas vartotojas, šiam gyvybinės apykaitos ratui nesipriešini, tu tiesiog jame gyveni. Kiek tikras yra tavo pinigas, tiek tikras esi ir tu.
Taigi kaip šiame pasaulyje tapti reikšmingam, kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?
Procesas turi vykti taip. Pirmiausia, jeigu nori būti geras vartotojas, reikia sukaupti pakankamai pinigų. Tau reikės valios ir ištvermės: privalėsi stengtis, atiduoti savo energiją ir gyvenimo laiką, bet tavo pastangos bus vainikuotos, – žiūrėk, pinigai ir susikaupė! Sakoma, belsk belsk, ir bus atidaryta bei paduota.
Kai jau turėsi užtektinai pinigų, pasijusi stiprus, pasitikintis savimi, keletu centimetrų lyg aukštesnis už aplinkos žmones, kurie, kaip tu numanai, pinigų nelabai turi ir moka tik skųstis dėl nepritekliaus. Kad tavo pasitikėjimas savimi visada tik stiprėtų, svarbu žiūrėti tinkama kryptimi: ne aukštyn, nes dangaus vis tiek nepasieksi, bet šiek tiek žemiau už save, kur rypauja artimas tavo.
Tačiau pinigai kaip psichinio gyvenimo energija yra ypatinga jėga, ją reikia mokėti valdyti. Pinigų apykaita patikrina tavo valios jėgą.
Antai silpnos valios žmogus pinigų atitekėjimą į jo psichikos erdvę iš karto pajaučia, nes jų energija sudirgina dvasią. Toks žmogus, aptikęs pinigų kišenėje ar sąskaitoje, iš karto ima spurdėti, jį apima nerimas, jis darosi euforiškas ir nenustygstantis. Nes pinigų apykaita analogiška seksualinei energijai: ji dirgina ir reikalauja iškrovos – orgazmą primenančio pirkimo akto. Todėl silpnas vartotojas, pajutęs savyje pinigų perteklių, tuojau pat nori bėgti į parduotuvę ir ką nors pirkti, jis nebeištveria įtampos ir trūks plyš nori iškrovos. Silpnam žmogui turėti daug pinigų yra nenatūralu, tai prieštarauja jo prigimčiai. Visiškai silpnos valios vartotojas kartais taip geidžia ką nors pirkti, kad net pinigų drįsta skolintis – smirdas toks!
Palauk palauk, menkas žmogau, neskubėk, mokėk susikaupti. Ir pasimokyk iš tinkamų pavyzdžių.
Stiprios valios žmogus yra ištvermingesnis – jis sugeba valdyti pinigų srautą, jį tarsi užtvenkia. Tai jokiu būdu nėra proceso stabdymas – tik galios didinimas. Nuslopinęs gundančias mintis apie greito pirkimo akto malonumą stiprus žmogus kaupia šitą energiją didesniems dalykams. Jis turi galią taupyti, kaip to mus mokydavo senoliai, ir kaupdamas jis darosi vis šviesesnis, oresnis, toks tarsi spinduliuojantis. Orus vartotojas ne tik nešvaistys savo pinigų menkiems malonumams, jis ir nesidalins su niekuo, niekam jų neduos. Juk pasakyta: nemėtyk savo perlų kiaulėms. Tegul pačios turi.
Pirkimo geismą labiausiai gebantis nuslopinti žmogus yra kaip koks šventasis, kaip asketas. Jo dvasinė galia – ypatinga, jo sąskaita – jaudinanti. Apie tokį žmogų sakoma: garbingas asmuo, jis kelia pasitikėjimą. Mes norime būti tokių žmonių bendrijoje, nes tarp jų jaučiamės šviesesni, įkvėpti, lyg patys spinduliuojame iš šių asmenybių sklindančia šviesa. Maždaug kaip mėnuliai, atspindintys saulės šviesą.
