Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“
2024 12 20
Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai. Jį sudaryti paskatino paradoksas: prozininkės kūriniai priklauso literatūros „aukso fondui“, įsitvirtinę švietimo programose, apie trumpąją B. Vilimaitės prozą literatūrologai ir tradicinės trumposios prozos kūrėjai atsiliepia su didele pagarba, tačiau apie jos kūrybą pastaraisiais metais kalbama mažai. Pučiame dulkes nuo archyvų ir mėginame patikrinti, kas apie šią autorę kalbama „Metuose“.
Apie Bitę Vilimaitę
„Mažos novelės didi meistrė“ – taip apie Bitę Vilimaitę atsiliepia ilgametė jos kūrybos lydėtoja ir įtvirtintoja Jūratė Sprindytė. Būtent šios literatūrologės pastangomis daugiausiai sužinome apie prozos klasikę. B. Vilimaitė nebuvo stipriai įsitraukusi į literatūros bendruomenę, o kūrybos metodu ir estetika jau nuo sovietmečio buvo lyg avangarde. Žemiau pateikiami „Metų“ šaltiniai švelniai praplečia jos kūrybinį portretą – suteikia informacijos apie ją kaip kūrėją ir asmenybę.
Vėlyvoji Bitės Vilimaitės kūryba
Publikuodama kūrinius „Metuose“, B. Vilimaitė praplėtė savo kaip novelistės amplua. Paskutinį jos gyvenimo dešimtmetį galėjome skaityti publikuotus skirtingų žanrų kūrinius: noveles, romano fragmentus, pjeses. Ši įvairovė liudija jos kintamas domėjimosi sferas, platesnį mostą ir aštresnę ironiją.
Už 2008 m. žurnale publikacijoje skelbtą novelę „Metai“ Bitė Vilimaitė pelnė Antano Vaičiulaičio literatūros premiją.
Pelnyti šią premiją reiškia ne tik įvertinimo džiaugsmą. Laureatams tenka atsakomybė tarti žodį. Būtent todėl archyvai leidžia išgirsti pačią B. Vilimaitę. Gautos A. Vaičiulaičio premijos proga pasakyta kalba labai atitinka klasikės prozai būdingą taupumą, neegocentrišką mąstymą. Kurdama ryšį su esteto A. Vaičiulaičio Apaštalais, B. Vilimaitė nukreipia žvilgsnį nuo rašytojo stalo į skurdo ir socialiai pažeidžiamą Lietuvos peizažą; jo įprasminimą susieja su kūrybos garbe ir kūrybos esme. Būtent šioje kalboje išsakytos mintys ne kartą cituojamos, mėginant suvokti, kokia yra šios autorės kūrybos samprata.
Paskutinieji viešai žinomi autorės kūriniai – nebaigtas romanas „Pelkių drugiai“, pjesės „Rudens veidas“ bei „Juodos dienos“ – žurnale „Metai“ sūnėno pastangomis skelbti 2016–2018 m., o 2021 m. išleisti atskira knyga. Didesnės apimties kūriniuose B. Vilimaitė tebekalba apie skurdą, socialinę nelygybę ir nejautrą, tačiau išplečia veiksmą nuo pokario partizanų būvio iki Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Šiuose tekstuose jau mažiau kūrybai būdingos empatijos, daugiau negailestingos ironijos.
„Metuose“ šį leidinį apžvelgusi Jūratė Sprindytė pastebi, kad „[r]omano [„Pelkių drugiai“] skirsnis „Susitikimas“ gali būti skaitomas kaip atskira savarankiška novelė“ (apžvalga Aktyvuojantys atradimai, 2022 m. Nr. 11). Tai svarbu pastebėti, nes ne vieno gabaus novelisto meistriškumas atsiskleidžia niuansuotai, atskiruose tekstų fragmentuose.
Novelės galios
Po Nepriklausomybės Bitė Vilimaitė veikia kaip klasikė, išleidusi 2 gerai įvertintus prozos rinkinius: „Užpustytas traukinys“ (1996) ir solidžią novelių rinktinę „Papartynų saulė“ (2002). Recenzijose jie aptariami kaip kaip meistrės, literatūros klasikės darbai, todėl vertinami ne aktualijos fone, o todėl, kad leidžia apmąstyti kūrėjos prozą kaip susiformavusį reiškinį.
Nedidelės apimties „Užpustytas traukinys“ (1996) primena, kad dažną B. Vilimaitės tekstą perskaityti ir atpasakoti nesunku, tačiau prozos taupume išlieka paslaptingas dėmuo, susijęs su prigimtiniu žmogaus kilnumu. Neretai novelė paskatinęs klausimas ar problema lieka išsakyti fragmentiškai, slypi tarp žodžių, jiems įminti svarbios atrinktos detalės ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi niuansai.
Čia atskirai minėtinas Viktorijos Daujotytės straipsnis (1997 m. Nr. 8–9), kuriuo literatūrologė originaliai supina įtakų ir bendrumo tinklą tarp Vilimaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos prozos, tačiau tuo pačiu įtvirtina autentišką B. Vilimaitės balsą.
Aptardama novelių rinktinę „Papartynų saulė“, literatūrologė Jūratė Sprindytė apibendrina B. Vilimaitės kūrybos raidą ir svarbiausius bruožus: subtilumą, mažos detalių, kurios visada tekste dalyvauja kaip vidinių charakteristikų, psichologinių situacijų ar būsenų šifrai, svarbą, metoniminę fragmento galią papasakoti visą istoriją, o pačią knygą – kaip tų istorijų panoramą ir išklotinę. Tai ne tik stilius, bet ir metodas, leidžiantis įtvirtinti, kad detalė prozos tekste nėra papuošimas, o didelio intensyvumo informacijos nešėjas.
Laura Sintija Černiauskaitė esė kuria dialogą su B. Vilimaite kaip skaitytoja ir rašytoja, pastebinti gyvybiškai svarbų šviesos ruožą, kuris slypi pažeidžiamumo pritemdytoje B. Vilimaitės kūryboje. Kaip ir J. Sprindytė, atkreipia dėmesį vieną skaidriausių klasikės kūrybos epizodų – tekstus apie kultūros asmenis, ypač Žemaitę. Šis apsektas svarbus: gerai parašyti niuansai literatūroje padeda suprasti ne vien neįžodinamas patirtis, bet ir perprasti kultūros fenomenus.
Vilimaitės novelė – autoritetė
Bitės Vilimaitės pavardė dažnai minima kalbant apie lietuvių prozą prestižą, jo palaikytojus. Kodėl taip yra, bando apčiuopti kritika, skirta įvairaus lygmens suvokėjams (plačiajai visuomenei, švietimo bendruomenei), suteikianti žinių apie geros literatūros kriterijus. Todėl šiame „Litera-ture“ išskiriame šaltinius, kurie padeda tai pagrįsti.
Pirmiausia, žemiau pateikiame tekstus, skirtus aptarti novelės žanro ypatumus ir lietuvių trumposios prozos kontekstą. Vienas iš jų – Jūratės Sprindytės parengta novelistikos antologijos recenzija (2015 m. Nr. 1), kurioje trumpai nusakoma žanro kanono ir jo temų bei formų kaitos panorama, o taip pat bandoma apibrėžti lietuvių trumposios prozos charakterį ir jungiamuosius taškus. Kitas – į eseistikos klestėjimą reaguojantis Vytauto Kubiliaus straipsnis apie kintančios prozos naratyvumą, lietuvių prozai būdingą įtampą tarp lyrizmo ir modernizmo (2003 m. Nr. 3). Anot literatūrologo, novelė gerai perteikia moralinį prozos lygmenį, joje perteiktas subjektyvumas daro įtaką moderniam romanui.
BONUS: įtakos
Anot J. Sprindytės, „[p]restižinę estetikos mokyklą, kurią vėliau, sąmoningai ar nesąmoningai „lankė“ daugelis geriausiai šiandien prozą ir esė rašančių moterų.“ Tačiau ką apie tai mano kūrėjos?