Bet tai tik atspindžio šviesa, nes kažkas šiame pasaulyje silpnuosius saugo nuo pernelyg intensyvių energijos srautų – kad vargšai nenumirtų iš laimės. Pinigų iš dvasios asketo lengvai nepasiskolinsi, su šventaisiais negalima bendrauti taip intymiai – skolinantis. Juk pinigas yra jo sielos substancija. Intymus savo negalioje gali būti tik su artimais žmonėmis, tokiais pačiais ubagais, koks pats esi – nes tik tokie žmonės jaučia pinigo energijos skleidžiamą šilumą ir nekantrauja ja dalintis. Taigi bėdoje glauskis prie artimo savo ir nesiartink prie tolimo – nudegsi, aukšta įtampa tave užmuš. Juk įstatymo lentelės skelbia: „Nelipk! Aukšta įtampa!“
Pinigų apykaitos proceso svarbiausia dalis yra pirkimo aktas – tavo susitvenkusio geismo patenkinimas. Jeigu nebūtų tos geismo galios, tai gal net į darbą neitum: valkatautum kur nors be naudos vartotojų visuomenei, niekam neteikdamas džiaugsmo, toks tuščias ir nereikalingas. Apie tokius sakoma: moka tik kaulyti ir tuštintis. Todėl dar sakoma: tuščia asmenybė.
Pirkimo aktas tolygus orgazmui, tokiam malonumui reikia ruoštis įjungiant visas fantazijos galias, pasitelkiant visą vaizduotės išradingumą.
Kad pirkimo aktas įvyktų sėkmingai ir subjektas patenkintų savo geismą, reikalingas adekvatus geismo objektas. Pirmiausia jis turi būti nepraktiškas, beveik nenaudingas, turėti tik kokią estetinę ar simbolinę reikšmę. Žiūrėk į tas prabangos parduotuves prekybos šventyklose ir būtinai rasi, ko tau nereikia.
Bet jeigu nuėjai į parduotuvę ir prisipirkai paprasčiausių maisto produktų – bulvės, miltai, riebalai, – tiesiog išlieji savo pinigus, o malonumo nepatiri. Jokio pasitenkinimo iš tokių pirkimų, jie tokie kasdieniški, buitiniai, menki. Grįžti namo su maišais apsunkęs, išvargęs ir piktas. Sakai artimiesiems: gyvenimas mane nualino, man reikia daugiau džiaugsmo, reikia emocijų.
Arba jeigu nuėjai į parduotuvę ir tiesiog nusipirkai kokį dulkių siurblį – toks praktiškumas tiesiog banalus. Kultūringas vartotojas taip nedaro, kultūringas vartotojas turi fantaziją. Jis rafinuotai mėgaujasi procesu, susikuria visą pirkimo etiketą. Antai prieš ypač svarbų įvykį tu turi būti dvasiškai ir visapusiškai švarus, nusiprausęs, atlikęs visus kūno reikalus, kad pirkimo akto metu tavęs netrikdytų jokie fiziologiniai dirgikliai. Taip pat reikia pamiršti visus rūpesčius, nesusijusius su pirkimo aktu. Pirkimo aktas bus sėkmingas, kai būsi visiškai atsipalaidavęs, nerūpestingas.
Visapusiškai nusiraminęs ir pajutęs savyje geismą eini į spindintį prekybos centrą – tarsi į viešnamį, – klausaisi tave hipnotizuojančios muzikos, ilgesingai dairais į prekes, kurios tau yra lyg moterys gatvėje. Jos visos tavęs laukia, ir kuri nors iš jų tikrai gali būti tavo, jei tik turi pakankamai potencijos, jei esi ekonomiškai įgalus.
Prekės šiose vietose būna nušviestos ypatinga šviesa, jos gundamai supakuotos, tyros ir nekaltos – tu gali jas užvaldyti, ir pasirinktai prekei būsi vienintelis. Prekybos šventovėje skambančioje muzikoje yra įpintas motyvas: negailėk pinigų, negailėk pinigų, pirk ir patirk malonumą, viskas čia atsiduoda tau, nes tu esi nuostabus, geidžiamiausias… Pirk ir mėgaukis… Kas turi vidinę klausą, tas tą motyvą išgirsta ir jam paklūsta.
Fantazijos stokojantys ir šiaip nepoetiški žmonės dabar dažnai apsipirkinėja internetu, neva pigiau. Bet šitie dvasios ubagai nežino gyvenimo skonio, jie nesuvokia, kaip svarbu pajusti prekę fiziškai, kaip kūną, kurį reikia apčiupinėti, priglausti prie savęs, pasimėgauti prieš įvykstant pačiam pirkimo aktui.
Taigi tose spindinčiose salėse, toje vartotojų šventovėje turi pirmiausia sukelti savyje stiprų geismą, norą ką nors nusipirkti ir užvaldyti, ir net nesvarbu ką, svarbu pats pirkimo procesas, pats įvykis – tavęs laukiantis orgazmas. Jaudina? Taip!
Ir labai svarbu neturėti išankstinių nuostatų, ypač nugalėti kvailą prisirišimą prie pinigų, kuriuo serga gyvenimo džiaugsmą praradę senoliai ir taupios bobutės. Nes šis prisirišimas kelia baimę, baimė įjungia protą, o tada visa potencija nuslopsta. Na, kas tokio akto metu gali būti racionalus? Protas vartotojui reikalingas tik tiek, kad tasai mokėtų skaičiuoti pinigus ir rastų būdus jiems užsidirbti.
Tikras vartotojas, didindamas geismą prekei, turi galvoti taip: kvaili pinigai, tuščia vieta – jie ateina, jie išeina, o aš esu vienas vienintelis ir nepakartojamas. Tad džiaukimės, kaip sakė šv. apaštalas Paulius laiške korintiečiams. Neramaus džiugesio nuotaika pirkimo aktui yra būtina. Tavo akys prekybos šventovėje turi spindėti. Nes ten viskas spindi, ten nėra blogio, nėra tamsos. Ten nebus liūdesio ir kančios.
Kad dar labiau padidintume savo geismą, prekių šventovėje kartais mums reikalingas toks tarsi sąvadautojas. Ramiai, neskubėdami einame prie šitų individų, kuriems ant nugaros užrašyta: „Aš galiu jums padėti“ ir oriai klausiame: Gerbiamasis, ką jūs galvojate apie štai šitą dulkių siurblį?
Siurblį, aišku, reikia nusižiūrėti iš anksto ir tarsi truputį jį įsimylėti, bent simpatizuoti jam – dėl gražaus vardo, dėl estetinės išvaizdos ir dėl kurių nors ten jo vakuuminių parametrų. Bet kuri prekė, nesušildyta mūsų geismo, iš esmės yra vakuumas, tiesiog tuščias, žmogiškosios vertės neturintis pasaulio faktas. Prekę būtina užpildyti žmogiškuoju jausmu, suderinti ją su mūsų seksualine, t. y. ekonomine pirkimo galia. Geismo objektas neturi būti nei per pigus, nei per brangus – jis turi atitikti mūsų lūkesčius ir būti adekvatus mūsų geismo įtampai, kurią rūpestingai pasitikriname dar prieš eidami į prekių šventovę.
Ir sąvadautojas su užrašu ant nugaros, jeigu yra patyręs, turi aiškiai pamatyti mūsų geismo dydį, pajusti mūsų norus ir švelniais pritarimo žodžiais dalyvauti mūsų džiaugsme. Tikrai taip, puikus pasirinkimas, tas siurblys neabejotinai yra visų mėgstamiausias, mylimiausias, perkamiausias, iš šios klasės – geriausias… Mintyse kaip jėzuitas jis dar pridurs: geriausias tau, neturtingas suski! – bet tu to negirdėsi, svaigulio apimtas būsi visas paniręs į savo jausmą, žiūrėsi tik į savo prekę.
Linksėdamas galvą imi ir nešiesi jau beveik savo daiktą prie kasos, kur ir turi įvykti tavo sukauptos energijos išsiliejimas, jau pradedi jausti, kad gyveni, kad esi situacijos viešpats. Patartina rūpestingai pasirinkti ir atitinkamą kasą – kur tavęs lauktų visapusiškas pritarimas, šypsena, grožis, meilė…
Ir štai – tu jau perki. Pats netiki savimi, bet perki. Dar vakar apie tą prekę nė nenutuokei, kad tokia yra, bet šiandien ji tapo tavo egzistencine būtinybe, ir jau greit ją turėsi! Tu užvaldai tą daiktą, dabar jau jis tavo, tu esi padėties šeimininkas.
Perki, vadinasi, gyveni. O gyvenimas toks geras, toks svaiginantis – stebuklingos erdvės be ribų! Jeigu negali pakilti iki aukštumų, mokėk džiaugtis ir mažais dalykais – bent ausų krapštukų retsykiais nusipirk!
Ir dabar ateina svarbiausia minutė: tu moki pinigus. Geriausia mokėti banko kortele, nes tada tavo gyvybinės substancijos praradimas ne toks skaudus, nėra fiziškai apčiuopiamas. Popierinių pinigų vis dėlto gaila, jie irgi yra daiktiška realybė, arti mūsų kūno. Kartais juos būna sunku atplėšti nuo savęs. Vartotojiška asmenybė nesukuriama taip lengvai – be aukos čia nieko nebus.
Kas vis dėlto įvyksta perkant? Nors pribrendus laikui jau negali susivaldyti ir nepirkti, nes pinigai veržiasi iš tavęs, bėga, tačiau kiekvienas pirkimo aktas baigiasi frustracija, ir tai neišvengiama. Animal post coitum triste est, gyvulys po kergimosi būna liūdnas, taip mums aiškina psichologai. Juk užvaldžius daiktą pinigų tavyje ūmai sumažėja, tu nebetenki jėgų ir žiūri, kad neišdribtum prie kasos, o tas tavo įsigytas daiktas jau kaip ir nelabai reikalingas.
Tačiau šalin abejonę, jeigu pasiryžai! Reikalą reikia užbaigti, reikia įveikti savo negalią, laikiną silpnumą, ir grįžti su daiktu į namus tarsi kokiam nugalėtojui, išsaugant euforiškos nuotaikos likučius.
Svarbu, kad po to kas nors nesugadintų mums mūsų džiaugsmo likučių. Antai grįžti namo su nauju dulkių siurbliu, ramiai ir oriai sakai žmonai: štai, mano žmona, pagaliau turėsime naują puikų dulkių siurblį… gavau pigiai, su nuolaida… labai geras siurblys… ypač už tokią kainą… man, kaip lojaliam pirkėjui, nuleido…
Žinoma, apie kainą atvirai nebūtina kalbėti, kam to reikia? Nėra ko girtis dėl iššvaistytų pinigų, tuštybei čia ne vieta… Tau nuleido? – klausia žmona. – Ar reikėjo? Juk senas dulkių siurblys dar visai geras?..
Praktikuojančiam vartotojui reikia iš anksto žinoti, kad kas nors iš artimųjų būtinai norės sugriauti tavo džiaugsmą, sunaikinti tavo aukštąsias gyvenimo akimirkas. Todėl reikia mokėti tuos artimuosius iš karto užčiaupti, kol dar neprasižiojo. Išpakavęs siurblį ir jį švelniai glostydamas aiškini apie visus jo privalumus, atkreipi dėmesį į perlamutrinę spalvą, rodai, kaip nusiiminėja visokie ten dangteliai, atsidaro vidinės ertmės ir pan. Čia irgi reikia fantazijos ir poetinio įkvėpimo.
Paskui patyliukais kiši tą siurblį kur nors į tolimiausią kampą, kad nebadytų akių, ir bandai gyventi toliau.
Nors stengiesi nieko negalvoti, bet instinktai veikia patys, malonumą norisi pakartoti iš naujo, toks mat yra gyvybės dėsnis. Malonios būsenos siekiame ir siekiame, nemalonios – norime išvengti. Nemalonu yra dirbti, bet be darbo nebus ir pinigų. Fatališkas šventos priklausomybės ratas…
Todėl vėl grįžti į savo darbus, nuolankus ir nusižeminęs, vėl gyveni dėl pinigų, skaičiuoji bėgančias savo gyvenimo dienas, kantriai stebi, kaip tavyje po truputį kaupiasi, tvenkiasi energija, vėl po truputį imi augti, stiprėti ir lauki tos dienos, kada galėsi įžengti į spindinčias sales ir išsirinkti naują geismo objektą.
Pinigų apykaita yra gyvenimo ratas, o tu esi jo ašis. Viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, tai labai geras sumanymas. Tai ir fizika, ir metafizika vienoje vietoje, kaip tik ten, kur esi tu, visada čia ir dabar.
Kartais egzistencinio nuovargio valandėlėmis vartotojiška asmenybė dėl įvairovės užsimano pakeisti savo geismo objektus, tarkim, prekių šventyklose renkasi ne kūniškojo pasitenkinimo reikmenis, bet kokias nors rafinuotas subtilybes. Antai dėl pikantiškų pojūčių ima ir nusiperka knygą.
Knyga kaip geismo objektas taip pat yra perkama ne banaliam praktiniam skaitymui, bet tyram turėjimo džiaugsmui. Į vartotojo asmenybę knygos vaizdinys įsiskverbia su magiškais reklamos spinduliais, o perkama ji tiesiog iš ilgesio – norint pajusti skaitančiojo žmogaus būsenas. Juk tai kažkas keisto, pamiršto, nekasdieniško, tai kartais net jaudina. Bet koks žmogaus noras visų pirmiausia yra tiesiog noras, kurio šaknys slypi labai giliai, pačioje būties tamsoje, iš kur viskas atsiranda – ir geidžiantys kūnai, ir trokštami daiktai. Įsižiūrėk į vartotojišką asmenybę ir pamatysi begalinę instinktų bedugnę – tokia yra tikro vartotojo pradžia ir pabaiga.
Jeigu jau prekybos šventovėje nusiperki knygą, tai tikrai esi ne šiaip sau pigus masinis vartotojas, bet vartotojas su asmenybės reikšme. Ir pirkdamas knygą gražiai galvoji, kad dabar tu ją turėsi ir net skaitysi, ir visam pasauliui bus gera! Ji tave praturtins! Knyga bus geriausia tavo sugulovė. Ji visuomet šalia, ji visuomet tavo, ji niekuomet neišduos tavo tamsių paslapčių. Be to, ji nepasens.
Tačiau kur tu ją ten skaitysi, jei dirbti reikia!
Zita Mažeikaitė. Besidairant į Švediją
2014 m. Nr. 2
Tarptautinio penkiolikmečių raštingumo tyrimo (PISA – Programme for International Student Assessment) 2012 m. rezultatai gerokai nuliūdino švedus. Šešiasdešimt devyniose šalyse buvo tiriami mokinių skaitymo, gamtos mokslų ir matematikos gebėjimai. Švedija sykiu su tokiomis išsivysčiusiomis šalimis kaip Suomija, Islandija, Naujoji Zelandija ir Australija smuktelėjo žemiau vidurkio.
Raštingumo tyrimui Švedijoje buvo atrinkta apie penki tūkstančiai mokinių (daugiausia devintos klasės) iš dviejų šimtų mokyklų. Dėl atrankos šiuos tyrimus vykdančiai organizacijai OECD (Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) švedai priekaištų neturi. Didesnį susirūpinimą jiems kelia klausimas, kodėl per pastarąjį dešimtmetį taip suprastėjo mokinių parengimas, kas mokykloje yra blogai ir ką reiktų keisti.
Mokiniai, stokojantys skaitymo gebėjimų, nesugebantys suprasti pateiktos informacijos, interpretuoti teksto ar nusakyti jo turinio, neįstengs įgyti reikiamo išsilavinimo, negaus tinkamesnio darbo, gal net pateks į visuomenės užribį ir taps jos našta.
Remiantis minėtu tyrimu, kas trečias paauglys prastai supranta perskaitytą tekstą ir modernios visuomenės informaciją (tyrime naudojami ne tik įprasti prozos, bet ir įvairūs dokumentiniai tekstai: sąrašai, lentelės, grafikai, diagramos). Mergaičių rezultatai geresni negu berniukų. Švedams tai kelia rimtą susirūpinimą.
Stokholmo universiteto docentė Gunilla Molloy, ieškanti šios bėdos priežasčių, kaltina ne vien mokyklą, bet ir visuomenę. Berniukai per daug laiko praleidžia prie kompiuterio, o tie, kurie skaito, dažniausiai renkasi knygas apie istoriją, ypač Antrąjį pasaulinį karą, noriai skaito fantastines ir mokslo populiarinimo knygas. Kartais jie net geriau už savo mokytojus supranta kompiuterines ar vaizdo programas.
Mokytojai, norėdami paskatinti paauglius daugiau skaityti grožinės literatūros, jiems aiškina, kad literatūra teikia daugiau žinių, daugiau išgyvenimų, turtina mokinio kalbą, stiprina jo asmenybę, kultūrinį individualumą. Deja, paaugliai, atrodo, tik pasišaipo iš tokių argumentų. Daugelio manymu, literatūros skaitymas tik menkina jų asmenybę. Jeigu kurį nors bendraklasiai pamatys su grožinės literatūros knyga (apie poeziją net nekalbėsim), jo autoritetas sumažės.
Anot G. Molloy, mokyklos klasė – tam tikra socialinė arena, bet ji nėra neutrali, ji dar priklauso ir nuo mokinių lyties. Šviesiaplaukė mergaitė klostuotu sijonėliu po mėnesio jau gali atrodyti kaip tamsiaplaukė pankė, jos pokytis bus išorinis. Mokiniui daug svarbesnė jo tapatybė pagal lytį, „vyriškas“ ar „moteriškas“ elgesys. Literatūros skaitymą berniukai laiko moterišku, juokingu, nuobodžiu užsiėmimu. Sėdėti šalia mergaitės – nevyriška, kalbėti, rašyti apie literatūrą – taip pat nevyriška, atsiriboti nuo visko, kas moteriška, – tai jau vyriška! Mokytojams iš tiesų nelengva paauglius įtikinti, jog grožinės literatūros skaitymas skatina „naratyvinę vaizduotę“, padeda suprasti kitų žmonių mintis, jausmus, tarsi pažvelgti į jų gyvenimą kitomis akimis. „Naratyvinė vaizduotė“ praverčia renkantis psichologo, teisininko, pedagogo profesijas.
G. Molloy nuomone, mokytojams turėtų padėti vyriškoji visuomenės dalis. Jeigu tėvas neskaito knygų, tai ir jo sūnus neskaitys. Mokykloje savo „vyriškumą“ ginantis sūnus modernioje visuomenėje bus pralaimėjęs. Literatūros vaidmenį švietimo sistemoje švedai laiko prioritetiniu, politiniu dalyku. Mokyklos uždavinys – išauklėti demokratiškus piliečius, ir visuomenė čia taip pat neturi likti abejinga. Grožinės literatūros skaitymas mergaites ir berniukus turi vienyti, o ne atskirti, svarstant apie tai, kaip kiti žmonės mąsto, gyvena, ką jaučia.
Jau nuo XX a. devintojo dešimtmečio pastebėta, kad Vakarų pasaulyje akivaizdžiai mažėja mokinių domėjimasis matematika ir gamtos mokslais. Apklausos rodo, kad gamtos mokslai mokiniams atrodo „sunkūs, nuobodūs, nereikšmingi“.
Švedai jau linkę abejoti savo mokyklų sistema, kuri rūšiuoja mokinius pagal jų žinias ir gebėjimus, diskutuojama, ar pasiteisino laisvas mokyklos pasirinkimas. Siekiama griežčiau tikrinti mokyklas, mokytojų darbą, įvesti daugiau egzaminų mokiniams.