„Metų“ archyvai išduoda, kad tokiai minčiai pagrindo yra. Štai kelios mintys:
-
Danutė Kalinauskaitė: „Ne visi rašytojiški likimai, ypač moterų, susiklosto glotniai, ir nuo jaunų dienų, kaip kad įsivaizduotume privalomos jaunystės kulto laikais. Galvodama apie Žemaitę, prisimenu Bitę Vilimaitę. Jos „Juodą dėmelę“ galiu pacituoti atmintinai, nes tuos žodžius (kažkodėl) perskaičiau ne kartą: „Taip susiklostė, kad aš nieko nebeparašiau, likau prieš dešimtį metų „silpnai blykstelėjęs talentas“, bet jis yra manyje, ir galbūt aš dar imsiu rašyti senatvėje.“ Už šitų žodžių man kaskart atsistoja Žemaitė.“ (Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau (interviu), 2021 m. Nr. 7)
-
Laura Sintija Černiauskaitė: „Iš vyresniųjų pusės esu saugiai įrėminta Žemaitės, Šatrijos Raganos, B. Vilimaitės, V. Juknaitės, J. Ivanauskaitės, pagaliau – R. Šerelytės (ir kitų; beje, vardiju tik moteris, nes taip šiandien norisi, be to, jos yra mano literatūrinės „mamos“, garbė joms ir šlovė!).“ („Metų“ anketa, 2011 m. Nr. 4)
B. Vilimaitės estetika taip pat rūpi vertėjams:
-
Rūta Jonynaitė: „Iš lietuviškų vaikų skaitinių pirmiausia į galvą ateina Antano Vaičiulaičio pasakos – dėl grakštumo ir neregėto kalbos grožio, Sigito Gedos eilėraščiai – dėl žaismės, Bitės Vilimaitės apsakymai – dėl subtilumo.“ (Kūryba yra jų būsena (interviu), 2010 m. Nr. 5–6)
-
Valdas V. Petrauskas: „Lietuvos rašytojų kūrinius vertinu pagal tą pačią skalę kaip ir užsienio autorius. Kad ir kaip keista, man artimiausia kūryba tų rašytojų, kurių nebėra: Antano Škėmos, Jurgio Kunčino, Ramūno Klimo, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus, Bitės Vilimaitės, ir esamų: Romualdo Lankausko, Danieliaus Mušinsko, Leonardo Gutausko… “ (Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė (interviu), 2018 m. Nr. 10)
Prozoje novelės įtaka panaši kaip poezijoje soneto – išmokęs skaityti jo struktūrą, gali patirti malonumą, įžvelgti, kaip žanras pasiduoda skirtingiems tikslams. Prozos žanro ypatumus lemia glausta forma, vienas įvykis, tačiau pasakojime telpantys bent keli sluoksniai, pabaigoje laukiantis netikėtumas.
Todėl nenuostabu, kad nepasenstanti Bitės Vilimaitės kūryba skatina apmatyti kokybiškos literatūros fenomeną ir tampa mokomuoju modeliu, padedančiu pažinti novelės žanrą, literatūros teksto struktūrą, motyvus, temos plėtotę. Tai įprasmina žemiau pateikiama švietimo bendruomenei skirta universali Regimanto Tamošaičio publikacija „Kūrinio interpretacijos praktika“ (1999 m. Nr. 3), parengta dirbant su Vilniaus universiteto studentais. Joje išsamiai, skirtingais lygmenimis analizuojama Bitės Vilimaitės novelė „Brolis ir sesuo“.
Iš ko susideda B. Vilimaitės trumposios prozos „stebuklas“? „Metų“ archyvai leidžia pasiūlyti tokį atsakymą:
-
Pauzės svarba. „Ta mažybinė forma kaip kirtis, o po to – tyla, tai paskutiniai novelės žodžiai. Šičia ta Vilimaitė, kuri vadinama didžia ir subtilia novelės meistrė“ (Liudvikas Gadeikis); „lakoniško piešinio ir skaudžių tylos pauzių turinys“ (Vytautas Kubilius).
-
Potencialas, sutelktas esminėje novelės vietoje. „Staiga prisiminiau niūrią Bitės Vilimaitės novelę, kur pabaigoje sveikstant vaikui moteris „užkišo už veidrodžio ligustro šakelę“ – tai kažkaip atveria novelę, atsiranda literatūrai būtino deguonies.“ (Jūratė Sprindytė); „Rašant tokio tipo satyrinę prozą išties nelengva perteikti estetinį mažojo prozos žanro kodą. Kartais sėkmę laiduoja net smulkmena, kaip kad taikliai parinkta ir visą novelės strategiją motyvuojanti antraštė.“ (Jūratė Sprindytė)
-
Detalės reikšmė. „Išoriškai tarytum nieko ir neatsitinka, bet pasakojimas pilnas egzistencinės įtampos. Turi ieškoti įvykio tarp eilučių, pajusti intuityviai, per santūrias, tačiau reikšmingas detales. Jos visos svarbios, nėra nė vienos papuolusios į tekstą atsitiktinai.“ (Laura Sintija Černiauskaitė)
-
Subtilus psichologizmas. „B. Vilimaitės novelė – mažytė žmogaus vystymosi laboratorija, filogenetinis moralinės raidos eksperimentas.“ (Regimantas Tamošaitis); „B. Vilimaitės novelės kupinos slapties, nėra permatomos iš pirmo žvilgsnio, o tai ir yra literatūra, ne žurnalizmas. Dabar lėkštumas, banalumas mūsų kultūroje akivaizdus, tad Bitės kūryba bando išsaugoti subtilųjį kultūros lygmenį.“ (Jūratė Sprindytė)
-
„Atjauta be emocijų – neornamentuotos, minimalistinės kalbos proza galėtų būti vertinama kaip dominuojanti šiuolaikinės lietuvių prozos panoramoje.“ (Jūratė Sprindytė)
Publikaciją, parengtą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas